VAIKINAS NUO DUBINGIŲ

BIOGRAFIJOS

Algirdas Šiukščius

□ Vytautas Meilūnas

Ankstyvą 1953 m. liepos pradžios rytą molėtiškiai enkavedistai ir skrebai nušovė "banditą", buvusį mokytoją Vytautą Meilūną. Jis, regis, žuvo nė nepabudęs iš miego ir nespėjęs iššauti iš vienintelio turėto ginklo -pistoleto. Kartu buvęs Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Vladas Petronis-Nemunas ištrūko iš mirties gniaužtų tik laimės dėka*.

----------
*Vėliau Kraujelis kaltino save dėl šios tragiškos mirties, nes buvo trumpam pasitraukęs iš tos vietos, kur miegojo du jo draugai. Aut.pastaba.

Patenkinti sėkme, tačiau keikdamiesi, kad paspruko garsusis Kraujelis, baudėjai lavoną, nuvežę į Molėtus, numetė milicijos kieme. Varė žmones atpažinti, o šiek tiek vėliau po aplinkinius kaimus vaikščiojo jo "brolis", vis rodydamas nuotrauką ir klausinėdamas, kas žino apie nušautąjį. Mėgino ištraukti prisipažinimą ir iš Vytauto motinos, tačiau toji išsigynė sakydama, kad tas atremtas į stulpą jaunuolis nėra jos sūnus. Pamažu saugumiečiai viską išsiaiškino ir užfiksavo operatyvinėse bylose. Dar vieną purvo saują ant Meilūno drėbtelėjo 1960 m. Utenos rajono laikraštis "Lenino keliu", rašydamas: "...Susirado (A.Kraujelis - A.Š.) į save panašų, palaido gyvenimo mėgėją Vytautą Meilūną, bet "Lietuvos partizano" vardą pas Kraujelį ne taip lengva buvo užsitarnauti. Gerą valandą jam skaitė moralus ir "nuostatus", koks turi būti partizanas, kol įteikė su keliais šoviniais pistoletą. Miliūnui net prakaitas ėmė sunktis per kaktą nuo Kraujelio pamokslo. Deja, ši laimė Miliūnui neilgai šypsojosi. Saugumo organai šeštą dieną šmėklą likvidavo." Šiuose sakiniuose tiesos tik tiek, kad Vytautą Kraujelis tikrai priėmė kaip saviškį ir davė pistoletą, o visa kita - prasimanymas, nesugebant, net pavardės teisingai parašyti.

Iš Molėtų vidurinės mokyklos 1949 m. laidos gausoko abiturientų būrio Meilūnas pirmasis anksti ir tragiškai pasitraukė iš gyvenimo. Niekas nežino, kodėl jis pasiprašė Kraujelio priimti pas jį. Tais metais išėjimas į partizanus reiškė tikrą žūtį. Ilgai atrodė, kad atsako į šią mįslę niekada nebus, tačiau tiesą padėjo atskleisti buvę KGB archyvai.

Vienoje Nemenčinės rajono (jam tada priklausė Dubingių apylinkės) MGB operatyvinėje byloje trumpas įrašas liudija, kad Vitoldas (vėl ne tas vardas) Meilūnas yra slaptas agentas, tik nenurodyta, kada ir kaip užverbuotas ar tik bandytas užverbuoti. Vėliau, gal po metų, kitas įrašas byloja, kad jis kažkur dingo, nežinia, kur gyvena, ir MGB stengiasi jį surasti. Taigi paaiškėjo visa paslaptis, o gyvi liudytojai patvirtino ją atskirais epizodais.

Saugumo bylose esantys įrašai apie priklausomybę jų agentūrai toli gražu dar nerodo, kad asmuo dirbo nuoširdžiai ar vykdydavo visas užduotis. Savo noru pas juos ateidavo tik išgamos ir žmonės be jokios moralės, o visus kitus atitempdavo prievarta. Po to trumpo "atviro pokalbio" (daugiausia kaltinimo, norint išmušti auką iš vėžių), siūloma bendradarbiauti ir šantažuojama, beje, meistriškai. Dalis sutikdavo su saugumiečių reikalavimais, nes tikėdavosi, kad kaip nors viskas susiklostys pakenčiamai. Tokie žmonės vengdavo nuoširdžiai vykdyti duotas užduotis arba net klaidindavo netikrais duomenimis. Vargas buvo tiems, apie kieno neištikimybę sužinodavo saugumiečiai, nes bausti jie mokėjo.

Nežinia, kada ir kodėl į MGB buvo pakviestas Vytautas. Spėjama, kad dėl jo pomėgio fotografuoti. Turėjo visai neblogą fotoaparatą, o nuotraukas darydavo geras ir ne visai mažo formato. Užteko, kad į saugumą patektų viena kita Giedraičių apylinkių partizanų nuotrauka, ir įkalčių buvo užtektinai. Matyt, tada ir atsirado tragedijos užuomazga. MGB nepasitikėjo Vytautu, todėl paskyrė "angelą sargą" slaptai stebėti ir provokuoti.

Buvusieji jo klasės draugai prisimena Meilūną vien tik geriausiais žodžiais, nes jis buvo tarsi savotiškas etalonas. Pasižymėjo dorumu ir sąžiningumu, labai nemėgo melo ir prisitaikėlių. Nors buvo gimęs ir augęs aplenkėjusiame krašte, visur stengėsi išlikti tikru lietuviu patriotu. Šeimoje išimtį darė tik motinai, kalbėjusiai buityje vietine lenkų šneka, nes suprato, kad paprasta kaimo moterėlė tai daro ne iš piktos valios. Mokytojaudamas gimtajame Murališkių kaime, stengėsi vaikams nuo mažens įskiepyti Tėvynės meilę ir lietuvio savigarbos jausmą.

Sprendžiant iš bendradarbių pasakojimų, 1951 m. žiemą įvyko kažkoks lemtingas pokalbis su MGB majoru, atvykusiu į Dubingius. Matyt, abiejų kalbėtasi ne itin draugiškai, nes po to Vytautas prasitarė kai kam, kad išdaviku nebūsiąs ir saugumui jokiu būdu netarnausiąs. Ko reikalavo tas saugumietis ir kuo grasino - nežinia, tačiau rudenį mokiniai nebesulaukė

□ Mokytojas Vytautas Meilūnas su savo mokiniais 1949-1950 m. Murališkių k.

savo gerojo mokytojo. Jis pradėjo slapstytis, nes žinojo, kad kitas susitikimas su MGB nieko gero nežada. Pradėjo tikro klajūno keliones. Daugiausia lankydavosi pas buvusias bendraklases, dirbusias mokytojomis. Šitaip buvo išvaikščiota Aukštaitija, niekur negalint ilgėliau pabūti. Kita verlus, nemažai rizikuodavo ir jos, nes svečiu domėdavosi butų šeimininkai, kaimynai, o tuomet labai nedaug tereikėjo, kad pasiūlytų palikti darbą. Be to, saugumas turėjo savo akis ir ausis, ir niekas negalėjo būti įsitikinęs, kad negresia pavojus. Pats Vytautas nesisakydavo atvirai niekam, kodėl slapstosi, tik prasitardavo, kad nenori būti niekšu ir toliau nebegali dirbti mokytoju. Iš mažens labai mėgo literatūrą, pats bandė rašyti eilėraščius ir svajojo studijuoti universitete. Visa tai liko tik gerais norais, nes iš pradžių nebuvo lėšų studijoms, o vėliau viltis galutinai sužlugdė saugumas.

Buvo pasiekęs Vilnių, kuriame gyveno ir dirbo brolis Vilius, tačiau abu susitikdavo tik slapta naktimis ir po valandos kitos išsiskirdavo. Brolį taip pat neretai kvietė į saugumo rūmus, kad bandytų ištraukti kokią nors žinutę apie Vytautą, o kartą net visą parą ten pralaikė. Mėginimas šiek tiek pabūti pas giminaitį netoli Vilniaus baigėsi nesėkmingai, nes tuoj prisistatė saugumiečiai ir tik laimės dėka pavyko pasprukti nuo jų.

Matydamas, kad savame krašte sunku likti nepastebėtu, jis nusprendė pasiekti net Sibirą, kur gal niekas nebeieškos. Apsivilkęs lengvu apsiaustėliu nuvažiavo, negalvodamas, kad ten žymiai anksčiau negu Lietuvoje prasideda šalčiai. Įsidarbino kažkokioje statybos organizacijoje Gailiūno pavarde, bet ir čia pasijuto įtarinėjamas. Dėl šalčių ir nuojautos, kad čia juo taip pat domimasi, po kelių mėnesių vėl sugrįžo į savuosius kraštus. Saugumo rankos, pasirodo, ir ten, siekė, juolab kai kas žinojo apie Vytauto sumanymus ir net draugiškai palydėjo į stotį...

Praslinko dar keli mėnesiai, kaip ir anksčiau beklajojant po visas apylinkes. Įgriso jam viskas, labai slėgė vienatvė ir trūko žmonių, su kuriais galėtų pasidalyti mintimis, pasiguosti, pasitarti. Sumanė surasti bendraminčius, prie kurių galėtų pritapti. Tuo metu Molėtų rajone buvo likę tik trys partizanai: A.Kraujelis-Siaubūnas, su juo vaikščiojęs V.Petronis-Nemunas ir besislapstantis vienas A.Petravičius-Aidas. Pasitaikė, kad viena bendramokslė, pas kurią dažnokai buvodavo, pasisakė pažįstanti pirmuosius du partizanus. Mat jie lankydavosi pas jos tėvus. Ši mergina pasisiūlė pakalbėti su Kraujeliu dėl Vytauto ir netrukus pranešė, kad tąsai sutinkąs, nes pasitiki žmonėmis, užtariančiais naują grupelės narį. Toliau pasakoja Veronika Šakalienė-Mozūraitė, paskutinė mačiusi Vytautą prieš jo žūtį:

"Diena kaip tik išpuolė graži iš paties ryto, o į pavakarę atėjo ir Vytautas. Atėjo kažkur nuo Dubingių ir mūsų namus susirado pagal pasakojimą. Dar pasitikslino pas kaimynę, kuri vėliau vis klausinėjo, iš kur čia toks gražus vyras atėjęs.

Jis buvo toks neramus, toks liūdnas ir vis prašė: "Na, tai pakalbėkit man dar ką nors." Tik aš buvau labai įsibauginusi ir vis bijojau, kad kas neužkluptų. Mat gyvenome kaip bunkery: visai greta kelias, čia pat iš kitos pusės ežeras ir pavojaus atveju nėra kur bėgti. Jis man sako: "Pabūkim, pasišnekėkim, ko jūs taip baiminatės?" Ir toks liūdnas, liūdnas, toks susijaudinęs. Vakare atėjo pas mus ir Kraujelis su kitu. Jie pavakarieniavo, pasišnekėjo, o aš vis baiminuosi. Žinot, kaip baisu, tada vis ieškodavo Kraujelio. Taip jie pabuvo gal pora valandų ir išėjo. Kai Vytautui reikėjo išeiti, neatrodė, kad jis buvo nusiminęs.

Ryte aš dar miegojau, ateina sesuo, gyvulius laukan išvedusi. Pasakė sužinojusi, kad vienas iš trijų paryčiui žuvo ir, atrodo, kad vakarykštis svečias. Matę žmonės kaip mašinon jį įmetė ir, kad su pilku lietpalčiu buvo. Žinoma, tai galėjo būti tik Vytautas."

Tai tokia buvo vaikino nuo Dubingių mirtis. Gal jis buvo paskutinis Lietuvoje, išėjęs į partizanus 1953 m. liepos naktį?