PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDŽIO JONAVOS RAJONE ISTORIJOS PUSLAPIAI
Veronika Gabužienė
1967m. sugrįžau iš tremties įgimtąjį kraštą po 18 metų. Pirmi įspūdžiai žodžiais nenusakomi. Suprasti gali tik žmogus, pats patyręs tą netektį, skausmą, prievartą ir pažeminimus. Grįžusi neradau gimtų namų, lankiau gimines. Tekdavo važiuoti kaimo keliais pro žaliuojančias pamiškes ir sodybvietes, todėl užplūsdavo tolimos praeities prisiminimai, susiję su kiekviena vietove. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tik neišblėso atmintis.
Anais laikais prakalbinti žmonės bailiai dairėsi, bijodami, kad kas neišgirstų, apie ką kalbama. Vėliau, prasidėjus atgimimui, atsirado atviriau kalbančių apie rezistencinę veiklą mūsų rajone. Nebuvo jokių abejonių, kad būtina gaivinti atmintį ir pagerbti savo prisiminimu visus per tuos ilgus sovietmečius paniekintus ir nepelnytai užmirštus, kurie mylėjo Tėvynę ir tikėjo jos laisve. Nors kai kurios žinios šykštokos ir net prieštaringos ne tik žmonių atminty, bet ir archyviniuose dokumentuose, tikimės, kad žinantys daugiau papildys. Juk kas buvo, to neįmanoma paneigti arba ištrinti iš žmonijos atminties, o nežinantiems pravartu sužinoti...
KĄ MENA JONAVOS APYLINKIŲ MIŠKAI IR SENBUVIAI
Okupacijos metais Jonavos r., kaip ir visoje Lietuvoje, patriotiškai nusiteikę žmonės nepakluso prievarta primestam režimui, priešinosi smurtui, nenorėjo tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Šiuo keliu pasukę pavieniai asmenys vėliau ėmė jungtis į grupes, ginkluotis. Visi gerai prisiminė 1941 m. okupantų žiaurumus, kai buvo gaudomi žmonės. Vieni jų kišami į vagonus ir vežami nežinion, kiti nušaunami vietoje be jokios kaltės. Taip birželio 13 d. savo mokinių buvo žiauriai nukankintas Žeimių mokyklos vedėjas Jonas Garbšys, o žmona su maža dukrele išvežtos. Birželio 14 d. buvo suimtas Jonavos vls. Stašėnų k. gyventojas Michailas Skorobogatovas (apie 46 m.) ir iš Jonavos geležinkelio stoties tą pačią dieną su kitais vyrais išvežtas. Artimiesiems nežinomas jo tolimesnis likimas. Birželio 25 d. Skaruliuose buvo nukankinti trys kunigai: Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius, atsisakęs eiti toli nuo kaimo, buvo nušautas vietoje (dabar čia stovi gelžbetonio cechas), o Veprių klebonas Vaclovas Vėgėlė ir Vilnijos kunigas Zigmantas Stankevičius buvo nuvaryti toliau nuo kaimo ir žiauriai nukankinti.
Tą tragišką dieną mena visi vyresni skaruliečiai, nes kunigai savo gyvybėmis ir kančia išpirko viso kaimo žmonių gyvybes. Pagrindinės gatvės gyventojai tuo metu buvo suguldyti ant griovio krašto, ir reikėjo tik komandos, kad būtų į juos paleista salvė kulkosvaidžio, stovėjusio ant priešingo griovio kranto. Tuo pačiu metu kiti kareiviai netoli klebonijos nušovė ir Antaną Butnauską, kuris pirmas pakluso jų įsakymui ir išėjo iš apkaso. Būtų gal ir daugiau sušaudę, nes kareiviai jau varėsi Samardoką, grįžtantį su arkliu iš ganyklos, bet dėl didelės sumaišties tarp pačių kariškių pasisekė išlikti. Artėjo frontas, kariškiai skubėjo sprukti.
Jonavos vls. Karaliūnų kaime savo sodyboje rasti nužudyti tėvas ir sūnus Sadauskai, kurie buvo pasitraukę pas žmonos tėvus, o rytą, susišaudymui aprimus, parėjo pasižiūrėti gyvulių bei sodybos. Kareiviai sukruvintas rankas ir batus atėjo nusiplauti pas Sadauskienę. Moteris, pamačiusi tokį vaizdą, viską suprato. Nubėgusi į sodybą, rado žemėmis užmestus, kraujuose paplūdusius nužudytųjų kūnus. Buvo nužudyti Lucius Pinkevičius iš Ragožių k., Kazys Rimkus, Grincevičius, Noreika. Pinkevičių kareiviai suėmė namuose. Po kelių dienų žmonės pranešė, kad jį nušovė, bevarydami Kauno link, jau už Kunigiškių k. Tą dieną, kai motina pasigedo bučiaus, ties jų sodyba buvo suimti dar trys vaikinai ir dvi seserys Stankevičiūtės, ėjusios parnešti pieno iš ganyklos. Laimei, merginų tėvas pamatė, kaip kareiviai, atkišę šautuvus, varosi jaunimą, ir viską supratęs, puolė maldauti kareivių, kad nešaudytų nekaltų žmonių, kad tai jo dukros. Jaunimas nesuvokė ir net neįtarė, kad taip žiauriai gali su jais susidoroti. Jokios priežasties nebuvo juos kuo nors kaltinti. Kitą dieną tėvas Simonas Stankevičius, beeidamas iš namų į ganyklas, žuvo pakirstas kulkos ties Ragožių k. kryžiumi. Dingo ir daugiau vyrų nežinomomis aplinkybėmis, ir vargu, ar kas paaiškins.
1944 m. grįžę "išvaduotojai" vėl ėmėsi savo kruvino darbo. Be jokios kaltės kišo žmones į kalėjimus, ėmė vyrus į savo armiją. Taip 1945 m. vasario 6 d. rytą Žeimių stribai apsupo kelias Ručiūnų k. sodybas. Aleksą Kazlauską, basą, nespėjusį apsirengti viršutinių rūbų, nušovė paklaikusių vaikų ir žmonos akivaizdoje, išsivedę į kiemą. Brolį Juozą Kazlauską, brolius Joną ir Mečislovą Baltaduonius, Feliksą Grėbliauską, Rapolą Kulakauską nušovė bevarydami į Žeimius už Martyniškių gyvenvietės. Sumanymas, matyt, buvo iš anksto suplanuotas, kadangi vienose rogėse vežėsi sukruvintą Alekso Kazlausko kūną, o kitos rogės iki Martyniškių važiavo tuščios. Stribai, atlikę savo kruviną darbą, sukrovė nušautųjų vyrų kūnus, patys susėdo ant jų ir, smagiai šnekučiuodamiesi, nuvažiavo į Žeimius. Tik balandžio 26 d. po ilgų artimųjų prašymų, leido naktį išsikasti ir palaidoti Kulvos kapinėse*.
-------------
*Apie šias šiurpias tragedijas buvo rašyta "Jonavos balse": 1989 05 30 ir 1990 03 15. - Aut.pastaba.
Stasį Dirmantą, atvažiavusį iš Kauno į Ragožių kaimą aplankyti tėvų, nužudė kaimynas, dirbęs tuo metu geležinkelio milicijoje. Susitiko jie tą vakarą pas grįžusį iš armijos kaimyną Stasį Stankevičių. Visi drauge pasivaišino, pasiginčijo, tačiau išėjo į namus draugiškai šnekučiuodamiesi. Seimininkai, išlydėdami svečius, nieko neįtarė. Kas padėjo įvykdyti šią žiaurią žmogžudystę - liudytojų nėra. Visą naktį po Jonavos geležinkelio stotį varinėjo ir mušė auką tik vienas žmogus. Rytą auka geležinkelio felčerio punkto priimamajame jau nieko nebejautė. Motina ir žmona, prislėgtos sielvarto, net verkti garsiai bijojo. Tyliai įsidėjo į karstą ir išsivežė. Susirinkę žmonės viską stebėjo siaubo išplėstomis akimis.
Motinos ir žmonos savo skausmą, netektį ir neviltį laistė ašaromis. Vyrai dažnai be priežasties buvo sulaikomi ir dingdavo. Atsargesni stengėsi nepakliūti, o kai gaudavo kvietimą atvykti į saugumą, ten neidavo. Po vieną slapstytis darėsi nesaugu, o ir taikytis su tokiu nežabotu smurtu ir prievarta ne visi prisivertė. Vakarais vyrai rinkdavosi į nuošalesnes sodybas pasitarti, apsvarstyti politinę padėtį ir ateities planus.
1945 m. vasarą buvo įkurtas Pelėdos būrys, kuriam vadovavo Vaclovas Treščinskas-Pelėda. Vėliau vyrai savo būrio vadu pasirinko ramesnio charakterio Praną Raišį-Žilvitį, buvusį Lietuvos kariuomenės viršilą. Šio būrio veikimo zona buvo nuo Jonavos iki Vandžiogalos. Gimtais namais tapo Lipašiškės, Didėnų, Marvilės, Barsukynės miškai, Čiūdų raistas ir kiti miškai. Nuo Žeimių Šėtos link veikė Tigro būrys ir kt. Plentas Jonava-Ukmergė buvo Vyties ir Didžiosios kovos apygardos riba. Nuo jo Upninkų link ir Upninkų apylinkėse veikė: Kardžio, Papūgos, Slyvos, Dobilo, Baravyko ir kiti būriai. Žinoma, kad nuo Jonavos Kauno link veikė Riešuto ir Kurinio būriai.
Vyties apygardos Žilvičio būrys nebuvo labai didelis. Žinomos tik 30 kovotojų pavardės. Vyrai būryje buvo visi jauni, tačiau labai santūrūs, drausmingi ir savo veiksmus apsvarstydavo, kad kuo mažiau nukentėtų juos remiančių gyventojų, vengdavo nereikalingų susirėmimų su stribais ir kariškiais. Visus išdavikus kelis kartus perspėdavo, o jei šie neatsisakydavo savo juodo darbo ir dėl jų išdavystės žūdavo kovotojai ar nukentėdavo patriotiškai nusiteikę rėmėjai, tada aršiausius teisė ir baudė (net mirtimi). Neleisdavo kaimuose siautėti aktyviems gyventojų prievolių vykdymo tikrintojams. Ne paslaptis, kad naktimis kaimuose partizanų vardu plėšikavo stribai ir kiti apsimetėliai. Doriems kovotojams tai kėlė nerimą, nes jiems buvo priskiriami melagingi kaltinimai. Dabar vartant okupantų archyvinius dokumentus 1947 m. balandžio 3 d. Kauno aps. MGB operatyvinėje suvestinėje Nr.39 galima perskaityti ir tokį pranešimą: "1947 m. kovo 31 d. Normainių k. Šėtos vls. nežinomi banditai apvogė vietos gyventoją Vladislovą Kasparavičių. Iš jo atėmė arklį su vežimu, 200 kg grūdų, 2000 rublių ir kitus daiktus. Patikrinus nustatyta, kad Žeimių vls. banditavo Kauno gyventojai. Jie visi areštuoti. Tai Popov Konstantin, g.1903 m. Kursko sr., Vdovenko Ivan, g.1922 m. Altajaus krašte, Panaškėvič Slanislav, g. 1895 m Trakų aps. ir Butkutė Elena, gimusi 1918 m. Iš jų atimtas revolveris ir du šoviniai."
Gyventojai buvo klaidinami, tiesos niekas nežinojo, sklido saugumo parankinių įvairūs šmeižikiški prasimanymai. Nepaisant to, kovotojus geranoriškai, kaip savo sūnus, rėmė ne tik giminės, bet ir kaimo gyventojai. Dažnas ūkininkas buvo įrengęs savo sodyboje slėptuvę, kiti po žygio priimdavo pailsėti į savo namus, o patys tuo metu žvalgydavosi, ar viskas ramu apylinkėse, ar negresia vyrams pavojus. Ne visus bunkerius pasisekė saugumui rasti, tačiau žmonės, per stebuklą išvengę represijų, ir dabar nenori apie tai kalbėti.
Per savo ryšininkus būrys palaikė ryšį su kitais aplinkiniais būriais: Dobilo, Tigro ir kt. Vykdavo į susitikimus į Kauną ir Vilnių po du kovotojus. Vėliau atsirado ryšininkai, kurie palaikė ryšį ne tik tarp būrių, bet
□ Žilvičio būrys. Julius Vasiliauskas-Balandis; Antanas Bakšinskas-Džiugas, Aras; Pranas Raišys-Žilvitis, būrio vadas; Pranas Mingaila-Liepa; Zigmas Jasiukevičius-Eglė, Marytė. 1948 m. sausio mėn.
ir tarp apygardų. Deja, tarp jų buvo ir Markulio parankinis studentas Muralis-Vingis, dėl kurio daug žmonių žuvo ir nukentėjo. Jonavos saugumas taipogi rezgė visokias pinkles, verbavo agentus, kurie ne tik stebėjo, kas lankosi pas kaimynus, bet sekdavo iki miško arba tūnodavo visą naktį įlindę į krūmą. Rytojaus dieną, netverdami kailyje, bėgdavo į saugumą pas Luzginą ir rašydavo raportą. Naivu būtų manyti, kad be saugumo žinios kaimuose atsirado rusų tautybės jaunos moterys ir apsigyveno šeimose. Darėsi vis sunkiau ir rezistentams, ir jų rėmėjams. Rezistentai pradėjo legalizuotis. Neatlaikę spaudimo kai kurie registrantai pasižadėjo dirbti saugumui. Tarp jų - buvęs Žilvičio būrio kovotojas Bonifacas Kasparavičius-Beržas. Atsisakę išduoti draugus buvo žiauriai kankinami, teisiami nuo 10 iki 25 metų ir išvežami į lagerius. Iš lagerių grįžo tik patys ištvermingiausi, bet ne visi sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės. Trys partizanai buvo apnuodyti išdaviko, Čiobiškio malūnininko, Petro Serapino ir paimti į nelaisvę gyvi: tarp jų - Žilvičio būrio kovotojas Juozas Bar-tošius-Kovas (Mažylis, Medžiotojas). Paskutinieji šio būrio rezistentai žuvo 1955 m. sausio 17 d., iki paskutinio atodūsio tikėdami Lietuvos laisve. Apie tai liudija iki šiol išsaugotas Vėtrungės laiškas, rašytas 1954 m. prieš Šv.Kalėdas motinai į tremtį.
Jonavoje ginkluotuose susirėmimuose žuvusių rezistencijos kovotojų išniekinti kūnai gulėdavo prie "liaudies gynėjų" būstinės ir buvusioje turgaus aikštėje. Tą būstinę žmonės praminė stribinyčia. Kitoje Vytauto gatvės pusėje buvo rūsys, kuriam kankino pasirinktuosius. Kelias dienas išgulėjusius išniekintųjų rezistentų kūnus naktį temdavo į Neries pakrantę ir ten užkasdavo. Tiksliai nustatyti užkasimo vietos nepasisekė. Gyvi liudytojai, buvę stribai-vykdytojai iki šiol neprakalbinti. 1967 m. toje vietoje buvo išstumdytas buldozeriais dirvožemis, užvežtas smėlis ir įrengtas miesto pliažas, todėl maža vilties kasinėjant aptikti užkastųjų rezistentų palaikus. Gal ir neatsitiktinai buvo tai sumanyta. Dabar Neries pakrantė sutvarkyta, pastatytas ir pašventintas koplytstulpis, o 1994 m. - akmens memorialas, kuriame įrašytos čia pakastų bei kovojusių Jonavos apylinkėse 60 rezistentų pavardės.
□ Pranas Raišys-Žilvitis, Feliksas Davidonis-Riešutas, Pranas Mingaila-Liepa
Žuvusiųjų Vandžiogalos apylinkėse Žilvičio būrio kovotojų kūnai buvo išniekinti tarp šventoriaus ir stribinyčios, o vėliau kažkur užkasti. Apytikrėje žuvusių rezistentų užkasimo vietoje giminių iniciatyva 1991 m. vasarą pastatytas ir pašventintas kryžius. Vieno rezistento kūnas buvo išniekintas turgaus aikštėje, o vėliau dieną, gyventojams matant, stribų nutemtas į griovį ir sudegintas. Ši vieta yra prieš daugiabutį namą. Vandžiogalos žmonės pasakoja, kad užkasinėjo buvusiose žvyrduobėse.
Vaclovas Treščinskas-Pelėda
Gimęs 1922 m. Jonavoje, geležinkeliečių šeimoje. 1940 m. Vaclovas buvo baigęs Kauno aukštesniąją prekybos mokyklą, nes iki 1944 m. jau dirbo Trakuose spaudos fonde buhalteriu. Su frontu buvo pasitraukęs į užsienį, tačiau su draugais išmestas desantu organizuoti partizaninį judėjimą Lietuvoje. 1945 m. pavasarį, susitikęs su draugais, mėgino organizuoti būrį, nors slapstėsi namuose. Liepos mėn. pamatęs, kad ginkluoti stribai atvažiuoja vežti jų šeimos, atsišaudydamas pabėgo į mišką. Organizavo partizanų būrį ir buvo jo vadu. Vėliau dėl jo ūmaus charakterio iš būrio vado pareigų buvo pašalintas. Veikė atsiskyręs su trijų kovotojų grupe.
1948 m. buvo susektas Smičkių k. netoli Vandžiogalos, kuomet lankėsi pas savo merginą Pranę Gogytę, ir besitraukdamas žuvo. Kūnas nuvežtas į Vandžiogalą ir pamestas prie stribų būstinės. Išaiškinti, kur buvo užkastas, nepasisekė.
Mergina buvo suimta, tardoma ir kankinama. Neištvėrusi kankinimų, kalėjime pasikorė, o gal kitaip buvo nužudyta (kankintojams vieniems tai žinoma). Manoma, kad ji užkasta kartu su Pelėda.
Pranas Raišys-Žilvitis
Tai buvo maždaug 40 m. santūrus, labai rimtas vyras. Prieš karą tarnavo Lietuvos kariuomenės viršila. Žmona dirbo Kauno Saulės gimnazijoje, vaikų neturėjo. Vokiečių okupacijos metais kalėjo už ginklo laikymą ir dalyvavimą LAF rezistencijoje. Vėliau, Žeimiuose įsidarbino miško medžiagos sandėlyje - sandėlininku. Ten dirbo ir grįžus raudoniesiems "išvaduotojams". Palaikė ryšį su jau veikusiais Pelėdos ir Šarūno būriais. Tarp būrio vadų buvo įsitvirtinęs ryšininkas Muralis-Vingis, kuris dažnai
atveždavo naujienų bei literatūros. Sakėsi esąs studentas. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Markulio ir Dalboko-lmperatoriaus, Neguso parankinis. Jis padėjo Dalbokui Labūnavoje išduoti partizanus, susirinkusius su žmonomis švęsti Kūčių. Nenorėdami pasiduoti gyvi, visi nusišovė. Vėliau išdavė daug žmonių, rėmusių partizanus. Išdavė Praną Raišį ir Kazimierą Majerį, o pats su Dalboku legalizavosi.
1945 m. atvažiavo ginkluoti vyrai areštuoti Praną. Pastebėjęs besiartinančius, pasislėpė pas šeimininkus, o šie išėjo iš namų, užrakinę duris iš lauko pusės. Neradę jo namuose, tą kartą suėmė Feliksą Davidonį ir Stasį Bereišį. Sulaukęs nakties ir grįžtančių šeimininkų, Pranas išėjo į Jono Beleišio-Šarūno būrį. 1946 m. Pelėdos būrio vyrai dėl jo ramaus, sumanaus ir gero būdo pasirinko savo vadu, gerbė ir vykdė jo nurodymus. Be jo žinios nevykdė jokių veiksmų. Jam vadovaujant, būrio veikimo zonoje net išdavikai nebuvo griežtai baudžiami. Bronius Kasakaitis (Kasaitis)-Dobilas iš Kauno atveždavo laikraščių "Laisvės žvalgas", vaistų, rūbų, nuotraukų. Juos perduodavo iš karto per vietinius ryšininkus, vėliau savarankiškai į Lipašiškių mišką.
1948 ir 1949 m. pradžioje, žuvus kovos draugams, Pranas-Žilvitis su Juozu-Medžiotoju pradėjo dažnai lankytis Upninkų apylinkėse Dobilo būryje. Vėliau visai perėjo į Didžiosios kovos apygardą ir buvo paskirtas Л rinktinės bataliono vadu. Žuvo 1949 m. vasario 2 d. Širvintų r. mūšio metu. Palaidojimo vieta nežinoma.
Liudas Simonavičius-Pantera
Gimė ir gyveno Jonavoje. Baigęs Jonavos progimnaziją, mokėsi karininkų mokykloje. Prasidėjus karui, dirbo valsčiaus sekretoriumi. Brolis Leopoldas nelaukė "išvaduotojų" ir pasitraukė į užsienį. Liudas kartu su draugais nusprendė ginklu priešintis raudonajam terorui ir įsijungė į Pelėdos būrį. Ne kartą dalyvavo įvairiuose susirėmimuose, tačiau 1946 m., nuvykęs į Tigro būrį su užduotimi, žuvo nelygioje kovoje Lančiūnavos miške. Užkastas prie Šėtos, o 1989 m. su kitais kovotojų palaikais perkeltas į Šėtos kapinėse supiltą brolišką kapą.
Albinas Stalionis-Uosis
Gimė apie 1914 m. Tėvai mirė anksti. Vaikystėje liko našlaitis. Užaugo Panoteriuose, giminaičių Grigų šeimoje. Dirbo jų ūkyje. Po karo gyveno Jonavoje, dirbo geležinkelyje. Kaip buvęs šaulys, buvo įskųstas, kad palaikė ryšius su rezistentais, dalyvavo jų veikloje ir buvo suimtas. Iš kalėjimo pabėgo ir įstojo į Žilvičio būrį.
Žmoną su vaikais suėmė, viską atėmė, paliko tuščius namus. Išleista iš kalėjimo, su vaikais glaudėsi pas gerus žmones. Gyveno vargingai, keisdama gyvenamąsias vietas, kad tėvas nors retkarčiais galėtų matyti vaikus.
Albinas-Uosis žuvo 1946 m. gegužės mėn. Vandžiogalos miške. Kaip ir kiti kovos draugai, buvo išniekintas Vandžiogaloje, vėliau kažkur užkastas.
Feliksas Davidonis-Riešutas
Gimęs apie 1926 m. netoli Žeimių, Ževeliškių k. Jonavos r. Dirbo Žeimių geležinkelio stotyje kartu su Pranu Raišiu ir Stasiu Bereišiu. 1945 m. pavasarį buvo suimtas kartu su S.Bereišiu ir kalinamas Vilniaus saugume. Iš ten Feliksui pasisekė pabėgti, tačiau į namus užeiti negalėjo - jo laukė Žeimių stribų pasala. Feliksas stojo į kovotojų už Lietuvos laisvę gretas.
Tuo metu Žeimiuose partijos sekretorius buvo Ipatijus Zepkinas. Jis tris dienas tardė ir kankino Felikso tėvą, po to visą sumuštą paleido. Grįžęs į namus, tėvas po kelių dienų mirė, o Feliksas net atsisveikinti negalėjo - laukė namuose pasala.
Pažintis su Vilniaus saugumu ir tėvo netekt s galutinai suformavo Felikso apsisprendimą. Kitokio gyvenimo jis neįsivaizdavo, kaip tik kovoti su ginklu prieš pavergėjus, prieš smurtą, patyčias ir neteisybę. Vyresnieji mena aukštą, dailiai nuaugusį vaikiną su tamsia dėmele ant veido.
Žuvo netoli Vandžiogalos ir kartu su kovos draugais buvo išniekintas Vandžiogaloje, vėliau kažkur užkastas.
Broliai Zigmas-Eglė, Marytė ir Vladas-Vilkas Jasiukevičiai
Jasiukevičiai kilę iš Aukštygalių k. netoli Prašiogalėlės.
Vladas, atitarnavęs okupantų armijoje, grįžo namo. Buvo vedęs Antanavičiūtę iš Prašiogalėlės k., bet vaikų dar neturėjo. Draugavo su broliais Vaitkevičiais. Kartą vienas jų, mušdamas arklį su šautuvo buože, nusišovė, kiti vėliau pradėjo kaltinti ir persekioti Vladą, grasino perduoti saugumui, jei jis nepasakys, kur slapstosi Beleišiai. Broliai Jasiukevičiai pasirinko kitą kelią: jie išėjo pas brolius Beleišius ir nesiskyrė iki paskutinio atodūsio. Zigmas-Eglė, Marytė (pabėgęs iš okupantų armijos) žuvo 1948 m. sausio 15 d. Gineikiuose kartu su Liepa ir Alksniu. Buvo nuvežti į Vandžiogalą ir numesti prie stribinyčios.
Vladas-Vilkas žuvo vienas Kapriu gyvenvietėje, netoli Gineikių pas Opolianskus. Manoma, kad buvo išduotas, nes užėjo ant pasalos. Stribai laukė jo ateinant, sulipę į medžius ir, vos jam pasirodžius, paleido iš visų pusių automatų serijas. Suvarpytą kūną nuvežė į Vandžiogalą ir pametė turgaus aikštėje. Po kelių dienų stribai Opolianskas ir Sanpojevas užrišo ant kojos vielą ir vidury dienos tempė, abu įsikinkę, iki griovio. Sanpojevas atnešė šiaudų, užpylė benzino ir padegė, vėliau tą vietą užmetė žemėmis. Šiuo metu jokio griovio nėra, netoli pastatytas melioratorių namas, stovi betoniniai stulpai. Žmogus, kuris visa tai matė ir pasakojo, jau miręs.
Vytas Antanavičius-Alksnis
Gimęs 1923 m. Kvietkuičių k. Jonavos r. Gyveno Vanagiškių k. neturtingoje šeimoje. Sugrįžus "išvaduotojams", buvo paimtas į armiją, tačiau pabėgo. Neužilgo vėl susektas, sugautas ir grąžintas atgal. Nenorėdamas tarnauti okupantams, antrą kartą pabėgęs, įsijungė į rezistentų būrį. Veikė Žilvičio būryje, buvo drausmingas ir atkaklus kovotojas.
Žuvo išduotas 1948 m. sausio 15 d. pas Reinį kartu su Zigmu Jasiukevičiumi-Egle (Maryte) ir Pranu Mingaila-Banginiu (Liepa). Buvo nuvežti į Vandžiogalą ir pamesti netoli stribų būstinės. Tikslios užkasimo vietos niekas nežino. Tuo metu Vandžiogaloje gyvenęs Mačiulis motinai rodė, prie kurio tvarto užkasė jos sūnų. Dabar ir Mačiulis, ir Antanavičienė jau mirę. Manoma, kad tai buvusio internato teritorija. Maždaug toje vietoje 1991 m. liepos mėn. artimųjų pastangomis pastatytas ir pašventintas kryžius žuvusiųjų pagerbimui.
Pranas Mingaila-Banginis, Liepa
Gimęs 1925 m. Čudų k. Jonavos r. ūkininko šeimoje. Buvo baigęs Ragožių pradinę mokyklą. Sugrįžus "vaduotojams", dirbo Svilonių girininkijoje ir susitikinėdavo su draugais, besislapstančiais nuo armijos, aptarinėdami ateities planus. 1945 m. liepos mėn., kada Vacys Treščinskas pabėgo nuo stribų, buvo galutinai nuspręsta organizuoti būrį ir su ginklu kovoti prieš okupantus, nešančius lietuviams vien priespaudą ir pražūtį. Pranas-Banginis, Liepa buvo vienas iš Pelėdos būrio kovotojų, griežtas ir principingas.
Namuose prasidėjo kratos, bet vis laimingai pasisekdavo išvengti ir nepakliūti į saugumo nagus. Dažnai prisiėjo dalyvauti ir susirėmimuose, bet visada Dievas saugojo. Buvo atvejų, kai ne vieną dieną prasėdėjo su draugais Pukynės raisto vandenyje, kol atslūgdavo pavojus. Visi aplinkiniai miškai tapo antrais namais, nes į gimtuosius ne visada galėjo pareiti.
Žuvo išduotas 1948 m. sausio 15 d. Gineikiuose pas Reinį. Patyčioms buvo nuvežtas į Vandžiogalą ir pamestas prie stribų būstinės. Vėliau užkastas žvyrduobėse. 1991 m. liepos mėn. artimųjų pastatytas ir pašventintas kryžius, atminimui kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, yra maždaug apie 500 m nuo užkasimo vietos.
Julius Vasiliauskas-Vasylius-Balandis
Gimė 1926 m. Vaivadiškių k. Jonavos r. Šešių vaikų šeimoje buvo ketvirtas. Iš vaikystės buvo labai jautrus, švelnaus būdo ir labai muzikalus -grojo visais instrumentais. Ne tik šeimoje, bet ir visų draugų buvo mėgiamas bei mylimas. Šeimoje buvo graži tradicija žiemą per adventą bei gavėnią giedoti šventas giesmes, o vasaros vakarais - susėdusi visa šeima užtraukdavo lietuviškas liaudies dainas. Julius pritardavo smuiku.
Iki karo Žeimiuose baigė šešias klases. 1943 m. dirbo pieno priėmėju, vėliau, kad išvengtų darbų Vokietijoje, buvo įkalbėtas Žeimių valsčiuje stoti į pagalbinę policiją. Reikėjo Žeimių dvare saugoti grūdų sandėlius. Vėliau įstojo į Plechavičiaus armiją ir tarnavo Vilniuje. Artėjant frontui, grįžo į namus, tačiau atvirai rodytis vengė, nes kas vakarą svečiuodavosi iki išnaktų kaimynas Risovas.
Padedant giminėms įsidarbino Vilniaus geležinkelio dirbtuvėse. Beveik kasdien saugumo buvo tardomas, kadangi gyveno viename pastate. Vėliau dėdė (dirbtuvių viršininkas) pervedė jį į geležinkelio pagalbinį ūkį už Vilniaus, netoli Nemenčinės, tačiau ir ten buvo surastas ir persekiojamas. Vėliau giminės išvažiavo į Lenkiją, ir jis nebeteko savo globėjų bei užtarėjų. Į namus grįždavo labai retai ir tik naktiniu traukiniu, o po kelių valandų vėl išvažiuodavo.
Namuose lankydavosi partizanai. Okupantų begaliniai persekiojimai ir tardymai nieko gero nežadėjo. 1947 m. vasarą Julius apsisprendė papildyti pasipriešinimo gretas ir liepos mėn. įstojo į Žilvičio būrio Kardo skyrių. Tą pačią naktį Barsukynės miške pateko į pasalą. Žuvo Mockus, Beleišis-Putinas ir Eimontas.
Geriausi Juliaus-Balandžio kovos draugai buvo Lazdynas-Kardas, Aras-Džiugas ir Kovas-Medžiotojas. Drauge žiemodavo bunkeriuose pas gyventojus, o vasarą apsistodavo Lipašiškių, Marvilės, Didėnų miškuose. Drauge nueidavo ir į kitus skyrius bei būrius.
1948 m. lapkričio 12 d. naktį užėjo pas Sodnikavičius į Bazilionių kaimą. Sodyba buvo sekama. Kieme buvo mirtinai per juosmenį sužeistas iš automato. Negalėdamas trauktis ir nenorėdamas patekti gyvas nelaisvėn, nusišovė. Jam buvo tik 24 metai. Draugai atsišaudydami spėjo pasitraukti Girelės link. Po šio įvykio Sodnikavičių nuteisė, šeimą ištrėmė.
Rytojaus dieną Balandis buvo numestas ant šiukšlių krūvos Jonavoje, stribų būstinės kieme. Taip buvo laikomas kelias dienas, vėliau naktį užkastas prie Neries. Atpažinti ir tardyti buvo iškviestas tėvas ir iš Jonavos vidurinės mokyklos sesuo Veronika. Tardė Luzginas, o Antimonovui įsakė nuvesti prie išniekinto kūno. Tardytojas atidžiai stebėjo artimųjų reakciją, o stribai garsiai kvatojo, prilipę prie būstinės langų... Reikėjo ištverti, neatpažinti...
Fricas
Vokietis, nei pavardė, nei slapyvardis nežinomi. Po karo atklydo elgetaudamos vokietės ir paliko vaiką pas Grėbliauskus Vanagiškių kaime, tikėdamos, kad taip jį išgelbės nuo bado. Vaikas užaugo toje šeimoje, išmoko lietuvių kalbą, o kai jam buvo apie 17 metų, maždaug 1946-1947 m., jį suėmė Žeimių stribai, tardė ir nuvežė į Kėdainių kalėjimą. Fricas pabėgo iš kalėjimo ir pėsčias miškais parėjo pas Grėbliauskus, tačiau stengėsi pašaliniams nesirodyti, nes suprato, kad antrą sykį jam nepasiseks. Pas Grėbliauskus dažnai lankydavosi partizanai, todėl jam nereikėjo ieškoti tarpininkų. Juo pasitikėjo. Taip Fricas išėjo ginti nuo okupantų Lietuvos žemę, tapusią jam antra Tėvyne.
Žuvo Pociūnuose su Jonu Beleišiu-Šarūnu 1948 m. lapkričio 5 d. Abromavičių sodyboje. Šeimininkas, klasta juos pakvietęs, pranešė Vandžiogalos saugumui. Keliems partizanams pasisekė laimingai prasiveržti iš apsupties.
Broliai Beleišiai: Jonas-Karvelis, Šarūnas, Baltras-Genys, Ignas-Putinas ir Danielius-Sakalas, Meilutis
Gyveno jie Varpėnų k., netoli Naujasodžio, gausioje ūkininkų šeimoje. Baltras dirbo ūkyje, buvo geras muzikantas ir siuvėjas. Ignas buvo vedęs, Jonas ir Danielius taip pat dirbo ūkyje. Be jų šeimoje buvo dar du broliai ir trys seserys. Pradžioje, nenorėdami tarnauti okupantams, nėjo į armiją ir slapstėsi, vėliau organizavo Šarūno būrį, kuris, susijungė kartu su Žilvičio.
Prasidėjo šeimos persekiojimai, tardymai. Seserį Anastaziją 1945 m. rudenį (apie spalio mėn.), po tardymo einant namo per Skrynių miškelį, nušovė stribas Jonas Urbonavičius (dabar miręs).
Broliai beveik niekada nesiskirdavo, kovojo kartu. Tačiau išskyrė juos mirtis. Ignas-Putinas žuvo Barsukynės miške 1947 m. vasarą. Jis budėjo sargyboje ir pamatė ateinantį kaimyną, tačiau iš paskos sėlino stribai. Pasijuto apsupti. Užvirė kautynės. Ne visiems pasisekė prasiveržti iš apsupties. Igną-Putiną nuvežė į Vandžiogalą ir numetė prie stribinyčios, po kelių dienų kažkur užkasė.
Baltras-Genys žuvo 1947 m. pavasarį tarp Vandžiogalos ir Lapių. Buvo nuvežtas paniekai taip pat į Vandžiogalą. Tačiau archyvuose žymima, kad Baltras-Genys žuvo Orlovo miške 1949 m. gegužės mėn.
Jonas-Šarūnas vadovavo Žilvičio būrio Šarūno skyriui. Skyriaus veikimo zona buvo Vandžiogalos, Lapių apylinkės iki Žeimių, tačiau laikydavosi ir kitose vietovėse. Turėjo bunkerius miškuose ir pas kaimo gyventojus. Ne kartą su broliais ir kitais kovos draugais teko atremti priešų ugnį, tačiau 1948 m. lapkričio 5 d. buvo išduotas Pociūnų k. Abromavičių sodyboje, netoli Labūnavos.
Prasiveržti iš apsupties pasisekė Danieliui-Meilučiui, Stasiui Kšanavičiui-Žaibui, Vytautui Žukauskui-Mėnuliui ir Adomui Doftartui-Žvirbliui. Danielius-Meilutis sužeistas į ranką ir koją pasiekė patikimą gyventoją, kuris aprišęs žaizdas, davė arklį, kad galėtų greitai joti į saugią vietą. Danielius-Meilutis atjojo į Salaminų kaimą pas Juškevičių ir jo bunkeryje ilgai gydėsi. Be reikiamos medicininės pagalbos užpūliavo dešinės rankos didžiojo piršto sąnarys. Pagijęs vėl grįžo pas kovos draugus, kurių gretos retėjo.
Iš archyvinių okupantų duomenų (Jonavos saugumo viršininko Luzgino pažyma) žinoma, kad 1950 m. rugpjūčio mėn. Danielius-Meilutis veikė kartu su Vytu Žukausku-Mėnuliu, Jonu Bartusevičiumi-Vėtrunge ir Stasiu Kšanavičiu-Žaibu. Jam tada buvo maždaug 26 metai. Būrio vadui Žilvičiui pasitraukus į Upninkų apylinkes, Danielius su savo grupe perėjo į būrį, veikusį nuo Slikių Kėdainių link. Tolimesnis jo likimas nežinomas.
Broliui Antanui, grįžusiam iš lagerių, pasakojo, kad Danielius žuvo netoli Slykių, kur stovi du kryžiai, tačiau nei giminės, nei gyvi draugai šito nežino.
Petras Pūras-Senis
Gimęs 1898 m. ir užaugęs Rumšiškėse (Kauno r.) ,1919 m. kaip Lietuvos savanoris buvo apdovanotas Vyties kryžiumi, ir gavo netoli Kulvos Daigučiuose 11 ha žemės. Kare su bermontininkais ties Radviliškiu buvo sužeistas į veidą. Pabėgęs iš lenkų nelaisvės, parėjo basas per gruodą į namus. Padėjo mokytojui S.Tijūnaičiui kovoti už lietuvybę Kulvoje. Kunigas Kubilius nenorėjo vykdyti vyskupo nurodymų laikyti pamaldas lietuvių kalba. Jų pastangomis kunigas lenkomanas buvo iškeltas į kitą parapiją.
1947 m Pūrų sodyboje buvo įrengtas bunkeris. Žiemą čia dažnai ilsėdavosi Beleišiai. 1948 m. gegužės 22 d.buvo numatyta Pūrų šeimą ištremti į Sibirą. Šeima pabėgo iš namų ir išsislapstė pas žmones, o tėvas stojo į Žilvičio būrį ginklu ginti Lietuvos ūkininkų teisės gyventi savo prakaitu aplaistytoje žemėje. Jam jau buvo 50 metų, tačiau, žinodamas "vaduotojų" politiką, nei nuolankiai paklusti, nei laukti,ikada jį prievarta įgrūs į gyvulinį vagoną, - nesiruošė.
Neilgai Senį glaudė miškai ir drąsūs žmonės. 1948 m. lapkričio 5 d. žuvo išduotas Abromavičiaus sodyboje netoli Vandžiogalos. Vėliau nuvežtas į Vandžiogalą ir numestas prie stribinyčios. Išniekintus tėvą ir jo kovos draugus matė dukra. Tardyti ir atpažinti iš nuotraukos buvo iškviesta
□ Pūrai gimtinėje Leliušių k. Rumšiškių vls. 1946 m.
į Jonavos saugumą. Dukra neprisipažino, kad bent vieną išniekintą žuvusįjį pažįsta.
1948 m. lapkričio mėn. MGB operatyvinėje suvestinėje pranešama, kad: "1948 m. lapkričio 5 d. Vandžiogalos operatyvinė grupė likvidavo Žilvičio būrį. Abromavičiaus sodyboje nukovė 6 partizanus. Atpažinti: Pūras Petras 50 metų, Raišys Pranas-Žilvitis, Svirskas, Kšanavičius, kiti neatpažinti."*
------------
*Tikrovėje Pranas Raišys-Žilvitis sugebėjo laimingai pasitraukti. - Aut. pastaba.
Mockus
Vardas nežinomas. Gyveno Jonavoje geležinkelio stoties gyvenvietėje. Buvo baigęs progimnaziją ir atitarnavęs okupantų armijoje. 1947 m. įsijungė į Pasipriešinimo gretas ir žuvo tą pačią naktį Barsukynės (Naujasodžio) miške su Ignu Beleišiu-Putinu ir Eimontu (Aušros broliu).
Žinoma, kad jo tėvai pasitraukė su frontu į užsienį, o Lietuvoje buvo likusi sesuo.
Broliai Eimontai
Nuo Boniškių. Vieno brolio nei vardas, nei slapyvardis nežinomi. Kazys Eimontas-Aušra pradžioje buvo fotografas ir ryšininkas, nes brolis jau kovojo partizanų gretose. Į Žilvičio būrį Kazys atėjo 1946 m. rudenį. Jo žuvimo aplinkybės nežinomos.
Kazio brolis žuvo 1947 m. liepos mėn. Barsukynės miške su Putinu ir Mockumi.
Eimontų šeima buvo ištremta į Sibirą.
Stasys Bubinas
Gimęs apie 1926 m. Jonavoje. Baigęs Jonavos progimnaziją, mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Buvo pašauktas į okupacinę armiją su A.Bakšinsku ir V.Kazlausku, tačiau iš ten visi pabėgo. Nei vieta, nei žuvimo aplinkybės nežinomos. Visa Bubinų šeima išmirusi. Vieni liudytojai mena, kad jo išniekintas kūnas gulėjo Jonavos turgaus aikštėje, vėliau stribinyčios kieme, po to užkastas Neries pakrantėje. Kita versija, kad jis žuvo Lentvaryje ir vietinių gyventojų ten palaidotas, kūnas nebuvo išniekintas, kadangi saugumui niekas neišdavė.
Romas Treščinskas-Lazdynas, Kardas
Romas gimė 1924 m. Jonavoje. Šeimoje augo du broliai. Vėliau šeima padidėjo dar trim vaikais. Romas augo geras ir paklusnus berniukas. Baigęs Jonavos progimnaziją, mokėsi Kauno prekybos mokykloje. 1944-1945 m. pradžioje dirbo siaurojo geležinkelio mašinistu. 1945 m. įvykus avarijai siaurajame geležinkelyje, buvo suimtas ir tardomas. Tačiau tardė ne avarijos priežastims išaiškinti, o verbavo dirbti saugumo naudai. Išleido, kai išgavo raštišką pasižadėjimą teikti žinias.
Tėvas Petras Treščinskas, Adomo, jau buvo suimtas 1945 m. pavasarį ir dingęs be žinios. Motiną 1945 m. liepos mėn., raudančią, su trimis mažamečiais vaikais išvarė iš savo namų ir ištrėmė į Komiją Troicko-Pe-čiorsko rajoną. Vienam berniukui buvo 12 metų, kitam - 10 metų, mergaitei 8 metukai. Brolis Vacys pastebėjęs, artėjančią prie namų mašiną, pilną ginkluotų stribų, pabėgo į mišką.
Išleistas iš saugumo, Romas rado jau tuščius namus. Dar nežinojo, kur kenčia badą ir skurdą jo mama su broliukais ir sese. Tik žinojo, kad
□ Vytautas Antanavičius-Alksnis
□ Baltras Beleišis-Cenys
□ Romas Treščinskas-Lazdynas-Kardas ir Antanas Bakšinskas-Aras-Džiugas
□ Julius Vasiliauskas-Balandis
jis niekada nebus išdaviku, bet jei svetimiesiems netarnaus, vėl laukia kankinimai, kaip ir visų pakliuvusių į budelių rankas.
Brolis Vacys jau partizanavo. Geriausias draugas taip pat pabėgęs iš okupantų armijos. Romas suprato, kad jo vieta tiktai Pasipriešinimo gretose. Gavęs iš pažįstamų mamos adresą, parašė jai į Troicko-Pėčiorską: "Atleisk, man, mama, kitaip negalėjau. Aš įstojau į tą pačią mokyklą kaip ir brolis." Buvo be galo gero, taikaus būdo, visada linksmas, tik labai nerimavo dėl tėvo, o ypač mamos, broliukų ir sesės likimo.
Žuvo būdamas 25 metų, 1949 m. sausio 6 d. Karaliūnų k. Jonavos r. Jačionio sodyboje, eidamas pasiimti vaistų. Kartu žuvo ir geriausias draugas Antanas-Aras, Džiugas. Sodyba buvo sekama visą parą. Stribai gulėjo baltai apsirengę ant sniego ir laukė jų ateinant. Prisiartinus prie sodybos, prasidėjo susišaudymas. Jautė, jog nelygios jėgos, kad nesugebės išeiti iš apsupties, tačiau kovėsi... Mirtinai sužeistą stribai vežė į Jonavą, bet pakely, ties geležinkelio stotimi, mirė. Rytojaus dieną abu partizanai buvo įmesti į sandėliuką stribų būstinės kieme, Vytauto gatvėje. Tris dienas basi, sukruvintais ir sukeltais į viršų apatiniais baltiniais, kad žmonės matytų kruviną kūną, buvo laikomi sandėliuke ant šiaudų. Vėliau naktį stribų nutempti ir užkasti prie Neries. Vieta nežinoma...
Kartu žuvęs Juozas Jankevičius, kilęs iš Jaugeliškių k., nebuvo išniekintas.
Jačionis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų. Iškentęs lagerio pragarus, sugrįžo, tačiau nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės.
Antanas Bakšinskas-Aras, Džiugas
Gimė 1926 m. ir gyveno su tėvais Jonavoje. Dar vokiečių okupacijos metais, nebaigęs progimnazijos, pradėjo dirbti siaurojo geležinkelio depo darbininku. Tėvas irgi buvo geležinkelietis, šeima gyveno vidutiniškai.
1944 m. buvo paimtas į armiją. Vežamas tarnauti į okupacinę kariuomenę, nutaikęs progą, pabėgo. Kurį laiką slapstėsi pas artimus žmones. Užmezgė ryšį su vyrais, kurie ruošėsi pradėti ginkluotą rezistencinę kovą.
1945 m. liepos mėn. tėvus išvežė pražūčiai į tremtį, iš kurios jie nebegrįžo. Tėvų netektis pagreitino Antano apsisprendimą. Jis paėmė ginklą į rankas... Iš pradžių partizanavo Pelėdos, o vėliau Žilvičio būryje. Buvo linksmo būdo, stengdavosi ir kovos draugams pataisyti nuotaiką. Bunkeriuose mašinėle spausdino Dobilo bei kitų autorių sukurtas partizaniškas dainas, eiles, kitus dokumentus. Kartu su juo geri žmonės ir žalias miškas glaudė, maitino ir sergėjo vaikystės draugą Romą-Lazdyną, Kardą. Ne kartą jie dalyvavo susirėmimuose, sutiko priešų kulkas, važiavo traukiniu į Kauną bei Vilnių į susitikimus ar vykdyti kitas užduotis ir visada grįždavo laimingai. Tačiau 1949 m. pradžioje išdavikas buvo pranešęs saugumui, kad sausio 6 d. Antanas Bakšinskas-Džiugas, Aras ir Romas Treščinskas-Lazdynas, Kardas bei Juozas Jankevičius-Kriminalka ateis į Jačionio sodybą pasiimti vaistų ir susitikti su kovos draugais. Sodyba buvo apsupta, jų laukė pasala. Užvirė mūšis, liepsnojo namai. Jėgos buvo nelygios. Žuvo kovodami.
Rytojaus dieną abu su Kardu buvo atveži į Jonavos stribinyčios kiemą ir basi, be viršutinių rūbų, sukeltais į viršų sukruvintais baltiniais įmesti į sandėliuką. J.Jankevičiaus šalia jų nebuvo. Pirmą dieną sandėliuko durys buvo atviros, vėliau duris uždarė, bet paliko keturkampę skylę. Vieni žmonės ėjo pažiūrėti gal iš smalsumo, kiti mintyse atsisveikinti. Naivu būtų manyti, kad nebuvo stebinčių kokią reakciją sukels tas kraupus vaizdas. Trečią naktį stribai nutempė į Neries pakrantę ir kažkur užkasė. Tiksli užkasimo vieta nenustatyta.
Operatyvinių suvestinių už 1949 metus saugumo archyvuose nerasta, todėl kol kas nepavyko patikslinti dvi išdavystės versijas.
Juozas Bartusevičius (Bartošius, Bartoševičius)-Kovas, Medžiotojas
Gimė 1920 m. ir gyveno su tėvais Varpėnų k. Jonavos r. Buvo baigęs Jonavos progimnazijos kelias klases. 1940 m. pašauktas į sovietinę armiją ir įstojo į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, tarnavo Pabradės ir Švenčionėlių stovykloje. Artėjant frontui, nesitraukė į Rusijos gilumą, o su ginklu pabėgo į namus. Vokiečių okupacijos metais nesi jungė į jokią organizaciją, padėjo tėvui dirbti ūkyje. Buvo labai ramus, švelnaus charakterio, mylėjo gamtą.
Kada 1944 m. grįžo "išvaduotojai", pradėjo jo ieškoti. Namuose buvo dažnai daromos kratos, badomi šiaudai kluone. Kartais stribai paromis laukdavo Juozo sugrįžtant į namus. Sodyba stovėjo tarpumiškėje, todėl pats pastebėjęs ar kaimynų įspėtas negrįždavo.
Kartą, 1945 m. spalio mėn., kaimyno Kazio Valinčiaus sode sodino vaismedžius ir pamatė, kad pilnas tėvų kiemas stribų naršo visus pastatus, gali tuojau ir pas kaimynus prisistatyti. Delsti nebuvo kada. Kaimyno dukra aprengė jį motinos drabužiais, parišo skarelę, įdavė krepšį nuo bulvių ir išlydėjo visam laikui. Keli stribai liko laukti "dizertyro" namuose, kiti atskubėjo pas kaimynus, tačiau Juozas jau buvo nutolęs. Kito pasirinkimo jis neturėjo, kaip lik įstoti į kovotojų prieš okupantus gretas. Tikėjo, kad raudonas maras greitai praeis.
1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Igarką jau seną motiną. Labai dėl jos sielojosi. Neilgai ji vargo, pasimirė iš bado ir atgulė amžinam poilsiui įšalo žemėje.
Tėvas 1948 m. tremties išvengė, visą dieną pragulėjęs kaimyno Vlado Valinčiaus kluone, pelų krūvoje. Jį ištrėmė 1951 m. į Tomsko sritį. Iš tremties sugrįžo 1955 m. ir mirė savo namuose. Brolis Jonas karo metais pasitraukė į Angliją. Miręs.
Juozas-Kovas, Medžiotojas buvo Vyties apygardos Žilvičio būrio rezistentas, kaip ir anksčiau visada tylus, ramus, nekalbus. Žilvičio būrys palaikė ryšį su Dobilo būriu, veikusiu Upninkų apylinkėse, todėl vieni pas kitus lankydavosi su įvairiomis vadų užduotimis. Juozas-Kovas, Medžiotojas kovojo Kardo grupėje kartu su Balandžiu, Aru-Džiugu. Vėliau į kovotojų gretas įsijungė Kriminalka.
Žuvus artimiausiems kovų draugams, 1950 m. pradžioje su Žilvičiu išėjo į Dobilo būrį. Čiobiškyje jis, Dobilas ir Žirgelis ryšininko-išdaviko malūnininko Petro Serapino buvo apnuodyti. Nuodų dozė buvo didelė, vyrai greitai neteko jėgų ir prarado sąmonę. Tik Žirgelis mėgino pasiekti mišką, tačiau ir jis, netoli nuėjęs, susmuko. Išdavikas pranešė Širvintų garnizonui. Juozas atsigavo jau Širvintų saugume. Vėliau buvo perkeltas į Vilniaus saugumą ir Lukiškių kalėjimą. 1951 m. pavasarį tėvas gavo raštelį, kad Juozui reikia šiltų rūbų, kad jis Lukiškėse, tačiau visi pamanė, kad tai klastinga provokacija ir nepatikėjo.
Dabar susipažinus su 8 tomų teismine medžiaga, paaiškėjo, kad iš tikro tuo metu Juozas-Medžiotojas buvo laikomas Lukiškėse. Tačiau kas gi atnešė raštelį ir kokiu tikslu? Egzekutoriai pusę metų kankino ir tardė. Pateikinėjo klausimus su jų pačių paruoštais atsakymais. Žinojo daugelį ryšininkų ir rėmėjų. Juozas-Medžiotojas daug ką neigė. 1951 m. sausio 17 d. jis nuteistas mirties bausme už tai, kad "su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią". Nuosprendis įvykdytas gegužės 17 d.
Jonas Bartusevičius-Vėtrungė
Gimė 1927 m. Jonavos r. Žinėnų k. Vėliau gyveno Taurapolio dvare, kurį buvo pirkęs senelis ir padovanojęs trims savo sūnums. 1944 m. "išvadavus" Lietuvą, visa Bartusevičių šeima buvo išvaryta iš namų ir apsigyveno motinos tėviškėje Žinėnuose. Dėdės su šeimomis (tėvo broliai) buvo išvežti į Sibirą. Tėvo nuolatos ieškojo, grasino stribai, todėl jis slapstėsi namuose. Bet kuriuo paros metu vaikus išvarydavo į kiemą ir darydavo kratas. Tik vienas kaimynas žinojo, kur slėptuvė. 1948 m. tėvą suėmė ir karo tribunolas nuteisė 25 metams kalėti.
Jonas-Vėtrungė buvo baigęs Kauno 5-os gimnazijos 4 klases ir vėliau mokėsi Karmėlavos žemės ūkio mokykloje. Paskutiniu metu (prieš tėvo suėmimą), neilgai dirbo Jonavos r. kažkokios apylinkės sekretoriumi. Nuo vaikystės buvo geraširdis, švelnaus būdo, sąžiningas, darbštus, turėjo poezijos gyslelę: rašė eilėraščius, skirtus partizanams, Tėvynei Lietuvai, pilnus begalinės meilės ir skausmo dėl ištikusio likimo, kviesdamas priešintis raudonajam terorui. Eilėraščių rankraščiai ir dienoraštis buvo rasti slėptuvėje, suimant tėvą, todėl prasidėjo Jono paieškos. Namuose slapstytis negalėjo dėl dažnų kratų, todėl slapstėsi pas gerus ir drąsius žmones. Ryšininkų padedamas Jonas susitiko su Žilvičio būrio kovotojais ir daugiau nesiskyrė. Yra išsaugotas 1954 m. spalio 26 d. rašytas laiškas motinai į tremtį. Kiek jame švelnumo, meilės ir vilties, kad Lietuva bus laisva!
1955 m. sausio 17 d. žuvo Vanagiškių k. Jonavos r., kaip vienas iš paskutiniųjų šių apylinkių pasipriešinimo dalyvių. Kartu žuvo ir tuo metu vienintelis kovos draugas Vytas Žukauskas-Mėnulis. Atsišaudydamas mėgino nešti sunkiai sužeistą draugą. Įsitikinęs, kad jėgos nelygios, sodyba apsupta, išpildė paskutinį draugo Mėnulio prašymą - nepalikti jo gyvo stribų patyčioms. Nepasidavė gyvas ir pats.
Rytojaus dieną basi, be viršutinių drabužių, pakeltais apatiniais baltiniais, kad matytųsi kruvini pilvai, buvo numesti Jonavos turgaus aikštėje. Vėliau, pusiau apnuoginti, buvo įmesti į sandėliuką stribų būstinės kieme. Saugojo juos du stribai, tačiau, nepastebėjo, kaip buvo priėjusios seserys atsisveikinti. Kai pradėjo skambinti bažnyčios varpai, visi puolė ieškoti seserų, nes pranešė apie jų apsilankymą, tačiau rasti nepavyko, nes jos jau buvo toli nuo Jonavos.
Kūnai palaikyti kelias dienas, vėliau nutempti prie Neries ir užkasti seno pliažo plote. Vieta nežinoma.
Manoma, kad juos išdavė ten gyvenę gyventojai, vėliau visi išvykę, kitur pasistatę namus ir gerai įsikūrę.
Tėvas tuo metu kalėjo Vorkutoje, motina nuo 1952 m. nešė tremtinės kryžių Tomsko srityje, du broliai su šeimomis vargo tremtyje nuo 1951 m. Tik dvi seserys išvengė represijų.
Vytas Žukauskas-Mėnulis
Gimęs 1927 m. Slykių k. Kėdainių r. Šeimoje augo keturi vaikai. Buvo baigęs pradinę mokyklą ir dirbo tėvų ūkyje. Sugrįžus "išvaduotojams", išvažiavo į Vilnių ir dirbo geležinkelyje. 1946 m. tėvą ir brolį Joną suėmė ir apkaltino, kad jų namuose vyksta susirinkimai. Iš viso teisė 18 žmonių. Tėvą ir brolį nuteisė po 10 metų lagerio.
Vytas, parvažiavęs atostogauti, susitikdavo su vyrais, pasiryžusiais kovoti prieš okupacinę prievartą ir smurtą. Tėvo ir brolio likimas lėmė greitesnį apsisprendimą: 1947 m. pavasarį imti ginklą į rankas ir kovoti su okupantais už Lietuvos laisvę. Vytas-Mėnulis buvo ramaus būdo, lėtokas, bet pareigingas Žilvičio būrio kovotojas. Kaip ir kitus jį glaudė Barsukynės, Marvilės, Didėnų ir Slykių apylinkių miškai. Prasidėjus išdavystėms, darėsi pavojinga visur. Kovos draugų būrys retėjo. Vytas-Mėnulis kartu su Danieliumi Beleišiu-Meilučiu, Jonu Bartusevičiumi-Vėtrunge palaikė ryšį su Kėdainių r. veikusiais būriais, tačiau susitikdavo ir su Dobilo būrio kovotojais. Pabaigoje liko su Jonu Bartusevičiumi-Vėtrun-ge ir laikėsi pas patikimus ūkininkus (Stasį Bereišį) įrengtose slėptuvėse.
1955 m. sausio 17 d. nelemtą naktį su Jonu-Vėtrunge sumanė aplankyti seną pažįstamą ir atėjo į Vanagiškių k. pas Z.Čekanavičienę. Viename name su ja gyveno Galickai, Ganusauskai ir Taraškevičiai. Atsirado kas staigiai pranešė į Žeimius. Atvažiavę kelios mašinos ginkluotų stribų ir kariškių apsupo namą, užvirė žūtbūtinė kova. Jėgos buvo nelygios. Mirtinai sužeistą Mėnulį draugas atsišaudydamas dar mėgino išnešti iš kovos lauko. Tačiau apsupties žiedas siaurėjo. Vėtrungė turėjo įvykdyti
□ Vytas Žukauskas Mėnulis
□ Jonas Bartusevičius-Vėtrungė
□ Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis ir Vytas Žukauskas-Mėnulis
□ Juozas Bartusevičius (Bartošius)-Medžiotojas
Mėnulio prašymą - nepalikti jo gyvo raudonųjų patyčioms. Tokia buvo jų priesaika...
Bronius Pinkevičius-Perkūnas
Vienas iš dviejų gyvų Žilvičio būrio rezistentų. Gimęs 1915 m. Jonavos r. Karaliūnų k. Baigęs 6 gimnazijos klases, nuo 1936 m. tarnavo Lietuvos priešlėktuvinės apsaugos kariuomenėje. Atėjus "išvaduotojams", Bronius pradėjo dirbti Vilniaus valstybiniame ūkyje buhalteriu-sąskaitininku. Dirbo ten pat ir visą vokiečių okupacijos laikotarpį. Artėjant frontui, sugrįžo į namus, į Karaliūnų kaimą.
Kartą rusų kariškiai, užėję į namus, pastebėjo daug knygų. Jiems kilo įtarimas, kodėl kaimo žmonės turi tiek knygų. Pradėjo ieškoti Broniaus, tačiau rasti nepasisekė. Jis pradėjo slapstytis vienas apie namus, bet palaikė ryšį su vyrais, kurie pradėjo organizuotis į būrius. Visą žiemą slapstėsi Kaune, o 1945 m. pavasarį įstojo į Pelėdos būrį. Būryje jau buvo Lazdynas, Putinas, Karvelis, Vanagas. Miškuose ir pas patriotiškai nusiteikusius gyventojus jau buvo iškasti bunkeriai, kuriuose galima buvo pailsėti po žygio ar pasislėpti nuo darganos. Turėdamas padirbtus dokumentus, kartais nuvykdavo į Kauną, į konspiracinius butus spaudos atsigabenti ar kitais reikalais. 1947 m. rudenį, pablogėjus sveikatai, nuvyko į Kauną, norėdamas pasigydyti, tačiau, nelaimei, valgykloje susitiko buvusį ir užsiregistravusį kovos draugą Bonifacą Kasparavičių-Beržą. Net neįtarė, kad šis sugrįš tuoj pat su 12 ginkluotų vyrų. Pistoletą spėjo pakišti po padėklu, o padavėja, viską supratusi be žodžių, imdama padėklą spėjo išnešti. Atsikratyti portfelio, kuriame buvo daug atsišaukimų ir įvairios anlisovietinės literatūros, nepasisekė. Kauno milicijos skyriaus viršininko Petro Liutkaus milicininkai tuojau pat uždėjo antrankius. Priešintis jokios galimybės nebuvo.
1947 m. gruodžio 6 d. OSO nuteisė Bronių Pinkevičių-Perkūną 15 metų griežto režimo ir 5 metams be teisių. Išvežė į Norilską, kur teko patirti visą lagerių pragarą. Apie lageriuose patirtus baisumus rašė jau ne vienas savo prisiminimuose. Alkis, alinantis darbas, šaltis buvo visų pasmerktųjų brolis. 1956 m. gruodžio mėn. klipatą paleido už lagerio vartų, tačiau dar reikėjo išbūti tremtyje. Į Lietuvą grįžo tik 1964 m., bet čia niekas nė nemanė registruoti. Pasiūlė per 24 valandas apleisti Tėvynę.
Nenorėdamas grįžti į Norilską, pradėjo gyventi nelegaliai, be dokumentų. Broniaus laukė skaudi beteisio dalia savo gimtinėje. Pasitvirtino tremtinių dainos žodžiai: "Šalis brangioji Lietuva, ar tavęs nemylėjom? Bet kad neliks mums vietos čia, mes niekad netikėjom." Kad pragyventų, dirbo privačiai visokius darbus už bet kokį mokestį. Brolis priėmė po savo stogu, glaudė ir kiti geri žmonės, nes reikėjo neužkliūti "draugams". Taip praėjo visas gyvenimas. Kiek reikėjo jėgų ir dvasios stiprybės nepalūžti, išlikti žmogumi. Tvirtas tikėjimas Lietuvos laisve padėjo nugalėti visus gyvenimo sunkumus, sulaukti atgimimo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Džiaugsmas nustelbė patirtas kančias ir skriaudas per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį.
1991 m. sausio 5 d. gavo reabilitaciją. Buvusieji biurokratai nenorėjo net girdėti, kad jam priklauso pensija. Nuo 1964 m. buvo kaip gyvas palaidotas ir tik 1991 m. rugsėjo mėn. gavo Lietuvos piliečio pasą.
KĄ MENA UPNINKŲ APYLINKĖS MIŠKAI IR SENBUVIAI
Jonavos-Ukmergės plentas buvo Vyčio ir Didžiosios Kovos apygardų riba. Nuo plento į dešinę pusę, Upninkų link ir toliau veikė Papūgos, Slyvos, Baravyko, Dobilo, Genio, Trenksmo, Kardžio ir kiti būriai. Jų veikimo ribos siekė Ukmergės, Širvintų, Kaišiadorių rajonų vietoves. Žuvus būrio vadui, vyrai pereidavo į kitą būrį arba suformuodavo naują, vadu išsirinkdavo iš savo tarpo narsiausią ir sumaniausią partizaną.
Kaip drąsų ir atkaklų, nesugaunamą kovotoją mena Joną Daraškevičių-Papūgą. Papūga buvo jaunuolis iš Šližių kaimo prie Širvintos upės. Nuo 1945 m. pradžios vadovavo skrajojančiam partizanų būriui. Jame kovojo keturi broliai Penkauskai, Vladas Palaima, Repečka, Vincentas Vadeikis-Beržas, Vladas Verkauskas-Papartis, Rytas(sL), Justinas Vareikis (Ramanauskas) ir kiti.
1945 m. rudenį apie Diršonius, beeinančius keliu Papūgą ir Rytą susekė, suėmė ir nuvežė į Gelvonius. Iš Gelvonių areštinės Papūga pabėgo, bet nesėkmingai. Jo greitai pasigedo ir pasivijo. Tuo metu tarp Neries ir Šventosios upių apie du mėnesius buvo daug kariuomenės, todėl vieni partizanai buvo pasitraukę į miškus, o kiti stengėsi laikytis bunkeriuose.
1944 m. susikūrė ir Genio būrys. Jam vadovavo buvęs puskarininkis Juozas Kacevičius. Iš labai didelio Genio būrio buvo nutarta sudaryti mažesnius būrius: Slyvos ir Baravyko, Kardžio ir Bolševiko (vėliau šiam žuvus - Dobilo) būrius.
Genys žuvo 1945 m. apie Žąslius. Jo būryje buvo Juozas Sėjūnas-Lydys, Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Kazys Ragulis-Baravykas, Leonas Kudelis-Bolševikas ir kiti.
Kadangi Genio būrio kovotojų sparčiai daugėjo, buvo suformuotas Slyvos būrys. Eugenijus Svilas-Slyva, gimęs 1926 m., Zarasuose buvo studentas. Jo tėvas buvęs Zarasų policijos viršininkas. Eugenijus nuo pat
□ Juozas Kudelis-Dobilas ir nežinomas partizanas
pirmų antrosios okupacijos dienų įsijungė į Pasipriešinimą. Buvo vienas pirmųjų partizanų organizatorių. Jo būryje buvo apie 40 vyrų. Partizanai nevengdavo susirėmimų su stribais, neleisdavo skriausti kaime žmonių, išaiškindavo prievolių prievartautojus.
1945 m. kovo 2 d. Slyvos būrys buvo apsistojęs netoli Upninkų, kaime, prie Musinės upelio, Jono Morkūno ir Karolio Stepšio sodybose. Ryšininkė pranešė, kad ruošiamasi juos pulti, nes saugumui pranešta buvimo vieta. Tačiau partizanai manė, kad juos puls "liaudies gynėjai", todėl tą žinią sutiko labai ramiai. Būrio vadas pasiuntė žvalgybon Kazį Ragulį-Baravyką, Antaną Morkūną-Šalną, Viktorą Morkūną-Diemedį, Vacį Gruštą-Sniegą, Edvardą Kuliešių-Liepsną, Viktorą Kasmočių-Kirvj ir Vilką. Partizanai pamatė už Trakų miško atvažiuojantį vežimą ir paskui einančius kareivius. Vacys Grušta-Sniegas pasiūlė statyti kulkosvaidį ir neprileisti artyn kareivių, o Edvardas Kuliešius-Liepsna nuskubėjo perspėti vadą, be jo leidimo nenorėjo pradėti šaudyti. Tačiau pranešti būrio vadui nespėjo, nes kariuomenė jau iš visų pusių supo sodybas. Prasidėjo žūtbūtinė kova. Kareiviai padegė Karolio Stepšio sodybą. Name sudegė motina, žuvo žmona, o patį Karolį nušovė kartu su sužeista dukryte. Tik vienai penkių metukų dukrytei pasisekė pabėgti: šuniuką nušovė, o į ją nepataikė. Ji atbėgo pas savo tetą, kuri ir užaugino. Dabar Marytė gyvena Jonavoje.
Tada žuvo 19 partizanų - tie, kurie norėjo išeiti iš apsupties per Mu-sinės upelį. Kitiems pasisekė pasitraukti į mišką. Žuvo Juozas Lukša iš Mančišėnų, Domininkas Augūnas iš Upninkėlių ir Domininkas Palaima iš Užupio. Jie palaidoti Upninkų kapinėse. Taip pat žuvo ir Aloyzas Lukša-Plienas, Augustinas Radzevičius, Viktoras Savarauskas, Alfonsas ir Pranas Lukšos, Ipolitas Valiukevičius, Juozas Sakalauskas, Alfonsas Autukevičius. Visi Mančišėnų kaimo artojų sūnūs. Dar žuvo Vaclovas Tamošiūnas iš Pakalnės, broliai Vytas ir Vincas Strazdai iš Mažeikiškių, Karolis Pociūnas iš Savidonių, Julius ir Stasys Atkočiūnai iš Pakalnės, Stasys Ramanauskas iš Užupio ir Ksaveras Stepšys-Pempė iš Bajoriškių. Visi buvo nuvežti į Veprius ir numesti gatvėje, o vėliau užkasti. Prasidėjus atgimimui, atkasti ir perlaidoti Veprių kapinėse.
Per kautynes degančioje sodyboje liko tik vienas Steponas Songaila iš Upninkų. Jam pasisekė pasislėpti po klėtimi, kuri neužsidegė. Likusiems 22 gyviems partizanams vadas įsakė pasiskirstyti mažomis grupelėmis po bunkerius, kol apylinkėse siaučia kariuomenė ir kiekvienam apsispręsti, kas kovos iki paskutinio atodūsio, kas atidavęs ginklą, mėgins legalizuotis. Partizanai labai sunkiai išgyveno tą pirmą skaudžią netektį, tačiau nelabai norėjo tikėti, kad bus amnestuoti, kaip buvo saugumo žadama. Vis tik keli patys jauniausi vyrai nusprendė rudenį užsiregistruoti: Bernardas Stepšys-Naktis, Domininkas Stonys-Bitė, Edvardas Kuliešius-Liepsna, Feliksas Žukauskas, Kazys Ragulis-Baravykas, Vacys Grušta-
Sniegas, Stasys Mockus, Antanas, Stasys ir Vytas Morkūnai. Jonavos saugumo viršininkas Luzginas iš karto visiems išdavė pažymėjimus, tik vieną Kazį Ragulį sulaikė. Atrodė, lyg niekas netrukdys kitiems gyventi laisvai. Tačiau po kelių mėnesių, pradėjo po vieną suiminėti, kol visus "supakavo". Prasidėjo tardymas, verbavimai ir kankinimai. Kiekvienam, kas nesutiko dirbti saugumui, buvo atseikėta po 10 ar 25 metus lagerio.
Už Lietuvos laisvę kovoti su okupantais liko būrio vadas Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Petras ir Antanas Valkauskai, Jonas Mockus-Tigras, Titnagas(sl.) ir kiti. Būryje buvo du vokiečiai. Jonas Mockus-Tigras vėliau mūšyje buvo peršautas ir suimtas. Atvežtas į saugumą dingo. Apie jį niekas daugiau negirdėjo.
1949 m. vasario mėn. Slyva su bendražygiais Kardžiu, Titnagu, Gintaru buvo apsistoję Vareikių miške bunkeryje. Pas juos buvo atėjęs Dobilas su Žirgeliu, Medžiotoju, Akmenėliu ir Jurginu. Juos pastebėjo kažkas iš vietinių gyventojų ir pranešė Jonavos saugumui. Partizanams besiilsint, stribai pradėjo supti bunkerį. Juos pastebėjo Žirgelis ir perspėjo kitus partizanus. Atsišaudydami mėgino išeiti iš bunkerio, tačiau lik keliems pasisekė laimingai pasitraukti. Liudytojai mena, ir archyve minima, kad žuvo keturi partizanai: Eugenijus Svilas-Slyva, Vladas Vinckus-Kardys, Viktoras-Titnagas ir Gintaras. Manoma, kad jie buvo atvežti į Jonavą ir užkasti Neries pakrantėje.
Kaip mena dar gyvi likę liudytojai-bendražygiai, tuo pačiu metu veikė ir Vlado Vinckaus-Kardžio vietinis būrys. Vėliau, kada daug vyrų legalizavosi, Kardys perėjo į Slyvos būrį ir kovojo už Lietuvos laisvę iki paskutinio atodūsio. Vladas Vinckus buvo ukmergietis, kilęs iš Laibiškių.
Dobilo būriui vadovavo mokytojas Juozas Kudelis. Juozas gimė 1922 m. Leščiūnų k. Gelvonų vls., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Baigęs gimnaziją ir pedagoginius kursus, dirbo Pabaiskio vls. Žūklių k. mokytoju. Brolis Leonas-Bolševikas, prasidėjus okupacijai organizavo partizanų būrį, į kurį 1945 m. gegužės mėn. įstojo Juozas. Jį mena kaip labai santūrų, kultūringą, ramaus būdo, bet nepalaužiamos valios kovotoją. Žuvus broliui Leonui-Bolševikui, nuo 1946 m. spalio mėn. vadovavo jo būriui.
Juozas-Dobilas rašė eilėraščius. Kai kurie iš jų buvo dainuojami. Jo būryje kovojo Alfonsas Kinderavičius-Jurginas ir Albinas Raškevičius-Erelis, žuvęs 1949 m. balandžio mėn.; Vladas Šatkauskas-Lazdynas, žuvęs
□ Pirmoje eilėje: Juozas Kudelis-Dobilas, Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, Vytas Žukauskas-Mėnulis, Ona Tveragaitė-Živilė, nežinomas, Vladas Šatkauskas-Lazdynas. Stovi: Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis, Albinas Raškevičius-Erelis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas
1950 m. kovo mėn.; Žitkevičius-Akmenėlis, Jonas Žukauskas, suimtas 1947 m.; Jonas Lisauskas-Katinas, žuvęs 1946 m.; Šarūnas, Guoba, Aleksas Martinka-Šleitis, žuvęs 1947 m.; Šaknis ir Gaidys vėliau perėję į kitą būrį, Tichanauskas (Cikanauskas)-Žemaitis, suimtas 1946 m.; Pranas Macijauskas-Aitvaras suimtas 1950 m.; Vaclovas Macijauskas-Žirgelis 1951 m. sušaudytas Vilniaus saugume. 1949 m. sausio mėn. į būrį Darvydų miške atėjo Pranas Raišys-Žilvitis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas. Taip pat būryje kovojo ir paslapčia palaidoti Juknių kapinėse Simas Matačiūnas-Vėjas, Martynas Lisauskas-Žaibas ir Andrius Trakimas-Uogienojus. Jų kapą nuo 1946-47 m. prižiūri Gumbrevičienė, ryšininkė, politinio kalinio Stasio Gumbrevičiaus žmona.
1950 m. partizanams darėsi labai nesaugu, prasidėjo išdavystės, garnizonas pastoviai šukavo apylinkes. Gegužės 12 d. Juozas Kudelis-Dobilas, Vaclovas Macijauskas-Žirgelis ir Juozas Bartusevičius-Medžiotojas užėjo į Čiobiški pas malūnininką-ryšininką Petrą Serapiną, kuriuo jie pa-
□ Stovi: Vaclovas Macijauskas-Žirgelis, Vytas Žukauskas-Mėnulis, Pranas Macijauskas-Aitvaras, Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis, Motiejus Bulauka-Kolumbas, Juozas Bartusevičius-Medžiotojas, Juozas Kudelis-Dobilas. Guli: Vladas Šatkauskas-Lazdynas ir nežinomas
sitikėjo. Ne kartą jis buvo atėjęs į bunkerį Darvydų miške, atnešdavo maisto ir suteikdavo reikalingą informaciją. Tą vakarą partizanai užėjo atsisveikinti ir perspėti, kad laikinai pasitraukia į kitus miškus, kol aprims garnizonas. Malūnininkas šviesos nedegė, o atsisveikinimui pripylė po taurelę išgerti ir įdavė maisto kelionei. Pirmas taurelę išgėrė Dobilas, vėliau įpylė Medžiotojui, Žirgeliui, o pats išskubėjo į malūną, pažadėjęs tuojau sugrįžti. Į gėrimą buvo įdėta didelė nuodų dozė, nes Dobilas ir Medžiotojas greitai susmuko vietoje. Nors jėgos seko, Žirgelis nėjo ir laukė, kol sugrįš Serapinas. Išdavikas tikėjosi, kad juos ras visus be sąmonės, todėl neskubėjo. Jam pravėrus duris, Žirgelis šovė, tačiau nutraukė tik kairės rankos pirštus ir sužeidė koją. Serapinas puolė pro duris ir nuskubėjo pranešti garnizonui, o Žirgelis, sukaupęs jėgas, mėgino pasiekti mišką, tačiau, netoli nuėjęs, prarado sąmonę. Kareiviai nesunkiai jį surado ir, su kitais pasikrovę į mašiną, nuvežė į Širvintų saugumą. Tenai, matyt, ilgai neatgavo sąmonės, kadangi pirmas tardymo protokolas surašytas daugiau nei po paros. Vėliau buvo nuvežti į Vilniaus saugumą.
Juozas Kudelis-Dobilas neišdavė nei savo ryšininkų, nei rėmėjų. Saugumo archyvinė medžiaga atskleidžia jo apsisprendimą ir tvirtą valią, kurios nesugebėjo palaužti jokie žiauriausi tardymo metodai. Po astuonių mėnesių tardymo, 1951 m. sausio 16-17 d. Pabaltijo karo tribunolas Juozą-Dobilą nuteisė sušaudyti. Paskutiniame žodyje kaltu neprisipažino, nes jį kaltino kaip banditą. Atsisakė rašyti malonės prašymą, nes sąmoningai kovojo už Lietuvos laisvę, prieš sovietų valdžią.
Nuosprendį įvykdė po keturių mėnesių -1951 m. gegužės 17 d. Pažymą apie nuosprendžio įvykdymą pasirašė Lietuvos saugumo "A" skyriaus plk.Grišin. Kartu sušaudyti nuteisė Vaclovą Macijauską-Žirgelį ir Juozą Bartusevičių-Medžiotoją. Kitiems dvylikai apkaltintų žmonių buvo skirtos lagerio kančios: Stasiui Gumbrevičiui, Broniui Žukauskui, Leonui Bučinskui, Feliksui Klaikui, Domui Valančiui po 25 metus, Onai Valančienei, Paulinai Liutkevičiūtei ir kitiems po 10 metų katorgos.
1949 m. kovo mėn. Dobilo tėvus ištrėmė į Sibirą. Jis turėjo dar tris brolius: Joną (g.1924 m.), Nikodemą (g.1927 m.) ir Donatą (g.1931 m.)
1945 m. birželio mėn. buvo įkurtas Baravyko būrys, kuriam vadovavo Kazys Ragulis-Baravykas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko puskarininkis, gyveno Medinų k., turėjo ūkį, šeimą.
Kaip mena buvę bendražygiai, jo būryje kovojo Andrius Grušta-Tigras, Vacys Grušta-Sniegas, Martynas Petrėnas, Martynas Lisauskas-Žaibas, Bronius-Viršila, Juozas-Eglis ir kiti. Vėliau Baravykas perėjo į Slyvos būrį, kadangi vieni iš jo būrio legalizavosi, kiti perėjo į Dobilo ar Slyvos būrius. Po kurio laiko apsisprendė registruotis ir Kazys Ragulis-Baravykas, tačiau peržengęs saugumo slenkstį, laisvėn nebeišėjo. Iškentęs katorgą, grįžo Lietuvon. Dabar miręs.
Nuo 1945 m. kovo mėn. veikė Vinco Daraškevičiaus-Trenksmo būrys. Jame buvo Viktoras Akūnis-Sakalas, Kazys Daugėla-Švėdrys, Antanas Paplauskas, Vacys Bagdonas, Vladas Zakarevičius, Stasys Gručeckas, Žentelis ir kiti. Vėliau iš Genio būrio atėjo Juozas Sėjūnas-Lydys ir iš Baravyko būrio Martynas Petrėnas-Perkūnas. Jų ryšininkė buvo Jadvyga Muleronkaitė.
Kartą jie iš ryto atėjo pas Babenską į pamiškę. Staiga garnizono kariai pradėjo supti sodybą. Kaimynystėje žmonės, aparinėdami bulves pastebėjo ir pranešė partizanams pasitraukti į mišką, tačiau žuvo Viktoras Akūnis-Sakalas ir Babenskas su mergaite ant rankų. 1945 m. rudenį susiginčijęs Martynas Petrėnas į koją sužeidė patį Trenksmą. Jam Steponas Jakubauskas perrišo koją ir išvežė į mišką, į užmaskuotą palapinę. Tenai jį slaugė, pristatydavo maistą. Prasidedant šalčiams, Martynas Petrėnas jį atvežė gydyti pas savo žmonos motiną Morkūnienę. Nors nedaug kas apie tai žinojo, tačiau atsirado išdavikas, kuris pranešė Veprių stribams apie Trenksmo buvimo vietą. 1945 m. lapkričio 24 d. Morkūnienės sodybą apsupo ir Trenksmą suėmė gyvą.
Kaip mena liudytojai, tada areštavo seserį Moniką ir brolį Andrių Morkūną, sūnų Vytautą ir motiną Ketvirčius, Žentelį, Strazdą, tris Jakubauskus, Černiauską, Vilką, Tarvydą, Kazį Daugėlą, Juozėnaitę ir kitus.
Mįslinga tai, kad bendražygis Martynas Petrėnas-Perkūnas nebuvo suimtas, o gal tuo metu legalizavosi ir su žmona išvažiavo į Kauną, kur ramiai apsigyveno. Vėliau žmonos motina Morkūnienė rasta negyvai nukirsta kirviu. Neaišku, ir kaip Trenksmo būrio partizanas, slapyvardžiu Vanagas, vėliau tapo Panoterių stribu.
Klemensas Gurskas-Riešutas
Gimė 1919 m. Pabiržio k. Kauno aps. Vokiečių okupacijos metais dirbo kaime seniūno padėjėju. 1944 m. grįžus "išvaduotojams” buvo suimtas ir išvežtas į Kalvarijos kalėjimą. Pabėgęs iš kalėjimo, pasirinko partizaninio pasipriešinimo kelią ir įstojo į Žvirblio būrį. Vėliau pats vadovavo partizanų būriui. Žuvo 1947 m. spalio 21 d. Svilonių miškelyje prie mokyklos. Kartu žuvo ir kovos draugas Simanavičius-Mažylis iš Pravieniškių, kurio artimieji buvo ištremti. Abu žuvusiuosius arkliais atvežė į Jonavą ir numetė turgavietėje. Turgaus dieną nuvežė į Neries pakrantę ir užkasė. Visa tai matė Gursko pusbrolio žmona, nes vežė jų arkliais.
1989 m. artimieji kasinėjo ir ieškojo palaikų, tačiau toje vietoje, kur nurodė giminaitė, nieko nerado.
Vytautas Petrikonis
Gimė 1917 m. Amerikoje ir apie 1929 m. grįžo su tėvais į Lietuvą.
1937m. baigė Karo mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus universitete. Nuo pat pirmų antrosios okupacijos dienų buvo aktyvus Pasipriešinimo Kaune ryšininkas. 1945 m. perėjo į pogrindį, veikė Kaune. Vėliau apie 1947 m., kai jų grupę susekė ir kelis draugus suėmė, Vytautas įsijungė į partizanų gretas. Pristatydavo Žilvičio būriui spaudą, medikamentus. Jį pažinojusių liudytojų teigimu, žuvo 1948 m., tačiau nei tiksli vieta, nei žuvimo aplinkybės nežinomos.
Vladas Šatkauskas-Lazdynas
Gimė 1922 m. Knyzlaukio k. Veprių vls. Baigė Šlyžių pradinę mokyklą ir Veprių žemės ūkio mokyklą. Dirbo Gelvonių, o vėliau Veprių parduotuvėse ir bendravo su vyrais, kurie nėjo į okupacinę armiją ir pradėjo organizuotis ginkluotai kovai prieš okupaciją.
1945 m. sausyje stribai Kulvinskas, Novikas, Daugėla ir kiti su garnizono kariškiais tėvų sodyboje darė kratą. Nesuradę Vlado, nusprendė padegti sodybą. Vladas tuo metu buvo Kardžio būrio bunkeryje, bet namuose slapstėsi kitas sūnus Jonas, gimęs 1919 m. Tėvas pradėjo maldauti, kad sūnus išlįstų iš slėptuvės, nes namai buvo padegti. Jonui išėjus, jį labai mušė. Vėliau tėvą, motiną ir Joną nuvežė į Ukmergę. Motiną po trijų savaičių paleido iš tardymo izoliatoriaus į namus. Tėvas iš Ukmergės kalėjimo sugrįžo apie gegužės mėnesį, o Jonas dar buvo tardomas ir kankinamas iki rugpjūčio mėn. Neišgavę nieko apie brolį Vladą ir kitus partizanus paleido, tačiau Jonas nepragyveno nei metų laisvėje - 1947 m. liepos 26 d. atgulė amžinam poilsiui.
Vladas, pajutęs, kad yra ieškomas, įstojo į Kardžio būrį ir gavo Lazdyno slapyvardį. Iš pradžių slapstėsi bunkeryje, vėliau perėjo į Dobilo būrį. Būryje buvo Jurginas, Akmenėlis, Žirgelis, Erelis, Žemaitis, Kirstukas ir kiti.
Sesuo Elena 1945 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Baigusi ją, mokytojavo Knyzlaukio pradinėje mokykloje. Vėliau buvo išduota kaip partizanų ryšininkė ir po tardymo pašalinta iš darbo.
1948 m. gegužės 22 d. tėvus Šatkauskus ir seserį Eleną, spėjusius įsikurti sudegintoje sodybvietėje, ištrėmė į Igarką. Iš tremties į Lietuvą grįžo 1958 m. Neturėjo kur gyventi, todėl buvo priversti nusipirkti savo sodyboje Knyzlaukyje pačių prieš tremtį pastatyta namelį.
Vladas-Lazdynas žuvo 1950 m. kovo mėn. Leščiūnų k. Edvardo Paulausko sodyboje. Nenorėdamas gyvas patekti į saugumo nasrus, sunkiai sužeistas, susisprogdino.
Pranas Ketvirtis-Klevas
Gimė 1927 m. Pakalniškiuose, Gelvonių vls., baigė Gelvonių progimnazijos 7 klases. 1945 m. rugsėjo 28 d. buvo suimtas ir nuvežtas į Panoterių, vėliau Ukmergės saugumą. Prieš suėmimą gyveno Medinkų vienkiemyje. Saugumo tardomas ir kankinamas prisipažino, kad buvo Trenksmo būrio ryšininkas, gaudavęs užduotis sekti stribų ir garnizono judėjimo kryptį ir buvimo vietas, susitikdavęs su būriu miške, bunkerių nežinojęs.
Kadangi Trenksmo buvimo vietos nepasisekė išaiškinti, buvo nutarta Praną teisti vieną. 1945 m. lapkričio 24 d. išdavė ir sužeistą suėmė Vincą Daraškevičių-Trenksmą. Trenksmas paneigė, kad Pranas Ketvirtis buvo jo ryšininku-žvalgu, tik kartais su broliu Vytautu ateidavo į Berkelių mišką.
Teisme Pranas pasakė, kad jį tardytojai mušė ir privertė prisipažinti jam pateiktus kaltinimus. Būrio ryšininkų jis nežinojo, tik šiaip pažįsta Jadvygą Muleronkaitę iš Pakalniškių, Vladą ir Vytautą Piškinus iš Mančišėnų ir Liolią Sabatavičiūtę iš Pustoškų k. Saugumiečiai reikalavo, kad jis patvirtintų, jog jie visi buvo ryšininkai.
1946 m. kovo 15 d. nutarta bylą nutraukti ir Praną Ketvirtį išleisti į laisvę. Nuo 1949 m. Pranas palaikė ryšį su Slyvos ir Dobilo būrio partizanais. Vėliau su savo kovos draugais į Upninkų kraštą ateidavo Jonas Pupkis nuo Panoterių. 1950 m. gruodžio mėn. galutinai apsisprendęs išėjo į partizanus ir gavo Klevo slapyvardį.
1951 m. vasarą (birželio ar liepos mėn.) šeši partizanai: Klevas, Diemedis, Krantas, Algis Lapinskas ir kt., stovyklavo miške netoli Pakalnės kaimo (nuo Veprių į Ukmergės pusę). Tą vakarą jiems buvo suruošta pasala. Norėjo visus suimti gyvus, beveik nešaudė. Tačiau partizanai spėjo pasitraukti į Šventosios pusę, persikėlė per upę į Berkelių mišką, nukovė Gelvonių saugumo kapitoną Sibatorkin. Kelias dienas garnizono kareiviai krėtė Panoterių, Rizgonių ir Veprių apylinkių miškus. 1951 m. Diemedį ir Algį Lapinską moteris pagirdė užnuodytu pienu. Diemedis
sąmonę atgavo saugume. Teisė jį vieną ir paskyrė mirties bausmę.
Klevas, Krantas ir kiti partizanai dar buvo gyvi. 1952 m. saugumo suvestinėje parašyta, kad Pranas Ketvirtis žuvo spalio 30 d. Nei aplinkybės, nei vieta nenurodyta. Pasak liudytojų, jis žuvo Trinkūnų k. Ukmergės r. pas ūkininką Mackelą kartu su kitu kovos draugu. Sodybą apsupo kareiviai, trauktis nebuvo kur.
Bronius Vaičiūnas
Buvo sužeistas Į koją, gydėsi be medikų, vienas miško bunkeryje. Jį globojo ir nunešdavo valgyti artimesni gyventojai. Vėliau buvo išdavikų susektas ir išduotas. Paimtas gyvas. Jį pažinojusių ir slaugiusių liudytojų žiniomis Bronius, buvo kilęs nuo Siesikų iš Kanciškių kaimo.
Tolimesnis jo likimas nežinomas. Apie jo teismą niekas negirdėjo.
Antanas Valkauskas
Kilęs nuo Upninkų, buvo aklos elgetos sūnus, kovojo Slyvos būryje. Kartą jį peršovė ir paėmė gyvą, surišo ir norėjo perkelti valtele į kitą Šventosios krantą, bet Antanas išsivertė iš valtelės į vandenį ir taip pabėgo.
A.Valkauską nukankino, nes niekas negirdėjo, kad jį teistų, nematė jo daugiau.
Brolis Petras taip pat kovojo Slyvos būryje. Mūšyje su kariuomene buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Iškentęs lagerio pragarus, sugrįžo į Lietuvą. Dabar jau miręs.
Feliksas Žukauskas
Gimė 1914 m. Nemenčinės vls. Baigė Nemenčinės pradinę mokyklą. Tarnavo lenkų kariuomenėje ir 1939 m. buvo vokiečių paimtas į nelaisvę. Pabėgęs iš nelaisvės, negalėjo namuose viešai rodytis, todėl atėjo pėsčias į Bajoriškių kaimą pas dėdę. Vėliau įstojo į Plechavičiaus armiją ir tarnavo Eišiškėse. Kada armija buvo išformuota, vėl atbėgo pas dėdę. Sugrįžus "išvaduotojams", liko gyventi pas dėdę, padėdavo ir kaimynams dirbti ūkio darbus. Kartą gyvenant Dagilionių kaime, garnizonas pradėjo supti dvi sodybas. Nespėję pagauti vyrų kaimynų sodyboje, atėjo pas šeimininkus ir suėmė Feliksą, šeriantį gyvulius. Iki vakaro ginkluotas sargybinis jį saugojo šeimininkų namuose, vėliau, sugrįžus vyresniajam ir kaimynui su žibintu, išsivedė iš sodybos. Einant pakrūmiais, Feliksui pasisekė nuspirti žibintą ir dingti tamsoje. Kareiviai šaudė, tačiau kulkos Felikso nekliudė. Pažįstamais takais greitai surado saugią vietą. Be svarstymo pasirinko partizano dalią ir įstojo į Slyvos būrį.
Po 1945 m. kovo 2 d. žūtbūtinės kovos su okupantų kariuomene, po didelės kovos draugų netekties, turėdamas viltį, kad jį mažai kas pažįsta, ryžosi legalizuotis.
Saugumas iš karto išdavė pažymėjimą, tačiau netrukus prasidėjo tardymai. Pagelbėjo tai, kad buvo ne vietinis, išsigynė, kad šiame krašte nieko nepažįstąs, kas maitinęs ir pas ką užeidavęs nežinąs, partizanų žinąs tik slapyvardžius.
Nieko neišgavus, paleido, tačiau kiekvieno mėnesio pirmą ir penkioliktą dieną turėjo atvykti į Jonavos saugumą, o vėliau į Veprius užsiregistruoti. Taip tęsėsi apie tris metus. Vėliau, susikūrus kolūkiui, šią kontrolę, matyt, patikėjo jo vadovams.
1947 m. vedė Janiną Stepšytę ir apsigyveno žmonos tėvų sodyboje, kur ir dabar tebegyvena. Janinos tėvas Kazys Stepšys 1945 m. buvo suimtas ir mirė Gorkio kalėjime. Janina ir Feliksas Žukauskai užaugino dukrą ir sūnų, susilaukė dviejų anūkų.
Vaclovas Macijauskas-Žirgelis
Gimė 1921 m. Talkudažių k. Panoterių vls. Ukmergės aps. Buvo baigęs tik pradinę mokyklą. Gyveno Astraukoje. Su broliu Pranu 1944 m. lapkričio mėn. įstojo į Žaliojo Velnio būrį. Vėliau kovojo Slyvos būryje, po to perėjo į Dobilo. Buvo griežtoko būdo, mena liudytojai, neglostydavo parsidavėlių.
1950 m. gegužės 12 d. Čiobiškyje buvo apnuodytas malūnininko Petro Serapino. Su juo buvo apnuodyti ir suimti Dobilas ir Medžiotojas. 1951 m. sausio 16-17 d. teismas juos nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1951 m. gegužės 17 d. (iš saugumo archyvų).
Brolis Pranas-Aitvaras buvo anksčiau suimtas Astraukos dvare, tačiau, matyt, patikėjęs saugumo pažadais ar neištvėręs kankinimų, išdavė visus, kurie rėmė, maitino, kurių namuose buvo įrengti bunkeriai. Jo tolimesnio likimo paslaptį saugo saugumo archyvai.
Vladas Palaima
Gyveno ant Neries kranto - Vanagiškiuose. Kaip ir dauguma vyrų nepakluso okupantams ir atėjo į partizanų būrį. Iš karto kovojo Papūgos būryje, vėliau perėjo į Slyvos būrį. Vladas buvo suimtas 1950 m. ir nuteistas 10 metų lagerio. Vėliau, 1953 m. teisiant Repečką ir kitus, buvo išduotas, kad partizanavo, pervežtas iš lagerio į Lietuvą ir nuteistas 25 metams. Kartu 25 metams nuteisė ir Antaną Vareikį. Po Stalino mirties buvo perteistas - bausmė sumažinta. Iškentęs Intos lageriuose 15 metų, sugrįžo į Lietuvą, tačiau jam neleido čia apsigyventi. Per 24 valandas turėjo palikti Tėvynę. Išvažiavo į Intą ir ten dirbo, kol gavo pasą be apribojimų. 1971 m. vėl sugrįžo į namus, tačiau gyventi vėl nebuvo leista. Šį kartą jis nepakluso. Jonavos vykdomasis komitetas vis siuntė įspėjimus, kvietė atvykti ir vis grasino. V.Palaima kantriai mokėjo po kiekvieno įspėjimo baudas, kol trūko kantrybė. Matydamas, kad čia neleis jam gyventi, nuvažiavo į Maskvą ir pakliuvo pas Jakovlevą. Šis sukvietė komisiją, kuri peržiūrėjusi visus jo teistumo dokumentus, liepė važiuoti į namus ir gyventi. Grįžęs, Jonavoje gavo pasą, buvo priregistruotas, ir baigėsi visi persekiojimai. Gyveno Vanagiškiuose, Upninkų apylinkėje savo sodyboje, bet sveikata buvo palaužta lagerio kančių, bado ir sunkaus darbo.
Vladas Palaima, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, atgulė amžinam poilsiui.
Bernardas Stepšys-Naktis
Gimė 1919 m. Bajoriškių k. Bernardas baigė Upninkėlių pradžios mokyklą, paūgėjęs padėjo tėvams dirbti ūkyje, vėliau dirbo staliumi.
1945 m. liepos mėn. tėvai tapo pirmųjų pokario trėmimų auka. Jie gyvuliniuose vagonuose buvo nuvežti į Komiją. Tėvo sesuo mirė pakelyje ir užkasta kažkur ant Pečioros kranto. Tėvas mirė iš bado, dirbdamas Usteličės miško punkte Troicko-Pečiorsko rajone. Tik viena motina 1955 m grįžo iš tremties. Ji atgulė amžinam poilsiui Bajoriškių kaimo kalnelyje.
Dar tėvams gyvenant namuose, Bernardo dažnai ieškodavo stribai, nekartą jo laukė pasala, tačiau vis laimingai ją apeidavo. Iš pradžių slapstėsi pas dėdę Karolį Stepšį, Juozą Jasionį, Palaimą, gyvenantį Aukštadvaryje, dažnai keisdamas buvimo vietas. Tai paspartino jo apsisprendimą imti ginklą ir kovoti prieš okupacinį režimą. Bernardas palaikė ryšį su partizanais, o 1945 m. pradžioje pats stojo į Slyvos būrį ir gavo Nakties slapyvardį.
Tą lemtingą jų būriui 1945 m. kovo 2 d. naktį buvo parėjęs į namus pasikeisti rūbų, o visas būrys apsistojo poilsiui Karolio Stepšio ir Jono Morkūno sodyboje. Naktį buvo išžudyta visa dėdės šeima ir sudeginta sodyba. Nukauta labai daug kareivių ir žuvo 19 kovos draugų. Pirmą kartą būrys patyrė tokią didelę netektį. Būrio vadas Eugenijus Svilas-Slyva pasiūlė likusiems partizanams pasiskirstyti po bunkerius mažomis grupėmis ir apsispręsti.
Rudeniop keli partizanai nusprendė mėginti legalizuotis, tarp jų ir Bernardas. Jonavos saugume viršininkas Luzginas po pirmo pasikalbėjimo išdavė pažymėjimą. Bernardas pradėjo mokytis buhalterių kursuose Kaune. Tačiau neilgai teko mokytis ir džiaugtis laisve. 1946 m. balandžio mėn. buvo suimtas. Bernardą teisė vieną, tačiau atsirado liudytojas Petras Golubevas, su kuriuo pradinėje mokėsi. Liudytojas tvirtino, kad Ber-
□ Buvę Slyvos būrio partizanai po lagerio Vorkutoje: Antanas Morkūnas, Bernardas Stepšys, Vytas Akūnis, Stasys Morkūnas. 1956 m. pavasaris.
nardas neva tai vokiečių okupacijos metais nušovė vieną rusų karininką, o kitą sužeidė. To pakako, kad atseikėtų 20 metų lagerio katorgos ir penkis metus tremties.
Nelaisvėje pravertė staliaus amatas, nes Vorkutos lagerių viršininkams labai reikėjo baldų. Bernardas duonos užsidirbdavo ne tik sau, bet ir draugams padėdavo apsiginti nuo bado.
Po kelių metų į tą pati lagerį buvo atvežti Antanas ir Stasys Morkūnai, Vytas Akūnis, Stasys Stonys, Vacys Grušta ir Jaskutis nuo Gelvonių.
Išbuvus Vorkutos lagerių pragare 10 metų, iš Maskvos į lagerį buvo atsiųstos bylos, ir teismas iš naujo nagrinėjo Golubevo melagingus parodymus. Bernardas ir tą kartą kaltu neprisipažino. Po mėnesio sužinojo, kad yra laisvas.
Kadangi motina buvo paleista iš tremties, tai ir jam leido grįžti Lietuvon, tačiau tik į Jonavą. Dirbo stalių dirbtuvėse staliumi, vedė buvusią būrio ryšininkę Stasę Jasionytę ir pradėjo ręsti pastogę. Užaugino du sūnus.
Žmona Stasė Jasionytė-Lelija buvo išduota ir suimta 1946 m. vasario 17 d. Ryšininkėmis kituose būriuose buvo Jane Juozėnaitė ir Stasė Sid-nickaitė. Jos irgi buvo išduotos ir nuteistos.
Stasę-Leliją teisė Kaune kartu su Benediktu Vareikių, Karoliu Palaima, Vaciu Petrausku, vyru ir žmona Kulvinskais, Kaziu Raguliu-Baravyku ir Edvardu Kuliešiu-Liepsna. Buvo atseikėta 10 metų lagerio katorgos ir 5 metai tremties. Katorga prasidėjo Vilniuje Rasų, o tęsėsi Mordovijos lageriuose iki 1953 m. vasario 7 d. Vėliau tremtis Krasnojarsko krašte Abenės r. kolūkyje iki 1955 m. sausio 24 d.
Tokį gavo "tėviškai pamokantį auklėjimą" Stasė ir Bernardas Stepšiai už pasiaukojimą ir meilę Lietuvai. Tačiau budeliai nesugebėjo jų palaužti. Iki senatvės jie liko ištikimi laisvės idealams.
Viktoras Kasmočius-Kirvis
Gimė 1918 m. Medinų k. Veprių vls. Mokėsi ir baigė Gelvonių progimnaziją. Vėliau gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Buvo vedęs, turėjo du vaikus. Vos praslinkus frontui, buvo suimtas ir tardomas. Paleistas 1944 m. rugpjūtyje išėjo pas "miško brolius". Iš karto stojo į Genio būrį. Vėliau susiformavus kitiems būriams, Viktoras Kasmočius atsidūrė Slyvos būryje. Pats prisimena, kad ne kartą dalyvavo susirėmimuose, gindami gyventojus nuo stribų, ketinančių išvežti žmonių turtą ar šiaip pasityčioti. Kartą į Pakalniškių k. atvažiavo saugumietis: partizanai atėmę iš jo pistoletą, tačiau pasitarę grąžino ir jo nelietė. Saugumietis prašė niekada apie tai niekam nesakyti, nes jį vis tiek teis.
Po kautynių Karolio Stepšio sodyboje su keliais jaunais partizanais Viktoras legalizavosi. Jonavos saugume pradėjo jį tardyti, o vėliau verbuoti dirbti jų naudai, suteikė Kastaus slapyvardį, įdarbino miškininku su sąlyga, kad jis pranešinės apie partizanus, jų buvimo vietas ir jų planus. Turėjo kas antrą dieną eiti į saugumą. Nesulaukę jokių vertingų žinių, saugumiečiai pradėjo įtarinėti, bet Viktoras gynėsi, kad partizanai jo vengia ir jam nesiseka aptikti jų pėdsakų. Pats visą laiką palaikė ryšius su Slyvos ir Dobilo būrių partizanais, pristatinėjo jiems maistą ir teikė reikiamą informaciją. Suimti gyvi partizanai ir ryšininkai per tardymus prisipažino, kad žino Viktorą Kasmočių, kad buvo pas jį.
1950 m. vasarą Viktorą Kasmočių-Kirvį suėmė. Nors jis neigė visus
□ Viktoras Kasmočius-Kirvis
liudytojų parodymus, tačiau, palaikę vieną parą Ukmergėje, išvežė į Vilniaus saugumą, vėliau į Lukiškių kalėjimą. Tuo metu suimti Dobilas, Žirgelis, Medžiotojas, Aitvaras. Kirvis ne kartą buvo kviečiamas akistaton su Dobilu, Medžiotoju ir kitais.
Kartą į tardymo kabinetą įėjo ir Pakalniškiuose sutiktas saugumietis. Išlaukęs, kada tardytojas išėjo, liepė viską neigti ir neprisiminti, kas buvo. Nors jis viską neigė, tačiau tardė iki 1951 m. rugpjūčio mėn. pabaigos. Vėliau Viktoras Kasmočius-Kirvis Ypatingo pasitarimo (be teismo) nuteistas 15 metų lagerio. Iš Vilniaus į Kemerovo Meždorečjos lagerį vežė etapais per Riazanę, Kirovą, Kazanę, Sverdlovską. Lageryje dirbo statybo-
se. Vietoje pavardės buvo numeris G-798. Po Stalino mirties pervežė į Omsko lagerį. Omske buvo perteistas, bausmė sumažinta iki 8 metų. Lagerių pragare išbuvo 6 metus ir 2 mėnesius, kitas laikas buvo įskaitytas už normų viršijimą.
1957 m. išleistas iš lagerio, sugrįžo į namus Medinų k. Gavo pasą ir karinį bilietą, tačiau kas antrą dieną turėjo lankytis saugume. Maždaug iki 1961 m. saugumas nepaliko ramybėje. Dirbo miškų ūkyje ir Upninkų tarybiniame ūkyje. Dabar jau pensininkas, lageryje patirtas badas, alinantis darbas atsiliepė sveikatai. Užaugino du sūnus ir dukrą, sulaukė savo džiaugsmui anūkų.
Greta liudijimų ir prisiminimų panaudota ir medžiaga iš buvusiojo KGB archyvo (Kauno aps., Jonavos r. NKGB-MGB metinės operatyvinės suvestinės; baudžiamosios bylos B.18207.T.1-8; B.41415/3)
