Partizanai: Istorija ir dabartis

VISKAS ATIDUOTA LIETUVAI

Valerija Alksnytė-Šereivienė

Juozas Šereiva gimė 1912 m. gruodžio 12 d. Tauragės aps. Tėvams persikėlus gyventi į Šeduvą, čia gyveno ir mokėsi. Juozui baigus Šeduvos progimnaziją, staiga mirė mama. Toliau mokytis negalėjo, nes buvo jaunesni už ji du broliai ir dvi seserys, kuriais reikėjo rūpintis.

Juozas pradėjo dirbti Šeduvos savivaldybėje. Buvo skautas ir jiems vadovavo, o laisvalaikiu mokėsi namuose ir pasiruošęs laikydavo egzaminus (eksternu) prie Švietimo ministerijos.

Pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo Radviliškyje. Gavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį, pasilieka liktiniu.

Radviliškyje, turėdamas jau didesnę patirtį, toliau vadovauja skautams. Būdamas nuoširdus, teisingas, linksmo būdo ir sumanus labai traukia jaunimą ir smarkiai išplečia skautų organizaciją, net artimesniuose kaimuose buvo jų draugovės.

Aš su Juozu susipažinau 1936 m., būdama skaute. Draugavome trejus metus. 1939 m., grąžinus Lietuvai Vilnių, Juozas perkeliamas į Vilnių. Čia 1940 m. vasario 4 d. susituokėme.

Labai džiaugėmės atgautu Vilniumi. Vyras lankė vadovų po Vilniaus kraštą kursus.

Girdėjome žmones sakant: "Vilnius mūsų, Kaunas rusų, Lietuvos nebėr". Netikėjome.

Taip gyvenome iki 1941 m. gegužės. Kariai išvažiavo į poligoną, kartu ir mano vyras. Tiesa, dabar jau jis kapitonas (nes visus puskarininkius pakėlė į karininkus). Aš grįžtu į Radviliškį pas tėvus, o birželį prasideda karas.

Iš vyro pasakojimų žinau, kad būnant poligone, vieną naktį paskelbiamas aliarmas. Vienus karininkus susodino į mašinas, nuvežė mišku ir pasigirdo šūvių serijos, o ryte iš jų palapinių politrukai jau tempė lagaminus.

□ Juozas Šereiva. 1938 m. Kitoje pusėje užrašas: Gerajai Valytei, ši skautą fotografavusiai, Juzė

Kitą dieną visus karius vežė į stotį, sodino į vagonus ir - į rytus. Mano vyrui pasisekė pabėgti. Jis sakė: "Netarnausiu nei vienam okupantui". Grįžo į Radviliškį, po kurio laiko įsidarbino geležinkelių ugniagesių inspektoriumi. Jis dar Šeduvoje priklausė ugniagesių komandai, baigė ugniagesių kursus;.,

Juozui daug tekdavo važinėti. Tada kūrėsi LLA, į kurią jis įstojo.

Lietuvą antrą kartą okupavus, jis veikliai įsijungė į rezistencinį darbą, kartu įtraukdamas kitus inteligentus ir ūkininkus. Leido laikraštį "Nežinomas kareivis", spausdino atsišaukimus.

Palaikė ryšius su buvusiu burmistru Adolfu Eidimtu, kuris užeidavo pas mus į namus Radviliškyje. Jie kartu aptardavo tolimesnius veiklos planus. Juozas paremdavo maistu, kurį parūpindavo ūkininkai, besislapstančius LLA narius.

Prisimenu kaip kartą jis, pasikvietęs vieną buvusį Lietuvos puskarininkį, su juo ilgai kalbėjosi, o šiam išeinant, girdžiu: "Juozai, tu pražudysi save ir savo šeimą."

Svečiui išėjus, Juozas susinervinęs sako: "Matai, jam svarbu, kad nežūtų jis ir jo šeima, o kad mes visi žūstam, kad žūsta visa Lietuva - nesvarbu".

1945 m. balandžio 9 d., bedirbant geležinkelio depe apie 11 val. Juozas Šereiva buvo suimtas dviejų NKVD darbuotojų ir vedamas Į miliciją. Netoli milicijos, priėjus ūkininko Vaičiūno kiemą, Juozas partrenkė abu jį vedusius ir pasileido bėgti. Kol sargybiniai atsipeikėjo ir pradėjo šaudyti, jis buvo nubėgęs iki daržinės, už kurios prasideda plentas, krūmai. Būtų pabėgęs, bet iš kitos gatvės pusės ėjo saugumo viršininkas Valeikis, kuris šovė ir pataikė tiesiai Į galvą.

Taip žuvo nuostabus žmogus, tikras Lietuvos patriotas, geras vyras ir tėvas, kuris savo gyvenimą gyveno pagal skautų šūkį: Dievui, Tėvynei, Artimui.

Sužinojus šią žinią, mane ištiko širdies smūgis. Kai atsipeikėjau, pirmoji mintis buvo sunaikinti naktį atspausdintus atsišaukimus. Buvo atvažiavęs iš Utenos mano brolis, tad mes juos paėmėme ir sukišome į tualetą.

Galvojome, kad leis kūną palaidoti, bet nuėjus mano mamai, jis jau buvo įtrauktas į daržinę. Vienas saugumietis įėjusią mamą griebė už plaukų ir pradėjo daužyti į Juozo kruviną krūtinę: "Kas čia Šereiva ar Porvainis?" Mamai pasakius, kad Šereiva, paleido.

Po tokio smūgio aš dar labiau susirgau, kvietė gydytoją ir kunigą. Netoliese gyvenantis stribas, kuriam buvo liepta atvaryti visą šeimą, neišskiriant nei dukrytės, sužinojęs, kad smarkiai sergu, pasakė: "Kaip aš bobą ant pečių nešiu, kad nepaeina, truputį pasveiks ir atvarysiu". Ir dar pastebėjome, kad priešais sėdi milicininkas ir stebi mūsų duris. Supratome, kad laikas bėgti. Naktį per langą išlipome į kitą namo pusę. Pirmiausia -mama, sako: "Jei šaus, tegul nušauna mane". Bet nieko. Išlipus mamai, tėvelis iškėlė vežimėlį su dukryte, išlipau ir aš. Nežinojome, kur eiti. Pas gimines negalima, ten ieškos. Turėjome šiek tiek pažįstamą ūkininką Narbutą Pakruojo r. Jasaičių k. Ėjome per naktį, ryte buvome ten. Taip ir prasidėjo mūsų klajokliškas gyvenimas. Nesutikome nei vieno blogo žmogaus, visi be žodžių suprato ir stengėsi padėti, nors visi bijojo. Stribai važinėjo po visus kiemus ir ieškojo, ar nėra svetimų žmonių.

Po dviejų mėnesių tokio vargano gyvenimo neišlaikė dukrytės sveikata, peršalo (nes tekdavo nakvoti ir lauke) ir mirė nuo difterito. Puipių k.

(netoli Šeduvos) ūkininkas Stasevičius leido palaidoti savo lauke. Padarėme karstelį, dar nufotografavome ir naktį užkasėme, tikėdami, kad greit galėsime atsikasti ir palaidoti. Stasevičius, labai bijodamas, kad kas nepastebėtų, užsėjo. Dabar kelis kartus bandžiau ieškoti dukrytės palaikų, bet veltui.

Kai saugumas pastebėjo, kad mūsų nebėra, pradėjo daryti kratas pas mūsų gimines. Dar pakabino skelbimą: jeigu kas žino, kur mes esame, praneštų atsiimti lavoną (kuris seniai jau buvo užkastas). O mes eidavome ir eidavome, vakare pasiprašydavome nakvynės. Vėliau mūsųakiratis išsiplėtė, susipažinome su daugiau geradarių. Žinoma, mes jiems padėdavome dirbti (ir laukuose būdavo saugiau). Netikėtai sužinojome ir apie besislapstančius LLA narius. Pirmiausia susitikome su klieriku Stasiu Židoniu. Kadangi aš neturėjau jokių dokumentų, o jis turėjo metrikų blankus, tai man padarė "dokumentą", priklijavęs nuotrauką, iškirptą iš dukrytės laidotuvių. Aš jam sakiau: "Kaip metrikai su nuotrauka?". O jis: "Jie nieko nesupranta, jei su nuotrauka, tai dokumentas".

Su klieriku Židoniu susitikome keletą kartų, jis palaikė ryšį su kitais LLA besislapstančiais. Sakė: "Nueikit prie Šiaulėnų (kaimo nebeprisimenu) pas mokytoją Šikšnių". Ten pabuvome keletą dienų. Mokytojas nurodė, kur gyvena Ivaškaitė (taip pat besislapstanti, pas ją spausdindavo atsišaukimus), bet jau jos neberadome, buvo išvažiavusi.

Su Židoniu ir Šikšniu susitikdavome dažniau, pasidalydavome žiniomis. Susitikdavome ir su partizanais, ypač pas Narbutą Jasaičių k. Jiems būdavo įdomu pasikalbėti. "Jūs daug vaikštote, kas ten Kaune girdėti, kaip amerikonai, ar jie mums padės".

Vėliau sužinojau, kad Židoniui pasisekė persikelti į Švediją, o Šikšnius išvažiavo į Vilnių (nes pasidarė nesaugu). Įstojo į Pedagoginį institutą, gyveno bendrabutyje. Saugumui atėjus jo suimti, jis atsidarė langą ir, iššokęs iš trečio aukšto, užsimušė.

Mūsų geradariai Narbutai taip pat smarkiai nukentėjo: duktė gavo 10 melų kaip ryšininkė, sūnus Vladas už tai, kad amatų mokykloje iš timpos su žirniais pataikė į Stalino portretą, irgi gavo 10 metų, o jauniausia duktė Marytė ėjo per miškelį pas tetą ir negrįžo, rado miške nušautą ir pakištą po šakomis.

Taip mes vaikščiojome iki 1948 m., kada pradėjo keisti pasus. Vasiliauskas iš Paežerių k. (turėjo tik 5 ha) sugalvojo, kaip mums padėti. Nuėjo pas seniūną (nežinau, kaip iš tikrųjų vadinosi) ir papasakojo, kad kadaise mano tėvo senelis čia buvo baudžiauninkas ir kad mes norime čia apsigyventi, pasistatyti namelį, bet reikia prisiregistruoti. Reikia pažymos, kad gautume pasus. Žmogus beveik beraštis surašė tokį popieriuką. O mama nuėjo į Šeduvos miliciją, į pasų skyrių, nunešė mano nuotrauką, iškirptą iš dukrytės laidotuvių, pradėjo verkti, kad duktė sunkiai serga, nevaikšto, daktarai liepia vežti į Maskvą - ten patys geriausi daktarai tikrai pagydys, tik va pasų dar neturim. Kadangi visi buvo girti, viršininkas pažiūrėjo į nuotrauką ir sako vienam: "Rašyk, gimusi 1918 m." "Kad ne aštuoniolika, - sako mama. - 1921 m." "Nori pajauninti? Na, rašyk 1920 m., bet kai sužinosiu, kad meluoji, atsakysi."

Mama parnešė pasus. Po visų nelaimių mums buvo pati laimingiausia diena.

Pasisekė prisiregistruoti Garliavoje, apsigyvenome antroje Julijanavoje pas vieną moterėlę. Gyvenome kelis mėnesius, tėvelis įsidarbino prie geležinkelio.

Vieną kartą nuvažiavome aplankyti savo geradarių į Jasaičius. Narbutaitė tuomet draugavo su Stasiu Stugiu, kuris irgi slapstėsi. Sako: "Žinau adresą, kur Kaune už 200 rb. išduoda pasą, bet aš Kauno nežinau, tad ar galima pas jus atvažiuoti". "Žinoma, galima, atvažiuok". Atvažiavo, nuėjome į Vilniaus gatvę, aš palaukiau, jis įėjo į kiemą, užlipo laiptais, po kiek laiko išeina su pasu. Kai parėjome namo, pažiūrėjome, kad niekur nėra antspaudų. Mums iškart įtarimas, bet jis netikėjo: "Nueisiu rytoj ir uždės". Kitą dieną nueiname, aš laukiu ilgai. Žiūriu, išeina: rankos užpakalyje, už jo du vyrai, o jis baltas baltas. Aš tekina parbėgau namo. Pasikalbėję nutarėme, kad reikia išsiregistruoti, nes gali pasakyti, pas ką apsistojo.

Bet jis neišdavė, nes neatėjo daryti kratos.

□ Janutė Kižauskaitė, Verutė Narbutaitė ir Valerija Šereivienė

Kol antrą kartą prisiregistravome, gyvenome pas Juozo seserį Kaune, Vaičaičio gatvėje, nes jos vyras buvo įsidarbinęs milicijos mokykloje vairuotoju, ten buvo saugiau...

Juozo Šereivos tėvas, gimęs Šiaulėnų vls., Paltynų k., buvo kalvis. Būdamas apie 20 metų sugalvojo važiuoti į Ameriką užsidirbti pinigų.

Bet nuvažiavo tik iki Tauragės, kur susipažino su Ona Bušininkaite iš Prišmantų k., įsimylėjo ir susituokė.

Ten gimė ir pirmasis sūnus Juozas.

Pagyvenę kurį laiką, atvažiuoja į Šeduvą, kur sunkiu darbu pradeda gyvenimą. Gimsta du sūnūs ir dvi dukros, bet kai Juozui sukako 17 metų, staiga miršta žmona.

Su antra žmona turėjo tris sūnus. Pamotė buvo gera audėja ir gera motina, nes visus vaikus mylėjo vienodai. Labai daug dirbdavo, ausdavo dieną naktį, dėl to sugadino sveikatą.

1945 m. balandžio 9 d. žuvus Juozui, tuoj mirė pamotė, o rugpjūčio 18 d. ankstų rytą atėję stribai perskaitė raštą, kad Šereivos ištremiami iš Lietuvos. Vyriausiam sūnui buvo 13 m., antram - 12 m. ir mažiausiam 5 metukai. Pasiimti neleido nieko. Vyriausiąjį sūnų Joną, tik grįžusį iš ligoninės, išnešė sergantį.

Pirmiausia iš Šeduvos nuvežė į Kupiškį, paskui į traukinį ir į Kožvinskio rajoną Komiją. Nuvežę apgyvendino žeminėse. Vienoje vietoje ilgai nelaikė, paskui vežė prie Pečioros upės. Tėvukas kurį laiką dirbo kalviu. Ten dirbantis gavo po 700 g duonos, o vaikai ir nedirbantys tik po 300 g.

Mažiausią Antanuką, kuriam buvo tik 5 metai, paėmė į vaikų namus, kur jis ilgai neišgyveno, mirė iš bado. Iš bado mirė ir tėvas.

Brolis Petras pabėgo į Lietuvą, bet neturėjo kur gyventi. Pas seserį pabuvo du mėnesius, bet ir sesuo nieko neturėjo - tik 3 vaikus. Paskui nuvažiavo į Paltynus Šiaulėnų r. pas dėdes: ten kažkas pažino ir įskundė, suimtą išvežė atgal. Teisė, gavo 2 metus kalėjimo ir tremties, daugiau jis nebegrįžo ir apie jį nieko nežinau.

Vyriausiasis Jonas, palikęs vienas, nors buvo dar vaikas, dirbo visokius darbus. Pasakojo, kad per šienapjūtę duodavo po kepaliuką duonos savaitei. Vasarą prisirinkdavo uogų, paskui grybų, meškeriodavo, pasigaudavo žuvies, ir taip išliko gyvas. Į Lietuvą buvo atvažiavęs kelis kartus, bet vis nebuvo galima surasti vietos gyventi. Vėliau apsivedė su lietuvaite, kurios motina buvo politinė kalinė. Į Lietuvą sugrįžo 1988 m. spalio 6 d.

Rašau ir galvoju, kodėl komunistai visą laiką norėjo mus įtikinti, kad rusai atėjo išvaduoti nuo išnaudotojų, nuo buožių (daugelį ir įtikino). Galvoju apie savo vyro Šereivos šeimą, kuri labai daug ir sunkiai dirbo, kad uždirbtų sau ir vaikams duonos. Jie niekad nedejavo, mylėjo savo tėvynę. Kodėl juos sunaikino? Turėtų būti dabar aišku ir kvailiui, kad naikino ne "išnaudotojus ir buožes", o lietuvius ir Lietuvą.

Kai aš su tėvais slapsčiausi, mums daugiausia padėjo mažažemiai kaimo žmonės: Narbutai (Pakruojo vls., Jasaičių k.), Narbutienės sesuo (Rozalimo vls.. Bukų k.), Vasiliauskai (Šeduvos vls.,Paežerių k.), Petronai (Šeduvos vls., Alksnių k.), Ivoškai (Šeduvos vls., Mižaičių k.), pavardės neprisimenu (Šeduvos vls., Prastovonio k.), Stanevičius (Šeduvos vls., Puipių k.), Nekrošius (Baisogalos vls., kaimo neprisimenu), Paluckai (Gimbogalos vls.), Vasiliauskų giminės (Kėdainiai, kaimo neprisimenu), Šerevienė, Usavičiai (Kaunas), Duminskai, Paukštys (Panevėžys), mano brolis Alksnys (Kaišiadorys).

Praėjo daug metų, o aš niekaip negaliu pamiršti nei savo vyro, žuvusio pačioj jaunystėj, nei tų išblyškusių, iškankintų veidų, gulinčių gatvėse lavonų, ir nei vienas iš jų nepasakė: "Ką mums duos Lietuva!" Jie Lietuvai ir mums atidavė viską, ką turėjo brangiausio.