KRAUJO AUKA
JONAS JAŠKAUSKAS
Sonetų miestas švenčia nepaprastą šventę. Nors dar ankstyvas rytas, bet žmonių pilnos gatvės. Visų veidai linksmi, kupini džiaugsmo, su nuoširdžia vienas kitam šypsena. Tai laisvės prašvitimo diena. Paskutiniai bolševikų driskiai, o su jais ir keletą vietinių subolševikėjusių lietuvių, bet daugiausiai kitataučių, kurie, misdami lietuviška duona, nenorėjo Lietuvai tarnauti, o įsigeidė bolševikinio rojaus, vakar vakare, išbėgo į Rytus ir miestas nuo jų apsišvarino. Nevien miestas liko nuo jų švarus: daug kam ir turtas buvo apvalytas. Vieni neteko arklių, kiti vežimų, o kai kas ir abiejų drauge, ar dar ko daugiau. Žmonės tačiau džiaugėsi, kad juos pačius paliko ramybėj, o nepaėmė pavažnyčioti, gi dėl arklio ar vežimo, tai tuščia jų, su laiku vėl viskas atsiras.
Elenutė, atsikėlusi anksčiau kaip paprastai ir papusryčiavusi, išėjo į darbą. Ji tebedirbo ligoninės raštinėj. Bolševikai daug tarnautojų pakeitė, bet ją paliko ramybėje, lyg būtų pamiršę. Išėjusi pusvalandžiu anksčiau iš namų, ėjo palengva dairydamasi į žmonių veidus, kurie po penkių mėnesių bolševikų priespaudos, šiandien buvo linksmi, it pajaunėję.
Pereidama turgaus aikštę, pastebėjo būrį žmonių skaitančius kažkokį plakatą. Norėdama sužinoti ką ten rašo, priėjo artyn. Tai buvo pirmasis Laisvos Lietuvos Sonetų Miesto ir Apskrities Karo Komendanto įsakymas. Jis sveikino gyventojus sulaukusius nušvintant laisvę, ragindamas ramiai laikytis ir visiem sąžiningai eiti pareigas.
Žmonės skaitydami negalėjo tverti džiaugsmu, ir vienas kitą sveikino su laisvės patekėjimu.
— Ir gražumėlis tų lietuviškų kareivėlių... Tai ne tie bolševikų driskiai, — džiaugėsi viena moteris.
— O kurgi juos matei? — pasiteiravo kita.
— Ogi, pilnas mokyklos kiemas. Aš kaip tik iš ten pareinu, — paaiškino pirmoji ir dar pridėjo: — bet neapsiėjo ir be aukų . . . Mačiam į ligoninę atvežė keturis sužeistus ... sako, ir užmuštų esą . ..
—Vargšeliai... Padėjo savo galvas už mūsų laisvę, — apgailestavo antroji moteris.
Elenutė išgirdusi, kad į ligoninę yra atvežta sužeistų karių, suskubo greičiau eiti. Gal bus kokio darbo atsiradę, — pagalvojo. Ne jos, žinoma, pareiga slaugyti ligonius, tam yra gydytojas, seserys ir slaugės, bet jei ištinka koks reikalas, ji ir nuo ligonių priežiūros neatsisako. Dirbant mažoj ligoninėj, kartais net sunku atskirti, kam kuris darbas priklauso.
Įėjus į ligoninę, tuoj susitiko vyresniąją seserį, kuri, pamačiusi Elenutę, labai apsidžiaugė.
— Kaip gerai, kad, panele, atėjote kiek anksčiau. Mes jau nebegalime susitvarkyti. Gavome keturis sužeistus. Daktaras su seserim Ona vieną jau operuoja, o dar trys laukia eilės. Gal padėtumėte man parengti operacijai kitus?
— Aš mielai, sesute. — Ir Elenutė užsivilkusi chalatą drauge su seserim nuėjo į kambarį, kur ant neštuvų gulėjo trys sužeisti: vienas aprišta galva, antras subintuota koja ir trečias apibintuota krūtine. Jie visi buvo labai jauni, tiesiog paaugliai. Gulėjo ramiai, nors jų veidus žymėjo skausmas.
— Davėme jiems raminančių vaistų, tai dabar jie pusiau miega, — kalbėjo sesuo. — Sunkiausiai sužeistas anas, kurį dabar operuoja. Atvežė visai be sąmonės, taip ir į operacinę nuvežėm. Išviso daktaras abejoja, ar pasveiks, bet, ką gali, mėgina daryti. Svarbiausia, kad labai nukraujavęs. Reikėtų daryti transfuziją, bet kur dabar gausi žmogų, kuris sutiktų duoti savo kraujo.
— Aš duočiau, jei tik galėčiau pagelbėti, — visai nedvejodama pasisiūlė Elenutė.
— Jei nori, aš galiu daktarui pranešti.
— Praneškite. Aš mielai duosiu.
Sesuo nuėjo į operacinę, ir po kurio laiko grįžusi pasakė:
— Daktaras sutinka, jei tik atatiks kraujo grupė. Man liepė padaryti jūsų kraujo analizę.
— Tai prašau padaryti. Aš pasirengusi...
Sesuo paėmė adatą ir rengdamosi paimti
Elenutės kraujo, kalbėjo:
— Daktaras sako, kad jo gyvybei išgelbėti vienintelė priemonė kraujo perliejimas. Jei jūsų kraujas tiks, gal dar pasiseks jam padėti.
— Kaip greit paaiškės ar tinka?
— Už valandos mes jau žinosime.
— Kad tik Dievas duotų, kad tiktų, — su tikru nuoširdumu pasakė Elenutė.
Operacija tęsėsi gana ilgai. Pagaliau sužeistąjį nuvežė į palatą, o į operacinę nuvežė kitą ligonį su sužeista galva. Baigus antrą operaciją, daktaras pakvietęs Elenutę pasakė:
— Jūsų kraujas tinka. Jei norite ligoniui padėti, galime daryti perliejimą.
— Aš laiminga, galėdama padėti, ir esu pasirengusi, — apsidžiaugė Elenutė.
— Sesute! Vežkite į operacinę pirmąjį ligonį ir pasirenkite kraujo transfūzijai, — pasakė daktaras.
Viena sesuo su slauge nuvežė ligonį, o kita darė pasirengimus kraujo perliejimui. Kai Elenutė įėjo į operacinę, sužeistojo veido negalėjo matyti. Laikantis atsargumo, kad nesujaudintų kraujo davėjo, buvo užleista drobulė. Ji tik matė iš visų pusių apibintuotą žmogaus pavidalą, ir tas vaizdas liko jos akyse visam tolesniam gyvenimui.
Baigus kraujo perliejimą, daktaras pasakė:
— Panele Elena, jūs padarėte labai kilnų darbą. Galime manyti, kad būsite išgelbėjusi žmogaus gyvybę, kuri jau kabojo ant plauko. Bet tas pradės aiškėti tik rytoj. Dabar, kad savęs perdaug nenuvargintumėte, šiandien daugiau nieko nedirbkite, o eikite namo ir gerai pailsėkite. Kai rytoj ateisite, gal jau ir rezultatai bus matyti.
Ir Elenutė išėjo.
Eidama namo, dar užėjo į bažnyčią ir karštai pasimeldė, prašydama Dievo priimti jos kraujo auką ir išgelbėti nepažįstamo kario gyvybę, kuri, kaip daktaras sakė, kabojo ant plauko. Jai besimeldžiant, saulutei iš už debesio išėjus, virš didžiojo altoriaus Apvaizdos akis skaidriai nušvito ir, rodėsi, žiūrėjo į besimeldžiančią. Ji prisiminė, kad vieną kartą Jonas pasakojo, kai besimeldžiant ir jam panašus reginys apsireiškė. Paveikta ano pasakojimo ir dabartinio vaizdo, ji buvo tikra, kad Dievas jos maldos išklausė.
Išėjusi iš bažnyčios, ėjo tiesiai namo. Motina, pamačiusi neįprastu laiku pareinančią iš darbo, nustebusi klausė, kas atsitiko. Elenutė papasakojo apie matytus sužeistus karius ir, kad vieno gyvybei išgelbėti davė savo kraujo.
— Labai gerai, vaikeli, — pasakė motina, tik kad nepakenktum savo pačios sveikatai.
— Daktaras sako, kad nepakenks, tik liepė gerai pailsėti.
—Tai tuojau atsigulk, o aš eisiu pamelšiu karvę ir duosiu tau šviežio pieno atsigerti.
Ant rytojaus, gerai išsimiegojusi ir pailsėjusi, Elenutė išskubėjo į ligoninę. Labai norėjosi sužinoti, kaip jaučiasi anas ligonis. Kai pasitiko daktarą, jo veidas švytėjo dėl malonaus susijaudinimo.
— Panele Elena, jūsų kraujas stebuklą padarė. Jei niekas nesikomplikuos, už poros mėnesių ligonis galės eiti sunkumų kilnoti.
— Aš labai džiaugiuosi, daktare, tai girdėdama. Aš meldžiausi, kad Dievas jam gyvybę išgelbėtų.
— Jūsų kraujas ir nuoširdi malda tai padarė. Nors pilnos sąmonės dar neatgavo, po sunkios operacijos vis dar duodame raminančių vaistų, bet pulsas normalėja, temperatūra krinta. Tai priduoda vilčių, kad gyvybę išgelbėti pasisekė.
— Aš esu laiminga, jam padėjusi.
— Gal nori savo pacientą pamatyti?
— Mielai... Jei tik galima ...
— Tai prašau su manimi į palatą... Jis dar pilnai neatsigavęs, bet žvilgterti galėsi, — eidamas su Elenute kalbėjo daktaras.
Įėjus į palatą, smarkiai pakvipo eteriu. Elenutei net kvapą užėmė. Sužeistasis gulėjo galvą pasukęs į sieną. Kairioji jo ranka ir visas petys buvo aprišti. Slaugė, laikydama rankoj laikrodį, tikrino pulsą. Kai Elenutė užėjusi už galo lovos žvilgterėjo į ligonio veidą, niekas nesuprato, kas atsitiko. Ji staigiai išbalo ir pradėjo alpti. Jei akylus daktaras nebūtų nutvėręs, būtų parkritusi ant grindų.
— Neškime į mano kabinetą, — pasakė daktaras, ir abu su slauge, apalpusią nunešę, paguldė ant sofos.
Daktaras ir subėgusios seserys pradėjo Elenutę gaivinti.
— Jau atsigauna . . . —lyg per miegą Ele
nutė išgirdo daktaro balsą. — Nemaniau, kad ji tokia jautri. . . Nereikėjo leisti... tai mano paties kaltė. Neapsižiūrėjau.
— Elenutė, atmerkusi akis, silpnu balsu paklausė:
— Ar aš sapnuoju? ...
— Buvai truputį susijaudinusi... bet jau praeina, viskas bus gerai, — ramino daktaras.
— Bet ar aš jį mačiau? ... — ir vėl užmerkė akis.
Padavė šalto vandens, kurio gurkšnį nugėrusi, pradėjo atgauti pilną sąmonę.
— Matei ligonį, kuriam vakar davei kraujo, — nieko nesuprasdamas kalbėjo daktaras.
— Daktare, bet gi tai...
— Tai tas patsai ligonis, kuriam vakar davei kraujo, — paaiškino daktaras.
— Bet gi tai mano sužieduotinis ...
Tik dabar visi suprato Elenutės alpimo priežastį ir daktaras pradėjo ją raminti:
— Jeigu tai jūsų sužieduotinis, matyti, Dievas norėjo padaryti stebuklą. Jūs savo krauju išgelbėjote jam gyvybę, tad reikia tik džiaug-
tis, o ne alpti. Sesute! Atneškite ligos istoriją. Na, matai... Jau esi visai tvarkoj, pulsas beveik normalus .. . Išgąsdinai mus, panele Elena!
Sesuo atnešė ligos istoriją ir daktaras perskaitė:
— Jaunesnysis puskarininkis Jonas Ramūnas. Ar tai tas pats?
— Taip ... tai jis .. . Ar jis pasveiks?
— Gavęs savo sužieduotinės kraujo, tikrai pasveiks, — šypsodamasis atsakė daktaras ir dar pridėjo: — Jūsų kraujas, ne tik jo gyvybę išgelbėjo, bet beveik stebuklingu būdu jam pateko. Na, ir netikėk tu, žmogau, kad pasaulyje yra stebuklų!
Elenutė jau visai atsigavusi pradėjo ramiai kalbėti:
— Ar jis tikrai pasveiks?
— Aš jau sakiau, kad už poros mėnesių galės kilnumus kilnoti. Tą patį galiu pakartoti ir dabar.
— Ačiū, daktare. Ar jis labai sunkiai sužeistas?
— Peties kaulas kulkos peršautas, kuri tik prieš išeinant įstrigo į raumenis. Štai ir kulka, kurią vakar iš ten išėmiau. Galite ją pasilaikyti įvykusio stebuklo prisiminimui.
— Ar leisite, daktare, man vėl jį pamatyti?
— O, ar antrą kartą mūsų nebenugąsdinsi? — šypsodamasis pasakė daktaras.
— Tai buvo tik pirmo netikėtumo įspūdis. Daugiau taip nebepasikartos.
— Jei taip, tai galėsime nueiti.
Palatoje jie rado seserį. Daktaras paklausė, kada paskutinį kartą leido vaistus. Išgirdęs atsakymą, kiek pagalvojęs, pasakė:
— Turėtų greitai nubusti.
— Ar aš galėsiu su juo pabūti, kai jis pabus? — paklausė Elenutė.
— Tik labai trumpai. Jo dar negalima perdaug varginti.
Po kurio laiko ligonis atsibudo ir pravėrė akis. Elenutė atsiklaupė prie lovos, paėmė jo sveikąją ranką ir prispaudė prie savo veido. Ligonis pažiūrėjo į ją kiek apsiblaususiu žvilgsniu ir prakalbėjo:
— Elenute? . .. Mane labai spaudžia ... — pasakė ir tada vėl užmerkė akis.
—Branguti! ... Mes viską padarysime, kad tik tau būtų lengviau.
Sesuo atnešusi suleido vaistus. Jonas vėl pramerkė akis ir jo žvilgsnis sustojo ant Elenutės veido. Ilgai žiūrėjo lyg norėdamas kažką prisiminti ir tada vėl prakalbėjo:
— Tu, Elenute? ... Kur aš esu? ... — vėl užmerkė akis ir, atrodė, kad užmigo.
— Dabar bus geriau, jei mes jį paliksime, ir jis kiek pamiegos. Kai atsibus, galėsime vėl užeiti. Eikime į mano kabinetą ir ten kiek palauksime, — pasakė daktaras.
Norėdamas Elenutę išblaškyti, daktaras stengėsi kalbėti apie visai pašalinius dalykus, neliesdamas ligonio būsenos. Jiems besikalbant, slaugė pranešė, kad ligonis vėl atsibudo. Visi nuėjo į palatą. Jonas jau buvo atsibudęs ir žiūrėjo kažkur į lubas. Pamatęs Elenutę, tuoj prašneko:
— Kur tu buvai, Elenute? ... Aš tavęs taip ilgai laukiau . . .
— Aš čia, branguti.
— O kur aš dabar esu?
— Sonetų ligoninėj, tu truputį sužeistas.
— Mane labai spaudžia . . .
— Nustos, branguti. Tik truputį kantrybės.
— Aš pakentėsiu . .. bet paskui... — nebaigė sakinio ir vėl užmerkė akis.
Elenutė klūpojo prie lovos neatitraukdama nuo Jono veido savo akių. Daktaras patarė visiem išeiti, paliekant ligonį ramybėj. Koridoriuje Elenutei pasakė:
— Būkite rami! Simptomai geriausi, kokių tik galima laukti. Patariu šiandien eiti namo ir gerai pailsėti, kad vietoj vieno ligonio mums netektų dviejų slaugyti. Rytoj kai ateisite, rasite visai kitą vaizdą ir jau galėsite pasikalbėti. O dabar, su Dievu, iki rytojaus, — palengva vesdamas Elenutę prie durų, kalbėjo daktaras.
Ant rytojaus Jonas atsibudo jau su aiškia sąmone. Tik niekaip negalėjo atsiminti, ar jis sapnavo, ar matė tikrai Elenutę. Pamatęs prie lovos budinčią slaugę, paklausė:
— Kur aš esu?
— Jūs esate Sonetų ligoninėj.
— Ar aš sergu?
— Jūs truputį sužeistas, bet greit pasveiksite.
Dabar Jonas lyg per sapną prisiminė, kaip jis bėgo su draugais pirmyn, kaip jam kažkas smarkiai įdūrė į petį ir kaip jis nugirdo skyrininko Morkausko balsą, kad būrininkas Ramūnas žuvo. Po to viskas pavirto migla ir jis tartum nuriedėjo kažkur į pakalnę.
— Ar čia buvo Elena Širvydaitė? — paklausė slaugę.
— Buvo. Ji čia dirba.
— O kur ji dabar?
— Ji greit ateis.
— Ar Sonetuose bolševikų nėra?
— Jau trečia diena, kaip juos išvarė. Dabar jau čia laisva Lietuva!
Jiems bekalbant įėjo Elenutė ir daktaras.
— Na, jaunuoli! Kaip sveikata? — paklausė daktaras.
Tačiau Jonas nieko neatsakė ir visą savo dėmesį nukreipė į Elenutę, kuri, stovėdama greta daktaro, šypsojosi. Daktaras jai buvo liepęs nerodyti susirūpinusio veido, o būti linksmai Elenutė priėjusi prie lovos, bučiuodama Jono veidą, paklausė:
— Na, kaip jautiesi, mano bernužėli?
— Elenute. . . Kaip aš džiaugiuosi tave matydamas .. .
— Dabar tu mane jau matysi dažnai.
— Kol apgis tas įdrėskimas, jūsų pasimatymus aš dar šiek tiek reguliuosiu. Bet tai bus labai trumpai, o tada galėsite burkuoti, kiek panorėsite, — juokaudamas pasakė daktaras. Tačiau matydamas, kad ligonis kenčia skausmus, pašaukė seserį ir liepė suleisti vaistų.
Dar kiek pasikalbėjus, daktaras patarė ligoniui užmigti ir išėjo iš palats, išsivesdamas ir Elenutę.
Jono sveikata greitai gerėjo. Po dešimties dienų jau buvo gerokai pasveikęs. Elenutė visą laisvą nuo darbo laiką praleisdavo pas jį. Kai po trijų savaičių jau pradėjo vaikščioti, Jonas pats nueidavo pas ją į raštinę. Ji dirbdavo, o jis sėdėdavo ir, kaip pats sakydavo: “trukdė jai darbą”. Už pusantro mėnesio jau buvo tiek pasveikęs, kad manė greit išeiti iš ligoninės. Parašė savo buvusiam viršininkui, karo valdininkui Kareivai, laišką, pranešdamas apie sužeidimą ir prašė jo tarpininkavimo grąžinti atgal į senas pareigas. Neilgai trukus, gavo pulko įsakymo ištrauką, kur buvo pranešama, kad jaunesnysis puskarininkis Jonas Ramūnas perkeliamas štabo žinion ir po atleidimo iš ligoninės turi ten prisistatyti. Tuoj pat gavo ir viršininko privatų laišką. Jis linkėjo greit pasveikti ir džiaugėsi jo sugrįžimu į senąsias pareigas.
Kad nereikėtų, Elenutę palikus, vienam važiuoti į Kauną, sutarė, išėjus iš ligoninės, greitai apsivesti ir važiuoti abiem kartu. Tam tikslui gavo štabo leidimą, kurį išrūpino karo valdininkas Kareiva.
Po dviejų savaičių įvyko Jono su Elenute vestuvės. Jas atšventė kukliai. Dalyvavo tik abiejų artimieji giminės ir ligoninės gydytojas, kuris, pasakydamas nuoširdžią sveikinimo kalbą, priminė, jo žodžiais tariant, įvykusį stebuklą, kai sužieduotinė savo krauju išgelbėjo sužieduotinio gyvybę. “ . . .niekam ir niekad nepatikėsiu, kad šiais laikais jau nebėra stebuklų”, — baigė kalbėtojas savo kalbą.
Po kelių dienų jaunavedžiai išvažiavo į Kauną.
