PABALTIJYS VIKINGŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS
Vikingų žygis jūra
Z. RAULINAITIS
Skandinavų sagose, aprašant vikingų žygius, dažnai yra minimas Rytų kelias — Austrvegr ir Baltijos kraštai, kartais — atskiros jų vietovės. Pabaltiju vienodai domėjosi ir švedai ir danai; ir vieni ir kiti jau nuo seniausių laikų lankydavo aisčių šalis tai piratų pasiplėšimo tikslais, tai prekybos, ar kolonijų ir atsparos taškų kūrimo reikalu, ar kitais svarbesniais jų valdovų politiniais tikslais. Švedai tų žygių metu turėjo progų daugiau pasireikšti, ypač slavų kraštuose.
Prekyboje, be kailių ir vergų iš Rytų, gintaras buvo vienas iš masalų, kuris traukė ir viliojo vikingus ir varingus į Pabaltijį. Dar gausus Žalvario amžiuje Jutlandijos gintaras, buvo jau išsemtas. Vikingai, gi, mėgo puoštis įvairiomis segėmis ir ypač apyrankėmis. Vienas apyrankės tipas, ypatingai vikingų mėgtas, buvo sidabrinė, įvijinė apyrankė, spurguotais galais. Šio tipo apyrankė kaip tik buvo tipingas Pabaltijo dirbinys.
Kai kurių tyrinėtojų yra manoma, kad VIII a. pabaigoje švedai galėjo turėti savų valdomų mokestinių sričių (Sysla) Prūsuose, o vėliau ir Kurše. Maždaug tais pačiais laikais jie kūrė savo gyvenvietes ir tvirtoves pietiniame Ladogos (Al-deigja) ežero krante. Staraja Ladoga vietovėje daryti kasinėjimai parodė, kad IX a. pradžioje, net iki XI a. vidurio, ten būta didelės švedų kolonijos vadinamos Aldeigjuborg. Iš jos kelias ėjo Volchovo upe į Naugardą-Holmegardą, iš kurio toliau, per Ilmenio ežerą, upe Lovat, kelias vedė iki pat Polocko. Iš ten jau nebetoli Dauguvos, Volgos ir Dniepro augštupiai.
Pirmosios istorinės žinios apie švedus, perkeliavusius visos Rusios plotus ir atsidūrusius net Konstantinopolyje yra randamos įvairiuose šaltiniuose, tarp jų ir Bertino analuose. Bertino analus, tarp kitko, tęsė, spėjamai, aisčių kilmės Prudencijus Galindas (žiūr. Z. R. Galindai prieš Romą). Tuose analuose jis rašo:
“Pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį 839 m. atvyko graikų pasiuntiniai, Bizantijos imperatoriaus Teofilio atsiųsti. Kartu su brangiomis dovanomis jie atsigabeno ir laišką. Juos imperatorius kuo garbingiausiai priėmė Ingelheime gegužės 18 dieną. Kartu su jais buvo atsiųsti keli asmenys, kurie sakėsi esą tautos, vadinamos Rhos, nariai. Jų tvirtinimu, jų pačių tautos karalius, vadinamas Khan, pasiuntęs juos pas jį iš draugiškumo. Minėtame laiške Teofilis prašė Liudviką suteikti globą pasiuntiniams keliaujant po imperiją, mat, grįžti jiems tuo pačiu keliu, kuriuo jie pas jį atvyko, jis negalėjęs leisti, nes būtų turėję vykti per aršiausių ir žiauriausių barbarų genčių kraštus. Nuodugniai išklausinėjęs jų atvykimo priežastį, Liudvikas patyrė, jog jie buvo švedų tautybės. Daleisdamas, kad jie atvyko veikiau kaip šnipai, bet ne draugystės jieškodami, jis nutarė sulaikyti juos pas save, kol įsitikins ar jie atvyko garbingais tikslais, ar ne. Per pasiuntinius ir laišku imperatorius Liudvikas pranešė imperatoriui Teofiliui, kad iš pagarbos jam, tuos žmones jis maloniai priėmė. Jei bus rasta, jog jie yra garbingi, jie turės progų grįžti į savo gimtąjį kraštą saugūs, nes bus grąžinti su reikiama apsauga. Priešingu atveju, Liudviko pasiuntiniai nuves juos atgal pas Teofilį, kuris tada galės spręsti kas daryti su tais švedais.” (Galindas Prudencius, An-nales Bertilini; iš A Pageant of Old Scandinavia, by H. G. Leach, 1946).
Apie varingų - švedų lankymąsi Bizantijoje rašo ir Nestoro kronika, minėdama, kad 825 m. Rus atvyko į Konstantinopolį.
Apie aisčių kraštus IX a. pradžioje kiek rašo Karolio Didžiojo (742-814) biografas Einhardas, gyvenęs 770-840 metais. Savo veikale Vita Caroli Magni, parašytame apie 830 m. jis duoda tokias žinias: “Įlanka tokia nuo Vakarų Okeano driekiasi rytų link. Jos ilgis nepatirtas, plotis tačiau niekur neprašoka šimto mylių, o daugelyje vietų ji aptinkama siauresnė. Pagal ją gyvena daugelis tautų; danai ir sveonai, kuriuos normanais vadiname, užima tiek šiaurinę pakrantę, tiek visas palei ją esančias salas. Prie rytinio pakraščio gyvena slavai (Sclavi), aisčiai (Aisti-Haisti) ir visokios kitos tautos ...”1 (Script. rerum Germani-carum in usum Scholarum, Hannoverae 1927, p. 15).
Čia Einhardas pirmą kartą pamini jog slavai yra aisčių kaiminystėje, o toliau jis kalba ir apie Baltijos jūrą, kuri ir esanti ta Vakarų Okeano įlanka, besidriekianti į rytus.
Yra išlikę laiko nesunaikinti dokumentai, kurie iki dabar tebeliudija vikingų ir varingų žygius į Vakarus ir į Rytus, per aisčių ir slavų kraštus, tai, vadinami, runų akmenys.
Vikingų laikais skandinavų kraštuose vyravo paprotys žuvus karžygiui svetimame krašte, pastatyti jo atminimui akmeninį paminklą su iškaltais rašto ženklais—runomis. Tie akmenys tai tikri vikingų kelionių paminklai, kurių yra daug (apie 2500) išlikusių Švedijoje ir mažas skaičius kituose skandinavų kraštuose. Kai kurie tų akmenų pamini žuvusius Rytuose. Bene seniausias toks paminklinis akmuo Švedijoje yra rastas Oetergoetlando provincijoje ir vadinamas Kaelvesten akmeniu. Įrašas jame, manoma, padarytas IX amžiuje, prisiminti varingą, tūlą Oejvindą, kuris “žuvo Rytuose kartu su Ejvislu”.2
Daugiausia tų runų akmenų yra iš XI a. Jų įrašai dažnai kalba apie žygius į Rytus, į Grikland — Bizantiją.
Danijoje, Jutlando provincijoje yra išlikęs Kolindo akmuo, pastatytas prisiminti varingą Tuę, “kuris patyrė mirtį Rytuose”.3
Rytinė Europa yra lygus kraštas, be žymesnių gamtinių sienų. Šiaurinė jos sritis — tai miškų masyvai, pietinė — stepės. Upės vagojančios Rytų Europą buvo vieninteliai patogesni keliai vedantys per tuos didžiulius plotus, jungiantys gentis, kiltis ir tautas prekybai, o taip pat naudojami ir karo reikalams.
Aisčių kiltys buvo apgyvendinusios šiaurinę — miškų sritį. Lietuvių žodis medžioti lenkų kalboje turi atitikmenį polowac. K. Būga sako: “Tuodu terminu rodo, kad bendroji lenkų tėvynė yra buvusi laukuose, o lietuvių giriose . . . Tokiu būdu išeina, kad senovės lietuviai bus buvę medininkai girininkai), o senovės lenkai — laukininkai. Lenko vardas polak irgi laukininką reiškia.” Toliau mūsų kalbininkas rašo: “Medžioklės terminai rodo buvus medininkais netiktai lietuvius, bet ir jų giminaičius latvius ir prūsus . .. Lietuvių, latvių ir prūsų bendroji tėvynė, kaip rodo medžiojimo terminai, ieškotina yra giriotame krašte, tuo tarpu kad lenkų protėvynė — tyruose (laukuose)”.4
Miškų sritimis vienintelis patogus kelias buvo upe. Aisčiams teko saugoti tuos kelius—upes ir kovoti dėl jų su nuolat besiveržiančiais iš vakarų varingais. Iš antros pusės, jiems taip pat nuolatos reikėjo grumtis su, iš rytų jūros link besiveržiančiais, rytiniais slavais, dėl savos teritorijos išlaikymo. Visa dabartinė Gudija yra nusėta piliakalnių ir pilkapių su aistiškomis įkapėmis ir aistiškais radiniais. Be to, beveik visa Gudų sritis turi baltų kalbų kilmės vandenvardžius. “Tie vardai pirštu prikišami rodo kitą kartą Gudo šalyje gyvenus lietuvius arba latvius. Minsko gubernija į šiaurę nuo Pripetės upės lig pačiam Dnieprui prieš gudų atsikraustymą buvusi lietuvių gyvenama.” (K. Būga).
Pagal rusų metraščius, dabartinėje Gudijos teritorijoje susitelkė net keli slavų genčių junginiai: krivičiai, dregovičiai, radimičiai ir drevlianai. Krivičiai Smalensko ir Polocko srityse atsidūrė tik apie VII a. Tačiau dar VIII ir IX a. pilkapiuose ten randamos baltiškos įkapės. Kievo valstybės laikais krivičių pietinė siena ėjo gerokai į šiaurę nuo dabartinio Minsko. Pietuose, Pripeties kairįjį krantą dregovičiai kolonizavo tik apie IX a., ten susimaišydami su baltais (pagal V. V. Sedovą). Vidurinio Bugo srityje visur apstu pilkapių tipingų jotvingiams.5
“IX amžiuje, kada Baltijos jūros rytų pakraščius pradeda lankyti iš švedų žemės varingai (variagi) arba ruosiai (rus', suomių ruotsi), lietuviai ir latviai jau daro dvi atskiri kalbi ir tauti”, sako K. Būga.4
Latvių atsidūrimą prie Baltijos K. Būga aiškina taip: “Žemės kalba rodo dar daugiau. Ne tiktai vakarų, bet ir rytų Vidžemėje latviai nėra buvę pirmieji gyventojai. Vietų bei vandenų vardai rodo prieš latvių įsibrovimą čia gyvenus suomių giminės tauteles. Sekant upių bei ežerų vardais, latvių protėvynės reikia ieškoti į pietų rytus nuo Vidžemės kairiajame Padauguvyje, t.y. Lėplio ežero (sen. rus. Liepl' iš la. Lėpja-), dviejų Lučesų upių (Oršos, Vitebsko ir Bielo apskrityse) ir Velesos upės (Bielo apskrityje Smolensko gub.) srityse. Persikėlę per Dauguvą latvių protėviai pirmų pirmiausia užima Polocko ir Sebežo apskritis. Čia latvių pėdsakus randame paliktus upės varde Polota (iš kur miesto vardas Polot'sku, dabar Polock) ir ežero-vardas Osino. Pirmasis vardas bus kilęs iš latvių vardo Pulta (:palte — “Regenbach, Pfuetze”, Latvju dainas Nr. 8331, 8854), o antrasis — iš Asūna. Persikelti latvius per Dauguvą prispiria krievų (kriviči) vilnys. Anapus Dauguvos latviai susiduria su suomių giminės tautomis. Latviai, krievų stumiami, išjudina ir suomių gimines. Dalis tosios giminės, įsibrovus latviams, krievams bei Slavėnams (sen. rusų Naugardo sloviene) į dešinįjį Padauguvį ir į Ilmenio bei Peipaus ežerų sritį, išsikrausto į šių dienų suomių žemę (Finnland). Ilganiui latviai apima Vidžemę, o jos gyventojus lybius sulatvina.”4
Naujesniųjų laikų tyrinėtojai nevisi sutinka su K. Būgos aisčių genčių atsikraustymo prie Baltijos jūros nustatytu laikotarpiu. Yra manoma, kad jie gerokai anksčiau atsidūrė dabartiniuose savo plotuose. Prof. R. Schmittleinas savo Toponymie Lithuanienne, 1948 m. pasisakė, jog jo nuomone baltai į savo istorinių laikų gyvenvietes atvyko žymiai anksčiau, ką liudija ir senieji klasikiniai autoriai.
Latvių istorikas A. Švabė tvirtina, kad bent viena baltų gentis dar 600 m. prieš Kr. gim. iš Rytų persikėlusi per Dauguvą ir įsikūrusi žemutinės Gaujos srityje, tai, būtent žiemgalių pirmtakai. Pietinę, gi, Latvijos sritį užėmusi sėlių kiltis, atvykusi iš Lietuvos plotų II a. baigiantis, pagaliau, apie VI a. prie Dauguvos atsidūrę ir latgaliai.6
Kasinėdami 1933-36 m. Daugmalės piliakalnį, kuris yra Dauguvos kairiajame krante, 12 km nuo Rygos augštupio link, latvių proistorikai išaiškino, kad ta pilis buvo žiemgalių rankose ištisą tūkstantį metų, nuo II a. iki XII a. Ta Žiemgalių pilis saugojusi kelią Dauguva “į Graikus”. Nebereikalo gal ir prof. Balodis manė, kad pirmųjų valstybės kūrimo pradų baltų tarpe reikėtų jieškoti Žiemgaliuose, Daugmalės pilies srityje6 (žiūr. Z. R. Prieš Vikingų audrą, 1968).
Galimas dalykas, kad aisčiai jau gerokai anksčiau apsigyveno Pabaltijy ir Būga gal būtų pakeitęs savo nuomonę, jei tik būtų ilgiau gyvenęs ir būtų turėjęs progos tą klausimą daugiau patyrinėti.
* * *
Kaip ten bebūtų, tačiau aiškėja, kad IX a. pradžioje dideli aisčių gyventi ir dar tebegyvenami rytiniai plotai buvo jau apsemti slavų potvynio ir ten vyko dviejų skirtingų tautų maišymasis. Dar ir šiandien, praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų nuo tų laikų, tas maišymosi procesas nėra visiškai užsibaigęs. Gudijos gyventojai dar ir šiandieną, nėra susiformavę į tautą. Yra dar daug vietovių Gudijos teritorijoje, kuriose galima susikalbėti lietuviškai (net apie Minską ir Pinską). Gyventojų masė tautybės požymio vieton naudoja religinį, arba tebevadina save tuteišais, t.y. vietiniais. Slavėjimo procesas dar nebaigtas, todėl jiems tautybės klausimas dar nėra išsisprendęs. Dar ir šiandien Gudija daugiau geografinė, kaip tautinė sąvoka. Tą paliudija ir II Pasaulinio karo metu įgyta vokiečių—okupantų patirtis. Formuodami Rytų—Ostlando kolonijas tautiniu pagrindu, jie pasigedo tautinio gyventojų susipratimo ir tautybės jausmo tik gudų gyvenamose srityse.
Gudų mokslininkas, istorikas Nikalojus Vakaras, profesoriaujantis Amerikos Jungtinėse Valstybėse, savo knygoje Bielorussia, The Making of a Nation, nagrinėja Gudų tautines ir valstybines problemas ir daro tokią galutinę išvadą: . . .“Po paskutiniojo karo Gudų tautiškumo reikalas juda dviem priešingomis kryptimis: savame krašte, į visišką ištirpimą sovietiškoje jūroje; užsieniuose, tolesnio tautinės doktrinos kristalizavimo kryptimi. Kristalai pagaminti politinėse egzilų laboratorijose, galbūt, kada nors ateityje ir iššauks tautinį jausmą, nes yra istorinių precedentų, kurie tokią viltį pateisina, nors yra ir tokių, kurie ją daro silpna. Vandenys dar nėra nusistovėję ir Gudų tauta dar tik vystosi.”7
LITERATŪRA
1. J. Puzinas, Aisčiai istorijos šaltinių šviesoje. Aidai, 1948, nr.12.
2. Sven B. F. Jansson, The Runes of Sweden, 1962.
3. J. Broensted, The Vikings, 1960.
4. K. Būga, Rinktiniai raštai I t., 1958.
5. E. M. Zagorul’skii, Archeologija Belorussii, 1965.
6. A. Schwabe, Histoire du Peuple Letton, 1953.
7. N. P. Vakar. Belorussia. The Making of a Nation. 1956.
