KARO LAUKO PAŠTAS
EUG. PETRAUSKAS
ĮVADAS
Imdamasis rašyti bent kiek apčiuopiamesni straipsnį apie Lietuvos Karo Lauko Paštą, veikusį Nepriklausomybės kovų laikotarpyje, turėjau pasinaudoti Susisiekimo Ministerijos Pašto, Telegrafo - Telefono Valdybos išleistu leidinėliu “Lietuvos Paštas 1918-1922 metais” (inž. K. Puidos redaguotu, Kaunas, 1922 m.). Be to, pasinaudojau Karo Technikos Dalių 1919-1939 m. dvidešimtmečio proga išleistu specialiu leidiniu, KARIO žurnalo straipsniais apie Nepriklausomybės kovas, o taip pat ir gyvųjų liudininkų prisiminimais.
Kadangi mūsų paštų veikloje yra labai maža žinių apie Karo Lauko Paštą, tad teko daryti analizę bei sprendimus iš žinių, surinktų paminėtuose šaltiniuose. Tad kiekvienas šio straipsnio skaitytojas teatsižvelgia į sunkumus, su kuriais teko šio straipsnio autoriui susidurti, ir tepalydi šias mintis kaip prisiminimus apie mūsų buvusį Karo Lauko Paštą.
ISTORINĖ APŽVALGA
Kiekviena kariaujanti pusė parinkdavo ypatingai ištvermingus vyrus, galinčius nugalėti fizinį nuovargį, alkį ir ligas. Ištvermė ir drąsa turėjo lydėti šiuos parinktuosius vyrus. Tie vyrai būdavo vadinami žinių bėgliais.
Dar prieš Kristaus gimimą graikų legenda apibūdino nežinomą žinių bėglį, kaip ištvermingiausią vyrą, per porą valandų sukorusį 42 kilometrų kelią iš Maratono mūšio lauko į Atėnus, atnešusį džiugią žinią savo valdovui, kad priešas yra sumuštas. “Mes nugalėjom”, buvo jo paskutinieji žodžiai ir jis krito negyvas nuo širdies smūgio. Taigi, skubi žinia buvo perduota gyvu žodžiu iš kovos lauko vyriausiam krašto valdovui, reiškia, įvyko veiksmas karo lauko apystovose ir žinia buvo perduota lyg ir pašto sąlygomis.
Jei dabartiniais laikais Olimpiniuose žaidimuose naudojamos estafetės — perdavimas lazdelės nuo vieno bėgiko kitam, ir t.t., tai tik vykdoma tas, ką senovėje graikai ir romėnai, išlaikydami greitį, vykdė, perdavinėdami skubias žinias savo valdovams. Dabar tai yra sportas, gi, anais laikais tai buvo žinių perdavimas, lyg ir paštas.
Dažnai kronikose užtinkame nurodymų, kaip lietuviai senais laikais, ypač žemaičiai, kariaudami sugebėdavo, tiek žiemą, tiek ir vasarą išnaudoti savo krašto topografines ypatybes — miškus, kalnus, upių slėnius, ar balas. Jie mokėjo ne tik išnaudoti, kas gamtos buvo patiekta, bet mūsų gausingų piliakalnių statytojai dažnai daug pridėdavo ir savo. Pastebimos tais laikais ir ryšių tarnybos užuomazgos: iš piliakalnių dūmai ir laužo šviesa, būgnai ir trimtų garsai. Ir anais laikais buvo jau įprasta vartoti pasiuntinius (pėsčius ir raitus), šauklius ir vyčius. Būdavo duodami garsiniai ir vamzdiniai signalai. Reiškia, būta tolygaus paštiniam susižinojimui organizuotumo.
Jei panagrinėtume Napoleono žygius į Italiją, Austriją ir į kitus kraštus, ar net jo tragiškąjį žygį į Rusiją, tai pastebėtume, kad jis buvo suorganizavęs plataus masto žinių tiekimo ir perdavimo aparatą. Atitrūkęs tūkstančius kilometrų nuo Prancūzijos, jis turėjo tvarkyti ir valstybinius reikalus pats būdamas kovos lauke. Tad jo žinių štabas ir buvo lyg koks savotiškas karo lauko paštas. Žinios suplaukdavo į jo atskirą lauko pašto štabą, kur svarbiausias žinias jis gaudavo iš patikimiausių savo atstovų — maršalų, bei generolų. Gi ir kiti pareigūnai buvo palikę savo šeimas, artimuosius, ir jie norėjo gauti žinių iš Prancūzijos, arba persiųsti jiems laiškus. Tad toks žiniomis pasikeitimas, ar tai laiškais, ar tai rašteliais, ar gyvu žodžiu ėjo per patikimus pasiuntinius bei kurjerius. Suprantama, eiliniam kovotojui tai buvo neprieinama, tokia privilegija galėjo pasinaudoti tik Napoleono išrinktieji.
Panašiai vyko ir Rusų-Japonų kare, 1904-05 metais. Tik skirtumas tada buvo toks, kad tais laikais jau veikė paštas, geležinkelis, radio-telegrafas ir telefonas. Bet ir čia, susisiekimo priemonėms esant jau šiek tiek moderniškesnėms, vistiek įvykdavo daug nesklandumų. Kadangi karo lauko veiksmai vyko už dešimties tūkstančių kilometrų nuo sostinės Peterburgo, tolimo susisiekimo telefonas dar nebuvo ištobulintas, radiotelegrafas veikė primityvia—kibirkščiavimo sistema, geležinkelis turėjo tik vieną liniją ir tai tik iki Vladivostoko, tad žinių tiekimas, bei pašto veikimas labai vėlinosi. Rusai pralaimėjo šį karą nustodami Tolimųjų Rytų karo laivyno, didelio karių skaičiaus ir pagaliau, prarado turtingą teritorijos dalį su geriausiu uostu Port Arturu ir Mandžūrijos sostine Mukdenu.
Čia prašosi išvada, kad karo lauko paštas turi būti patikimas ir greitas. Užtikrintas žinių perdavimas į karo lauką, pagaliau, žinių gavimas iš artimųjų — yra moralinė parama kovotojams. Šių elementų netobulas veikimas gali būti pražūtingas kovos daliniams ir pačiam kraštui.
Prasidėjus I Pasauliniam karui žinių tiekimas ir perdavimas buvo jau gerokai pažengęs. Kaip valstybinis taip ir karo lauko paštas turėjo prisiderinti prie esamų karo veiksmų ir įvykių.
Čia kiek ilgiau apsistosiu ties rusų paštu. Man pačiam teko gyventi prie St. Peterburgo, kuris, karui su vokiečiais prasidėjus, dėl vokiškos vardo kilmės, vėliau tapo pavadintas Petrogradu. Tuo laiku mano tėvas tarnavo caro gvardijoje. Įgula buvo Carskoje Selo (apie 25 km į pietus nuo Petrogrado). Karą paskelbus, šioji caro gvardija 1914 m. rugpiūčio mėn. pradžioje išvyko į frontą. Karininkų ir liktinių karių šeimos ir toliau likosi gyventi savo butuose. Jos pulko štabo būdavo aprūpinamos specialiais atvirlaiškiais, kurių dešiniajame viršutiniame kampe, vietoj pašto ženklo, iš anksto buvo įspaustas šio pulko štabo antspaudas. Prie adreso viršuje pailgi du rėmeliai su įrašais “Deistvujuščiaja Armija”, — reiškia, veikiančioji armija, — ir “Polevaja Počta” — reiškia, lauko paštas. Šitie įrašai buvo daromi guminėmis raidėmis, juodais, arba mėlynais dažais. Šiuos atvirukus galėjome išsiųsti tik tuomet, kai būdavo gaunami pirmieji, atvirukai iš tėvo (kuris turėjo pranešti savo lauko pašto Nr.). Tėvas savo atvirlaiškyje pažymėdavo lauko pašto Nr., ir taip vyko susirašinėjimas su frontu.
Labai charakteringa, kad kariai buvo įspėti rašyti apie save trumpai, be jokių pašalinių žinių iš fronto. Tad iš tėvo gaudavome šabloniškus pranešimus: “Esu sveikas ir gyvas, ko ir jums linkiu”. Mūsų šeimai to pakakdavo, nes kiekvienas išgyveno savo šeimos nario likimą.
Kodėl buvo draudžiama klijuoti pašto ženklus? Jau tais laikais šnipinėjimas buvo plačiu mastu praktikuojamas ir tai įvairiais būdais. Tam patarnaudavo ir pašto ženklai.
Karo žvalgyba nustatė, kad ant laiško ar atviruko po pašto ženklu šnipai surašo jiems žinomu slaptu kodu raides ar skaičius, užklijuoja ženklus, ir toks slaptas — šifruotas pranešimas tarnauja abiems šnipinėjantiems agentams. Išaiškinus šią paslaptį, rusų fronto vadovybė patvarkė, kad toki laiškai ar atvirukai, pasiekę karo lauko paštą, privalo būti stropiai patikrinti, cenzūruojami. Visi įtartini sakiniai bei žodžiai karo cenzūros būdavo užlejami juodu tušu, ir pridedamas specialus antspaudas su įrašu “Vojennaja Cenzūra” — karinė cenzūra.
Ir vokiečiai turėjo gan tobulą karo lauko paštą. Daug jų laiškų bei atvirlaiškių, siųstų iš fronto, turėjo įrašą: “FELDPOST”. Vokiečių kariuomenės karo lauko pašto veikimo nežinau, bet daleidžiu, kad principas buvo toks pats, kaip ir rusų karo lauko pašto. Paįvairinimui karo lauko pašto čia pridedama vokų foto-nuotraukos.
Gali būti, kad karo lauko pašto veikimas yra lengvesnis poziciniame kare, negu manevriniame. Poziciniame kare, kaip tai buvo I Pasaulinio karo metu, kariuomenės daliniai daug savaičių, ar ir mėnesių, stovėdavo apsikasę vienoje vietoje, arba vykdydavo smulkius puolimus, ar atsitraukimus. Tad ir karo lauko pašto veikimas nebuvo taip apsunkintas. Gi manevriniame kare, kada yra judama, permetamos divizijos, pulkai ar pan., pašto skyriai yra kilnojami kartu su kovos daliniais. Tai yra sunki ir sudėtinga problema centriniam karo lauko paštui, skirstančiam korespondenciją į naujas vietoves, pajudėjusiems priekiniams daliniams.
II Pasauliniame kare ypatingai gerai buvo sutvarkytas JAV-bių “A.O.P.” — Army Post Office, kur kiekvienas mažiausias dalinys turėjo A.P.O. numerį, susidedantį iš 4, 5 ar 6 skaitmenų. Pagal amerikiečių karių pasakojimus galima daryti išvadą, kad jų paštas veikė gana tobulai ir tvarkingai.
LIETUVOJE VEIKĘS KARO LAUKO PAŠTAS
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas 1918 metais, vasario mėn. 16 dieną. Tai yra oficialioji Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo data. Faktinai tai buvo drąsus atsakymas tiems, kurie nenorėjo žinoti, bei matyti savistovios Lietuvos. Toji kibirkštis įžiebė visiems lietuviams patriotams meilę savo kraštui, ir jie spontaniškai prisidėjo prie Nepriklausomybės Akto signatarų ne parašais, bet kovingu ir patriotiniu nusistatymu atkurti, praeityje buvusią didingą, Lietuvą ir kovoti už ją aukojant net savo brangiausią turtą — gyvybę.
Nors Nepriklausomybės Aktas ir buvo pasirašytas, bet reikalinga savo kraštui valdyti organizacija vyko labai iš lėto, nes tuo metu Lietuvoje dar tebebuvo vokiečių valdžia ir vokiečių kariuomenės vadovybė. Čia liesiu mūsų — Lietuvos pašto organizaciją, kuri buvo tampriai surišta su beatsikuriančia Lietuvos kariuomene, ranka rankon vykdžiusia Lietuvos atstatymo darbą.
KARO LAUKO PAŠTŲ, TELEFONO CENTRINIŲ IR KARO KOMENDANTŪRŲ SCHEMATINIS IŠDĖSTYMAS 1919-1920 METAIS
Tik po 9 mėnesių nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo dienos, tai yra 1918 m. lapkričio 16 dieną buvo paskirtas pirmas Lietuvos pašto valdininkas, inž. Benediktas Tomaševičius, kuris vadinosi Pašto, Telegrafo-Telefono Valdybos viršininku. Tų pačių metų lapkričio mėn. 22 d. buvo paskirtas antrasis valdininkas, inž. Adolfas Sruoga, kuris buvo tos valdybos viršininko padėjėjas. Lapkričio mėn. 28 d. paskirtas vyr. mech. Juozas Dučinskas, ir gruodžio mėn. 9 d. — valdininkas Jonas Augūnas. Šie keturi pirmieji valdininkai pradėjo kurti Lietuvos Pašto, Telegrafo ir Telefono organizaciją.
Iš pat pirmųjų paskyrimo dienų buvo panaudotos visos priemonės tam darbui tinkamai pradėti. Pirmoje eilėje buvo bandoma surinkti visus buvusius pašto, telegrafo - telefono tarnautojus, tarnavusius rusų ar vokiečių pašto organizacijose. Per atskirus skelbimus ir pranešimus laikraščiuose visi šios rūšies specialistai buvo kviečiami registruotis Lietuvos Taryboje, pranešti savo adresus, kad būtų galima visus į darbą pakviesti, kai tik jis bus pradėtas. Tuo pačiu metu buvo pradėtos derybos su vokiečių okupacine valdžia dėl pašto, telegrafo ir telefono įstaigų perdavimo. Vokiečių valdžia, nors ir pradėjo apie tai kalbėti, bet tikrumoje tik viliojo įvairiais pažadais, ir iš jų laikysenos aiškiai matėsi, kad jų vienintelis tikslas buvo kaip galima ilgiau nudelsti pradėtąjį atstatymo darbą.
Ilgą laiką Pašto Valdyba neturėjo net savo patalpų, ir jai reikėdavo rinktis ir dirbti kokiame nors kampe, ar prie lango Valstybės Tarybos namuose. Tuo tarpu pašto, telegrafo-telefono žinybos namai stovėjo tušti, bet vokiečių patruliai neleido į tuos namus įeiti, ir tik apgaulingu būdu pavyko tuose namuose įsitaisyti.
Turėdama savo pastovią buveinę Pašto Valdyba jau galėjo šiek tiek normalesnėmis sąlygomis tęsti pradėtąjį darbą. Buvo numatoma, kad vokiečiai, evakuodami savo įstaigas bei paštus, paliks vien tik griuvėsius, ir viską teks iš naujo pradėti tvarkyti ir statyti. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į telegrafo-telefono įrengimus, nes buvo gauta žinių, kad vokiečiai viską ardo ir naikina. Tad tuojau buvo pasirūpinta įsigyti reikalingų medžiagų ir įrankių atstatymo darbams. Čia gal atrodytų juokinga, tačiau buvo tikras įvykis, kad iš vokiečių kariuomenės sandėlių (o karo metu tiekimo bazėse jų buvo gana apstu), dėl galutinio kariuomenės drausmės pairimo ir dezorganizacijos, vokiečių kariuomenės augšti pareigūnai Pašto Valdybai pardavė ištisus medžiagų ir įrankių sandėlius už 150,000 markių. Šių sandėlių turtas vėliau buvo įvertintas keliais milionais markių.
Galop, vokiečiai nusileido ir gruodžio 24 d. pranešė Pašto Valdybai, kad ji galinti visas pašto įstaigas perimti ir tai tuojau. Nežiūrint Kalėdų švenčių, jau gruodžio 26 d. buvo perimtos ir atidarytos pašto įstaigos šiose vietose: Vilniuje, Kaune, Gardine, Vilkaviškyje, Naumiestyje, Šakiuose, Kėdainiuose, Kretingoje, Alytuje ir Kuršėnuose.
Tuo pačiu metu steigėsi ir mūsų pirmieji savanorių pulkai. Jiems buvo reikalingi talkininkai: pionieriai, ryšininkai ar geležinkeliečiai. Tačiau, anais laikais, dėl neprityrimo ir nesant nusistovėjusios tvarkos, technikos dalių kūrimas vyko sunkiai ir darbas nebuvo sklandus. Net pačioje Krašto Apsaugos ministerijoje, kuri tada veikė Vilniuje, rikiuotės skyriuje randame susisiekimo dalį, o tiekimo skyriuje — inžinerijos dalį. Dažnai technikos daliniai priklausydavo tai
Lietuvos Karo Lauko Pašto antspaudų pavyzdžiai, užtikti ant pašto ženklų.
vienai žinybai, tai kitai, o būdavo ir taip, kad koks nors dalinys priklausydavo net dviem žinyboms.
Mūsų kariuomenėje pirmasis technikos daigas pasireiškė 1919 m. sausio 2 d., kai karininkas Balys Sližys jon įstojo ir buvo paskirtas Tiekimo Skyriaus inžinerijos dalies viršininku (KAM įsakymas Nr. 12, §9). Tuo metu jau beveik kasdien atvykdavo naujai priimtų karininkų, karo valdininkų ir šiaip savanorių technikų, bei specialistų, kurie visi būdavo pervedami Inžinerijos Dalies viršininko žinion. Ilgainiui vieni jų liko Inžinerijos Dalyje, kiti buvo paskirti į kitas kariuomenės dalis.
Sausio mėn. 30 d. iš mažos kuopos buvo įsteigtas inžinerijos batalionas. Plečiantis veiksmams frontuose, inžinerijos bataliono uždaviniai didėjo ir jo priklausomybė darėsi vis artimesnė Susisiekimo Dalies viršininkui. Gegužės 24 d. Susisiekimo Dalies viršininku buvo paskirtas karininkas Vl. Kurkauskas, jo padėjėju — karininkas Banėnas, kuris nuo gegužės 28 dienos vadovavo ryšių tarnybai.
Ryšių tvarkymas buvo svarbiausias Susisiekimo Dalies uždavinys, nes kautynėse veikiančių kariuomenės dalinių viršininkai pirmiausia reikalavo ryšių priemonių ir jų aptarnavimo. Susisiekimo Daliai teko dirbti labai sunkiose sąlygose ir tai tada, kada visko trūko. Nekalbant apie milžiniškus darbus ryšių tinklą atstatant, susisiekimo daliai teko pareikšti ir daug energijos bei iniciatyvos, nes vokiečiai ryšių tinklą paliko visiškai sunaikintą. Tada ir pasireiškė tikras bendradarbiavimas su Pašto Valdyba. Kadangi Pašto Valdyba jau turėjo įsigijusi daug ryšių medžiagos ir įrankių, bet neturėjo pakankamai personalo viskam aptarnauti, tai Susisiekimo Daliai teko duoti darbo jėgą ir jai apsaugą darbo metu. Užfrontėje pasireikšdavo ir sabotažo veiksmų, ardant telefono linijas, nupjaunant telefono stulpus, daužant izoliatorius, todėl karinė apsauga buvo būtinai reikalinga. Gi stumiant bolševikus į šiaurės rytus, paliai Ukmergės - Utenos - Zarasų plentą, reikėjo skubiai tvarkyti visiškai sunaikintą to ruožo telefono-telegrafo tinklą.
1919 m. sausio - balandžio mėnesių laikotarpyje Pašto Valdyba atidarė paštus net 40 įvairių Lietuvos vietų, tarp kurių kelis Gardino srityje, pietinėje Lietuvoje. Prasidėjus lenkų puolimui, kai kuriuos tų paštų teko netrukus uždaryti, kaip tai pačiame Gardine, Sokolkoje, Lunnoje, Gorodke ir Volkoviske. Nuolatiniai, tai vienų, tai kitų vietovių užėmimai labai trukdė Pašto Valdybos ir kariuomenės Susisiekimo Dalies darbą. Šis pietų ir rytų frontas pareikalavo daug energijos tiek iš civilių žmonių, tiek ir iš kariškių. Kas buvo sunkiai atstatyta, greitu laiku buvo vėl sunaikinta.
Gegužės mėnesyje, kai mūsų kariuomenė išvijo bolševikus iš Lietuvos teritorijos, Pašto Valdyba ir kariuomenės Susisiekimo Dalis tvarkė ryšius šiaurės rytų dalyje, kur besitraukdami bolševikai buvo palikę sunkiai užgydomų žaizdų, kaip susisiekimo srityje, taip ir gyventojų tarpe. Bolševikai naikino viską, kas tik įmanoma. Išvežė ir išnešė viską, ką tik galėjo panešti. Tad ir mūsų kariuomenės ten veikiančioms dalims visas techniškas turtas ir maistas turėjo būti pristatomas tik arklių trauka.. Gegužės pabaigoje ryšių tarnyba pasiekė šią šiaurės rytų sritį ir pradėjo atstatymo darbus. Tuo metu iš bolševikų atgautoje teritorijoje ir kitur, Pašto Valdyba atidarė dar 17 pašto įstaigų.
1919 m. birželio mėn. pirmoje pusėje Žemaitijoje pasirodė pirmosios bermontininkų gaujos. Kuršėnuose buvo įsteigtas jų štabas. Tvarkingieji vokiečių kariuomenės daliniai, kurie nepalaikė bermontininkų avantiūros, iš Lietuvos teritorijos evakuavosi. Gi bermontininkai, pasilikę Lietuvoje, slinko tolyn į rytus, pasiekdami Šiaulius ir Radviliškį, nukirsdami visus ryšius su Žemaitija, kur buvo pagrindinės telefono-telegrafo linijos, ėjusios per Linkaičius, Radviliškį, Šiaulius ir Kuršėnus. Išvarius bermontininkus iš Lietuvos, atgautose srityse vėl turėjo būti atstatyti ryšiai ir tuo metu Pašto Valdyba ten (ir dar kitose vietose) vėl atidarė 16 naujų pašto įstaigų.
Esant įtemptai padėčiai ir einant kovoms — šiaurėje su bermontininkais, rytuose — su bolševikais, pietuose — su lenkų legionais, Lietuvos karinė vadovybė buvo priversta laikyti savo kovos dalinius tuose fronto sektoriuose. Kariuomenės daliniai buvo sujungti į brigadas, kurios turėjo savo atskirus uždavinius. Tad Ryšių Susisiekimo Dalis susitarė su Pašto Valdyba ir suorganizavo
LIETUVOS KARO LAUKO PAŠTĄ.
1919 m. liepos mėn. 9 d. buvo atidaryta pirmoji centrinė Karo Lauko Pašto Kontora, kuri buvo Kaune prie Krašto Apsaugos ministerijos ir sutrumpintai vadinosi K.L.P. Nr. 1.
1919 m. liepos mėn. 15 dieną buvo atidaryta prie II brigados Karo Lauko Pašto Kontora Panevėžyje ir ji gavo pavadinimą K.L.P. Nr. 2.
1919 m. apie liepos 25 d. pradėjo veikti prie III brigados Karo Lauko Pašto kontora Kalvarijoje — K.L.P. Nr. 3.
Prasidėjus karo operacijoms bermontininkų fronte, kaip Pašto Valdybos taip ir kariuomenės Susisiekimo Dalies pašto aptarnavimas liko at-
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai, antspauduoti Karo Lauko Pašto kontoros antspaudais. Pašto ženklai buvo buv. Krašto Apsaugos ministerio Antano Merkio rinkinyje.
kirstas nuo pagrindinės susisiekimo arterijos — geležinkelio Kaunas - Radviliškis - Panevėžys. Bermontininkai savo priekinius kovos dalinius iškišo iki Gimbogalos (netoli Baisogalos) ir už Linkaičių stoties Šeduvos link, iki Puipių - Velžių - Užuožerių kaimų ribos. Tad iš Kauno traukiniai ateidavo tik iki Baisogalos, o visas kariškas turtas, taip pat ir paštas, būdavo permetamas arklių trauka į Šeduvą. Tokiu būdu, Baisogaloje buvo įsteigtas pagelbinis Karo Lauko Paštas — įstaiga Nr. 2. Tai yra mažesnės apimties įstaiga ir jos veikimas buvo žymiai siauresnis už kontorų.
Centrinės Karo Lauko Pašto Kontoros veikimas pasireiškė sekančiai: būdavo priimami ir išsiunčiami, pirmoje eilėje, kariški tarnybiniai paketai, slapta ir terminuota valdiška siunta ir laiškai. Gaunami privatūs laiškai su dalinių adresais būdavo suskirstomi į atskirus pulkus, kur tik Karo Lauko Pašto kontoros, ar įstaigos žinojo jų stovėjimo vietas. Privati korespondencija ir karių iš fronto siunčiamieji laiškai bei atvirlaiškiai būdavo cenzūruojami. Pasitaiką įtartini bei karinės svarbos turį sakiniai būdavo užbraukiami juodu rašalu.
Iš fronto karių laiškai ateidavo su dalinio antspaudu vietoje pašto ženklo. Viso krašto privati korespondencija, skirta fronto kariams, būdavo pervežama Pašto Valdybos transporto priemonėmis į centrinę Kauno pašto įstaigą. Čia, surūšiuojant gautą korespondenciją, atskirdavo kariams siunčiamus laiškus adresuotus į pulkus, batalionus ir kuopas pagal jų numerius, ir perduodavo centrinei Karo Lauko Pašto kontorai. Kontora, žinodama dalinių dislokaciją, persiųsdavo artimiausiom Karo Lauko Pašto kontorom ar įstaigom, ir taip korespondencija pasiekdavo adresatus.
Kai 1920 m. spalio 9 d. lenkai sulaužė Suvalkų sutartį ir visu frontu pradėjo slinkti gilyn į Lietuvą, užimdami Vilnių, tarp lietuvių ir lenkų vėl prasidėjo žiaurios kautynės. Daug vietovių atiteko lenkams. Ypatingai nukentėjo pietų frontas. Ir čia teko pertvarkyti Karo Lauko Pašto dislokaciją. Tada buvo įsteigta Karo Lauko įstaiga Nr. 3 Alytuje. Pasitraukus mūsų daliniams iš Vilniaus, įsteigiama Karo Lauko Pašto įstaiga
Nr. 1 Žiežmariuose. Utenoje ir Ukmergėje irgi įsteigiamos Karo Lauko Pašto įstaigos, deja, jų numeracija nežinoma. Galima manyti, kad karinio lauko pašto įstaigų buvo ir daugiau, bet kolkas apie tai davinių nėra.
Visos Karo Lauko Pašto kontoros ir įstaigos buvo suorganizuotos prie komendantūrų, kuriose buvo įrengtos kariškos telefono centrinės. Atskiroje schemoje yra parodytas šių centrinių išdėstymas ir KLP kontorų bei agentūrų buvimo vietos. Labai svarbu įsidėmėti, kad ir Lietuvoje karo metu veikė kariškas paštas ir korespondencija būdavo antspauduojama specialiais kariškais antspaudais, kaip ir privati korespondencija kad būdavo antspauduojama Pašto Valdybos antspaudais.
Karo veiksmams sustojus, pagal Tarptautinės Komisijos sprendimą buvo nustatyta demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Bet Lietuvos kariuomenė ir toliau pasiliko paliai demarkacijos liniją, saugodama tą liniją iki 1922 m., kada šį uždavinį iš kariuomenės perėmė suformuoti pasienio pulkai, pasilikę prie sienos iki 1923 m. rudens. Po to, sienos apsaugą iš kariuomenės perėmė pasienio policija. Karo Lauko Pašto kontoros bei įstaigos veikė tame visame ruože iki, maždaug, 1923 m. rugsėjo ar spalio mėnesių, kai jos buvo likviduotos. Po to, kariuomenės dalinius aptarnavo normalus Lietuvos paštas, nebenaudodamas jokių atskirų antspaudų ar dalinių numerių.
Prie šios progos reikia priminti, kad mes turėjome ne tik karinį lauko paštą, bet netgi karinį lauko oro paštą. Štai knygoje “Mūsų Sparnai”, išleistoje Kaune 1929 m. Lietuvos karo aviacijos dešimtmečiui paminėti, redaguotoje kpt. Pyragiaus, aprašant 1921 m. veiklą, 52-53 pusl. rašoma: “Rugpiūčio mėn. pabaigoje aviacija pradėjo karo pašto išvežiojimą. Karo paštas buvo gabenamas kasdien, jei tik oro sąlygos leisdavo, į šiuos rajonus: I. Žiežmariai - Žasliai - Kaišiadorys, II. Ukmergė - Gelvonys - Žeimiai, III. Alytus - Mariampolė, IV. Kėdainiai - Šeduva - Panevėžys. Pašto nešiojimas tęsėsi lig vėlyvo rudens”. Ar buvo naudojami koki specialūs karo lauko oro pašto antspaudai — žinių neturime.
I Pas. karo vokiečių Karo Lauko Pašto 1916 m. vokas su užrašu VILNA ir GRODNO.
Lietuvos paštui perėmus karinių dalinių aptarnavimą, prie Kariuomenės Štabo, divizijų, pulkų ir atskirų batalionų dar pasiliko veikti atskira dalis korespondencijai priimti ar persiųsti, tai vadinamos ekspedicijos. Šis skyrius, lyg vietinis karinis paštas, vartodavo antspaudą “PAKIETAMS” su dalinio numeracija. Tačiau po kelerių metų ir šitie skyriai buvo panaikinti.
Man asmeniškai 1938 m. teko būti Ryšių bataliono metinės revizijos komisijos nariu ir tikrinti bataliono turtą. Technikos sandėlyje stovėjo apdulkėjusi dėžė su kokiais tai antspaudais. Patikrinęs radau, kad tai esama Karo Lauko Pašto antspaudų. Vienas antspaudas, kurį turėjau rankose, kaip tik buvo “Karo Lauko Paštas Nr. 3” be atskirų raidžių, tai daleidžiu, kad šių kariškų pašto įstaigų bus buvę ir daugiau.
Žinoma, yra labai gaila, kad anais laikais buvo mažai kreipiama dėmesio į pašto istoriją, tad liko labai daug neišaiškintų dalykų, kurie būtų galėję praturtinti Lietuvos karinę ir filatelinę istoriją. Tačiau prarastas laikas ir progos nebegrįžta ir turime pasitenkinti tik pripuolamomis žiniomis bei prielaidomis.
Esu dėkingas mūsų žymiam filatelistui p. W. E. Norton-Norkui iš Philadelphijos, Pa., už kaikuriuos šio straipsnio patikslinimus ir už duotus karinių antspaudų pavyzdžius. Taip pat p. Edm. Jasiūnui už duotą ištrauką iš knygos “Mūsų Sparnai”, o dail. Ant. Beleškai už antspaudų nubraižymą.
šis kpt. E. Petrausko straipsnis buvo spausdintas Lietuvių Filatelistų Draugijos LIETUVA biuletenyje Nr. 4, 1966 m. Papildytas naujomis žiniomis, jis buvo Red. atsiųstas mūsų bendradarbio Ant. Bernoto iš Waterbury, Conn.
