GYVENIMO KAPRIZAI

 (ATSIMINIMAI)

Kiekvienas Lietuvos Kariuomenės pulkas turėdavo savo metinę šventę. Ji nebūtinai sutapdavo su diena, kurią tas pulkas buvo suformuotas, — pulkus steigė ne iškart, o dalimis, kuopomis, batalionais, baterijomis ar panašiai. Šiaip ar taip, viena kuri pulko dalis turėdavo kokį nors ryšį su ta diena.

Savaime suprantama, tą dieną jokių užsiėmimų nebebūdavo. Kareiviai gaudavo pagerintą maistą, nors ir šiokią dieną tas maistas būdavo ir geras, ir jo būdavo pakankamai. Apie 10 val pulkas būdavo išrikiuojamas aikštėje, kapelionas atlaikydavo pamaldas, pulko vadas pasakydavo atatinkamą žodį ir kareiviai, praėję pro tribūną, būdavo nuvedami į kareivines. Vakare būdavo surengiami kariams pasilinksminimai — šokiai ar filmas. Šitaip, maždaug, atrodė tos dienos programa. Vieną tokią dieną atsimenu ir aš.

Kareivines mūsų pulkas turėjo viename apskrities mieste, kur dar rusų laikais stovėjo kavalerijos pulkas. Patalpų buvo labai daug, vietos niekam netrūko. Karininkai turėjo atskirą flygelį, didoką 3-jų aukštų namą, — jame buvo ir keletas ramovės kambarių su valgykla, svečių kambariu, kortom ir bilijardu lošti kambariai, skaitykla ir kita. Vienais metais, atėjus pulko šventės dienai, karininkų ramovė buvo ruošiama svečiam priimti.

Ramovės šeimininku tada buvau aš, todėl su keliais kareiviais tvarkiau kambarius taip, kaip nurodė pulko vado padėjėjas, mjr . T-K., šventės komisijos pirmininkas. Beveik užbaigus darbą, majoras pakvietė mane sulošti dar vieną partiją bilijardu. Tik pradėję lošti, išgirdome, vieną po kito, du šūvius. Metę viską šalin, išbėgome į prieškambarį, norėdami iš 2-ro augšto nusileisti apačion, iš kur pasigirdo šūviai. Mums dar prieškambaryje būnant, iš laiptų pro duris įgriuvo ltn. K., pulko budintis karininkas, ir pasakęs: “Mane peršovė B.”, čia pat suklupo ir mirė. Regis, adjutantas, ltn. G., nubėgo laiptais žemyn, kur rado ant grindų antrą lavoną, — tai buvo vyr. ltn. B. Štai tau ir pulko šventė!

Budėjimą pulke perėmiau aš. Kitą dieną iš Kauno atvyko gyd. plk. ltn. E. ir apžiūrėjo lavonus. Aktą rašiau aš. Abu šūviai buvo mirtini. Kai daktaras vieno kūną pakėlė, iš plaučių gurguliuojant išėjo užsilikęs oras, man pasidarė bloga ir daktaras dar turėjo su manim vargo.

Ltn. K. karstą motina ir brolis nuvežė į Šiaulius. Vyr. ltn. B. buvo mūsų palaidotas, nes jo giminės gyveno Vilniaus krašte. Kodėl taip turėjo įvykti, liko neaišaiškinta.

Tame pačiame name, kai tenai dar gyveno rusų kavalerijos pulko karininkai, to pulko vado pasiuntinys jo kardu sukapojo savo miegantį vadą. Savo tokį pasielgimą tas kareivis pateisino tuo, kad jo vadas kiekviena proga jam suduodavo kakton tiek sprigtukų, kad jo galvą be perstojo skaudėdavo. Kareivį nubaudė tremtimi Sibiran, kur jam pulko karininkai siųsdavo . . . pinigus.

II

Šio gyvenimo kaprizo asmeniškai nepatyčiau, bet girdėjau jį iš patikimų lūpų.

Kam Kaune nebuvo pažįstama “Božegraika”? Tai buvo užeiga, kur žmonės, be jokios eilės, keisdavosi kortomis ir užgerdavo šnapsu. Užeidavo ne tik paprasti piliečiai iš gatvės, bet ir tie, kuriuos reikėtų laikyti “geresniais” ir kurie, dėl tam tikrų priežasčių, nenorėdavo eiti tenai, kur jie, tačiau, priklausė. Todėl “Božegraikoje” matydavosi tik civiliniai rūbai.

Vieną vakarą, atskirame kambaryje, prie kortų stalo susėdo keturi ponai: vienos politinės partijos šulas N. — civilis, ir 3 karininkai, tačiau civiliniais rūbais: plk., G., mjr. P. ir kpt. O.

Pokerį lošti negalima išmokti, čia viską nulemia laimė. Tą sykį ponui N. labai nesisekė ir jis buvo gana nervingas. Kai N. gerokai pralošė, o pas O. pinigų krūvelė vis augo, ponas N. taręs neatsargų žodį: “su šv.... majorais sunku lošti”. Šitos kibirkšties ir užteko, kad kiltų gaisras.

O. atsistojo ir paprašė poną N., kad jis tučtuojau atsiprašytų. N. tik nusijuokė ir net į pakartotinį reikalavimą atsisakė ištartus žodžius atsiimti. Tada O. išsitraukė iš kišenės revolverį ir visas apkabos kulkas suvarė pono N. pilvan. Atvykęs miesto plac-adjutantas kapitoną O. nuvežė į komendantūrą.

Ponas N., pasikamavęs pora dienų ligoninėje, mirė, o kpt. O. laukė bausmės. Jo gynėju buvo ats. pik. Ž., kuris jį gerai gynė, tačiau bausmės O. negalėjo išvengti. Jis gavo du metus kalėti. Atlikęs bausmę, O. užsiėmė prekyba, atstovavo vieną prancūzų ginklų fabriką ir darė

geresnį biznį, nei kad būtų tarnavęs kariuomenėje.

Nukentėjo ir kiti lošikai: mjr. P. turėjo išeiti atsargon, o plk. G. pakeitė dalinį ir neužilgo po to apleido kariuomenę.

III

Gyvenimo kaprizai nebūtinai baigiasi mirtimi. Vienok, be tragiškumo, jie neįmanomi — nebūtų joki kaprizai. Tačiau, apie vieną kaprizą, kurio baigmė yra dar nebloga, kaip tik čia kalbėsiu.

Pažinau Lietuvoje vieną žmogelį, sakykime, poną L. Jis tarnavo kariuomenėje ir už kelių metų būtų susilaukęs pensijos, bet atėjo. .. raudonieji ir L. dėl “tinkamos vietos stokos” likvidacinės komisijos įsakymu buvo iš tarnybos atleistas. Naujos vietos, o tuo pačiu pragyvenimo šaltinio jam nepasisekė surasti, tik per vieną, jam gerai pažįstamą, inžinierių gavo vienkartinį darbą. To uždarbio užteko iki tos dienos, kai L. repatrijavo į Vokietiją, — mat jo būta vokiškos kilmės.

Kartu su juo pereinamoje stovykloje tom pat teisėmis buvo ir daugiau buv. karininkų, pav. gen. ltn. A., plk. K., ltn. S. ir kiti.

Pašauktas į vokiečių kariuomenę, L. tarnavo viename armijos štabe. Prieš pat pabaigą jis buvo prieštankinių užtvarų viršininku vieną miestą ginant. Miestą nuo sunaikinimo apsaugoti buvo įsakyta užtvaras apleisti ir L. dviračiu dūmė Elbės link. Ją pasiekęs, sustojo su kitais poilsiui, o po kiek laiko atrėpliojo rusų tankai ir suvarė visus nelaisvėn.

Iki lapkričio mėn. jis išbuvo vienoje stovykloje, kur iš 20,000 belaisvių 17,000 buvo paleisti namo, o likę, bemaž vien karininkai, buvo nugabenti traukiniais į “sovdepiją”.

Traukinys, kuriuo važiavo L., vežė, be 50 belaisvių, dar ir karo grobį: sofas, spintas, kėdes, stalus, lėkštes, peilius ir šakutes, radijo aparatus, pianinus, stiklą langams, paveikslų rėmus ir daug kito ko, kas su tikru karo grobiu mažai ką bendro teturėjo.

Per du mėnesiu buvo atvykta paskirton vieton. Stotis buvo vietinės NKVD pareigūnų apsupta ir visi vagonai su rusais nuodugniai iškratyti, — rusų palydovai išėjo iš traukinio nešini nedidesnių ryšulėliu už belaisvio . . .

P. mieste belaisvių buvo keli tūkstančiai, jie gyveno žemės bunkeriuose, o dirbo prie “autostrados” statybos, 6 m. pločio kelio su plonu bituminiu viršutiniu sluoksniu, kuris prie įprasto rusiško susisiekimo, kurį sudaro beveik vien sunkvežimiai, gal išlaikytų 5-6 metus.

Po P. sekė kitas miestas O., kur buvo statomas tiltas. Čia darbas buvo sunkesnis, nes svarbiausios mašinos buvo žmogaus rankos. L. perėjo visą tilto statybos darbo stažą, nuo akmens skaldytojo iki matininko, gi sveikatos atžvilgiu buvo daugiausia netinkamas ...

Pagaliau, L. atsidūrė K. mieste, kur vieną dieną buvo nuo darbo paleistas ir naktį sunkvežimiu nuvežtas atgal į O., pas “juodąjį”, paskutiniam tardymui. Tą pat naktį ištardytas, L. buvo pasodintas į daboklę, o paskum nuvežtas į vieną buv. dvarą, apgyventą pamišėliais. Ten 150 belaisvių buvo duotas atskiras namas.

Regis, kaprizo ratas jau nebegalėjo daugiau suktis, tačiau, augščiausias taškas buvo dar nepasiektas. Jį pasiekė 1949 m. gruodžio 21 d., Stalino gimimo dieną, kai į gretimą namelį atvyko keli “sovdepijos” augšto teismo nariai. Šie “ponai” sudarė keletą grupių ir per labai trumpą laiką, skirdami vienam žmogui nedaugiau penkių minučių, nuteisė visus mirties bausme, kuri čia pat buvo pakeista į 25 metus sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę ...

Kai kaprizas atrodė jau išsisėmė, jo ratas kažkodėl pradėjo vėl suktis, ir dargi atgal! Du mėnesiu po nuteisimo, L. ir dar 100 žmonių, buvo aprengti, nes nuo gruodžio mėn. jie dėvėjo tik apatinėm kelnėm ir marškiniais, kovo mėn. “išlaikė” paskutinius tardymus, o balandžio pradžioje jie visi jau buvo . . . namie pas savuosius. Nors ir ilgai trukęs, šis paskutinysis gyvenimo kaprizas pasibaigė dar gana laimingai.

V. L.

'‘Kas yra tas didžiausias turtas ir mūsų išlikimo bei gyvenimo prasmės užsienyje garantija — tai tautinis solidarumas ir gyvoji lietuvių bendruomenės dvasia”.

J. Bachunas

PLB Pirmininkas