ISTORINĖ LIETUVOS MISIJA

ALFREDAS SMAILYS

LIETUVOS IR KITŲ MAŽŲ EUROPINIŲ
VALSTYBIŲ REIKŠMĖ IR PASKIRTIS 
SENAJAME KONTINENTE

Vertindami mažų valstybių reikšmę Europoje, matome, kad čia, tarp Vokietijos ir Prancūzijos prisiglaudę prie jūros, sėkmingai egzistuoja Nyderlandai, Beniliuksas, Monakas, o žemyno viduryje — Andora, San Marinas, neseniai priimtas į SNO Lichtenšteinas. Dėl susiformavusio palankaus didžiųjų valstybių požiūrio į jas, jos gali egzistuoti, čiuoti sausumos sienų perimetro santykį (km), dalindami jį iš jūros sienos atkarpos (km). Gautas koeficientas buvo panašus į jūrinį indeksą. Europos indeksas, vertinant kultūriniais, industriniais ir politiniais pasiekimais, matyt, yra pats idealiausias. Ten, kur žemė ir kontinentas įgauna persvarą, stebima stagnacija ir konservatyvizmas. Arti plėtoti savo kultūrą, daryti įtaką Europos politikai.

Vienas iš svarbiausių faktorių valstybių egzistencijoje yra priėjimas prie jūros arba tam tikra proporcija tarp jūros ir kontinento. Kai kas mėgina išskaičiuoti vadinamąjį ,,jūrinį indeksą". Jis paremtas tuo, kad nurodoma, kiek vienam jūros kranto km tenka km2 sausumos. Azijoje šis indeksas yra 772 km2, SSRS — 560 km2, Europoje — 270 km2, Lietuvoje — 658 km2, Estijoje — 36 km2 (indeksai sudaryti, naudojantis LSSR enciklopedijos duomenimis). 

Mėginome išskaiesanti jūra žmogų išjudina, suteikia jam dinamiškumo, o kontinento persvara skatina fatalizmą, melancholiją, konservatyvumą, statiškumą. Kontinentas ir jūra žmonių psichiką veikia skirtingai. Kalnai, esantys kokios nors tautos gyvenamoje teritorijoje, skatina drąsą, atkaklumą, ryžtą, narsumą, neretai nacionalizmą ir pasipūtimą. Lietuvos teritorijos lygumos ir pajūris stimuliuoja jausmingumą, melancholiją, prieraišumą žemei, darbštumą ir ištikimybę. Tačiau vertinti lietuvių tautą kaip grynai kontinentinę būtų neteisinga, nes ji gyvena ne kontinento gilumoje (kaip baškirų, totorių, baltarusių tautos), bet pajūryje, nors jos išėjimas į jūrą labai siauras. Tai patvirtina ir Lietuvos pamario gyventojams būdingas atkaklumas, pragmatizmas ir dinamizmas — jūreiviškų tautų bruožai. O latviai, estai, kur vyrauja jūrinis elementas, daugiau linkę į judrumą, praktiškumą, pramonės kūrimą, jūrininkystę.

Europos kontinentas, kaip ir Pabaltijo valstybių, yra suskirstytas upėmis, ežerais ir kalnais į teritorijas, kuriose gyvena atskiros tautos. Tokiuose apibrėžtuose perimetruose gali kurtis civilizacijos ir kultūros židiniai, spindintys vis kitokiomis kultūrinėmis spalvomis. Čia gyvenančios tautos vykdo tą visuotinę civilizacijos kūrimo misiją, kuri išjudino visą pasaulį ir sukūrė šiandieninę Europos civilizaciją. Palankus klimatas taip pat sudaro sąlygas klestėti civilizacijai ir kultūrai. Ten, kur tęsiasi beribiai plotai, dažnos miglos, lietūs, šaldai, pūgos, darganos ir pan., žmogus būna izoliuojamas savo būstinėje, o tai neleidžia perduoti jo patyrimo ir filosofijos kitiems. Šaltyje žmogui yra svarbiau šiluma negu kultūra, o šilumoje jis gali aktyviai veikti visose srityse atvirame ore (Elada, Roma). Pabaltijo valstybes bei šiaurės Europą Šiuo požiūriu teigiamai veikia Golfo srovė.

Mažos tautos, kurios gyvena kontinento gilumoje arba kokios nors didelės nacijos teritorijoje ir neprieina prie jūrų, okeanų arba neturi sąlyčio su svetimomis valstybėmis, sunkiai atgauna nepriklausomybę, asimiliuojasi su galingesne nacija ir net išnyksta. Istorijoje tokių pavyzdžių nemaža. Panašioje situacijoje yra baškirai, baltarusiai, mariai, komiai, čiuvašai, sorbai (Vokietija) ir t.t.

Ne mažiau svarbus mažoje valstybėje vidaus vandenų (ežerų, upių) buvimas. Didelių upių žiotyse arba žemupiuose dažnai išauga stambūs uostai, per kuriuos mažosios tautos išeina į pasaulį, organizuoja prekybą, nepriklausomą ekonomiką. Pvz., Lietuvai nepaprastai svarbus yra Klaipėdos uostas, nes jis, šalia kitų teigiamumų, gali mūsų valstybei būti tvirtos valiutos ir papildomų maisto produktų šaltinis. Negalima įsivaizduoti mūsų kaimynų be Rygos, Liepojos ir Talino uostų. Tokius uostus turinčios valstybės tampa reikalingos net labai tolimoms šalims, nes per šiuos uostus nutiesiami prekybos ir tranzito keliai į įvairius pasaulio regionus. Ežerai ir upės skatina žmonių iniciatyvą, stimuliuoja energetiką, prekybą, įvairina nacijos maisto racioną, papildo maisto išteklius, sudaro sąlygas plėtotis turizmui, etc.

Europa iš esmės yra mažų tautų tėvynė, kur individualizmas, idėja ir teorija turi daug didesnę reikšmę negu galybė, dydis ir unifikacija. Europos mažosios valstybės yra nestiprios ir dažnai pakliūna į didžiųjų įtaką arba į izoliaciją. Tai rodo finliandizacija, albanizacija, Pabaltijo valstybių aneksija. Jos sudaro pretekstus ginčams tarp didžiųjų valstybių ir net pavojų taikai, nes gundo didžiąsias valstybes jas užkariauti. Tai patvirtina (nors ir neeuropinis) šiandieninis pavyzdys — Kuveito likimas. Mažųjų valstybių teritorijos yra per menkos augti tarptautiniu mastu integruotai pramonei ir prekybai. Jų rinkos, būdamos mažos ir ribotos, yra kliūtis pasaulinei ekonomikai plėtotis. Didžiosios valstybės, norinčios pavergti mažąsias, visados stengiasi taip pavaizduoti situaciją, tartum jos tai darančios mažųjų valstybių naudai, norėdamos gelbėti jas nuo priešų. Šiais teiginiais daugiausia dangstosi didžiųjų valstybių vadovai Europoje, tačiau Afrikoje, Pietų Amerikoje ir net Azijoje didžiosios valstybės palaiko kontinentų suskaidymą į mažas valstybes, nes tokias, pasinaudojant nesutarimais tarp jų, lengviau pavergti.

Dabartiniu metu didžiosios valstybės yra sukūrę neokolonijinę sistemą, kuri paremta skirtingu požiūriu į Europos, Afrikos bei Pietų Amerikos mažas valstybes. Visa jų ideologija gyvuoja principu: pro uso ipso (savam naudojimui).

Vienas iš šlykščiausių didžiųjų valstybių argumentų pavergiant mažąsias yra jų išgalvota štai tokia politinė doktrina: jeigu didžiosios valstybės saugumo užtikrinimui reikalinga mažosios teritorija, tai didžiųjų valstybių moralė leidžia mažąją valstybę aneksuoti. Būtent šis argumentas 1940 m. buvo panaudotas Pabaltijo valstybių aneksijoje ir agresijoje prieš Suomiją, nes tai tariamai turėjo užtikrinti

SSRS platų priėjimą prie jūros ir Leningrado saugumą. Labai keista, bet šiuo argumentu ilgą laiką buvo dangstoma Pabaltijo valstybių aneksija, o didžiosios Vakarų valstybės šiai plėšikiškai argumentacijai ir veiklai nesipriešino.

Ką galima pasakyti, ginant mažąsias valstybes? Jų atsiradimas yra pagrįstas mažų tautų laisvės siekimu, siekimu išsaugoti savarankiškumą. Didžiausias mažųjų valstybių turtas, kurį jos gali turėti, yra laisvė, galinti kompensuoti didžiųjų valstybių jėgą. Laisvė ne tiktai tautai, bet ir individui suteikia prasmę gyventi, ištobulina žmonių talentus. Laisvas žmogus ir tauta gali daryti viską, kas dora ir teisinga. Teisė leidžia sukurti laisve pagrįstą visuomenę, kuri atitinka daugumos žmonių interesus. Žmogaus ir tautos teisės negali paneigti žemiški valdovai, valdančios grupės, partijos, didžiosios tautos, didžiosios valstybės, kitokios jėgos. Įgimtoji žmogaus teisė nepriklauso nuo šitų faktorių, o yra paremta Dievu, Dekalogu, sąžine ir humanizmu. Žmogus turi teisę kovoti prieš įgimtos teisės pažeidimus. Jeigu imperijos pažeidusios šitą teisę, nori pavergti žmones, mažesnes tautas, jos žlunga. Tą rodo Romos, Čingischano, Napoleono, Šv. Sąjungos, turkų, Habsburgų, Hitlerio ir Stalino imperijų likimas. Mažos valstybės, savo egzistenciją pagrindusios teise, galų gale pasiekia pergalę.

Mažose valstybėse geriau nei didžiosiose gali suklestėti kultūra.

Didžiųjų valstybių siekimas praplėsti žemes, užvaldyti kaimynus, organizuoti kariuomenę ir prievartos aparatą neleidžia joms visomis jėgomis rūpintis kultūra, nes vienu metu augti horizontaliai ir vertikaliai yra neįmanoma. Horizontalus augimas yra būdingas didžiosioms valstybėms, o vertikalus — mažosioms. Juk iš tikrųjų Nerono ir Kaligulos Roma, Čingischano imperija, Hitlerio Vokietija, Stalino Rusija kultūrai yra davę mažiau negu senoji Elada, Atėnai, Florencija, Ženeva, Veimaras, Oslas, Stokholmas, Budapeštas, Praha, Haga, Vilnius. Didžiosios valstybės mažųjų sukurtas vertybes geriau panaudoja, pritaiko (Prado muziejus, Luvras, Nacionalinė galerija (JAV), Ermitažas ir t.t.) Panašiai ir moksle — šveicaras Johanas Pestalods davė pasauliui liaudies mokyklą, danas Grundigas — suaugusiųjų švietimą, čekas Janas Komenskis — pedagogiką, olandas Hugo Gracijus (Hugo de Groot) — jūros teisę, vengras Denešas Gaboras — holografiją, čekas Gregoras Mendelis — genetiką, šveicaras Arui Žanas Diunanas — Raudonąjį kryžių, Fritjofas Nansenas — norvegų pasą, olandai Antonijus van Levenhukas — mikroskopą, Heikė Kamerlingas-Onas — superlaidumą, švedas Alfredas Nobelis — dinamitą ir garsiąją jo vardo premiją, danas Nilsas Boras — atominę bombą ir t.t. Tą patį galima pasakyti ir apie meną (flamandų meno mokykla, Fridrichas Smetana, Edvardas Grigas, Janas Sibelijus, Knutas Hamsunas, Fransas-Emilis Silampė, Selma Lagerlef, Hansas Kristijanas Andersenas, etc.). Svarbios tarptautinės organizacijos taip pat yra mažųjų valstybių sostinėse, o jų vadovai dažnai būna mažų valstybių atstovai (SNO sėkmingai vadovavo švedas Hameršeldas, burmietis U Tanas, austras Valdheimas, o dabar — peruietis Pjeras de Kueljaras).

Mažų valstybių juridinį egzistencijos pagrindą sudaro tarptautinės teisės kanonais paremtos jų konstitucijos bei tarpvalstybiniai santykiai, išreikšti SNO dokumentuose ir kituose panašiuose aktuose bei konvencijose. Mažosios valstybės gali saugiai egzistuoti tik tada, kai valstybės ir jų bendrijos prisilaiko tarptautinės jurisdikcijos ir moralės. Mažosios valstybės tampa ryškiausiomis tarptautinės teisės ir moralės principų gynėjomis, nes tiktai šių principų besilaikant galima užtikrinti šių valstybių egzistenciją. Mažų valstybių veikla tarptautinio teisingumo organuose ryškiai veikia didžiųjų valstybių politiką ir pakelia ją į aukštesnes dorovinio išsivystymo pakopas. Jų kova už tarptautini teisingumą ir taiką ne mažiau veikia ir pasaulio visuomenę, skatindama jos moralinį ir socialini tobulėjimą.

Teisiškai savo egzistenciją įtikinamiau pagrindžia mažosios valstybės. Mažoji valstybė — tai valdymo galimybių ir piliečių teisių įsikūnijimo optimalus variantas. Čia nereikia decentralizuoti valdymo, atiduodant jį provincijoms. Autonomiška valstybė didžiosios valstybės sudėtyje niekados negalės prilygti laisvai mažai valstybei. Tai įrodo didžiulis skirtumas tarp Lietuvos ir Danijos bei Skandinavijos šalių. Laisva valstybė efektyviai rutulioja savo iniciatyvas socialinėje, teisėtvarkos, ekonomikos srityse. Mažoji valstybė neturi mesionistinių tikslų ir tėvynės meilės, paremtos didybės ir išganymo manijomis. Mažosios valstybės tėvynės meilė paremta meile savo gimtinei, o ne gimtinėms, savo tautiečiams, o ne gausybei tautų, savo kalbai, o ne daugiakalbystei, paremta meile visiems tiems, kurie džiaugiasi ir kenčia pasaulyje, priklausančiame visiems. Mažoji valstybė palaiko politiką, kuri visiems garantuoja vietą pasaulyje. Ši meilė yra paremta tolerancija, artimo meile. Maža valstybė yra panašesnė i šeimą, ir tikroji tėvynės meilė čia yra panaši į meile, susiformuojančią tarp šeimos narių. Visa tai yra priešinga ilgus dešimtmečius SSRS gyvavusiam internacionalizmui, kuris buvo tik užmaskuotas surusinimas. Aišku, yra ideologijų, kurios mažųjų valstybių egzistenciją kritikuoja, įrodinėjama, kad pasaulyje turi vyrauti valdymo jėga ir griežtumas, teritorijos dydis ir kariuomenės skaičius (tai tikrieji valstybės didingumo požymiai). Tuo remiasi panslavizmas, pangermanizmas, pananglizmas. Teoriją apie mažųjų valstybių egzistencijos nepagrįstumą ir didžiųjų valstybių teise jas pavergti sukūrė ir pagrindė pseudomokslinė argumentacija Gobino („Geopolitika”), O. Spengleris („Vakarų žlugimas"), G. Spenseris („Europos saulėlydis"), A. Rozenbergas (,,XX amžiaus mitas"), A. Hitleris (,,Mano kova"). Nacionalizmas šiose teorijose buvo ištobulintas ir papildytas, tačiau praktiškas gyvenimas visa tai atmetė. Reikia pripažinti, kad kumštis dažnai nepajėgus kovoti prieš kultūrą. Mažosioms valstybėms visados yra pavojus būti plėšrūnų pavergtoms. Tačiau šitos ideologijos laikas nuo laiko sudūžta, ir tų katastrofų metu išryškėja mažųjų valstybių rolė, palaikanti pusiausvyrą tarp didžiųjų valstybių.

Iš viso to, kas pasakyta, matosi, kad mažos demokratinės šalys gali pasižymėti teisinga politine santvarka, efektyvia administracija, puikia socialine tvarka, piliečių dorove ir aukšta kultūra.

Mažųjų valstybių egzistencijos pagrindas yra teisė. Didžiąsias valstybes, pažeidusias mažų valstybių egzistencijos teisę, pasmerkia istorija. Mažųjų valstybių egzistencijos pagrindą gali sustiprinti konfederacija su tokiomis pačiomis valstybėmis. Konfederacija sustiprina politinį, ekonominį ir karinį mažų valstybių pajėgumą ir nekliudo konfederantams plėtoti savo iniciatyvą ir gyventi savo gyvenimą. Mažų valstybių sąjungos principu paremta Šveicarijos federacija ir daugelio kitų valstybių santvarkos. O sovietinė federacija siekė pavergti tautas ir maskavo rusišką imperializmą, kuris besinaudodamas politine demagogija, klasta ir jėga stengėsi pavergti mažas Rytų Europos tautas.

Mažųjų valstybių egzistenciją palaiko tarptautinės organizacijos, pvz., SNO, Europos bendrija, Afrikos valstybių sąjunga. Tačiau reikia pasakyti, kad SNO ir kitos valstybinės asociacijos mažųjų valstybių ir tautų interesus gina nepakankamai. SNO save vadina Suvienytųjų Nacijų Organizacija, tačiau didelis skaičius nacijų, ypač mažų, dėl susiklosčiusių pasaulio politikos tendencijų nėra SNO narės, ir neatrodo, kad ateityje jomis galėtų tapti.

SNO politiką formuoja didžiosios valstybės — pastovios Saugumo Tarybos narės, kurių interesus ši organizacija faktiškai ir gina. SNO struktūrose net nėra komiteto, kuris gintų mažąsias tautas ir valstybes. O esamame mažųjų teritorijų globos komitete vyrauja reakcingos arabų šalys (Libija, Iranas ir kt.) ir SSRS, kurios tebegalvoja apie pasaulinę ekspansiją ir imperijų kūrimą bei stiprinimą. Todėl daug teisingiau būtų, jeigu SNO nesidangstytų savo demokratišku pavadinimu, o tiesiog pasivadintų — Suvienytųjų Valstybių Sąjunga Tvarkos Palaikymui Pasaulyje. Tada bent būtų žinoma, su kuo turi reikalų mažosios tautos ir valstybės.

Kita mažųjų valstybių rolė — buferinių sistemų kūrimas. Pvz., nuo Rumunijos iki Suomijos galima sukurti zoną, skiriančią Rusiją nuo Vokietijos. Tokios zonos sustiprina taiką pasaulyje. Be to, mažosios valstybės galėtų sudaryti plačias nebranduolines ir demilitarizuotas zonas tarp konfrontuojančių karinių ir politinių stovyklų. Tuo būdu jos labai efektyviai sustiprintų taiką Europoje ir pasaulyje. Į šias zonas galėtų įeiti ir kai kurios iš valstybių, esančių priešinguose politiniuose — kariniuose poliuose.

Istorija rodo, kad didžiųjų valstybių egzistencija niekada nėra ilgalaikė. Imperijoms griūvant, imperijos branduoliui paprastai tenka pasitenkinti vidutinės valstybės statusu ir sugriauta savo tautine kultūra. To, matyt, sulauks ir Rusija.

Kaip galima apibūdinti šių dienų politinius procesus, vykstančius Europoje? Galėtume trumpai atsakyti, kad šiems procesams būdingas didelis mažųjų tautų ir valstybių politinis aktyvumas, jų noras išsilaisvinti iš tironijos. Šioje kovoje politiniai ginklai yra antitotalitarizmas ir antikomunizmas.

Paprastai ši kova pasitenkina taikiomis priemonėmis (išskyrus Rumuniją). Visoje Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje totalitariniai režimai žlunga. Šių režimų laidotuvėse mažosios Europos tautos ir valstybės vaidina nepaprastai svarbią rolę.

Reikia paminėti Lietuvos avangardinę rolę kovoje su totalitarizmu ir tai, kad į ją lygiuojasi ir paskui ją seka daugelis tautų, kurios nori išsikovoti tikrą nepriklausomybę.

Apibendrinant galime pasakyti, kad Lietuva Rytų Europoje grindžia kelius į naują — postotalitarinę visuomenę.

Vienas iš mažų valstybių neigiamumų yra nacionalizmas, kuris visados gali sukelti konfliktą, susidūręs su kaimynų nacionalizmu. O tokie susidūrimai gali būti net karų priežastimi. Mažųjų valstybių veiklos apsiribojimas savąja teritorija gali pakirsti jų augimą, kuriam kliudo bet kokių formų separatizmas. Todėl mažosios valstybės turi įvertinti ir kitas kultūras, kurios gali apvaisinti jų tautinį individualizmą. Bet koks „kambarinis" patriotizmas yra nesubrendimo ženklas.

Lietuvos istorinis paveldas didelis. Mes turėjome galingų valdovų sukurtą, į Rytus išsiplėtusią, valstybę, vėliau — federacinę valstybę su Lenkija ir mūsų įteisintą tautinę respubliką. Dabar mes, žinodami mažųjų valstybių architektūros principų reikšmę, turim kurti valstybę, atitinkančią pliuralizmo, pakantumo ir demokratijos principus. Naujos Lietuvos egzistencijos pagrindas — tai įgimtos teisės principais paremta valstybė, galimas dalykas, konfederacijoje su Skandinavijos, Pabaltijo ir kitomis Rytų bei Vidurio Europos respublikomis. Šioje kovoje galime tikėtis pergalės. Dabartinė pasaulio opinija yra palanki mums, nes baigiasi spalvotų tautų išsilaisvinimo metas, ir visai natūralus mūsų bei pasaulio visuomenės reikalavimas, kad didžiosios valstybės pagaliau čia, Europoje, duotų laisvę Pabaltijui ir kitoms SSRS respublikoms. Labai svarbu, kad šią istorinę misiją vykdytų jaunoji karta. Mūsų jaunimas, atrodo, tai supranta, bet turi tai įsisąmoninti dar geriau.

Būsimos Lietuvos be jų pagalbos nebus galima sukurti. Ateities Lietuvos žingsniai jau girdisi.

„ Žaltvykslė", 1990, nr. 4.