Žmonijos tikslas: KULTŪROS KŪRIMAS
ALGIRDAS STATKEVIČIUS
Ieškojimas kultūros esmės
Pasaulyje turbūt nėra labiau apleisto dalyko kaip žmonių ir tautų kultūra, kaip rūpinimasis kultūringumu. Blogiausia, kad vietoje augimo, jis nuolatos mažėja. Neseniai Havanoje vykusiame tarptautiniame pasitarime nusikalstamumo klausimu buvo konstatuota, kad pasaulyje kas metai nusikalstamumas padidėja penkiais procentais (1990.VIII.27 Vilniaus radijo laida).
Juk ir viso Vakarų pasaulio abejingumas Pabaltijo tautų laisvės atgavimo reikale rodo nusistebėjimą keliantį Vakarų pasaulio nuosmukį netgi paties elementariausio kultūringumo srityje. Kaip hitlerinė Vokietija, „išlaisvinusi" lietuvių tautą iš rusiškosios okupacijos, nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, lygiai taip dabar jos nenori pripažinti Nobelio premijos laureatas Gorbačiovas, o taip pat ir visas Vakarų pasaulis.
Džiaugsmo neteikia ir pats kultūros bei kultūringumo supratimas. Pvz., prieš Antrąjį pasaulinį karą kultūringumą ir kultūrą labai daug kas siūlė matuoti sunaudoto muilo ar net sunaudoto tualetinio popierio kiekiu ir pan. Po Antrojo pasaulinio karo kultūrą daug kas vertino išleistų knygų kiekiu, nors daugelis tų knygų labiau žmogų nužmogino bei nukultūrino, negu jį darė pilnaverčiu, doru, normaliu. Bendrai pasakius, daug kur kultūros vardu buvo vadinama tai, kas nėra kultūra. Amoralistai ir pseudomoralistai yra netgi labai patenkinti tokiu netikru kultūros esmės supratimu. Ir dabar šiame pažinimo bare viešpatauja sunkiai išnarpliojama painiava. Todėl kultūros esmės supratimas skęsta netikrų jos apibrėžimų jūroje.
Seniai yra pastebėta, kad paklydimas, jei jis tampa visuotiniu, užima tiesos bei teisingumo vietą. O paklydimo pakako visuomet. Todėl žmonija buvo priversta priprasti operuoti tuščiomis, tikrovės neatitinkančiomis, dalyko esmės neatspindinčiomis sąvokomis. Beveik prieš pustrečio tūkstančio metų Sokratas sakė: „Tikslus loginis sąvokų apibrėžimas yra svarbiausia tikro žinojimo sąlyga". „Tikras žinojimas yra pasiekiamas sąvokomis, protu", — tvirtino Aristotelis ir Platonas. „Suprasti — reiškia išsireikšti sąvokomis", — teigė Hėgelis.
17-tam Pasaulio filosofų kongrese, įvykusiame 1983 m. Monrealyje, buvo daug svarstymų kultūros krizės tema. Ten pat buvo konstatuota, kad „kultūros reiškinių daugybiškumas sudaro įspūdį, jog pateikti filosofinį to fenomeno apibrėžimą neįmanoma".
Dažnai tenka išgirsti tokį nedžiuginantį pasisakymą: Kadangi mes nežinome kas yra kultūra, tai negalima žinoti ir to, kas yra kultūringumas. O kai nežinom, kas yra kultūringumas — negalima atsakyti į klausimą „Kas yra kultūra?".
„Kultūra yra kūrybinė žmogaus veikla", — tvirtino N. A. Berdiajevas. Tačiau tikrojoje kultūroje svarbiausia yra ne kūryba (galinti kurti ir blogį), o dorovė. Tiktai ji, o ne ekonomika, ne politika, ne lobių skrynia ar kas nors kita kultūrai suteikia pagrindą.
Visais amžiais, kas tiktai vadovavosi ne dorove, ne žmoniškumu — tas visuomet kūrė kultūros ir kultūringumo priešingybę — antikultūrą.
„Vergija priklauso kultūros esmei", teigė Nietsche.
Pagal Lietuvos filosofą Jokūbą Minkevičių, „kultūra yra priemonė žmonių visuomenės išskyrimui iš gamtos ir tuo pačiu priemonė jos ryšiams su gamta". (Filosofija i kultūra", M., 1987, p. 216).
Pagal Ortegą y Gasset, „kultūra — tai idėjų sistema, kuriomis gyvena laikotarpis". Tokiu apibrėžimu leidžiama suprasti ir tai, kad kitame laikotarpyje gali būti kitos idėjos ir kitokia kultūra.
Laikraštyje Literatūra ir menas (1988.VH.20) Eglė Lauminskaitė, gvildendama kultūros esmę, taip rašė: „Žmogaus pasaulis gyvuoja tik kaskart vis iš naujo atkuriamas. Jo kūrimo ir savęs kūrimo procesas ir yra kultūra".
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę būti 1990 gegužės mėn. Vilniuje vykusio Kultūros kongreso dalyviu. Tačiau labai nusivyliau, neradęs tenai bent patenkinamos kultūros esmės koncepcijos. O juk ruošiant Kultūros kongresą pirmiau visko reikia labai gerai žinoti kas yra kultūra.
Praėjus dviem mėnesiams nuo Kultūros kongreso, Lietuvos filosofas Arvydas Šliogeris Atgimime (1990.VII. 11-18) rašė: „Kultūra yra visa tai, ką kuria žmogus ir kas žmogaus sukurta". Tačiau daug kas ateitį sau kuria, pagrįsdamas ją genocidu, vagyste, plėšikavimu, narkomanijomis ir pan. Stalinas sukūrė stalinizmą, Hitleris — hitlerizmą. Vargu ar tiktų visą tą „kūrybą" vadinti kultūros vardu.
Vieno pokalbio metu Lietuvoje žymus kultūrologas prof. B. Genzelis man aiškino, kad kultūra yra visa tai, kas sukuriama fizine ir dvasine žmogaus jėga. Jis sutiko, kad genocido veiksmai, karai, agresyvios ideologijos ir t.t, taip pat yra žmogaus darbo vaisiai. Bet jis čia pabrėžė, kad kaip tik dėl to kultūros ir neidealizuojąs.
Prof. Plečkaitis gi tvirtino, kad kultūra — tai vertybių kūrimas. Tačiau pačių vertybių esmės jis apibrėžti negalįs, nes, esą, tai padaryti neįmanoma. Esą vertybės esmę suprasti galima tiktai intuicijos būdu. Kadangi žmonių intuicija yra labai nevienoda, tai ir pasakymas, jog,,kultūra yra vertybių kūrimas'' pasilieka nieko konkretaus, aiškaus ir tikslaus nepasakančia keletos žodžių fraze.
1990 rugsėjo mėn. Čikagoje vykusiame viename tarptautinio lygio pasitarime Lietuvos dabarties klausimu, vienas iš pranešėjų labai plačiai operavo žodžiu,,kultūra". Kai aš jo paklausiau: „Ką jūs vadinate kultūra?", — tuojau pat išgirdau tokį atsakymą: „Kultūra yra visa tai, kas reikšminga". Kai atsakyti į mano klausimą: „O kas yra reikšminga ir kas ne?" — jam niekaip nesisekė, aš pateikiau labai konkretų klausimą: „Prie ko reikia priskirti genocidą — prie reikšmingų ar prie nereikšmingų dalykų?" Ir į šį klausimą dažno žodžio „kultūra" vartotojas patenkinamo atsakymo nerado.
Kairiųjų frakcijų Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos programiniuose nuostatuose yra sakoma: „Kultūros vertę ir raidą lemia tikrasis menas. Valstybė turėtų jį remti ir apsaugoti nuo masinės kultūros komercinio meno konkurencijos" (Tiesa, 1990.X.11). Kaip matome, čia pirmenybė kultūroje atiduodama ne gėriui ar moralei, o menui. Tai ne nauja. O be to iš labai skaudžios praeities praktikos gerai žinome, kur tai veda.
Negalėtume pasakyti, kad bet kuris aukščiau pateiktas kultūros esmės apibrėžimas yra mokslinis. O operuoti tuščiomis, visuomenę klaidinančiomis sąvokomis nėra nei išmintinga, nei garbinga. Iš kitos pusės tai sudaro vien painiavą tenai, kur iš tikrųjų dalykas nėra sudėtingas. Kultūra yra per daug rimtas ir per daug šventas dalykas, kad į ją būtų galima žvelgti neatsakingai. Reikia, kad visa žmonija turėtų vieną bendrą ir tvirtą, aiškiai mokslinį kultūros esmės supratimą. Priešingu atveju susikalbėti žmogui su žmogumi, tautai su tauta nepavyks ir toliau. Ir toliau žmonija murkdysis kruviname antagonistinių „kultūros" idealų siekimo sukeltame chaose.
Yra žinoma, jog norint suprasti kultūros esmę, pačiu pirmuoju ir pačiu svarbiausiu uždaviniu reikia laikyti Gėrio ir Blogio esmės pažinimą. Tai atlikti privalo filosofija. Tačiau daugelis dabarties filosofų, gėrio problemą laikydami neišsprendžiama, mažiausiai ja domisi.
Alberto Šveicerio teigimu, visais amžiais buvo ieškoma gėrio, kaip pagrindinio dorovinio principo, pilno išaiškinimo, kuris savimi apjungtų visų dorovinių reikalavimų visumą. Tik niekados nepavyko tokio principo suformuluoti. Buvo suformuluoti tik atskiri jo elementai ir pateikti už visumą (A. Šveiceris, „Kultūra i etika", M., 1973,116 p.).
„...Kultūros kūrimas yra vienintelis, pats aukščiausias ir todėl niekuo nepakeičiamas bet kurios valstybės tikslas..."
1956 m. Bostone išleistoje „Lietuvių Enciklopedijoje" (t. 7, p. 171), yra teigiama, kad gėris yra „pagrindinė žmogaus gyvenimo ir filosofijos problema". Ten pat randame parašyta, kad „gėris plačiąja prasme yra tai, kas patenkina mūsų troškimus ir apsprendžia mūsų veikimą. Išalkusiam maistas bus gėris, ištroškusiam — gėrimas, garbės trokštančiam — aukšta vieta, valdžia ir pan.".
Gėris pagal Seneką — tai „elgesys pagal prigimties įstatymą". Antikinė etika gėrio galimumą matė individo dorybėse. Spinoza gėriu laikė visa tai, kad ezgistuoja. Leibnicas gėrį apibrėžė kaip meilę Dievui ir žmonėms. Hėgelis gėrį matė idėjos protingume. Mooras — intuityvizmo pradininkas etikoje — teigė, kad gėrio apibrėžti iš viso neįmanoma.
Kanados universiteto politologas Fred Eidlin liudija: „Ligi šiol neaišku net, kaip reikėtų suprasti sąvokas ,visuomenės gerovė', ,visuomenės interesai' ar ,visuotinis gėris' Juo labiau neaišku, kas galėtų suteikti politologams, kaip mokslininkams, teisę plėtoti ir ginti bet kurią iš šių sąvokų. (...) Nereikia atmesti tikimybės, kad iškils religinis ar politinis lyderis, arba atsiras judėjimas, galįs sukelti esminius pokyčius visuomenės elgsenoje ir tuo pačiu pakeisti visuomenės mokslo dėsnius" (Politika, V. 1989, Nr. 1, 26-34 p.).
Kelias į bendražmogiškąją kultūrą
Taigi gėrio esmės pažinimu žmonija pasigirti negali. Pasaulyje ir blogio yra kur kas daugiau, negu gėrio. Pažvelkime tad įdėmiau į jį ir gal pastebėsime kai kuriuos dėsningumus. Gal tai, ko neturi būti, pasakys mums kas turi būti.
Koks įvairus, sudėtingas ir daugiaveidis buvo blogis, kuri XX amžiuje gyvenimo praktikoje pirmiausia pradėjo realizuoti marksistai-leniniečiai, o po 15 metų ir hitlerininkai. Ir visados jis susidėjo tiktai iš dviejų komponentų: 1. Iš nedoro, prieš save ir kitus agresyvaus, visapusiškai nužmoginto, o tuo pačiu ir nenormalaus žmogaus planingo ugdymo, ir 2. Iš nenormalių gyvenimo sąlygų planingo kūrimo dėl to nenormaliu turinčio būti žmogaus (teisingumo nebuvimas, nuolatinis agresijų ruošimas bei vykdymas prieš žmonių ir tautų neatimamas teises, prievartinis beteisiškumas, dvasiniai bei materialiniai sunkumai ir t.t.). Iš šių dviejų visuotinio blogio esmę sudarančių komponentų planingai buvo kuriama pavyzdinga antikultūra.
Žmonijos ateities gyvenimui reikia griežtai priešingo dalyko — tai visuotinį gėrį įkūnijančių taip pat tiktai dviejų komponentų: 1. Doro, pilnai normalaus — fizine, psichine bei moraline prasme visai sveiko — žmogaus, ne vien nepriekaištingai atliekančio savo tiesiogines pareigas, bet ir nieko bloga nedarančio sau, kitiems bei visai gyvajai ir negyvajai gamtai, ir 2. Normalių gyvenimo sąlygų (teisingumo taikos, laisvės, dvasinio bei materialinio gerbūvio ir t.t.) sukūrimo tokiam visapusiškai normaliam žmogui.
Toksai normalaus žmogaus ir normalių jam, tautai ir visai žmonijai gyvenimo sąlygų kūrimo procesas visai pagrįstai turi kultūros kūrimo vardą. Kitais žodžiais išsireiškiant, kultūra — tai visapusiškai sveiko gyvenimo kūrimo programa su visais vykusiais tos veiklos rezultatais.
Šį mano pateiktąjį visuotinio gėrio supratimą (Normalus žmogus ir normalios gyvenimo sąlygos) labai gerai įvertino New Mexico universiteto Filosofijos departamento profesorius Archie J. Bahm. Savo 1989 m. gruodžio mėn. parašytoje mano knygos „The Most Enigmatic Mystery of Mankind" recenzijoje jis be kita ko rašė: „Statkevičiui pavyko išvystyti išsamią ir visapusišką filosofiją, žadančią patobulinti žmonijos gerbūvį. Aš pilnai solidarizuojuosi ne tiktai su jo pastatytu tikslu, metodu ir plačiu bei įvairiapusišku pasiekimu. (...) Aš sutinku, kad noras realizuoti visuotinį gėrį ir noras likviduoti visuotinį blogį, t.y. noras kurti tobulą kultūrą, privalo būti natūraliu tikslu visiems viso pasaulio žmonėms ir visoms pasaulio tautoms".
Pavyzdingą antikultūrą realizavusio komunizmo laikai praėjo. Dabar turi prasidėti kultūros kūrimo laikai. Tarptautinės organizacijos, kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta, kiekviena ideologija ar religija bei bet koks kitoks žmonių ir tautų susivienijimas besąlygiškai privalo tarnauti kultūros kūrimo reikalui — normalaus žmogaus ugdymui ir normalių gyvenimo sąlygų sudarymui dėl to normalaus žmogaus.
Lietuva turėtų žengti priekyje to pagrindinio ateities idealo — kultūros kūrimo idealo — formavimo fronte lygiai taip, kaip ji dabar duoda gerą toną visos sovietinės imperijos pertvarkymo fronte. Lietuvos tautos didžiausias tikslas turėtų būti tautinės ir bendražmogiškosios kultūros kūrimas. Gi pačios pagrindinės priemonės šiam tikslui pasiekti yra Nepriklausomybė, Valstybingumas ir Demokratija.
Tenka pabrėžti, kad kultūros kūrimas yra vienintelis, pats aukščiausias ir todėl niekuo nepakeičiamas bet kurios valstybės tikslas. Yra pagrindo teigti, kad pasaulinė — globalinė bendražmogiškoji kultūra — tai daug šakų turintis medis. O tautinė kultūra — tai tiktai lizdas, tai vien tiktai originalus žiedas ant vienos to plačiai išsikerojusio medžio šakos, sau gyvybės sultis semiantis iš bendražmogiškosios kultūros medžio kamieno ir šaknų.
Štai kodėl tautinė kultūra gali klestėti tiktai tada, kai klesti bendražmogiškoji kultūra. Ir štai kodėl, rūpinantis tautine kultūra, reikia labai pergyventi dėl bendra-žmogiškosios kultūros lygio. Kadangi ji visame pasaulyje yra labai žemo lygio, tai tautinės kultūros visur ir visą laiką randasi didžiausiame pavojuje.
Labai daug kas iš nekultūringųjų — įvairaus plauko imperialistai — trokšte trokšta, kad jau minėtas bendražmogiškosios kultūros medis būtų be šakų, vien nuogu stuobriu, kad jis taip pat būtų bežiedis ir be lizdų, bei be įvairove pasižyminčio čiulbesio juose. Nors gamta ir jos Kūrėjas įvairovę mėgsta labai.
Tikros pagarbos ir teisės egzistuoti yra verta tiktai toji tauta, kuri yra neagresyvi ir prieš kitas tautas bei pati prieš save, kurios pagrindinis tikslas — kurti kultūrą — t.y. realizuoti visuotinį gėrį ir likviduoti visuotinį blogį.
