POKALBIS SU VIDMANTU VALIUŠAIČIU
1990 metų pabaigoje Čikagoje lankėsi Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Jo kelionės tikslas buvo susitikti su Į Laisvę Fondo vadovybe ir pasitarti naujai įsteigto Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo reikalais. Posėdžiai ir pasitarimai užėmė beveik visą jo kelių dienų viešnagę. Tačiau sugrįžęs į Lietuvą ir suradęs valandėlę laiko, Vidmantas Valiušaitis teikėsi laišku atsakyti į keletą klausimų, kurie redaktoriaus nuomone, tuo laiku galėjo būti įdomūs Į laisvę skaitytojams.
Šiuo metu Lietuvoje leidžiama nepaprastai daug laikraščių bei žurnalų. Ir vis dar atsiranda naujų. Ką visa tai reiškia? Kodėl jų tiek daug reikia? Ar todėl, kad metų metais žmonės negalėjo laisvai kalbėti, ir dabar, pajutę laisvę, nori turėti savo tribūną laisvai ir nevaržomai išsireikšti? Ar gal tik nereikalingas skaidymasis?
Spaudos kontrolės valdyboje prie Vidaus reikalų ministerijos įregistruota apie 700 įvairių periodinių spaudos leidinių. Tai, žinoma, nereiškia, kad šitiek laikraščių ir žurnalų Lietuvoje šiuo metu išeina. Iš to skaičiaus vieni dar tik „galandasi" ginklus, kiti gal jau spėjo ir užsidaryti, treti — nežinia ar bepasirodys apskritai. Leidiniui įregistruoti užtenka sumokėti 500 rublių ir leidimas išduodamas vieneriems metams.
Ir vis dėlto keli šimtai periodinių leidinių Lietuvoje eina. Nors į tą skaičių įeina ir provincijoje leidžiami vietinės reikšmės leidiniai, tačiau yra visiškai akivaizdu, kad laikraščių Lietuvoje yra gerokai per daug. Tai ypač krenta į akis dabar, kai jaučiamas ne tik didelis materialinių išteklių stygius, bet ir beveik kiekvieną leidinį paliečiąs kūrybingesnių pajėgų nepriteklius. Dominuoja labai vidutiniško mentaliteto, politiniais skandaliukais, ekonominėmis aferomis, erotiniais kibirkščiavimais apetitą tenkinanti žurnalistika. Net ir svarbesnieji Lietuvos laikraščiai nemaža dalimi tėra privačių nuomonių bei labai fragmentiškų informacijų rinkiniai, kuriuose gana keblu įžvelgti laikraščio poziciją. Stokojama mąslumo, analizės, duomenimis paremtų apibendrinimų, prognozių. Užtat dažnai nuogai kyšo arba ironija ir sarkazmu persmelkta destruktyvi kritika, arba akla apologetika. Charakteringa, kad retas Lietuvos laikraštis turi vedamąjį. Kai kas sako, kad pozicijos neturėjimas irgi yra pozicija...
Ką visa tai reiškia? Vienareikšmiškai atsakyti keblu. Ar tai tik mūsų nepajėgumas, atsakomybės stoka politinio pluralizmo akivaizdoje, ar gal nenoras aiškiau apsibrėžti neapibrėžtoje politinėje situacijoje? Juk niekas dabar taip neslegia Lietuvos žmonių, kaip nežinia: kas bus rytoj?
Ar šiame, kaip mums atrodo, bereikalingame spaudos pertekliuje nejaučiamos kartais ir svetimos įtakos, siekiančios lietuvių tautą skaldyti?
Į klausimą, kiek čia yra svetimos įtakos lietuvių tautai skaldyti, norėčiau atsakyti klausimu: o kiek jos esama egzilėje, lietuvių išeiviškosios visuomenės dalies suskaldymui? Ar išeivija galėtų skųstis, tarkim, kad ir savo pačių lietuviškų laikraščių stoka? Padėtis turbūt labai panaši — pasirinkimas ir išeivijos sąlygomis labai didelis, tuo tarpu kokybė — kažin ar kiekvienu atveju patenkinama.
Suprantama, tiek tėvynėje, tiek diasporoje gyvenanti lietuvių tauta yra patogiai prieinama svetimoms įtakoms, tačiau šia tema samprotavimai, besiremiantys asmeniniais pastebėjimais ar nuojautomis, tėra daugiau negu abejotinos vertės. Niekada nėra įmanoma aiškiai pasakyti, kada reiškiasi autentiškai mūsų pačių seklumas, savanaudiškumas, gobšumas, o kada tos mūsų ydos tampa priemone svetimiesiems veikti prieš mus pačius. Man asmeniškai ši problema yra žymiai suprantamesnė ontologinėje plotmėje, negu politinėje. Prisiminkime tik įvykį iš 1940 metų: kritišką valstybei ir tautai valandą prezidentas A. Smetona apšaukia bolševiku ir nušalina kariuomenės vadą gen. St. Raštikį, kad jo vieton pastatytų tikrą bolševiką, slaptą kandidatą į kompartijos narius, gen. V. Vitkauską, kurio veiksmai paneigia bet kokią galimybę bent kiek efektyviau priešintis Lietuvos okupacijai. Prezidentą A. Smetoną kaltinti nelojalumu Lietuvos valstybei turbūt būtų šventvagiška, bet kaip tada paaiškinti šitokią fatališką klaidą? Ar tai tik nesuvaldytos politiko ambicijos, atremtos į Lietuvos kontržvalgybos darbo broką, ar efektyviai parengta ir preciziškai įvykdyta svetimos valstybės žvalgybos operacija? Klausimas įdomus, ypač turint galvoje, kad beveik tuo metu buvo atstatytas ir Latvijos kariuomenės vadas gen. S. Balodis. Net istorikai į panašius 50 metų senumo klausimus atsakymų dar nėra davę, tai juo labiau jie neprieinami filologams ir žurnalistams, mėginantiems skverbtis į šiandienos politikos tamsą.
Gausioje Lietuvos spaudoje mūsų skaitytojas pirmiausiai pastebi tiek daug piktų pagiežos žodžių vienų kitiems, tiek daug vanojimosi ir neapykantos, drabstymosi purvais ir kažkokios teisybės ieškojimo. Ar tai tik pereinamasis laikotarpis, argai pajustos nepažabotos laisvės išraiška — laisvės sau, neatsižvelgiant į savo tautos reikalus?
Šis klausimas labai artimai siejasi su ankstyvesniais ir panašus į juos tuo, kad beveik negalima duoti aiškaus atsakymo. Aiškesnio supratimo dėlei norisi perkelti jį ir vėl į išeivijos plotmę.
Man yra tekę, daugiau filologinių interesų aspektu, kiek pasigilinti į išeivijos spaudą (tame tarpe ir periodiką) ir susidaryti nuomonę apie ten vykusias „batalijas", todėl, atsakydamas į pirmąją šio klausimo dalį, labai nesiplėsiu, tikėdamasis, kad Amerikos lietuviams yra pakankamai gerai pažįstama ta kadais viešpatavusi panaši atmosfera, kurioje būta „tiek daug piktų pagiežos žodžių vienų kitiems, tiek daug vanojimosi ir neapykantos, drabstymosi purvais ir kažkokios teisybės ieškojimo". Dabar tas „klimatas" persikėlė Lietuvon. Bet nemanyčiau, kad šia prasme Lietuvoje būtų nužengta toliau. Aišku, dabarties virsmo situacijoje tai yra labai nepageidautinas reiškinys, kuris graso mums besimezgančio valstybingumo sunaikinimu, tačiau moralinėmis apeliacijomis vargu ar įmanoma jį pašalinti. Susidūrimas vyksta interesų plotmėje. Tai yra konfliktas tarp tų, kurie norėtų įgyvendinti sąžinės laisvę, ir tų, kurie siekia visuotinės laisvės sąžinėje. Poetas Jonas Juškaitis tą susikirtimą gana dramatiškai atskleidžia: „Knygas, kurias begėdiškai naikino po karo, piešdami iš vaikomų žmonių, šiandien išleidžia jiems, begėdiškai iš jų plėšdami pinigą. Laikraščiai velia net žmonių atsiminimus — neišpainiojamai. Stalino dvasia ir toliau plazdena viršum užnuodytų Lietuvos vandenų: pokarinius mūsų laiškus jam pakeitė jo meilužių laiškai mums. Kičas, pornografija, bulvarinės banalybės iš viso pasaulio, užmaskuotos persivertėlių klastotės, norint nukreipti dėmesį į reginius ir duoną nuo dabarties skaudulių, blogos kalbos pamokomis drimba per laikraštienos drebučius mūsų visuomenei tiesiai į bumą". Poetas matąs čia dvylika klastų, o tryliktoji bus, kurios mes nė nesapnuojame: „...tolimoje ateityje — Bažnyčia be Kristaus ir Lietuva imperijos sudėtyje be komunistų. O visa tai padaryta mūsų pačių rankomis". Tokia būtų logiška baigtis siekiant sau asmeninės laisvės tautos ir visuomenės sąskaita.
Vyriausybė leidžia ir savo oficiozą ,,Lietuvos aidą", pavadintą valstybės laikraščiu. Jame saikaus atokumo nuo visų barnių pastebima kiek daugiau. Tačiau kai kurioje išeivijos spaudoje kartais suabejojama, ar iš viso yra reikalingas,,valstybės laikraštis".
Savų problemų, be abejo, turi ir Lietuvos aidas. Užtenka jame ir mėgėjiškumo, ir paviršutiniškumo, kartais net ir neatsakingumo. Kartu manyčiau, jog tai tam tikra prasme yra ir bendra Lietuvos žurnalistikos problema (ne visiems, žinoma, leidiniams vienodu laipsniu), nepakankamas lietuviškosios žurnalistikos kultūros lygis. Tačiau į klausimą, ar tokio laikraščio reikėjo, aš neabejodamas atsakyčiau ,,taip". šiek tiek schematizuojant galima būtų manyti, kad Lietuvos aidas mėgina atspindėti parlamento daugumos nuomonę, tuo tarpu kiti Lietuvos dienraščiai, su labai ribotu svyravimu į vieną ar kitą pusę — parlamento mažumos. Manau, jog yra visiškai natūralu, kad tos nuomonės, kurios dominuoja Lietuvos parlamente ir kurios vykdo dabartinę besikuriančios mūsų valstybės politiką, turėjo būti atspindėtos ir viešumoje.
O paantraštė, jog tai esąs „valstybės laikraštis", mano supratimu neturi jokios reikšmės. Berods, Dirva yra išreiškusi nusistebėjimą, jog save demokratine tituluojanti valstybė turi pretenzijų išlaikyti savo laikraštį. Tokią nuostabą galima būtų sušvelninti klausimu: kurioje demokratinėje pasaulio valstybėje šeimininkauja svetimos valstybės specialios tarnybos bei reguliari kariuomenė, kuri grobtų pastatus, gaudytų rekrutus, reidais iš savo bazių karinėje parengtyje baugintų taikius gyventojus? Demokratinių valstybių patirtis nėra mechaniškai perkeliama į administracini darinį, kurio valstybingumo pradmenys tėra gana riboti.
Kovo 11-toji buvo kulminacinis taškas tautos vieningo nusiteikimo ir laisvės siekimo požiūriu. Po jos prasidėjo realybė — tautos laisvės įgyvendinimas, blokuojamas svetimos valstybės jėgos. Ar tauta suprato, kad Kovo 11 buvo tik kovos pradžia? Ar po visų jau patirtų sunkumų ir galimai dar sunkesnių dienų ji yra pasiryžusi ištesėti?
Visi pasikeitimai Lietuvoje vyko ir vyksta uraganišku greičiu. Ar tauta pakankamai suprato, ar pasiruošė, ar tesės? Nebuvo kada nei giliau pamąstyti, nei apdairiau pasirengti: tiek Sąjūdžiui, tiek Kovo 11-tajai.
Penkiasdešimt metų mus šaudė, gaudė, sodino, varė iš namų, persekiojo — šitaip mums mušė iš galvų politiką, kad nė neprisimintume valstybę turėję, o juo labiau — galvoją apie jos atstatymą. Trečia karta pakilo, kuri buvo pratinama galvoti ne apie savo valstybę, net ir ne apie tėvynę, o tik apie gimtinę, tėviškę, Nemuno kraštą...
Sąjūdis pakilo ne todėl, jog tauta būtų subrendusi jam iš vidaus, sąmoningai apsisprendusi ir pasiruošusi tiems siekiams, kuriems dabar yra užsimojusi. Leista buvo. Leista buvo Sąjūdžiui kurtis ir veikti. Žinoma, tikintis jį sukontroliuoti ir išlaikyti įtakoje tų jėgų, kurios siurbė gyvybę ne tik mūsų tautai, bet ir visai Rytų Europai. Bet nors ir po 50 metų nelaisvės, pirmai progai pasitaikius, tauta siūbtelėjo tokiu Sąjūdžiu, kokio jie nesitikėjo. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kodėl panašiems Sąjūdžiams nebuvo nei menkiausios galimybės anksčiau, kada vidinių pajėgų tauta būtų turėjusi gerokai daugiau.
Nebuvo laiko tinkamai pasiruošti nei Kovo 11-tajai — neužteko laiko — bet mes dabar matome, kad tai buvo jau paskutinis laikas, nes, jei ne Kovo 11-toji, tai mūsų „byla" šiandien jau būtų išspręsta, įvertinant Paryžiaus nutarimus, mums nebebūtų kitos išeities, kaip tik klusniai, drauge su kitomis 14 likimo draugių, pasirašyti „atnaujintos" Sąjungos sutartį.
O kiek tautoje yra pasiryžimo ir aukos dvasios — spręsti pagal laikraščių nuotaikas būtų netikslu. Stalininiais, chruščioviniais, brežneviniais metais laikraščiai rašė, jog lietuviai labai patenkinti sovietiniu gyvenimu ir apie jokį kitą jie nė negalvoja. Dabar tie patys laikračiai skelbia, kad Lietuvos žmonių demokratiškai išrinkta valdžia yra ribotų politinių sugebėjimų, lietuviai nepatenkinti „nepriklausomu" gyvenimu, žmonės reikalauja „realios" politikos ir nekantrauja gerovės... Kas šiandien gali pasakyti, kokie yra mūsų tautos dvasinės ištvermės ištekliai, ir kokių staigmenų ta keista tauta dar gali pateikti istorijai?..
Leiskite dabar pakeisti temą ir pasikalbėti Į Laisvi Fondo klausimais. Neseniai Lietuvoje buvo įsteigtas ir įregistruotas Į Laisvę Fondo filialas. Jo reikalais kaip tik Jūs Šiuo metu ir lankotės Amerikoje. Išeivijoje Į Laisvi Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti savo veiklą puoselėjo, leisdamas ir remdamas veikalus, liečiančius daugiau ar mažiau rezistencini mintį. Ar jau spėjote pagalvoti apie Lietuvoje įsteigto filialo artimiausius planus?
Į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas neturi kokių nors skritingų tikslų nuo tų, kuriuos puoselėjo ir tebepuoselėja prieš 30 metų įsteigtasis fondas. Formaliai Į Laisvę Fondo Lietuvos filialas buvo įsteigtas 1990 spalio 24, vadinasi, dar labai neseniai. Betgi šį tą jau esame nuveikę ir konkrečiai.
Kartu su Į Laisvę Fondu Čikagoje, talkinant Lietuvių rašytojų draugijai ir Lietuvos rašytojų sąjungai, pirmą kartą pokario istorijoje paskelbėme bendrą Lietuvos ir išeivijos rašytojams romano konkursą, lietuvių tautos rezistencijos įvairiais priespaudų metais tema. Konkursas skirtas Fondo veiklos trisdešimtmečiui atžymėti. „Vilties" spaustuvei padedant, ką tik išleidome ir pirmąją knygą. Tai Juozo Brazaičio „Vienų vieni", kurią su A. Juozaičio įvadiniu straipsniu Lietuvoje pakartojome 40 tūkstančių egz. tiražu.
Tikimės, jog Lietuvoje Fondo veikla pajėgs aprėpti plačiau nei vien lietuviškosios kultūros ugdymui svarbių knygų leidyba. Lietuviškąją kultūrą mes suprantame plačia prasme ir norėtume vertinti ją „Į pilnutinę demokratiją" idėjų šviesoje. Esame sudarę bent kelias komisijas, kurios jau pradeda savo veiklą: knygų planavimo, spaudos ir informacijos, studijų ir renginių, rezistencijos palikimo, etc. Iš knygų artimiausiu metu numatome išleisti A. Paškaus originalų veikalą, pakartoti K. Bradūno redaguotą „Lietuvių literatūra svetur, 1945-1967", išleisti galimai pilnesnį A. Jasmanto poezijos tomą. Planai yra žymiai didesni, tačiau, kol nesame stipriau susiorganizavę, plačiau kalbėti apie tai dar per anksti.
Studijų ir renginių komisija gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje rengia akademinį savaitgalį, į kurį tikisi sulaukti svečių su pranešimais ir paskaitomis ir iš užjūrio. Renginį tikimės suorganizuoti kurioje nors gražioje Lietuvos kurortinėje vietovėje. Kartu su kitomis Lietuvos kultūrinėmis organizacijomis bei įstaigomis Į Laisvę Fondo Lietuvos filialas rengia kompozitoriaus J. Žilevičiaus 100 metų jubiliejaus minėjimą, Vilniuje ir Kaune 1991 kovo 15 ir 16 dienomis.
Spaudos ir informacijos komisija tirs galimybes paremti vieną ar kitą periodinį leidinį, kuris būtų reikalingas materialinės, intelektualinės ar kitokios paramos, kurios JLF Lietuvos filialas būtų pajėgus suteikti. Esant reikalui ir susidarius prieinamoms sąlygoms, ši komisija rūpintųsi leisti ir savo periodinius leidinius.
Paminėjote, kad lietuviškąją kultūrą esate pasiryžę skleisti ir ugdyti,,Į pilnutinę demokratiją" idėjų šviesoje. Įdomu, ar Lietuvoje iš viso apie šias dar 1958 metais išeivijoje paskelbtas mintis yra žinoma?
Deklaracija „Į pilnutinę demokratiją” yra vienas iš brandžiausių ir turiningiausių, dar ir šiandien nepraradęs savo aktualumo, lietuviškosios politinės minties dokumentas. Labai gaila, kad iki šiol jis vis dar nėra pakankamai plačiai žinomas Lietuvoje. Gal daugiau yra apie šią deklaraciją rašyta, negu sudaryta progų susipažinti su pačiu dokumentu. Ištrauka buvo spausdinta 1990 m. Atgimimo 30 nr., o pilnas tekstas buvo paskelbtas 1990 m. žurnalo Krantai 5-8 nr. Vienas iš aktualiųjų Fondo Lietuvos filialo uždavinių bus kaip galima plačiau paskleisti ,,J pilnutinę demokratiją" idėjas Lietuvoje. Artimiausioje ateityje numatome sudaryti ir išleisti straipsnių rinkinį, kuriame tilptų 1936 m. naujaromuvių deklaracija ,,Į organiškos valstybės kūrybą", vėliau skelbtos reikšmingesnės šią deklaraciją papildančios publikacijos, 1958 m. deklaracija ,,Į pilnutinę demokratiją", vėlesni programiniai šią temą liečiantys straipsniai bei dokumentai (daugiausia iš žurnalo Į laisvę) iki vėliausių publikacijų Krantuose ir Atgimime.
Kaunas, 1990, gruodžio 7
PRATESKIME Į LAISVĘ ŽURNALO PRENUMERATĄ IR UŽSAKYKIME ŽURNALĄ Į LIETUVĄ
