LIETUVOS MOTINA
Po baltu nuometu baltos lelijos veidas,
Praeis pavasaris, o veidas vis žydės,
Ir, kaip palaukėse aukštų pagojų aidas,
Liūliuos melodija jos mylinčios širdies.
Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį,
Ji savo sielvartą ilgai minės maldoj
Ir baudžiauninkės duoną sunkią, juodą, gorią
Regės iš rugio želmens kas ruduo.
Po baltu nuometu, ant vario vartų pasirėmus,
Tenai dukrelę ji lauku lydės,
Kaip margus stuomenis, išmargins plaukus šaltos žiemos,
Ir ant pečių likimas naštą varganą uždės.
Ir eis legendose, iš lūpų eis į lūpas
Varpstelio pasaka - gyvenimo dalia,
Našlystės vargo liesis gilios upės,
Ir džiaugsmo pirmgimis negrįš, sukilėlių sušaudytas šile.
Po baltu nuometu ji amžiais vaidilutė,
Šventam tautos ugniakure kūrenas vardas jos,
Aušrinė rytmetį rasom palaisto žalią rūtą,
Ir budi įsčiose gyva gyvybė Lietuvos.
Skausmų kalvariją išbridus sopulingą,
Dienų pakluonėje kojas sutinusias nusiaus -
Čia Tavo lūkesčių gana, čia tavo klevo lingė,
O žemės Motina, dievotnaša dangaus.
(Iš rinkinio Ženklai ir stebuklai)
