Ar jėzuitai laikosi principo: tikslas pateisina priemones?
„Tiesoje“ (1977 05 07) buvo išspausdintas V. Minioto straipsnis „Klastinga gražbylystė“, kuriame rašoma, jog Ignacas Lojola skelbęs lozungą, esą tikslas pateisina priemones. Straipsnio autorius nenurodo, kuriame veikale ar laiške Ignacas yra taip pasakęs, ir niekas to neįrodys, nes Ignacas taip nėra sakęs: iš tiesų šį lozungą paskelbė ne Lojolą, bet kiek anksčiau už jį gyvenęs Makiavelis (1).
Jėzuitai yra Katalikų Bažnyčios ordinas, tad negali turėti kitokios moralės, negu toji, kurią skelbia Bažnyčia. Užtenka pasklaidyti žymesnių jėzuitų teologų moralistų veikalus (pvz., Leimano, Gury, Katreino, Noldino, iš lietuvių - Stasio Gruodžio), kad įsitikintume, jog jie atstovauja oficialiai Bažnyčios linijai: blogų priemonių niekada negalima imtis, nors tikslas būtų ir geras. Tą patį sako ir žymūs istorikai, pavyzdžiui, nekatalikas Renė Fuliop-Milleris: Jėzuitai niekada nėra šitaip mokę. Vis dėlto atsiranda nesąžiningų žmonių, kurie skleidžia paskalas ir šmeižtus.
1852 m. Frankfurte prie Maino jėzuitas Rohas viešai paskelbė:
Jei kas juridiniam Heidelbergo ar Bonos fakultetui nurodys jėzuito parašytą knygą, kurioje fakulteto sprendimu būtų pripažinta, kad joje mokoma pagal tą begėdišką tvirtinimą - „tikslas pateisina priemones“, - tai fakulteto sprendimu tos knygos nurodytojui aš sumokėsiu tūkstantį guldenų. O kas nenurodydamas žodžiu ar raštu primes ordinui aną begėdišką mokymą, - tas yra nedorėlis ir šmeižikas.
Po šio paskelbimo per ištisus 20 metų (Rohas mirė 1872 m.) neatsirado, kas būtų pasiryžęs gauti gana stambią sumą.
1890 m. tą premiją Duisburge atnaujino Richteris, o 1903 m. kun. Dasbachas viešai pareiškė: Aš sumokėsiu 2000 guldenų tam, kuris įrodys, kad jėzuitų raštuose yra mokoma, jog tikslas pateisina priemones. Bet ir ši premija niekam nekliuvo. Ir Lietuvoje, rodos, 1924 m. prof. A. Maliauskis buvo paskyręs 5000 Lt premiją tam, kas įrodys šį jėzuitams primetamą mokymą, bet iki 1940 m. niekas nebandė tos premijos paimti. Nuo to laiko šis priekaištas ateistinėje spaudoje pritilo. Vėl jis atgijo 1940 m., kai buvo uždrausta visa religinė spauda.
Minėtame straipsnyje V Miniotas informuoja visuomenę tokiu stiliumi: Vatikano radijo krikštatėviai vadovavimą jam patikėjo jėzuitų vienuolijos nariams. <...> Su jėzuitų vardu susiję patys juodžiausi, patys bjauriausi puslapiai daugelio Europos, Lotynų Amerikos šalių istorijoje.
Šitokių teiginių nedrįstų kartoti rimtas, sąžiningas istorikas, kvalifikuotas žurnalistas. Vatikano radiją jėzuitams perdavė ne kas kitas, kaip popiežius Jonas XXIII, apie kurį „Izvestijų“ redaktorius Adžiubejus po audiencijos pasakė, jog popiežius esąs didis žmogus. Didžiu žmogumi tarybiniai pareigūnai laiko ir dabartinį popiežių Paulių VI, ne vieną kartą apsilankę pas jį (N. Podgornas, A. Kosyginas). Pauliaus VI atstovas arkivysk. Kazarolis 1971 02 25 Maskvoje padėjo parašą po atominio ginklo neplatinimo sutarties tekstu. Kaip tad bendraujama su pačiais niekšingiausiais jėzuitais? Kodėl leidžiama atvykti į Tarybų Sąjungą vyriausiam jėzuitų vadovui Arrupei, kuris čia lankėsi du kartus (paskutinį kartą 1977 m.), ir, be Maskvos, dar buvo Leningrade, Rygoje?
[Kun. Jonas Lauriūnas SJ]
