OSKARO MILAŠIAUS KELIAS Į METAFIZIKĄ
K.[Felicija Kasputytė]
Žmogau, žmogau, ir kokį kelią nuėjai
Lig mūs, kurie juk buvom tavyje–
skelbia „Lemiuelio išpažintyje“ choras, tarsi rezonuodamas poeto kančias, išgyventas beieškant didžiųjų vertybių ir besigilinant į būties paslaptis.
Oskaro Milašiaus kelias į metafiziką yra ilgas ir skausmingas. Per „Septynių vienatvių" raudingą liūdesį, per Pinemonto vienišumo kančias, per Migelio Manjaros ir Mefiboseto meilę bei atsižadėjimą jis ateina prie Dievo, prie gailestingumo, prie universalios meilės idėjos, kurią skelbia Pinemontas („Meilės poveikio“ herojus) ir Migelis Manjara, atsižadėjęs savęs ir visa širdim įsiliejęs į artimo meilės darbus. „Simfonijos“ tarsi rezonuoja poeto širdį, pasiilgusią meilės ir besiveržiančią sužadinti universalios meilės jausmus kitų širdyse. Tik giliai išgyvenęs gyvenimo tuštumą ir beprasmybę, poetas pradėjo ilgėtis prasmės ir tikrosios realybės. Tik giliu žvilgsniu išmatavęs tamsumą, jis išvydo Amžinąją Šviesą. Tik nuėjęs ilgą, skausmingą kelią, jis pradeda metafizinius apmąstymus, bandydamas giliai pažvelgti į save, prasiskverbti į būties gelmes, į Moters šviesą, į amžiną tikrovę.
Jaunystės kūriniuose meilė buvo apgaubta liūdesio ir beviltiškumo. Juose buvo tiek daug raudingo skausmo, užgesusios vilties, meilės griuvėsių. „Rudens dainoj“ poetas ragina įsiklausyti į vėjo balsą, kuris skamba tarsi gedulinga rauda. Žiaurus vėjas nudraskė lapus ir išsklaidė visas viltis:
Ryt eisim pasvajot tenai, kur beišliko jau nūnai
Griuvėsiai šiandienos; žodžius mes skambančius liūdnai,
Parinksime, kurie kasdien meluoja ir apgaudinėja...
Skaudūs likimo smūgiai, greit blėstantys meilės džiaugsmai nuspalvino visą poeto kūrybą paslaptingu graudesiu. Poetas skundžiasi gyvenimo tuštumu. Tasai skundas - tarsi praradimo atodūsis arba nerimastingas pasiklydusiojo šauksmas. Nusivylęs gyvenimo tuštuma, poetas nebenori gyventi. Jo akys matė tiek skausmo, kad daugiau nieko nebenori matyti:
Visas gyvenimas- tik tuštuma klaidų pripildyta,
Su trupučiu svajonių ir bergždžių darbų joje.
Tam skausmui bei nerimui atliepia metafizinis liūdesys, kuris buvo būdingas daugeliui mistikų. Skausmas dėl gyvenimo tuštumos skatino poetą ieškoti tikrosios prasmės, universalių būties pradų. Turėdamas skvarbų filosofinį intelektą, intuityvią pagavą, poetas gebėjo prasibrauti į slapčiausius emocijų centrus, į giliausias būties paslaptis. Liūdesys dėl beprasmybės, dėl būties ribotumo, dėl šiurkščių kasdienybės realijų verčia susimąstyti ir rasti kelius, kurie išvestų iš šiokiadienių nykumos, išvaduotų iš slegiančios priespaudos ir nuvestų į šviesų, nežemišką pasaulį.
Jaunystėje poetas dainavo apie įvairiausią meilę, o tik paskui pradėjo gailėtis tų žmonių, kurie, siekdami meilės ir laimės, atsiduria nebūties akivaizdoje, patenka į beprasmybės liūną ir patiria skaudžias žaizdas. Poetas kenčia dėl žmogaus, kuris atitrūko nuo savo būties, paniekino savo esmę. Kenčia dėl to, kad žmogus nebemoka mylėti, kad pražudė meilę:
Visas pasaulis- tai graudi pražudytos meilės daina.
Apie pražudytą meilę poetas kalbėjo tiesiog pro ašaras, raudingai kartodamas tą skaudų praradimo atodūsį. Prabėgantį laiką padarėme realybe, o meilę - svajone. Koks menkumas! Mes išmokome gyventi be meilės. Tačiau gyvenimas be meilės - tai tik vegetavimas.
Žmogus yra skirtas būti amžinųjų vertybių viešpačiu. Tačiau jis pamiršta tą didžiąją tiesą. Savo turtingą būtį jis skiria tam, kad žudytų laiką, o paskui jo gailėtųsi. Užuot ieškojęs nemirštančios meilės žydinčiame saulės sode, jis veržiasi į tamsą, kur viešpatauja melas, liūdesys, mirtis. O po to skundžiasi, kad gyvenimas yra tuščias, kad dienos neša nuobodulį ir liūdesį. Oskaro Milašiaus skelbiama meilė - didi, kelianti iki dieviškumo. Pats poetas kyla į šviesų meilės pasaulį, džiaugiasi kildamas ir kenčia, kai nebūtis nutraukia į žemės miglas. Tačiau jis visada stengiasi išsilaisvinti iš tų miglynų. Apie taurinančią meilės galią, apie jos poveikį žmogaus dvasiai poetas skelbia lyriškoje filosofinėje išpažintyje „Meilės poveikis“. Pinemontas, „Meilės poveikio“ herojus, visiškai vienas nepažįstamame mieste. Baisus vienišumo skausmas kankinamai drasko jam širdį. Jis toli nuo visų žmonių ir nuo paties savęs. Jis jaučiasi pavargęs ir pasenęs. Širdyje vien neapykanta žmonėms ir vienatvės baimė. Su graudžiu širdies virpesiu žvelgia jis į baisią savo lemties prarają. Tačiau tada išvysta meilę - pažadėtą laimės šalį. Tik, deja, laimė trunka neilgai. Pasirodė, kad jo mylimoji, jo likimo karalienė ir valdovė, yra laisvo elgesio moteris, patyrusi daug nuodėmingos meilės avantiūrų. Taip tas šviesus didelis džiaugsmas yra aptemdomas nusivylimo.
Nusivylimo skausmas tarsi sužadina gilesnius jausmus bei mintis ir padeda atsiskirti nuo žemės ir pakilti prie To, kurio karalystė nepriklauso šiam pasauliui. Aistra perdega. Ji nusilpnina kūną ir atneša kančią. Tik tyra meilė pajėgia sužadinti dvasios galias.
Tas, kuris nekentėjo dėl meilės ir priėmė ją tokią, kokią rado, tas niekada nemylėjo.
Tik tas, kuris daug kentėjo dėl savo žemiškos meilės, kuris gebėjo jos atsisakyti ir nuo drumzlinos upės sugrįžo prie amžinai tyro šaltinio - tas pažįsta Meilę ir žengia apakintas Dievo šviesos. Pinemontas, patyręs meilės poveiko galią, pradeda filosofinius apmąstymus, kuriuose išryškėja metafizikos pradmenys.
Meilė yra identiška amžinybei. Ji gyvena sieloje ir šaukiasi Dievo.
Meilė - jausmų personifikacija. Tai amžinasis principas. Tai būties pradas.
Tikroji meilė yra viena, nes ji yra mūsų gyvenimas.
Meilė yra vienintelė ir visagalė. Tik ji gali nugalėti išpuikusią ir pretenzingą žmogaus prigimtį. Asmenybė vystosi ir stiprėja meilės veikiama.
Meilė yra pradžia.
Meilė yra pabaiga.
Meilė yra aukštesnė negu dangus, negu visi senųjų dievų troškimai. Ji yra protas, esmė, širdis. Ji - mylinti visų daiktų substancija. Jos balsą girdime nakties tyloje, jūros ošime, blaškomame smėlyje.
Aš regejau, kaip meilė nusileidžia prie Magdalenos.
Aš jaučiau, kaip ji virpa visuose daiktuose.
Meilė - valios valdovė. Tai proto kelrodė. Tai mokslo šviesa.
Meilė atskleidžia grožį, ramybę, plačiausius horizontus.
Taigi vertingiausias mokslas ir didžiausia išmintis - tai sutapatinti dieviškąjį mokslą su Beatriče, vedančia į palaimos šalį.
Prieš pradėdami sunkią kovą su gyvenimo realijomis, pirmiausia turėtume įsigilinti į tikrąją meilę.
Visas mūsų laikas - tai pasirengimas amžinam gyvenimui. Tą trumpą laiką įamžina meilė.
Kai myli, tada gėris ir grožis yra prie tavęs.
Kai myli, tada viso gyvenimo šaltiniai prasiveržia tavyje.
Meilė padeda mums teisingai galvoti ir teisingai kalbėti.
Paniekinome meilę, tad tuščios pastangos pasiekti mokslo viršūnes.
Savo jausmuose turime atrasti lobius. Viską galima laimėti tik tada, jeigu tobulės dvasinis gyvenimas. Dvasia mus išmokys meilės.
Meilės poveikį Pinemontas reziumuoja taip:
Meilė trokšta realybės. O tikroji realybė yra tik Dieve.
Kas gi tu esi, o Meile?- Ir Begalinė, Nepasiekiamoji, Švelnioji pro ašaras ir skausmo dejones atsakė: „Aš esu skausmas ir džiaugsmas, viltis ir prisiminimas. Aš esu visuose daiktuose, ir visi daiktai yra manyje. Aš esu Grožis, Adoracija, Skausmas ir Pasigailėjimas. Danguje aš esu viso kilnumo Tėvas, o žemeje - iškankintas, kraujais paplūdęs ir apspjaudytas Sūnus. Tavo širdyje aš esu begalinis, nenumaldomas troškimas“.
Poetas teigia, kad meilė sąlygoja mokslą ir meną. Jeigu žmogus mokėtų mylėti, tada jis išmoktų ir mąstyti. Mokslas be meilės yra skurdus. Protas ir emocijos turi susilieti, sudaryti nedalomą visumą. Skvarbi mintis įprasmina ir sustiprina emocijas. Jausmai nuskaidrina mintį.
Jausmas pranašesnis už protą, nes jausmas yra pati esmė ir vienintelis nesąmoningos žmonijos ir pasaulio valdovas. Stiprios ir galingos emocijos, pakylančios iki ekstazės, atveria kelius į šviesos šalį. Meilė yra būties pradas. Ji yra dvasinės architektonikos bazė, ryšys tarp dvasios ir materijos.
Protas, kurį garbina racionalistai ir materialistai, suteikė žmonijai daug skausmo. Todėl poetas iškelia meilės bei emocijų galią. Jis suabsoliutina meilę ir intuiciją, kaip aukščiausias pažinimo galias. Tos jėgos sudarė tarsi podirvį Milašiaus mistikai. Viskas atrodo taip arti, taip ryšku ir be galo svarbu, bet dunkso anapus ribos. Tai lyrinės vizijos, kuriose viskas transformuojasi ir pereina į žmogaus padėties ir likimo filosofinį planą, kur vidinė būsena teka laisvai, neatsidauždama į išorinės logikos krantus.
Milašiaus proveržiai į mistiką daugiausia kilo todėl, kad jis nusivylė racionalizmo, pozityvizmo bei scientizmo idėjomis ir stengėsi surasti tokius kelius, kurie vestų prie Dievo. Yra tik viena realybė - Dievas. Jo vardas - Meilė. Jis proto valdovas.
Jautrią ir svajingą Milašiaus sielą slėgė pilka kasdienybė. Jis pasineria į praeitį ir palaimingą atminimų šalį. Tai lyg trumpi sapnai, atėję iš tolimų erdvių, iš būtojo laiko tamsos. Šiokiadieniškos detalės sušvyti laimės išsipildymu, kai jos matomos pro metafizinio liūdesio prizmę. Jis ilgėjosi žvaigždėtų padangių ir maištavo prieš sausą racionalizmą. Tik meilė gali nugalėti šaltą racionalizmo teoriją. Meilė yra būties principas ir realybės troškimas. Meilė gėriui ir grožiui. Meilė gamtai.
Gamtos meilė ypač išryškėja „Elementuose“, kur poetas gieda himną kosminėms jėgoms. Poetas skundžiasi, kad žmogus nebesupranta gamtos, kad savo nusikaltimais bei nuodėmėmis sutraukė tuos harmonijos ryšius, kurie turėjo sujungti gamtą ir žmones. Jeigu dar gėrimės gamta, tai į tą gėrėjimąsi įsibrauna raudingas liūdesys. Mes liūdnai žvelgiame į tolimąsias jūras. Poetas visa širdimi atsiduoda šventajai Gamtai ir prašo Saulės, kad ji savo spinduliais nuslopintų kūno proveržius ir keltų sielos daigus. Saulė gali sužadinti geruosius sielos proveržius. Todėl jis labai myli saulę ir tiesia į ją savo sužvarbusias rankas.
Sąlytis su gamta pažadina poeto norą gyventi. Dabar jis jau neneigia gyvenimo, bet nori jam atiduoti visas savo jėgas ir dainuoti apie jį. Jis pageidauja, kad meilės mūza vėjo ir čiurlenančio upelio balsu dainuotų gyvenimą uolos pavėsy. Toji gamtos meilė tarsi prikelia poetą amžinam gyvenimui. Gamta dvelkia sunkiai išreiškiamu tyrumu ir skaidrumu. Joje yra takas, toks šviesus ir aiškus. Jis veda prie aukščiausio mūsų minčių ir svajonių objekto:
Vieną dieną mes paskęsime širdyje To, kuris supras visas mūsų svajones ir sapnus, ir mūsų kūnai, išsiskleidę miglynuose, sudarys vieną mistišką visumą.
Šis „Elementų“ sakinys teigia regimos tikrovės nerealumą, tikrąją realybę ir poetišką panteistinį vieningumą. To meto poeto mistinėje sampratoje susilieja gyvoji ir negyvoji gamta. Tiek vieną, tiek kitą lemia vienintelis principas - meilė.
Tos meilės vedamas, poetas įsijaučia į kiekvieną būtybę. Jis stebi gamtą. Kokios skaidrios ir lengvos saulėtos lygumos, žiedais kvepiančios pievos. Išėjęs į mišką, jis mato, kaip auga kiekvienas medelis, kaip visa augmenija džiaugiasi saulės spinduliais, kaip plačiašakis ąžuolas kelia rankas į saulę ir visu galingumu veržiasi į šviesos šaltinį. Kartu su gamta ir poeto širdis veržiasi į saulę. Viskas paskęsta gilioje meditacijoje ir pereina į Visatos paslapčių nostalgiją.
Meilę gamtai poetas išsaugoja iki pat mirties. Su metais jis vis labiau tolo nuo žmonių ir mieliau bendravo su paukščiais. Prancūzai jį vadino Monsieur des oiseaux - paukščių ponu. Gyvendamas Fontenblo miške (netoli Paryžiaus), jis globojo to miško paukščius. Išėjęs į mišką jis švilpaudavo Ričardo Vagnerio melodiją, ir visokiausi paukščiai atskrisdavo prie jo, tūpdavo ant galvos, rankų, pečių. O jis meiliai šnekindavo juos.
Netgi mirties priežastis susijusi su paukščiais. Vieną kovo dieną jo mylima kanarėlė išskrido iš narvelio į mišką. Poetas, gaudydamas ją, persišaldė, susirgo ir po poros dienų mirė. Jam mirus, suskrido daugybė paukščių ir sutūpė ant terasos ir namų stogo.
Gailesys tebūna vienintelė mano išmintis,
-taip reziumuoja poetas universalios meilės idėją. |o širdis, pasiilgusi meilės, sutapatina gamtą ir žmogų ir pamilsta didele meile. Tą meilę jis skelbia Migelio Manjaros lūpomis ir darbais.
„Migelis Manjara“ - labai poetiška drama, kurioje atskleidžiama Don Žuano meilės istorija. Milašius tą istoriją atskleidžia savitai, grynai milašiškai. Jis teigia, kad skaisčios moters meilė padeda priartėti prie Dievo ir inicijuoti į mistišką gyvenimą meilėje. Tyra ir skaisti moteris gali daryti stebuklus. Migelio Manjaros mylimoji yra tyra ir skaisti. Ji myli gėles ir paukštelius. Ji labai tiki Dievą. Išmoko Migelį melstis. Norėdama išlaikyti Migelį kelyje į Dievą, ji sutinka būti jo žmona. Šitas dviejų kontrastų sugretinimas - Don Žuano, žengiančio į dvasinį atgimimą, ir tyros, skaisčios mergelės - tai giedriausias Milašiaus lyrikos epizodas. Netrukus sužadėtinė miršta, ir Migelis paskęsta skausmo meditacijoje. Tada jis išgirsta giesmę, kurią gieda procesija, minėdama Kristaus kančią.
Migelis gieda meilės himną, sakydamas, jog nėra nieko didingesnio ir amžinesnio už meilę Dievui. Tik Dievo meilė yra reali ir tikra, nemirštama ir amžina. Migelis įstoja į vienuolyną ir gyvena vargdienių rūpesčiais bei sielvartais, visa širdim atsidavęs jiems.
Gailestingumas, atsižadėjimas ir malda - tai mistinės priemonės. Jomis galima daryti stebuklus. Tačiau jas reikia apgaubti didele meile.
Reikia daugiau saulės, daugiau tyros meilės, kad iš mūsų gailestingumo
išsiskleistų kvapnios, gaivinančios gėlės žiedas.
Kai permatuoju kelią nueitą aš, žemės kirmėlė, -
Pripildo širdį gailestis ir meilė saulės broliams naktyje...
-sako poetas „Lemiuelio išpažintyje“. „Lemiuelio išpažintį“ poetas rašė tada, kai žengė pirmuosius žingsnius į metafiziką. Jo lyrinė vizija daugiausia skiriama visuotinės meilės idėjai. Meilė-vienintelė pasaulio saulė, teikianti gyvybę žmogui ir gamtai. Myliu - vadinasi, gyvenu. Tai visos Milašiaus kūrybos apoteozė. Kai kurie literatūros kritikai sako, kad tai poeto formulė.
„Lemiuelio išpažintyje“ žmogus kalbasi su choru, kuris yra tarsi savęs pažinimo ir kančių rezonatorius. Tad leisk pažvelgti į save giliau. Tas poeto žvilgsnis bando prasiskverbti į pirmapradės būties vientisumą, į moters šviesą, į amžiną, siaubingą tikrovę. Tas žvilgsnis tarsi paskęsta lyrinių jutimų srovėje, o vizija srovena minčių tinkle. Tačiau poetas su meile apgaubia beribę ir amžiną tikrovę, nes meilė yra vienintelė pažinimo galimybė. Didžiulė meilė viską sušvelnina, nuramina kančias, sutaurina visus veiksmus.
Amžinybės vizija, kurią poetas išgyveno po sunkios ligos, atvėrė vartus į naują dvasingumo erą:
Aš pajutau iš karto, kad nežinoma ligi tol jėga neša mane lengvai per erdvę; akimirka ir aš atsidūriau prie didžiulio kalno viršūnės, apsuptos mėlynų, neapsakomai skaidrių ir švelnių miglų. Po to visiškas sustingimas - absoliutus sustingimas sukaustė saulę ir debesis, mane persmelkė neišreiškiamas pojūtis paskutinio išsipildymo, galutinės rimties, visiškai sustojusio mąstymo, antžmogiško aukščiausio Ritmo įsikūnijimas. Aš regėjau. Tas, kuris regėjo, jau nustojo jausti ir galvoti. Jis imasi aprašyti, ką regėjęs.
Po to poetas rašo pusiau filosofinius, pusiau poetinius traktatus: „Laiškas Storžui“, „Ars Magna“, „Slėpiniai“. Šiuose kūriniuose teigiama, kad meilė yra aukščiausias įstatymas. Žmogus ateina į žemę mylėti. Tačiau čia galima tik viena meilė - Dievo meilė. (Apie tai bus kalbama straipsnyje „Milašiaus mistika“.)
LITERATŪRA
1. O. V. Milosz. L'Amoureuse ¡nitation.
2. O. V. Milosz. Miguel Manara.
3. O. V. Milosz. Mephiboseth.
4. O. V. Milosz. Simphonies.
