SIBIRO TRIPTIKAS
Bernardas Brazdžionis
1. Atolydis
Dėkoju, Viešpatie, už Tavąjį atodūsį
Rūstybėj stepių siaučiančios gamtos.
Dėkoju, Dieve, Tau už ledjūrio atolydį,
Dabar bent mano kaulai nevaitos,
Kai naktį apraudąs mane mėnulio,
Vėl spaudžiant speigui, spindulys sušals,
Ir Celsijaus septyniasdešimt žemiau nulio
Mana širdis, pradėjus plakt, pakels!
Ir džiaugsis ji, erškėčio šakose ledinių
Žvakių skambėjimo nuo vėjo budinama iš duobės:
Jos, kaip Mišių varpeliai sidabriniai,
Per šventąjį Rarotų Pakylėjimą skambės.
2. Kapas Kazachijoj
Ledas. Sniegas. Vėjas. Negyvenami plotai.
Kazachijos TSR. Kustanajaus sritis.
Ir toliausių tolybių tolybėj miglotoj
Nuogu durklu žiemos perverta pilnatis.
Kažkas tarė: Pakaks... Nusileido žvaigždė jo...
Suklupau pusės kelio uolotam take.
Ir palaidojo. Daug kas dalios pavydėjo
Po plėšininių žemių velėna sunkia.
Kryžių beržo rauplėto užunešė pusnys,
Ir jo niekas neras (o ieškos... o ieškos),
Kai ant manojo kapo giedodamos usnys
Pasitiks dieną grįžtančios žemėn taikos.
3. Vėlinių pamaldos
Tamsu. Naktis. Tarpe Košlavo ir Pečioros. Gruodas.
Du šviesūs arnotai baltais šešėliais rymo.
Čia neskambėjo Dievo garbei šventas žodis
Nuo septintos dienos pasaulio sukūrimo.
Ir eina atbalsis Introibo per žemę kaip legenda.
Christe eleison - Kyrie eleison atsišaukia, -
Ir šitos pamaldos pasiekia tolimą stovyklą Karagandą,
Giesmė sargybiniui mongolui ašarą ištraukia.
Ir pamaldžiai palinkusiom pušų viršūnėm skamba
Dominus vobiscum! Ir Et cum spiritu tuo srūva klonis, -
Tai atnašauja Kristaus auką su profesorium Dovydaičiu Pranciškum
Šventasis kankinys vyskupas Teofilis Matulionis.
