Partizanai: Istorija ir dabartis

Partizanų periodinė spauda

Algis Kašėta
 Dalia Kuodytė

Kova dėl laisvos spaudos turi gilias šaknis Lietuvos istorijoje. Dar cariniais spaudos draudimo metais lietuviškos spaudos leidėjų ir platintojų nuveikto darbo rezultatai parodė, kad tai nepakeičiama priemonė tautos dvasiai ugdyti ir sąmonei stiprinti.

1940m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir komunistams uždraudus nepriklausomą spaudą, vėl atsirado pogrindžio spaudos užuomazgų. Vokiečių okupacijos metais antinacinės pogrindžio organizacijos leido savo periodinius leidinius, kurie buvo plačiai skleidžiami ir darė nemažą įtaką, orientuojant visuomenę: 1944m, artėjant bolševikams, dalis pogrindinių spaustuvių ir laikraščių leidėjų pateko į gestapo rankas, kiti pasitraukė į  Vakarus. Taip antisovietinio pogrindžio dalyviams praktiškai iš naujo teko organizuoti laisvos spaudos leidybą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, pirmiausia pasirodė informacinio pobūdžio lapeliai apie politinę padėtį, atsišaukimai į gyventojus su raginimais ir draudimais. Vykstant stichiškam partizanų judėjimui ir dar nespėjus susiformuoti griežtesnėms organizacinėms laisvės kovotojų struktūroms, organizuoti periodikos leidybą buvo neįmanoma. Tam reikėjo turėti ir kūrybinį bei techninį potencialą. Žemaitijoje, kur Lietuvos Laisvės Armija (LLA) buvo pasiruošusi bolševikų invazijai ir išsaugojo savo organizacines struktūras, spaudos leidimas ir platinimas vyko lengviau- LLA buvo pasirengusi kovoti su pavergėjais ir išdavikais ne tik ginklu, bet ir spauda. 1944m. rudenį LLA centrinis štabas pradėjo leisti laikraštėlį "Karinės- politinės žinios”. Pogrindinė spaustuvė buvo įsikūrusi šalia Veliuonos, Kalvių kaime. Laikraštėlis buvo skirtas LLA narių tarnybiniam naudojimui. Po jo leidėjų, LLA vadų,

K.Veverskio ir kitų žuvimo “Karinės- politinės žinios" nustojo gyvuoti.

1944m. gruodžio mėn. LLA centrinis štabas pradėjo leisti savo periodinį laikraštį “Karžygys”, kuris nuo 3 numerio pavadintas “Laisvės karžygiu”. Jame partizaninės spaudos paskirtis buvo nusakyta taip:

“... naikinti tautoje vergovės kompleksą:

- ugdyti partizanų drąsą ir konspiracijos tradicijas, ugdyti tautoje nacionalinį ir valstybinį sąmoningumą bei nušviesti Lietuvos gyventojams politines aktualijas.

J.Kęstučio apygardos partizanai: sėdi pirmas iš dešinės- Antanas Liesys-Idenas, Vytautas Gužas-Tonis, Mindaugas

Trečiajame "Laisvės karžygio” numeryje, kuris pasirodė 1945m. kovo mėn. laisvės kovotojai kreipėsi į visuomenę: ”(...) Dabar pats patogiausias laikas būti knygnešiu, tautos žadintoju, kovotoju už jos laisvę (...). Sakote, dabar nėra prasmės, tik beprasmis pasiaukojimas (..), reikia palaukti momento. Taip. bet vilties laimėti knygnešių laikais negi buvo daugiau (...). Galbūt dabartiniu knygnešių kelias pavojingesnis, bet kartu jis kilnesnis (...). Rytoj kai tai taps nepavojinga, ir be mūsų bus kam kalbėti patriotines kalbas ir rašyti ilgiausius straipsnius, kvepiančius Tėvynės meile (...). Bet dabar, tik dabar lietuviška žodį ištarti ir išplatinti, nebijantis tautieti, mes kviečiame tave. Dabar tu kaip niekad reikalingas Tėvvnei (...).”    Toliau šiame kreipimesi kviečiama skleisti pogrindžio spaudos idėjas, per patikimus žmones platinti šią spaudą ir remti ją aukomis.

Kitas ankstyvas partizanų periodinis leidinys buvo 1944m. vasarą Aukštaitijoje leistas laikraštis "Laisvės kelias", kurį redagavo buvę Kęstučio ir LLA organizacijų nariai. Laikraštėlis išeidavo 2 kartus per mėnesį, buvo dauginamas rotoprintu ir platinamas Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse.

Tuo tarpu Dzūkijoje 1944m. periodinės pogrindžio spaudos dar nebuvo. Buvo platinami informacinio turinio lapeliai apie tarptautinę padėtį ir įvairaus turinio atsišaukimai. Pirmieji laikraštėliai pasirodė 1945m.

Sovietinė-partinė spauda liejo melą ir prasimanymus apie laisvės kovotojus, siekdama juos apjuodinti ir sukompromituoti, todėl pogrindžio spaudą partizanai laikė esminiu ginklu prieš brukamus bolševikinės ideologijos nuodus. Pietų Lietuvos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas prisimindamas 1945m„ rašė: "Ypatingą dėmesį skyrėme partizaninei spaudai. Leidome "Laisvės varpą", spausdinome įvairaus turinio atsišaukimus. (...) Temos buvo aktualios, faktai neišpūsti, o žinios, kad ir nedžiuginančios, bet teisingos. Dėl to partizanų spauda įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą." Juozas Lukša-Daumantas "Partizanuose" rašė, kad anuomet gyventojai sovietinių laikraščių visai neskaitė, o gaudyte gaudė partizaninę spaudą.

1945m.. sustiprėjus partizanų organizacinėms struktūroms, partizanų laikraštėliai buvo leidžiami jau visoje Lietuvoje. Įvairių pavadinimų, skirtingais tiražais ir su pertraukomis laisvas žodis iš partizanų spaudos sklido iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Vieni leidiniai, žuvus jų leidėjams, kartais nustodavo eiti, bet vėl atsirasdavo nauji. Laikraštėliai buvo dvisavaitiniai arba mėnesiniai. Tiražai priklausė nuo turimų dauginimo priemonių. 1945m. Dzūkų rinktinės Kęstučio grupės mėnesinio laikraštėlio "Už tėvų žemę" buvo išleista 12 numerių. 500 egz. tiražu. 1946m. šio laikraštėlio straipsnyje “Mūsų spauda”, apžvelgiant praėjusius metus, rašoma kad "kovoje prieš bolševizmą vienas tikriausių ginklų yra partizaninė spauda. Ir didžiausio rusų siautėjimo dienomis mūsų spauda iš rankų į rankas ėjo, pasiekdama ir tolimiausius Lietuvos kraštus (...). Tamsiausiomis mūsų tautai dienomis partizanų spauda surasdavo paguodos žodį raudonojo bestijos engiamam lietuviui. Kovoje susvyravusį padrąsindavo. (...) Mums brangus kiekvienas lietuvis. Ypač gaila tų. kurie patikėjo nuodingai bolševikų propogandai. (...) Suraskit būdų ir toliau suklaidintoms šeimoms mūsų spaudą įduoti... Žinome daug atsitikimų, kad, skaitydami partizaninę spaudą, daug nuklydusių lietuvių susiprato ir grįžo prie savo tautos, kad kartu su visais lietuviais vargą vargtų, bet laisvės dienai atėjus, kartu ir džiaugtis galėtų".

1950m. "Partizano" laikraštėlyje redakcija platintojų ir skaitytojų prašo, kad spauda pasiektų ir tuos. kurie kolaboruoja.

Partizanai ne tik ginklu, bet ir spauda bandė paveikti net savo priešus, rusų kareivius. Dainavos apygardos štabas 1947-1950m. leido laikraštėlį rusų kalba "Svobodnoje slovo". kuriame aiškino sovietinės propogandos

absurdiškumą, šios ideologijos žalą. Laikraštėliai naktį būdavo išklijuojami Dzūkijos miestelių aikštėse ir kitose viešose vietose, platinami Vilniuje bei Kaune.

Kokios gi temos buvo nagrinėjamos pogrindinės partizanų spaudos puslapiuose?

Suvokimas, kad asmeninė auka yra Tėvynės atgimimo laidas, suteikė partizanų kūrybai, publicistikai filosofinį pobūdį. Praeities, dabarties ir ateities sąsajos čia įgavo visai realias formas: dabarties kova turėjo tapti jungtimi tarp Pilėnų, sukilėlių, savanorių žygių ir ateities kartoms skiriamos misijos. "Kada nušvis ir Lietuvai laisvė, lietuvių tauta mokės tinkamai įvertinti ir pagerbti žuvusius brolius. Kryžiai ir paminklai papuoš tas vietas, kur gulėjo išniekinti lavonai. Jie bus liudininkais ateinančioms kartoms. (...) kokia brangia kaina buvo atkovota Lietuvos Nepriklausomybė...”¹.

Pats gyvenimas diktavo temų įvairovę partizanų spaudoje. Kiekviename laikraštėlyje galima rasti pasaulio politikos, padėties krašte apžvalgas. Ypač svarbią vietą užėmė tautinių ir katalikiškų švenčių paminėjimas. Tam buvo skiriami redakciniai straipsniai, pabrėžiant jų svarbą. Galima tik spėti, kas rašė svarbesnius. įdomiausius straipsnius-jie pasirašyti slapyvardžiais ar visai be parašų. Žinome, kad stiprų intelektualinį potencialą turėjo Aukštaitijos (B.Krivickas, M.Indriliūnas), Dzūkijos (A.Ramanauskas. L.Baliukevičius, J.Kriščiūnas), Žemaitijos (P.Bartkus. J.Šibaila, Liesiai, Vytautas Šniuolis) partizanų štabai. Dabarties pragmatikai gali priekaištauti pogrindžio laikraščių leidėjams. Tačiau jie darė, ką galėjo, tuo tarpu tie, kurie galėjo padaryti geriau, tylėjo. Čia iškyla pokario intelektualų, inteligentijos problema. Tai jie savo dalyvavimu galėjo padėti savamoksliams žurnalistams ir leidėjams, praturtinti pogrindžio spaudą. Deja, tik nedaugelis jų nugalėjo fiziologinį savisaugos instinktą ir ėjo su kryžiuojama Tėvyne. Atsiribodami abejingumu ar demagogiška kritika, jie savo elgesiu reiškė prisitaikymą ir pritarimą prievartai.

1949m. laikraštėlyje "Malda girioje” buvo rašoma; "Sakote, sąjūdis daro klaidų- bepigu neklysti nieko neveikiant Pagaliau ir nieko nuostabaus, kad kovą vedantieji paprasti kaimo berneliai padaro klaidų. Jeigu matote, kad klystame, ateikite ir parodykite, kaip elgtis. Juk Jūs tautos mokytojais ir vadovais dėjotės²”.

Taigi grįžtame prie to, kad ne stiliaus ar kitokios klaidos čia svarbiausia- iš pageltusių ir trapių lapelių galime pajusti į pogrindį išstumtos, bet nenugalėtos Lietuvos pulsą.

Nemaža vietos partizanų laikraščiuose skirta aktualijoms: sovietinių rinkimų, kolchozų kūrimo įvertinimui. Tai buvo akivaizdžiausios sovietizacijos apraiškos, laužančios pačią Lietuvos valstybės sampratą, todėl reikalaujančios griežčiausio atkirčio. J.Vitkus-Kazimieraitis, pirmasis Dzūkijos partizanų vadas, absoliučiai tiksliai argumentavo rinkimų boikoto esmę: "(...)Boikotas būtinas todėl, kad: 1) Lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi, 2) Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nė vienos valstybės nėra pripažintas ir todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė³”.

Absurdas, prievarta diegiamas kolchozų pavidalu, taip pat susilaukė atgarsio pogrindžio spaudos puslapiuose. Buvo aišku, kad "(...)Kolektyvinis ūkis diktatoriškai valdomame krašte yra be galo patogus. Jis yra priemonė palaidai ūkininkų masei suimti į geležinį kumštį, kad tarybinė diktatūra būtų labiau sustiprinta medžiagiškai ir moraliai⁴.” Tokiu būdu iš laisvų Lietuvos ūkininkų buvo kuriama pilka ir paklusni, degtine ir propaganda nuskalauta masė, kuriai šventa tik tai, kas ant stalo.

Tą suprato ir tam stengėsi užkirsti kelią pogrindžio spaudos leidėjai.

Laikraštėliuose buvo pasakojami linksmi, anekdotiniai kolchozų kūrimo atvejai. Pavyzdžiui "Laisvės varpe” aprašomas gal būtas, o gal sugalvotas vaizdelis, kai po A.Sniečkaus direktyvos, kad kiekvienas kolchozas privalo turėti ne mažesnį, nei 40-50 avilių bityną, Jurgiškių kolchozas anksčiau buvusį bityną "sutarybino”: “buržuazines bites” išdusino. o aviliuose apgyvendino šunis. Dabar šios tarybinės bitės laukia vasaros, kad kasdien po avilį medaus prineštų⁵". Taigi į absurdą buvo atsakoma absurdu.

Dienos aktualijų nagrinėjimas partizanų spaudos puslapiuose vedė į platesnius ir gilesnius apibendrinimus, t.y. būties problemų apmąstymą, kovos tikslų ir būdų analizę.

Patriotizmas mirties akivaizdoje įgauna kaip niekad aišku turinį- nėra ir negali būti nieko svarbiau už gyvybinius tautos interesus, už tą vienintelę žemę. Dar 1944m. Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėjas ir organizatorius Kazys Veverskis rašė: "Mes kovojame ir pasiryžę pralieti kraują ne vardan siauros, abstrakčios laisvės, bet vardan siekių, apibrėžtų mūsų programoje, realizavimo. Mūsų kova turi būti verta nepriklausomo gyvenimo, o nepriklausomas gyvenimas-vertas tos kovos..."

Dabar dažnai kartojamas teiginys, kad Lietuvos partizanai grindė savo kovą tikėjimu, jog Vakarai artimiausiu metu padės atstatyti teisėtą Lietuvos valstybės statusą. Be jokios abejonės, tokių vilčių buvo. tačiau ne tai apsprendė kovos esmę. Visiškai realų situacijos vertinimą randame Dzūkijos partizanų laikraštėlyje “Laisvės varpas”:"(...) Yra kvaila save raminti įvairiomis datomis ir gandais, kuriems neišsipildžius, ateina labiau už viską mums pavojingas nusiminimas ir neviltis. Visų pirma reikia atsiminti, kad okupantas, sąmoningai skleisdamas gandus, siekia panaikinti asmenini susidomėjimą lietuvių tautos vedama kova⁶..."

Tiek svarbiausiuose partizanų dokumentuose, tiek spaudos puslapiuose apibrėžiamas galutinis ginkluotos kovos tikslas: ”(..) atstatyti nepriklausomą. demokratinę Lietuvą ir sudaryti tautai sąlygas laisvai apsispręsti. o jos ateities gyvenimo gaires turi nubrėžti tautos daugumos paramą turintieji ar įgausiantieji politiniai ar kt. sąjūdžiai⁷”.

Be jokios abejonės, kalbėdami apie laisvą tautos apsisprendimą ir demokratiją, partizanai visiškai atmetė komunistinių (ar postkomunistinių) jėgų dalyvavimą nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime. "Prie

Rymančio Rūpintojėlio" (Nr.6.15 psl.) rašoma; "(...) Lietuvoje pilnumoje apie žmogaus demokratines teises bus galima kalbėti, kai iš gyvenimo išnyks šių teisių, laužytojas- komunizmas". Dabar matome, kokie jie buvo teisūs!

Kova už tautos dvasią, tradicinių vertybių išsaugojimą tapo viena iš priemonių pagrindiniam tikslui pasiekti. "Sunku tikėti, kad šiandieninis skausmas tautoj nepaliktų žaizdų. Dar sunkiau tikėti tuo, kad su komunizmu bendravęs žmogus paliktų nesužalotas. O juk praeis šis skausmas. Gyvensim ir vėl dienas, kai už gražų gyvenimą lietuvis garbins praeitį savo..."

Be kita ko, pogrindinėje spaudoje gana aiškiai kalbama apie politinį nepriklausomos Lietuvos sutvarkymą. Turėdami karčią patirtį iš tarpukario Lietuvos partijų gyvenimo, partizanai iš principo pasisakė prieš jas. Pirmiausia jie neigė bet kokį partijų poveikį savo kovai. "(...)Kas klausia partizanų partijos vardo, tas geriau tekiausia žmonių gyvenimo keliojo partija vadinasi Lietuva⁸”.

Žinoma laisvės kovotojai jautė nuoskaudą. Juk didelė dalis vadų, aktyviai besireiškusių tarpukario Lietuvos gyvenime. 1944m. pasitraukė į  Vakarus. Turint minty šį faktą, darosi suprantamas toks kategoriškas požiūris.

Krašte likusių inteligentų pozicija, vadų emigracija- tikriausiai šie faktoriai labiau, nei kas kita lėmė. kad kovojantieji partizanai pasijuto likę vienų vieni.

Vertindami praeitį ir svarstydami apie ateities Lietuvą, partizanai kūrė galimus valdžios modelius. 1949m. "Prie Rymančio Rūpintojėlio" (Nr.3. 9 psl.) rašė: "(...)Valdžios atžvilgiu partizanas demokratas. Jis tautą atstovauja jos skausmo metu. Jei kalbėti apie Lietuvos valdžią po bolševikmečio, tai jai pasireikšti bus šios galimybės: galimam mūsų okupantui respektuojant lietuvio gyvenimo teisę dėl nepriklausomo tautos gyvenimo apsisprendimo, lietuviškas sąjūdis reikšis ne miške ir ne požemyje, bet viešame tautos gyvenime. Ar tas sąjūdis vadinsis LLKS, parodys to laiko sąlygos. Tik kad aktyviai savo veikla jame galėtų reikštis LLKS siela-partizanai ir ypač jų vadovybė, tenka rimtai paabejoti. Tuo atveju tautos auka per LLKS sudėta ant laisvės aukuro, bus naujajam sąjūdžiui jėgos šaltiniu, kurio vardu tauta į nepriklausomą gyvenimą keliaus. Tas sąjūdis bus ir to laiko Lietuvos valdžia”.

Savo misiją Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis baigs, kai Lietuva taps de facto ir de jure laisva. Visi laisvės kovotojai taps demokratinės Lietuvos respublikos piliečiais ir laikysis jos įstatymų. Žinoma LLKS turėtų reikštis tautos gyvenime, kol liks nors vienas jo narys.

Pažymėtina tai, kad niekur nekalbama apie kovos už laisvę pabaigą ar galimą pralaimėjimą. Iš esmės partizaninis karas negali pralaimėti- gali būti tik fiziškai sunaikinti žmonės, gali keistis kovos forma, tačiau išlieka idėjos. Kapituliacijos akto kovojanti Lietuva nepasirašė niekad.

Kad pasiektų savo skaitytoją, partizanų laikraštėliai turėjo nueiti sunkų ir ilgą kelią. Jie buvo dauginami turimomis priemonėmis:

1)    rašomąja mašinėle:

2)    rotatoriais:

3)    šapirografais;

4)    spaustuviniu būdu. Dažniausiai laikraštėliai buvo perrašinėjami rašomąja mašinėle. Toks darbas buvo sunkus ir neefektyvus-partizanai sugebėjo daugių daugiausia išleisti tik iki šimto egzempliorių.

Rotatoriumi buvo galima atspausti keletą tūkstančių ir daugiau egzempliorių. Rotatorius partizanai pasigamindavo patys. Paprasčiausias tinklelinis rotatorius miško sąlygomis buvo didelis turtas. Didžiausia pogrindžio periodinės spaudos dalis buvo dauginama šiuo būdu. Žinoma dėl prastų dažų raidės blogai atsispausdavo arba liedavosi, be to. popierius buvo prastos rūšies, kartais net vyniojamasis. Yra išlikęs įdomus dokumentas “Nurodymai pogrindžio spaudai dauginti tinkamai priemonei-rotatoriui pasigaminti ir naudoti”. Šios brošiūros įžangėlėje partizanams nurodoma dalintis tarpusavyje spaudos leidybos patirtimi. Prie praktiškų patarimų pridedami rotatoriaus detalių brėžiniai.

Šapirografai taip pat būdavo naudojami spaudos leidimui ir turėjo panašius privalumus ir defektus, kaip rotatoriai.

Spaustuviniu būdu spausdintos pogrindžio spaudos nebuvo daug, nes įsigyti spaustuvinį šriftą buvo sunku.

Tik nuo 1950m. Vakarų srities Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos pradėjo leisti savo spaudą iškiliosios spaudos būdu. Nors spausdinimo staklės buvo gana primityvios, tačiau spaudos kokybė žymiai pagerėjo, sumažėjo laiko sąnaudos ir padidėjo laikraščių tiražai.

Pogrindžio spaudos leidimo sunkumai ir pavojai visos Lietuvos partizanams buvo panašūs. Didžiausios kliūtys pogrindžio spaudai leisti buvo:

1)    priemonių ir medžiagų spaudai dauginti trūkumas;

2)    intelektualių pajėgų stoka;

3)    leidybai tinkamų vietų trūkumas (laikraščiai buvo leidžiami nepritaikytose vietose- ankštuose bunkeriuose, miškuose ir pan.).

Dainavos partizanų apygardos štabo spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas L.Baliukevičius-Dzūkas. prislėgtas nesiliaujančių spaudos leidimo sunkumų, 1948m. rudenj rašė: “(...) sugedus radijo aparatui ar norint gauti bent kilogramą popieriaus, reikia dar pagalvoti, kaip visa tai sutvarkyti. T rūksta mažiausio dalykėlio, ir darbas stovi. Štai kad ir dabar: neturim bunkerio, o jį įrengti tokį, kad tiktų mūsų darbui, yra sunku. Bet kad tai suktųsi tik apie bunkerio įrengimą! Nėra žmonių, nėra inteligentų, o ir tie patys, kurie dar yra likę, palengva retėja. Naujų surasti žuvusiųjų vieton sunku. Mūsų apygardoje žuvusių jau apie 1000...”. 1949m. sausio mėn. jo dienoraštyje- kitas įrašas: “Vasario 16-osios proga žadėjom bent 4 lapų "Laisvės varpą” išleisti, bet atrodo, išleisim tik vieno lapo, nes nėra popieriaus. Kaip užkerėta: turim tušo ir matricų-neturim popieriaus, turim popieriaus- neturim tušo ar matricų”.

Dažnai būdavo, kad netikėtai priešui užpuolus partizanų stovyklą ar aptikus partizanų štabo slėptuvę, per didelį vargą įsigytos spaudos priemonės patekdavo į priešo rankas, ir vėl tekdavo viską pradėti nuo nulio.

1944-1952m. į MVD-MGB nagus karinių-čekistinių operacijų metu pateko 577 rašomosios mašinėlės ir spaudos dauginimo aparatai. 1952-1953m. MGB atiteko 57 dauginimo aparatai, iš jų:

2  savo darbo spausdinimo staklės,

3 rotatoriai.

2 šapirografai,

50 rašomųjų mašinėlių.

Šie metai ginkluoto pogrindžio spaudos leidėjams, kaip ir visam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui, buvo lemtingi: 1952m. rugsėjo mėnesį žuvo Šiaurės Rytų srities visuomeninės dalies viršininkas Br.Krivickas, priešas sunaikino srities laikraščio "Aukštaičių kova" spaustuvę. 1952m. spalio ld. MGB pasisekė aptikti ir sunaikinti Prisikėlimo apygardos štabą ir apygardos laikraščio "Prisikėlimo ugnis” spaustuvę. Žuvo leidinio

redaktorius ir Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas. 1953m. sausio 17d. priešas užpuolė Vakarų srities štabų, kartu sunaikino Kęstučio apygardos tipografiją. Žuvo srities vadas, kelių leidinių redaktorius Antanas Bakšys-Germantas. 1953in. vasario 3d. Prienų šile kartu su Nemuno srities štabu priešas sunaikino PLP organo "Partizanas" spaustuvę. Žuvo Nemuno srities vadas, laikraščio redaktorius bei leidėjas Sergijus Staniškis-Viltts. 1953m. rugpjūčio 27d. Varnių rajone priešas sunaikino Žemaičių apygardos štabą. Žuvo apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas su štato nariais, kurių tarpe buvo laikraščio "Laisvės balsas" redaktorė Irena Petkutė-Rima ir buvo sunaikinta štato slėptuvėje įrengta tipografija.

Negalima užmiršti ir kitų dėl laisvės žodžio pasiaukojusių žmonių.

Partizanų ryšininkai ir rėmėjai, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, stengėsi aprūpinti partizanus spaudos leidybai reikalingomis priemonėmis. Ypač stengtasi gauti spaustuvinio šrifto, nes su juo buvo galima spaudos tiražuoti daugiau ir kokybiškiau. Todėl partizanai per ryšininkus kreipdavosi į patikimesnius spaustuvėse dirbančius žmones arba stengdavosi ten įdarbinti saviškius. Tačiau represiniai organai į spaustuves kreipdavo ypatingą dėmesį- 1946-1951m. MGB suėmė 29 valstybinių leidyklų ir spaustuvių darbuotojus, kaltinamus pogrindžio spaudos rėmimu. Dabar dar neįmanoma suskaičiuoti, kiek Lietuvos gyventojų buvo nuteista 5 ar 10 metų laisvės atėmimo už tai. kad parūpino partizanams popieriaus ar rašomąją mašinėlę.

Daug žmonių buvo nuteista už pogrindžio spaudos platinimą. Šį rizikingą darbą daugiausia atlikdavo jaunimas- gimnazistai, studentai. Daugeliui jų už tai teko atsėdėti lageriuose. Vien tik 1947m. už antisovletinės spaudos leidimą ir platinimą represiniai organai suėmė 640 žmonių. Pas žmogų rastas laikraštėlis ar atsišaukimas čekistams buvo svarbus įkaltis ir pagrindas apkaltinti ryšiais su "banditais" bei sukurpti bylą. Gyventojai slėpė šiuos laikraštėlius nuošaliausiose vietose, todėl vėliau taikliai kažkas pavadino partizanų spaudą “palėpių spauda”.

Intelektualių pajėgų trūkumas buvo viena didžiųjų partizanų spaudos problemų. Spaudai leisti reikėjo žmonių su aukštuoju išsilavinimu, tačiau jau 1947m. pabaigoje Dainavos apygardoje tokių žmonių trūko. Pasak A.Ramanausko-Vanago. inteligentai daugiausia užėmė kovų sąjūdžio vadovų postus. Jie turėjo nepaprastai daug darbo. Jų pečius slėgė ir spaudos leidimo našta, o priešo smūgiai pirmiausia būdavo nukreipiami į vadavietes, todėl vadai dažnai žūdavo. Į jų vietą reikėjo paskirti naujus, o jų nuolat mažėjo.

Pavyzdžiui. 1947m. vasarą Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanų vadovybė nusprendė prie štabo įkurti atskirą skyrių- visuomeninę dalį, kuri leistų spaudą visuomenei. Deja vos tik įrengta slėptuvė spaustuvei buvo priešo aptikta ir sunaikinta, o vadovauti šiam darbui paskirtas atsargos karininkas Petrūnas-Viktoras netrukus žuvo. Tokia buvo Lietuvos partizanų gyvenimo kasdienybė.

Norėdama užpildyti intelektualių pajėgų spragas, partizanų vadovybė stengėsi į spaudos leidimą įtraukti legaliai gyvenančius inteligentus. Prie partizanų spaudos leidimo prisidėjo kaimo mokytojai, studentai, vyresniųjų klasių gimnazistai, siuntę į mišką savo straipsnius ir eilėraščius. Buvo ir keletas iškilesnių kultūros žmonių, nuteistų 25 metams už bendradarbiavimą partizanų spaudoje, kaip poetas A.Miškinis. dramaturgas Adomėnas. Deja tokių buvo tik keli. Dauguma rašinių laisvojoje pogrindžio spaudoje priklausė patiems partizanams. Tai buvo jų mintys apie kovos prasmę ir mirties neišvengiamybę, eilėraščiai žuvusiems kovos draugams, partizanų žygių prisiminimai.

Iki 1949m. visų stambesnių Lietuvos partizanų junginių štabuose veikė spaudos ir agitacijos (kai kur- informacijos) skyriai, kurie rūpinosi spaudos leidyba. 1949m. vasario mėnesĮ tarp Baisogalos ir Radviliškio įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo susivienyta į  Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Pagal patvirtintą statutą leidybinį darbą turėjo dirbti LLKS visuomeninė dalis. Jos viršininku suvažiavime išrinktas Rytų Lietuvos srities atstovas Juozas Šibaila-Merainis. buvęs mokytojas. Prezidiumas jam patikėjo leisti LLKS laikraštį "Prie Rymančio Rūpintojėlio". Laikraštėlis buvo skirtas partizanams ir visiems Lietuvos gyventojams. Kiek vėliau, 1950m„ buvo pradėtas spausdinti "Tarybos biuletenis”, skirtas tarnybiniam partizanų vadovybės naudojimui (jo pasirodė tik keli numeriai). Visuomeninė dalis buvo įsteigta visuose partizanų apygardų štabuose. Ji turėjo būti sudaryta iš 3 asmenų. Smulkesniuose organizaciniuose vienetuose- būriuose, skyriuose, grandyse-turėjo būti paskirtas visuomenininkas, kuris privalėjo rūpintis medžiagos spaudai rinkimu ir spaudos platinimu savo veikimo teritorijoje. Tokiu būdu buvo siekiama nustatyti glaudesnius ryšius su gyventojais, pagerinti spaudos leidybą ir kiekybės, ir kokybės prasme.

Apygardų visuomeninės dalies viršininkai turėdavo atsiskaityti aukštesniesiems vadams. Taigi nuo 1949m. partizanų vadovybė spaudai skyrė ypatingą dėmesį, tačiau padėtis iš esmės nepasikeitė- sunkumai ir problemos liko tos pačios. Dainavos apygardos visuomeninės dalies viršininkas L.Baliukevičius-Dzūkas pranešime PL srities vadovybei rašė; “Partizaną” buvo numatyta leisti kas mėnesį, bet ne visada pasisekė dėl priešo veiksmų įvykdyti. 1949m. išėjo 4 numeriai. Dainavos partizanai 1949m. patyrė du sunaikinimus- kovo 7 ir rugsėjo 23 dienomis (...). Kazimieraičio

rinktinė dėl skaudžių nuostolių 1949m. spaudos neišleido”. Dainavos apygardos visuomeninėje dalyje dirbo vienas žmogus, minėto dokumento autorius.

Iš viso yra žinoma apie 40 įvairiu laiku, skirtingais būdais ir tiražais visoje Lietuvoje leistų laikraštėlių. Aukštaitijoje leista apie 15 periodinių leidinių. Nuo 1949m. Šiaurės Rytų srities organas buvo laikraštis "Aukštaičių kova”, iki tol buvęs Vytauto apygardos laikraštis (redaktorius- Br.Krivickas); Žemaitijoje- apie 10 periodinių leidinių (Vakarų srities partizanų oficiozas buvo “Laisvės Varpas”); Pietų Lietuvoje (Dzūkijoje ir Suvalkijoje)- apie 13 periodinių leidinių (Pietų Lietuvos srities laisvės kovotojų spaudos organas buvo “Partizanas”).

Sovietinio saugumo organai, žinodami partizanų spaudos įtaką gyventojams. sekė ir analizavo partizanų laikraščių publikacijas. Buvusiame MGB archyve yra 1951-1952m. Pietų Lietuvos partizanų publikuotų straipsnių santraukos. Čekistai bandė nuspėti naujas partizanų veiklos kryptis, nustatyti straipsnių autorius. Be to, sovietinio saugumo organai provokacijose prieš partizanus naudojo ir savo išleistus laikraščius, pristatomus kaip partizanų spaudą. Pavyzdžiui. 1946m., siekdami pakelti agento J.Markulio-Erelio autoritetą partizanų tarpe ir sustiprinti pasitikėjimą juo, MGB spaustuviniu būdu pagamino laikraštuką "Kova". Per savo agentą Markulį čekistai platino jį Aukštaitijoje ir kitur. Jų sumanymu, šis laikraštis turėjo tapti aukščiausios partizanų vadovybės organu, tačiau tokių planų įgyvendinti nepavyko, nes partizanai agentą iššifravo.

1952m. pavasarį, suėmus Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadą Putiną ir jį užverbavus, MGB rašomąja mašinėle išspausdino du Dainavos apygardos laikraščio “Laisvės varpas” numerius ir Putino vardu nusiuntė Nemuno srities vadui S.Staniškiui-Vilčiai kaip įrodymą, kad Kazimieraičio rinktinės vadovybė dar nesunaikinta ir veikia. Straipsniai buvo parašyti nepriekaištingai, antisovietine dvasia, pavadinti "Į Jaunimą”, “Dvyliktieji okupacijos metai”, išspausdinti partizanų eilėraščiai ir pan.

Paskutinis partizanų periodinis leidinys išėjo 1957m. Tai buvo Prisikėlimo apygardos, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų laikraštėlis "Partizanų šūvių aidas”. Laikraštėlis buvo spausdinamas rašomąja mašinėle, iki 50 egz„ platinamas Žagarės ir gretimuose rajonuose. Paskutinieji leidėjai ir daugumos straipsnių autoriai- grupės vadas Steponas Erštikis-Patašonas ir partizanas Kostas Liuberskis-Žvainys. buvęs lakūnas, paskutinis šio laikraštėlio redaktorius. 1958m.

K.Liuberskis dingo iš MGB akiračio. MGB paskelbė visasąjunginę jo paiešką. Belieka tik spėlioti, kaip vėliau susiklostė jo likimas...

Iš pageltusių anų dienu, puslapių į mus byloja kovojanti ir kenčianti Lietuva, per juos ji tarė savo valia ir reiškė savo lūkesčius. Tai yra pirmapradžiai naujausios lietuvių tautos istorijos šaltiniai, atskleidžiantvs didingą ir tragišką mūsų tautos kovos vaizdą.

Šaltiniai:

1. "Laisvės Varpas" Nr.2 (11).

2. "Malda girioje". Nr.2. P.25.

3. "Laisvės varpas". Nr.3 (12).

4. "Už tėvų žemę". Nr.64.

5. "Laisvės varpas”. Nr.3 (27).

6. “Laisvės varpas”. Nr.I2 9210.

7 "Vyčių keliu”. LKA. Nr.7. P.I03.

8. "Prie Rymančio Rūpintojėlio". Nr.3. P.7

Dzūkijos ir Suvalkijos partizanų neperiodiniai leidiniai

Pietų Lietuvos Srities partizanų periodinė spauda

1944-1953m,    *neperiodiniai leidiniai

Dainavos apygardos partizanų periodine spauda 1944-1953m.

Tauro apygardos partizanų periodine spauda 1944-1953m,

parengė Algis Kašėta

Žemaitijos partizanų periodinė spauda

Žemaitijos partizanų neperiodiniai leidiniai

parengė Dalia Kuodytė

Aukštaitijos partizanų periodinė spauda

Aukštaitijos partizanų neperiodiniai leidiniai

parengė Gintaras Vaičiūnas

MGB provokaciniai leidiniai

parengė Nijolė Gaškaitė

• Ankstesnis
• Sekantis