Žemaitijos partizano dienoraštis

Partizanas Juozas Žagaras-Girdenis, Zuikys gimė 1926m. Skaudvilės valsčiuje Tupėnų km. Partizanauti išėjo 1950m., 1952m. rugpjūčio ld. buvo paimtas sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė.

Dienoraštis rašytas tragišku metu- partizanų, jų rėmėjų gretos sparčiai mažėja, ginkluotas pasipriešinimas gęsta, nebėra vilties ne tik laimėti, bet ir išlikti. Tokiame kontekste eilinio partizano išsakytos mintys, veiksmų motyvacija itin įdomi ir jaudinanti.

Prieš keletą mėnesių gyvenau laisvas, niekam nepriklausantis. O šiandien... Jau septyni mėnesiai kai įsivilkau į partizano uniformą ir su ginklu kovoju prieš savo tėvynės budelį- bolševiką. Grįžus man iš Rusijos, iš to prakeikto “rojaus”, iš to juodojo kančių pasaulio, per kelis metus pamiršau tenai pergyventas kančias. Nors ir po bolševiko letena bet visgi savoj tėvynėj, savam gimtajam sodžiuj, buvo gyventi gera jauku, o jų įdiegtos man žaizdos tebėra neužgijusios. Keršto pilnas, nesigailėdamas savo jaunystės dienų, stojau į atsakingas, bet labai sunkias ryšininko pareigas ir vykdžiau šventai visus partizanų įsakymus taip, kaip leido mano išgalės. Nelaimė, taip gyventi negalėjau, nes pikto išdaviko nekantrumas palietė mane. Šis išdavikas anksčiau buvo partizanas, kuriam daug padėdavau, o šiandien jis panorėjo, kad ir aš tapčiau bolševikų auka. Mano laimė, laiku sužinojau išdavystę ir, nutaręs nepasiduoti gyvas žudikui, išėjau partizanauti, kur galiu laisvai keršyti raudonajai gaujai. Iš pradžių man buvo labai sunkus partizano kelias, nes jau Rusijos vargas buvo pamirštas, kuris tiek daug mane buvo prikankinęs, kad jokiu būdu partizanaudamas nesitikiu to pergyventi. Pirmiausia kreipiausi prie savųjų vietinių partizanų, kuriems visą laiką buvau dirbęs, pasiaiškinau, kad jau bėda. Šie ramiai atsakė: "Eik partizanauti!' "Gerai”- atsakiau. Ir tuoj jie man davė ginklus bei uniformą ir keliauju su jais. Dėl tam tikrų priežasčių negalė-

Kęstučio apygardos partizanai: Antanas Blažys-Zigrnas (žuvo 1951.VI.10), J.Žagaras-Zuikys, Girdenis (žuvo 1952.VIII.1, dienoraščio autorius), Vytautas Puišys (žuvo 1951.VI.10)

jau pasilikti savam krašte. Turėjo mane iškelti toliau, į būrį, kuris gyveno už kelių dešimčių kilometrų nuo mano gyvenvietės. Viskas būtų gerai ir viskuo būčiau patenkintas, tik viena nelaimė: karštai turiu pamilęs mergaitę vardu Aldutė. Jos žavingos, it stebukladarės, akutės, rodos, ryte ryja visų aistras ir kentėjimus. Ji tokia nuoširdi, tokia paklusni, nors ir daug kentėjusi, bet ir dėl to karštai mylintis žmogus neturi būti tinginys, arba koks susivėlęs.

Nori bolševikai ją užverbuoti šnipinėjimui kaip buvusią ryšininkę ir kaip tik ją verbuoja ant mano sveikatos. Vadinasi ji turi išduoti mane, bet aš ja tikrai pasitikiu, nes ji tiek pasiryžusi ir taip mylinti Tėvynę, kad jokiu būdu jos bolševikai neįveikia perdirbti išdavike. Tikrai aš tikiu, kad ji ir toliau neišsižadės savųjų brolių ar seserų, nes ji tautietė, tikrai verta lietuvaitės vardo. Partizanui mylėti mergaitę yra labai sunkus dalykas, nes nėra kaip kartu gyventi, nėra kaip ir susitikti dažnai, o širdžiai negalima įsakyti, kad ji liautųsi mylėjusi ir nutrauktų ilgesio mintis.

Vietiniai vyrai pristato mane į paskirtą būrį. Tai buvo gegužės mėn.10d. Supažindino mane su būsimaisiais kovos broliais, po poros dienų atsisveikinę išvyksta o aš palieku gyventi, kur jau skaitausi namiškiu.

Pirmomis dienomis buvo labai nedrąsu, atrodo manimi niekas nepasitiki, vyrai nepažįstami, kraštas nežinomas, stebisi visi mažu mano ūgiu, bei žemaitiška mano tarme. Miegu ilgas valandas, bet ir tai nusibosta. Atsikėlęs vaikštinėju, galvoju kaip gyvena toli palikta mano Aldutė, siunčiu mintimis jai savo linkėjimus kad tik bolševikas nepaimtų į kalėjimą arba neištremtų į Sibirą. Nei su kuo negaliu užmegzti įdomesnės kalbos, bei jokio draugiškumo, nes viskas man svetima, svetima.

Kartą prieina prie manęs be uniformos, civiliu kostiumu vienas partizanas. kurio nežinojau nei kas. nei iš kur, net nei slapyvardės. Mandagiai atsiprašęs prakalbina draugiškais žodžiais. Sako jis, kad prie Dagio irgi prisidėjo du naujokai, jie irgi "bajavi” vyrai. "Tai gerai, turėsiu gerų partizanų’.- džiūgauja jis. O man pasidarė taip smagu, kad nuo to laiko jau pradėjau jaustis namiškiu, nes supratau, kad jis ir mane palaikė "bajavu".

Susipažinau su juo arčiau. Tai- Zigmas, senas partizanas, apie 28-erių metų amžiaus vyras, tikrai protingas ir draugiškas, ne veltui nešiojąs partizano vardą.

Draugiškai sugyvenau su visais vyrais. Kas kart darosi linksmiau. Papasakoju vyrams, kad myliu Aldutę, kuri atvažiuos kada nors aplankyti manęs, nes vyrų atsiklausęs, ją užsikviečiau, išdaviau ryšininką bei slaptažodį, kuris ją atves pas mane.

Šeštadienis prieš Sekminių šventę. Maždaug dvyliktą valandą išgirdau sutartinio ženklo nuaidėjimą. Skubiai atsistoję, Sakalas atsiliepė ir. pagriebęs kulkosvaidį, eina pažiūrėti, kas čia mūsų ieško. Visi susitvarkę, žiūrime, kas pasirodys. Ogi pamačiau pirma mūsų ryšininko, baltu kostiumėliu it angelėlis atskuba į stovyklą Aldutė. “Labas!"- man pirmam ištiesia švelnią lyg gražiažiedę gėlę, rankutę. Neapsakomo džiaugsmo šiluma apėmė mano krūtinę, o akyse sužibo karšta meilės liepsnelė, kai spausdamas jai rankutę, atsakiau "Labas.” Žinoma turėjo užtekti rankos paspaudimo, o pasibučiavimui aštuonių vyrų akivaizdoje trūko drąsos. Supažindinau ją su visais kovos broliais, nuoširdžiai padėkojau ryšininkui už atvedimą ir sėdom visi už pačių padarvto stalo. Truputi išgėriau degtinės, nuoširdžiausiai pasikalbėjom. Trečioj dienoj lydžiu per mišką takeliu į palaukę savo širdingai mylinčią Aldutę. Ji išvyksta namo. Atsisveikinęs palinkėjau "laimingai" ir grįžau į stovyklą.

Po mano Aldutės atsilankymo liko daug įspūdžių. Klausiu savo draugų, kaip atrodo mano būsimoji žmona? Visi vienbalsiai pritaria kad labai gera. Mūsų virėjas Dobilas jau vedęs, apie 40 metų žmogus, o jis pasakė, kad mes visi imtume ją už žmoną, nes ji labai graži ir mandagi. Man darosi labai smagu, kad taip visi giria mano mylimąją, juk man didžiausia garbė.

Pradėjo Aldutė dažniau atsilankyti ir jau pradėjo guostis man, kad bolševikai prievarta verbuoja, o kadangi nieko iš manęs negauna- siūlo kalėjimo.

Kartą, ryšininko lydima ateina į stovyklą Aldutė, nusiminus, neprakalbinama Klausiu, kas yra? “Su manim jau baigta”- sako ji, šluostydama ašaras. "Antradienį bolševikai liepė griežtai ką nors išduoti, o jei ne, tai sodina į kalėjimą." Mano širdĮ varstė balsus skausmas, kerštas ir neapykanta bolševikui, kad taip žudo jauną mergaitę vien už tai. kad myli savo tėvynę. "Pasilik čia".- tariau jai. nieko neatsiklausęs. “Čia labai ramu. Galėsi ką nors dirbinėti, žmonėms nesirodydama ir puikiai pragyvensi, o pas bolševikus į kalėjimą vis tiek nelįsk, kol dar yra galimybės, aš tave prižiūrėsiu. Būrio vadas labai geras. Jis irgi tau padės.” "Su mielu noru”-atsakė ji ir išvedėm ją mudu su būrio vadu Simu į kaimą pas vieną ūkininką, kuris lengvai sutiko ją globoti, nebijodamas jokių pavojų. Mudu su Simu, šeimininkei padėkoję, palinkėjom "laimingai” ir išėjom, o Aldutė liko pas ūkininką N gyventi.

Čia Aldutei gyventi buvo gera, nes mudu labai dažnai susitikdavome, užjaučiančiai paguosdavoine vienas kitą. nes abiem buvo labai sunkus gyvenimas. Aš partizanas, o ji- ieškoma bolševikų. Ji taip pat turi slapstvtis. "Nėra gyvenimo.- nėra laimės.”- dejuojame. Budelio čekisto kruvinos rankos neleidžia kartu gyventi. Tai jie nutraukė mūsų laimės gyvenimo siūlą, nes dėl jų žudikiško elgesio turėjome skirtis.

Kartą laikinai einąs rinktinės vado pareigas Pranas man įsakė iškelti iš čia Aldutę. "Yra tam tikri paslapties dalykai, kurių negaliu tau pasakyti.”- aiškina man Pranas. "Gerai."- atsakiau ir mudu su Simu išeiname. Tai buvo penktadienio vakaras. Mudu su Simu užsukame pas Aldutę ir pranešame Prano įsakymą. Tokį įsakymą išgirdus, ji labai nusiminė, padėjus savo rankdarbį, nuleido žemyn galvutę, o akys pasruvo ašaromis. Atsisėdau šalia jos, apkabinęs glaudžiau prie savęs, tikrai norėdamas jai padėti sunkioje gyvenimo valandoje, meiliai apkabinau. “Aldute, nenusimink." "Kaip nenusiminsi, juk gyvenimo man nėra”- pro verksmą, vos girdimu balsu atsako man. Baisi neapykanta kilo mano širdyje bolševikams, kad daugeliui jaunu lietuvių neša sunkią naštą savo tėvų žemėje, kuri kitados buvo nepriklausoma, gyveno kas kaip norėjo, o šiandien atėjūnas, Maskvos čekistas, geria nekaltai, karštai mylinčių lietuvių kraują, pūdo kalėjimuose. Sibiro tundrose ir vien už tai. kad myli savo tėvynę. "Aldute, mudu susitiksim sekmadienį miške. Tu ateik 9 valandą ryto, o aš taip pat ateisiu. Apie daug ką pasikalbėsim, nes turėsim laiko visą dieną."

Įeina iš lauko Simas. "Na Girdeni, jau laikas."- pasakė man ir pradėjo atsisveikinti. Aldutė, išgirdusi įsakanti Simo žodi, lėtai pakėlė galvutę, kuri buvo nusvirusi ant mano peties ir abu atsistoję karštai atsisveikinome. Palydėjom i kiemą, palinkėjo: "Laimingai. Iki susitikimo.”- ir mudu su Simu išėjome.

Nekantriai laukiau sekmadienio. Kiekvieną valandą vaidenosi man liūdnos, ašarotos Aldutės akys. Man jos buvo labai gaila. Juk ji mano mylimoji, ji mano busimoji žmona.

Sekmadienio rytas. Apsiniaukę. Laukiama lietaus, o aš skubu i susitikimo vietą su Aldute. Nežiūrėdamas oro sąlygų, pasiskolinau civilišką kepurę, civiliškus kailinius ir slenku pagirio link. “Labas rytas."- staiga išdygo prieš mane Aldutė. "Labas."- atsakiau. Pasisveikinę, einame į sutartą vietelę. "Kodėl taip labai liūdna?"- paklausė Aldutė. "Jau pusantros valandos kai laukiu. Jau ir atsibodo." "Anksčiau negalėjau, nes vėlai išvirė pusryčius.”- teisinuosi. "Tu taip negražiai atrodai. Jau kelintą kartą ateini toks negražus."- lyg norėdama juokauti sušnabždėjo Aldutė. Iš tikrųjų-kepurė buvo per didelė, kailiniai- žemiau kelių, pečiai nudribę iki alkūnių, o dar tas mano labai mažas ūgis ypatingai juokingai atrodė.

Pasikloję antklodę, susėdame ir pradedame apie ši bei tą šnekučiuoti, bet kalba nesiriša. Ji labai nusiminusi ir labai mažai kalba. Raminu, guodžia kiek leidžia mano išgalės, bet nieko negelbsti. Prašau jos būti linksma, ištverminga visom gyvenimo užtvarom, o ji nuo mano raminančių žodžių dar daugiau jaudinasi. Galų gale, sudribus mano glėby, gailiai pravirksta. "Niekas netikės, kad tu mane myli. Visi kaltins tik mane. Taip pat ir mama ką man pasakys, kad mes dar iki šiol be šliūbo, kurį jau seniai žadėjai paimti. Aš labai noriu ir su Dievu susitaikyti. Jei. neduok Dieve, kokia nelaimė, ar tu žūtum. ar mane į kalėjimą paimtų, ir liktume taip nesusitvarkę, o kas būtų kaltas? Tai aišku, kad aš, nes tu vyras, tu visuomet būsi teisus žmonių akivaizdoje. O aš mergaitė. Blogai žiūrės i mane žmonės. Visi sakys- pasileidėlė, ko norėjo tą ir rado. O jei būtume po šliūbo tai visai kas kita. Juk tu pats žinai, kaip jau dabar kalba ant manęs. Negana bolševikų spaudimo, dar saviškiai visokiais žodžiais užgaudinėja mane,"-gailiai verkdama aiškina man Aldutė. Karštai prispaudęs prie jautrios savo krūtinės, raminu kiek galėdamas. Ji nenurimsta tik dar daugiau verkia. Sudrėko mano krūtinė nuo jos ašarų, jau ir man graudu. Nutariau tylėti, nes ir man jau buvo sunku žodi ištarti. Labai man jos gaila. Jaučiu, kaip sunkiai plaka jos jauna širdžiukė, sustingus visa lyg šalčio surakinta. Akys užtinusios, rankos dreba. "Jei ne tu, Girdeni, tai visai nenorėčiau daugiau gyventi. Gyvenu tik dėl tavęs. Dieve, kodėl tokia sunki mudviejų dalia?"- dejuoja prisiglaudusi. Negalėjau daugiau į ją žiūrėti. Atsitraukęs tolyn, užsimerkiau. "Girdeni!?"- meiliai paklausė, truputi apsiraminusi, nes pajuto, kad aš susijaudinau. "Nusiramink, mielasis, tegul būna šventa Dievo valia. Juk esame likimo rankose. Kaip Dievas duos taip ir bus."-ramina mane, šluostydama nuo veido ištryškusią ašarą. Vyrui verkti nedera bet aš nesusilaikiau, nes mačiau, kad ji labai kankinasi ir taip graudžiai skundžiasi savo likimu, kad jei ne aš. tai net gyventi daugiau nenorėtų. O svarbiausia man buvo gaila kad aš jai nei kiek negalėjau padėti. Prisipažinus, kad negaliu niekuo padėti, ji man atsakė: "Ačiū, aš pati savimi pasirūpinsiu." Truputį mums nurimus. Aldutė tarė: “Žinai ką, Girdeni, jau po dvylikos, klauptam pasimelsti." Atsiklaupę sukalbėjom Jėzaus Širdies litaniją ir trejus poterius, paskui davėme prieš kryžių ištikimybės priesaiką ir, karštai pasibučiavę, vėl susėdome. Sutariu, kad mudu su Simu ateisim Aldutės išlydėti.

Jau laikas skirtis, nes priartėjo vakaras. Atsistojam ir atsisveikinę einam savais keliais.

Gyvenimas bunkeryje

Vieną lietingą rudenio vakarą, prieblandoje viską sutvarkome, kas mums reikalingiausia. Sudarome po sunkoką ryšulį, atsisveikinam su draugais ir. pasiėmę ginklus mudu su Simu dingstame girioje. Pasiekiame žiemojimo vietą, kur bus statomas bunkeris. Simas manęs klausia ar tinkama vieta mūsų žiemos būstui. “Man atrodo vieta gera"- kalba jis. "O man tai labai gera"-širdingai pritariau. Apžiūrėję grįžtame į savo vakarykščiai padarytą stovyklą, pasigaminame valgyti. Pavalgę užsirūkome ir jis man sako: "Dabar tuoj turi ateiti Augustina, tai buvusi ryšininkė, apie 30 metų mergaitė, pakėlusi daug vargo besislapstydama nuo bolševikų". Po valandėlės prisistato ir ji. Pasisako, kad visą žiemą man būsianti gyvenimo drauge. “Labai gerai.- sakau- praleisime kartu gal ir ne visai blogai." Dar manęs atsiklausia: "Ar bus patenkintas, kad aš kartu gyvensiu?" "Aš- visada" -atsakau žiemojimo draugei Augustinai. "Aš visuomet su visais išsitenku. Kantrybės man užteks." Simas linksmai nusijuokė. Jis irgi patenkintas mano prisipažinimu, nes jis yra būrio vadas. Jis turi visais rūpintis, kad visi viskuo būtų patenkinti. Po valandėlės Augustina atsiskiria nuo mūsų. Teisinasi, kad neturinti laiko, turinti bėgti pas vyrus, kurie paliko jos stovykloje netoli nuo čia. Pasakė ir pradingo.

Ateiname mudu su Simu į bunkerio statytos vietą su visais reikiamais įrankiais ir pradedame dirbti. Man atrodo darbas labai sunkus ir greitai nepadaromas, o Simas man aiškina, kad labai greitai, jeigu tik bus geras oras- tai kelios dienos ir baigta. Dirbame iki vakaro. Pavargome ir, nedaug ką nuveikę, grįžtame stovyklon. Anksti rytą, pasidarę valgio ir užsirūkę vėl skubame i darbą. Gal šiandien ateis Augustina su Pranu. Jie mums daug padės, nes užvakar ir Pranas žadėjo ateiti mums padėti. Po keletos minučių smarkiai sutraška krūmai ir pamatau man nepažįstamų žmonių. Mudu su Simu stvertame už ginklų, nes pagalvojom, kad bolševikai slenka stovyklom, bet tai buvo Pranas ir Augustina "Labas rytas,”-pasveikina mus. Tada mudu nurimome, padėjom ginklus ir aš sakau jiems: "Kam taip reikia gąsdinti? Ir dabar mano širdis nenustojo smarkiai plakusi.-" atsigręžęs į Praną juokauju aš. "O. Girdeni. pasimieruokim barzdom, kurio ilgesnė"- juokingai atkišęs savo barzdą juokiasi Pranas. Mat aš buvau palikęs auginti savąją. Jau buvo trijų savaičių, o Pranui ant smakro buvo užaugęs didokas skaudulys, dėl kurio negalima buvo skusti barzdos. Tai ir jo jau buvo dviejų savaičių ir beveik lygi su mano. "Na greičiau vesk mus prie darbo"- nutraukęs juoką kreipėsi Pranas į Simą. "Taip. skubėkim, negaiškim tuščiai laiko. Laikas brangus.”- pritarė Simas. Dirbti nuskubėjome mes trys. Augustiną palikę stovykloje, kuri, pagaminus pietus, žadėjo atnešti mums. Simas nuėjo į pagirį atnešti dar vieno kastuvo, nes vieną teturėjome. Pasilikę su Pranu, pasikeisdami kasame kietą molį. Darbas sunkus, bet turėsime gerą. šiltą būstą bei slėptuvę nuo mirtį nešančios čekisto rankos.

Po kelių valandų ateina Augustina su pietumis ir pakviečia mudu valgyti. Mums bevalgant, pareina Simas ir parsineša kastuvą labai trumpu kotu. Jis mūsų darbui visai netinka. Tada mes jį "paėmėm ant dantų", kad taip ilgai buvo ir tik toki kastuvą teparsinešė, o buvo žadėjęs labai greitai pareiti. Ten, kur jis buvo nuėjęs, gyvena našlė, tai mes jam ir sakome: "Tu tikrai, turbūt štukavojai. nes buvai žadėjęs greit pareiti, o parėjai tik po kelių valandų”,- juokaujame mes. Simas teisinasi nieko neveikęs ir. linksmai nusijuokęs, nuėjo įdėti kastuvui naujo koto. Mudu su Simu pavalgę tęsiame sunkų savo darbą. Nutarėme šiandien pabaigti iškasti tiek kiek reikės. Ateina ir Simas. Kasame jau dviem kastuvais. Po trijų valandų bunkeris buvo iškastas ir mes, truputį atsikvėpę, nuskubame į stovyklą nusiprausti, pavakarieniauti ir skirstytis kur kam reikia. Simas su Pranu išeina į kaimą. Augustina jau buvo seniai išėjusi. Stovykloje lieku aš vienas. Jaučiuosi truputį pavargęs. Skubiai pasidaręs vakarienę, nueinu miegoti.

Ryte, gerai prašvitus, pareina Simas. (Pranas išėjo savais keliais ir jis pas mus daugiau grįžti nežadėjo, nes jis labai užimtas tarnybos reikalais pareigūnas.) Likome mudu su Simu tęsti toliau pradėtą darbą. Laimė, kad

Augustina gyvena su mumis. Ji mums daug padeda: pagamina valgį ir atneša mums. Labai skubame užbaigti darbus, nes šalta ir lyja lietus. Darbui įpusėjus, truputį pasnigo. Gulime palapinėje ir mintyse aimanuojame: "Dieve. Dieve, kad tik greičiau nutirptų sniegas ir galėtume įsirengti bunkerį, tuomet nekentėtume nuo šalčio ir lietaus.” Mudu su Simu nenusimename, juk mudu- vyrai, o mūsų draugei Augustinai jau per daug sunku. Pro ašaras veržiasi iš jos lūpų gailios aimanos. Jai daug sunkiau, juk ji mergaitė. Simas raminančiai Ją guodžia: "Nusiramink. Dievas duos kaip nors nuleis tą sniegą tada čiupsim visi ir per porą dienų užbaigsim. Rytojaus dieną sniegas dar tebebuvo, bet sulaukus vakaro mudu su Simu vis tiek einame į kaimą, nes reikalas būtinas. Bunkeris buvo užbaigtas. Liko neuždengtas stogas, nes neturėjome medžiagos. Pamažu, maskuodami pėdsakus, išslenkame į pagirį. Apsidairę ar nieko nėra, žingsniuojame ūkininko link. Jo anksčiau esame prašę atvežti mums bunkerio stogui medžiagą. Įėję į kambarį, pasisveikiname ir paklausiame, kur šeimininkas. Atsako, kad tuoj pareis. Išėjęs pas kaimynus. Mums besišnekučiuojant pasigirsta kažkieno žingsniai. Čiumpame už ginklų. “Neišsigąskite.- nuoširdžiai sako šeimininkė - tai kaimynė. Nuo jos jums slėptis nereikia” įėjusi kaimynė pasisvekina ir klausia “Kas gero?” Po valandėlės pareina ir šeimininkas. Pasisveikinę ir nuoširdžiai pasikalbėję, pasisakome, ko atėję. “Mes norėjome atvežti stogui medžiagą.”- pasivedęs į šoną sušnabžda šeimininkui į ausį Simas. Šeimininkas nesutiko. Ryt anksti turįs važiuoti į turgų. Pažadėjo atvežti parvažiavęs iš turgaus. Mudu sutikome ir padėkoję atsisveikinome.

Smarkus lietus baigia nutirpdyti sniegą. Pėdsakų, galima sakyti jau nėra Mums jau ramiau. "Einu kur nors ieškoti vinių.”- taria man Simas. O jau kelio bjaurumas! “Dieve mano- dejuojame- koks vargas mums!" Brendame purvu iki kelių, batai pilni vandens, šalta nes perlijo iki odos. "Vargas tai vargas, bet ką darysi.- geriau nei bolševikų kalėjime,”- ne kartą pagalvojame. "Tėvyne, tėvyne, kokia Tu brangi! Veržiasi dar didesnė Tau meilė iš žūtbūtinai kovai pasiryžusių mūsų širdžių, visi mano vargai ir kančios tebūnie Tau. Tėvyne",- ne kartą balsu esu ištaręs, nes ją karštai myliu, už ją esu pasiryžęs kiekvienu momentu su šypsena lūpose numirti. o ne vergauti atėjūnui, raudonajam Maskvos barbarui. “Žinai. Simuti.-kreipiuosi į draugą.- aš turiu būtiną žygį šį vakarą: jeigu netingi- einam abu pas mano mylimą Aldutę. Ji ryt arba poryt turi išeiti. Galime ir nesusitikti.” Simas ironiškai nusijuokė ir tarė: "Kurgi, tokia bjauri naktis, o nueiti toli, reikia eiti linija per visą mišką, o linijoj labai daug vandens.” "Gerai. Simuti, jei nesutinki kartu, tai einu aš vienas, nes nueiti reikia.” Simas sutiko eiti ir einame. Įbridome į girią. Teisingai, vandens aukščiau kelių. Brendame nekalbėdami, susimąstę. Jau baigiame išeiti. "Užeikime į  šitą namuką. Čia turi degtinės. Nusipirksiu kokį puslitrį. Juk Aldutės išleistuvės. Reikia šeimininkus pavaišinti. Kaip mes atsidėkosim jam už tokį gerą išlaikymą?" "Gerai.- tarė Simas.- užeikim." Nusipirkę degtinę, einame Aldutės šeimininko link. Prieiname ūkį. Niekur nieko, ramu. Slenku prie lango, kur miegodavo Aldutė su šeimininke. "Girdeni. tu žadink šeimininkę, o ne Aldutę."- perspėjo mane Simas. “Gerai.”- atsakiau ir, pabeldęs į langą, pašaukiau šeimininkės vardą. Pasigirdo kažkoks bruzdesys ir iš kambario atsiliepė švelnutis kaip lakštingalėlės Aldutės balsas. "Tuoj, tuoj įleisiu. ar vienas?"- paklausė ji. pažvelgusi pro langą. Pastebėjus mano būrio vadą Simą. kažkam atsakė: "Ne. du.”- skubiai atidarė duris. Nesukeldami triukšmo, tyliai suėjome į kambarį. Kažkoks balsas paliete mano ausis: “Girdeni! Eikš. mano mielas!" Nespėjau nei su Aldute pasisveikinti. Iš karto aš krūptelėjau, išgirdęs moters verksmą. "Kas čia?- paklausiau aš.- nepažįstu." "Na nejaugi nepažisti?”- pro verksmus atsakė lovoj sėdinti moteris ir ištiesus rankas apglėbė mane it mielą nešulį ir, karštai priglaudusi prie motiniškos krūtinės, pradėjo kūkčiodama verkti. "Kaip aš tavęs pasiilgau! Kaip aš tave myliu!”- kužda priglaudusi man į ausį Aldutės mama.

Smarkiai sujaudino meilūs motinos žodžiai ir mano veidu nurieda ašara Atsiskirtame. "Eikš. Simuti, pabučiuosiu ir tave" .- tarė Aldutės mama ir, karštai pabučiavusi Simą. paklausė kas gero. Įėjo į kambari Aldutė. Ji buvo truputį pasilikusi lauke. Ji karštai apkabino mano kaklą ir mūsų lūpos susiliejo it prasiskleidęs rožės žiedas. Atsiskyręs nuo Aldutės, einu atgal prie jos mamytės, paprašiau ją apsirengti, nes šeimininkė jau kvietė į kitą kambarį. "Gerai.”- švelniai atsakė man ir pradėjo taisytis. Įėjome į kitą kambarį. Šeimininkas ramiai gulėjo aukštielninkas. Pasveikinau jį ir paprašiau atsikelti. "Nusirenkit."- užjaučiančiu balsu tarė Aldutė. Žinoma visai nusirengti negalėjom, nes nežinia kada tyko pavojus. Nusimetėm nuo savęs tiktai kailinius, o jie buvo tiek primirkę, kad viena ranka vos buvo galima pakelti. Pakabinę juos prie pečiaus, sedome prie stalo ir pradėjome vaišes. Įėjo šeimininkas. Krapštydamas užmiegotas akis, pagailėjo mūsų, kad vaikščiojame tokią bjaurią naktį. "Mums visados gerai.”- atsakiau ir pasilenkiau po stalu, kur buvo pastatytas mano puslitris degtinės. Ištraukiau jj ir čiupau šeimininką juokaudamas: “Ot.dabar gausi protokolą už naminės degtinės laikymą". Šeimininkas, gerai suprasdamas juokus, atsakė: "Na vyrai, aš nežinojau, kad jis čia yra aš jį būčiau be protokolo jau seniai sunaikinęs.” "Na protokolo gal nebus, bet turi atiduoti jį mums išgerti.”- juokaujame. Aš atsisėdau užstalėje prie sienos. Iš vienos pusės sėdi Aldutė, o iš kitos- jos mamytė vadinasi, mano uošvė. Kiti susėdo aplink ir ragaujame po truputį. Laikas greitai bėga, nes labai smagu. Mano uošvė pasakoja apie bolševikų darbus savam krašte, kiek daug gerų žmonių suareštuota kiek daug išdavysčių. Sako: "Pas mus dabar vargai, kančios ir ašaros. O tas burliokų sekimas! Neturime ramybės nei dieną, nei naktį!"

Aš sėdžiu tarp būsimos mano žmonos Aldutės ir tarp jos mamytės, vadinasi, busimosios uošvės. 'Tur būt jau nemyli manęs, kad nepakalbini?”-tyliai sušnabždėjo man į ausi prisiglaudusi Aldutė. Aš, nuraudęs iš lėto apkabinau, ir, dar arčiau prisiglaudęs, jai pasakiau: "Juk tu gerai žinai, kad aš tave karštai myliu."- tyliai atsakiau jai. "Kam tu taip turi sakyti ant manęs?" O iš tikrųjų aš ją karštai myliu, nes ji to verta. Jos mėlynos it lino žiedeliai akutės verte veria mano sielos gilumą, ji karštai myli savo tautą. Jos akutėse kažkoks jaunystės veržlumas.- mylėti Lietuvos partizanus. o daugiausiai mane. Ji- tikra lietuvaitė, dėl laisvės kovotojų paaukojusi visą savo jaunystės gyvenimą.

Naktis praslinko nepastebimai. Pasižiūriu į laikrodį. Jau ketvirta valanda. Jau laikas mums išeiti, nes gali išaušti. Mudu su Simu apsitaisome ir pradedame atsisveikinti. Karštai pabučiuoju Aldutės mamą, kuri man palinki laimingos kelionės. Ji liko kambaryje, o Aldutė išleido į kiemą. Susitariu su Aldute susitikti po trijų savaičių, nes anksčiau nebus galima. Karštas atsisveikinimo bučkis truputį sujaudino mane, bet ką darysi. Tokia dalia. Sukandęs dantis žengiu žingsnį atgal ir, pridėjęs prie kepurės ranką, ištariu paskutinį "sudiev." Ji liko ramiai stovėti, o mudu su Simu dingome tamsumoje.

Ryto metą- vėl darbas. Reikia baigti statyti savo "trobą". Nors ji ir ne visai užbaigta- susikraustome gyventi. Vakare užsikuriam geležinę krosnelę. Pasidaro šilta, smagu. Džiūgaujame, kad turėsime šiltą žiemos prabuvimą. Jeigu tik burliokai neužjus. Mano būrio vadas į viršutinį balkį įrašo cheminiu pieštuku persikraustymo datą, kurios niekada nepamiršime: 1950.XI.15.

Vadinasi, gyvename jau savom rankom pastatytoje troboje. Gera, jauku, džiaugiamės, kad turime pastogę, kurios burliokai tikrai nežino. Naktimis, nesant pėdsako, išeiname parsinešti maisto. O kai niekur neiname, dainuojame partizanines dainas arba sekame pasakas. Na ir iš tikrųjų smagu. Kartą išėjome pas gerą žmogų, kuris turėjo daug cukraus, paprašėme. Žinoma žmogus neatsisakė. Apvylė tik tiek, kad mudu vos ne vos partempėme namo. Buvom labai išvargę, visą dieną miegojome ant kietų narų. bet jautėmės kaip mamytės paklotoje lovoje. Išmiegoję beveik visą parą, pabudome. Augustina padarė mums valgyti. Pavalgę rūkome papirosus, nes ir jų nemažai parsinešėme. Šnekučiuojame apie žygio įvykius. Žodžiu sakant, leidžiam dar nenubodusias bunkery bjaurias rudens dienas. Turime cukraus, rūkalų ir bulvių. O mėsos jau nėra Kalbamės ką daryti. Eiti į kaimą negalima, nes liks pėdsakai. Gali atsekti iki pat bunkerio. Galų gale nutarėm eiti prašyti iš gerų žmonių, kurie myli partizanus ir Tėvynę. Pėdsakui sumažėjus, vieną vakarą mudu su Simu labai atsargiai ištykiname iš girios. Perėję kelis ūkininkus, turim mėsos, bulvių, visko, ko tik mums reikėjo. Mat dvejose vietose pataikėm ant skerstuvių. Na tai kur negausi, užtaikęs tokį momentą. Džiūgaujame. "Užeikim pas tą ūkininką, kur buvo tavo Aldutė."- tarė Simas. Aš noriu paimti kelnių lopų. O ten aš pats buvau palikęs savo senas kelnes, kurias Aldutė išardė, išplovė ir padėjo. "Gerai, užeikim.”- atsakiau, bet jau ne taip kaip kitados, kai būdavo Aldutė. Kitados, tai tiesiog eičiau per visokias užtvaras, o dabar jau visai ne taip. Užeiname, paprašome kelnių. Šeimininkė sako visai nežinanti, kur jos yra ir visiškai nemačiusi. "Gal Aldutė išsinešė?”-paklausė manęs Simas. "Ne. neišsinešė. Kam gi jai neštis, juk jai tų kelnių visai niekam nereikia' - drąsiai atkirtau Simui.

Užeiname paskutinėn vieton. Nespėjus man prieiti prie ūkio, pradėjo smarkiai loti šuo. Pasidarė įtartina. Simas numeta nuo nugaros maišą sakydamas: “Tu čia pasilik, o aš eisiu į trobą vienas. Aš labai greitai ateisiu" "Gerai.”- atsakau ir jis nueina Laukiu, laukiu ir niekaip negaliu sulaukti. Tas oro bjaurumas! Drimba ledo kruopos, vėjas, šalta tiesiog sakant, šuo per lauką nebėgtų, o čia plonai apsirengus išstovėti pusvalandį- ne juokas. Pagaliau pamačiau dideliais žingsniais atskubantį Simą. Dar jam nepriėjus, piktai pasakiau: "Ką tu taip ilgai veikei, kad niekaip negalima sulaukti?” Nors negražu būtų man ant jo bartis, juk jis būrio vadas, jis mano viršininkas. Simas teisinasi, kad šeimininkė tokia neapsukri, kad jokiu būdu greičiau negalėjęs. Čiumpame už maišų, užsimetame juos ant pečių ir einame "namo". Pabudęs ryte pirmą kartą atsikeliu virti pusryčių, nes mūsų gyvenimo draugė Augustina nepatenkinta: kam ji viena turinti virti, kad galime ir mes. Visame savo jaunystės gyvenime nepratęs dirbti tokio darbo. Simas mane mokina juokaudamas: "Dabar turėsi progos išmokti, kad anksčiau nemokėjai, nes, jeigu tavo žmona kada nors gyvenime susirgs tai tu jau mokėsi jai išvirti valgyti.”- tyčiojasi iš manęs kaip galėdamas. "Tikra teisybė".- pagalvojau, net ir pats pritariau jo žodžiams. Partizanas moka vargti, kentėti, turi mokėti ir dirbti viską. Ką padarysi, juk visi sako, kad sunki partizano dalia Bet vis dėlto aš nesiskundžiu, nes žymiai geriau gyvenu dabar, kaip kad prieš tris metus gyvenau Rusijoje.

Mūsų bunkeris šiltas ir patogus. Gyvename be vargo ir be šalčio. Kiekvieną vakarą einame į kaimą, tai duonos, tai pieno arba bulvių parsinešti, žodžiu sakant, rūpinamės maistu, nes kito darbo neturime.

Kartą Simas sako: "Eikim. Girdeni. pasipinigauti, nes su pinigais labai striuka. Eikim tolokai, apie kokį 10 kilometrų, žinai, kur judu su Zigmu užsakėte."- aiškina man. “Gerai, galėsim eiti.”- atsakiau. Apsitaisome ir išeinam. Kelias labai bjaurus, o jau lyja! Tiesiog kaip iš kibiro pila. Einam mudu į buvusių stribitelių šeimą. Ten likę jų tėvai, o du vaikai, buvę stribiteliai, seniai sulikviduoti. Nakties tamsumoje matom dviejų ūkininkų žiburius. Simui sakau, kad tai, turbūt ir bus tai, ko mums reikia Simas pažiūri į kompasą, kryptis- tiesiai į rytus. Jis mane tikina kad mums reikėjo eiti truputį į šiaurę, o mes einame tiesiog į rytus. Suabejojau ir aš. Man, mat, kraštas nežinomas, tik vieną kartą esu ten buvęs. Pasukame į šiaurę ir einame. Paėję kokį 1.5km. atsidūrėm kažkokioj, net ir Simui nežinomoj, vietoj. Dairomės į ūkius- nepažįstami. Visiškai nesiorientuojame, kur esame. Simui dar kartą tvirtinu, kad tikriausiai bus ten, kur matau žiburius. Jis mano žodžių jau neginčija, bet taip pat abejoja."Užeikim į tą ūkį pasiklausti kelio."- patariau Simui. "Na gerai, tai tu užeik,aš pasiliksiu sargyboj.” Tyliai prislenku artyn durų, žibalinė lempa aiškiai apšviečia kambarį ir pusę kiemo. Pamačiau prie stalo sėdinčią moteriškę. Prie lango nelindau, nenorėjau, kad mane apšviestų. Pagirys visai netoli, gali pastebėti rusai. Tyliai paklebinu durų rankeną. Moteriškė tuoj išgirdo ir, net nepaklaususi kas, skubiai atrišo duris. Nusigręžus nuo manęs, lėtais žingsniais grįžo prie stalo, piktai bardamasi: "Ot ištvirkėlis! Išeini ir nežinai, kada pareiti, girtuokliauji kažkur po kaimus, o tu, namuose pasilikusi, lauk ilgiausias valandas! Matyt nei kiek nenori žiūrėti namų tvarkos! Tau rūpi tik kur išeiti."- bara mane visokiais žodžiais, nepasižiūrėdama ką baranti. Mat jos vyro namuose nebuvo matyti. Kur nors tikrai išėjęs girtuokliauti. Ji pagalvojo, kad baranti parėjusį savo vyrą. Ji pirma manęs įėjo ir atsisėdo prie stalo. Į mane neatsigęždama, vis tiek varo savo bobiškas melodijas. Stoviu prie durų kaip įdiegtas, nenulaikydamas juoko. Užsiėmiau ranka burną, kad nesusijuokčiau balsu. Man buvo įdomu išklausyti bobiškų godžiukų. Pabaigus jai bartis, pasisveikinau su labu vakaru. Atsigrįžta į mane ir, pamačiusi nusigąsta kad ne savo vyrą barė, o nežinomą kažkokį partizaną. Išpylė ją šaltas prakaitas iš gėdos bei išgąsčio. Tik sušuko: "O. Dieve! Atsiprašau, ponas, mat aš galvojau, kad mano vyras parėjo ir taip negražiai išsireiškiau”. “Nieko, nieko- ramiai atsakiau.- tik kam reikia barti vyrus, juk jie visuomet geri!”- juokauju aš. Užbaigęs juoką, pasveikinau ir paklausiau pavardės. Ji pasakė tokią pavardę, kurios mums reikia. Pareikalauju paaiškinti, kodėl pavardė atitinka. O ji sako: "Taigi, mano uošviai, nes mano vyras yra jų sūnus, tų žmonių, stribitelių brolis”. "Ot pataikiau kur užeiti kelio klausti! Tai jau tikrai praneš rusams apie mūsų atsilankymą.”- pagalvojau. Išeidamas įsakiau, kad nepraneštų, nes už pranešimą gręsia pavojus gyvybei. Atsisveikinęs išėjau. Paėmę baudą, grįžtame namo. Smarkiai pila lietus, šaltas vėjas, purvas, vos neprikabinu batų. Smarkiai išvargę, lėtais žingsniais slenkame bunkerio link, dejuodami, kad sunkus žygis. "Pinigus mes tikrai uždirbome. Juk be šimto rublių tikrai negali eiti tiek kelio.”- patvirtino neatsigręždamas Simas.

Priėję bunkerį, išsėmėm vandenį ir saldžiai užmigome, nes buvome labai išvargę. Šiandien šeštadienis. Valgydami pusryčius, kalbame, kad šiandien turi atvykti mano Aldutė, nes jau lygiai trys savaitės nuo išsiskyrimo dienos. "Buvo taip sutarta, kad po trijų savaičių atsilankvs."-džlaugsmingai aiškinu savo gyvenimo draugams. "Tau šiandien bus ilga diena- sako Augustina- nes iš anksto pradėjai kalbėti apie vakarą ir susitikimą su ja. Tau šiandien tikrai nusibos diena. “O gal visai neateis.-pridūrė Simas.- gal jau kitą myli? O gal su tavim ir susitikti daugiau nebenorės?"- juokaudamas toliau tyčiojasi. "Tikrai netikiu, kad ji taip padarys, nes ji mane myli iš visos širdies.'- drąsiai atsakiau.

Atėjus vakarui, apsitaisę išeiname mudu su Simu į tą vietą, kur turėjo ateiti Aldutė. Einame nieko nekalbėdami. Nenoriu kalbėti, nes mano galva užimta gražiom svajonėm apie susitikimo įdomumus. Jau netoli tas ūkis, įsivaizduoju, kaip spaudžiu jos rankutę, apkabinęs jos gražų liemenėlį, glaudžiu prie savęs, bučiuodamas rausvas lūputes, lyg jaučiu, kaip plaka jos širdžiukė, kaip kužda man prisiglaudusi į ausį: "Girdeni, kaip aš tavęs pasiilgau ir kaip aš tave karštai myliu. Tiesiog keliaučiau šimtus kilometrų pėsčia pereičiau basa rudens šalnas, kad tik tave pamatyčiau, kad tik su tavimi!" Puiki mano savijauta ir aš tikrai tikiu, kad rasiu atvykusią. Štai mes prie durų, įeiname į kambarį. Tuoj supratau iš šeimininkės žvilgsnio, kad Aldutės nėra. Ilgai nebuvom. Atsisveikinę tuoj išėjom. Simas žingsniuoja pirma o aš nuleidęs galvą rodos, praradau kažkokį turtą, iš paskos. Tokios gražios dienos svajonės ir tokia linksma vakaro kelionė nuėjo veltui...

Sekmadienio vakare išeiname į tolima žygį. Mudu su Simu susitikome dar vieną savo būrio partizaną Bičiulį, su kuriuo buvo sutarta. Jis praneša kad ten, kur mes turėsime eiti, kaip mėšlo pilna rusų. Žygis neįvyko.- iš pusiaukelės grįžome namo. Nekantriai laukiu pirmadienio vakaro, nes gal per sekmadienį ar pirmadienį atėjo Aldutė. Vakare mudu su Simu vėl einame sutarton vieton į susitikimą. Ir vėl nėra. Didžiausias nerimas apėmė mane: gal burliokai suėmė? Arba gal įvyko kokia nelaimė? "O gal dėl blogo kelio neatėjo?''- abejoja Simas. Ne. kas dėl blogo kelio, tai vis tiek būtų atėjusi. Aš manau, kad įvyko kažkokia nelaimė. O gal nepataisė Augustinos laikrodžio? "Greičiausia, kad laikrodis ir bus neatvykimo priežastis, "-svarstome bendrai. Pareiname į bunkeri. Aš lyg nesavam kailyje. Vangiai įsirangau pro žemas bunkerio duris į vidų. Ant narų radome besėdinčias dvi laimingas ypatas- tai Pranas ir Augustina Jie linksmai nusiteikę, bemaž kartu paklausė: “Tai jau, tur būt, nėra Aldutės, kad taip greitai parėjot?" “Nėra"- negarsiai atsakiau jiems ir. tvarkingai pasidėjęs ginklus, nusivilkęs, atsiguliau. Atsigulė Pranas su Augustina, o vėliau ir Simas. Stengiuosi kuo greičiau užmigti, nes darosi labai nesmagu. Simas tuojau užmigo, o Augustina su Pranu susiglaudę kažką tyliai šnabždasi, džiaugiasi savo laimės valandomis, kad abiejų karštai mylinčios širdys, priėmuslos ištikimybės priesaiką, nors ir varge leidžia susikurti laimės valandėlę. Pavydžiu jiems, kad jie tokie laimingi, o aš vienišas blaškausi ant kietų narų ir niekaip negaliu užmigti. Neapykanta grumiasi mano krūtinėje, kad jie gali susitikti kada nori, o aš- negaliu, kol nurimęs užmiegu.

Antradienio vakare Simas grižo iš kaimo labai anksti, gal kokia 19-tą valanda. Mudu su Augustina ką tik buvome atsigulę, o aš jau truputį buvau prisnūdęs, kai pajutau kad Simas uždegė lempą ir. išėmęs iš kišenės Augustinos rankinį laikrodi, tarė; "Na Augustina paimk ir paklausyk kaip gerai eina". Augustina patenkinta griebė iš Simo laikrodį ir pridėjo prie ausies. "Eina labai gerai."- nusišypsojusi patvirtino Simui. Staiga pašokau ir aš, nes supratau, kad jau yra atvykusi mano Aldutė. Simas man numetė į guolį šimtą rublių sakydamas: "Na Girdeni, štai čia tau". Padėkojęs paklausiau, ar Aldutė atvežė tuos pinigus. "Taip. Aldutė. Ji tavęs laukia. Aš jai sakiau, kad tu tuoj ateisi."- patenkintas pasakė ir pradėjo nusirenginėti. Aš pašokęs skubiai apsirengiau ir tyliai išslinkau pagirio link. Lėtai prislinkau prie Aldutės šeimininko lango. Laimei pasiseka, neprižadinti šuns. Pažvelgęs pro langą, pamačiau pagal pečių ant suoliuko sėdinčią savo Aldutę. Sukrebždinau į langą. Tuoj sužiuro visos kambaryje esančios akys. “Jau atėjo.” išraudusi pasakė šeimininkei Aldutė. Šeimininkės sūnus atkišo duris ir mandagiai pakvietė į vidų. Pirma pasveikinau šeimininko šeimą, o paskui Aldutę. Šeimininkas pasiūlė susukti jo tabako ir paklausė, kas naujo. "Nieko".- ramiai atsakiau. Nesinorėjo daug kalbėti, todėl, kad mintys ir visa širdis palinkus į Aldutę. Parūkęs, paprašiau šeimininką apkloto, nes labai skubu, kad neužkluptu, rusai kambaryje.’Tada galiu greičiau žūti ir geras žmogus pražus su manimi, o gerus žmones reikia tausoti." Šeimininkė skubiai atnešė apklotą. Padėkoję abu išeiname su Aldute į mišką, nes miškas mūsų motina ir geriausia prieglauda. Šiandien daugelis lietuvių juo dengiasi. Naktis tamsi, slenkame girios link. Užsukame pas vieną moteriškę, gyvenančią prie pat girios, pasiimti šieno. Einame ir einame giria. O tamsumas! Visiškai nieko nematyti. Rodos Jau toli nuo krašto nuėjome. Nutarėm, kad jau bus gerai. Pasikloję šieną, atsigulėme su visais drabužiais, nes nusivilkti šalta ir nepatogu. Aldutė pasakoja apie savo kraštą, giriasi gerai gyvenanti, patenkinta kad su manim pavyko greitai susitikti. Glaustosi kaip kačiukas. Laimingas jaučiuosi ir aš. Truputį užmigome, nes rytas jau buvo visai netoli. Pabudę pamatėm, kad gerokai prisnigta. Labai nusiminėm- išeit negalima, nes liks pėdsakai. Aplinkui- retas eglynas, kas eis, tas gali pastebėti. Mūsų džiaugsmas virto liūdesiu: nei maisto galime parsinešti, nei tolyn į girią eiti. "Ot nelaimingas šis mudviejų susitikimas".- liūdnai guodžiasi man Aldutė. "Tikrai. tikrai."- patvirtinu ir aš, nes sniegas ir man didelis rūpestis. Vieną parą išbuvome nevalgę ir negėrę. Man ne taip sunku, nes aš pratęs prie visko, o Aldutė jau vos neverkia, nes nori ne tiek valgyti, kiek gerti. Burna visai išdžiūvusi, lūpos sukepę, išbalusi, kaip drobė, dejuoja šalčio krečiama.

Dieve, Dieve! Na kodėl mes tokie nelaimingi! Nejaugi Dievulis nepasigailės mūsų ir leis čia kankintis."-raminančiais žodžiais guodžiu. Juk kitados irgi taip būdavo: čia užsnigdavo, čia vėl nuleisdavo, nuleis ir dabar. Pavakary pradėjo skaudėti man kojas, nes sergu reumatizmu. Prieš oro atmainą visuomet man skauda “Bus gerai. Aldut, man skauda kojas." Išgirdau kažkur užgiedojo gaidys, o tai tikrai prieš oro pasikeitimą. "Pamatysi-rytoj bus kitaip.”- džiuginu ją. Rytojaus dieną atvežė žmogus į mišką miltų degtinės virimui. Jis užkūrė ugnį ir pradėjo užtaisinėti rūgimui. Mums pasidarė žymiai geriau, nes žmogus paliko pėdsakus, kuriais mes galime išeiti iš girios. Nusiunčiau Aldutę į kaimą parnešti maisto, o aš guolį perkeliu į  kitą šnapsvyrvklos pusę, žymiai toliau nuo pagirio. Ten tankesnis eglynas. Po poros valandų pareina su maistu Aldutė. Jau ir ji pripažįsta, kad oras keisis. Šalčio jau visai nebebuvo, rūkas apglėbė visą žemę. sparčiai tirpo sniegas ir buvo labai panašu į lietų. Dar vieną dieną praleidus, sniego visai mažai beliko. Galima išeiti nepaliekant pėdsakų. Mudviejų sielos ramesnės, nors jau kalbame apie greitą išsiskyrimą. Pavakaryje, apie 16val. susitvarkome ir Aldutė palydi mane mišku geroką galą. Sustoję atsiskyrimo vietoje, nutariame, kad per visą žiemą nesusitiksim, nes mūsų susitikimai- didelis vargas kitiems ir mums. Pakviečiau ją atvykti tik pavasarį, kovo mėnesį, kai bus mano vardo diena ir mano partizanavimo vienerių metų sukaktuvės. “Vadinasi, bus iškilmingas balius”, džiūgaudamas pasakau jai. Pažadėjo tikrai atvykti. Aš jai pažadėjau priimti į bunkerį. Dabar nenorėjau bunkerio parodyti, nes visa žiema prieš akis, o juk visokių blogų žmonių gali praeiti mišku, galima ir išdavystė. Aldutė taip pat išsitarė, kad nenorinti žinoti, kur bunkeris yra. Nors aš ja tikrai pasitikiu. Ji neišduos, nes nenorės žudyti savo mylimo vyro ir nusikalsti tautai. Ji mane palydėjo visai netoli bunkerio, bet aš jai pamelavau, kad labai skubu, nes dar turiu eiti keletą kilometrų. Už tą melagystę niekas ant manęs neturėtų pykti, nes visa tai dariau saugumo dėlei. Po neilgo pasikalbėjimo meiliai pasibučiavę, išsiskyrėme. Liūdna ašarotom akim, lėtai nuėjo Aldutė, o aš. truputį pastovėjęs, pamažu prisiartinau prie bunkerio. Iš lėto. nesukeldamas triukšmo, paskleisdamas eglių šakas, kad nenugąsdinčiau savo draugų, žengiu į bunkerio kiemą. Tik staiga sutarškėjo ginklas ir aš pamačiau Simą išsigandusiom akim, išbalusį, kaip drobė ir atsukusį į mane šautuvo vamzdį, belaukiantį, kas pasirodys. Tai pamatęs, atsišaukiu: “Tai aš! Nenusigąskite”.- ir priėjęs pasisveikinau. “Truputį nugasdinai."-atsigaunan-čiu balsu tarė Simas. "Mes nei nepagalvojom, kad tu gali pareiti,”- atsiliepė, išlįsdama iš krūmų Augustina. Sulindome į vidų. Skundžiuos, kad nevalgęs daugiau nei parą turėjau išbūti. "Ale tu ir sunykęs barzda apžėlęs, išbalęs. Aš iš veido matau, kad matei daug vargo.”- rimtais žodžiais kalba Simas. "Jau temsta reikia eiti į kaimą.-užbaigia jis ir, pasiėmęs nuo narų maišą, rengiasi. "Kol dar visai nesutemo, pasidairysiu pagiryje. Gal pėdų kur pamatysiu, nes atrodo, kad šiandien kažkas ėjo per girią". “ O gal ir man eiti kartu".- pasisiūliau. Pagalvojęs sako: "Eikim, jei nori." Ne. noro visiškai neturėjau. Tik jeigu reikia. Esu labai išvargęs. "Na tai būk namuose."- pasakė eidamas pro duris ir išėjo.

Pasilikę su Augustina, išsivirėm kavos, pavalgėm ir laukėm sugrįžtančio iš kaimo Simo, nes buvo žadėjęs greitai grįžti. Augustina klausinėja kaip leidom su Aldute laiką, ką mes valgėm ir kas mums valgį parūpino. Užjaučiančiai, apgailestaudama maloniom akim žiūri į mane, apgailestauja kad nepasiūlė man įsidėti valgio arba nors cukraus ir katiliuką. "Būtumėt galėję nors kavos išsivirti.”- sako ji. Ji taip meiliai guodžia mane. kad man net smagu darosi. Augustina meilę supranta, nes ji pati pasiaukojančiai myli tik vieną- Praną.

Kažkas pasibeldžia į duris. Greitai pašokęs, atidarau be jokio išgąsčio, nes tikrai žinau, kad svetimas neateis, kad nežinančiam dieną bunkeris sunkiai randamas, o naktį tai tikrai niekas neras. “Paimk maišą. Aš kitaip neįeinu.'-tarė Simas. Man paėmus maišą, įlenda ir jis, visas šlapias, sulytas. Iš maišo aš išimu parsineštus du kepalus duonos ir visi ramiai susėdam vakarieniauti. Aš vakarieniauju jau antrą kartą. "Tu, Girdeni, su savo meile pasidarei daug juoko. Ta moteris, gardžiai nusikvatojusi sako: “Na, ar jau sugrįžo namo tavo svečias?” Ji sako, kad galėjusi ir pakliūti per judu. Ji nei užmigti negalėjusi kol judu ten buvot.’’-juokdamasis bobos pliauškalą atpasakoja man Simas. Tai žmonės! Tikrai netikėjau, kad ta boba taip išdrįs plepėti. Nei vienas žmogus be meilės negyvena. Ne tą- tai tą vis ką nors turi mylėti. Ir dėl ko meilę visi taip smerkia? Kad tik gaut pasišaipyt iš kito, kad tik kuo daugiau apjuodinti kitą, o savęs, saugok Dieve, niekuomet nemato. Mudu su Aldute tiek privargom, kad nei vienam to nelinkėčiau. o ji dar išdrįsta iš mūsų pasijuokti! Aš esu labai atviras. Pasipasakoju saviškiams, kad šventai myliu Aldutę ir ateity ji bus mano žmona, nes to aš nelaikiau didele paslaptimi, o tokių, kaip aš, šiandieną gana daug. Mano nuomone, tikra meilė- tai priimtas dalykas ir, aš manau, tą daug kas pripažins. ’’O to bobos nesąmoningo pliauškalo aš visai į galvą neimu.”- ramiai pasakiau Simui ir pasiruošiau miegui.

Ryte atsikėlę pavalgėm ir, kai visai išaušo, išėjom maskuoti mūsų pačių padarytų takų. Simas pasiuntė mane atsinešti iš kur nors toliau lapų, o jis užšluoja takelius. Atnešiau tiek kiek tilpo į palapinę, o jis, jau bebaigiąs, paklausė manęs: “Ar daug prinešei?” "Nemažai.”- atsakiau ir, pažiūrėjęs į jo užmaskuotus takus, nusistebėjau, kad taip gražiai galima užtaisyti: žiūrėk kaip nori- niekaip nesuprasi, kad čia buvo takas. Simas senas partizanas turintis patyrimo bei praktikos. “Aš tikrai taip nepadaryčiau.”- pagalvojau. Simas užvedė kalbą apie greitai ateinančias Kalėdų šventes, kurioms reikia pasirūpinti kokio nors geresnio maisto. Visai biednai negali-ma "Reikia užprašyti iškepti pyragą, kugelio ar kokiu bandelių užsigardžiavimui."- linksmai sako man, o aš širdingai pritariu jo žodžiams, sakydamas: "Aišku, juk ir mes norim įdomiau praleist šventę, nors ir išstumti iš gražaus gyveninio, bet vis dėl to reikia prisiminti, kad kadaise gyvenome". Trečiadienio vakare prieš Kalėdas, mudu su Simu einame bausti "tautai ir žmonijai nusikaltusio" (taip bolševikai vadino) valstiečio. Naktis graži, mėnulis aiškiai šviečia o mums tai labai negerai- toli matyti. Gali šnipai pasekti, arba čekistai gali pastoti kelią. "Štai ūkis, kur gyvena baudžiamasis.”-parodė man ir sako: "Eisim toliau valgyti vakarienės pas gerą žmogų. Aš noriu valgyti". Valgyti noriu ir aš. Juk mudu esame be pietų. "Tavo užmanymai ir man labai patinka”.-linksmai pritariu Simui. Prieiname prie ūkio. Šuo pilna gerkle pradėjo loti ant mūsų. Simas lėtai prieina prie lango ir, jam dar nespėjus nei pažvelgti, išeina šeimininkas. "Labas!"- tyliai pasveikina Simą. Pasveikinu priėjęs ir aš. Keletą žingsnių atsitraukiu ir klausausi šunų lojimo. Rytų pusėje šunys loja visokiais balsais. Išgirdau kaip šeimininkas prisiglaudęs sako Simui: "Vyručiai, atsargiai. Juk čia yra rusų. Aš nemačiau, bet man sakė du žmonės, kurie tikrai matė." Jeigu taip, tai atsisveikinam ir skubiai išeinam namų link. Laimingai artėjame niekieno nepastebėti link gyvenvietės. Simui sakau: "Čia atrodo, ramu. Užeikime vakarienės." Einame kur žiburys. Priėjęs prie lango, Simas greit sugrįžta atgal ir sako man: "Čia negalima, yra nepažįstamas žmogus. Eikime kitur."-parodė man pirštu į gretimą ūkį. Užeiname paprašome vakarienės ir pavalgę greitai išeiname. Pakelyje užsukame dar pas vieną ūkininką. Šeimininkas begulįs lovoje, skundžiasi truputį sergąs, o jo duktė besiuvanti Augustinai švarką. Linksmai šį bei tą pasišnekučiuojam. Aš paklausiu, ar nėra rusų. Pakylam išeiti. Šeimininkas, pakėlęs galvą, paklausė šeimininkės, kodėl ji neatiduodanti mūsų pyrago. Siuvėja metė darbą ir greitai nubėgus į kitą kambarį, atnešė mums keturias plotkas. Tai- Kūčių pyragas. Gražiai suvyniojusi, padavė man ir vėl atsisėdo siūti. Aš nuoširdžiai padėkojau ir paprašiau Simo. kad įsidėtų į kasetę, nes aš neturiu kur. Siuvėja skubiai išspruko pro duris palaikyti šuns, kad nekeltų triukšmo. Atsisveikinę išeiname į kiemą Šuo cvpdamas nori ištrūkti ir pulti mus. Siuvėja negailestingai įstumia jį į būdą ir. užtrenkusi duris, palydi mudu per kiemą "Simai, veskimės tą panelę pas save į bunkeri. Galėsime visi gyventi. Bus daugiau žmonių, aišku, gyvenimas bus linksmesnis”. Ji atsikalbinėja, kad paklysianti ir, be to girioje labai bijanti. "Na tur būt eisim. Girdeni."- atsisveikindamas su mergaite sako Simas. Atsisveikinu ir aš. Dar kartą padėkoju už mums dovanotą Kūčių pyragą, pasidžiaugiu, kad ir mes.-kaip bolševikai vadina “banditai'.-galėsim katalikiškai atšvęsti Kūčias.

Parėję į bunkeri nusirengiam. Aš skubiai nusiaunu batus. Jie pilni vandens, kojos šalo lvg stovint ant ledo, nes miške daug vandens, o mano batai kiauri- tuoj prisemiu.

Ryte išeiname stovėti sargybos, nes sužinojom, kad rusai eina į miškus, tai ir mes pradedame atsargiai laikytis, kad kartais, neduok Dieve neįvyktų nelaimė. Priešpietėj pradeda po truputį snigti. Mums pasidaro nesmagu: Kalėdoms nieko neturim ir, matyt, neturėsim, nes, kai užsnigs, negalėsim niekur išeiti. Augustina dienos metu išbėgo į kaimą. Pasinaudodama snigimu dar ko nors parsineš, o mudu su Simu guodžiamės vienas kitam, kad biednai turėsim šventę švęsti- negalėsim niekur išeiti. Po poros valandų pareina Augustina. "O sniego jau pilna- džiūgauja ji.-greitai užsnigs mano pėdas". Simas paklausė Augustinos: "Kas naujo? Ar burliokų nėra kaime?” “Nieko nėra, žmonės nematė, visur ramu." Tada nutraukiu sargybą ir visi sueiname į bunkerj. Prieblandoj snigti visiškai nustojo. Oras pasidarė šiltesnis. Mes pradedame džiaugtis, kad gal išeisim kur nors šventėms. Pėdsakų neliks, gal ir šaltis visiškai kris. Sutemus jau rengėmės miegoti, kai išgirdau seriją trenksmų. Sakau Simui: “Bėkim pasiklausyti, gal mūsų vyrus užpuolė?" Trenksmai girdėjosi visai arti. Išbėgę laukan, supratome, kad tai ne šautuvų ir ne automatų serijos. "Greičiausiai tai priešlėktuvinai pabūklai".- svarstome. Ir neapsakomai nudžiungame, kad gal įvyko koks incidentas. Gal prasidės karas, kaip nors nusimesim vergijos pančius ir išeisim laimėtojais į laimingą laisvės gyvenimą. “Oi. Dieve, tik duok greičiau."- linksmai atsidusom ir atsigulėm.

Išaušo šeštadienis, pėdsakas dar nemažėja tik pradėjo daugiau šalti. Mūsų visi švenčių užsimojimai nuėjo niekais. Negalime išeiti į kaimą, negalime nieko pasirūpinti šventėms, visai blogai ir su kasdieniniu maistu, o jau su šventiniu ir kalbos negali būti. Kalbame: "Turėsim šventes švęsti taip, kaip paprastas dienas, mandresnio nieko neištaisant". Štai jau ir sekmadienis. Kūčių diena. Pėdsakas tas pats. Iš ryto atsikėliau jau švintant. Anksčiau keltis nebuvo prasmės todėl, kad pasninko diena, o aš dar nutariau visai nevalgyti, tai nereikia nei virti nieko. Augustina atsikėlusi pravirę kavos, o aš ir tos nutariau neragauti ir tuščia širdžia laukti Kūčių. Simas su Augustina taip pat laikosi. Jis kavos su duona užgėrė truputį, o Augustina nei nepastebėjau, ar valgė ką ar ne. Nekantriai laukiame vakaro. Apie vidurdienį visi karštai pasimeldžiam taip, kaip pridera tikriems tautiečiams katalikams, o ypatingai mums, partizanams, atskirtiems nuo žmonių ir gražaus gyvenimo. Malda- šiandieninė mūsų paguoda visa mūsų meilės šiluma bei saugumas. Dievą aš karštai myliu ir karštai tikiu į jį. Visokių minčių šiandien man ateina į galvą. Pagalvojau ne kartą, kad šį vakarą, susirinks prie Kūčių stalo likusi laisvėje mano šeima o manęs nebus. Aš atplėštas nuo saviškių ir išvytas į miškus kaip koks bedalis, nieko neverčiausias žmogus ir tik vien už tai, kad myliu savo tėvynę, nemindžioju švento katalikų tikėjimo. Myliu ir mylėsiu- dėl to pasiryžau atiduoti brangiausią savo turtą- gyvybę, ir kol plaks krūtinėje mano širdis.-kiekvienas jos dūžis bus paaukotas tėvynei. Bolševikų vergu nebūsiu! Tikrai ne. Jie nėra verti vairuoti mano gyvenimo rodyklę ir aš ne jų vergas ir ne rusas, bet tikras lietuvis ir neminsiu po kojomis Lietuvos vardo.

Pradėjus temti. Augustina pradėjo ruošti Kūčių užkandžius. Mudu su Simu padedam ką galim. Paskui nusiprausiam, sutraukiam po vieną cigaretę ir laukiam Kūčių. Augustina, pabaigus virimą, nusiprausė ir padėjo ant stalo valgius. Mes atsistoję sukalbame partizanų maldą ir vienerius poterius. Aš pastebėjau, kaip Augustina, lėtai sėsdama prie stalo, nubraukė ašarą, pasidaro ir man labai nesmagu. Prisiminiau, kad šį vakarą už Kūčių stalo bedalė mano mama išliejo dėl manęs daug ašarų. Ji mane taip karštai mylėjo, kad čia negaliu nei parašyti viso to. kas yra pergyventa. Broliai ir sesės taip pat pergyvena dėl mano likimo, jie gaili manęs, o man gaila jų. Nieko nepadarysi- tokia žiauri mūsų dalia. Tikrai pasakius, tai ne vien mano šeima bet tūkstančiai tokių ar panašių šeimų šį vakarą gailiai pravirko. Patys nelaimingiausieji mūsų tautiečiai tremtiniai, parėję iš šachtų ar iš girių. Didžiausiai nuvargę, prisiminė, kad tai Kūčios, o čia nėra ką valgyti, net duonutės. Jie žino. kad Kalėdų rytą turės eiti į darbą, tai kaip jie turi jaustis? Dieve, palengvink jų kančias! Tik tiek aš jiems tegaliu padėti. Simas, paėmęs plotką. davė atlaužti man ir Augustinai. Suvalgę jas, pradedame užkandžiauti, linkėdami vienas kitam, kad kitais metais galėtume laisvėje švęsti Kalėdas. Pavalgę, prisiminėm visokius daromus burtus: kad reikia malkų glėbį įnešti ir, jei būsią porom, tai reiškia šįmet apsivesi, jei ne- neapsivesi. Augustina užminė dar kokį tai vardų rašymą. Surašius, reikia padėti po pagalve, o ryte ištraukti vieną papuolusį be skirstymų ir kokį vardą išsitrauksi- tai tokiam ir teksi.

Kiek linksmiau pajuokavę, atsigulėm.

Šv. Kalėdų rytą atsikėlę, sukalbame Jėzaus Širdies litaniją Kaip pridera katalikui, pasveikinau aš savo gyvenimo draugus su šventėm ir sėdome valgyti. Pirmoji Kalėdų diena praslinko nepastebimai. Nepajutome, kad jau temsta. Mudu su Simu tariamės išeiti į kaimą, o Augustina žada pasilikti namuose. Nusiprausęs jau teigiu pasiruošti, kai pamačiau pro langą, kad link mūsų bunkerio slenka du šešėliai. Truputį nusigandau, nes mūsų bunkerį žino tik Pranas, tai būtų atėjęs vienas, o kadangi du, tai velnias žino, kas antras? Gal bolševikai? Griebiau už ginklo ir, laikydamas bunkerio duris, sušukau: "Kas?” “Aš. aš."- atsiliepia Pranas. Pravėriau duris, pažinęs jo balsą. "Labas vakaras!”- linksmai pasveikino, įėjęs į vidų. Tai Algirdas-mūsų rinktinės vadas su Pranu atėjo aplankyti švenčių proga Pasveikino mus su šventėm, broliškai pasibučiavom ir susėdom. Jie abu linksmai nusiteikę, juokauja ir giriasi, užėję mūsų pasiimti į kompaniją ir vestis į  kaimą pas gerus žmones. Mudu su Simu sutinkame eiti su jais. "Ten yra muzika taip pat ir jaunuomenė. Bus visokių vaišių, praleisim valandėlę linksmiau,”- aiškina mums Pranas. Baigę susitvarkyti, išeiname visi. Eina su mumis kartu ir Augustina. Užpučiam lempą ir žingsniuojam į pagirį. Eidami per kaimą, girdime šventiškus žmonių juokavimus. "Visi. matyt, dar kol kas turi iš ko linksmintis."- pastebėjome. Prieiname prie ūkio. Garsi daina aidi jau iš tolo. Pranas pritykinęs pažiūrėjo pro langą, kas yra viduje. Atsigręžęs į mus sako: "Eiti negalima. Yra negerų žmonių, kuriems rodytis negalime”. Vadinasi, nieko nepešę, turime grįžti atgal. Nusiminę sugrįžtam į bunkerį ir ant kitų savo narų, supami neramaus miego, sapne atradome visus balius ir jų linksmybes. To mums ir užteko...

Antrą Kalėdų dieną praleidom nuobodžiai. Vakare mudu su Simu einam į kaimą, gal sužinosim burliokų sekimus arba šiaip ką naujesnio. Buvo jau gerokai pašalę, einant labai toli girdėti. Burliokai iš pusės kilometro girdėtų mūsų žingsnius. Eidami per arimą kalbame. Šunys pradeda smarkiai loti. Mudu sustojam pasiklausyti. Išgirstam kažką einant. Simas šoka bėgti. Smarkiai bilda, bėgti negalima. Simas atsitūpė į griovį, o aš, priklaupęs ant vieno kelio, nusilaužiau pusautomačio atsargą ir sušukau: “Kas eina?" Sustojęs žmogus negarsiai pasisako savo pavardę ir iš kur. Tai buvo geras žmogus. Priėjęs mandagiai pasisveikinu ir atsiprašau už išgąsdinimą, įdaviau linkėjimų ir paleidau eiti namo. Einame, pamažu paklausydami šunų lojimų ir žmonių vaikščiojimų. Simas kumštelėjo man į pašonę” "Žiūrėk, raketa iššovė ir nelabai toli". Pakeliu akis- teisybė. Viena ir tuoj kita Aiškiai nušvietė apsiniaukusią šiaurės rytų padangę. Sustojome. Tuojau pasigirdo kulkosvaidžių maršas, jiems pritaria automatiniai ginklai, kad net aidi niūrūs laukai. "Dieve, padėk jiems!" -gailiai iš širdies atsiduso Simas. Dar gailiau pritariau ir aš. Juk ten kaunasi mūsų broliai. Kaulėta mirties ranka glosto prakaituotus, išbalusius brolių veidus. Jie ritasi su mirtimi. Kautynės verda mirtinos. Be atodairos girdime atsišaudymus iš abiejų pusių. Matyt, vyrai kupini nepalaužiamo jaunystės ryžto. Jie neabejoja nesvarbu, kad dešimtį arba dvidešimtį kartų didesnė čekistų gauja- nepasiduos niekšiškam priešui. "Kad kas mudu nuneštų į kautynių vietą ir leistų užimti geras pozicijas, tikrai jiems padėčiau.”- nuoširdžiai kalba Simas. Sutikčiau ir aš, jeigu tik būtų galima. Mes jiems daug galėtume padėti. Kalbėdami einame pamažu tolyn.

Kautynės tęsėsi kokį dvidešimt minučių. Gal ne vienas atidavė Tėvynei jauną savo gyvybę ir aplaistė krauju šventą Marijos žemę. Garbė jiems! Ir amžinoji šviesa teapšviečia jų sielas, jeigu kas žuvo. O jei visi laimingai ištrūko? "Tai ačiū Dievui”.- pasibaigus kautynėm, džiūgaujame mudu. Klajojome iki vėlyvo pusiaunakčio ir. nieko gero nelaimėję, sugrįžome namo.

Po Kalėdų švenčių išėjome sutikti savo būrio vyrų, turėjome daug tarnybinių reikalų ir pasitarti dėl uždavinių darymo. Supliekėm iš eilės tris vakarus, parsinešėm šešis šimtus rublių ir truputį mėsos, o kas buvo svarbiausiai reikalinga, nutarėm dar pažygiuoti po Naujų Metų o Nauji Metai poryt.

Šeštadienio vakare mudu su Simu nutarėm eiti į kaimą ir užsiprašyti pas mus į bunkerį gerus kaimynus, įduosim ką nors truputį nupirkti. Žinoma, bus įdomiau ir Naujus Metus sutikti, kai turėsim svečių. Užprašyti svečių išėjo vienas Simas. Po poros valandų sugrįžta ir praneša kad nieko gero- svečiai ateiti nesutiko. Jie labai baugūs ir eiti pas mus bijo, kad kartais neatsitiktų kokia nelaime. Ot tai žmonės, nusistebėjau, kad nakties metu bijo ateiti, rodos, kad juos kas pagaus. Simas irgi labai supykęs visaip juos apšneka. Jei neina- tai ir nereikia Dar prašyk ir dar turi didžiuotis. Prašvesime vieni. Įdaviau nupirkti cigarečių ir butelį šaltmėtinės. “Bus gerai ir be jų,"- įpykęs pasakė Simas ir nuėjo miegoti.

Ryte atsikėlę, radom gerokai prisnigta. Išeiti negalime, negalime nei pirkinių parsinešti. Svečiai, jeigu būtų ir sutikę ateiti, būtų negalėję, todėl, kad didelis pėdsakas. Taip buvo lemta vieniems švęsti ir be pirkinių. Nieko nepadarysi- tokia dalia. Priartėjo vakaras. Pasiruošiau laukti Naujųjų Metų. Kad nebūtų nuobodu, mudu lošėm "damkę”, o Augustina atsigulė. Mudu nutarėm vis tiek sulaukti Naujųjų 1951-ųjų Metų. Jau pusė 12-kos. Vadinasi sulaukėm 51-ujų metų. Senuosius 1950m.. ačiū Dievui, praleidom neblogai. Dieve, duok. kad 1951-uosius praleistume dar geriau, kad galėtume šiemet sulaukti laisvės ryto, o sekančiuose Naujuose Metuose galėtume gėrėtis Trispalvės šešėliais ir iškilmingai giedoti mylimos mūsų Tėvynės himno žodžius. Duok. Dieve, šįmet mums sulaukti laimingai išauštant laisvės ryto, nuoširdžiai palinkėję vienas kitam, saldžiai užmiegame.

Naujieji Metai praslinko be jokio įvairumo. Nuobodžiavome visą dieną. Pavarčiau savo dienoraščio puslapius, dar sulošėm “damkę". Taip be įdomumų, lyg koks šešėlis, praslinko šventė. Jau nusibodo gyventi bunkeryje. Naktį dar nieko, o išaušus dienai, nors ji ir neilga lyg didžiausias kalnas. Kol ją prastūmi negali garsiai nei kalbėti, nei subildėti, mirtinoj tyloj turi klausytis, ausis ištempęs, ar kas neateina ar kas neužeis.

Praleidom ir Trijų Karalių šventę, o sniego nemažėja o dar daugėja išeiti vis tiek niekur negali. Penktadienį, prieš Trijų Karalių šventę, buvom išėję į kaimą, nežiūrėdami į esantį sniegą, nors jo ir nedaug tebuvo, bet pėdsakai lieka ir gana. Ištykinome mudu su Simu eglynais, visaip pamėtydami pėdas. Iš tikrųjų mūsų pėdsaku tikrai nebūtų pasekę į bunkerį, bet kol išlaviravome, vargo turėjome nemažai. Nuėjome pas vieną pagiry gyvenantį ūkininką. Jis pranešė, kad kelią mums gali pastoti rusai. Dieną buvo pastebėti girios kampe. Gavę tokią žinią, nerizikavome eiti toliau, sugrįžome namo. Ir vėl juodam vargo bunkeryje. Ir vėl prasidėjo įkyrus dienų skaičiavimas ir sunkus požeminio oro gėrimas. Sulaukę nakties, sugulę ant narų traukiam daineles, tai kažkaip toje valandoje liūdesys ir ilgesys šventosios laisvės pamirštamas, lengviau tada kentėti jaunom, prislėgtom mūsų sielom, kažkaip lyg jauties atsipalaidavęs nuo geležinių pančių ar paleistas nuo lenciūgo. Dainuojant prieš mane stojasi Laisvė Angelo pavidale ir kviečia mane kartu. O aš vis ant tų pačių kietųjų narų traukiu partizanines arba meilės daineles. Tik mano siela it koks didžiulis erelis, kartu su Laisvės Angelu skraido aukštai, aukštai virš gražių mūsų tėvynės miestų. Man rodosi, kad aš laimingiausias žmogus pasaulyje.

Jau baigiame prastumti sausi. Atidžiai sekame komunistinę ir partizaninę spaudas. Politiniai įvykiai dėstosi labai pamažu. Laisvė mums dar gana toli. Iš visko sprendžiama kad galime šiemet laisvės ir nematyti. Gal dar ir sekančia žiemą turėsime leisti bunkeryje. Jeigu nežūsim. Išėjus į kaimą, žmonės labai džiuginasi, save ir mus įtikinėja, kad štai šią vasarą tikrai galima laukti, o iš tikrųjų dar sunku tikėtis.

Šiandien 30-ta sausio. Augustina ryte atsikėlė virti pusryčių, o mudu su Simu dar miegojom. Augustina kažkaip netikėtai sutarškino puodą ir pabudino mane. Atmerkiu akis. Bunkeryje šilta ir labai smagu. Augustina pusryčius jau išvirusi. Gerokai prašvitę. Laikas keltis. Keldamasis iš guolio, Augustinai pasakoju linksmą nakties sapną ir man iš tikrųjų smagu. Sapnavau kažkur tai pažįstamą žmogų, lyg tai koks balius, o aš partizano uniformoj, patenkintas ir lyg tai jau laisvas, linksmai vaikštinėju po kambarius. Kartu su manim mano mylima mamytė, kurią taip seniai esu matęs. Jau apie du metus metus jos nemačiau. Ir štai sapne pasirodo ji tokia linksma meiliai kalbina mane. Šalia mano mamytės stovi mano mylima mergaitė Aldutė. Aš labai gerai nusiteikęs, kad sutikau savo mamytę ir dar su Aldute. Džiūgauju, linksmai kažką pasakodamas, o Augustinos sutarškinto puodo garsas pabudino mane, nutraukė man laimingiausią miego valandėlę. Pabudęs atsikėliau ir taip gera mano širdyje, taip linksmas, kaip dar niekados nesu buvęs, nes atrodo man. kad tai ne sapnas, o tikrovė, atrodo, kad tikrai buvau susitikęs su mamyte ir Aldute. Ši diena man labai laiminga ir linksma. Ramus nakties miegas džiugina jauną mano krūtinę ilgai, ilgai.

Pradėjom pamažu leisti nuobodžias vasario dienas. Kažkaip nesuprantamai nuobodžios, rusų siautimai nežmoniški. Labai sunkus ir rizikingas išsilaikymas. Gali užtikti mūsų bunkerį, o šaltyje, jeigu išvytų, tai būtų neapsakomai sunku. Tada jau visiškai nebeišsilaikytumėm. Bet ką darysi. Mes dejuoti nemokame ir pasiryžę niekuomet nedejuoti, todėl kad partizanui netinka. Jis visada turi būti linksmas ir viskuo patenkintas.

Siautimams praėjus, vėl ant širdies lengviau. vėl, rodos, gyvensim šimtus metų ir niekas mūsų neras.

Vieną vakarą mes trise- Zigmas, Simas ir aš- išeiname į kaimą maisto parsinešti. Didelis atlydys, eiti sunku. Sniego apačioj- vanduo, einant klimpsta iki žemės. Einame atsargiai, apsidairydami. Niekur nieko nesigirdi. Užeiname pas vieną ūkininką pasiteirauti padėties. Žmogus paaiškino. kad visur, atrodo, ramu. Pavakarieniavę išeiname. Zigmas atsigręžęs į mus paklausė, ar eisim tiesiog į numatytą vietą, ar dar kur užsuksim. Simas patvirtino, kad reikia dar kur nors užsukti, laiko mums užteks. "Gerai.- sako Simas.- užeisim pas tą panelę, kur vakar kalbėjome. Su ja galima gerai paflirtuoti. Ji labai gudri, kalbos niekuomet jai nepritrūks.” "Be to ji moka labai bjauriai užbrėdyti.” aiškina mums Zigmas, artindamasis prie ūkio.

Užeiname į kiemą. Zigmas pritykinęs apžiūrėjo langus. Nieko blogo nematydamas, pasibeldė. Mudu su Simu stovime prie durų. Ateina prie mūsų ir Zigmas. Vikri mergaitė greitai atkišo duris ir išėjus pasveikino mus. Zigmas paklausė, ar svetimų nėra "Blogai.- sako ji.- yra tokia sena boba ant kambario. Jinai virtuvėje verpia o per virtuvę turime įeiti". "Tai mat, Onute, aš šį vakarą atsivedžiau kavalierių, o pas tave įeiti negalima”. "Nieko, vyrai. ačiū. kad atėjot, o kaip nors vis įleisiu. Ta boba yra kurčia. Aš įeisiu, užpūsiu lempą, o jūs galėsit kaip nors sprukti į kambarį. Ji nieko nesupras.- paaiškino ir išbėgoj virtuvę. Virtuvėje išgirdome linksmą juoką ir šviesa virtuvėje pradingo. Mes. greitai pasinaudoję proga sprunkame į Onutės kambarį ir. linksmai nusijuokę, kad apgavome seną žmogų, abu su Simu atsisėdame ant lovos, o Zigmas prieš mus ant kėdės. Onutę pakviečiau sėsti į tarpą prie savęs. Pradėjome vienas kitą piršti. Onutė patenkinta džiūgauja ir prisipažįsta kad tekėsianti už bet kurio iš mūsų. Mergaitė kaip mergaitė, bet kalba visai negražiai, nieko nesivaržydama drebia žodžius, koks tik pakliūva Aš pragyvenau jau 26 metus, o tokios mergaitės dar nebuvau matęs. Aš vyras, o taip kalbėti tikrai neišdrįsčiau. Man tiesiog pagailo jos jaunystės, kad šlykščia savo kalba teršia lietuvaitės vardą. Dovanų davė mums vieną nosinaitę. Nosinaitės gražios, matyt, rankų darbą moka neblogai. Man paskyrė gražiausią, o Zigmui ir Simui kurios atliko.

Jau laikas mums išeiti, o ta senė vis dar neina gulti. Išėjimas vėl turi būti kombinuotas. Vėl sugalvojame gerą išeitį. Aš pasidėjau savo diržą ir ginklus. Kepurę išmainiau su Simu ir, pasivertęs girtu, įsikibau Onutei į parankę. įsiveržėme į virtuvę garsiai dainuodami. Aš strypuliuodamas virtau senei tiesiog ant ratelio, o Onutė tuo tarpu lyg netyčia užgesino lempą. Senoji nusigandusi griebė savo įrankį ir spruko į kambarį. Tada Simas su Zigmu visai laisvai išėjo. Kieme aš vėl užsijuosiau diržą ir susitvarkęs atsisveikinau su Onute. Eidami gardžiai juokėmės iš gudrių Onutės kombinacijų.

Atlikę visus reikalus, grįžtame namo. Ten, kur mums reikia eiti, smarkiai pradėjo pulti šunes ir pasirodė įtartinas žiburiavimas. Jau aišku- ten yra stribų. Sustoję kalbamės, kad ta kryptimi eiti nereikėtų. Padarėme kelių kilometrų vingį ir, ačiū Dievui, pasisekė laimingai- nesutikome jokio pavojaus.

Rytojaus dieną atėjo pas mus ryšininkas ir pranešė, kad vakar tikrai buvo stribų. Mūsų laimė- apsilenkėm. Būtume tikrai susikovę.

Sekmadienio vakare Sakalas su Algirdu parnešė radiją. Dabar galime žinoti, kas dedasi pasulyje ir kaip vyksta frontas Korėjoje. Dėl įdomumo sugalvojom naudingą kortavimą. Lošiame "primestinį”. Susiderėjome- kas praloš, tas eis vieną valandą sargybon už tą. kuris mažiausiai pralošė. Aš vakar vieną valandą pralošiau ir turėjau atstovėti. Taip pat ir šiandieną pralošiau Algirdui ir už jį turiu eiti sargybą.

Šiandien Vasario 16. Tai buvusi Nepriklausomybės atgavimo šventė. Ji liko mums neužmirštama mūsų Tėvynės istorijoje ir mūsų širdyse. Su pilnu pasitikėjimu šiandien švenčiame nelaisvėje paskutinę Vasario 16-ąją. Tikrai tikiu, kad sekančiuose metuose švęsime Šešioliktąją Jau laisvėje. Paskutinius metus velkame čekisto priespaudą, nes laikas jau pribrendo. Užteks Maskvos tironui mūsų kraujo!

Iš ryto man pirmam reikėjo eiti į sargybą. Atstovėjęs poste, sugrįžau į bunkerį. Čia smagu. Radijas griežia iš užsienio pagauname politinę apžvalgą ir geros propogandos. Ketvirtą valandą Algirdas pasuka iš Niujorko "Amerikos balsą" rusų kalba. Išgirstame seniai išsvajotą naujieną, kad penktą valandą Vasario 16-osios proga kalbės lietuviškai. Neapsakomas džiaugsmas mano krūtinėje! Su nekantrumu laukiu penktos valandos. Jau penkios. Štai pasveikino pavergtą mūsų tautą gimtąja kalba. Su didžiausiu atidumu sekame iš tolimos šalies atplaukiančius lietuviškus žodžius ir šie malonūs žodžiai taip sujaudino mus. atrodo, kad tuoj mes būsim laisvi, ryt arba poryt bolševiko čia nebus. Vasario šventė praslinko įdomiausiai, įgavome dar didesnio nepalaužiamo ryžto aukotis Tėvynei Lietuvai. 

(Tęsinys kitame numeryje)