TŲ RŪMŲ LENKIAMĖS

Virginija Rudienė

Tai pastatas Vilniuje. Gedimino pr. 40. visiems žinomas kaip KGB būstinė. Gana įdomi šio statinio atsiradimo istorija jo pastatymo aplinkybės ir paskirtis amžių kaitoje.

Pastatas buvo skirtas specialiai carinės Rusijos teismams. Jo priešistorija siekia 1864 metus, kai Rusijos caras Aleksandras II patvirtino naujus teismų nuostatus. Teismų reforma Vilnių pasiekė tik keletą metų po to, kai buvo patvirtinti nuostatai. Ji vyko labai lėtai. Miesto dūma, norėdama greičiau įtvirtinti naujuosius teismo nuostatus. 1875m. kreipėsi į centrines valdžios įstaigas, prašydama Vilniuje įsteigti Teismo rūmus. Dūma įsipareigojo suteikti patalpas ir finansiškai paremti naujų rūmų statybą. Pasiūlymas neliko be atgarsio. Teisingumo ministras grafas K.Palen pranešė Vilniaus gubernijos valdžiai apie Valstybės Tarybos nutarimą nuo 1878m. liepos ld. atidaryti Vilniuje Teismo rūmus ir apygardos teismą. Ministras pripažino, kad šioms įstaigoms reikia naujo pastato. Prašė kuo greičiausiai rengti brėžinius ir sąmatą, pateikti pasiūlymus dėl laikinų patalpų pranešti, kiek Vilniaus visuomenė galėtų padėti vyriausybei finansiškai. Savo ruožtu Vilniaus vicegubernatorius ir gubernijos inžinierius 1876m. liepos 26d. rašte Vilniaus miesto galvai primygtinai prašė pranešti. kokią sumą ketina skirti miestas naujų teismo pastatų statybai1.

Vilniaus miesto dūmą nedelsdama t.y. jau liepos 29d. apsvarstė raštą ir nutarė “neatlygintinai pastatyti Teismo rūmams tokį pastatą, koks pasirodys reikalingas pagal vyriausybės patvirtintą planą2”. Miesto valdyba bandė gauti kitų imperijos miestų Teismo rūmų brėžinius, sudarė komisiją statytos vietai parinkti. Tuo metu turbūt niekas neįtarė, kad komisijai teks dirbti visą dešimtmetį (jos sudėtis, žinoma keitėsi), kol galutinai bus parinkta Teismo rūmų statytos vieta.

1878m. gegužės 10d. komisija statybos vietai parinkti pasiūlė dvi Teismo rūmų statytos vietas. Pirmoji Katedros aikšėje, netoli varpinės, antroji-Pylimo gatvėje, vadinamojoje Malkų aikštėje (dabar skverelis Pylimo ir Naugarduko gt. kampe). Komisija labiau rekomendavo antrąjį sklypą, nes dėl Katedros aikštės grunto ypatybių reikėsią daugiau lėšų pamatams. Antrasis sklypas atrodė tinkamesnis ir dėl stačiakampės formos. Be to. komisijos nuomone. Teismo rūmai pagyvintų šios miesto dalies gyvenimą.

Po kurio laiko Teisingumo ministerija atsiuntė savo architektų kolegijos patarėją Mesmacherį. kuriam buvo pavesta parinkti vietą Teismo rūmams. Jam tinkamesnis atrodė sklypas Katedros aikštėje: visos teismų įstaigos būsiančios šalia (apygardos teismą galvota įkurdinti vyriausybinių įstaigų pastate Karedros aikštėje)3.

Miesto valdybos pranešime dūmai 1878m. liepos 20cL. išdėsčius faktus apie Teisingumo ministro įgaliotinio Mesmacherio ir specialiosios komisijos išvadas, statybai pasiūlyta dar viena vieta- Lukiškių aikštės dalis prie Jurgio prospekto. Ją pasiūlė Vilniaus miesto galva Jaržemtekis, o valdyba parėmė. Miesto valdyba pritarė statybai prie Lukiškių aikštės, nes čia buvo gera topografinė padėtis, palanki perspektyva miestui plėstis. Šioje miesto dalyje gyveno turtingiausi miesto žmonės, statomi aukščiausi, geriausiai įrengti pastatai. Valdybos manymu, Lukiškių aikštės rajone buvo visos sąlygos formuotis naujam miesto centrui. Tuo tarpu Malkų aikštė yra nešvarioje miesto vietoje, apsupta beformių pastatėlių, kuriuose gyvena vargingiausi miesto žmonės, todėl tikėtis šios vietovės suklestėjimo nesą pagrindo. Be to. nuožulni sklypo vieta sudarys statybinių sunkumų. Valdyba ragino miesto dūmą spręsti savarankiškai, atsižvelgiant į  miesto interesus, nesivadovauti Teisingumo ministro potvarkiu dėl Teismo rūmų statybos Katedros aikštėje. Tačiau dūma neparėmė šio toliaregiško valdybos siūlymo ir balsų dauguma nusprendė statyti Teismo rūmus Katedros aikštėje4.

Netrukus po šio balsavimo Teisingumo ministerijos koridoriuose kilo dar viena idėja: pritaikyti naujoms teismo įstaigoms panaikintų Dominikonų ir Pranciškonų vienuolynų pastatus. Vėliau imta manyti, kad ne tik Taikos teismą, bet ir Teismo rūmus bei apygardos teismą galima sutalpinti Pranciškonų vienuolyno pastate. Miesto valdyba tokiam projektui pritarė ir 1878m. gruodžio 13d. pateikė jį svarstyti Vilniaus miesto dūmai. Dūma sutiko perleisti dalį Pranciškonų vienuolyno Teisingumo ministerijai su sąlyga kad ši savo lėšomis sutvarkys pastato išorę ir vidų bei remontuos visą laiką, kol jame bus teismo įstaigos, o dūmą atšauksianti įsipareigojimą pastatyti Teismo rūmus.

1880m. rudenį Teisingumo ministerija į Vilnių atsiuntė architektą Kaminski. kuriam buvo pavesta apžiūrėti buvusį Pranciškonų vienuolyną ir pateikti išvadas, kaip būtų galima vienuolyną pritaikyti ir kokios susidarytų išlaidos. Paaiškėjo, kad, vienuolyno pastatą pritaikant teismo įstaigoms, reikėtų beveik tiek pat lėšų. kiek naujo pastato statybai, o Teismo rūmams skiriamai pastato daliai- apie 80 tūkst. rub5. Pagaliau, apsvarsčius visas aplinkybes. nuspręsta statyti naują T eismo rūmų ir apygardos teismo pastatą, žinoma. Vilniaus miestui materialiai remiant. Valstybės sekretoriaus nuomone, miestas turėtų skirti tą dali lėšų. kuri reikalinga Teismo rūmų statybai, ir žemės sklypą, “nes ir tada miesto išlaidos nebus didesnės už tą sumą. kurios reikėtų Teismo rūmų pastatui pastatyti6.” Vilniaus miesto dūmą apsvarsčiusi šias rekomendacijas. 1881m. birželio 3d. posėdyje nutarė skirti teismo įstaigu pastato statybai centrinės valdžios pageidaujamus 80 tūkst. rub. (architekto Kaminskio apskaičiavimu, tiek turėjo kainuoti teismo įstaigų pastato Teismo rūmų dalies statyba) ir 800-900kv. sieksnių žemės sklypą Katedros aikštėje. O jei jis pasirodytų per mažas- tai skirti sklypą kitoje vietoje. Jį surasti vėl pavesta specialiai komisijai.

Ši sąlyga buvo priimta todėl, kad Vilnių pasiekė gandai, jog pastatas užimsiąs ne 834kv. sieksnius, kaip buvo numatyta architekto Kaminskio eskizuose ir renkant vietą, bet kartu su kiemu- nuo 1800 iki 2000kv.sieksnių. Tokiu atveju būtų tekę užstatyti beveik visą Katedros aikštę, o su tuo miesto dūmą negalėjo sutikti.

Niekaip nejudant naujųjų teismo įstaigų pastato statybos reikalams, aukščiausios valdžios sferose imta ieškoti laikinų patalpų teismo įstaigoms, vykdant 1864m. nuostatus. Tačiau Teismo rūmai ir Vilniaus apygardos teismas atvėrė duris tik 1883m. lapkričio mėn. Teismo rūmai buvo įkurdinti vyriausybinių įstaigų pastate prie Katedros aikštės, o apygardos teismui išnuomotas grafienės S.Tiškevičienės namas Traku gatvėje. Tačiau, atrodo, tai dar labiau paaštrino diskusiją dėl naujo pastato statytos. 1884m. pavasarį Teismo rūmų pirmininkas A.Stadolskij iškėlė mintį, taupant lėšas, statyti tik apygardos teismą (Teismo rūmus paliekant laikinose patalpose), o šalia jo- Taikos teismo areštinę ir kameras. Jis manė. kad geriausia vieta šiai statybai- Lukiškių aikštė. 1887m. atsiųstas į Vilnių Teisingumo ministerijos atstovas akademikas G.Prusakovas pritarė statybai Malkų aikštėje, o komisija pastato statybos vietai rekomendavo Katedros arba Lukiškių aikštę.

Pagaliau, po 12 metų svarstymo. 1887m. rugpjūčio 27d. Vilniaus miesto dūmą priėmė galutinį sprendimą. Išnagrinėjusi trijų sklypų teigiamas ir neigiamas puses, dūmą pritarė statybai Lukiškių aikštėje7. Sklypo ribos buvo galutinai nužymėtos tik 1890 metais, o Teisingumo ministerija sklypą savo žinion perėmė tik 1896 metais.

Projektavimo darbai pradėti 1888m. Juos atliko architektas M.Prozorovas ir inžinierius L.Vineris pagal akademiko G.Prusakovo eskizus. Statytos sąmatą sudarė gubernijos architektas A.Polozovas. Projektas vis buvo derinamas su G.Prusakovu. o užbaigtas 1890m. Pastato statytos komisija vadovaujama Teismo rūmų pirmininko L.Karnovičiaus, dar jį svarstė 1895m. bet esminių pakeitimų nepadarė. Tik nutarta įrengti artezinį šulinį, pastatą nutinkuoti, palikti projekte pasiūlytą užrašą marmurinėmis paauksuotomis raidėmis "Vilenskije sudebnyje ustanovlenije" (20a pradžios nuotraukose ši užrašą matome). Iš Vilniaus gubernijos valdytos Statytos skyriaus protokolų bei pastato situacinio plano matyti, kad buvo planuota pastato kiemą aptverti akmenine tvora su vartais. Patvirtinta ir jos sąmata-2602rub8. Byloje, be pastato brėžinių, yra ir vartų, ir tvoros fragmentas. (Greičiausiai ji ir buvo pastatyta, tačiau tikresnių žinių neturime.) Pastato vakarinėje pusėje suprojektuota 10 sieksnių pločio gatvė specialiai tam. kad šalia nebūtų statomas kitas namas. Ši gatvelė iš pradžių vadinosi Sudebnaja, vėliau- Aukų.

Naujojo teismo įstaigų pastato projektas buvo parengtas 1890 metais, tačiau statyba vis buvo vilkinama Reikalai pajudėjo tik po to. kai 1895m. Vilniaus teismo įstaigose apsilankė teisingumo ministras N.Muravjovas. Pasibaisėjęs Vilniaus teismų darbo sąlygomis, jis ėmėsi žygių naujo pastato statybai paspartinti.

Statybos darbai pradėti 1897m. pavasari. Juos vykdė pirklys N.Mavrykinas. Būta įvairių nesusipratimų su miesto valdyba, tačiau, nepaisant smulkių nesklandumų per maždaug dvejus metus rūmai buvo pastatyti. "Vilenskij vestnik" žiniomis. 1899m. birželio pabaigoje apygardos teismo turtas jau buvo gabenamas į naujas patalpas9. Rugsėjo 18d. čia įvyko Vilniaus teismų žinybos valdininkų ir prisiekusiųjų tarėjų susirinkimas, kuriame Teismo rūmų pirmininkas L.Karnovičius perskaitė Nikolajaus II raštą, kuriuo dėkojama už 1864m. teismo nuostatų įgyvendinimą krašte10. Pastato šventinimo iškilmės įvyko 1899m. spalio 13d. Teismo rūmų salėje, kuri. pasak "Vilenskij vestnik" korespondento, buvo išpuošta kilimais ir žalumynais.

Pastatą pašventino arkivyskupas Juvenalijus. Po maldos buvo pasiūlyta arbata, šokoladas. įvairiausių vaisių, tortų ir t.t. Iškilmės toliau tęsėsi vadinamajame kariniame susirinkime Ignatjevo skg.(dabar šv.Ignoto gatvė). Buvo sakomos kalbos (prie vaišių stalo), klausomasi Orienburgo pulko ir Vilniaus teatro orkestrų, choro11.

Šiek tiek plačiau reikėtų aptarti naujojo pastato finansavimo reikalus. Buvo apskaičiuota, kad teismo įstaigų pastato statybai reikės 350 707 rublių. Vilniaus miesto dūmą kaip minėjome. įsipareigojo skirti 80 000 rublių ir žemės sklypą. Be to. iš miesto lėšų dar buvo mokama po 4800 rublių per metus grafienei S.Tiškevičienei už pastato nuomą apygardos teismui. Ilgainiui tos išlaidos pasidarė per sunki našta miesto biudžetui. 1895m. Vilniaus miesto valdyba kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama panaikinti miesto dūmos finansinius įsipareigojimus, nes beveik tiek sumokėjusi už pastato nuomą apygardos teismui.

Kyla klausimas, kodėl Vilniaus miesto dūmą ėmėsi tokių nemažų finansinių įsipareigojimų, susijusių su Teismo rūmų statyba? Atsakymą randame miesto valdytos 1895m. lapkričio 15d. pranešime dūmai. Pirmiausia. norėta paspartinti teismų reformą ir užsitikrinti, kad Teismo rūmai nebūtų statomi kokiame kitame vadinamojo Šiaurės-Vakarų krašto mieste. Tikėtasi, kad tai ne tik sustiprins Vilniaus miesto prestižą, bet duos ir ekonominės naudos: Teismo rūmų įsteigimas pritrauks daugiau gyventojų. pagyvins ekonominį gyvenimą, bus surenkama daugiau lėšų iš notarų. (Beje. šios viltys nepasiteisino, 1883m. iš notarų buvo surinkta 22 557 rub„ o 1883m.- tik 7804 rub.) Antra įsipareigojimas paremti centrinę valdžią buvo duotas 1881m.. kai miestas dar neturėjo kitų didesnių įsipareigojimų. Vilkinant statybą, padėtis pasikeitė. Vien už apygardos patalpų nuomą nuo 1883m. iki 1895m. buvo sumokėta 60 000 rublių, o iki sutarties su

S.Tiškevičiene pabaigos būtų reikėję sumokėti dar 12 000 rublių. Taigi miesto valdybos apskaičiavimu laikinos patalpos apygardos teismui miesto kasai atsieitų 72 000 rublių, arba beveik tiek. kiek buvo žadėta rūmų statybai. Be to. miesto suteiktas sklypas tuo metu buvo vertas 40 000 rublių. Remdamiesi šiais samprotavimais. Vilniaus miesto valdyba ir pasiūlė Teisingumo ministerijai atleisti nuo įsipareigojimo skirti 80 000 rublių teismo rūmų statybai. Tačiau Teisingumo ministerija nesutiko. Buvo paaiškinta kad nebuvę numatyta nuomos išlaidas priskaičiuoti prie statybai skiriamų pinigų, o be to. Valstybės Taryba Jau paskyrusi 250 707 rublius teismo įstaigų statybai, t.y. atmetusi iš sąmatos Vilniaus miesto žadėtą sumą. Derybos dėl šių pinigų vyko keletą metų. Pagaliau susitarta kad pažadėtą sumą miestas išmokės dalimis, t.y. po 8000 rublių kasmet per dešimtį metų12.

Per didelius vargus naujasis teismo įstaigų pastatas (literatūroje jis vadinamas tiesiog teismo rūmais) pagaliau buvo baigtas. Tais pačiais 1899 metais miesto dūmą gretimą sklypą paskyrė mergaičių gimnazijai. Šios įstaigos smarkiai keitė Lukiškių priemiesčio gyvenimą. Apie Lukiškių aikštę formavosi naujas miesto centras.

Naujai pastatytuose rūmuose įsikūrė Vilniaus teismo rūmai, Vilniaus apygardos teismas bei jų prokurorinės priežiūros įstaigos. Jos veikė iki 1915 metų, iki vokiečių okupacijos. Manome, kad tuo metu buvo pastatytas korpusas pagal Aukų gatvę. 1914m. sausio 14d. "Vilenskij viestnik” vietinės kronikos skyrelyje paskelbė, kad sausio 16d. Vilniaus teismo rūmų vyresniojo pirmininko kanceliarijoje įvyks rangovų konkursas dėl šio priestato statybos. Darbus buvo numatyta pradėti tų pačių metų pavasarį. Greičiausiai tais metais korpusas pagal dabartinę Aukų gatvę ir buvo pastatytas. 1923 metų pastato planuose jis jau buvo pažymėtas13.

Pirmojo pasaulinio karo metais pastate įsitaisė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. Trumpai rūmai buvo vadinami “Verwaltungo” namais. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kuriantis savarankiškoms, nepriklausomoms valdžios įstaigoms, 1918m. lapkričio mėn. buvusiame Teismo rūmų pastate įsikūrė L.Giros vadovaujama Vilniaus karinė komendantūra. Šiame pastate (jo adresas tada buvo šv.Jurgio g. 36) buvo registruojami besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoriai. įvyko keletas audringų karininkų susirinkimų, kur tartasi Lietuvos kariuomenes vadovybės ir kitais klausimais. Vokiečiams traukiantis iš Vilniaus, 1919m. sausio ld. komendantūros karininkai K.Škirpa, P.Gužas ir savanoris V.Steponavičius Gedimino pilies bokšte iškėlė lietuvišką trispalvę14. Tačiau ji plevėsavo neilgai. 1919m. sausio 6d. Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė, padėjusi vietiniams komunistams su V.Mickevičium-Kapsuku priešaky kurti "socialistinę Lietuvos respubliką". Tada pastate įsikūrė keletas komisariatų, revoliucinis tribunolas. Jų egzistavimas buvo neilgas. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, pastatas vėl atiteko teismams, tik dabar Lenkijos. Pastatas buvo toliau plečiamas. 1929m. pastatytas naujas triaukštis korpusas dabartinėje Vasario 16 gatvėje. 1937m. nupirkus sklypą prie Aukų gatvės, pastatytas kuro sandėlis ir garažas apygardos teismui. 1936m. pagrindinis korpusas pagal Gedimino pr. (tada A.Mickevičiaus g.) remontuojamas: įvestas centrinis šildymas, elektrinė ventiliacija posėdžių salėse, taisomas stogas ir kt. 1939 metais įtaisytos grotos archyvui pusrūsiuose iš Aukų g., atlikti kiti smulkūs remonto darbai15.

1940 metais Sovietu Sąjungai okupavus Lietuvą, pastate įsikūrė sovietinės saugumo įstaigos. Per vieną mėnesį pusrūsiuose aplink visą pastatą įrengiamos kalėjimo kameros. Nuo šiol čia- vidaus kalėjimas Nr.l. vėliau KGB raštuose vadinamas tardymo izoliatoriumi.

Nacių okupacijos metais. 1941-1944m_ pastate buvo vokiečių okupacinės valdžios slaptosios policijos- SD būstinė, kalėjimas. SD "Zonderko-mandos" kareivinės.

1944 metais. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, pastatas atitenka NKGB (nuo 1946m.- MGB). Pusrūsyje išliko kalėjimas su 52 kameromis. Dviejuose pastatuose dabartinėje Jasinskio gatvėje buvo šių įstaigų darbuotojų butai bei kai kurie skyriai. Taip visas kvartalas tampa sovietinių saugumo įstaigų tvirtove, griuvusia tik po1991m. rugpjūčio pučo.

Dabar šiame, tiek daug mačiusiame pastate- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Genocido aukų muziejus. Vilniaus II apylinkės teismas, saugomas buvusio KGB archyvas.

Šaltiniai:

1. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (toliau-LVIA) F.938. Ap4 B.143 Ll.

2.    Ten pat. L 2.

3. Ten pat. L31. (Vilniaus gubernatoriaus 1878.0715 raštas Vilniaus miesto galvai).

4. Ten pat. L.40.

5. Ten pat. L78. (Vilniaus gubernatoriaus 1881.01.28 raštas Vilniaus miesto galvai).

6.    Ten pat L.80-81.

7.Ten įiat. L.246-247

8.    Ten (tat. F.382 Ap.l. B1303. L.21.

9.    Vilenskij vestnik. 1889. birž.29.

10.    Ten pat 1899 rugs.19.

11. Ten pat 1899. spalio I3J4J5

I2.Protokoly Vilenskoj gorodskoj dumy za pervoje polugodije 1899 goda. L.61-62

13    Valužyte J. Pastatas Vilniuje. Gedimino 40. Istorine apybraža 1992.// Paminklų konservavimo instituto archyvas. F.5 B6328. L.4

14    Gužas. Atsiminimai apie pirmąsias mūsų kariuomenės kūrimosi dienas.// Mūsų žinynas. T V. N'r 15 Kaunas. 1923L 452.: Klimas P Iš mano atsiminimų. V. 1990. P 217.

15. Valužytė J. Pastatas Vilniuje.. L.5