Nepalaužtas...

Kazimiero Palčiausko atsiminimai iš vokiečių okupacijos laikų

Kazimieras Palčiauskas (1907-1992) yra savo tautai daug pasitarnavusi asmenybė, kurios gyvenimą nutraukė neeiliniai tragiški įvykiai.

Buvęs Kauno burmistras Kazimieras Palčiauskas

Amerikoje, jau pensininko amžiaus sulaukusį, per paskutiniuosius penkiolika jo gyvenimo metų svetimieji padarė K.Palčiauską mūsų visuomenine auka. Netiesiogiai kartu su lietuvių tauta, jie apkaltino jį dalyvavimu nacių nusikalstamuose darbuose. Negalėję prilipdyti kriminalinio pobūdžio apkaltinimų, K.Palčiauską teisė ir tiesiog terorizavo civilinių įstatymų apimtyje. Šio ‘teisinio" proceso eigoje jie atėmė iš K.Palčiausko Jungtinių Amerikos Valstybių pilietybę ir grasino deportuoti į vieno iš didžiųjų lietuvių tautos priešų rankas, į Sovietų Sąjungą.

Kiekvienas, kas tik nori ar pajėgia aviromis akimis matyti lietuvių tautos interesus ir juos blaškiusius nacių-sovietų bičiulystės 1939-1945 metų įvykius, į K.Palčiauską nukreiptus kaltinimus atmes. Deja, tokio akiračio ypač trūko JAV Teisingumo departamento K.Palčiauskui iškeltoje byloje.

Šios publikacijos pasirodymą skatina du dalykai. Pirmasis, tai iš K.Palčiausko 1987m. rugpjūčio mėn. įkalbėtų juostelių padaryti užrašai. Antrasis, jau imant dėmesin K.Palčiausko bylą JAV teismuose, tai matytas reikalas paskelbti paties K.Palčiausko pasakojimą apie mūsų tautai rūpimus įvykius ir jo paties vaidmenį to meto aplinkoje.

Mykolas Drunga buvo pakviestas atvykti į St.Petersburgo miestą Floridoje įrašyti K.Palčiausko prisiminimų įkalbėjimą į juosteles. M.Drunga vėliau pasirūpino ir įkalbėtos medžiagos perrašymu iš juostelių į 126 puslapių mašinėle paruoštą rankraštį. Už šias pastangas jis atlyginimo neėmė, tačiau jo išlaidos buvo apmokėtos iš visuomeninių išteklių, jkalbėtos juostelės bei iš jų perrašytas tekstas yra Palčiauskų šeimos nuosavybė. Poniai Valerijai Palčiauskienei sutikus, 1993m. iš tų perrašytų K.Palčiausko pasakojimų buvo paimta ir paruošta medžiaga šiai publikacijai.

Medžiagą ruošiant spaudai, buvo aišku, kad naudojamasi jau antriniu šaltiniu. Šio straipsnio redaktorius įkalbėtų juostelių negirdėjo. O skaitant perrašytą tekstą, matėsi, kad rankraštį paruošusieji K.Palčiausko pasakojime paliko ir savuosius pėdsakus; tekstas buvo suskirstytas punkteliais, trūko lietuviškų bei skyrybos ženklų, kai kurios juostelių vietos visai nebuvo perrašytos ir t.t.

Tokiose aplinkybėse imtasi paruošti lengvai skaitomą, suprantamą, logiškai ir be didesnių nuo K.Palčiausko pasakojamos temos nukrypimų, jo prisiminimų srautą. Dirbant su tekstu, buvo vengta pasitaikiusių pasikartojimų, o kai kur buvo praleista temai neesminė medžiaga. Nieko nemėginta prie atsiminimų teksto pridėti. Kai kuriais atvejais atrodė, kad reikėtų paaiškinti, ko K.Palčiauskas pats M.Drungai nepasakė, tai tokia informacija yra įrašyta skliausteliuose. Nors jau būdamas silpnos sveikatos ir viso to teisinio proceso nepaprastai iškamuotas, K.Palčiauskas kai kurias perrašyto rankraščio vietas dar skaitė ir šiek tiek savo paties ranka taisė. Jo padaryti taisymai nutrūksta maždaug rankraščio viduryje. Šiandieną nebegalima pasakyti, ar jis savo įkalbėjimo perrašyta medžiaga buvo patenkintas.

Savo pobūdžiu atsiminimų literatūra yra labai įvairi. Kartais atsiminimai būna smulkiai dokumentuoti datomis, kalbų ir straipsnių ištraukomis, bibliografija ir t.t. Tačiau būna ir tokių, kuriuose autoriai visai paprastai pasakoja savo atmintyje išlikusius įvykius, nebandydami jiems suteikti dokumentacija pagristą toną. Pastarieji yra atsiminimai tiesiogine to žodžio prasme. Nėra abejonės, kad K.Palčiauskas galėjo savo atsiminimus lengvai sukonkretinti datomis ar dokumentais. Tuos duomenis jis ir jo kaltintojai buvo surinkę ir suregistravę, nes kaip tik atsiminimų į juosteles įrašymo metu virė Office' of Special Investigation užvesta byla. Galima manyti, kad K.Palčiauskas sąmoningai pasirinko savo asmenybei charakteringą antrąjį atsiminimų toną bei pobūdį. Tokius jo atsiminimus (kaip jis pats to laiko įvykius matė ir suprato) dabar spausdiname. Čia įvykių dalyvio pasakoti atsiminimai, bet ne kokiam nors teismui paruošta dokumentacija.

Įkalbėtose juostelėse K.Palčiaukas liečia tris etapus: jaunystę, pirmąjį bolševikmetį ir vokiečių okupacijos laikus, Pasirinkome spausdinti jo atsiminimus iš vokiečių okupacijos laikų, nes K.Palčiauskui ir lietuvių tautai jie reikšmingiausi. Šio laikotarpio atsiminimai sudaro esminę publikacijos dalį.

Suprantant K.Palčiausko bylos ir su ja iš dalies apkaltintos visos lietuvių tautos tragediją, į leidinį yra įtraukta ir antroji dalis, kurioje telpa pasakotojo biografija, iliustracijos ir jį liečianti publicistinė medžiaga.

Redaktorius su priderama pagarba bei padėka mini prie šios publikacijos pasirodymo prisidėjusius, nepaprastai daug iškentėjusią velionio našlę Valeriją Palčiauskienę bei Albiną ir Angelę Karnius, Vytautą Mikėną ir Mykolą Naujokaitį.

Leidinį atiduodant skaitytojams, kartojame 1992m. sausio 9d. per K.Palčiausko laidotuves pasakytus žodžius: “...Nežiūrint purvinų svetimųjų rankų, a.a. Kazimieras Palčiauskas mums išliko didelis, nepalaužtas, savas ir brangus. Tokį jį pavedame Visagalio globai. O čia, šioje ašarų pakalnėje, apie jį dar rašysime ir kalbėsime. Šis žiupsnelis atsiminimų tebus to, prie karsto padaryto pažado, dalis.

Antanas Dundzila

Redakcijos prierašas LKA redakcija didžiai dėkinga p. Antanui Dundzilai už šią parengtą spaudai vertingą medžiagą. Tik kartu, bendromis jėgomis įvertinsime ir pagerbsime savo skaudžią ir garbingą istoriją.

SAVIVALDYBĖJE

Antrą vokiečių-sovietų karo dieną, pirmadienį, 1941m. birželio 23d. Kaune sutikau iš bolševikų kalėjimo išėjusį plk. Juozą Naraką, kurį pažinojau iš prieškarinių laikų, kai dirbome Prekybos ir Pramonės rūmuose. Plk. J.Narakas buvo Laikinosios Lietuvos vyriausybės Vidaus reikalų viceministras, kuris pakvietė mane laikinai užimti Kauno burmistro vietą.

Sukilimo vyriausybei skubiai komplektuojant miesto administraciją, turbūt, niekas iš amžiumi vyresniųjų mūsų žmonių tos vietos nenorėjo. Pradėti eiti pareigas nuvažiavau į savivaldybę kartu su Vidaus reikalų ministru plk. Jonu Šlepečiu.

Pakviestas burmistro pareigoms, negavau jokių smulkesniu nurodymų. Buvo pasakyta kad reikia vadovautis nepriklausomos Lietuvos savivaldybių įstatymu, kurį sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė grąžino. Bendroji kryptis buvo tęsti nepriklausomoje Lietuvoje įprastą tradicinį savivaldybės darbą. Tas darbas buvo aiškus net ir karo sąlygose.

Kai kurie Kauno savivaldybės skyriai, galima sakyti, buvo visiškai sugriuvę. Kauno mieste susisiekimas buvo visiškai sunaikintas. Pasitraukdama sovietų kariuomenė mobilizavo automašinas: perkrovė jas, susėdo daugiau negu gali pakelti, išvažiavo ne asfaltuotais keliais, bet duobėtais ir nelygiais vieškeliais. Toks važiavimas mašinas labai greitai sudėvėjo ir sulaužė. Tada paliko jas pakelyje, bestyrančias grioviuose. Frontui praėjus, savivaldybės transporto skyrius siuntė savo žvalgus tų mašinų ieškoti, įvertinti jų būklę ir, kurias įmanoma, pataisyti.

Buvo savivaldybės skyrių, kurie visai nenukentėjo. Švietimo- niekuo, nors mokyklų pastatus buvo užėmę pražygiuodami kariai. Vandens tiekimas nebuvo sutrikęs, nes nebuvo tokių bombardavimų, kurie būtų sugriovę tiekimo vamzdžius arba šulinius. Išliko ir požeminiai kanalizacijos vamzdžiai.

Jonas Pikčilingis ir Pečkaitis, abudu Kauno miesto viceburmistrai, buvo prityrę savivaldybininkai. Daugelis nepriklausomybės laikų savivaldybės tarnautojų vėl sugrįžo dirbti. Visame savivaldybės tinkle buvo apie du tūkstančiai tarnautojų.

Statybos skyrius buvo vienas iš stambiausių. Jam priklausė statybos projektavimo ir vykdymo darbai. Kelių ir gatvių skyrius rūpinosi kelių ir gatvių priežiūra ir statyba. Buvo atskiri Vandentiekių ir Kanalizacijos skyriai. Po bolševikinės nacionalizacijos visų ligoninių administravimas priklausė Sanitarijos skyriui. Socialiniam skyriui priklausė prieglaudos ir šalpa Mokesčių sistema buvo Finansų skyrių žinioje.

Vokiečiai atėjo ne išvaduoti, bet okupuoti. Sukiliminė vyriausybė neatstatė Lietuvos konstitucinių organų. Nebuvo prezidento. Plk. Kaziui Škirpai net nebuvo leista iš Vokietijos i Lietuvą sugrįžti, o jis buvo numatytas ministru pirmininku. Laikinai toms pareigoms buvo pakviestas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, ir jis laikinai sutiko eiti tas pareigas.

Viskas buvo ore pakibę. Gal buvo laukiama karo pabaigos, o gal niekas šiaip jau neskubėjo. Lietuvai galėjo turėti įtakos koks nors neutralus kraštas kaip Šveicarija Švedija ar kuris kitas. Pavyzdžiui, jei Amerika būtų pripažinusi mūsų Laikinąją vyriausybę, gal būtų buvę kitaip. Vokiečiai tuomet turėjo santykius su Amerika: šios dvi šalys tik 1941m. gruodžio 10d. pradėjo kariauti.

Kai aš įstojau į savivaldybę, tai prašiau, kad mano buvusi darbovietė, bolševikmetyje Maisto pramonės komisariatu vadinta, manęs iš tarnautojų sąrašų neišbrauktų, nes nuėjau savivaldvbėn tik laikinai. Turėjau plk. J.Šlepečio pasirašytą dokumentą, kuriame sakoma kad aš laikinai skiriamas Kauno miesto burmistro pareigoms. Po kokio pusmečio mano buvusi darbovietė pranešė, kad jiems reikia persitvarkyti ir jie nebegali manęs laikyti laikinai pasitraukusių tarnautojų sąrašuose.

Jau vėliau, savivaldybėje tebedirbant, brendo mintis, kad reikia iš burmistro pareigų pasitraukti. Jautėsi tokia nemaloni aplinka. Pavyzdžiui, vokiečių komisaro Cramerio (SA Oberfuchrer Cramer, Kauno miesto apskrities komisaras- Red.)sekretorė įspėjo mano sekretorę, ponią Janulienę, kad būčiau atsargesnis, kad su komisaru nesiginčyčiau- ką komisaras sako, tą geriau patenkinti-

Komisaras Crameris buvo despotiškas tipas. Pavyzdžiui, vieną dieną jis man skambina ir sako: "Žinai, aš dabar būsiu Oberbuergermeister(vyresnysis burmistras- Red).Aš jam paaiškinau, kad mūsų sistemoje nėra Oberbuergermeister. tik burmistras ir viceburmistras. O jis man sako, kad kituose vakarų Europos miestuose, suprask. Vokietijoje, yra Oberbuergermeister ir Buergermeister. Aš aiškinu: “Tamsta esi daugiau kaip Buergermeisteris, daugiau kaip Oberbuergermeisteris. Šie neturi specifinių galių, kurias Tamsta turi. Tamsta esi komisaras, kuris tvarko ne tiktai savivaldybės reikalus. Tamstos galia yra platesnė ir už savivaldybės ribų, ji yra visoje teritorijoje. Pagal karo įstatymus, jūs galite viską spręsti, pašalinti, rekvizuoti. Galbūt galite ir žmones areštuoti. Jokie burmistrai tokių galių neturi. Jie teturi tik apibrėžtas komunalinio ūkio administravimo pareigas ir tose ribose tam tikras teises ar daugiau pareigas vietos žmonėms reikaluose padėti."

Burmistraujant reikėjo žiūrėti, kur yra vokiečių ir kur lietuvių kompetencijos sritys. Visi sovietų nacionalizuoti turtai karo pradžioje buvo laikomi sovietų valdžios turtais ir automatiškai atiteko Reichui. Reichas laikė, kad viso sovietų nacionalizuoto turto savininku tapo naujasis okupantas. Teismo institucijų srityje lietuviai teisėjai galėjo teisti tik lietuvius. Vokiečius, nors jie ir Lietuvoje buvo įvykdę nusikaltimą, teisė vokiečių teismai, žydus taip pat tik vokiečių teismai. Visi žydų reikalai buvo tik vokiečių rankose. Aiškiai buvo pasakyta, kaip traktuoti žydų turtą, kaip traktuoti žydus, kas turi teisę su jais kalbėti. Atvykęs į Kauną. Crameris tuoj pat man įsakė neturėti jokių pasikalbėjimų su žydų delegacijomis ir jų atstovais. Aš manau, kad žydai tai irgi žinojo. Reichas laikė, kad viso sovietų nacionalizuoto turto savininku tapo naujasis okupantas.

Praūžus frontui, atsirado smulkaus, menko, privataus, be savininko turto. Taip pat atsirado daug pretendentų į tą turtą. Prašė pagalbos buvę sovietų kaliniai. Daug tų prašymų eidavo per Raudonojo kryžiaus įstaigą, kurios pirmininku buvo gen. Vladas Mieželis. Jis priimdavo prašymus, sudarydavo sąrašus, uždėdavo rezoliucijas ir tuos sąrašus atsiųsdavo savivaldybei. Tada tą turtą Butų skyrius, nedarant skirtumo, ar tai išbėgusių žydų turtas, ar išvežtų lietuvių, perduodavo prašantiesiems.

Vokiečių kariuomenė sekvestruodavo namus iš visų. visai nežiūrėdama ar tas namas jau buvo bolševikų nacionalizuotas ar ne. Pažymėtina kad vokiečiai sekvestruodavo namą naudojimui karo metu.

Laikinoji vyriausybė buvo paskelbusi turto denacionalizacijos įstatymą. Mūsų Butų skyrius turėjo denacionalizacijos dokumentus, tad savivaldybė paruošdavo turto grąžinimo aktus ir siuntinėdavo juos buvusiems savininkams. Nedaug, bet buvo žmonių, kurie grąžinamo turto neėmė. Kipras Petrauskas buvo toks pirmas, kuris atėjo cigaretę rūkydamas, išdidžiai padėjo raštą ant stalo ir pasakė: "Nu tai, broliukai, aš jau tos nuosavybės iš liaudies nebeatimsiu. Atiduota jai buvo. paėmė ir tegul ji...” Atsistojo ir išėjo labai išdidžiai. Jis nepasitikėjo ateitim. Jis nemanė, kad vokiečiai paliks, kad Laikinoji vyriausybė išsilaikys. Jis manė. kad greičiausiai grįš sovietai ir su jais reikės skaitytis.

Okupacijos metu sutikau visokių žmonių. Vieni spėliojo, kad vokiečiai tai jau galutiniai karo laimėtojai. Kiti tiesiog nežinojo ir nespėliojo. kaip bus toliau.

Tokių, kurie galvojo, kad vokiečiai karą laimės, nebuvo daug. Buvo negausi grupė, kurie turėjo ryšį su vokiečiais dar nepriklausomos Lietuvos laikais: jie tikėjo vokiečių galios nepažabotumu Europoje. Štai kad ir toks voldemarininkas Ignas Taunys buvo idealistiškai įsitikinęs vokiečių išrinktosios rasės aukštinimu. Matėsi iš jo akių, iš jo laikysenos, iš jo pasisakymų, kad ir jis pats tokiems priklausė.

Vokiečiai savo galią visu žiaurumu rodė vakaruose, nors pradžioje tai slėpė. Tai buvo daroma demoralizavimo, paralyžavimo tikslais. Į miestą atvažiavę motociklistai nulekia į geležinkelio stotį ir sušaudo stoties viršininką. Atvažiuoja į be pasipriešinimo paimtą miestą ir nušauna ugniagesiu vadą, nušauna miesto burmistrą- tai nekaltos be teismo, be priešinimosi, be gynimosi vokiečių aukos. Pašalinami tie. kurie gali organizuoti pasipriešinimą okupantui, sabotuoti transportą ir kt.

Pačioje karo pradžioje vokiečių karininkai Lietuvoje buvo žmoniški, sukalbami, humaniški. Pavyzdžiui, jie mūsų vyriausybės narius ministrais vadindavo. Į Kauną buvo pakviestas Berlyno simfoninis orkestras ir net Lietuvos Laikinoji vyriausybė su ministru J.Brazaičiu priešakyje Kauno teatro prezidento ložėje buvo susodinta. Kauno burmistras taip pat buvo pakviestas į tą koncertą. Per pertrauką užkulisiuose buvo paruošti kokteiliai. ir į Lietuvos vyriausybės narius buvo kreipiamasi Herr Buergemeister, Herr Ministerpraesident, Herr Kultursminister. Šie vokiečių karininkai nesilaikė Berlyne išleisto draudimo, reikalaujančio negerbti mūsų vyriausybės. Todėl pradžioje santykių palaikymas tarp kariuomenės ir lietuvių pareigūnų ėjo per vietos komendantą plk. Jurgį Bobelį ir per mane. Kauno burmistrą. Taip ėjosi pradžioje, iki Cramerto atvykimo.

Crameris atvažiavo į Kauną 1941m. liepos 27d„ o lietuvių sukiliminė vyriausybė su komisaru Rentelnu (Theodor Renteln, okupuotos Lietuvos Generalinis komisaras- Red)atsiskaitė rugpjūčio 5d. Po savaitės laiko Crameris pats paskelbė, kad jis jau pradėjo eiti pareigas ir išleido vadinamąjį Geto potvarkį, kuriame aptarė geto organizaciją, teritoriją ir tvarką. Savo adjutantą žydų reikalams Jordaną (Jordan, SS karininkas- Red) paskyrė žydų geto komendantu. Žydai į Vilijampolę buvo perkeldinti jau anksčiau, bet niekas jų tada dar nevaržė ir nekontroliavo. Jie vaikščiojo kur norėjo, jokių sargybų nebuvo. Savivaldybės Butų skyrius, kurio žinioje veikė viešosios nuosavybės butų fondas, patarnaudavo tiems, kurie norėdavo gauti patalpas apsigyventi Vilijampolės rajone. Kai komisaras Crameris su savo štabu atvyko į Kauną. į kiekvieną mūsų įstaigų skyrių paskyrė savo vietininką, patikėtinį Treuhaender. Visi patikėtiniai buvo atsivežti iš Vokietijos rudmarškiniai partiečiai. Jų tarpe nebuvo nė vieno lietuvio. Jie pradėjo davinėti įsakymus.

Po kiek laiko aš pats nugirdau, kad Crameris norėtų ką nors kitą Kaune burmistru turėti. Jis jau buvo pasirinkęs jam patinkantį kandidatą iš savivaldybės. Apie tai mane įspėjo plk. J.Narakas. Man tai pasirodė gera proga grįžti dirbti į ekonominę įmonę. Taip ir pavyko pereiti dirbti į Sodybą, o po kiek laiko- į Paramą.

Kuomet sukilėlių pastatyta Laikinoji vyriausybė sustabdė savo veiklą. vokiečių okupacinė valdžia įvedė tarėjų instituciją. Kai kurios įstaigos, sovietinės valdžios vadintos komisariatais, vėl tapo ministerijomis. Daugiausia jose sėdėjo Lietuvos kooperatininkai.

SODYBOJE IR PARAMOJE

Atidavęs burmistro pareigas, 1942m. pradėjau dirbti Sodyboje direktorium. Per 1941-1944m. okupaciją vokiečiai tiek daug produktų iš Lietuvos nepaėmė, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą. Štai ateina vokiečių valdžios reikalavimas, kad frontui reikia tiek ir tiek kokiu nors gaminių. Vokiečių rekvizicijų įstaigoje dirbo lietuvis kooperatininkas Jonas Glemža. Jie pradeda skaičiuoti ir įrodo juodu ant balto, kad tokio didumo reikalavimai yra krašto apiplėšimas, ūkio likvidacija. Išskaičiuodavo, kad sėkloms reikia tiek, krašto maitinimui- tiek, išvežimui- tiek, o tada frontui lieka tiek. Vienais, antrais metais reikalaujamos duoklės gal ir būtų įmanomos, tačiau po to viskas sugrius. Vokiečių komisariatas dažniausiai su tokiais skaičiavimais sutikdavo. Kitaip sakant, derybų būdu būdavo sumažinami pareikalauti kontingentai. Tokiu būdu didelis produktų kiekis likdavo krašte.

Lietuviai tarėjai savo vaidmenį krašte irgi turėjo. Nors juos vadindavo vokietininkais, kad kooperuoja su okupantais, išduoda padeda apiplėšti savo kraštą ir panašiai, tačiau jie dirbo su Lietuvos žmonėmis. Pavyzdžiui. J.Glemžai, Maisto direktoriui, nereikėdavo lietuviui tarėjui aiškinti padėties. O pats tarėjas eidavo su J.Glemža pas kokį nors Rentelno vokietį valdininką ir mūsų reikalus gindavo, visada iš tos striukosios pusės. Nesugebėdavo vokiečiai kitaip įrodyti, o kartais ir nenorėdavo, žinoma žadinti neapykantos jausmo. Karo metu vis tiek tas neapykantos jausmas palengva skleidžiasi kiekvienam okupantui. Okupantui, kuris turi gyvą ir tvirtą kitą priešą, nebuvo palanku įsigyti okupuoto krašto žmonių neapykantos. Vokiečiai su tuo Lietuvoje skaitėsi.

Taigi, nežiūrint vokiečių okupacinės valdžios įsakymų, kad reikia tiek ir tiek paruošti atidavimui, pasisekdavo visada nusiderėti. Pasisekdavo dar ir dėl to. kad tie okupanto pareigūnai, su kuriais būdavo derimasi, sėdėdavo Kaune. Jie save jau laikė vietiniais: jeigu Lietuvoje sulaikysi kokią toną. tai čia reikšminga o ten fronte kareiviui- tik trupinys. Be to. daug tų traukiniais vežamų produktų nepasiekdavo savo tikslo, nes rusų partizanai juos susprogdindavo.

Negiriant vokiečių, reikia girti lietuvių sugebėjimą ūkinėje srityje kooperuoti su vokiečiais. Tik todėl lietuvių tauta karo metu nebadavo. Visą laiką turėjome maisto produktų perteklių.

Be to. vokiečių pareigūnai sugebėjo ir sau truputėlį nusižerti. Važiuoja pareigūnas į Vokietiją šeimos aplankyti, tai vežasi mūsų parūpinto bekono mėsą. Sodyba ne kartą išleido vokiečių pastatytą savo patikėtinį atostogų į Vokietiją su visu bekonu, gražiai supjaustytu, išrūkytu, sukrautu. Nors Sodyba bekonais neprekiavo, bet negi ten uogienę ar sultis jam dėsi... Lašiniai vokiečiams jau buvo šis tas.

Buvo žmonių, kurie, mieste gyvendami, versdavosi spekuliacija. Jie prieidavo prie pramoninių gaminių šaltinių, gaudavo, pavyzdžiui, uknolių, pasagų, vinių, geležies produktų ir veždavo juos į kaimą. Kaime tą viską išmainydavo į maistą, kurį atveždavo miesto gyventojams. Tuo būdu miesčionys badu nemirė, o kaimas duokles atiduodavo ne tiesiog vokiečiams, bet per savuosius reprezentantus, kuriuos vokiečiai buvo paskyrę neva tai sau tarnauti. Spekuliacijos būdu į vairūs žemės ūkiui reikalingi gaminiai iš Vokietijos. Čekijos ar Lenkijos atkeliaudavo į Lietuvos kaimus.

Spekuliacija buvo rizikingas užsiėmimas, nes spekuliantus griežtai griebdavo. Jeigu sugaudavo, tai būdavo labai pavojinga Tačiau spekuliantais žmonės rūpindavosi: bandydavo išpirkti, kad tik jų nesunaikintų.

Žinau, tų vokiečių patikėtinių reikalas buvo labai jautrus Lietūkyje. Užmiršau jo pavardę, bet ten sėdėjo gana aršus vokiečių pareigūnas, kuris pats visur kišosi. Tiesa tie patikėtiniai, kur bebuvo paskirti, darė taip pat: kišosi į reikalus Sodyboje. Paramoje, Maiste, o ypač Kauno savivaldybėje.

Vokiečių patikėtiniai mūsų įstaigų skyrių direktoriams tiesioginiai duodavo nurodymus, aplenkdami lietuvių vadovybę. Tai pažeidė mūsų tarnautojų subordinaciją, nes vokiečiai perėmė ne tik kontrolę, bet ir darbų vykdymą. Mūsų žmonės komisarų sprendimus vykdydavo, dažnai neprotestuodami ir nepranešdami man. Žinoma man tuo metu buvo lengviau, kai nepranešdavo, kas Jiems įsakyta vykdyti. Tačiau dabar teisme (K.Palčiauskas kalba apie JAV jam iškeltą bylą- Red.).tie visi darbai yra įrašyti į mano kaltinimą: jeigu tarnautojai ką nors vykdė, tai aš turėjau matyti juos ir sudrausti.

Lietūkio patikėtiniui priklausė ir Parama. Į Paramą jis beveik niekada neateidavo, jam užteko darbo Lietūkyje. Iš Sodybos aš išėjau po konflikto su paskirtu patikėtiniu. Jis pradėjo terorizuoti tarnautojus: buhalterĮ ir prekybos skyriaus vedėją. Supratau, kad jie nebuvo labai nuolaidūs jo norams, todėl, pasikvietęs pas save, jis juos išbarė. Po to patikėtinis pasišaukė mane ir mano akivaizdoje dar bandė parodyti, kaip jis juos barė. Tada jam pasakiau, kad įstaigoje šitas jo darbo metodas yra netinkamas. Paramoj tuo metu buvo laisva vieta ir aš. tikėdamasis ją gauti, iš Sodybos vyriausio direktoriaus vietos pasitraukiau.

POGRINDIS

Lietuvių pogrindis prieš vokiečius susikūrė, kai vokiečiai pradėjo kelti galo nesimatančius reikalavimus. Jie mus totališkai kinkė į savo vežimą.

Tautos nuotaikas reiškė pogrindžio spauda. Daug tų vadinamųjų okupacijos knygnešių nuo vokiečių nukentėjo. Vokiečiai mūsų pogrindžio spaudos nekentė, nes ji buvo jiems žalinga. Ne tik vokiečių nuodėmes spauda skelbdavo, bet aprašydavo ir tų, kurie labai noriai atsiduodavo okupantui padėti. Tuos vadinamuosius tikruosius kolaborantus spauda užkabindavo ir pabardavo.

Rezistencinės grupės kūrėsi pagal organizacinį ir idėjinį praeities palikimą. Bendravimas vyko per asmenis, per artimus pažįstamus, rateliuose. Savivaldybės žmonių tarpe mes irgi pasikalbėdavome, kaip galima saugoti ir išlaikyti lietuvių visuomeninį turtą ateičiai.

Pasakysiu, kad Laikinoji vyriausybė politiškai gražiai sugebėjo vokiečiams pasipriešinti. Be akių draskymo ar demonstracijų buvo paskelbta kad negalime priimti sąlygų, kurias Rentelnas Lietuvai kėlė. Vokiečiai norėjo visą Laikinosios vyriausybės kolektyvą padaryti savo tarėjais. Vyriausybė atsakė, kad tokių sąlygų nepriima ir todėl yra priversta pasitraukti. Tai buvo drąsus pasakymas, kad tauta sudėjo didelę auką jaunomis gyvybėmis, o mes dabar vykdome tautos valią ir negalime jos apvilti.

Tuojau pasireiškė tautos judėjimas. 1943m. susiorganizavo VLIKas. kuris deklaravo savo programą. Kai žmonės sužinodavo apie tokį organizavimąsi bei planus ateičiai, kažkaip vėl įgaudavo vilties, kad gal kaip nors padėtis susitvarkys. Apie tai šnekėdavome ir dar pasiklausydavome pogrindžio radijo.

Kauno savivaldybėje Laikinosios vyriausybės atsistatydinimo laikotarpiu buvo kaip ir krizė. Aš paprašiau pasimatymo su ministru pirmininku, J.Brazaičiu. Man buvo svarbu žinoti, ką daryti. "Jūs mane patvirtinote toms pareigoms, tai gal ir man reikia pasitraukti?”- klausiau. J.Brazaitis atsakė, kad vyriausybės nusistatymas toks, kad lietuviai turi likti turimose pozicijose. Jeigu savanoriškai trauksimės, tai vokiečiai vieton Laikinosios vyriausybės paskirtų žmonių skirs savo žmones, gal ir ne vokiečius, bet tokius lietuvius, kurie yra provokiški. J.Brazaitis jau tada numanė, kad nacionalistai, tokie kaip Ignas Taunys ar Jonas Pyragius, gali ateiti. Tad geriau likit”.- sakė J.Brazaitis.- "ir arti reikalų būdami, būkite akimis ir ausimis mūsų pogrindžiui."

Taip ir buvo tuomet susiburta pogrindžio organizacijose. Pradėjo žmonės pasikeisti nuomonėmis, svarstyti, rinkti informaciją ir formuluoti išvadas bei teikti medžiagą pogrindžio vadovybei. Man teko dalyvauti toje grupėje, kurioje buvo J.Brazaitis, Adolfas Damušis, Mykolas Naujokaitis, Izidorius Toliušis ir Ksaveras Venskus.

Tie. kurie gyvenome Kaune, bandėme suorganizuoti skautus, kad jeigu tiktai karo pabaigoj nušvistų nepriklausomybės prošvaistė, tuoj galėtume skelbti atkuriamą Lietuvos Skautų sąjungą. Sutarimo būdu sudarėme Pirmiją. kurios pirmininku išrinko mane. Ir vyriausią skautininką turėjome parinkę, dr. Jurgutį (Artūrą, likusį Lietuvoje. Lietuvių Enc.Xt.-Red.).

Kai jau dirbau Sodyboje, paskui Paramoje, tai tų ekonominių organizacijų darbuotojai sudarė vieną pogrindžio grupę. Į ją įėjo žmonės iš Maisto, Sodybos, Paramos, Pienocentro ir Lietūkio. Joje eilės tvarka, dažniausiai vienas iš direktorių, kviesdavome susirinkimus. Tas, kurio būdavo eilė, būdavo šeimininku, paruošdavo vaišes. Kiti suformuluodavo pobūviui intenciją, kad nekiltų abejonių. Tai reiškia, kad tai koks nors paminėjimas, kas nors su vardu ar gimtadieniu surišta. Jeigu kartais mus kas užtiktų, tai visus rastų prie stalo, būtų valgoma geriama ir kalbamasi apie kokius paprastus, nereikšmingus dalykus. Tokio pokylio šeimininkas apibūdindavo, kokia intencija susirinkome, apie ką kalbėsime ir ta intencija išgersime.

Prisimenu. Kleiva [galima spėti Kazys, Lietuvių Enc.XXXVI t.- Red.) ateidavo Iš Valgio. Kazimieras Jacevičius iš Pienocentro, iš Sodybos agronomas Kaladė [galima spėti Petras. Lietuvių Enc.Xt.- Red.).. kitoms įmonėms atstovaudavo kiti. Susirinkime kiekvienas padarydavome pranešimą: kaip eina prekyba kokie santykiai su vokiečių patikėtiniais ir kokie nauji reikalavimai, kaip vyksta derybos dėl jų. Žinias kiekvienas pranešdavome savo pogrindžio grupei, kurioje dalyvavome.

Man dirbant Paramoje. 1943m. pavasarį, vokiečiai įvykdė tą vadinamą Stutthofo akciją- suiminėjo žmones ir vežė į koncentracijos stovyklą. Aš apie tai buvau įspėtas, nes Saugume dirbo skautininkas Vytenis Stasiškis, vėliau Statkum pasivadinęs. Jis man pranešinėdavo tiesiogiai arba per vieną skautininkę [Megą Barniškaitę- Red.).V.Stasiškis man net pasakydavo. kada nenakvoti namie. Esu nakvojęs net daržinėlėje, kur malkos sukrautos. Dažnai nakvodavau pas seserį, kai ji gyveno Žaliakalnyje.

Vieną dieną įstaigoje skamba telefonas. Atsakau: “Direktorius”. Sako: "Aš čia iš Saugumo, turiu reikalų. Ar galima užeiti?" “Prašom." Tuo metu mes posėdžiavome, mano kabinete vyko Paramos valdybos posėdis. Aš pasikviečiau J.Matusevičių ir jam sakau: "Jurgi, man skambino iš Saugumo. Spėju, kad negeru reikalu. Aš norėčiau dabar išeiti. Tu tęsk posėdį ir nuduok, kad tu atsakei telefoną." Taip ir buvo. Atėjo nepažįstamas asmuo “Aš noriu su direktorium kalbėti, kaip jūsų pavardė?” "Jurgis Matusevičius." "Ne tas."-pasakė- “man reikalinga kita pavardė".

Kitas atsitikimas buvo toks. Nepažįstamas žmogus veržėsi į mano kabinetą. Jam kelią pastojo vienas tarnautojas, kuris sakė. kad aš užimtas. Išgirdęs tą garsesnį šnekėjimą, aš pravėriau duris. Žmogus pribėgo prie manęs ir jas uždarė. "Turiu jums pranešti, kad tuojau ateis jus areštuoti. Aš esu iš Saugumo". To žmogaus niekada nebuvau matęs.

KAUNO GETAS

Žydų iškėlimas į Vilijampolę Kauno priemiestyje buvo padarytas Jaegerio (Jaeger. SS Standarterfuehrer, vokiečių saugumo policijos vadas okupuotoje Lietuvoje- Red.)sumanymu ir iniciatyva. Pradžioje geto sąvokos nebuvo. "Geto įsteigimas įvyko, kai Jėgerio įsakymu buvo pakirta Kauno žydų taryba. Judenraht, kuriai Jėgeris patarė savo brolius perkeldinti į Vilijampolę ir ten tvarkytis savarankiškai, nebepriklausyti Kauno M.S-bei." (Cituotas sakinys iš K.Palčiausko ranka padaryto įrašo mašinėle perrašytame tekste-Red).Tai įvyko dviem etapais.

Pirmasis etapas prasidėjo gen. Pohl (Pohl, vokiečių kariuomenės generolas. ne SS. kilimo iš Austrijos. Lietuvos srities komendantas- Red.) įsakymu Laikinosios vyriausybės paskirtam Kauno komendantui plk. J.Bobeliui. Gen. Pohl paskelbė karo stovio įsakymą, draudžiant) vaikščioti gatvėse nakties metu. Įsakymas buvo taikomas lygiai visiems gyventojams. Kartu su juo buvo paskelbtas įsakymas žydams keltis į Vilijampolę. Tačiau Vilijampolės parinkimas iškėlimo vietai vystėsi palaipsniui.

Pradžioje gen. Pohl įsakė ištremti visus žydus iš Kauno miesto į Gaižiūnų poligoną. Tas poligonas buvo netoli Jonavos. 40km atstumu nuo Kauno, šiaurės link Ukmergės plentu. Ten Lietuvos kariuomenė gyvendavo palapinėse ir vykdydavo karo pratimus. Poligone būdavo lauko sąlygos, vietovė toli nuo centrų, nuo tiekimo, su sunkiu maisto pristatymu. Savo reikalams kariuomenė nusiveždavo lauko virtuves. Tokių viryklų, kur būtų galima virti keliolikai tūkstančių gyventojų, nebuvo.

Įsakymą gavęs. plk. J.Bobelis atvyko pas mane. Jis man pasakė, kad yra įsakymas žydus ištremti per tris valandas. Mūsų ministras pirmininkas J.Brazaitis yra rašęs apie tą plk. J.Bobeliui duotą įsakymą žydus iš Kauno išvaryti. Aš tai priėmiau kaip žinią, koks likimas laukia dalies Kauno miesto gyventojų. Burmistro akimis visi gyventojai yra vienodi, nesvarbu kokios tautybės. Žydai buvo Lietuvos piliečiai ir Kauno gyventojai. o Lietuvos įstatymai niekam niekad nedraudė Kaune gyventi.

Buvo aišku, kad reikia eiti už juos kalbėti, derėtis su vokiečiais. Su plk. J.Bobeliu nutarėme eiti kartu. Man buvo patogu eiti, nes aš atstovavau Kauno gyventojus. Plk. J.Bobeliui jau buvo sunkiau, nes jis buvo įsakymą gavęs kariškis. Bet jis ėjo. Ėjo, nežiūrint to, kaip vėliau sužinojau, kad viename posėdyje su generolu ir su Jėgeriu jis jau buvo dalyvavęs.

Nuėjome į generolo būstinę. Laukiamajame mus pasitiko Zemribas. Laikinosios vyriausybės ryšių karininkas prie gen. Pohl štabo, buvęs Kaune Jėzuitų gimnazijos mokytojas, vėliau pasivadinęs Zubriu, dabar gyvenąs Australijoje. Su juo kartu dalyvavo vienas vokiečių karininkas. Jiems išdėstėme reikalą, kad neįmanoma tokio darbo atlikti, bet tam ir nėra prasmės. Žydai yra nepavojingi, jie įsibauginę, jie eksceso nepadarys. Jei kas ką padarys, tai tik fronto užnugaryje, pavyzdžiui, Kleboniškio miške rusų išmesti parašiutininkai. Mums rūpėjo, kad Kleboniškio apylinkėje kas nors neužnuodytų vieno gilaus Kauno miesto vandens šulinio. Mūsų argumentus Zemribas maždaug taip ir aiškino tam vokiečių karininkui, kad tą visą reikalą reikėtų atmesti ir žydų netremti, kad yra likę Lietuvai lojalūs žydai, kurie žino jiems gresiantį pavojų ir jie žalos nedarys. Aš dar sakiau, kad jeigu reikėtų žydus vežti, tai Kauno miestas neturi transporto priemonių, neturi benzino, nieko neturi. Kuras, kurį vokiečių kariuomenė Lietuvoje rado. tuojau buvo rekvizuotas kariuomenei. Taip mudu su plk. J.Bobeliu išdėstėme vokiečiams reikalą.

Pagal Zemribo paaiškinimą mums generolas teigęs, kad tremiamiems žydams nieko blogo neatsitiks. Mus vokiečiai taip ramino, humaniškai į  mūsų pareiškimus reagavo. Jie sakė. kad generolas yra perdavęs iš Berlyno gautą įsakymą. Dabar to įsakymo vykdymui išryškėjo reakcija. Todėl vietoj trėmimo į Gaižiūnus generolas liepęs žydų koloniją perkelti į Vilijampolę.

Mūsų vizitas norimo tikslo nepasiekė, bet atrodė, kad vis tiek buvo šis tas laimėta, nes žydų nebereikėjo tremti, išvaryti iš miesto. Gen. Pohl nurodęs, kad žydus reikia bent į Vilijampolę palengva perkelti, nes ten gyvendami jie bus vienoj vietoj ir jaus daugiau atsakomybės už savo gentį. Generolas taip pat paminėjo, kad tuo bus įvykdytas ir Berlyno reikalavimas. Šis griežtas reikalavimas lėmė viską: visus žydus sutelkti į vieną vietą, tik Berlynas nenurodė Vilijampolės. Gen. Pohl pirmas paminėjo Vilijampolę. Jis nusprendė, kad žydus reikia ten iškelti.

Tik Amerikoje savo bylos metu sužinojau, ką plk. J.Bobelis žinojo, bet man anuomet Kaune nepasakė. Pasirodo, kad jau anksčiau Jėgeris buvo susišaukęs Kauno rabinus į savo įstaigą. Tame posėdyje taip pat dalyvavo gen. Pohl ir plk. J.Bobelis. Čia Jėgeris žydų rabinams įsakęs savo tautiečius perkelti į Vilijampolę. Jėgeris jiems sakęs gelbėti savo brolius, nes siaučia lietuvių partizanai ir juos persekioja bei žudo. Todėl jie savo teritorijoje patys galės būti šeimininkai, savo administraciją turėti, nepriklausys Kauno miesto savivaldybei. Ten jie galės rūpintis tautiečių gerove ir saugumu. Toks buvo nurodymas rabinams, taip atsirado Vilijampolės kvartalas, kuris tada dar nebuvo getu vadinamas. Tai turėjo būti atskira miesto dalis, kad, neva, tai padės išvengti tolimesnio konflikto su lietuviais. Posėdyje žydų atstovai prašė leisti kalbėti su lietuviais jiems patiems. Jėgeris atsakė, kad niekas iš lietuvių vadovybės nenori su jais kalbėtis. Kas ta vadovybė, jis nepaaiškino.

Žydų komitetas pas mane atėjo po to, kai jau buvo paskelbtas įsakymas. Aš jiems pasakiau, kad nieko negaliu pakeisti, galiu tik pasiūlyti pagalbą, reiškia, jiems padėti. Duosiu jų perkeldinimo reikalams patalpą Rotušėje, kur buvo įsikūrusios savivaldybės įstaigos.

Žydai prašė, kad kėlimas būtų atidėtas vėlesniam laikui. To padaryti negalėjau. Atsilankę gen. Pohl štabe, mudu su plk. J.Bobeliu manėme, kad čia jau laimėjome malonę. Panašiai ir J.Brazaitis savo raštuose teigia. Aš tada dar nežinojau, kad pas Jegerį buvo ankstyvesni susitikimai. Jeigu būčiau apie tuos posėdžius žinojęs, aš pas vokiečių Kauno komendantą nebūčiau ėjęs, nei žydų delegacijų priėmęs, nei patalpas siūlęs. Jei Jūs ten tariatės, tai tarkitės patys toliau.

Mano duotose Rotušės patalpose žydai dirbo iki liepos 27d., kai į Kauną atvyko Crameris. Tada į savivaldybę atėjo du jo adjutantai. Vienas jų esesininkas, specialistas žydų reikalams Jordanas, o antrasis pavarde Koeppenas. Tie du su nagaikomis visus dirbusius žydus iš Rotušės išvaikė.

To vaikymo metu aš Rotušėje nebuvau, buvau išėjęs kažkur į savivaldybės padalinį. Grįžęs apie incidentą sužinojau iš savo sekretorės Janutienės. Vokiečiai žydus išvaikė žiauriai. Įvykį matę savivaldybės tarnautojai buvo susijaudinę. Ponios Janulienės pasakojimu, visi savivaldybės tarnautojai jaudinosi, matydami vokiečius su nagaikomis besišvaistančius ir šaukiančius raus. raus. raus! (lauk. lauk, lauk!). Vokiečiai dar žydams pasakė, kad Vilijampolėje pasiimtų mokyklos patalpas ir jose savo štabą įsikurtų.

Greit po to pas mane atvyko žydų advokatas Goldbergas ir sako: "Pons Palčiauskai. kodėl išvaikėt mano talkininkus, reiškia darbininkus?” Aš jam atsakiau, kad tai padarė Cramerio adjutantai, kad manęs Rotušėje tuo metu nebuvo- tai gali paliudyti Janulienė.

Vėliau viena žydė gydytoja ir vienas vyras kreipėsi į mus su reikalu Vilijampolėje suorganizuoti mažą ligoninę. Tuometinis Kauno miesto Sveikatos skyriaus vedėjas dr. Jurgis Vaičiūnas jiems paskyrė žydų ligoninės (nepriklausomybės laikais buvusios- Red)inventorių, nes prieš Pirmąjį karą statytą pastatą pergabenti į Vilijampolę nebuvo įmanoma Tai žydų ligoninei Vilijampolėje buvo perduoti chirurginiai stalai ir instrumentai, lovoms ir ligoniams baltiniai, visas inventorius: baldai, ratukai, lazdos, visokios lempos ir kita įranga. Laikui bėgant, ta ligoninė žymiai išsiplėtė, aptarnavo visą getą.

Pagal perkėlimo įsakymą, žydai privalėjo patys persikraustyti į Vilijampolę. Jiems turėjo talkininkauti savivaldybės Butų valdyba kad būtų kontrolė, nebūtų susigrūdimo, varžybų, plėšimo ar imtynių. Pačių žydų komitetas turėjo rūpintis perkėlimu, kas juos raminančiai veikė.

Perkėlimas prasidėjo. Už Kauno, prie Nevėžio, buvo smulkių grytelninkų, ūkininkėlių, kuriems visada trūkdavo pinigų. Sužinoję, kad žydai keliasi. jie atvažiuodavo su arkliais ir vežimais jų pervežti. Pilnas Kaunas buvo tų vežimų. Sukrovę baldus, lagaminus ir kitą mantą, tie vežėjai eidavo šalia vežimo gatve. Kartais ir žydai eidavo šalia vežiko gatve kartu, bet dažniausiai tai eidavo šaligatviu, stebėdami vežamą mantą. Taip ir vyko tas kraustymasis nuo ryto iki vakaro. Kai liepos 27d. atvyko Crameris, jis išleido papildomą įsakymą, draudžiantĮ žydams šaligatviu vaikščioti. Tada jie turėjo savo vežamus daiktus lydėti eidami gatve. Crameris taip pat sugriežtino visą okupacinę tvarką. Gatvėse prasidėjo areštai, kišimas į  kalėjimus. Jei areštuojami bandydavo bėgti, tokius nušaudavo.

Kai šita vokiečių akcija pastiprėjo. su sekretore Januliene nutarėme parašyti Crameriui raštą. Miesto gerovės labui prašėme visus palikti gyventi savo vietose. Prašymas lietė inteligentiją: daktarus- leisti jiems verstis gydytojo praktika, advokatus- teisiniuose klausimuose jie prityrę, kitus amatininkus, specialistus ir t.t. Parinkome buvusius Lietuvos kariuomenės savanorius, karininkus, profesorius. Juk universitetams vis tiek reikėjo žmonių. Surašėme, suredagavome ir prof. Jono Šimkaus dukters į vokiečių kalbą išverstą raštą įteikiau komisarui. Komisaras man į tą raštą raštu neatsakė. To rašto likimas man nežinomas. Aš daug kartų prašiau savo bylos advokatą E.Raškauską. kad to rašto nuorašo paieškotų OSI dokumentų rinkiniuose. Nurodžiau, kad originalas turėtų būti Cramerio gautų raštų bylose. Gal OSI. gal sovietai jj užblokavo, kad mano byloje jo nebūtų. Toks raštas mano kaltintojams buvo neparankus.

Žydų tarpe baimei sukelti Jordanas organizuodavo ablavas, kaip mes Lietuvoje sakydavome. Ruošdavo žmonių medžiokles, kad sukeltų paniką, kad žydai pranyktų iš gatvių ir bėgtų į Vilijampolę. Tai buvo Jordano metodas, matyt, padiktuotas kituose vokiečių užimtuose kraštuose.

Tuos gaudymus aprašo savo knygoje broliai Gelpernai (galima spėti Dimitrijaus Gelperno su M.Elinu knyga Kauno geto partizanai, Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, lt.- Red)ar kaip ten jų pavardė, dabar neprisimenu. Knygos autoriai buvo du broliai žydai komunistai. Vilijampolės gete slaptos komunistų partijos nariai. Jie parašė ir Lietuvoje išleido savo atsiminimus. Prieš mirdamas, tą knygą man atsiuntė Albertoje, Kanadoje, gyvenęs Kviecinskas (kpt. Stasys Kviecinskas, Kauno miesto komendantas po plk. J.Bobelio.- Red).Labai charakteringa, kad mano pavardė visai nepaminėta tame leidinyje. Autoriai mini daug pavardžių: kas ir kaip žydus administravo, kaip šaudė, kaip ir kada korė, ir t.t. Tą knygą irgi paskolinau savo advokatui E.Raškauskui. Kai jam pranešiau, kad ją turiu, jis ją norėjo pamatyti. Adv. E.Raškauskas niekada tos knygos man nebegrąžino ir nei teisme, nei kur kitur jos neminėjo. Gal Jis ją paskolino ar įdavė OSI advokatams.

Pats Jėgeris organizuodavo žydų šaudymus, pats Jėgeris siuntė savo vokiečius šaudyti ir prie jų. turbūt, priskirdavo lietuvius. Nebuvo taip. kad lietuvius vienus siųstų Jėgeris, arba savanoriškai kas iš lietuvių eitų. Tie. kurie buvo siunčiami, buvo siunčiami Jėgerio įsakymu. Nė viena lietuviška įstaiga neorganizavo šaudymo. Kas įvyko tame Kauno garaže, tai ten, rodos, buvo Klimalčio su Stahleckeriu (W.Stahlecker- SS Brigaden-fueher ir operacinės grupės A vadas, Gestapo viršininkas okupacijos pradžioJe-Red.)iniciatyva. Iš bolševikų kalėjimo 1941m. išėjęs Klimaitis išsidavė vokiečiams- J.Brazaitis aprašo tą įvykĮ.

Geto administracija buvo Cramerio ir žydų seniūnų tarybos Aeltestenrat, rankose. Geto pajamų šaltiniu buvo fizinė geto gyventojų jėga darbas. Žydai turėjo dirbti už geto ribų ir uždirbtas pajamas įnešti į geto kasą. Jiems atlygininmas buvo skaičiuojamas pagal darbo valandų skaičių ir darbininko pajėgumo kategorijas. Žydai noriai eidavo dirbti, nes, išeidami į  miestą, susitikdavo su lietuviais pasikeisdavo kuo nors, paspekuliuodavo, gaudavo paramos ir dovanų. Jie dirbdavo vokiečių kariuomenei prie aerodromo. Kauno miestui ir lietuvių privačiose įmonėse. Geto kasą valdė Cramerio buhalteris. Jis paruošdavo ir išsiuntinėdavo sąskaitas už žydų darbą, o atsiųstus pinigus dėdavo į tam tikrą fondą. Kai reikėdavo pirkti getui produktų, ateidavo užsakymai į Maistą mėsai, į Sodybą kopūstams. į Paramą duonai ir t.t.

Įsakymą Vilijampolės getą aptverti tvora davė Cramerio patikėtinis žydų reikalams, pats Jordanas. Jordanas tai padarė netiesiogiai. Jis atvyko pas savivaldybės Statybos skyriaus vedėją inž. V.Kriščiūną ir pasakė paprašyti žydų seniūnų tarybos, kad atsiųstų darbininkų, atvežtų medžiagos ir kokioje vietoje susirinkti darbui. Vedėjas ranka parašė raštelį seniūnų tarybai, kad tada ir tada aštuntą valandą ryte, atsiųstų 50 tvirtų ir pakankamai sveikų vyrų tvorai tverti. Žydai dirbti sutiko, nes žinojo, kad jiems bus apmokėta. Kauno miestas užmokėjo per geto fondą. Čia aš laikau kad geto aptvėrime burmistras absoliučiai nedalyvavo, jis tiems tarnautojams nedavė jokio nurodymo. Jordanas patvarkė, kad reikia aptverti, o savivaldybės pareigūnas paprašė darbininkų, nes jam buvo pavesta tą aptvėrimą atlikti su žydų darbininkais.

Vėliau buvo pristatytas dokumentas (iš pasakojimo neaišku kam ir kada-Red).kuriame žydų seniūnų taryba parašiusi, kad Jordanas davė įsakymą aptverti geto tvorą. Žydai apie tai rašė. kaip iš Jordano gautą įsakymą. Tačiau OSI teismui pristatė ant paprasto popieriaus miesto inžinieriaus parašytą raštelį, kuriame perduotas Jordano nurodymas paprašyti Aeltestenrato darbininkų, kad jie patys tvertų tą tvorą. Tai nebuvo savivaldybės įsakymas. Miesto inžinierius neturėjo galios tokius įsakymus davinėti.

Vokiečiai sumanė surinkti žydų pinigus, laikrodžius ir brangenybes. Pats Crameris pasakė savo vertėjui, nepriklausomos Lietuvos laikais buvusiam miesto inspektoriui Kaminskui, kad jis apie tai praneštų žydų tarybai. Jie turėjo paskelbti geto gyventojams tą ir tą dieną sunešti ir ant pastatytų stalų sukrauti visas vokiečių reikalaujamas brangenybes. Cramerio įsakymą Kaminskas žodžiu pranešė žydams. Jie įsakymą užfiksavo savo žurnale ir tą žinią paskelbė miesto gyventojams. Skelbime ir griežtų bausmių sankcijos buvo numatytos. Tai irgi įvyko be tiesioginio savivaldybės personalo.

Kai tas brangenybes surinko, geto komendantas žydų rankomis jas sukrovė į lagaminus ir parsivežė į komisariatą. Kadangi Cramerio Gebietskomisariatas buvo įsikūręs tame pačiame pastate kaip savivaldybė, tai vokiečiai lagaminus iškraudavo ant stalo ir prašydavo atsiųsti savivaldybės darbininkų tą lobį skaičiuoti ir inventorių sudaryti. Tam darbui paimdavo iš savivaldybės Finansų skyriaus labai žemo rango tarnautojų. pastatydavo prie durų savo sargybą ir taip dirbdavo. Suskaičiavus ir sudarius sąrašus, liepdavo lietuviams tuos lagaminus nešti į lauką ir krauti į automobilius. Vėliau paaiškėjo, kad tas brangenybes veždavo į Reichą, nes tai jau skaitėsi Reicho turtas. Pasirodo, visoje Europoje jie šitaip darė. O dabar OSI iškeltose bylose lietuviams prikišama kad lietuvių savivaldybės personalas padėjo vokiečiams šias funkcijas atlikti.

Įsakymą žydams užsikabinti geltoną Dovydo žvaigždę vokiečiai paskelbė tuoj pat užėmę kraštą. į Vilijampolę žydai jau kraustėsi su žvaigždėmis. Žydams taip pat buvo įsakyta nevaikščioti po parkus, nesėdėti ant viešų suolelių, neiti į restoranus, o vaikščioti gatvių kraštais, kur vanduo nutekėdavo. Aš atsimenu advokatą Goldbergą. Jis sąžiningai tą įsakymą vykdė, eidavo Laisvės alėjos kraštu, beveik nemosikuodavo rankomis, kaip Cramerio buvo nurodyta.

Getas iš tikrųjų atsirado, kai buvo aptvertas tvora kai vartai ir sargyba prie vartų buvo pastatyta. Išeinantieji iš geto privalėjo turėti komendanto leidimą, tokią kortelę. Geto gyventojai be leidimo negalėjo iš geto išeiti. GrĮžę būdavo tikrinami ar neparsinešė kokių produktų. Komendanto būstinė buvo geto viduje. Komendantas buvo vokietis- arba iš Gestapo arba iš Cramerio pareigūnų.

Taip vadinamas Jordano darbo pažymėjimas geto gyventojams buvo svarbus dokumentas. Žydams buvo gyvybinis reikalas turėti tą Jordano

Bezugschein. Kas ji turėjo, to gyvybė buvo garantuota bent kuriam laikui, nes reiškė, kad jis reikalingas darbams. Visi žydai rūpinosi tokius pažymėjimus gauti, nes tai reiškė, kad jie sveiki, tvirti.

Jordanas pažymėjimus taip pat laikė svarbiais dokumentais, žiūrėjo, kad jie nebūtų dalinami kam nereikia Kas tokį gyvybės dokumentą galėjo gauti, sprendė pačiu žydų seniūnų įstaiga kurioje dirbo ir pats ponas Tory (byloje liudijęs prieš K.Palčiauską-Red).Teisme jis save labai aukštai pristatė- koks reikšmingas jis gete buvo.

ATSKIRI EPIZODAI

Pasakojime tilpo ir epizodinio pobūdžio išbarstytų prisiminimų bei vaizdų, kurie skaitytojo patogumui čia surinkti į vieną vietą. Nesukaupus jų kartu, pagrindinių skyrelių turinys būtų labai išplėstas, blaškytų skaitytojo dėmesį.

LIETUVIAI IR ŽYDAI

Aš bent nebendravau su tų grupių asmenimis, kurie buvo antisemitiškai nusiteikę. Niekada neturėjau antisemitinių jausmų nepriklausomos Lietuvos laikais. Dar jaunuoliu ir moksleiviu būdamas, buvau vienas iš tų. kurie skatino, sakysime, futbolą kartu su žydais žaisti, komandas sudarinėti ir kartu treniruotis, sporte Žagarės miestą bendrai atstovauti.

Su žydų jaunimu neblogai bendravome. Žydukai ir žydaitės ateidavo į mūsų ruošiamus šokius, pašokdindavome jas. Su jaunesniąja karta kalbėdavome lietuviškai, jie jau buvo išmokę. Net Rusijoje subrendusi karta ir grįžusi į nepriklausomą Lietuvą pramoko lietuviškai. Tik Šiauliuose, man anksčiau atrodė, kur beeini- ten rusiškai ir lenkiškai kalba. Net atvažiavus į  Kauną, man dar ausį rėžė rusų kalba, kurią daugiausia naudojo žydai.

Žydų tarpe buvo partiečių, kurie, komunistams užėjus, pasidarė labai aktyvūs.

ŽYDŲ LAIKYSENA

Atsimenu, pirmosios sovietų okupacijos pačioje pradžioje, kaip vienas žydų tautybės pramonininkas užeidavo pasižiūrėti, kaip mes dirbame. Jis buvo milijonierius, rodos, Petrašiūnuose turėjo bituko plytų fabriką. Vieno tokio vizito metu už langų ūžte ūžė sunkvežimių konvojai, jais važiavo žaliomis kepurėmis sovietų pasienio sargybos kariuomenė. Vienas mūsų tarnautojas, pavarde Bagdonas, paklausė to pramonininko, kurio pavardę esu užmiršęs: "Sakykit, kokį įspūdį daro, su kokiu jausmu jūs priimate šį kariuomenės judėjimą?” Tas atsakė: “Nepriklausomoj Lietuvoj aš sugebėjau susi krauti milijonus. Kai judėjimas eina iš rytų į vakarus, tai manau, kad ir šitoj sistemoj sugebėsiu egzistuoti. Bet jei judėjimas eitų į kita pusę, jei čia važiuotų vokiečiai, tai žinau, kad egzistuoti nebesugebėčiau."

Žydai tą padėtį suprato jautriau už mus. Jie pasirinko vienintelį kelią savo fizinei egzistencijai išlaikyti. Nė vienas Jų nepasirinko nei Vokietijos, nei Lietuvos.

Po karo mums paaiškėjo, kad jų širdyse buvo įtarimas, jog lietuvių tauta ir jos vadovybė mažumų atžvilgiu buvo per daug nacionalistinė. Jiems atrodė, kad lietuviai visada pirmoj eilėj siekė savo pačių tautos gerovės, nesivaržydami skriaudų mažoms tautinėms grupėms. Šį kelią su rytais jie pasirinko dar nepriklausomos Lietuvos laikais ir jį tęsia iki šiai dienai. Nė viena žydų politinė grupė nepasirinko, neatsirado nei atskirų asmenų, kurie būtų pasisakę už nepriklausomą Lietuvą, būtų kaip nors kooperavę ar rašę šia prasme.

Kodėl toks totalinis apsisprendimas? Jie, turbūt, niekada nesitikėjo, kad Lietuva ateityje pasiliks nepriklausoma. O prieš karą, kai buvo nepriklausoma, tai jiems reiškė, kad tik laikinai taip buvo. Nepriklausomos valstybės egzistencija jie pasinaudojo, Lietuvoje jie gyveno ir kūrėsi. Tačiau kai valstybę ištiko krizė, tai jie atsiskyrė visiškai, nes ateityje Lietuvai nematė jokios perspektyvos. Net dabartinis jų elgesys (OSI kaltinimų metu. 1975-1992m.- Red.)kaip tik atitinka jau anais laikai jų padarytą apsisprendimą.

Ar galima tad šį reiškinį kitaip išaiškinti? Kodėl žydai taip staiga su entuziazmu ir gėlėmis 1940m. išvedė rusiškai dainuojančius savo mokinius pasitikti sovietų tankų? Aš pats tai mačiau Kaune Laisvės alėjoje.

Lietuviams, žinoma tokios demonstracijos darė labai skaudų įspūdį. Juk žydai Lietuvoje turėjo tas pačias privilegijas kaip ir visos kitos tautinės mažumos. Jie turėjo savo atitinkamo dydžio mokyklų sistemas, turėjo gimnazijas, o mokslo programos buvo pritaikytos jų interesams. Mokytojai gaudavo algas iš valstybės iždo ir mokyklos buvo išlaikomos be skirtumo, ar jos buvo lietuviškos, ar tautinių mažumų.

Kai vokiečiai atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, daugelis ar beveik visi Klaipėdos žydai atvyko į Lietuvą ir buvo priglausti. Jei ne vokiečių-rusų karas, prasidėjęs didele bičiulyste bei šių dviejų meile, žydų tragedijos Lietuvoje nebūtų buvę.

PASKUTINIS LIETUVOS ŪKIO DEŠIMTMETIS

Prekybos ir Pramonės rūmuose dirbo vienas Vokietijos ekonomikos mokslus baigęs ir iš ten į Lietuvą pabėgęs ukrainietis, pavarde Petrusevič. Jis parašė vokiečių kalba knygą apie Lietuvos ūkį. Aš tą knygą išverčiau į lietuvių kalbą ir prižiūrėjau spaudos darbą Kučiūno spaustuvėje. Lietuvių ir vokiečių kalbomis tai buvo apie 300 psl. veikalas, pavadintas Paskutinis Lietuvos ūkio dešimtmetis. Knygą ruošiant, į spaustuvę užėjo prof. Steponas Kolupaila. Pastebėjęs mūsų knygos pavadinimą, jis užklausė: "Negi tokį pranašišką pavadinimą dedate- Kodėl paskutinis?" Taip buvo Petruševičiaus užrašyta ir mes pavadinimo nekeitėme. Tai įvyko lygiai metus prieš okupaciją.

Sovietų okupacijos metu Petruševičius gavo vietą vienos ministerijos kadrų skyriuje. Užėjus vokiečiams, patyrėme, kad toje ministerijoje buvo ieškoję darbo ir plk. J.Narakas. Ant plk. J.Narako anketos radome Petruševičiaus užrašą: Nacionalist, atseit, voldemarininkas. Bolševikai jo tarnauti nepriėmė.

APIE PLK. J.NARAKĄ

1939m. rudenį. prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuvos vyriausybė tuoj pat iš kalėjimų paleido visus karininkus, anksčiau karo lauko teismo nuteistus žiauriomis bausmėmis. Kai Vokietija užpuolė Lenkiją. J.Narakas išėjo iš kalėjimo. Greitai Jam buvo grąžintas jo turėtas Lietuvos kariuomenės gen. štabo pulkininko laipsnis, nes manyta kad Lietuva bus greitai įvelta į karą ir karininkai bus reikalingi. Išėjęs laisvėn. 1939m. plk. J.Narakas atėjo į Prekybos ir pramonės rūmus prašyti darbo. Jis buvo karo pramonės ekonomistas, Čekoslovakijoje baigęs aukštus karo ūkio mokslus. Rūmų vadovybė J.Naraką tuoj pat paskyrė Pramonės sekretoriaus patarėju. Tuo metu susipažinome. Jis buvo gana malonus žmogus. Kai bolševikai atėjo, J.Naraką iš darbo atleido.

Pirmosios okupacijos metu bolševikai J.Naraką sekė. Jis planavo sprukti per sieną į Vokietiją, bet tai jam nepavyko. Iš bolševikinio kalėjimo plk. J.Narakas išėjo 1941m. karui prasidėjus.

APIE INŽ. V.KRIŠČIŪNĄ

Kauno savivaldybės statytos inžinierius V.Kriščiūnas parašė tą raštelį apie žydų darbo jėgos naudojimą geto tvoros tvėrimui. Nei sovietai Lietuvoje, nei Lietuvos žydai jo niekuo nekaltina. Net iš geto išėję žydai, grįžę į  miestą. jo neskundė. Jokios bylos jam niekas nekelia už tai. kad jis parašė pažymą duoti žydų darbininkus gete tvorą tverti. (O buvusiam Kauno burmistrui K.Palčiauskui Amerikos OSI bylą iškėlė- Red)

Inž. V.Kriščiūnas Lietuvoje pas sovietus net karjerą padarė. Jis perėjo dirbti į universitetą profesūron, pasidarė daktaratą ir mokslo srityje darbuojasi.

GETO TVOROS RAŠTAS

Juridine prasme nė vienas lietuvis nepasirašė to aptvėrimo akto- ne jų galioje tai buvo. Net patys žydai negalėjo savo noru geto tvoros apsitverti. Jeigu jie būtų norėję, aš abejoju, ar vokiečiai būtų leidę jiems tai daryti. Reikia neužmiršti, ką žydams buvo pasakęs Jėgeris, kad jie turės savo teritoriją, kurioje bus totališkai saugūs ir patys ten šeimininkaus: miesto komunalinė valdžia jiems negalės nieko pasakyti, padaryti, nieko nurodinėti.

Aišku, paskui vis tiek tvarką sprendė vokiečiai. Atvykdavo vokiečiai į geto vidų. įsakydavo susirinkti. Susirinkusius skirstydavo taip: kas į dešinę- tas į mažąjį getą. kas į kairę- tas į didįjį. Vieną grupę sušaudydavo.

Aš gete niekada nebuvau, nors Tory liudijo kitaip. Tai šmeižtas, kuriuo buvo norėta mus nuspalvinti antisemitiškai nusiteikusiais. Niekad nebuvo reikalo man ten būti, niekas nekvietė, niekas manęs ten nesiuntė.

KEITELIO ĮSAKYMAS

Karinių-teroristinių veiksmų prieš vokiečių kariuomenę įstatymai buvo labai griežti, visos vokiečių kariuomenės vado Keitelio išleisti. Įvykdžius kokį nors pasipriešinimą prieš vokiečius, kariuomenė galėjo tą apylinkę apsupti, suimti kad ir nekaltus žmones, atrinkti įtakinguosius, suareštuoti ir juos sušaudyti. Buvo įsakyta ypač nepaleisti tų, kurie turi gerą vardą, autoritetą, yra vietinių žmonių patikimi. Jeigu sušaudys kaltą asmenį, tai kitiems daug baimės neįvarysi. Bet svarbu priversti rūpintis visus, kad niekas nepadarytų tokios žalos, už kurią gali nukentėti visai nekalti. Taigi buvo pagrindo prielaidai, kad koks išdavikas, bolševikų parašiutininkas ar laisvai po miestą vaikščiojantis žydas galėjo išprovokuoti kokią nors suirutę. Tai buvo. žinoma tik prielaida kad taip galėjo atsitikti.

VOKIEČIŲ ŪKIO KOMANDA

Pavyzdžiui, ateina į savivaldybę vokiečių kariuomenės majoras ir sako. kad nori su burmistru kalbėti. Jis yra iš Wirtshafts (ūkio- Redj komandos. Goehringo vardo keturių metų plano. Vierjahresplan įstaigos. Majoras sako, kad. žinote, pas jus yra toks restoranas Metropolis Laisvės alėjoje, Kaune. Sako. naktį atvykau į Kauną, penakvojau Metropolio viešbutyje ir iš ryto nuėjau pusryčių. Aš užsisakiau vieną kiaušinį, tiek ir tiek gramų sviesto, kavos be grietinėlės- pavalgiau pusryčius taip, kaip mes Reiche valgome. Žiūriu, civilis žmogus, reiškia- vietinis, užsisakė du kiaušinius ir dar dvi riekes Speck lašinių. Tas vietinis ir stipriai pavalgė, ir sako, net kortelių nedavė. “Taip negalima, kas iki šiol čia tvarkė?”,- tas majoras klausia manęs. Aš paaiškinau, kad komendantas skelbė apie šiuos dalykus, tačiau dar nespėjome visko įgyvendinti. Majoras tada pasakė, kad šitą dalyką reikės sutvarkyti, nes vokiečiu ūkio komandos pirmas rūpestis yra taupyti vartojimą ir skatinti gamybą. Reikia remti tas įmones, kurios gamins naujus produktus, kad paklausa ir pasiūla balansuotųsi. Bet apie perteklių negalime nė galvoti, nes frontui reikia labai daug tų pagrindinių produktų. Jų, vokiečių, pagrindinis tikslas yra teritoriją užimti, ją sutvarkyti ir atitinkamai valdyti.

Pokalbį baigdamas, jis ir saka "Burmistrai, žiūrėkit, ką daro pas jus žmonės! Čia bus viskas sutvarkyta nes kitaip mes negalime gyventi, negalime karo vesti. Jūs dabar turėsite tai suprasti ir padaryti."

SUKILĖLIŲ TEISMAI

Nežiūrint sukilimo patriotinių jausmų krypties, atskirose vietovėse buvo klaidų. Sakysime, sukilėliai netiksliai suprato savo uždavinį. Buvo vietovių, kuriose sukilėliai be Laikinosios vyriausybės nurodymų patys vietovėse susiorganizavo ir pasiėmė teisėjų vaidmenį. Buvo komunistų, kurie bolševikmečio laikotarpyje buvo padarę žmonėms žalos. Tokius sukilėliai kai kur nuteisdavo. Nuteistųjų tarpe buvo ir žydų. Dabar žydai teigia kad tie nuteisimai buvo rasiniu pagrindu.

APIE CRAMERĮ

Laikinojoj vyriausybėj informacijos ir komunikacijos pareigūnu buvo Senkus (galima spėti Juozas: Lietuvių Enc.XXVIIt.- Red.).Prieš karą jis buvo žurnalistas ir “Lietuvos aido" korespondentas. Vokiečių okupacijos metu jis išleido veikalą apie bolševikų genocidą, Pravieniškių skerdynes, Telšių kalėjimo žudynes, apie Rainių miškelį. Senkus taip pat suruošė genocido parodą Kaune, o Aleksandras Merkelis savo straipsniais jam talkininkavo. Buvo parodyta, kiek ir kaip lietuvių sovietai išžudė, rodomos nuotraukos, statistika ir taip toliau. Gal ne taip jau ta medžiaga buvo tokia tvirtai dokumentuota, bet mūsų tuometiniu mastu paroda atrodė įspūdingai.

Aš pagalvojau, kad reikėtų parodą parodyti Kauno miesto komisarui Crameriui. Aš jį pakviečiau, jis sutiko. Paroda buvo suruošta Kultūros muziejuje. Kadangi muziejus buvo arti, tai mes nuėjome pėsti. Pasitaikė, kad muziejuje buvo gen. Vladas Nagevičius. Supažindinau generolą su Craineriu. Crameris išsitempė, nepaprastai gražiai generolą pasveikino. Parodoje pirmą kartą asmeniškai susidūriau su Kauno apygardos vokiečių komisaru Wentzenu. Crameris mus supažindino su juo. Apžiūrėjęs genocido parodą, Crameris panoro apžiūrėti Kultūros muziejų. Gen.

Vl.Nagevičius mus vedžiojo, rodė ir aiškino. Crameris užklausė, ar turime kokių istorinių dokumentųar relikvijų iš tų laiką kai Kaunas buvo Hanzos miestu. Mes Jam kai ką parodėme, papasakojome. Po šio muziejaus apžiūrėjimo vokiškame "Die Kauner Zeitung” laikraštyje pasirodė straipsnis apie Hanzos laikų eksponatus Kaune, paaiškindamas, kad senovėje tai buvęs grynai vokiečių miestas, rytuose prekybos centras.

Grįžtant iš muziejaus į savivaldybę, abudu kurį laiką tylėjome. Pradėjo kalbėti Crameris. Jis sakė. kad bolševikai buvo žiaurūs, bet lenkai dar žiauresni. Paminėjo Lenkijos miestelį. kuriame kunigai agitavo žudyti vokiečius. Kai jis ten išaiškino vieną tokį kunigą. įsakė pakarti ir tris dienas laikyti prie bažnyčios. Tai girdint, mane net šiurpas nukratė. Pasirodo Crameris jau turėjo praktikos užimtoje Lenkijoje. Ten dvasiškija buvo didžiausias ir pavojingiausias vokiečių priešas, nes liaudyje turėjo pasitikėjimą.

Kai vokiečių laikraštyje pasirodė straipsnis apie Kauną ir Hanzą, aš kreipiausi į mūsų istoriką prof. Zenoną Ivinskį. Sakau: "Paimk ir parašyk apie tą Hanzos vaidmenį į lietuvių spaudą. Bent lietuviu visuomenė, o gal ir vokiečiai paskaitys. Ta tema reikia moksliškame stiliuje, objektyvų, istorišką vaizdą duoti”. Vėliau pasirodė, kad Crameris tą prof. Z.Ivinskio straipsnį skaitė ir gana objektyviai jį vertino.

Po to, kai Kenstavičius tapo Kauno burmistru, kartą jis man paskambino ir pakvietė pasikalbėti. Jis man papasakojo, kad Crameris pasakęs, jog Palčiauskas yra neatsargus ir nepatikimas. Dar pridėjo, kad tik jis, Crameris, Palčiauską išgelbėjęs, nes kitaip jis būtų saulės nematęs. Nežinia ar Crameris iš tikrųjų jau mane gelbėjo. Aš tą pokalbį priėmiau kaip užuominą, kad man gali kas nors atsitikti.

BURMISTRO SANTYKIAI SU VYRIAUSYBE

Į Laikinosios vyriausybės ministrų kabineto posėdžius Kauno burmistro nekviesdavo, aš neturėjau progos juose dalyvauti. Iš Vidaus reikalų ministerijos kokių nors direktyvų burmistrui irgi nebūdavo.

Daugiausia tekdavo kalbėtis su ponu J.Brazaičiu. Jis buvo 1941m. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės pagrindinis asmuo, viso šio didžiojo įvykio ašis. Jis buvo logiškas ir labai nuoširdus žmogus, linkęs paaiškinti, pasitarti ir patarti. Mus rišo bendras rūpestis ateitimi, kad viskas gerai baigtųsi, kad įvykiai nueitų ta kryptimi, kuriai visa sukilimo idėja buvo skirta Rūpėjo, kad pranyktų tie visi okupacijos šaltiniai, kad po karo jie nepasiliktų visoje savo galybėje Lietuvos ramybės drumsti.

Įvairius reikalus tvarkant, tekdavo susidurti su Laikinosios vyriausybės nariais. o vėliau su tarėjais. Pavyzdžiui, kuomet kai kurios Vilniaus krašto sritys, kaip Ašmena bei Augustavas, buvo sugrąžintos Lietuvai, tai jau su gen. Petru Kubiliūnu priešakyje tarėjų laikais prireikė jose pastatyti prityrusią lietuviškų savivaldybių administraciją. Tuomet Kauno miestas gavo Vidaus reikalų tarėjo raštą, prašant} rekomenduoti Kauno savivaldybės asmenis, tinkančius aukštesnėms pareigoms į Vilniaus kraštą. Niekas nenorėjo vykti, nes žinojo, kad ten siaučia rusų ir lenkų partizanai. Jie miškus valydavo, o užpuolę miestelius, išžudydavo administraciją. Tik vienas plk. Stepas Žukaitis. buvęs prezidento Smetonos rūmų komendantas, sutiko ten išvykti. Daug buvusių karininkų dirbo savivaldybėje. tačiau niekas neparodė tokio didvyriškumo, kaip plk. S.Žukaitis.

KARO PROGNOZĖ

Okupacijų metu mes per lengvai priėmėme savo manytą anglosaksų sugebėjimą išbalansuoti Europos ateičiai grasinančias piktąsias nacių ir bolševikų jėgas tarpusavio susinaikinimu.

Pasitvirtino skandinavų diplomatijos nuomonė, kad karas nesibaigs Lietuvos išvadavimu. Jau po 1943 ir 1944in. matėsi, kad Lietuvos aplinkoje karo jėgų balansas yra ne vakarų pusėje, bet sovietų.

Nelabai kas tikėjo, kad vokiečiai laimės karą. Nuo vaikystės laikų mes žinojome apie vokiečių veržimąsi į rytų pusę (Drang nach Osten). Vėliau atsirado vokiečių teritorijos problemos (Raumsproblem) politika. Iš Hitlerio pasisakymų žinojome, kad tautų perauklėti negalima. Vokiečiams reikėjo tas tautas sunaikinti, nes tie visi ištikimieji pasidaro neištikimais, kai tik okupacijos sąlygos pasikeičia.

Taip karo pradžioje buvo laukiama to lemiamo britų-amerikiečių laimėjimo vakaruose. Tačiau lemiamasis laimėjimas įvyko ne vakaruose, o rytuose. Amerikos karo laimėjimų nesimatė. Ji laimėdavo tik mūšius. Po karo sužinojome, kad. pavyzdžiui, Prancūzijoje veikė net du pogrindžiai: gen. Charles De Gaulle pasekėjai ir iš Maskvos diriguojami komunistai, kuriuose kaip tik dominavo žydai. Amerikiečiai po karo tik dėl to rėmė ir globojo nacį Klaus Barbie (Gestapo Prancūzijoje viršininką- Red),nes jis padėjo įveikti tą slaptąjį rusų komunistų pogrindį, kovojusį už komunistinę Prancūziją. O komunistinė Prancūzija juk reiškė ir Balkanų komunizmą. Jugoslavijoje irgi du pogrindžiai buvo: maršalu vėliau tapęs Josif Tito ir po karo pakartas antikomunistas gen. Draža Mihajlovič.

Prieš karą Lietuvoje savarankiškam komunizmui galimybių nebuvo. 1940m. jis buvo importuotas iš Maskvos. Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje veikė parašiutais numesti rusų partizanai. Mums reikėjo su jais kovoti. Gyvenome viltimi, kad, savo krašte kovodami, galėsime išsilaikyti iki karo pabaigos, kada nacių ir bolševikų galybės jau bus visiškai sužlugusios. Manėme, kad tuomet lietuvių daliniai galės, kaip po Pirmojo karo, kovoti su įgriūnančia sovietų kariuomene.

Antisovietinis 1940-1941m. lietuvių tautos pogrindis baigėsi su dideliais nuostoliais lietuvių tautai. Pati kruviniausia tai buvo antroji sovietų okupacija. Tada, Amerikos OSI organų teigimu, į Lietuvą sugrĮžo išvaduotojai. Sovietai dar kaltino Ameriką ir vakarus, kad remiama Lietuvos įsijungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo politika. Laikui bėgant, tas nepripažinimo principas prarado savo turinį, bet formaliai dar tebegyvavo. Pasidarė sukta Amerikos politika: vienoks turinys kalbant, kitoks- ką nors darant.

Labai neprotingai buvo tikėta. kad mums dar Europoje esant, tuoj bus dar vienas karas su rusais.

DOKUMENTO AUTENTIŠKUMAS

Per kelis įkalbėto įrašo puslapius eina M.Drungos ir K.Palčiausko pokalbis apie vadinamojo Orderio Nr. 15 autentiškumą. Šis dokumentas angliškai yra atspausdintas sovietų 1970m. išleistoje knygoje Dokuments Accuse, p. 133. Pagal šią knygą dokumentą išleido Kauno komendantas ir Kauno burmistras 1941 m. liepos 10d. Jame Kauno žydams skelbiami įvairūs suvaržymai ir parėdymas kraustytis į Vilijampolę. Tarp M.Drungos ir K.Palčiausko šia tema vyko komplikuotas dialogas, iš kurio sunku tuometinius įvykius tiksliai atsekti chronologine tvarka. Čia cituojame dialogo pabaigą, kuri K.Palčiauskui, atrodo, buvo reikšminga.

M.Drunga: "Tai OSI ištraukė kažkokį dokumentą, neva tai su jūsų parašu?”

K.Palčiauskas: “Su parašu tai nėra. Aš nepasirašiau šito.”

M.Drunga "Ir net neatsimenat, kad jūsų būtų pareikalavę pasirašyti?"

K.Palčiauskas: "Ne."

MAISTO TIEKIMAS Į GETĄ

Bendrą geto kasą valdė Cramerio buhalteris. Kai getui pirkdavo maisto produktus, tai viską užsakydavo pagal nustatytas normas: sakysime. Maiste-mėsą. Sodyboje- kopūstus.

Kaune veikė Sodybos skyrius, kuris iš Kauno apylinkės surinkdavo produktus, juos perdirbdavo ir parduodavo Kauno rinkoje. Sodyba tiekė maistą ir getui. Bylos metu OSI liudininkas Tory teigė, kad getui duodavome smirdančius kopūstus. Kai K.Palčiauskas byloje buvo apklausinėtas, tai. prieš jam Sodyboje pradedant dirbti, bačkas atidarius, rauginti kopūstai kvepėdavo. O prie Palčiausko jie jau smirdėjo. Vėl, kai Palčiauskas nuėjo dirbti į Paramą, tai getui Paramos duona pasidarė kieta sužiedėjusi. Negalima buvo jos valgyti arba Parama visai getui duonos nepristatydavo.

OSI LIUDININKAS

Man iškeltos bylos metu OSI liudininką Golubą Tory pamačiau pirmą kartą. Jo neatpažinau, nors gal Vytauto Didžiojo universitete pertraukų metu koridoriuje vaikščiojome. Niekada neteko su juo kalbėtis. Aš jo neprisimenu. nes aš nestebėdavau, kas įeina į Rotušę ar kas išeina Jis sakėsi universitete buvęs teisės prof. S.Bieliackino asistentu. Tuometinis Teisių fakulteto dekanas dr. Domas Krivickas jo neatsimena, o Teisių fakulteto asistentas, vėlesnis profesorius dr. Vytautas Čepas jo taip pat neatsimena. O dr. V.Čepas geriausiai pažinojo Teisių fakulteto profesūrą ir personalą.

KAMINSKO TARNYBA

Kai Crameris atvyko į Kauną, pas mane atėjo savivaldybės tarnautojas Kaminskas ir pasakė, kad Crameris jį kviečia būti vertėju. Aš atsakiau, kad jeigu jis Cramerio kvietimą priims, tai turės iš inspektoriaus pareigų savivaldybėje pasitraukti. Jis vieną dieną dar pagalvojo ir man pranešė, kad jam nelabai išeina atsisakyti pareigų savivaldybėje. Tada aš parašiau raštą. kad, jam pačiam prašant, duodamos neapmokamos, neribotos atostogos. Savivaldybėje jo vieton paskyriau jo pavaduotoją Žilinską. Nuo tos dienos jis nebebuvo Kauno savivaldybės tarnautoju. Ką tada Kaminskas darė, tai jau darė būdamas komisaro įrankiu, bet ne mano kokiu ten ryšininku. Teisme Tory liudijo, kad Kaminskas prašydavo iš žydų dovanų, kad jis turįs arba Crameriui, arba burmistrui ką nors nunešti. Niekada tokių dalykų nebuvo.

BURMISTRAVIMO SLĖPIMAS

Buvimas Kauno burmistru nebuvo mano slapta tarnyba Ji minėta seniai Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje. Aš pradžioje nustebau, kai amerikiečių imigracijos valdininkas 1976m. pradėjo mane klausinėti, ar aš buvau burmistru. Matyt kas nors jiems nurodė mane, tai JAV imigracijos įstaiga pradėjo tyrimą. Tuo laiku daug tokių tyrinėjimų vyko įvairiuose Amerikos miestuose. Ir aš apie tai nugirdau, gaudavau laiškų, pradėjau šį reikalą sekti. Galų gale ir man paskambino, kad nori su manim kalbėtis.

Mane tas valdininkas klausinėjo: "Ar jūs buvote burmistru?" Atsakiau. kad taip. "Ar vokiečiai paskyrė?" Atsakiau, kad ne, bet paskyrė Laikinoji vyriausybė, kurią sukilėliai buvo sukūrę. “Kas įsteigė getą?” Atsakiau, kad vokiečiai organizavo getą. “Ar jūs pažįstat p.Brazaitį?” Atsakiau, kad pažinojau ir kad jis buvo ministras pirmininkas. "Ar jis provokiškos orientacjos?" Atsakiau, kad prolietuviškos.

Paskui, 1981m. vidurvasarĮ. mane apklausinėjo OSI.

Visi. kas norėjo, galėjo mane pasiekti telefonu, viešai buvo žinomas mano adresas. Aš nemaniau, kad turėčiau slėpti savo burmistravimą Lietuvoje. Eidamas tas pareigas, nieko nepadariau, kuo būčiau nuskriaudęs žmones. Amerikos valdininkams pasakiau, kad aš neslėpiau, jog buvau burmistras. O kai pildžiau imigracijos Amerikon anketas, tai niekas neklausė, ar aš buvau burmistras.

Aš nė karto apie tai nemelavau, o tik praleidau. Kodėl praleidau? Labai paprastai: aš sukilime dalyvavau, sukiliminės prieš rusus vyriausybės paskyrimą priėmiau, į tarnybą ėjau. Tai dariau ne dėl to. kad norėjau vokiečiams meilintis ar su jais draugauti, ar jiems padėti. Ne. Aš pasakiau, kokiai grupei priklausiau.

Pildant imigracijos anketą, mintis nesakyti apie burmistravimą atėjo štai kaip. Aš jaučiau tam tikrą budrumą, nes buvo reiškinių, kad galiu būti atiduotas sovietams. Tas budrumas buvo pabėgėlių stovyklose patirtas. Buvo aišku, kad geriau nesigirti tuo burmistrąvimu. Kai vieną kartą to neįrašiau vizos prašyme, tai paskum iš nuoseklumo ir toliau neberašiau.

Tą mano nusistatymą sustiprino Amerikos konsulato personalas, kuriame dirbo imigracijos reikalų tvarkymui pasamdyti žmonės. Tai buvo daugiausia anglų kalbą mokančios lenkės, nepriklausomoje Lenkijoje dirbusios amerikiečių atstovybėje. Vienos tokios lenkės paklausiau, ar tokį dalyką rašyti. “Kas nebūtina, nerašykit, neapsunkinkit reikalų ateityje... Nereikia balasto..." Aš paklausiau, ar minėti pogrindžio veiklą. Ji paaiškino: “Kokia iš to gali būti nauda, kodėl rašyti? Kam apsunkinti, kam įtarinėjimus kelti? Kas žino. kas tas anketas skaitys ateityje? Nerašykit ir viskas!” Tuomet pagalvojau, kad jos padėtį geriau supranta už mane ir jų patarimu pasinaudojau.

RUSŲ BELAISVIAI LIETUVOJE

Vokiečiai į Lietuvą darbams buvo atvežę rusų karo belaisvių. Tam tikromis sąlygomis jie būdavo skiriami dirbti pas lietuvius. Tokiam darbui buvo sąlygos: reikėjo, kad belaisviai pasistatytų saugų, panašų į kalėjimą baraką, reikėjo jį aptverti viela, nakties metu turėjo būti sargyba. Dieną sargybinio nebūdavo, tie belaisviai judėdavo gana laisvai. Jie neturėjo intereso bėgti, nes gaudavo gerai valgyti ir šiltai gyveno.

Būdavo ir kitaip. Kariškose belaisvių stovyklose laikomi belaisviai būdavo varomi per Kauną į darbus Ukmergės plentą. Ten gana nuožulnus, bet ilgas, gal kelių kilometrų kilimas plentu į kalną. Jie vieni kitus vesdavo, o tuos, kurie išvirsdavo, vokiečiai nušaudavo ir neleisdavo jų toliau nešti, palikdavo gulėti. Tokių vaizdų Kaune pats esu matęs.