Partizanai: Istorija ir dabartis

MGB agentūra pokario Lietuvoje

Nijolė Gaškaitė

Verbavimas

Kaip teigia Viljam Blake, šėtonas pats nedaro nuodėmės, jis tik atima iš žmonių tikėjimą, kad jie nusidėtų.

Su šiuo aforizmu asocijuojasi paskutiniojo SSRS šefo Kriučkovo žodžiai: "Pagrindinė čekistų veiklos priemonė- agentūra¹.”

Šią priemonę, paveldėtą iš carinės ochrankos laikų. SSRS slaptosios tarnybos naudojo prieš Lietuvą nuo pat 1918m.

Kaip ČK verbavo agentus? Visais laikais, tiek prieš karą, tiek po jo iki paskutinių SSRS gyvavimo dienų buvo naudojami trys verbavimo motyvai: 1- kompromituojanti medžiaga; 2- materialinis ar kitoks suinteresuotumas: 3-idėjinis bendrumas. Kompromituojanti medžiaga galėjo būti įvairi. Pavyzdžiui. Nepriklausomos Lietuvos gudų reikalų ministras D.Semaška ir ž.ū. ministras J.Aleksa buvo šantažuojami ir kompromituojami turėję ryšių su carine ochranka. Po karo buvo grasinama suimti už ryšius su partizanais. Galėjo būti šantažuojama intymaus pobūdžio nuotraukomis. Šiuo metu galima šantažuoti buvusius KGB agentus jų pasižadėjimu bendradarbiauti ar duomenimis apie finansines machinacijas.

Verbavimas panaudojant priklausomybę ar suinteresuotumą- tai riestainio politika Pavyzdžiui, gen. K.Kleščinskis buvo užverbuotas tada kai norėjo iš Rusijos susigrąžinti savo 10-metj sūnų². Poetas K.Kubilinskas buvo sugundytas literatūrine karjera. Daugelis mokslo, meno žmonių pasirašė pasižadėjimą bendradarbiauti, norėdami siekti profesinės karjeros, keliauti į užsienį ir pan.

Idėjiniu pagrindu užverbuotųjų buvo mažiau. Prieškaryje tai buvo Lietuvos komunistų partijos nariai. Buvusį Klaipėdos krašto gubernatorių J.Navaką bandyta užverbuoti, kai Jis buvo atleistas iš gubernatoriaus pareigų-manyta, kad jis bus nepatenkintas valdžia. Po karo buvo užverbuota nemažai agentų "iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies³." Šitie savo dūšia ir kūnu parsidavę okupantams, skundė visus iš dešinės ir iš kairės, džiūgavo, matydami tremiant Sibiran kaimynus, pataikavo valdžiai ir neapkentė viso, kas lietuviška".- rašė partizanai⁴.

Dažniausiai verbavimo motyvai persipindavo. Be baimės užrūstinti enkavedistus, kildavo pagunda gauti atleidimų nuo pyliavų ar pan., o už Judo grašius išdavęs slėptuvę pasiteisindavo simpatijomis "darbininkų" valdžiai.

Tačiau nepaisant, kokiu pagrindu agentas būdavo užverbuojamas. MGB visada stengėsi jį paversti sąmoningu kolaborantu: juk nuo tų užverbavimo motyvų priklausė agento veiksmingumas. Tam jie negalėdavo nei lėšų nei laiko. Norėdami palenkti suimtus partizanus, aiškindavo, kokia humaniška sovietų valdžia, vesdavo į KGB rūmų kabinetus, kur pro langus būdavo matyti spalio ir gegužės švenčių paradai. Mitingų vaizdas turėdavo įtikinti suimtąjį, kaip visa tauta džiaugiasi sovietų santvarka.

Ypač daug pastangų MGB padėjo verbuodami į Lietuvą nelegaliai grįžusį Joną Deksnį, kurį "auklėjo" keletą mėnesių, vežiodami po muziejus, kino teatrus, norėdami įrodyti sovietų santvarkos "pranašumą”. Kai J.Deksnys pajusdavo sąžinės graužimą, jam būdavo pristatoma alkoholio ir mergina kuri turėjo ne tik jį sekti, bet ir sulaikyti nuo savižudybės.

Todėl net ir “idėjiški" agentai širdies gilumoje suvokdavo, kad šnipinėjimas nėra padorus dalykas. Pavyzdžiui, iš SSRS karinės konržvalgvbos 1991m. sociologinių tyrimų duomenų matome, kad 17 proc. agentų norėjo išsisukti nuo užduočių. 20 proc. vengė duoti informaciją apie konkrečius asmenis. 50 proc. jautė psichologinę įtampą, bijodami, kad bus iššifruoti. 68 proc. norėjo teikti tik žodinę informaciją, kad neliktų įrodymų apie bendradarbiavimą⁵. Vadinasi, idėjinis patriotinis, t.y. ištikimybės komunistiniams idealams motyvas, kurį taip pabrėždavo kagėbistai, tebuvo fikcija. Svarbiausias verbuotojų tikslas buvo ne ištikimybės komunistinei tėvynei ugdymas, o bet kokių moralės principų sugriovimas.

Pirmaisiais pokario metais atsisakyti bendradarbiauti buvo tolygu žūčiai. “Jei nenori mums padėti, pats esi liaudies priešas”.-tvirtino enkavedistai. Dažnas verbuojamasis su siaubu per naktis kūrė įvairiausias versijas, nesiryždamas tiesiai ir aiškiai atsisakyti šnipinėti, kaip kadaise atsisakė vysk. V.Borisevičius ar partizano Šermukšnio žmona S.Kazlauskienė, tardytojui pasakiusi: "Aš esu katalikė ir todėl žmonių neišdavinėsiu."

Būta ir tragiškesnių atvejų: buvęs partizanas P.Bielskis. užverbuotas agentu smogiku ir jau išdavęs 6 partizanus, randa jėgų sustoti. Jis nušauna jį lydinčius agentus, pasiduoda partizanams, žinodamas, kad jo laukia mirties nuosprendis. Panašiai pasielgia buvęs partizanas Petras Liuiza, partizanų ryšininkė Izabelė Vilimaitė. 1949m. suimta, užverbuota ir paleista sekti savo kovos brolių, ji nueina pas partizanus ir viską papasakoja. Už tas žinias, kurias ji suteikia emgebistams, ji nusipelno mirties bausmės, tačiau partizanai suteikia jai galimybę garbingai žūti ne nuo savų, o nuo priešo. Dirbusi rezistencijai iki 1952m.. Izabelė Vilimaitė, kariuomenei apsupus bunkerį, kuriame ji slapstėsi, susisprogdina kartu su kitais partizanais.

Atgimimo laikais vienas mokslininkas, šantažuojamas intymiomis nuotraukomis, ryžtingai atsisako toliau paklusti savo buvusiems šeimininkams ir nutraukia ryšius su KGB.

Iš tirtų 2580 archyvinių agentų kortelių matyti, kad 2.6 proc. atsisakė bendradarbiauti su KGB (žiūr. 1 lentelę).Tai rodo, kad niekada nevėlu nutraukti šiuos šėtoniškus saitus.

Pokaryje būdavo atvejų, kai suimti partizanai pasirašydavo pasižadėjimą bendradarbiauti ir pasitraukdavo į mišką visiems laikams. Tokį pasižadėjimą buvo pasirašę net A.Ramanauskas. J.Lelešius ir kt. žinomi partizaninio sąjūdžio dalyviai. Pagal statistiką tokių išėjusių partizanauti buvo 23 proc. visų užverbuotųjų. Dalis pasirašiusiųjų pasižadėjimą bandė laviruoti, pergudrauti emgebistus, teikti jiems dezinformaciją ir pan. Dauguma jų buvo suimta- net 8.5 proc Apskritai net 26 proc. užverbuotųjų nuoširdžiai okupantui nedirbo, o aktyviai talkinę- vos 30 proc. agentų.

Kiek buvo MGB agentų?

Pirmosios okupacijos metais Lietuvoje buvo užverbuota beveik aštuoni tūkstančiai MGB agentų. Šis skaičius didėjo net karo metais, kai buvo verbuojami pasitraukę į Rusiją asmenys, be to. lietuviai kaliniai ir 1941-ųjų metu tremtiniai.

Tačiau ypač intensyviai pradėta verbuoti po karo. kai Maskva spaudė greičiau sunaikinti partizanus. Verbavo NKVD. NKGB, karinė kontržvalgyba "Smerš”. pasienio kariuomenės ypatingieji skyriai ir kt. žinybos. Nuolat buvo atsikratoma “balasto"-menkaverčių agentų- ir ieškoma naujų aukų. 1949m. Jau yra 26.4 tūkt. veikiančių agentų bei informatorių ir apie tiek pat archyvinių (žiūr. 1 ir 2pav.).Tiek šnipų jau nesugeba aprėpti kadriniai operatyvininkai. Tad 1952m. sausio 10d. SSRS MGB nurodo peržiūrėti visą agentūrinį aparatą ir išbraukti konkrečių užduočių netu-

1 lentelė

Motyvai, dėl kurių veikiantys agentai tapdavo archyviniais

1947-1986m.

pav. MGB-KGB veikiančių agentų skaičius Lietuvoje

2 pav. MGB-KGB agentūrinio tinklo dinamika pokario Lietuvoje

Pastaba: Agentų skaičius 1952m. sumažintas 71%. Jų įregistravimas į archyvinių agentų kartoteką užtruko iki 1955m.

rinčius agentus⁶. Iki metų pabaigos agentų skaičius sumažinamas 71 proc.. jų lieka tik 7.74 tūkst.⁷.Į archyvą "nurašoma'' 19.9 tūkst.. o 1954-1955m. net 38 tūkst. agentų. Iš viso per pokari užregistruota 109 tūkst. archyvinių agentų. Tarp jų, be anksčiau minėtų, yra ir išsišifravę, netekę KGB dominančių ryšių, nenoromis dirbę, pabėgę ar išvykę į užsieni ir t.t. Įdomi archyvinių agentų kategorija (0.9 proc. iš tirtų 2580 asmenų) yra agentai, kurie 1953m. SSRS MGB nutarimu išbraukti iš agentūrinio tinklo todėl, kad eina atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje. Iš jų-ministerijų tarnautojai, teisėtvarkos organų darbuotojai, apylinkių pirmininkai, partijos ir komjaunimu komitetų darbuotojai bei visų lygių renkamas pareigas (partijoje, tarybose, profsąjungose) užimantys asmenys. Jų asmens ir darbo bylos sunaikinamos, kad neliktų jokių pėdsakų apie bendradarbiavimą. Peržvelgus šių asmenų sąrašus, matyti, kad visa sovietinė nomenklatūra išėjo iš paprastų šnipų. Daug šių tarnautojų suteikdavo savo butus slaptiems MGB susitikimams (Lietuvoje visada buvo maždaug 500 susitikimų bei konspiracinių butų), išliko net MGB prašymai išimties tvarka dar leisti naudotis šiais butais.

Tuoj po karo, ypač kaimuose. MGB neturėjo susitikimo butų. Dažnai ryšį su agentu palaikydavo miestelyje, susitikinėdavo krūmokšniuose ar ateidavo į sodybą su kariuomenės grupe neva daryti kratos ir pasikalbėdavo su šeimininku. Kartais ryšį palaikydavo per kitą agentą ar sutartoje vietoje palikdavo laiškutį. Apskritai susitikimo butų savininkai turėjo būti labai patikimi, nes jie matė, kas ateina pas operatyvininką. Neatsitiktinai 1953m. iš 479 susitikimų butų savininkų 338 buvo TSKP nariai, kandidatai ir komjaunuoliai. Lietuvių tebuvo vos 30 proc. (tuo metu MGB darbuotojų lietuvių buvo 28 proc.)⁸.

Po šios didžiausios agentūrinio tinklo reformos pasikeičia ir agentų kategorijos: nelieka informatorių, o vietoj jų atsiranda "patikimi asmenys”. t.y. tie. kurie neslėpdami savo prosovietinių pažiūrų, atvirai bendrauja ir su sekamais objektais, ir su KGB⁹. Jų buvo maždaug tris kartus daugiau nei veikiančių agentų. Tuo tarpu agentų skaičius su mažais svyravimais išlieka beveik stabilus. Mažiausiai jų buvo 1961m.- 2974 agentai ir 519 susitikimo butų savininkų. Po Vengrijos ir Čekoslovakijos įvykių 1956 ir 1968m. šis skaičius šiek tiek padidėja kol pagaliau 1991m. pasiekia 6 tūkst

Ilgainiui kinta ne tik agentų skaičius, bet ir jų išsilavinimas ir socialinis statusas. Pokaryje dominavo valstiečiai, o nuslopinus partizaninį judėjimą, MGB dėmesys sutelkiamas ties inteligentija. Įvykdžius 1952m. agentūrinio tinklo reformą- atsikračius menkaverčių agentų. 1953m. Katalikų Bažnyčios sekimui MGB teturi vos 20agentų (iš jų tik 10-dvasininkų)¹⁰. Panaši padėtis mokslo įstaigose. 2 lentelėje pateikti duomenys apie agentų skaičių 1963m. Vilniaus mokslo įstaigose". Iš šių duomenų matyti, kad daugiausia agentų veikė Dailės institute ir Mokslų Akademijoje. Tačiau KGB 2-oji valdyba nurodo, kad šis agentų skaičius mokslo įstaigose yra aiškiai per mažas- turi būti suintensyvinamas naujų agentų verbavimas.

KGB agentų skaičius 1963m. Vilniaus mokslo įstaigose

3 lentelėje pateikti duomenys iš KGB archyvo 6 fondo statistinių ataskaitų apie agentų skaičių ir išsilavinimą nuo 1956m. iki 1947m. Iš šių duomenų matyti, kaip daugėja agentų su aukštuoju ir viduriniu išsilavinimu: nuo 35 proc. 1956m. iki 75 proc. laikotarpio pabaigoje. Menkai išsilavinusių- iki 7 klasių agentų sumažėja iki 7 proc. Taip įvyko ne vien dėl privalomo vidurinio išsilavinimo, bet labiausiai dėl to, kad pasikeitė agentų funkcijos.

Agentų veikla

Pagrindinis agentų amatas, be abejo, buvo šnipinėjimas, t.y. žinių teikimas apie aplinkinius žmones. Tačiau, be šio užsiėmimo, agentai turėjo vykdyti sudėtingus MGB-KGB planus. Pokaryje ši veikla daugiausia buvo nukreipta prieš partizanus, o paskui vis svarbiau buvo formuoti visuomenės nuomonę, ty. skleisti totalitarinei sistemai naudingas ''legendas”.

Pagal užduotis veikiantys agentai sąlyginai (nes dažnai būdavo naudojami ir ne pagal pagrindinę "profesiją") buvo skirstomi į įvairias rūšis. Buvo “vidiniai agentai" (turėję prasiskverbti į pogrindžio organizacijas), “agentai smogikai" (tiesiogiai naikinę partizanus specgrupėse). kamerų agentai (šnipinėję kalėjimuose), “agentai maršrutininkai" (siunčiami su užduotimis į kitą vietovę), įtakos agentai (darantys poveikį sekamajam ar visuomenei) ir kt.

Labai paplitusi užduotis pokaryje buvo partizanų “užmigdymas” specpreparatais. kuriuos agentai įmaišydavo į alkoholį ir maisto produktus. Tokių įvykių gausu visoje Lietuvoje nuo 1948m. Ypač skaudus įvykis įvyko l955m. Žemaitijos partizanams Steponui Erstikiui-Patašonui, Kostui Liuberskiui-Žvainiui ir Juliui Adomaičiui-Erdvilui, kuriuos agentas apnuodijo sklindžiais su medumi¹².

Specpreparatu “užtaisytų" sklindžių paragavo ir pats agentas, todėl, beeidamas pranešti apie atliktą užduotį ir kviesti kagėbistų, buvo nuvežtas į Meškuičių ligoninę. Tuo tarpu suvalgęs tik vieną sklindį Erdvilas vilko mišku tolyn nuo pavojingos vietos netekusius sąmonės savo kovos brolius, kol jį patį apleido jėgos. Nuodų poveikis buvo baisus, partizanai aptemusia sąmone ilgai klaidžiojo miškais. Šis apnuodijimas buvo lemtingas S.Erstikiui: po to žmonės dar jį matė gyvą, bet stipriai sužalota galva o vėliau jis dingo be žinios.

2 lentelė

KGB agentų skaičius 1963m. Vilniaus mokslo įstaigose

3 lentelė

KGB agentūros skaičius Lietuvoje

Būta atvejų, kai panaudojus specpreparatą, suimtas partizanas mirdavo bevežant į MGB. Nepaisant to, kad specpreparatai buvo masiškai naudojami ir padarė daug žalos partizanams, emgebistams to buvo maža. Jie savo raportuose rašė: “(...) Trūksta aštrių, susijusių su rizika agentūrinių-operatyvinių kombinacijų, kaip medžiotojai nepanaudojami vietiniai gyventojai, nei vienas naminės varytojas neįtrauktas į kovą su banditais’’¹³.

Ir vis tik dažnai agentams reikėdavo ne vien šnipinėti, bet ir daryti tam tikrą įtaką sekamajam. Pavyzdžiui, kartu su vysk. V.P.Ramanausku buvęs kameros agentas Varėna ne tik jį šnipinėja, bet ir grįžusiam iš tardymo vyskupui aiškina: ’’(...) Nu, vyskupai, ir ką galvoji dar ilgai taip laikytis, matai, jau kraujais spjaudai, o kas bus su tavimi toliau? Blogai bus (...) ”¹⁴. Į vyskupo žodžius, kad gaila išduoti žmonių, agentas atsako: (...) Matai, už žmones tai patsai iki ko dasileidai ir galo. matyt, kad nebebus, kol nieko neišpažinsi. (..) Buvo tokių vyrų ir jaunesnių, kaip jūs, vyskupe, o vis vien neišlaikė ir turėjo viską išpažinti.”

Visiems žinomas MGB agentas J.Markulis-Ąžuolas (tarp partizanų turėjęs Erelio slapyvardį, o po išdavystės pramintas Pesliu), ne tik veikė kaip vidinis agentas, infiltruotas į partizaninį judėjimą, ne tik kūrė MGB kontroliuojamą vyriausią pogrindžio vadovybę, bet veikė ir kaip aktyvus įtakos agentas. Viena pagrindinių idėjų, kurią jis turėjo įteigti partizanams, buvo ginkluotos kovos beprasmiškumo idėja Ši idėja-demobilizuoti partizanus- buvo viliojanti daugeliui partizanų vadų, tačiau tuo metu, tikintis greito Vakarų valstybių įsikišimo, atrodė pražūtinga juo labiau kad J.Markulis reikalavo partizanų sąrašų, nuotraukų, o ginklus liepė sandėliuoti vienoje vietoje, toli nuo kovotojų (panašiai kaip dabar liepta SKATui). Pasyvaus pasipriešinimo idėją per J.Markulį MGB diegė ir išeivijai. Sovietų Sąjungai buvo naudinga parodyti pasauliui, kad ne okupantas vykdo terorą, o atskiri lietuviai savo teroristiniais veiksmais išprovokuoja represijas. Nors puikiai žinome, kokias represijas Lietuva patyrė 1940-194lm„ kai dar nebuvo jokio pasipriešinimo okupacijai. Po karo besipuikuojant kovotojo su fašizmu laurais, žinios apie trėmimus, areštus ir žudymus okupuotuose kraštuose buvo labai nenaudingos Sovietų Sąjungai.

Kaip MGB diegė šias savo idėjas? Tam neužteko gražbyliavimo meną įvaldžiusio agento Markulio, tam buvo pasitelkta MGB sufabrikuota spauda kuri buvo pristatoma kaip pogrindinio Centro organas. Žinomi trys tokie leidiniai: “Vienybė” (1946), "Kova” (1947) ir “Bočių keliais” (1948). Šiuose leidiniuose buvo pabrėžiama kad trūksta vienybės, nes kai kurios partizanų apygardos nesilaiko Centro nuomonės. Teigiama kad ginkluotas pasipriešinimas yra klaida, klaidingas kelias (kaip čia neprisiminsi mūsų laikų "istorinės klaidos"?!).

Agenta demaskavę partizanai J.Lukša A.Zaskevičius ir Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejvs buvo išvadinti intrigantais ir šmeižikais, skaldytojais. Buvo kviečiama neklausyti šių skaldytojų, o visiems vienytis, nes svarbiausia yra "vienybė ir susitaikymas”. Nuo pat pradžių įtaręs provokaciją. Baltūsis MGB paskleistoje 1947-1948m. spaudoje (tariamai išleistoje pogrindyje) išvadinamas nesukalbamu ir diktatoriumi.

MGB ypač plačiai naudojo "agentus maršrutininkus". Jie ne tik užmegzdavo ryšius su partizanais, bet ir dažnai tapdavo vidiniais agentais. Šiam vaidmeniui dažnai panaudodavo buvusius kamerų agentus, susipažinusius su reikiamos vietovės partizanais ar ryšininkais, mobilizacinio amžiaus jaunuolius, “besislapstančius" nuo sovietinės kariuomenės, “pabėgusius” iš kalėjimo ar tremties. Buvo daugybė būdų ir “legendų", kaip į diegti į partizaninj sąjūdį šnipą.

1953m. MGB pabandė atsiųsti į Lietuvą iš Sibiro tremties net 8 agentus maršrutininkus.

1953m. vasario mėn. į Irkutsko ir Krasnojarsko sritis išvyko visa LTSR MGB operatyvininkų brigada su ypatinga užduotimi¹⁵. Jie ketino susipažinti su lietuvių tremtinių operatyvinio sekimo bylomis ir su esama agentūra ir atrinkti tuos asmenis, kurie pažĮsta Lietuvoje veikiančius partizanus bei tinka būti agentais. Pagal MGB sukurtą “legendą" jie turėjo “pabėgti” iš tremties ir grįžti į tėvynę.

Irkutsko MGB nurodė, kad iš labiausiai besipriešinančių okupacijai Lietuvos rajonų tremtiniai apgyvendinti Čeremchovo. Usolės. Taišeto. Bratsko, Zimos ir kt. rajonuose. Slaptame pokalbyje su parinktais kandidatais reikėjo išsiaiškinti, ar jie nori grįžti į Lietuvą.

Tačiau šie planai ne visai pavyko: dalis verbuojamųjų nuo pasiūlymo atsisakė. Tarp atsisakiusiųjų buvo partizano Budreckio brolis, Ūselio, Tarvydo, Mockaus ir kt. partizanų giminaičiai.

Emgebistai savaip išsiaiškino atsisakymą tapti Judu. Svarbiausia priežastimi jie nurodė tai, kad Sibire lietuviai ekonomiškai daug geriau gyvena nei Lietuvoje. Antra priežastimi nurodė baimę, o trečia- religinius įsitikinimus ir giminystės ryšius. Atsisakymas tapo pretekstu juos sekti ir tikrinti visą korespondenciją.

Tačiau atsirado ir sutikusių su pasiūlymu. Už paslaugas jiems pažadėta grąžinti iš tremties ir jų šeimas. Užverbuoti šie agentai:

agentė Jablonia- gydytoja; buvo numatyta kad ji gaus rekomendacinius laiškus Klaipėdos sr. gyvenantiems partizanų ryšininkams ir per juos ras partizanus;

ag. Kondensator- jo sesuo susirašinėjo su Lukšio būrio vadu Budreckiu-Algirdu. turėjo kitų pažinčių Šilalės raj.;

ag. Traktorist-tremtyje bendravo su Pilėnu tėvonijos partizano A. Valento giminaičiais, pažino partizaną Baltuši:

ag. Panova- tremtyje bendravo su Salantu partizano Jazdausko giminėmis:

ag. Moriak- kilęs iš Prienų raj., pažino partizaną Gudiną-Speigą. tremtyje bendravo su jo giminaičiais:

ag. Ochotnik- kilęs iš Užvenčio raj. Dubysos tėvonijos vado Audronio brolis:

ag. Akis- partizano Tamulionio (ar Tamošiūno)-Žeimio. veikiančio Joniškėlio ir Pasvalio raj., pusbrolis:

ag. Gražina- kilusi iš Jiezno raj. Brolis Gediminas žuvęs, tėvas- suimtas. Giminaitis K.Stanelis-Petras partizanauja Dzūkų rinktinėje. Margio tėvonijoje.

MGB suorganizavo agentų "pabėgimą", kiekvienam sukūrė atitinkamą versiją-legendą. aprūpino fiktyviais dokumentais ir pinigais. Operacijos užmaskavimui Sibire inscenizavo "bėglių" paiešką ir gaudynes.

Tačiau ne viskas taip klostėsi, kaip planuota.

Kruopščiausiai buvo suplanuotas ag. Gražinos "pabėgimas”. Dieną prieš tai ji turėjo pasipasakoti draugei, kad MGB ją persekioja ir todėl ji nutarusi bėgti. Kelionėje ji turėjo vaizduoti važiuojančią atostogų darbininkę, užsiverbavusią dirbti Angaros HES statytoje. Kaune ji turėjo susitikti su operatyvininku, kuris nurodys, kaip toliau elgtis. Tačiau emgebistai neįvertino to fakto, kad jie verbavo daug žmonių iš vienos srities ir dalis jų atsisakė bendradarbiauti, tad savaime tremtiniai "pabėgime” įtarė MGB klastą. Be to. Gražina porą kartų buvo liudytoja tremtyje iškeltose lietuvių jaunimo bylose. Tad natūralu, kad tremtiniai laiškais perspėjo pažįstamus, ir šie vengė bendrauti su Gražina atvykusia į Jiezno raj., o kai kurie tiesiog kaltino ją išdavyste. Tad neturėdami iš jos jokios naudos. MGB sugrąžino agentę į tremties vietą, pridengdami jos keliones legenda, kad ši važiavo į Lietuvą parsivežti savo 15-mečio broliuko.

Panašiai atsitiko ir ag. Panovai. kuri savo keliones po Lietuvą smulkiai aprašė tremtyje likusiems giminaičiams. Netikėdami tokiais "stebuklais", tremtiniai perspėjo Mosėdžio ir Grūšlaukio km. gyventojus saugotis "pabėgusios tremtinės"- provokatorės.

Ag. Ochotnik iš Lietuvos parašė žmonai parduoti daiktus ir ruoštis grįžimui į tėvynę. Tremtiniai suprato, kad jis yra užverbuotas. Viena moteris laiške rašė: "Gaila Juozo klaidos. Jis jos per amžių neištaisys. Viešpatie, kokie pasidarė žmonės, baudžia savo brolius ir kaimynus. (...) Šiandien pražudo jis kitus, o kas jo laukia rytoj? Pardavė sielą velniui ir šeimą suėdė."

O atsitiko štai kas. 1953m.kovo 19d. Užvenčio raj. agentas susitiko brolį partizaną. Brolis kaip pabėgusiam iš tremties pasiūlė eiti į jų buri slapstytis. Kadangi MGB jam nedavė tokios užduoties (nes agentas dar nebuvo žudynėmis "surištas" su čekistais), tai jis šeimininko ir kaimyno akivaizdoje ėmė šaudyti iš pistoleto į savo brolį partizaną Audronį. Nors sužeistas, partizanas gavęs arklius pabėgo. Tačiau brolis agentas pranešė operatyvininkams, ir šie Rudiškių km. slėptuvėje sunaikino Audronį ir dar du partizanus.

Agento Ochotnik pastangomis buvo sunaikintas Šatrijos partizanų štabas ir paties agento brolis, tačiau MGB jam priekaištavo, kad jis išsišifravo ir. nužudęs brolį, neteko galimybės susisiekti su Žemaičių apygardos vadu Montvydu.

Visi trys išsišifravę agentai buvo sugrąžinti į tremtį. Kiti užmezgė ryšius su partizanų giminėmis ar ryšininkais, tačiau didelių perspektyvų neturėjo. Vien tik ag. Akis dėka buvo nužudytas partizanas Tamulionis-Žeimys.

Be tokių globalinių partizanų naikinimo planų, agentai padarydavo begales mažų niekšybių. Pavyzdžiui, agentas Kibirkštis, kurio bute J.Markulio-Erelio nurodymu 1946m. vasarą apsigyveno partizanai J.Lukša A.Zaskevičius ir J.Kulikauskas. nuolat pragerdavo MGB pinigus, skirtus pogrindininkų išlaikymui. Be to. įrengiant antrą konspiracinį butą Vilniuje Žygio 85a. MGB reikėjo laikinai, kol jie parengs butą, iškeldinti antrame bute gyvenusią moterį. Enkavedistas L.Maksimovas, padedamas gydytojos- MGB darbuotojo žmonos, paima šią moterį ir išveža į psichiatrinę ligoninę kaip pamišusią.

Tas pats minėtasis kameros agentas Varėna sekęs vyskupą P.Ramanauską. norėdamas turėti šiokios tokios naudos, rašo savo skunde: "Be to, viršininke, leiskite Ramanauskui perduoti siuntinuką, nes jame būna tabako, tai ir aš turėsiu ką užsirūkyti. Nes siuntinių sulaikymas Ramanauskui tai nieko nereiškia, nes jau jam valgis neberūpi (...)"¹⁶.

Panašioms niekšybėms galima priskirti ir tai. kad 1958m. vienoje kameroje su D.Bičiūnu kalėjęs, o vėliau tapęs kameros agentu, asmuo savo paslaugas KGB pasiūlė būtent Vasario 16 dieną.

Tačiau dar baisesnis šis atvejis. KGB užverbavo vieno 25-erius metus iškalėjusio partizano sūnėną. Šis sūnėnas su užduotimi važiavo į lagerį aplankyti savo dėdės. Kai 1991m. buvo ginamas mūsų parlamentas, dėdė džiaugėsi, kad jaunuolis- vienintelis iš giminės eina jo pėdomis.

Čia tai jau tikrai šėtonas juokėsi, kad pasiekė, ko norėjo. Pasak V.Havelo. buvo nutrinta "demarkacijos linija tarp gyvenimo teisybėje ir gyvenimo mele".

Pasiekti tokį "demarkacinės linijos" ištrynimą yra kiekvienos totalitarinės valstybės tikslas.

Agentų vaidmuo paskutiniais sovietinės imperijos metais

Keitėsi agento požiūris į savo amatą- iš pradžių priešinimasis, paskui susitaikymas, pagaliau savęs pateisinimas, ilgainiui keitėsi ir jo funkcijos-šnipinėjimas, smurtas, sekamo "objekto” apibūdinimas ir pagaliau-legendų platinimas.

SSRS nuosmukiui pasiekus kritinę ribą, buvo paskelbta “perestroika"- viena didžiųjų KGB legendų. Ją įgyvendinant. 1989m. birželio mėn. Danijoje vykusiam seminarui PGU "A” tarnyba padiktavo dvi tezes, kurias turėjo "nuvežti” seminare dalyvavę agentai: 1)- pertvarka negrįžtama: 2)-Vakarai tik išloš, jei rems Gorbačiovą.

Matyt, agentai neblogai atliko užduotį, nes Vakarų demokratijos atkakliai nematė Baltijos šalių laisvės bylos, o sovietologai nuolat kartojo, kad komunizmas yra žlugęs ir nebereikia apie jį kalbėti.

Štai kokią "legendą” 1989m. pradžioje agentai nuvežė į Vatikaną: Lietuvos Katalikų Bažnyčia neturinti remti dešiniojo Sąjūdžio sparno, siekiančio Lietuvos Nepriklausomybės. Juk Bažnyčia negali pažeisti kanonų, todėl turi nesikišti į politiką. Ji turi propaguoti susitaikymą ir nekenkti demokratui Gorbačiovui. KGB per savo agentus net pasiekė, kad būtų pakeistas Vatikano radijo laidų vedėjas, nes jis per daug "politikavo".

Dar viena vidinė Lietuvos “legenda", paskleista 1989m. gruodyje: stabilumą Lietuvoje garantuoja tik esamos politinės struktūros, t.y., kompartija. Todėl Sąjūdžiui nereikia eiti į Aukščiausiąją Tarybą, nereikia sugadinti to, kas jau pasiekta. O kai Sąjūdžio žmonės nuėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir tapo deputatais, vėl buvo paskleista “legenda”, kad pats Sąjūdis turi būti opozicija savo keltiems deputatams, nes be opozicijos nebūsią demokratijos. “Legendos” sumaniai parenkamas, jomis daug kas patiki, užsikrečia ir padeda jas platinti net niekuo dėti asmenys. Tokį žmonių panaudojimą, jiems patiems nesuprantant (MGB terminu- "tamsoje"). MGB praktikavo tiek J.Markulio epopėjos metu, tiek paskutiniaisiais KGB egzistavimo metais.

Viena paskutiniųjų sovietinės imperijos “legendų" yra pats V.Žirinovskis. Paprasta akimi matyti, kad visą laiką jis, kartais labiau, kartais mažiau įsijausdamas, vaidina klouno vaidmenį. Toks vaidmuo parinktas neatsitiktinai. Visuomenei pasiekus tam tikrą moralinės destrukcijos lygį, tampa nepopuliarūs nei lyderiai intelektualai, nei juo labiau lyderiai idealistai. Juk ir Lietuvoje, kurios 5 proc. suaugusių gyventojų yra buvę MGB-KGB šnipais, imponuoja tam tikrą vaidmenį vaidinantys asmenys. O gal klouno vaidmuo nėra blogesnis už tokį populiarų KGB agentų superpatrioto vaidmenį? Tarsi numatydamas į aukštus postus besibraunančius apsimetėlius, 1947m. partizanas Jurgis Urbonas-Lakštutis parašė eilėraštį "Fariziejai”, kuriame yra tokios eilutės:

"Garbė jiems!- šauks tribūnose,-

Šventi jų idealai.

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę".

Agentų verbavimas ir rezistencija

Šiuo metu postkomunistinėse šalyse nėra nei sociologinių, nei psichologinių tyrimų, nesvarstoma koks moralinis agentų poveikis visuomenei, tačiau aišku, kad žmonių prievartinis vertimas šnipais sukėlė ypač stiprų pasipriešinimą. Pokaryje dažniausiai gyvybės kaina buvo galima apginti takoskyrą tarp “gyvenimo teisybėje ir gyvenimo mele“, ir tie, kas pasirinko "gyvenimą teisybėje“, dažniausiai buvo sunaikinti. Verbavimo grėsmė daugeliui tapo pretekstu išeiti į mišką, antra vertus, rezistencija savaip stabdė verbavimą; patys partizanai sakydavo, kad vieno kito šnipo pasmerkimas mirti ilgam sustabdė išdavystes. Tačiau ir po penkių dešimtmečių matome, kad aktyvaus pasipriešinimo datos ir liustracijos (desovietizacijos) įstatymų priėmimas postkomunistinėse šalyse turi ryšĮ. Be Vokietijos, kurios sąlygos specifinės, pirmoji šnipinėjimą pasmerkė Čekoslovakija- joje buvo 1968 metai- Prahos pavasaris. Kita šalis, priėmusi liustracijos įstatymą- Vengrija Jos nepamirštamieji 1956-ieji. pasipriešinimo metai. Lietuva ilgiausiai kovojusi su okupantu, vienintelė iš buvusių valstybių yra priėmusi deputatų, įtariamų bendradarbiavimu su svetimų valstybių slaptosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo įstatymą (deja dabar jis pamirštas ir negalioja nors neatšauktas).

Taigi partizanų auka nebuvo beprasmiška. Kalbant Česlovo Milošo žodžiais, “per pastaruosius du tūkstančius metų pasaulis regėjo ne tik galvažudžius, užkariautojus ir budelius, bet ir žmones, kuriems blogis buvo blogis ir turėjo būti vadinamas tuo vardu".

Literatūra

1. SSRS KGB pirmininko Kriučkovo 1983 07 04 įsakymas Nr.00140.

2.    A Anušauskas. Lietuvos slaptosios tarnybos. 1993. L.130.

3.    Partizano Dzūko dienoraštis.//Laisvės kovų archyvas. Nr.6. L.102.

4.    Buvęs KGB archyvas. F. Operatyvinės bylos. B-5194. T.5. L84: Tauro apyg. Birutės rinkt. 1947 12 06 įsakymas Nr.37.

5.    Sbornik KGB SSRS. Nr.l53(6I). M.199I. L12-19.

6.    Buv. KGB archyvas. F.10. B.9/9. U.

7.    Ten pat. F.10. B.13/27. L.41.

8.    Ten pat. F. Inspekcijos bylos. B.10/4. L.16.

9.    Ten pat. F.10. B.13/27- L40.

10. Ten pat. F. Inspekcijos bylos. B.9/4. L135.

11. Ten pat. F.3. B.87/3. L64-79.

12. Ten pat. F.3. B.67/41. L.214.

13. Ten pat. F.3- B.63/1. L.87.

14.     Ten pat. F. Operatyv. bylos. B.S333. L73-89.

15. Ten pat. F. Inspekcijos bylos. B.9/8. L268-292

16. Ten pat. F Operatyv. bylos. B5333 L.73-89.

• Ankstesnis
• Sekantis