STALINAS NEBUVO VIENAS
Įvykiai Lietuvoje keičiasi teisiog valandomis. Kuo viskas baigsis, kaip reikalai nusistovės, nežinom. Tačiau nėra pagrindo baimintis, kad grįžtų Stalino laikai. Lengviau atsikvėpiam, kai Lietuvoje pirmą kartą po keturiasdešimt aštuonerių metų tauta viešo susižinojimo priemonėmis pasauliui gali atskleisti stalinizmo atneštas kančias, kraujo aukas. Kai daiktus imama vadinti tikrais vardais, apie buvusį terorą kartoja ir užsienio didžioji spauda, kuri iki šiol į įšeivių balsą mažai kreipė dėmesio, laikydama tai sutirštinta propaganda.
Lietuvoje Sąjūdžio, Lygos ir kiti vadovai kalbėdami mini tik Stalino ir kartais Berijos vardus. Galbūt dėl tam tikrų sumetimų neatėjo tinkamas laikas pasakyti visos teisybės, atskleisti ir Stalino draugų darbelius, kurie aklai, pasigardžiuodami vykdė jo instrukcijas ir net jas viršijo. Nekalbame čia apie Stalino atsiųstus rusų ir azijiečių ginkluotus dalinius. Jiems buvo į galvą įkalta, kad lietuviai visi fašistai ir darbo žmonių ėdikai. Jie nesugebėjo galvoti, buvo tik didelės malimo mašinos maži ratukai.
Kas kita, kai ton tarnybon įsijungė ir darė karjerą, kapojo nekaltųjų galvas nemažai ir mūsų lietuvių. Kiekvienam krašte visada buvo ir bus, daugiau ar mažiau, nusikaltėlių, sadistų, krašto išdavikų. Pakankamai, net su kaupu tokių atsirado okupacijų laikais ir Lietuvoje. Juk ne sovietų generolai sudarinėjo sąrašus naikintinų inteligentų 1940 ir pažangiųjų, šviesiųjų lietuvių 1941 ir po 1944 metų. Saugumui ir terorui nuo pat pirmųjų okupacijos dienų ėmėsi vadovauti Sniečkus, Todesas, įsijungė Guzevičius (ir dar tituluojamas rašytojui), daug kitų. Dabar Todesas pradeda viešai atgailauti. Ar jis paminės visus savo darbelius, pvz., kad tremiamųjų iš Kauno skaičių padidino, vietoj reikalautų 1371 pakėlė iki 1965? Rainių miškelio kankintojai sėdėjo ar tebesėdi aukščiausiose tarybose arba aukštose kėdėse. Kiek dar kitų?
Antroji bolševikų okupacija buvo dar žiauresnė. Stalino klapčiukų vardus žino tenai gyvenantieji, bet apie juos viešai nekalbama. Ar jie susilauks antro Niurnbergo? Gal lietuviai jiems ir nekeršys, bet kokiais vardais jie įeis į istoriją? Ateinančios kartos juos gal labiau keiks nei prancūzai prieš du šimtus metų buvusios revoliucijos žudikus.
Kitas liūdnas ne tik anų nesenų, bet ir dabartinių laikų lapas — mokykla. Nepriklausomybės laikais džiaugėmės iš nieko sukurta mokykla, mokytojais, dideliu pasisekimu švietimo srity, kai mokytojauti šoko jauni, nors ir nepatyrę vyrai ir moterys, idealistai pasišventėliai. Per dvidešimt metų smarkiai ūgtelėjom visose kultūros srityse, tauta brendo moraliai, pakilo dorovė. O kas pasidarė su mokytojais šiandien? Nesakom, nekaltinam visų mokytojų, pačių mokyklų; didesnė pedagogų dalis savo vietoje, sugeba išvengti viso, kas žemintų mokytojo vardą net didžiausios priespaudos metais. Tačiau tam tikra jų dalis mokytojo, auklėtojo vardo neverti. Tik reikia paskaityti LKB Kroniką, suregistruotus vardus, faktus, kaip mokytojai, auklėtojai jaunimą ne auklėja, bet moraliai žudo, reikalaudami išdavinėti draugus, net tėvus, meluoti. Juos varinėja nuo bažnyčių durų, neleidžia su kunigu susitikus pakalbėti, viešai mergaitėms nuo kaklų nutraukia kryželius, verčia piešti šlykščius, kunigus išjuokiančius paveikslus, tikinčiuosius vadina moraliai smukusiais, mažina elgesio pažymius, neleidžia baigti mokyklų ir pažangiausiems, ir taip toliau, ir taip toliau. Šimtai tokių istorijų Kronikoj surašyta, o kiek nesurašyta. Visur minimi tų mokytojų vardai, vietos, datos.
Ir nuostabiausia, kad taip daro daugiausia moterys mokytojos. Galimas daiktas, kad jų ir yra daugiau mokytojų, bet iš senų laikų mes linkę moteris laikyti kaip tik didžiausiais dorovės sargais. Anksčiau, carų laikais, moteris— motina prie ratelio išlaikė lietuvybę ir skiepijo doros pagrindus. Kodėl dabar toks didelis moterų skaičius įsijungė į tautos moralės griovimą? Sunku suprasti ir gėda apie tai kalbėti.
Taigi, su apgailestavimu turim sutikti, kad Stalinui į pagalbą šoko per daug ir mūsų tautiečių. Vieni žudė ginklu, traiškė galvas į cementinių rūsių sienas, kiti žudė, gal ir tebežudo jaunas sielas moraliai. Koks tinka vardas ir vieniems, ir kitiems? Taigi liūdna, kad mūsų tautoj Stalinui atsirado tiek daug talkininkų.
(čg)
