DERLIAUS METAI IŠEIVIJOS VEIKLOJE

P. ALGIS RAULINAITIS

Šiais 1988 metais išeivijos lietuvių gyvenimas pasireiškė gražia ir turtinga kultūrine bei visuomenine veikla. Jau vasaros pradžia buvo praturtinta IV-tuoju Pasaulio lietuvių kultūros kongresu, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Vll-tuoju seimu ir VlII-tąja Laisvojo pasaulio lietuvių tautinių šokių švente. Visi šie didieji įvykiai vyko Kanadoje, Toronto ir Hamiltono miestuose. O rudeniop savo pirmajai sesijai Čikagoje rinkosi naujoji JAV LB taryba.

Pasaulio lietuvių IV kultūros kongresas — 1988.VI.24-27.

Kongreso eiga ir atskiri parengimai jau gana išsamiai buvo aprašyti mūsų periodinėje spaudoje, tad čia tik prabėgomis pažvelgsiu į kai kurias kongreso akimirkas. Kongreso rengėjai, PLB Kultūros komisija, rengdami šį kongresą sau pasistatė kelis tikslus:

a)    sužadinti visuomenėje susidomėjimą lietuviškąja kultūra,

b)    telkti visų kartų atstovus vieningam kultūriniam darbui,

c)    labiau iškelti ir pabrėžti kultūrininko atsakomybę šio meto kultūriniuose klausimuose, ir

d)    persvarstyti ir įvertinti lietuvių bendruomenės kultūrinį gyvenimą šių dienų tikrovės rėmuose.

Kongresas kiek skyrėsi nuo kitų, nes vyko ne paskaitų virtinės tvarka, bet atskirų sričių ar šakų svarstybų forma, tuo būdu suteikdamas progą tuo pačiu klausimu pasisakyti keliems svarstomos srities žinovams; ir dar likdavo šiek tiek laiko ir klausytojams iškelti rūpimus klausimus.

Vykdydami savo pirmąjį tikslą — sužadinti visuomenėje susidomėjimą lietuviškąja kultūra — rengėjai nepagailėjo pastangų kuo plačiau užsimoti ir turbūt nepaliko nei vienos kultūrinės srities nepalietę. Tarp renginių dailės paroda, literatūros vakaras, drama, koncertas, pokylis, išeivijos premijuotų knygų viršelių paroda, Lietuvos katalikybės atsparos punkto parodėlė, šiuo metu leidžiamų laikraščių ir žurnalų pavyzdžių parodėlė. O svarstybų temų įvairumas ir gausybė...

Kongresan susirinko daug aktyvių dalyvių — kultūrininkų ir daug kultūros kūrimo procese nedalyvaujančių, bet ja besidominčių, kurie aktyviau ar pasyviau reiškėsi kongreso eigoje. Tad savo pirmąjį tikslą rengėjai pasiekė. Susidomėjimą lietuviškąja kultūra sužadino, jau net prieš kongreso pradžią sukeldami gyvas diskusijas kultūrininkų, ypač spaudos darbuotojų tarpe.

Pasaulio lietuvių kultūros kongreso atidarymas Toronte 1988 birželio 25. Iš k. pirmoj eilėj: P. Joga, programos koordinatorius, kun. G. Kijauskas, N. Prielaida (Šveicarija), vysk. P. Baltakis, G. Kamantienė, V. Kamantas, PLB pirm., M. Lenkauskienė, kongreso rengimo pirm., dr. A. Statkevičius.

Kalbant apie antrąjį tikslą — telkti visų kartų atstovus vieningam darbui, reiktų susitarti ar kalbame apie visas kartas, ar apie vieningą darbą. Kartų kongrese tai buvo atstovaujama nemažai, pavarčius labai kruopščiai ir gražiai išleista „Kongreso vadovą" randame, kad svarstybose dalyvavo nuo 24 iki 83 metų amžiaus kultūrininkai. Tai jau apima kelias kartas. Kalbant apie vieningą darbą, tai sunkiai įsivaizduojama sąvoka kultūriniame darbe.

Jeigu sujungsime trečią ir ketvirtą kongreso tikslą į vieną, atseit, persvarstyti, įvertinti, pasverti, susigaudyti ir išsiaiškinti kultūrinį gyvenimą, išteklius, pasikeitimo galimybes ir jėgas — nedvejodami galim pasisakyti, kad čia kongresas pilnai atliko savo užduotį.

Toks kultūros darbuotojų surinkimas į vieną vietą nėra savotiška jų paroda ar pristatymas visuomenei. Tai sudarymas progos įvairių sričių kultūrininkams pasidalinti patyrimais, pasidžiaugti laimėjimais, pasikeisti mintimis, ir sugrįžti į namus panaudoti tuos visus pergyvenimus, kaip akstiną tolimesniam ir dar našesniam kūrybiniam darbui.

Aplamai, vertinant IV-tąjį Lietuvių kultūros kongresą, reikia neabejojant pasisakyti, kad rengėjai .vadovaujami PLB Kultūros komisijos pirmininkės Mildos Lenkauskienės ir KLB Kultūros komisijos pirmininkės Rasos Lukoševičiūtės-Kurienės, išvarė plačią pradalgę, mūsų kultūros baruose sudarydami progą kultūros kūrėjams ir darbuotojams pasikeisti mintimis, o kultūra besidomintiems plačiau susipažinti su dabartiniu jos stoviu. Reikia tikėtis, kad PLB to neužmirš, ir mums nereiks laukti dešimtimis metų kito kultūros kongreso.

Vll-tasis PLB seimas — 1988.VI.28-30

Antrasis didysis šios vasaros įvykis — Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas, sutraukęs 99 atstovus iš dvylikos laisvojo pasaulio kraštų. Turėjo teisę dalyvauti 140, taigi dalyvavo 70.7% galimų atstovų. Stebėtinai trūko atstovų net iš penkių Europos kraštų — Austrijos, Belgijos, Italijos, Olandijos ir Švedijos. Tuo tarpu net penki Pietų Amerikos kraštai įstengė atsiųsti atstovus į seimą.

Smulki seimo darbotvarkė, paskirstyta į šešiolika posėdžių, kurie visi turėjo sutilpti trijų įtempto darbo dienų rėmuose.

Be įprastų PLB valdybos narių ir kraštų bendruomenių pranešimų, į darbotvarkę buvo įtraukta ir keletas ilgesnių (maždaug valandos ar pusantros) posėdžių ar paskaitų, palietusių svarbesnes mūsų gyvenimo sritis kaip pvz., tik ką pasibaigusį Kultūros kongresą, jaunimo veiklą, Švietimą, įvykius šiandieninėje Lietuvoje ir kovą už jos laisvę išeivijoje. Savaime suprantama, seimas išrinko naują PLB valdybą ir kitus organus, svarstė organizacinius klausimus ir išklausė du pranešimus apie Pasaulio lietuvį ir su jo leidimu susijusius vargus.

Daugumas PLB valdybos narių pranešimų buvo pateikti raštu, ir pranešėjai juos tik trumpai papildė. PLB valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Tomas Remeikis raštiško pranešimo nepristatė, o po žodinio pranešimo vykusiose diskusijose paaiškino, jog rėmėsi Pasaulio lietuvyje tilpusiu savo straipsniu. Minėtame straipsnyje, reikšdamas savo asmenišką nuomonę, o taip pat ir pranešime, dr. Remeikis pasisakė ir jaunimo veiklos klausimais. Seimo atstovų tarpe buvo nemažai jaunimo ir daugeliui iš jų dr. Remeikio samprotavimai buvo nepriimtini, tad jo pranešimas ir susilaukė daugiausia reakcijos iš seimo atstovų. Reakcija buvo karšta, ir jos pasekmėje dr. Remeikio pranešimas buvo seimo atmestas. Kiek rašančiajam žinoma, tai pirmas toks atsitikimas PLB seimų istorijoje.

Kitas daug susidomėjimo ir diskusijų sukėlęs seimo įvykis tai PLB valdybos rinkimai. Jau nuo pat seimo pradžios aiškėjo, kad bus du kandidatų sąrašai į PLB valdybą. Pasiremiant gamtos ir matematikos dėsniais, buvo galima iš anksto tvirtinti, kad vienas iš jų neišvengiamai pralaimės — tik buvo neaišku kuris.

Vieną sąrašą sudarė daugumoje Čikagoje ar jos apylinkėse gyvenantys kandidatai. Kadangi jam vadovavo dr. Petras Kisielius, vadinkime jį Kisieliaus sąrašu. Antrasis, daug platesnis savo geografine apimtimi, įtraukęs tris kandidatus iš Kanados, tris iš JAV ir vieną iš Pietų Amerikos vadintinas dr. Vytauto Bieliausko vardu. Kaip ir turėtų būti demokratinėje sistemoje, užkulisiuose virė pasitarimai, sąrašų keitimai ir po rinkimų paaiškėjo, kad didele balsų persvara, du prieš vieną (65:33 santykiu), rinkimus laimėjo dr. Bieliausko saąrašas.

Kiek neįprastas buvo pralaimėjusio sąrašo viešai reiškiamas nepasitenkinimas savo pralaimėjimu. Paprastai galvojama, kad laimėjusioji pusė viską darė gerai, tai ir pralaimėjimas teisinamas ar grindžiamas pralaimėjusiųjų klaidomis. Pasinaudodami ta formule pabandykime šaltai pažvelgti į priežastis, privedusias prie to pralaimėjimo.

Seimo atstovų tarpe buvo jaučiamas lyg ir susirūpinimas, lyg ir nepasitikėjimas faktu, kad išskyrus du kandidatus, vieną iš Europos, o kitą iš rytinio JAV pakraščio, dr. Kisieliaus sąrašas susidėjo iš Čikagos apylinkėse gyvenančių asmenų. Čia reikia būtinai įterpti, kad abiejų sąrašų kandidatų tinkamumas nebuvo svarstomas; galima sakyti, kad visuotinai pripažinta, jog visi kandidatai tinkami, ir daugiau ar mažiau pasireiškę mūsų bendruomeniniame darbe. Tuo tarpu dr. Bieliausko sąrašas pasižymėjo geografiniu pločiu. Sudarinėjant dr. Kisieliaus sąrašą, keitėsi ir jo sudėtis. Vieni kandidatai buvo įtraukiami, o kiti išbraukiami. Tas kandidatų keitimas, norint įtikti seimo atstovų nusiteikimams, nepadėjo sąrašui rinkimuose.

Tai ir buvo dvi pagrindinės priežastys nulėmusios rinkimus. Jokiu būdu negalima sakyti, kad tai buvo asmeniškas vieno ar kito kandidato laimėjimas ar pralaimėjimas. Nors dr. Kisielius ir yra plačiau žinomas savo darbais visuomenėje, bet šį kartą atstovai pasirinko mažiau žinomą asmenį dėl anksčiau minėtų priežasčių.

Labiausiai seimo sėkmė atsispindi jo priimtuose nutarimuose, kuriuos seimas apsvarstė ir priėmė ir kuriuos naujoji valdyba turės stengtis įgyvendinti. Be glaudaus bendradarbiavimo su estais ir latviais, seimas pastebėjo, yra būtina plėsti ryšius ir bendradarbiavimą su ukrainiečiais. Šio bendradarbiavimo mums trūko — tikėkimės, kad jis seimo nutarimų pasėkoje pagerės. Juk nustoti nieko negalime, bet laimėti galima daug. Seimas taip pat įpareigojo PLB valdybą kreiptis į atitinkamas vyriausybes ir institucijas, reikalaujant tremtinių ir sąžinės kalinių išlaisvinimo, neteisingai ištremtųjų rehabilitacijos, ir nusikaltėlių prieš žmoniškumą atsakomybėn patraukimo. Taip pat reikalauti sustabdyti plataus masto aplinkos taršą Lietuvoje, laikytis priimtų teisingumo principų karo nusikaltėlių paieškose, raginti laisvojo pasaulio valstybių vyriausybes, kad jos reikalautų Sovietų Sąjungą panaikinti Molotovo-Ribbentropo neteisėto sąmokslo padarinius.

Buvo pakartotas prašymas popiežiui Jonui Pauliui II išspręsti Vilniaus arkivyskupijos klausimą mums priimtina prasme. Vėl primintas reikalas kelti Rytprūsių bei Gardino-Brėslaujos klausimus. Seimo metų vykusiose diskusijose, pranešimuose ir paskaitose buvo iškelta daug gerų minčių. Tą visą medžiagą naujoji PLB valdyba turėtų gerai persvarstyti ir, kiek tai įmanoma, ja remtis sudarydama savo veiklos planus.

VII-toji Pasaulio lietuvių šokių šventė

Tai lyg ir pabaigtuvių vainikas užbaigęs mūsų didžiuosius vasaros renginius. Pora tūkstančių šokėjų, susirinkę iš įvairių pasaulio kraštų, mirgėdami spalvingais tautiniais rūbais, savo entuziazmu uždegė ir daugtūkstantinę minią žiūrovų, iš visur suplaukusią į Hamiltono miestą. Džiugu pastebėti, kad mūsų žymūs ir pasišventę visuomenininkai, Stasys Jokubauskas, dr. Antanas Razma ir dr. Petras Kisielius buvo sudarę vieną komitetą lėšoms telkti. Savaime suprantama, kad be lėšų tokie plataus masto renginiai neįmanomi, tad kaip ir visiems rengėjams, taip ir šiam komitetui priklauso visų padėka.

JAV LB XII-tosios tarybos pirmoji sesija

Rugsėjo mėnesio 30 ir spalio 1-2 dienomis Čikagoje įvyko pirmoji XII-tosios JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos sesija. Šalia kitų reikalų svarstymo, joje taip pat buvo renkamas krašto valdybos pirmininkas.

Jau keletą mėnesių prieš tarybos suvažiavimą buvo žinoma, kad dėl pirmininko vietos varžosi net du kandidatai. Tokios ankstyvos varžytinės iki šiol bendruomenės vadovybės rinkimuose buvo negirdėtas dalykas. Spaudoje matėme vedamuosius, pasikalbėjimus su kandidatais, žurnalistų išvedžiojimus, skaitytojų pasisakymus. Atseit, rinkiminės propagandos mašina veikė iki šiol nematytu įkarščiu, kuris tęsėsi iki pat rinkiminio posėdžio. Visi tarybos nariai gavo kandidatų pasisakymą, pavadinkime tai „credo”, apie numatytą veiklą ir atliksimus darbus. Jei kam nors to neužteko, buvo paskleistas ir kiekvieno kandidato numatytų valdybos narių ir talkininkų sąrašas. Rinkiminiame posėdyje abu kandidatai savo šalininkų buvo pristatyti tarybos nariams ir tarė po trumpą žodį. Teko pastebėti ir labai gerai parengtą Ingridos Bublienės rinkiminį plakatą. Pasigedau tik konvencijos ir švarko atlapan segamų sagių... Abu kandidatai, tiek Ingrida Bublienė, tiek ir dr. Antanas Razma, gerai žinomi lietuvių visuomenėje, abu dirbę Lietuvių Bendruomenėje, ilgus metus eidami įvairias pareigas, abu panoro perimti JAV Bendruomenės vairą į savo rankas.

Po visos propagandos, tarybos narių įkalbinėjimų ir dieną naktį trukusių pašnekesių, suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad naujuoju JAV Lietuvių Bendruomenės krašto valdybos pirmininku išrinktas dr. Antanas Razma, ilgametis JAV LB tarybos narys, Lietuvių Fondo steigėjas ir darbuotojas. Reikia pastebėti, kad balsų skirtumas tarp abiejų kandidatų buvo labai nedidelis. Jeigu tik keturi, už dr. Razmą balsavę. Tarybos nariai būtų pakeitę savo nuomonę, rezultatai būtų buvę skirtingi — pirmininke būtų tapusi Ingrida Bublienė. Kitas įdomus reiškinys, — tai tų pačių asmenų buvimas abiejų kandidatų pristatytuose numatomų valdybos narių sąrašuose. Esmėje tai nėra nieko blogo. Mano nuomone, tai rodo tik asmens norą ir sutikimą dirbti Bendruomenės vadovybėje ar tai su vienu, ar tai su kitu pirmininku.

Tarybos sesijos atlikti darbai ir svarstyti klausimai atsispindi priimtuose nutarimuose. O jų būta nemažai, net šešiasdešimt keturi. Savaime suprantama, kai kurie iš jų tebuvo tik padėkos išreiškimas nuolatinių tarybų pirmininkams ar kitiems darbuotojams, ar įvairių institucijų pasveikinimas ir pagyrimas. Atrodo, kad kai kurios komisijos, pristatydamos savo nutarimus pilnai sesijai, buvo šykštesnės su padėkom negu kitos. Išskirtinai nepadėkota ilgametei Kultūros tarybos pirmininkei Ingridai Bublienei, pasitenkinant bendra padėka visiems tos tarybos darbuotojams. Tokios padėkos ji užsitarnavo.

Svarstydama švietimo reikalus taryba savo dėmesį atkreipė į lituanistines mokyklas, lietuviškai nebekalbančių vaikų ir jaunuolių klausimą ir Vasario 16-tosios gimnaziją. Nuošalyje liko lituanistinės katedros ir joje dėstomų dalykų reikalai.

Patys konkrečiausi nutarimai atėjo iš finansų komisijos. Savaime suprantama, nes ir jų nagrinėta sritis turbūt ir yra pati konkrečiausia — finansai. O be finansų joks veikimas neįmanomas. Jau keliose tarybose vykdytas finansinių reikalų tvarkymas ir tikslinimas buvo tęsiamas ir šioje, priimant tikslius nurodymus vienu ar kitu klausimu: įvesta tikslesnė turimo turto atskaitomybė, suderintas knygų vedimas su JAV valdžios reikalavimais ir nustatytos pradinės gairės naujų institucijų steigimui.

Apsvarsčiusi religinius klausimus taryba pateikė pluoštą siūlymų Krašto valdybai ryšium su silpnėjančiomis lietuviškomis parapijomis, Vilniaus katedros grąžinimu tikintiesiems, jaunimo stovyklomis, bet neiškėlė Vilniaus arkivyskupijos priklausomumo klausimo. Gal buvo manyta, kad pakanka PLB seimo nutarimų tuo reikalu.

Iš šešių jaunimo reikalais priimtų nutarimų, trys buvo sveikinimai, vienas pritarimas, vienas pasitenkinimo išreiškimas ir vienas prašymas LJS pateikti veiklos apžvalgą ir finansinę ataskaitą. Iš tolimesnės perspektyvos žvelgiant į Jaunimo komisijos darbus, nejučiomis kyla klausimas — ar tik tiek tebuvo svarstytinų jaunimo klausimų?

Organizacinių reikalų komisija pateikė tarybai devynis nutarimus, kurie daugumoje skatino Bendruomenės padalinius laikytis statute nustatytų terminų. Reikšmingiausias nutarimas tai pakeisti rinkimines JAV LB tarybos taisykles. Sudaryta pakomisija paruošti naujam taisyklių projektui. Tikėkime, kad naujai paruoštas projektas šiek tiek suprastins rinkimų tvarką ir padarys ją suprantamesne eiliniam balsuotojui.

Mažiausiai nutarimų pasiūlė socialinių reikalų komisija. Mano nuomone, tai faktas, kad Socialinių reikalų taryba, vadovaujama Danguolės Valentinaitės, yra viena iš veiklesniųjų komisijų ir jau pasižymėjusi atliktais darbais savo srityje. Tad ir nutarimas, įpareigojantis Socialinių reikalų komisiją aplankyti lietuviškas bendruomenes, informuojant apie socialinės gerovės paskirtį ir galimybes gauti atitinkamus patarnavimus iš vietinių valstybinių institucijų, yra sveikintinas ir visais galimais būdais vykdytinas.

Kultūrinių reikalų komisija atkreipė tarybos dėmesį į Lietuvių Fondo stipendininkus, kad būtų pasistengta juos įtraukti į LB veiklą. Taryba taip pat principe pasisakė už premijų švenčių tęsimą, konstatavo IV-tojo Pasaulio lietuvių kultūros kongreso sėkmingumą ir paragino ir toliau remti panašias pastangas, o taip pat ištirti galimybes, susitarus su švietimo taryba, jaunimui skirtų kultūrinių renginių ruošimo ar kursų suorganizavimo.

Kaip ir buvo galima spėti, daugiausia nutarimų — net trylika — pateikė Visuomeninių reikalų komisija. Dauguma iš pasiūlytų ir priimtų nutarimų gvildeno konkrečius klausimus. Pakartota nusistatymas Washingtone įsteigti Lietuvių centrą. Dėl šio centro steigimo yra iškilę įvairių nuomonių; kai kurie mano, kad tai bus dar viena organizacija, kuri rūpinsis Lietuvos reikalais. Kiek teko suprasti, numatomasis centras yra bandymas įsigyti nuosavas patalpas, kuriose tilptų, jei ir ne visi mūsų veiksniai Washingtone, tai bent jų dauguma. Tas visiems lietuviams duotų dar vieną atramos tašką šalia Lietuvos pasiuntinybės. Reikia suprasti, kad dėl įvairių diplomatinių sumetimų ir plonybių, Lietuvos pasiuntinybė neviskam yra naudotina.

Jaunimas, iškėlęs trispalvę vėliavą, renka parašus peticijai dėl Molotovo-Ribbentropo pakto panaikinimo prie Vilniaus katedros. Nuotr. A. Ambrozaitytės.

Taryba nepraėjo tylomis pro dabartinius, žaibiškai greit besiklostančius, įvykius okupuotoje Lietuvoje. Pagarbiai pasveikinusi tautos pastangas siekti laisvės ir iš pogrindžio išėjusią Lietuvos Laisvės Lygą, taryba pasisakė, kad su „atsargiu optimizmu seka įvykius pavergtoje Lietuvoje ir smerkia šiomis dienomis vykdytas režimo represijas prieš taikingos demonstracijos dalyvius". Taryba taip pat paragino Krašto valdybą rūpintis Ignalinos atominės jėgainės saugumu ir ekologinės taršos reikalais.

Net dviejuose nutarimuose Krašto valdyba įpareigota stengtis, ir remti kitų pastangas, kad apkaltintieji II-ojo Pasaulio karo metu padarytais nusikaltimais būtų teisiami JAV teismuose. Priminti ir vietiniai reikalai; įtaigoti kongreso ir JAV valdžios narius mums palankia prasme.

Tarybos sesijoje dalyvavo 56 iš 60-ties rinktų narių. Tai nemažas procentas, parodantis, kad rinktieji tarybos nariai daugumoje suprato ir atliko savo pareigą. Džiugu pastebėti, kad nežiūrint gan karštų rinkimų, tarybos nariai sugebėjo užmiršti juos skyrusius klausimus: po suvažiavimo vykusiame korespondenciniame balsavime labai aiškia balsų dauguma patvirtino pakviestuosius valdybos narius. Dabar belieka naujai išrinktam Krašto valdybos pirmininkui dr. Antanui Razmai ir jo pasirinktai valdybai palinkėti ištvermės ir sėkmės jų darbuose.

Užsakykite Į Laisvę žurnalą savo draugams ir pažįstamiems, kurie dar jo neskaito.