IDĖJOS SPAUDOJE
Nuo problemos apie "ryšius su kraštu" prie problemos apie ryšius tarp generacijų
Gerai, kad klausimai kyla, kad jie diskutuojami ir sprendžiami. Minties dinamika rodo, kad žmonės intelektualiai gyvi. Gal bendras sprendimas ne visada įmanomas, bet jo svarstymas atsiliepia apsisprendimui asmenų, kai su ginčijamu klausimu jie susiduria konkrečiai gyvenime ir turi pasirinkti vieną ar kitą.
Vienas iš tokių klausimų buvo “ryšių su kraštu” klausimas, įaštrinęs pasisakymus. Dabar jo svarstymas kiek aprimęs, ar bent ramesnėj vagoj. Paties gyvenimo faktai padėjo jį spręsti. Faktai parodė, kur “ryšių” šalininkai klydo, kur buvo teisūs. Vienas iš faktų buvo tas, kad dalis “ryšių” šauklių nuėjo į kraštutinumus — vardan “ryšių” atsisakydami nuo Lietuvos nepriklausomybės siekimo, ar bent jį neribotam laikui atidedami; pasmerkdami tos nepriklausomybės kovotojus ir Amerikos institucijas, nesutinkančias okupacinės padėties įteisinti. Tai buvo aiški parama sovietinei tezei. Tokia pozicija atstūmė didžiąją visuomenės dalį nuo tų, kurie siūlė ryšius jų suprantama prasme. Taip žlugo 1960 Darbo žurnalas. Kitas faktas dar labiau atstūmė, būtent, kada Vienybės laikraštis pradėjo skelbti asmenų pareiškimus, jog vienas iš dešimties dypukų esą kalti dėl žydų naikinimo; kada tą kaltųjų skaičių pakėlė iki vieno iš trijų (dr. B. T. Dirmeikio laiškas Pr. Lapienei), tada buvo per daug jau aišku, kad tokia laikraščio pozicija yra talka sovietinei šmeižimo propagandai.
Gyvenimo patirtis išryškino ir faktą, kad per tuos ryšius “kultūrinių mainų” galimybė yra labai siaura, ribota: beveik vienos krypties — “kultūrai” kelias iš ten atidaras, bet į ten uždaras. Jei bent asmeninis lankymasis lengviau galimas į ten negu iš ten. Faktai koregavo nuomones ir dėl to lankymosi ta prasme, kad lankymasis gali būti ir naudingas ir žalingas. Tai priklauso nuo asmeninių kvalifikacijų to, kuris lankosi.
Šiuo keliu gyvenimo praktika koregavo teoretinių svarstymų išvadas; šiuo keliu, atrodo, ryšių problema ir konkrečiai sprendžiama.
Su didesne jėga iškyla kita “ryšių problema — ryšių tarp generacijų. Kiek tų generacijų yra, dabar sunku net ir pasakyti. Tie, kurie pradėjo mokslus Lietuvoje ar Vokietijoje ir baigė čia. Tie, kurie pradėjo mokslus jau čia nuo High School ar net nuo pradžios mokyklos jau vėl kitokios generacijos. Apibendrintai kalbant, galima betgi sakyti, kad nauja generacija tai tie žmonės, kurių dvasia augo ar subrandinta jau šiame krašte.
Dėl generacijų skirtingo kelio įspėja pagrįstai jau V. Vardys (Aidai 1956 Nr. 6). Tuo pačiu metu generacijų skirtybes ėmė ryškinti dr. V. Vygantas (Į Laisvę, 1956 Nr. 10). Nuo to laiko klausimas visada gyvas, ryškinamas individualiais pasisakymais ar anketom, šiemet ypačiai sustiprėjo balsai apie naujos generacijos ryškėjantį veidą. Dėmesio čia vertas taiklus ir pagrįstas dr. A. Musteikio įspėjimas (Aidai 1964 Nr. 7) jau ne apie generacijos buvimą, tai jau įvykęs faktas; įspėjimas daugiau, kaip reikia susikalbėti su naujos generacijos žmonėm, kokia forma prie jų prieiti. Jos tuos teorinius sprendimus iliustravo Janinos Radvilaitės, Rimo Rudžio (Ateityje 1963 Nr. 2, 1964 Nr. 6), A. Skirmuntaitės (Laiškai Lietuviams 1964 birželio mėn.) atsiliepimai. Jei Radvilaitė sugretino lietuvių studentą su amerikiniu jaunimu bei su senosios generacijos galvojimu, tai Skirmuntaitė paryškina ypačiai vieną naujosios generacijos skirtingą žymę — kitokį ryšį su Lietuva ir lietuvybe, konstatuodama šios generacijos suskilimą: “Mes visi pažįstam lietuviškų šeimų, kuriose tėvai sielojasi lietuviškais reikalais, dirba, laksto ir plėšosi, bet jų vaikų nesimato nei lituanistinėse mokyklose, nei jaunimo organizacijose, nei iš viso lietuviškame gyvenime”. Būtų neteisinga pasakius, kad ta jaunimo dalis “su-amerikonėjo”. Amerikonizme yra gerų ženklų ir blogų. Jie pasirinko tuos antruosius, kurie veda į buržuazėjimą, į nesidomėjimą nei amerikiniais nei lietuviškais bendrosios gerovės reikalais. Kita dalis tos generacijos prisiėmė, sakytum, geruosius ženklus, pirmiausia domėjimąsi visuomeniniais reikalais. Tiem yra gyvi ir lietuviški reikalai. Apie juos kalbėdama, Sk. ir sakos: “Aš tikiu lietuviškumo prasme, daugumas mano draugų ja tiki, ir tas tikėjimas bent bando atitinkamais veiksmais pasireikšti”.
Tačiau ir tie, kurie “tiki” ir kurie “bando pasireikšti”, sakos nerandą kontakto, ryšio su ta vyresniąja generacija, reiškiančia savo galvojimą per organizacijas, spaudą. Darbininke paskelbtas vieno iš jaunųjų laiškas buvo “ekstremistinė”, t. y. egzaltuota manifestacija prieš tos vyresniosios generacijos galvojimą spaudoje. Bet ir nuosaikiai kalbą ryšio su vyresniąja karta neranda. Būdingai ta prasme pasisakė Antanas ir Gintarė Ivaškai (Laiškai Lietuviams 1964 spalio nr.) dėl spaudos. Jie konstatavo, kad “daugelis jaunesniųjų jau čia mokslus baigusių skaitytojų neranda savo įsitikinimam atgarsio laikraščiuose ... lietuvių laikraščiai linkę į labai primityvų juoda - balta sprendimą”. Iliustruoja konkrečiai, kurie klausimai nepriimtini jų įsitikinimam tai abejingas žiūrėjimas “į neturto problemą”, vidaus ir užsienio politinio įvykio vertinimas “pagal tai, kiek jis tiesiogiai bus naudingas ar nenaudingas komunistam”. O turėtų būti: "žmonijos gerovė — dvasinė ir fizinė — turėtų būti visa ko centre”.
Marguty panašia prasme apgailestaujama, kad negrų laisvės klausimas neranda lietuvių spaudoje atgarsio, nors negrų padėtį Amerikoje reikia lyginti su lietuvių padėtim Sovietuose . . . Pasidžiaugiama, kad jaunimo organizacijose (Santaros ir Ateitininkų) tas klausimas buvo viešai akcentuotas.
Suminėti klausimai ir jų sprendimo linkmė yra iliustracijos, kad dr. A Musteikis teisingai buvo apibūdinęs tą amerikinę aplinką, kurioje formuojasi lietuvių naujoji generacija.
Susilaikant šioje vietoje nuo naujosios generacijos pakeltų klausimų sprendimo, norima atkreipti dėmesį į technikinį klausimą, kuris liečia ryšius tarp tų skirtingo galvojimo ar pasisakymo generacijų: ar belieka palikti kiekvieną generaciją eiti savu keliu, ar įmanomas ir reikalingas tiltas, kaip sakė prez. Johnsonas, kalbėdamas apie santykius tarp Vakarų ir komunistinių režimų ? Jei kiekviena sau, tada natūrali praktinė išvada: nauja generacija kuria savas organizacijas, savą spaudą ir kt. Jei ieškoma tilto, tai ieškojimas gali būti teorinis ir praktinis. Teorinis, kada vieni ir kiti ima dėstyti savas pažiūras ir ieškoti, kas bendra, kas skiria. Praktinis kelias kitas. Jį rodo Antano ir Gintarės Ivaškų pavyzdys — jų įsitikinimas rado spaudoje atgarsio tada, kai jie patys savo įsitikinimą laikraščiui parašė. Lietuviški laikraščiai nėra monopolizuota vieta vieno galvojimo žmonėm. Juose pasireiškia tie, kurie į juos ateina su savo mintim. Jei vyresniosios generacijos žmonės juos prirašo, tai jų ir galvojimas juose prasimuša. Jei naujos generacijos žmonės ateis su sava plunksna, tai ims dominuoti jų rūpimos problemos ir tų problemų sprendimas, kaip jie jas supranta.
Tai praktinis kelias ryšiam. Šiuo praktiniu keliu yra pasukę eilė naujosios generacijos iškilesnių asmenų, imdamies ne naujus kolektyvus kurti, bet paimti esamas organizacines formas ir joms duoti naują turinį. Taip šiemet, berods, buvo su sendraugių studijų savaite, taip su bičiulių studijų savaite, kuri buvo paversta apskritai jaunų intelektualų savaite. Ar jie šios rūšies tiltų rezultatais patenkinti? Rodos, taip.
Ryšio tarp generacijų nesame linkę dramatinti. Įtampa visada yra natūralus reikalas. Įtampos eigoje kils ne tik pastanga save pareikšti skiriantis nuo senosios generacijos, bet ilgainiui ateina ir pastanga surasti senojoje generacijoje atramos sau pačiam. Tokia yra natūrali raida kiekvienos tautos, kuri kuria istoriją, t. y. jaučia savo ryšį su praeitim ir veržiasi sukurti ateitį.
