NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBEI IŠLAIKYTI

V. SENULIS

BENDROS PASTABOS

Politikoje negali būti sentimentų. Tai ne dainos, poezija ar muzika. Tačiau, mūsų politiniai vadai ir praeityje ir dabartyje, perdaug atsižvelgia į sentimentus, o permažai — į politinę tarptautinės aplinkos realybę. Todėl šiandien ir mūsų tauta ir Lietuvos valstybė atsidūrėme dabartinėje blogoje padėtyje.

Tuoj po II Pas. karo pabaigos dar buvo, nors ir mažai pagrįstų vilčių, į greitą nepriklausomybės atstatymą. Šiandien gi, mūsų politinė padėtis yra blogesnė kaip kad ji buvo 1945 metais, karui pasibaigus.

Dabar pasaulį valdo du “super-power” kolosai — tai Sovietų Rusija ir J. A. Valstybės. Azijoje kyla trečioji “super-power”, tai Japonija. Iš jų vedamos politikos atrodo, kad tos dvi galybės, Sov. Rusija ir J. A. Valstybės, lyg susitarę, pasidalino pasaulį ir veda koegzistencijos politiką ir vis dar plečia visokius tarpusavio ryšius — stato visokius tiltus. Lokalinis karas Vietname, gal kiek tą vyksmą pristabdė, bet, atrodo, tik laikinai. Kitos valstybės: Kinija, D. Britanija, Prancūzija ir Vokietija šiandien politikoje reiškia mažai.

MŪSŲ PADĖTIS

Mūsų politinių veiksnių iki šiol vestoji “užsienio politika” beveik jokių rezultatų nepasiekė. Niekas, net J. A. Valstybės, neranda reikalo ar nedrįsta iškelti Lietuvos klausimą net Jungtinių Tautų forume. Vis nenori, ar bijo, erzinti Sov. Rusiją. Tai rodo kiek ji tapo galinga. Kad artimoje ateityje kas mus užstotų ir iškeltų Lietuvos klausimą Jungt. Tautose, realių vilčių mažai, nežiūrint į J.A.V. Kongreso rezoliucijas. Taigi, ateities perspektyvos neaiškios, greičiau tektų pasakyti — tamsios.

Kyla klausimas, argi nebuvo savo laiku tokių galimybių, kad Lietuvai nebūtų atitekęs toks likimas? Man rodos, kad dabartinės padėties išvengti, praeityje galimybių buvo ir ne viena. Tik mūsų politinė vadovybė nedrįso ir nesiryžo rizikuoti.

Man atrodo, kad mūsų anuometinis “neutralitetas” buvo politinio sprendimo klaida. Lietuvai reikėjo dalyvauti Il-me Pasauliniame kare. Klausimas tik — kurios valstybės pusėje? Šiandien, kai jau “šaukštai po pietų”, gal lengviau, kaip anuomet, šį klausimą nagrinėti. Kiek teko patirti, prieš prasidedant II Pas. karui, mūsų politikos vadai tą klausimą svarstė ir svarstė pakartotinai ir vis negalėjo apsispręsti, kol galų gale apsisprendė už neutralitetą.

NEUTRALITETAS

Pirmiausia, dėl neutraliteto sąvokos. Pagal Liet. Enciklopediją, “Neutralitetas — tai bešališkumas, susilaikymas, arba valstybės nesikišimas į kitų valstybių ginčą ar karą.”

Prasidėjus II Pas. karui, Lietuvos respublikos prezidentas, 1939.IX.1, paskelbė:

“1) Prasidėjus tarp svetimų valstybių karo veiksmams Lietuvos Respublika pasilieka neutrali. 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiami visokie veiksmai, kurie pagal tarptautinės teisės taisykles, pažeidžia neutralumą. 3) Lietuvos Respublikos neutralumui išlaikyti nuo 1939. IX.1 visoms kariaujančioms valstybėms taikomi neutralumo įstatymo nuostatai.”

Pats Lietuvos neutralumo įstatymas, esant pavojingai politinei aplinkai, buvo paskelbtas žymiai anksčiau — 1939.I.10. Įstatyme smulkiai nurodyta kokie veiksmai yra draudžiami Lietuvos teritorijoje, kilus karui, tiek kariaujančioms šalims, tiek neutralioms.

MOBILIZACIJA

Pažymėtina, kad Lietuvos R. prezidentui paskelbus Lietuvos neutralitetą, iš pradžių nebuvo imtasi jokių konkrečių karinių priemonių tam neutralitetui saugoti. Kiek prisimenu, anuo metu vyresniųjų Kr. Apsaugos m-jos bei Vyr. Kar. Štabo karininkų tarpe buvo kalbama, kodėl mes nieko nedarome savo kariuomenei sustiprinti. Teko girdėti būk vyresnybė geriau žino, ką daro: — “načialstvo lučše znaet.” Tik vėliau, kada į karą įstojo Sov. Rusija, davusi įsakymą savo kariuomenei užimti rytinės Lenkijos sritis, mūsų respublikos prezidentas paskelbė dalinę mobilizaciją; tai buvo 1939 m. rugsėjo mėn. 17 dieną, berods, 2 vai. p.p. Mobilizacija buvo įvykdyta žaibišku tempu per 36 valandas, kas neįprasta vakariečių kariuomenėms. Taip greit buvo įvykdyta dėka gero paruošimo ir kariuomenės dislokavimo. Čia turime pripažinti didelius nuopelnus mūsų buv. kariuomenės vadui gen. S. Raštikiui. Nors būta kaikurių nesklandumų tiekimo srityje, tačiau jie buvo neesminiai ir jų buvo sunku išvengti, nes mūsų tiekimo įstaigų ištekliai buvo visą laiką labai riboti ir kuklūs. Mūsų ginkluotų jėgų skaičius iš apie 25,000 vyrų, tuo metu, buvo padidintas iki apie 100,000 vyrų. Dalis tos mobilizuotos kariuomenės tuojaus buvo išdėstyta ties demarkacijos linija (siena) su Lenkija. Turėjome jėgą, nors ir neypatingai gerai ginkluotą kuri, turint galvoje mūsų sienų ilgį, jau galėjo, reikalui esant, vykdyti rimtesnį pasipriešinimą ir mūsų neutralitetą ginti, ypač, kad karių moralė buvo augšta.

Deja, dėl iki šiol rimtai neišaiškintų, bent spaudoje, priežasčių mūsų dalinai mobilizuota kariuomenė jau 1939 m. spalių mėn. 2 d., t.y., po dviejų savaičių, gavo įsakymą demobilizuotis ir kaip galima greičiau — per tris dienas! Nesant paruošto demobilizacijos plano, ta demobilizacija užtruko arti mėnesio, o atskaitomybė — žymiai ilgiau. Demobilizacija mūsų tolimesnėje likimo eigoje turėjo reikšmingų ir neigiamų pasėkų. Mūsų likimo istorija mums jau gerai žinoma ir aš čia jos nekartosiu.

Panagrinėsiu klausimą ir hipotezę, ar Lietuva nebūtų šiandien daug geresnėje politinėje padėtyje, jei būtume dalyvavę II Pas. kare, kaip ištikimi sąjungininkai, bet kurio vieno iš mūsų trijų kaimynų: Lenkijos, Vokietijos, ar Sov. Rusijos. Panagrinėsiu tris buvusius, tada galimus, varijantus:

1) Būtume prieš tai sudarę Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynimosi santarvę ir ta santarvė būtų sudariusi gynimosi paktą su Lenkija ir jos pusėje kariavusi.

2)    Analoginis varijantas — sąjungoje su Vokietija ir jos pusėje kariaujant.

3)    Analoginis varijantas ir sąjunga su Sov. Rusija ir dalyvavimas kare jos pusėje.

GALIMA SĄJUNGA SU LENKIJA

Gal kaikuris skaitytojas pagalvos, kad man protas susimaišė, ir kad tokia sąjunga visiškai nebuvo įmanoma. Tačiau leidžiu sau priminti, kad politikoje negali būti sentimentų. Kas galvoja kad tokia sąjunga nebuvo galima labai apsirinka. Kario skaitytojus prašau neužmiršti buv. Lenkijos karo atstovo plk. L. Žoltek-Mitkiewicz atsiminimus spausdintus Karyje 1961 m.

Imkime klausimą plačiau. Prisiminkime ilgą Lietuvos istoriją kurios bėgyje, apie 400 metų, Lietuva ir Lenkija sudarė vieną valstybę. Savo laiku karalių vedybos, pav. Jogailos su Lenkijos Jadvyga, vyko ne iš meilės, o iš politinių išskaičiavimų; arba Lietuvos krikštai, kunigaikščių tikybos kaitaliojimai buvo daromi nei iš įsitikinimo, o politiniais išskaičiavimais. Gal būt skaitytojas nustebs, tačiau turiu duomenų, kad mūsų karinės vadovybės aplinkumoje, žinoma, slaptai tas buvo svarstoma. R. prezidentas apie tai irgi buvo painformuotas. Mano informacijomis, susitarimo su lenkais šalininkais buvo keli mūsų labai augšti pareigūnai ir kariai. Šiandien nesinori operuoti pavardėmis, tačiau žinios, bent dalis jų, girdėtos iš prezidento A. Smetonos. Jau 1936 m. iš gen. Černiaus kar. štabo viršininko, teko man pačiam girdėti argumentuotas sugestijas, kad sudarius mums gynimosi paktą su Latvija ir Estija, ši Pabaltijo santarvė galėtų sudaryti santarvę su Lenkija. Anuomet buvusioje politinėje situacijoje tai atrodė viena iš galimų išeičių mūsų geografinę padėtį turint galvoje. Mūsų dar gyvi augšti karininkai apie šį projektą -— sąjungos tarp Pabaltijo trijų valstybių ir Lenkijos — kažin kodėl dar vis tyli. Atrodo, varžosi dar atidengti, o gal laiko mums politiniai nenaudinga tuo reikalu parašyti atsiminimus. Tačiau tuo reikalu buvo nemažai parašyta, jau minėto plk. L. Žoltek-Mitkiewicz ištraukoje Karyje, bet dar daugiau — jo knygoje “Wspomnienia Kowenskie”. Tokios sąjungos sudarymo klausimu buvo ir pasitarimų ir pasikalbėjimų ir per karinius atstovus ir tarp augštų karių. Nedrįstu plačiau tuo klausimu išsitarti, nes mano turimos informacijos nėra pilnos.

Man atrodo, kad jei karas nebūtų taip greit prasidėjęs, tai militarine sąjunga, ar mandagiai kalbant, “gynimosi paktas” turėjo progų tapti realybe. Kad reikalas ėjo lėtai priklausė nuo to, kad mūsų politinė vadovybė nedrįso, nesiryžo galutinai apsispręsti.

Tačiau, politiniai įvykiai vystėsi žymiai greičiau, kaip mūsų politikų, bei vadų svarstymai, ar sprendimai.

Daleidžiant, kad mūsų politinė vadovybė būtų apsisprendusi laiku tokio pakto — Pabaltijo valstybių su Lenkija (bet be Sov. Rusijos) sudarymui ir jei jis būtų buvęs sudarytas, kaip tada būtų vystęsis Vokiečių—Lenkų karas? Pabaltijo trys kraštai kariautų Lenkų pusėje. Ar tokia militarinė pagelba daug galėjo padėti Lenkijai?

Hipotezė:

MES KARIAUJAME PRIEŠ VOKIETIJĄ LENKŲ PUSĖJE

Žinant karo eigą, atrodo, kad Pabaltijo valstybių pagalba Lenkijai karo rezultatų nebūtų pakeitusi. Vokietija visvien būtų puolusi ir Lenkiją ir mus, pabaltiečius. Vokietija būtų sutriuškinusi ir Lenkiją ir mūsų Lietuvą per maždaug tokį pat laiką — 3 savaičių bėgyje. Gal karas būtų trukęs keletą dienų ilgiau dėl fronto pailgėjimo, bei “grėsmės” iš mūsų pusės Vokietijos kairiajam sparnui. Man atrodo, kad Vokietija būtų užėmusi visą Lietuvą ir Latviją bent iki Dauguvos, o gal ir daugiau.

Daleidžiu, kad Estijos, išskyrus Ezelio ir Dago salų, Vokietija užimti nebūtų spėjusi; greičiausia, Sov. Rusija būtų skubiai puolusi Estiją ir ją užėmusi. Tur būt, Sov. Rusija paimtų ir šiaurinę Latvijos dalį, į šiaurę nuo Dauguvos.

Daleidžiu, kad panašiai, kaip ir buvo, karas tarp Vokietijos ir Rusijos tuo momentu dar neprasideda. Vokietija mus už pabaudą vargina, bei eksploatuoja virš pusantrų metų — t.y., iki karo su Sov. Rusija pradžios.

Vokietija karui prieš Rusiją, jį pradėdama nuo Dauguvos—Daugpilio—Vilniaus ribos, turėtų reikšmingą pliusą. Tačiau, daleidžiu, kad visvien jis nebūtų tiek reikšmingas, kad Vokietija būtų laimėjusi karą prieš Rusiją. Daleidžiu, kad jis baigtųsi Sov. Sąjungos laimėjimu ir Vokietijos sutriuškinimu. Sov. Rusijos—Vokietijos karo eigoje, būdami pastarosios okupuoti, kaip jos priešas, būtume žymiai nukentėję ir žmonėmis ir ekonominiai, o karo pabaigoje ir nuo karo veiksmų Lietuvos teritorijos plote.

Kitas klausimas, tai ar Lietuvos padėtis būtų geresnė karui pasibaigus nuo faktinai buvusios? Turint galvoje dabar jau žinomą II Pas. karo eigą, nežiūrint visokių mums vokiečių okupacijos ir karo padarytų nuostolių, mano nuovoka, nedaug didesnių kaip mūsų patirtieji, Lietuvos politinė padėtis būtų šiuo atveju po karo daug geresnė.

Aš daleidžiu, kad po karo, panašiai kaip Lenkija, taip ir Lietuva, kaip buvęs vakariečių valstybių sąjungininkas, būtų buvusi vėl valstybė, gal būt dalinai priklausoma Sov. Rusijos, — satelitas — panašiai kaip Lenkija, arba pav. Čekija ar Bulgarija. Turint galvoje politinių įvykių vystymąsi po karo, ypač paskutiniu metu, “satelito” statusas yra daug vertesnis ir reikšmingesnis už Lietuvos Tarybų Soc. Respublikos statusą Sov. Rusijos sudėtyje. Man rodosi, tuo abejoti netenka. Iš “satelito” statuso kelias iki suvereninės nepriklausomos valstybės statuso nėra labai tolimas, ypač turint galvoje politinių įvykių eigą. Atsiminkime, kad šiandieną net D. Britanija beveik tapo J.A.V. satelitu; arba Vakarų Vokietija, kuri yra J.A.V. satelitas ir panašiai.

Hipotezė:

LIETUVA DALYVAUJA II PAS. KARE VOKIETIJOS PUSĖJE

Tai yra varijantas dalinai panašus į Suomijos padarytą politinį sprendimą. Panašumas yra tik dalinas dėl mūsų kitokios geografinės padėties ir kitų priežasčių.

Hipotezė, kad Lietuva būtų kariavusi Vokietijos pusėje yra įdomi, nes ją palaikė ir net šiandieną palaiko daugelis buvusių karių ir kaikurie, tiesa, nedaugelis, politikų. Toks varijantas galėjo lengvai tapti realybe ir prieš Lenkijos— Vokietijos karo pradžią ir vėliau, iki Sov. Rusijos įgulų įvedimo Lietuvoje.

Prisiminkime praeities faktus. Vokietija pradėjusi karą prieš Lenkiją, per mūsų atstovą Berlyne, gen. št. plk. Škirpą ir per savo atstovą Kaune, ministerį Zechliną, pakartotinai skatino, net reikalavo, kad mes pultume Lenkiją ir atsiimtume Vilnių ir visą lenkų okupuotą Lietuvos dalį. Vokietija žadėjo mūsų žygį paremti aviacija ir tankų daliniais.

Mūsų vyriausybė, daugiau politiniais tolimais išskaičiavimais, o mažiau, mano nuovoka, dar pas mus buvusiais, nevisai išblėsusiais, simpatijų lenkams sentimentais remdamasi nuo tokio sprendimo—žygio atsisakė. Vokietijai buvo pareikšta, kad Lietuva pasilieka neutrali.

Kiek, dalinai iš spaudos, teko patirti ir plk. Škirpa ir kaikurie vyresnieji kariai dar ir šiandieną mano, kad tada buvo padaryta politinė klaida. Jų nuomone reikėjo mobilizuotis ir pulti Lenkiją. Turint galvoje žadamą vokiečių (ypač aviacijos) pagalbą, reikia manyti, būtume atsiėmę be didelių nuostolių ir Vilnių ir visą jų okupuotą Lietuvos dalį iki Molodečno! To rezultate būtų pasireiškęs nepaprastas tautos dvasios pakilimas ir šiokia, tokia, kad ir neilga, karo praktika, bet jau ne 1919-1920 metų, o 1939 metų sąlygomis.

Tačiau, žygio prieš Lenkiją pasėkoje būtume susirišę ir politiniai ir kariniai su Vokietija. Tektų kartu su Vokietija ruoštis naujam dideliam karui prieš Sov. Rusiją, jau sekančiais metais, o gal ir vėliau. Nuo 1939 m. spalio mėn. iki karo pradžios prieš Sov. Rusiją, 1941 m. birželio 22 d. yra didelis, arti 2 metų, laiko tarpas.

Tenka spėti, kad tuo metu Vokietija būtų sudariusi sąjungą su Latvija ir Estija. Tarp kitko, kaip teko patirti iš spaudos, Estija panašiai kaip ir Suomija, tuo reikalu jau darė diplomatinių žygių. Jei visos Pabaltijo valstybės būtų tapę Vokietijos sąjungininkais, tai tenka manyti, kad Vokietija prieš karo pradžią prieš Sov. Rusiją būtų bent dalį savo kariuomenės išdėsčiusi Pabaltijo valstybių teritorijoje, panašiai kaip padarė Sov. Rusija

To rezultate 1941 m., tur būt ne birželio, bet gegužės mėnesį, Vokietija su savo sąjungininkais (jų tarpe ir Pabaltijo valstybėmis), karą prieš Sov. Rusiją pradėtų iš ribos Narva—Pskovo ežeras—Daugpilis—Kreslauka—Molodečnas, t.y., su labai dideliu savo šiaurės fronto pasistūmėjimu priekin.

Vokietija, jei palyginsim žvilgterėję į Europos žemėlapį, jau pačioje karo pradžioje turėtų eilę naujų pirmenybių: 1) išeities riba, 2) laikas, galėtų pradėti karo veiksmus anksčiau ir 3) Pabaltijo valstybių parama, nors ir kukli, tik 10-12 divizijų kariuomenės.

Šia proga turėtume prisiminti, kad II Pas. kare Vokiečiams reikėjo 6-10 savaičių kol jie užėmė Pabaltijo valstybių teritorijas. Peršasi mintis, kad vokiečiai dar pirmais karo metais, prieš žiemos pradžią, būtų paėmę ir Maskvą ir Leningradą, t.y., du svarbiausius Sov. Rusijos anuometinius karo pramonės centrus.

Esu linkęs manyti, kad Vokiečiai karą būtų laimėję, gal pasiekdami net Volgą. Taigi, karas baigtųsi “pax germanica”.

Čia kyla klausimas ar Lietuva, laimėjusių karą pusėje būdama, būtų geresnėje padėtyje, kaip šiandieną? Pažiūrėkim. Pirmiausia, būtų didelių nuostolių žmonėmis karo veiksmų teatre. Karas išvargintų kraštą ekonominiai. Politiniai galėtų susidaryti įvairių varijantų. Ypač tas priklausytų nuo to ar Vokietija pilnai laimėtų karą ar tik nežymiai, t.y. gautų iš Sov. Rusijos didesnius ar mažesnius plotus teritorijos, pav. iki Dniepro upės. Aš, asmeniškai, netikiu, kad Vokietija būtų galėjusi pilnai laimėti karą prieš Sov. Rusiją. Tai tik buvę Hitlerio neįvykdomos svajonės.

Tačiau, jei Vokietija būtų laimėjusi karą, tai pasiskaičius po karo nacių darytus visokius projektus, Lietuvai nieko gero iš Vokietijos nebuvo galima tikėtis. Labai gali būti, kad Vokietija būtų iškėlusi savo sąjungininkus lietuvius į rytus, pav. į Baltgudijos rytines sritis ir palikus tik prisiplakėlius lietuvius. Lietuvoje apgyvendintų vokiečius ir taip išplėstų vokiečių tautos “Raumą”. Gal būt, iškeltiems lietuviams būtų paliktas, už karo nuopelnus, neva valstybinis statusas, bet ta valstybė turbūt teturėtų nedaugiau teisių, kaip dabartinė Lietuvos Tarybinė Respublika šiandieną.

Pačioje Lietuvoje, palikus ten tik palankius vokiečiams lietuvius ir tirštai kolonizavus ją vokiečiais, likę lietuviai, greičiausiai, neturėtų teisių mokyti vaikus lietuviškai, netik gimnazijose, ar universitetuose, bet gal net ir pradžios mokyklose. Būtų vykdoma, paspartintu tempu, germanizacija—vokietinimas taip, kad trečioje kartoje dabartinėje Lietuvoje visi kalbėtų vokiškai ir ten būtų Vokietija.

Žinoma, Lietuvos likime galėtų būti ir šviesesnis varijantas. Sakysim, būtų palikta Lietuvos valstybė su Vilniaus kraštu. Tačiau, net ir tokiu atveju, reikia manyti, kad Lietuva būtų surišta visokiom sąjungos su Vokietija sutartimis ir ekonominiai ir militariniai. Vienu žodžiu, Lietuvai tektų “satelito” statusas. Šiuo atveju, atrodo kad Vokietijos “satelito” statusas būtų visgi geriau už dabartinę faktinę pavergtos Lietuvos padėtį. Šis atvejąs turėtų pliusą, kad ekonominiai būtume žymiai pakilę. Tačiau, iš kitos pusės, yra žymus ir minusas. Vokietijos kultūrinė įtaka būtų labai padidėjusi. Mes, nors ir valstybė — satelitas, būtume pamažu vokietėje. Analoginiai, kaip Unijos su Lenkija laikais, mes pamažu lenkėjom. Pagaliau tektų laukti, tolimesnėje ateityje, visiško prijungimo prie Vokietijos.

Hipotezė:

LIETUVA DALYVAUJA II PAS. KARE SOVIETŲ RUSIJOS PUSĖJE

Visą 21 metų nepriklausomo Lietuvos Respublikos gyvenimo laikotarpį mūsų ginčuose su Lenkija, bei Vokietija mus politiniai rėmė Sov. Rusija. Tai yra faktas. Ar kam patinka tai ar ne, bet taip buvo. Tačiau, mūsų politikai ilgai negalėjo apsispręsti, ar eiti su Sov. Rusija jos keliu užsienio politikoje. Klausimas yra, kada gi buvo paskutinė proga apsispręsti eiti su Sov. Rusija. Toks galutinas Lietuvos apsisprendimas galėjo įvykti, kai Sov. Rusija mums siūlė ir įsiūlė gynimosi paktą ir savo karines įgulas mūsų teritorijon, apsaugai nuo Vokietijos.

Jei tuo metu mūsų vyriausybė būtų pilnai ir nuoširdžiai nutarusi eiti su Sov. Rusija, mums būtų tekę pakeisti savą socialinę santvarką pasukant gerokai kairėn. Pav., palikti tik mažus ūkius; vidutinius bei didelius ūkius paversti ar valstybės ūkiais (sovchozais), ar išparceliuoti. Nusavinti visą pramonę, bei prekybą, ją suvalstybinant ar paverčiant kooperatyvais, Bažnyčią atskirti nuo valstybes ir jos teises labai apkarpyti ir dar ką kita atlikti. Nereikėtų paneigti, kad mūsų šviesuomenės tarpe buvo, tiesa, nedaug, tokių reformų šalininkų.

Vienu žodžiu, būtų tekę, panašiai kaip Sov. Rusijoje, dar prieš karo pradžią, bent pusiau pereiti į naują socialinę santvarką. To, žinoma, nenorėjo nei mūsų politiniai vadovai, nei visokių rūšių (žemės, pramonės, prekybos) įmonių savininkai, nei Bažnyčia, nei dauguma valdininkijos, bei karininkų. Daleidžiant, kad augštosios politikos sumetimais mūsų politinė vadovybė visgi būtų apsisprendusi eiti su Sov. Rusija, per nepilnus dvejus metus iki karo, tarp Vokietijos ir Sov. Rusijos, pradžios šis socialinės santvarkos keitimo procesas būtų tik, sakysime, įpusėtas. Mat, aišku, būtų kilusi vidaus opozicija, kuri tą procesą sulėtintų. Karinėje srityje, aišku, gautume dar didesnes Sov. Rusijos įgulas, o mūsų kariuomenė, viena ar kita forma, būtų priklausoma — klausytų Sov. Rusijos augštosios karo vadovybės komandos.

Vienu žodžiu, apsisprendę politiniai eiti su Sov. Rusija, mes savanoriškai taptume jos “satelitu” dar prieš karo pradžią.

Turint galvoje gana plačią opoziciją naujai socialinei santvarkai, mūsų “nuoširdus” bendradarbiavimas su Sov. Rusija, per nepilnus dvejus metus, tikrai nuoširdžiu visgi dar netaptų, o būtų tik “prievartiniai nuoširdus”. Vistiek, Vokietijai mus ir Sov. Rusiją užpuolus, mes gintumės ir manau, kad kaip drausminga kariuomenė mes gintumės prieš Vokiečius neblogiau, o gal ir geriau kaip Sov. Rusijos kariniai daliniai. Taip bent aš įsivaizduoju būtų karo pradžioje. Manau, kad kartu su Sov. Rusijos kariuomene, bent karo pradžioje, mes turėtumėm trauktis į rytus, tačiau tas traukimasis, bent karo pradžioje, būtų daug lėtesnis, nebūtų bėgimas, kaip jis buvo. Vėliau, kai mūsų daliniams jau tektų gintis Sov. Rusijos teritorijoje, turbūt, mūsų karinių dalinių kovingumas kristų, panašiai, kaip vokiečių pusėje kovojusių italų, vengrų, ar rumunų dalinių.

Kaip ten bebūtų, įsivaizduoju, kad vokiečių karinės operacijos vystytųsi maždaug taip pat, kaip buvę. Mūsų ir, spėju, tokiu atveju latvių ir estų kariuomenių Sov. Rusijos pusėn prisidėjimas lemiamo, ar net svarbaus vaidmens nesuvaidintų. Gal tik vokiečių kariuomenės įsibrovimas nebūtų taip toli pasiekęs Sov. Rusijos gilumą. Karo galutiniame rezultate Vokietija būtų buvusi, kaip ir buvo, sutriuškinta. Tačiau, mūsų Lietuvos padėtis jau būtų buvus kitokia kaip šiandieną. Manau, kaip ištikimi Sov. Rusijos sąjungininkai, būtume likę nepriklausoma valstybe, turbūt su suvaržytomis, ypač užsienių politikoje, teisėmis. Manau, būtume likę Sov. Rusijos “satelitu” savo etnografinėse sienose, su pusiau pakeista socialine santvarka, — maždaug tokia, kokia šiandieną yra Lenkijoje. O, gi, Lenkijoje visi maži ūkininkai savo žemę tebeturi. Tik dvarai paversti valstybiniais dvarais. Kolchozų beveik nėra, nes nebuvo prievartos jungtis į kolchozus. Lenkijoje ir amatininkai laisvai tebeužsiima savo amatais. Taip pat, Bažnyčia turi gana daug laisvių. Iš Lenkijos lengvai išvažiuojama į užsienius. Bendrai, kiek man teko pasiskaityti lenkų emigrantų spaudą, kad ir nėra pilnos laisvės ten, ypač politikoje, tačiau laisvių, bendrai, dar yra daug.

IŠVADOS

Man atrodo, kad jei būtume dalyvavę kare bet kurioj pusėje, šiandieną mūsų politinė padėtis būtų geresnė. Nesinori būti šališku, tačiau, atrodo, kad blogiausias atvejąs būtų, jei būtume tapę Vokietijos sąjungininku.

Man atrodo, kad jei būtume tapę ar Lenkijos, ar Sov. Rusijos sąjungininkai, tai šiandieną Lietuvos ir lietuvių tautos ir politinė padėtis ir ateities perspektyvos būtų daug šviesesnės.

Išvada:Valstybės laisvę reikia ginti ginklais ir apdairia politika, ne vien tik žodžiais.