Partizano priesaika
J. V. SŪDUVAS
Žavinga birželio naktis tiesė savo tamsos skraistę virš Vilniaus miesto. Sidabrinis mėnulio kamuolys, išsinėręs iš Panerių miško, ritosi kalvelių viršūnėlėmis ir, pasiekęs Trijų Kryžių kalną, priglaudė savo veidą prie balto granito kryžiaus. Ir čia, mesdamas savo šaltą žvilgsnį į Gedimino kalną ir Katedros aikštę, klausėsi Vilnelės čiurlenimo. O ši, it sidabrinė juostelė, apipynusi kalno papėdę, savo šnerėjimu pasakojo senajai piliai nuostabią pasaką apie praėjusios didybės laikus. Ir tik amžinai Nemuno pasiilgusi Neries srovė, neramiai verpetuodama, skubinosi vakaruosna. Iš apipintų žydinčiais krūmais Vilnelės šlaitų sklido lakštučių melodijos, virpindamos gūdžią vidurnakčio tylą nuostabiais garsų aidais.
Šią Šventaragio slėnio tylą netikėtai sudrumstė nežinomo keleivio atsiradimas. Niekeno nepastebėtas, jaunas ir augalotas vyras, pasidėjęs ant pakrantės akmens savo šautuvą ir kelionės maišelį, skaidriu Vilnelės vandeniu prausė savo prakaitu aptekusį veidą. Šio nuostabaus keleivio atsiradimą slėnyje galėjo pastebėti tik pats mėnulis.
Apsiprausęs ir susitvarkęs savo sudėvėtą karišką rūbą, keleivis atsisėdo ant akmens ir, atsirėmęs į šautuvą, įsmeigė žvilgsnį į Gedimino kalną.
Po trumpos susikaupimo valandėlės jaunuolis energingai pakilo ir, tarsi pagautas paslaptingos jėgos, ištiesė savo rankas į kalno griuvėsius, tyliai tardamas:
— Aš atvykau vienas iš tūkstančių tų, kurie dar šiandien narsiai gina tavo kunigaikščių žemę nuo skaitlingų raudonųjų priešo gaujų. Tačiau, nesuskaitomais ir nepažymėtais kapais jau per gausiai yra nusagstyti mano tėvų šalies žalieji miškai ir į rytus vedantys keliai. Klastingas priešas, pasikinkęs tavo sūnus-išdavikus, neša mums mirtį iš pasalų ir retina mūsų eiles!
— Tu, amžina mano protėvių sostine, tik tavyje glūdi garbingos mano tėvų žemės paslaptinga gyvybė ir tautinė galia! Šią lemtingą birželio naktį, kai šimtai ir tūkstančiai mano brolių ir sesių buvo atplėšti nuo gimtųjų namų ir išvežti nežinomam likimui ir kančioms į šaltąjį Sibirą, aš kreipiuosi į Tave, jieškodamas dvasinės atramos. Nes tik tavo senovės didybėje rusenantis Lietuvos genijus gali duoti atsakymą apie tolimesnės mūsų kovos prasmę ir atgaiviūti silpstančias jėgas. —
Lyg jausdamos kažką nepaprasto, lakštingalos nutraukė savo giesmę. O mėnulis, staigiai kildamas, nukeliavo virš miegančio miesto, mesdamas tamsų šešėlį Vilnelės atšlaitėms ir Šventaragio slėniui. Paslaptinga raudono rūko srovė, kildama iš miesto, šliaužė Katedros aikšte ir, aplenkdama pilies kalną, sparčiai ritosi rytų link.
Rūko srovės bangų siautime partizanas mato veidus tūkstančių savo tautiečių, giminių ir pažįstamų, kurie prieš kelerius metus, lygiai tokią pat birželio naktį, rusų durtuvų varomi, turėjo apleisti savo gimtuosius namus. Šešėlių skausmo kupini veidai, rūko bangų stumiami, slinko pro šalį ir dingo.
Vos tik pranykus paskutinėms varomų tremtinių vizijoms raudonosios miglos verpetų siautėjime, partizanas mato būrius ir pulkus nepažįstamų būtybių, kurios savo gausumu užpildo visą Šventaragio slėnį.
Tų paslaptingos jėgos prikeltų karių ginkluose jaunuolis atpažįsta visų amžių Tėvynės priešų eiles. Svetimų karių pulkai, kerštingos rankos pažadinti, visa savo neapykanta grasina piliai, savo šarvuotomis gretomis kopdami į kalną, vis augštyn.
Nematomos jėgos surištas laisvės kovotojas — partizanas su pasibaisėjimu seka, kaip geležinės priešų gretos baigia kopti į kalną ir artinasi prie pilies kuoro, kurio mažutė įgula su ne paprastu narsumu priešinasi puolančiai priešų karių masei.
Atrodo, kad jau netrukus žus nuo priešo vilyčių paskutinis pilies kovotojas ir kelias į Kunigaikščių miestą priešui bus laisvas!
Staiga, sudreba Katedra iš pamatų ir šviesos pašvaistė apšviečia Gedimino kalno viršūnę. Jos spinduliuose partizanas regi kylantį ant pilies kuoro Baltąjį Vytį, tautos stiprybės ir vienybės simbolį. Vyties spindulių šviesoje paslaptingų priešų minios subyra į amžių dulkes.
Reginys pranyksta . . .
Lyg nusikratęs pranašingo sapno, partizanas supranta savo kovos prasmę. Ši naktis jam davė atsakymą į jo dvasios blaškymąsi. Staiga, pakėlęs šautuvą, jis nukreipia jį Gedimino kalno link, tvirtai tardamas:
— Išvežtų ir žuvusių brolių ir sesių kančių akivaizdoje prisiekiu nepadėti šio ginklo, kol mano krūtinėje plaks širdis ir kol mano tėvų žemė vėl bus laisva! —
Pasikabinęs per petį šautuvą ir pasiėmęs kelionės maišelį, partizanas sparčiai nužingsniavo Panerių miškų link.
