Šaulė Tremtyje
MAMAI
Mama! Nepaglosčiau aš Tavo veidą,
Neišbučiavau nei tavo mielas rankas,
Nemačiau, kai ašaros tavo sūnų riedėjo,
Kai užbaigei šios žemės vargus.
Nepriėjau prie tavo kuklaus karsto,
Nepadėjau gėlių vainiko prie tavo šalies:
Kada pavasaris baltus žiedus barstė,
Kada angelas laukė jau tavo vėlės.
Nenubėriau žemės saują ant tavo karsto,
Nesuklupau, nepravirkau balsu.
Užtai man šiandien skausmas širdį varsto
Ir gaila praeities ir tų metų visų.
Prisimenu tave tokią gerą, mielą—
Senai senai, kai dar jauna buvau.
Nežinau, ar liūdna buvau tą dieną,
Ar linksmą dainą dainavau.
Neatpūtė man vėjas per Atlantą,
Neatnešė tos liūdnos žinios,
Nors vilnys blaškės, lyg tos skaros baltos,
Nepasiekė čia manęs vienos.
Suskinsiu žiedus, rinktinius, gražiausius
Dėl tavo kapo, Mama, aš dukra menkiausia.
Ir parnešiu visą glėbį rankomis klajūnės,
Kai sugrįšiu susigūdus ir ilgėsiu krūtinėj.
MARIJA SIMS-ČERNECKYTĖ
TURTĖJA ŠAULIŠKOJI SKAITYBA
Be Rapolo Skipičio atsiminimų antrosios dalies, 1967 metais atspausdinta Prano Alšėno paruošta knyga — Martynas Jankus — Mažosios Lietuvos Ptariarchas (Gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai). Leidėjas Juozas J. Bachunas.
Štai ištrauka iš autoriaus laiško, rašyto 1966 m. tą knygą ruošiant: “Nuo garbingo Maž. Lietuvos Patriarcho M. Jankaus mirties šiemet sukako lygiai 20 m. Taigi jau dvi dekadas išgyvenome be to žilabarzdžio senelio, bet jo darbai ir prisiminimas tebėra gyvi mūsų vaizduotėje. Jis mirė 1946 m. gegužės 23 d. tremtyje — Vokietijoje. Norint pagerbti tą iškilųjį Mažosios Lietuvos veikėją — Martyną Jankų — yra parašyta apie jį knyga — monografija, kurios autoriumi teko būti šias eilutes rašančiajam.
Ruošiant rankraštį, teko labai ir labai artimą kontaktą palaikyti su M. Jankaus Vaikais: Elze, Urte, Ede ir Kristupu Jankais. Daugiausia tekdavo ryšį (asmenišką ir telefonu) palaikyti su Elze Jankute, kaip buv. artimiausia Patriarcho padėjėja ir pagelbėtoja”.
Taigi, knyga yra labai dokumentuota, nes žinios semtos iš artimiausių ir patikimiausių šaltinių ir gyvai bei įdomiai parašyta. Platesnė knygos apybraiža bus duota artimiausiu laiku.
20 METŲ NUO ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJOS PASKELBIMO
Šiemet sueina 20 metų nuo istorijoje garbingiausių ir žmoniškiausių kada nors paskelbtų, nuostatų — deklaracijos Jungt. Tautose išleidimo. Pasaulis tuo buvo labai pradžiugintas, nes tikėtasi, kad bent visi Jungtinių Tautų nariai jos laikysis. Deja, ne visi nuostatus pasirašiusieji juos pildo ... Tai sukakčiai paminėti ruošiamasi šaukti eilę tarptautinio masto konferencijų, jų tarpe JT — Teherane. Šia proga Pavergtųjų Europos Tautų Seimas paruošė memorandumą, kurį įteikė Valst. Departamentui. Memorandumas liečia Europos pavergtuose kraštuose tų žmogiškųjų teisių sąmoningą nepaisymą.
PRISIMENA ŠAULIUS
V. Biržiškos “Dėl mūsų sostinės” naujojoje laidoje smulkiai aprašytas 33 mūsų ir gudų patriotų veikėjų iš Vilniaus ištrėmimas 1922 m. žiemą (jų tarpe ( M. ir V. Biržiškos, kan. Kukta, dr. P. Augustaitis ir kt.). Išvežti tiesiog iš Lukiškių kalėjimo, prie 25 laipsnių šalčio (Celsijaus) ir nevalgę, jie sniegu klampojo keletą' kilometrų iki neutralios zonos; nė Vievyje negavę arbatos, nešildomu prekiniu vagonu vyko į Kaišiadorius, Karmą pasiekė tik kitą naktį. Toje liūdnoje kelionėje jie buvo tik Kaišiadorių gelež. stotyje šaulių pavaišinti arbata ir bulkutėmis. V. Biršižka todėl juos gerai mini savo knygoje: “O tiek daug šilumos iš savųjų laukėme, ir jos susilaukėme tik iš šaulių”.
KONKURSĄ LAIMI MOTERYS
“Laiškų Lietuviams” redakcijos skelbtajame konkurse — parašyto straipsnį: “Kaip vertinu tai, kas šiais laikais dedasi Bažnyčioje”, pirmąją premiją vyresniųjų grupėje laimėjo Nina Gailiūnienė, o jaunųjų — Gabija Juozapavičiūtė.
IŠ ŠAULIŲ VEIKLOS KANADOJE DEHLI — TILSONBURG
DLK Gedimino -— Dehli šaulių kuopos visuotinis, metinis susirinkimas, įvykęs 1968 m. kovo mėn. 7 d., Dehli lietuvių parapijos salėje, perrinko kuopos valdybą šios sudėties: Stepas Jakubiekas — kuopos pirmininkas, Gediminas Rugienis — pavaduotojas, Alfonsas Rudokas — sekretorius, Vytautas Pečiulis — iždininkas, Juozas Rimkus — meno sekcijos vadovas ir Monika Rimkuvienė — šaulių moterų reikalams.
Kontrolės komisija: Domas žiogas, Stasys Beržinis ir Stasys Jankauskas.
Susirinkimas, užgyręs kuopos valdybos veiklą, nustatė ateities veiklos planą, pasisakė uniformų įsigijimo klausimu, paskyrė iš kuopos žurnalui “Karys” paremti 25 dol., vietos šeštadieninei mokyklai paremti 25 dol., vietos knygynui nupirko ir padovanojo Rapolo Skipičio knygą “Nepriklausoma Lietuva” ir Lietuvių Fondui padidino savo įnašą iki 200 dolerių.
Po susirinkimo sesės šaulės buvo paruošiusios bendrą vakarienę, kurios metu šauliai pasidalino bendrais šauliškais ir visuomeniškais reikalais.
Stp. J.
“Iš Laisvosios Lietuvos”
ŠAULĘ ONĄ PUPALAIGIENĘ PRISIMINUS
Šaulė Ona Pupalaigienė (Semplinskaitė) gimė 1902.VI.14 Kauno apskr. Karmėlavoje, bet iki I Pas. karo gyveno Kaune. Karo metu buvo nuvežta į Vilnių pas tetą, vėliau apgyvendinta vaikų prieglaudoje. Grįžus tėvui iš karo, ji pradėjo mokytis Kaune, Saulės Mokytojų seminarijoje, mokytojų kursuose, ir 1921 m. buvo paskirta mokytoja į Armonų prad. mokyklą, Kruonio valsčiuje. Kaip nepilnai cenzuota mokytoja, 1922 m. atostogų metu atvyko į Kaišiadorius, į mokytojų kursus. Kursams pasibaigus, buvo keliama į Semeliškių valse, prie neutraliosios zonos, mokyklą. Ten ji vykti atsisakė, o kitur neskyrė, tad ji visai atsisakė mokytojauti, pasiliko Kaišiadoryse ir čia ištekėjo.
Jos vyrui 1926 m. steigiant Ke-turvalkiuose, Vilkaviškio apsk., šaulių būrį, ji įsirašė steigėja, tuo tapdama šaule. Jos vyras buvo policijos valdininkas, todėl kur jį keldavo, ten ir ji vykdavo. Buvo Vilkaviškio, Pilviškių, Prienų šaulių būriuose ir nuo 1933 m. lapkričio 20 d. Marijampolės kuopoje ir moterų šaulių būryje.
Mėgo šeimą ir vienumą. Mėgo vaidybą, todėk kviečiama neatsisakydavo vaidinti. Nemėgo pirmauti — vietą rinkdavosi kitų užnugaryje. Kaip šaulė buvo rūpestinga: susirinkimų nepraleisdavo, rikiuotės pamokas lankydavo. 1938.IV.10 baigė kariuomenės ryšių, telefono - telegrafo kursus ir Marijampolės telefono centrinėje atliko praktiką; tais metais baigė tautinių šokių kursus ir 1939. IV.26 - V.22 išklausė pirmosios pagalbos ir priešcheminės apsaugos paskaitų ciklą.
Sovietams okupavus Lietuvą, NKV 1941.II.3 jos vyrą, apgaule pasigavę, uždarė Marijampolės kalėjime, o naktį į birželio 14 d. ją su sūnumi suėmė ir vagone 554647 išvežė į Bijiską (Sibire). Kaltinimas: “Policijos vadovaujančio valdininko žmona ir šaulių partijos narė”. Kada vokiečiai priartėjo prie Stalingrado, rusai ją, kartu su sūnumi ir kitais tremtiniais, perkėlė į Lenos upės žiotis, prie Šiaurės Ledynuotojo vandenyno. Ten ji sūdė žuvis. Susirgusią vidurių vėžiu, perkėlė į Oliokminską, į pietus nuo Jakutsko. Ten 1952.II.5, naktį 1 val. 15 min., ji ligoninėje mirė, ten ir palaidota.
J. T.
Tremtinės Onos Pupalaigienės laidotuvės Sibire — Jakutijoje
“AUŠROS SŪNŪS” PAS ŠAULIUS
Šiais metais minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktį, Vytauto Didžiojo Šaulių kuopa Čikagoje, balandžio mėn. 27 d., Jaunimo Centre, suvaidino Sofijos Čiurlionienės 4 veiksmų dramą “Aušros Sūnūs”. Į vaidinimą atsilankė daugiau senesni žmonės. Jaunimo matėsi neperdaugiausia. Gaila, kad tėvai eidami į tokius vaidinimus, nepasiima savo vaikų. “Aušros Sūnūs” yra veikalas patriotinis. Šis veikalas jaunajai kartai primintų, kaip reikia aukotis ir mylėti savo tėvų kraštą.
Nors vaidintojai mėgėjai, tačiau teko labai nustebti, kad jie taip puikiai suvaidino. Prieš daugelį metų buvau matęs “Aušros Sūnus” Lietuvoje, bet vaidyba nepaliko tokio gilaus įspūdžio, kaip šiame spektaklyje.
Geras buvo Rusteika —- kontrabandnešys, kurio rolę atliko A. Stočkus. Jis savo aiškia dikcija ir scenoj laisva laikysena įtikinančiai veikė žiūrovą. Rusteikienė jo žmona buvo A. Markuzienė. Ji savo puikia vaidyba ir vykusia interpretacija buvo nepakeičiama. Rusteika Jurgis, jų sūnus — L. Špačkauskas, jautėsi, kad jis vaidyboje dar yra bepradedantis. Jo ištarimai šlubavo, bet laikui bėgant iš jo bus geras interpretatorius. Rožė, jų duktė — J. Jarošūnaitė (Žygienė). Jos rolė sunki ir labai nedėkinga, tačiau ji sugebėjo tuos sunkumus nugalėti, o veikale esami sunkūs pergyvenimai ir klaikūs momentai buvo jos stengtasi išgyventi. Barboros Dainaitės, ubagės, vaidmenį, vaidino S. Petrauskienė, ir išpildė be mažiausio priekaišto. Jos vaidyba gera ir įtikinanti. Albinas Stinkis — laikrodininkas, buvo J. Petrauskas, kuris savo vaidmenį atliko pasigėrėtinai puikiai. Jis labai vykusiai intrepretavo miesčionio tipą.
Šatkaus vaidmenį atliko B. Blekys, o žandarų — V. Bilietavičius ir Tamkevičius. Jie tiems vaidmenims buvo tinkamai parinkti ir gerai juos atliko.
Vytauto Didžiojo šaulių kuopa verta didelio pagyrimo ir padėkos už taip puikiai suvaidintą patrijotinį veikalą, šis nuopelnas priklauso Vytauto Didžiojo šaulių kuopos vaidintoju grupei ir jos meno vadovui J. Petrauskui. Vaidinimą režisavo akt. A. Brinką, kuris pasigėrėtinai gerai šį spektaklį paruošė. Dekoracijos dail. V. Ramonaičio ir sceninis apšvietimas žygo buvo atlikti gerai. Vytauto Didžiojo Šaulių kuopos vaidintojų grupė atsisakė nuo savo poilsio valandų po darbo ir su dideliu pasiryžimu dirbo lankydami repeticijas, kad “Aušros Sūnūs” prabiltų į mus.
Didelis lietuviškas dėkui šauliams vaidintojams, kurie taip gražiai pasirodė. Šaulių meno vadovui J. Petrauskui, rež. akt. A. Brinkai, dekoratoriui dail. V. Ramonaičiui ir už šviesos efekt. p. Žygui nuoširdžiai dėkojame.
Vytauto Didžiojo Šaulių kuopos pirm. V. Išganaičiui ir visai valdybai, o taip pat vaidintojų grupei linkime ir toliau ištvermingai ir sėkmingai dirbti ir nepavargti, o scenos rampos tegul šviečia dar ilgus metus.
Algirdas Budreckas
ASMENYBĖS PASIREIŠKIMAS KULTŪROJE
Kaip žmogus savo prigimtimi yra dvilypis tvarinys, susidedantis iš kūno ir dvasios, taip ir jo visas gyvenimas, nes be materialinių gėrybių, jam būtinai reikalingos dvasinės vertybės, be kurių jis skursta, nyksta. Protui — šviesa, širdžiai meilė, o sielai savas vidinis dvasinis pasaulis, kūrybingumas, kultūrinės apraiškos yra neišvengiama būtinybė. Žmogus pats kuria savo gyvenimo sąlygas ir be kultūros jis negalėtų išsilaikyti, negalėtų savęs išreikšti, negalėtų perduoti kitiems tą, ką jis mąsto ir jaučia. Kultūra, tiek daug davusi žmonijai, tautoms, ji daug duoda ir atskiram individui: praskaidrina jo visą gyvenimą. Nei vienas nenorime būti pilnai sotus vien duonele, vis ko tai daugiau siekiame, trokštame.
Žmogaus kultūrą esame įpratę skirti į vidujinę ir išorinę. Išorinė kultūra, kuri daugiau priklauso nuo sukultūrintos aplinkos — civilizacijos, technikės lygio, — yra greičiau pastebima ir visiems suprantama. Idealu, kada išorinė ir vidujinė žmogaus kultūra, viena kitą papildydamos, sutampa. Bet jos kartais ir skiriasi, svyruoja, viena kitą net nustelbdamos.
Kas gi sudaro tą žmogaus kultūrnigumo pilnatvę, kurią galėtume idealizuoti? Čia tautų ir net atskirų žmonių pažiūros skirtingos. Vieni skaito kultūringais pasiekusius tam tikro mokslo, įsigijusius diplomą, gerą profesiją—specialybę, perskaičiusius daug knygų, išmokusius svetimų kalbų; kiti — skoningai apsirengusius, mokančius laikytis kompanijoje, gražiai elgtis, sklandžiai reikšti savo mintis ir t.t.; dar kiti turtą stato pirmoje eilėje — turtingi namai, gražūs baldai, brangūs paveikslai, puikios vaišės . . . Tai daugiausia suprantami dalykai, kurie gali tik papildyti vidujinę žmogaus kultūrą. Žmogaus dvasinis pasaulis ne taip greitai matomas bei suprantamas. Kartais tenka su žmogumi ilgokai pabendrauti, kol jis tau atsiskleidžia, kol pajunti jo dvasinę vertę.
Dvasinė žmogaus kultūra būna tiesiog prigimta, arba ilgo auklėjimosi vaisius. Jos ir mokslas neduos, jei jį sausai, tik kaip teikiamas protui žinias priimsi, jei mokslavietė neturės tradiciniai kultūrinės aplinkos ar jos įskiepyti nepajėgs. Vidujinė kultūra neapčiuopiama, tai tradicijomis išugdytas gyvenimo būdas, jo kryptis, darbo ir auklėjimosi pobūdis. Vidinis žmogaus nusiteikimas — tai kas tai neaptariamo, dvasinio, einančio iš paties žmogaus vidaus. Tai lyg širdies balsas, kuris diktuoja taip, o ne kitaip, šiuo ar kitu atžvilgiu elgtis. Tai tikrasis žmoniškumas, tinkamas atsinešimas į žmones ir aplinką. Šis žmogaus vidus nepakartojamas, nepamėgdžiojamas, jis priklauso kūrybinei individualiai asmenybei.
Žmogaus vidus ir išorė yra du visai skirtingi dalykai. Tačiau, kuo labiau juos sutapdinsime, tuo arčiau pajėgsime stovėti prie žmogiškosios kultūros pilnaties.
Nors ir labai elegantiškos būtume ir sulig paskutinės mados, apsirengime ir kosmetikoje, ir gražiausio elgesio išmoktume, bet, jei dvasinė kultūra mūsų negaivins, vis vien liksime neįdomios, šaltos, bendros masės moterys. Ir atvirkščiai, jei mūsų dvasinė kultūra bus ir labai brandi, bet jei mes savo išore būsime apsileidusios, nemokėsime tinkamai elgtis, gražiomis formomis reikštis — mūsų dvasinė kultūra kentės.
Jieškant darbo, ar bent kur prisistatant, pirmas dėmesys krinta į žmogaus išorę. Būtų idealu, jei moters išorė būtų tartum etiketė jos vidaus pasaulio. Augštos dvasinės kultūros moteris nesirengia iššaukiančiai, bet santūriai, kukliai ir kartu moderniai. Apsirengimas tai moters individualus kūrybinis pasireiškimas. Apsirengime atsispindi ir moters siela, lygiai kaip ir jos buto įsiruošime, kuris gali būti modernus, bet šaltas, arba, pridedant mūsų tautinius jausmus, nors ir kuklus, bet šiltas, jaukus, tartum kalbantis... Laiminga moteris, kuri turi daugiau pretenzijų į rūbų paprastumą ir į gilesnį pareigos supratimą, kuri yra visuomeniška, taktiška, save ir kitus gerbianti.
Dvasinė žmogaus kultūra neturi baigtinumo ribų. Ji neapribojama jokiais diplomais, jokiais laipsniais. Dvasinis kultūros ugdymas, kaip tekantis šaltinis — nesibaigiantis. Tobulėjimui nėra ribų, tačiau reikia dirbti, reikia auklėtis ir nuolat save kontroliuoti — ar gerai atlikome vieną ar kitą mums pavestą ar pačių pasirinktą darbą, ar tinkamai vienu bei kitu atveju pasielgėme, o gal buvo galima dar geriau. Tik tuo būdu galime pakelti savo vidujinę kultūrą, prisidėti prie savo sielos ugdymo. Norėdamos savo dvasinę kultūrą pakelti, nebijokime darbo ir ne paprasto paviršutiniško, bet kieto darbo. Ką darome namie ar organizacijoje, žiūrėkime, kad, kaip tik galima, kuo geriausia atliktume. Nėra to darbo, tos kūrybos, ką negalėtume geriau atlikti. Mes kartais pačios nežinome, kiek kūrybinės galios savyje slepiame.
Kadangi esame maža ir po pasaulį išsibarsčiusi tauta, mums reikia kuo daugiau giliai galvojančių asmenybių — kultūringų moterų. Jų norėtmue kuo daugiau turėti sesių šaulių tarpe, kurios nebijos išsiskirti iš kitų savo tautiniais bruožais ir nepasiduos nuolat besikeičiančiai aplinkos viešpataujančiai dvasiai. Tokios asmenybės gali daug padėti mūsų jaunai priaugančiai kartai, kad ir ši, augdama toli nuo tėvynės, galėtų bręsti savoje tautinėje kultūroje.
K. Kodatienė
KAS NAUJA MŪSŲ SPAUDOJE
Niekas taip žmogų niesieja su kultūra, kaip gera knyga, spauda, nes tik ji labiausiai plečia ir praturtina mūsų akiratį, mūsų dvasinį pasaulį. Anais gerais laikais Lietuvoje buvo paskelbtas konkursas vienu sakiniu geriausiai aptarti spaudos reikšmę. Jį laimėjo jauna mergina šiuo posakiu: “Tik laukiniai laikraščių neskaito.” Spauda yra tinkamiausias kultūringų žmonių ryšis tarpusavy ir su visu pasauliu. Tik per spaudą išryškėja geriausios idėjos, gražiausios mintys. Kas svarbiausia — jos nežūva, kaip vėjas, neužsimiršta ir lieka geriausi laiko ir žmonių liudininkai. Dėl to, yra labai svarbu spaudoje atžymėti svarbiausius įvykius, darbus ir jais atsižymėjusius asmenis, nes tai yra dvasinis tautos turtas. Ir šiame mūsų skyrelyje norima, kiek ribota vieta leidžia, atžymėti bent mums labiausiai aktualius ir įdomiausius naujus leidinius.
Pr. Alšėnas, MARTYNAS JANKUS, 394 pusl. Išleido Juozas J. Bachunas 1967 m. Kaina 4 dol.
Tai gerame popieriuje gražiai išleista, daug iliustruota įdomiomis nuotraukomis ir spaudiniais, knyga. Tai ištisai dokumentinis leidinys, kur sudėta visa, aprašomą asmenį bei jo gyventą laikotarpį liečianti, istorinė medžiaga. Autorius tą medžiagą surinko iš mūsų spaudos įvairiausių šaltinių, glaudžiai bendradarbiaudamas su Jankaus vaikais, ypačiai su jo dukterimi Elze Jankute.
Knyga padalinta į 9 skyrius, kurių pirmame paduodama daugiau biografinės žinios. Toliau “Aušra” ir jos leidimas, kurio pati didžioji našta krito ant Jankaus pečių. Jei D. Lietuvos veikėjai parūpindavo “Aušrai” turinį, tai leidimo, spausdinimo, pristatymo ir išlaidų našta teko jam. Čia jis parodė tiek pasiaukojimo ir idealizmo, kuris šiais laikais daugumai mūsų jau vargiai ir besuprantami. Toliau, jo milžiniška reikšmė savo krašte tautinės gyvybės išlaikyme, jo susipratime ir išsilaisvinime. Tas skyrius siekia iki Klaipėdos Krašto prijungimo prie D. Lietuvos. Paskui — “Rambyno ir Bitėnų idilija” — nepriklausomybės laikai. Ir taip sistemingai peržvelgiama šio mūsų iškilaus Maž. Lietuvos patriarcho gyvenimo veikla iki pat tremties dienų ir jo mirties. Sekančioje dalyje surinkta visa, kas buvo pasakyta, parašyta apie M. Jankų. Kruopščiai surinkęs ir sugrupavęs visą tą brangią istorinę medžiagą, Alšėnas atliko nepaprastai vertingą darbą. Jis tą medžiagą įamžino, ji nebepražus. Dabar reikalinga talentingo rašytojo plunksna, kuris tą medžiagą suvirškinęs, populiaria forma pavaizduotų tą didelį gyvenimą eiliniam skaitytojui, o ypač sekančioms jaunosioms kartoms, kad jie žavėtųsi ir kitiems į svetimas kalbas išverstų, nes tokių didvyrių nekiekviena tauta susilaukia.
LITHUANIAN CATHOLIC WOM-EN — Lietuvių Katalikių Moterų judėjimo 60 metų sukaktis. L.K.M. Organizacijų Pasaulinės Sąjungos leidinys, 32 psl. knygelė, parašyta anglų kalba.
L.K.M.O.P. Sąjunga, minėdama 50-ties metų Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, 60 metų nuo katalikių moterų organizuotos veiklos Lietuvoje ir 45 metų nuo visų moterų katalikių organizacijų susijungimo į vieną Organizacijų Sąjungą, — nutarė išleisti šį leidinį, anglų ir prancūzų kalbomis, grynai propagandiniu tikslu apie Lietuvą ir jos moterų veiklą, kuris platinamas plačiame pasaulyje, ypatingai tarp Katalikių Moterų Organizacijų Unijos narių — organizacijų iš 65 kraštų. Tai puikus pasi-tarnavimas Lietuvai, jos jubilėjinių metų proga.
Šiame leidinėlyje telpa pagrindinės žinios apie Lietuvą — geografinės žinios skaičiais ir vardais ir Lietuvos gyvenimo svarbiausios datos. Pirmas skyrius — Lithuania, užima 20 psl. Čia trumpai sutraukta Lietuvos istorijos eiga, Nepriklausomybės netekimas po II Pas. karo, religijos padėtis rusų komunistų okupuotoje Lietuvoje (rašo vysk. Brizgys) ir 12 psl. apie lietuvių katalikių moterų organizacijų veiklą Nepr. Lietuvoje ir dabar užsieniuose, taip pat ryšiai su Pasauline Katalikių Moterų Organizacijų Unija. Gale įdėtas Europos žemėlapis, su nurodyta Lietuvos vieta, o šalia padidintas Lietuvos žemėlapis su svarbiausiais miestais, neišskiriant ir Gardino. Sąjunga taip pat leidžia savo šapirografuotą biuletenį lietuvių kalboje, pavadintą L. K. M. O. P. ŽINIOS (Lietuvių Katalikių Moterų Organizacijų Pasaulinės Sąjungos žinios), čia daugiausia dedamos žinios apie lietuvių katalikių moterų organizacijų veikimą visame pasaulyje. čia randame daug moterims įdomių žinių iš viso pasaulio kraštų. Paskutiniame •—- 4 nr. yra įdomūs Pasaulinio Moterų Kongreso nutarimai, apie kuriuos rašoma: “išstudijavusios dialogą technišku, psichologišku ir doktrinos požiūriu, pataria jį praktikuoti šeimoj, socialiniame— visuomeniniame gyvenime, Dievo Tautoje ir Bažnyčioje. Jis naudingas moterims, jeigu jos nori pilnai pasiruošti duoti savo specifinį įnašą į naujo pasaulio kūrybą ir Bažnyčios misiją.”
Tų Sąjungų Unijos komitetan įeina ir lietuvių atstovė — B. Šlepetytė -Venckuvienė, kuri puikiai reprezentuoja Lietuvą ir jos moteris.
Gegužės KARIO viršelis su VLIKo pirm. atvaizdu yra darytas iš Liudo Tamosaičio,KARIO bendradarbio, nuotraukos. Red.
