DRAMA TEBESITESIA
Politinės padėties komentaras
Rugpjūčio 26 dienos Maskvos CK pareiškimas dėl padėties Pabaltijy buvo vienas griežčiausių Kremliaus įspėjimų Pabaltijo nepriklausomybės sąjūdžiams. Jame nebuvo apsieita be aiškių grasinimų tautos gyvybingumui. Tautos reakcija buvo labai rami. Jei savo pareiškime Lietuvos kompartija dar kalbėjo apie „realizmą", apie tai, kad Ribbentropo-Molotovo pakto pasmerkimas nepakeičia Lietuvos juridinio statuso, tai komjaunimo pareiškimas buvo gerokai kovingesnis. Jame nurodoma, kad TSKP CK pareiškimas destabilizuoja padėti ir kursto tautines aistras. Rugsėjo 5 Sąjūdžio seimo taryba vienbalsiai priimtame kreipimesi į Lietuvos žmones aiškiai pasakė, kad TSKP CK pareiškimas panašus į ultimatumą, po kurio gali būti panaudota prievarta, kad jis kupinas dezinformacijos, šmeižto, jame nesidrovima paneigti visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo teisę. Sąjūdis pabrėžė, kad pernai prasidėję procesai dabar gali būti sustabdyti tik fizine jėga ir tik laikinai. Paprasti žmonės panašiai galvojo. Mokslo Akademijos filosofijos, sociologijos ir teisės instituto apklausa rodo, kad 93% visų Lietuvos gyventojų pritarė Baltijos keliui, 82% nepritarė TSKP CK pareiškimo tvirtinimui, kad esą LKP nepavyko sustabdyti neigiamų tendencijų pertvarkos procese.
Tauta santūriai laikosi iš dalies dėl to, kad TSKP CK pareiškimas nėra pirmutinis toks išpuolis. Vietos komunistai netolimoje praeityje jau tris kartus mėgino nuslopinti arba sulėtinti tautos atgimimą. Pirmasis bandymas sietinas su demonstrantų užpuolimu pernai rugsėjo 28 d.; antrasis įvyko netrukus po to — lapkričio mėnesį, kai Sąjūdis griežtai protestavo prieš Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos atsisakymą priimti Lietuvos suverenumo deklaraciją; trečiasis sietinas su vasario mėnesio „juoduoju” plenumu. Kiekvienu atveju partija sulaukė ne tų rezultatų, kurių norėjo, kiekvienu atveju Sąjūdžio įtaka sustiprėjo, tauta dar labiau nusikratė baimės slogučio. Iš pradžių tad atrodo, kad ir Maskvos dabartiniai išpuoliai bergždi, kadangi Kremlius nesiėmė jokių priemonių savo valiai primesti.
Tačiau šitoks optimistiškas žvilgsnis šiek tiek klaidinantis, nes Maskva nėra vienintelis veikėjas šioje dramoje. Po CK grasinimų suaktyvėjo kai kurie lenkų ir rusų sluoksniai. Steigiami nauji komitetai, pavyzdžiui Tarybų valdžiai Lietuvoje ginti komitetas, partinių sekretorių taryba, kurią sudaro atsakingi gamyklų darbuotojai. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų deputatai nutarė paskelbti savo rajonus autonominiais lenkų rajonais. Daugiau kalbama apie streikus. Tautinė nesantaika ir streikai — tai gana neįprasti reiškiniai Lietuvoje, bet Moldavijos ir Estijos gyventojai yra intymiai su jais susipažinę.
Agitacija dėl streikų prasidėjo rugpjūčio pabaigoje, jais buvo itin grasinama prieš numatomą Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos sesiją rugsėjo
5. Jedintsvo platinamuose atsišaukimuose buvo keliami reikalavimai, kurių įgyvendinimas pasuktų laikrodi atgal, panaikintų daugelį pažangių įstatymų. Streikų pavojus kuriam laikui atslūgo, bet grėsmė lieka reali. Partijos Vilniaus miesto komitetas paskelbė pareiškimą, kritikuojantį pastangas rengti politinius streikus bei tuos, kurie mėgina destabilizuoti padėtį. Nelauktina, kad šios rūšies pareiškimai staiga visus nuramintų. Jau praėjo tie laikai, kai apeliavimas į partinę drausmę arba į generalinio sekretoriaus norus būdavo tolygus seržanto įsakymui ir užtikrindavo klusnumą. Juo labiau, kad Jedinstsvo šalininkų nuomone, patys lietuviai dažnai nepaiso Kremliaus nurodymų. Ne tik vietos rusai, bet ir centro žinybos yra pasiryžusios vartoti ekonomines priemones „nepaklusniems" pabaltiečiams sudrausminti. Centrinės Maskvos ministerijos jau dabar riboja kai kurių svarbių žaliavų tiekimą į Lietuvą. Kalbama apie galimą ekonominę blokadą ir todėl reikalą sukurti bendrą Pabaltijo rinką.
Tautinė nesantaika kelia dar daugiau rūpesčių. Kuo daugiau nesantaikos, tuo darosi labiau įtikimi tie, kurie aiškina, kad be stipraus centro ir tvirtos rankos negalima užtikrinti rimties ir tvarkos. Kuo daugiau reikalaujama steigti tautinių rajonų, tuo labiau sumenkinamas Lietuvos nepriklausomybės siekimas. Sukuriama regimybė, kad visą Lietuvą apėmė kažkokia neracionali atsiskyrimo manija ir anarchijos dvasia. Lietuva nori atsiskirti nuo Sąjungos, Vilniaus ir Šalčininkų rajonai nuo Lietuvos. Trūksta tik to, kad koks nors miesto rajonas pareikalautų autonomijos nuo miesto. Jei miesto kvartalas neturi pagrindo atsiskirti nuo miesto ir negalima perdėm rimtai traktuoti lenkų autonomijos siekimų, tai nepriklausomybės priešai gali reikalauti, kad panašiai būtų atmesti ir Lietuvos reikalavimai. Drama dar nepasibaigė, bet Maskva šį tą laimėjo. Ji sugebėjo Lietuvoje sukurti panašias problemas, kurios paplitusios visoje Tarybų Sąjungoje. Sąjūdis mažiau dėmesio gali skirti nepriklausomybės atgavimui, nes turi rūpintis tautinės nesantaikos ir ūkio suirutės pasekmėmis. Pirmą kartą per metus viešąją respublikos dienotvarkę nustato Lietuvos laisvės priešai.
1989.IX.20 Kęstutis Girnius
Skaitytojų laiškai, jų mintys, nuomonės, pasisakymai dėl spausdintų straipsnių ir ¿vairūs pageidavimai redaktoriaus yra visada laukiami. Tai yra tiesioginis ryšys tarp skaitytojų ir redaktoriaus. Rašykite!
