IŠEIVIJOS SUSITIKIMAS SU LIETUVA

Europos lietuvių studijų savaitė

Švedijoje, Gotlando salos rytinės pakrantės Katthamarsviko vietovėje, 1989 liepos 30 — rugpjūčio 6 dienomis vyko 36-toji Europos lietuvių studijų savaitė.

Šioje apžvalgoje bus bandoma ribotis specialiu šios savaitės charakteriu, būtent išeivijos susitikimu su Lietuva. Tikimasi, kad šitoks titulavimas nėra pretenzingas, nes jau pirmąją ELS savaitės dieną tiek atvykusių iš Lietuvos visuomeniniai kredencialai, tiek dalyvavimas Vliko pirmininko ir PLB atstovės, aiškiai rodė, kad tiek Sąjūdis, tiek kiti dalyviai iš Lietuvos bei išeivijos ruošėsi ne pripuolamam, bet gana išsamiam susitikimui viešoje ir ne sekliuzinėje atmosferoje. Ypač sudėtis iš Lietuvos atvykusios grupės dalyvių, apimančių visas Šiuo laiku reikšmingas politines sferas ir kitas valstybinės reikšmės funkcijas (ekonomika, kultūra, sveikata, politinis spektras ir t.t.) tik patvirtina, kad šis susitikimas nėra atsitiktinis. Paskutinės dienos atsisveikinimo pareiškimai ir bendras komunikatas prašosi išvados, kad svečiai atsaką išeivijoje rado patenkinamu. Padarytas kontaktas su plačia lietuvių išeivija, su Vliku ir PLB. Tikriausia daug kas manytų, kad išeivijos atstovavimas turėjo būti platesnis, bet prisiminus Vliko pretenduojamą mandatą atstovauti visus lietuvius, galima galvoti svečius gerai supratus, kad ateinančioje veiksnių konferencijoje šios savaitės rezultatai ir komunikatas palengvins veiksnių išsirikia-vimą ir padės abejones išsklaidyti.

Savaitės programą pradėjo dr. Kajetonas Čeginskas savo tinkamai įrėminta 35-kių ELS savaičių apžvalga. Joje buvo vaizdžiai atiduota duoklė ir įvertinti šios savaitės organizatoriai, pradininkai ir nuolatiniai darbuotojai — Lietuvių Fronto bičiuliai. Prof. Brazaičio žodžiai, tarti šių studijų savaičių steigime, tinka ir 36-tajai ELS savaitei. Steigiamoji konferencija apeliavusi į išeivius, kalbėjęs Brazaitis, „kad pasisavintų laisvojo pasaulio dvasią ir sykiu išlaikytų tvirtą tikėjimą nepriklausoma Lietuva, širdies šilumą Lietuvos praeičiai, o ypač ištikimybę tėvynės laisvės kovų sąjūdžiui ir jo dvasiai, pagarbą ir prisirišimą jos didvyriams, pasiryžimą atiduot jėgas Lietuvai, nors ir kaip ilgai tremtis užtruktų". Įvade prelegentas nuosekliai supažindino su visų studijų savaičių vedamosiomis mintimis. Šios savaitės visuomet buvusios organiška kovojančios ir kuriančios lietuvių tautos dalis, bet jos niekada nėra buvusios taip arti Lietuvos fizinės geografijos prasme kaip šiemet, kalbėjo K. Čeginskas. Ir niekad jose nesitikėjome tokio skaičiaus dalyvių ir paskaitininkų iš Lietuvos. Tai esą nauji laiko ženklai.

KULTŪRINĖS VEIKLOS PEIZAŽAS

Irena Lukoševičienė, PLB vicepirmininkė, kalbėdama apie išeivijos kultūrinę padėtį, pabrėžė, kad daugelio metų išeivijos kelias turi prasmę ir, kas svarbiausia, išeivija ištesėjusi. Tiesioginiai kultūriniai ryšiai su Lietuva, protingas, planuotas bendravimas, kad ir iš skirtingų realybės plotų, vis dėlto gražiai nušviečia ateities galimybes.

Ryškiomis spalvomis prelegentė tapė išeivijos kultūrinio stovio peizažą. Išeivija — gyva ir kūrybinga visose srityse, spauda išlaikanti savo lygį, kūrėjai atlieka savo rolę geriau, nei kas nors anksčiau galėjo tikėtis. Knygos, tautiniai šokiai, dainų šventės, teatrai liudija gyvybingumą. Tačiau dėmės šiame peizaže taip pat didėja. Auga ir mūsų rūpestis. Nors pastangos dėl lietuvių kalbos yra didelės, bet rezultatai menkėja. Išsilaikyti tai išsilaikėme, bet tik maža mūsų jaunimo dalis besirūpina lietuviškumu. Jaunimo trūksta visose srityse, kūryba menkėjanti, trūksta tinkamų veikalų, kokybės kriterijai menkėja. Ideologinės ir auklėjimo organizacijos supanašėjusios ir supaprastėjusios. Finansinė padėtis nėra gera ir nepatenkina reikalavimų. Daugelyje kraštų pergyvenamas kultūrinis badmetis, jaučiamas paramos lietuvybės keliuose trūkumas, daug kur pasireiškia abuojumas.

Baigdama prelegentė išvardino eilę „reikia", paminėjo keletą PLB vykdomų planų ir galimų kultūrinių pasikeitimų su Lietuva. Praeityje bendravimas su Lietuva nebuvo planuotas, o dažnai anoniminis, ribotas ir pripuolamas. Dabar bendravimas galėtų būti abipusiai naudingas ir duodąs geresnių rezultatų.

Į diskusijas įsijungė prof. Č. Kudaba su krūva komplimentų išeivijai ir prof. A. Buračas su komentarais apie liūdnoką kultūrinį stovį Lietuvoje, kur stokojama kultūrininkų, istorikai esą visai suploti, kalbų pažinimo trūksta, o ir sava kalba apleista. Turime Lietuvoje daug kultūrinio turto, bet trūksta propagatorių.

IŠEIVIJOS POLITINIS VEIDAS

Savo pranešime dr. Kazys Bobelis, Vliko pirmininkas, lietė politinį išeivijos veidą. Po įvadinių komplimentų atvykusiems iš Lietuvos, dr. Bobelis išeivijai įprasta, greita, be pasirašyto teksto ir visa apimančia kalba pradėjo nuo pirmųjų Altos dienų, paminėjo visas Altos ir Vliko pastangas, žygius bei nuopelnus Lietuvos laisvės byloje. Išsamiai gvildeno ir pabrėžė kaip šimtaprocentiniai teisingą Vliko sprendimą remti Helsinkio nutarimus, nesikreipti į JTO. Visas pranešimas lietė gausybę Vliko sprendimų, o pasiekti išeivijos politiniai laimėjimai skambėjo, lyg visa tai yra Vliko vadovybės pastangų rezultatas.

Pagaliau dr. Bobelis atėjo prie klausimų, liečiančių išeivijos ir Lietuvos bendravimą ateity ir iš viso mūsų tarpusavio modus vivendi. Kai čia (išeivijoje) vykę darbai, Lietuvoje buvusi tyla. Tik dabar žvelgiama ir džiaugiamasi Lietuvos atgimimo pasiekimais, o jie esą produktas politinio ir ekonominio chaoso Rusijoje. Kaip ten bebūtų, esą tenka dabar tartis, pamirštant praeitį, vieningai ir be jokių priedangų, tačiau ne viešumoje, bet už uždarų durų. Dr. Bobelis stipriai ir pabrėžtinai užsiminė, kad turėtų būti panaikintas Maskvos tarpininkavimas išeivijos ir Lietuvos bendravime. Taip pat pasisakė prieš per didelį skaičių organizacijų bei partijų Lietuvoje. Jos turėtų jungtis Sąjūdyje. Su dideliu pasitikėjimu dr. Bobelis tvirtino, kad išeivija (t.y. Vlikas) žinąs ir galįs atidaryti daug durų, kurios be galo svarbios, bet dabartinėse sąlygos Lietuvai neprieinamos.

EVOLIUCIJA Į LAISVĘ

Su prof. Vytauto Landsbergio pranešimu apie Sąjūdžio metus ir jo vedamą persitvarkymo liniją buvo pradėtas Lietuvos veikėjų įnašas į ELS savaitę. Po autoritatyvios dr. Bobelio kalbos prof. Landsbergis, dėsningai dėstydamas Sąjūdžio genezę, užimamas pozicijas ir nevengdamas paminėti atsirandančių problemų, daugelio dalyvių nustebimui, netiesiogiai atsakė ir į kai kuriuos dr. Bobelio teiginius.

Pradžioje jis pabrėžė, kad Sąjūdžio metai — tai esąs per 50 metų priespaudos nenuslopinto laisvės jausmo prasiveržimas. Kalbėjo apie imperijos puvimą ir baimę tapti to puvimo dalimi, apie besikeičianti Lietuvos jaunimo charakteri, apie gamtos naikinimą, ekonominę stagnaciją ir balansavimą ant bado ribos. Su persitvarkymo paskelbimu aikštėn iškilo iki tol slepiamos problemos, ryškėjo valdančios klasės charakteris, Maskvos rankų efektas ir rezultatai. Matant šią mūsų tautos naikinimo jėgą, atsirado spontaniškas pasitikėjimas tautoje Sąjūdžiu. Pradinė veikla — kritika administracijai, vėliau ji krypsta į spaudimą organizacijoms atsiriboti nuo Maskvos rankų. Šis procesas jau išeinąs už Lietuvos ribų, tad tampąs nuolatine problema Maskvai.

Pajustas lietuvių tautos įgaliojimas kalbėti visų vardu, Sąjūdžio veikėjus vedė į legalistinio kelio tiesimą, kuris vestų į Lietuvos laisvę. Suminėjęs šių dienų Lietuvos problemas, lyg ir netiesiogiai atsakydamas į dr. Bobelio spaudimus Lietuvos nepriklausomybės proceso paspartinimui, prelegentas pabrėžė, kad nepriklausomybės skelbimas nesąs šiuo metu pribrendęs. Nepriklausomybė ateisianti pati. Mūsų ateitis, kalbėjo prof. Landsbergis, yra parlamentinės kovos būdas. Šiame procese iškylančios problemos yra opios, atsiranda įvairių nuomonių Sąjūdyje, lygiai kaip ir lenkų Solidarume. Visada liekanti net skilimo grėsmė. Gimsta vidinės konfrontacijos, kurios kartais inspiruojamos iš šalies. Būtų gera, kalbėjo prof. Landsbergis, kad išeivija susilaikytų nuo kišimosi. Evoliucija į laisvę žygiuosianti, bet tuo tarpu esame atsikūrimo laikotarpy, atsiranda diskusijų, daug veiklos variantų, bet, reikia atsiminti, kad dar esame toli net nuo satelitinio statuso. Sovietų Sąjunga yra labiau kolonijalistinė ir brutali, negu daug kas galvoja. Mes trokštame taikaus dekolonijazavimo, baigdamas kalbėjo prof. Landsbergis.

Po dr. Bobelio ir prof. Landsbergio pranešimų vykusiose diskusijose jautėsi tik retas, pripuolamas iškeltų klausimų palietimas, nesijautė minties bendrumo ar jungties. Vertas paminėti prof. Landsbergiui pateiktas klausimas dėl santykių su lenkais. Jo atsakymu, santykiai esą aukštame tarpusavio supratime, kad teritoriniai klausimai jau panaikinti ir jų nebėra. Tačiau atsirandančios vidinės problemos. Aiškiai jos esančios tam tikrų suinteresuotų šaltinių inspiruojamos, norint sukelti įtampą ir parodyti, kad „didžioji motina" yra reikalinga šiems reikalams patvarkyti.

Į dr. Bobelio pareikštą nepasitenkinimą per dideliu skaičiumi organizacijų ir partijų Lietuvoje, atsiliepė Justas Paleckis, komentuodamas, kad dabar LKP ideologinė kryptis esanti humanistinė ir demokratinė. Daugpartinė sistema esanti nevaržoma ir natūrali demokratijai, kaip oras žmogui. Kartu klausė, kokia esanti Vliko rolė išeivijos atstovavime ir išeivijos jėgų vienybės konsolidavime. Dr. Bobelio atsakymu, išeivija dirbanti vieningai, Vliko santykiai su PLB esą sklandus ir vienybės problemų maždaug nėra. i ateity rengiamą veiksnių konferenciją dr. Bobelis pakvietė atvykti ir svečius iš Lietuvos.

Diskusijų metu buvo ir keletas nukrypimų nuo pranešimų temų. Iš publikos pasigirdo kaltinimai Justui Paleckiui už jo tėvo kaltes. Paleckio ginti stojo ir dr. Bobelis, ir prof. Landsbergis, tvirtindamas, kad tokie puolimai skambą labai stalinistiškai. Jei mes įsivelsime į tokius puolimus, neatliksime nieko pozityvaus, kalbėjo prof. Landsbergis. Į užpuolį reagavo ir pats J. Paleckis, sakydamas, kad ateities Lietuvoje tokie atvejai bus sprendžiami teisiškai. Iškilo ir Klimaičio klausimas, dėl kurio prisipažino kaltu dr. Bobelis.

REALIOS PROBLEMOS

Tą pačią dieną dalyviai turėjo progą išgirsti ir prof. A. Buračo, LPS seimo tarybos nario, ekonomisto akademiko paskaitą „Lietuvos politinė perspektyva ir ekonominės realijos". Prof. Buračas paminėjo faktą, kad Lietuvos gamybiniai fondai esą mažesni nei kitų respublikų. Ji teturinti savo dispozicijoje vos 7% pramonės potencialo, o visa industrija yra pavaldi Maskvai. Prelegentas pabrėžė svarbą rinktis tinkamus ekonominių problemų sprendimus, kurie savyje nebūdami politiniai, veiktų ir politinius tautos interesus. Kalbėjo apie lietuvišką valiutą, apie karinių dalinių Lietuvoje išdėstymą, savos kariuomenės galimybes.

Kitą paskaitą apie nepriklausomybės atgavimo kelius šių dienų sąvartoje skaitė adv. Kazys Motieka, teisininkas, LPS seimo narys, Lietuvos olimpinio komiteto vicepirmininkas. Jis teigė, kad nuo Sąjūdžio veiklos pirmųjų dienų buvo aiškiai pasisakoma už nepriklausomybę. Bet vergija dar nedingusi, jos aparatas liekąs toks pat. Priešiškumas mums šiandien esąs dar net ryškesnis, tačiau nuo ėjimo į nepriklausomybę atsisakyti negalima. Prelegentas pasakojo apie Maskvoje, Aukščiausioje taryboje, sutiktus sunkumus, apie Songailos ir Mitkino roles, balsavimų trukdymus. Baigdamas dar kartą pažymėjo, kad laisvės ir nepriklausomybės siekimas Lietuvoje yra visuotinis.

Ketvirtadienį įvykęs dr. V. Grabausko pranešimas „Sveikatos būklė Lietuvoje" buvo visų savaitės dalyvių plačiai diskutuojamas. Prelegentas pateikė daugybę statistinių duomenų ir gana liūdnų faktų, teigė, kad Lietuvos kaimas jau nebėra Lietuvos genetinis lopšys. Jo manymu, ypatingą dėmesį reikėtų skirti preventatyvinės medicinos svarbai lietuvių tautos ateičiai, pasitikint, kad ir išeivija toje srityje galės daug kuo pagelbėti.

Praplėsdamas sveikatingumo problemas ekologinėje šviesoje, toliau kalbėjo prof. Česlovas Kudaba, Lietuvos Kultūros fondo pirmininkas. Jis kalbėjo apie atomines elektrines, pavojingas chemines gamyklas, bendrai kėlė ekologinius klausimus. Sistema į šias problemas nereaguojanti: gyvuliai girdomi gilių gręžinių vandeniu, o žmonėms ir balų vandens kvalitetas turįs būti geras. Miestų augimas esąs greitas, projektavimas arba pavėluotas, arba pripuolamas. Pilna kraštovaizdžio sunaikinimo žymių: iškirsti sodai, sunaikintos sodybos, iškirsti medžiai už vėliavas, už medalius. Prigesusi ir kūrybinė dvasia. Ir nelengva ją beuždegti. Prelegentas tiki, kad išeivija savo duokle ir savo buvimu prisidės prie Lietuvos atstatymo. Savo buvimu, — pabrėžė prof. Kudaba, cituodamas kaime girdėtą ūkio darbininko pasakymą: „Ne mašinų mums reikia, reikia razumo".

KALBA KOMUNISTŲ IDEOLOGAS

Naujiena ir tikrai įdomu šioje savaitėje buvo išgirsti LKP Centro komiteto ideologinio skyriaus viršininko Justo Paleckio pranešimą. Pradžioje Justas Paleckis paminėjo, kad jo pakvietimas į šią studijų savaitę sukėlęs lyg ir sąmyšį Centro komitete, ir tik ačiū Brazauskui, jis turįs progą čia dalyvauti. O išsikalbėti ir išsiaiškinti, esą, reikia. Trumpai papasakojęs savo karjeros kelius (darbas Komjaunimo tiesoje, 17metų — diplomatinėje užsienio tarnyboje, dabar darbas Lietuvoje), prelegentas pradėjo pareiškimu, jog Komunistų partija atsisako nuo visa apimančios kontrolės.

Padėtis Lietuvoje kintanti labai greitai; net ir ši savaitė verčianti dalyvius iš Lietuvos atsilikti nuo įvykių eigos. Centro komitetas nesąs monolitinis. Partijos pasikeitimams didelės įtakos turėjusi Sąjūdžio veikla, padėjusi iš Partijos pašalinti kelis netinkamus asmenis. Vis dėlto, turįs pasakyti, kad jau nuo Sniečkaus laikų LKP sugebėjusi Maskvos įsakymus švelninti, nors ir Šiandien Jakovlevo žodis esąs labai svarus.

Šiais ekonominės krizės laikais ypatingai svarbus yra ekonominis bendravimas su užsieniu. Be savų konsularinių įstaigų tai esą beveik neįmanoma, o konsularinės įstaigos yra įmanomos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jau pradedamos likviduoti komisijos, tvarkančios leidimus išvykti į užsienį ir iš ten atvykti, nuimami varžtai pasikeitimams spauda. Deja, ekonominės sąlygos verčiančios išvykų į užsienį skaičių apriboti, bet jis tikįs, kad išeivija dėl šio ekskursantų antplūdžio sumažinimo neliūdės. Su laisvėjimu ateina ir kai kurie nepasitenkinimai bei rūpesčiai. Nebesą ribų kritikai, laikraščių ir leidinių tvanas — apie 300, kai Estijoje tik 12, o pas latvius — dar mažiau. Nuolaidumas šiai informacijos laisvei ir bendrai atlaidumas daugelio egzistuojančių įstatymų nesilaikymui, galįs virsti įpročiu, vedančiu vėliau į sunkiai bepataisomą netvarką.

Klasių kovos principas dingęs, auklėjimas tvarkomas, lietuvių kalba tampa madinga ir taisyklinga, net televizijoje. Ateityje laukiami jautrūs sprendimai, liečią rusus ir lenkus. Partija stovinti už pilną Molotovo-Ribbentropo pakto pasmerkimą, bet tas pasmerkimas negrąžins Lietuvos į 1940 metus, šiuo metu durys į nepriklausomybę esančios dar uždaros, tik reikia mokėti jas atrakinti. Pati konstitucija leidžia nepriklausomybę, kalbėjo Paleckis, tik nerandame mechanizmo. Užklaustas, ar Partija deda pastangas tą mechanizmą surasti, Paleckis tvirtino, jog tai esąs Partijos interesas. Baigdamas savo pranešimą, prelegentas džiaugėsi, kad ši savaitė turės reikšmės visiems lietuviams. Po jo pranešimo sekusiose diskusijose, dalyviams gerokai spaudžiant, prelegentas bandė kai kuriuos savo palyginimus bei pareiškimus modifikuoti. Pvz., klausytojų būūū... susilaukusį savo teigimą, kad dabar Lietuvoje esą daugiau laisvės, negu jos buvo 1939 metais.

KOVOTOJO ŽODŽIAI

Penktadienį pranešimą padarė Antanas Terleckas, lietuviškosios rezistencijos veteranas, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjungos pirmininkas. Jis kalbėjo apie Lietuvos atgimimo stovį. Savo pranešimą pradėjo su įspėjimu, kad jis galįs šios savaitės dalyvius nuvilti, kaip daugelis jo draugų išeivijoje juo nusivylę. Pirmiausia kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybės sąjungos užimamas pozicijas ir besikeičiančias teorijas.

Sąjūdis ir Komunistų partija yra pasirinkę parlamentinį kelią į nepriklausomybę. Tarptautinės teisės kelias — tai Lietuvos nepriklausomybės sąjungos (LNS), Lietuvos laisvės Lygos (LLL) ir Terlecko kelias. Lietuvių tauta, netekusi 33% žmonių aukų, pavargo ir nori siekti nepriklausomybės be aukų. Čia ir esanti Sąjūdžio pasisekimo priežastis. Rinkimus LNS boikotavusi tuo pačiu principu kaip ir palestiniečiai ar Pietų Afrikos gyventojai, — kad okupanto kariuomenė turi būti pašalinta ir tuo būdu rinkimai būtų netrukdomi. A. Terleckas galvoja, kad rinktieji deputatai Maskvoje nieko gero nelaimėję. LNS netikinti, kad be tarptautinio spaudimo Sovietų Sąjunga paleistų Pabaltijį iš savo nagų. Juk rusai nenorį grąžinti japonams net plikos žemės gabaliuko.

Prelegentas paminėjo ir išeivijos naivumą, pasitikint vardan taikos ir ramybės, daugybe, jo manymu, sunkiai įtikinamų Sąjūdžio premisų Lietuvos nepriklausomybės byloje. Jis kritikavo pervertinimą rolės delegatų Aukščiausioje taryboje, nepakankamą vertinimą rusų kolonijalistinio troškimo ir jų pajėgumo apgaulei. Nėra racionalu skirti ekonominį savarankiškumą nuo nepriklausomybės. Neracionalu tikėtis turėti savą nepriklausomą valiutą, kai litą spausdintų Maskva, ar kai Maskva nustatytų to lito vertę. Apie ekonominį savarankiškumą galima bus kalbėti tik atkūrus valstybinę nepriklausomybę.

Diskusijose A. Terleckas dar pabrėžė, kad LNS lenkiasi demokratinės daugumos, palaikančios Sąjūdį, valiai, kaip esamam faktui. Čia jis tik pasinaudojęs šia platforma išreikšti LNS skirtingus įsitikinimus ir liniją, kuriai jis tvirtai tikįs. Dr. Bobeliui užklausus, ar tik vienas Brazauskas Lietuvoje tėra, ar nėra jam kito pakaitalo, Terleckas atsakė, kad kiekvienas, kas tą poziciją beužimtų, turėtų paklusti Maskvai. Lietuvos KP turinti atsiriboti nuo Maskvos. Čia pripuolamai pastebėjo, kad Paleckį laikąs padoriu žmogumi. Tolimesnėse diskusijose prof. Buračas komentavo Terlecko mintis, gynė Sąjūdžio užimtas pozicijas.

PRAEITIES FAKTAI

Švedijoje gyvenantis arch. Jonas Pajaujis šeštadienį skaitė paskaitą apie 1940-1948 metų faktus, „kurių arba nežinojome, arba užmiršome". Vienas iš mitų esąs teigimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje niekas nediskutavo okupacijos galimybių ir okupacijai nesiruošė. Prelegentas priminė mjr. Vytauto Bulvičiaus paskaitų ciklą VDU karinio pasiruošimo temomis, kuriose jis nagrinėjo partizaninio karo aspektus okupacijos atveju. Jo paskaitų klausė virš 300 studentų. 1941 sukilimas buvo paruoštas gerai, pasiekti 3 tikslai: atstatyta nepriklausomybė, išsaugoti tautai materialiniai turtai, atsiribota nuo traktavimo Sovietų Sąjungos dalimi. Šalia to išaiškinti ir vokiečių kėslai Lietuvoje.

Planuotas Plechavičiaus armijos organizavimo tikslas buvo panašus į 1941 tautos sukilimą. Besitraukiant vokiečiams ir artėjant rusams, turėjo būti vėl paskelbta nepriklausomybė. Buvo suprojektuoti 9 pulkai, karo mokykla turėjo jau 1800 akademinio jaunimo. Vokiečiai Plechavičiaus armijos rezistentų tinklo nebuvo iššifravę. Kalbėdamas apie vėlyvesnį partizaninį veikimą, prelegentas paminėjo Vilniuje egzistavusią 1948-1951 metais specialių komandų mokyklą, kurios žmonės partizanų veikloje vykdė specialius uždavinius.

GYVYBINIS TIKSLAS

Iš kitų paskaitų bei pranešimų reikia bent paminėti jų autorius ir temas. Dr. Juozas Lingis skaitė paskaitą Igno Šeiniaus minėjime. Jame buvo rodoma ir TV darbuotojos Aldonos Vederaitės video juosta. Vincas Natkevičius skaitė paskaitą apie Lietuvos romano ir apysakos persitvarkymą pastarųjų metų eigoje, paliesdamas Avyžiaus, Granausko ir Gavelio kūrybą. Prof. Česlovas Kudaba kalbėjo apie Lietuvos kultūros fondo veiklą. Savaitės metu buvo ir Vilniaus jaunimo teatro aktorių pasirodymas. Buvo taip pat skirta laiko išvykoms susipažinti su Gotlando sala.

Atsisveikinimo žodyje Švedijos LB pirmininkas Klemensas Gumauskas iškėlė faktą, kad ši savaitė buvo gražiai atžymėta švedų spaudoje, įvyko keletas pasikalbėjimų su švedų politinių partijų atstovais, parlamentarais bei žurnalistais. Labai šiltai atsisveikino Kazimieras Motieka, pastebėjęs, kad nebėra lietuviškų organizacijų, kurios neįtaptų į mūsų bendrų uždavinių vykdymą. Baigėsi neužmirštamas išeivijos — Lietuvos susitikimas, taip arti Lietuvos ir taip vieningai sutaręs, kad visų lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.

 

Organizaciniame Europos lietuvių studijų savaitės komitete dirbo: pirm. Jonas Pajaujis, Eugenijus Budrys, Klemensas Gumauskas, Aldona Broeland, Ona Sinkutė-Janson, Alina Grinienė.

Juozas Ardys

Gotlande dalyvavusių grupelė. Iš kairės: Č. Kudaba, D. Bobelienė, K. Motieka, K. Bobelis, A. Terleckas, M. Motiekienė, E. Varanauskas, J. Paleckis, M. Eidukevičius.


Sąjūdžio tarybos pirm. prof. V. Landsbergis Gotlande. Antanas Terleckas, LLL atstovas,  Gotlande.