PUIKYBĖ PRIEŠ TOLERANCIJĄ
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio informacinio biuletenio ,,Atgimimas" 1989 liepos7 dienos numeryje buvo išspausdintas literatūros kritiko Alberto Zalatoriaus pokalbis su keliais Santaros-Šviesos atstovais. Kai kurios šiame pokalbyje pareikštos mintys skatina bent trumpai dėl jų pasisakyti.
Violeta Kelertienė, Lituanistikos katedros Illinois universitete profesorė, atsakydama į vieną pokalbio vadovo klausimą, teigia:„Mes, liberalų sparnas, visada didžiavomės, kad esame idėjų šaltinis. Kiti tegu renka pinigus, parūpina popieriaus Šapokos ,Istorijai’ ir t.t. Jie tai geriau sugeba, mums tai ne tiek įdomu. Mes generuosime idėjas, padėsime sudaryti planus, nubrėšime kontūrus..."
Atkreiptinas dėmesys, kad istorijos žodis yra išskirtas kabutėmis. Matyti, kad to gero projekto idėja nebuvo ,,generuota liberalų idėjų židinyje". Toji kai kurių Santaros-Šviesos vadovų nepakenčiama ir net niekinama Lietuvių Bendruomenė ir pačią istorijos perspausdinimo idėją iškėlė, ir tam reikalui pinigus rinko, ir spausdinimu pasirūpino. Tai pagirtinas veiklumas, nes ką gi reiškia idėją iškelti, bet jos nevykdyti? Tai tušti žodžiai, ir tuo didžiuotis nėra pagrindo.
Tuo metu, kai Santara-Šviesa buvo ,,atsisukusi veidu į Lietuvą" ir ten važinėjo netrukdoma ir nepersekiojama, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos ir Lietuvos laisvės lygos darbuotojų didelė grupė, vyrų bei moterų, sėdėjo Gulago koncentracijos stovyklose, kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse ne tik už idėjas, bet ir už konkrečius darbus. O jų drąsą ir asmeninę auką pagerbdami, kokiu dideliu įnašu Amerikoje metų metais reiškėsi ir tebesireiškia Lietuvių katalikų religinė šalpa ir Lietuvių informacijos centras. Lietuvos kovotojų už žmogaus teises aukos ir išeivijos idėjų ir darbo židinių aktyvi, ne vien žodinė, parama buvo tos pagrindinės kibirkštys, kurios pasiekė ir įžiebė tautos sąžinę. Santaros-Šviesos atstovai tikrai nebuvo paslankūs prie tos drąsios ir rizikingos iniciatyvos prisidėti, tad sau ir prioritetų toje srityje neturėtų stengtis savintis... Gražiau būtų tuos neginčijamus faktus pripažinti ir nevengti juos paminėti. Tas tikrai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio reikšmės nemažintų.
Pokalbio metu Albertas Zalatorius iškėlė Vytauto Kavolio jam savo laiške rašytą abejonę dėl pagrindo Lietuvoje Bernardą Brazdžionį lyginti su Basanavičium. Pirmiausia reikia nepamiršti, kad mūsų mielas Brazdžionis savo poetiniu žodžiu lemtingais laikais praskaidrindavo mūsų tautos kankinių dienas Gulage. Tad kodėl reikėtų priekaištauti tautai, kuri pagrįstai laiko Bernardų Brazdžionį pavergtos bet nepalaužtos tautos dainiumi. Jo reikšmės nedera mažinti. Geriau būtų išreikšti jam padėką ir pagarbą už sugebėjimą efektyviai panaudoti savo poetinį talentą ir juo paguosti kenčiančiųjų širdis. Turime sutikti ir pripažinti, kad toks sugebėjimas pergyventi ir poezijos žodžiais išreikšti kenčiančios tautos jausmus yra genialus.
Tame pokalbyje taip pat buvo iškeltas V. Kavolio priekaištas ir patarimas, kad nevertėtų Lietuvoje laikyti dr. Jono Griniaus dideliu filosofu. To patarimo priežastis glūdi tame, kad kadaise dr. J. Grimus kritiškai atsiliepė dėl vienos ar poros išraiškų Antano Škėmos kūryboje. Ši V. Kavolio pastaba dėl tokio ,,prasižengimo" yra savotiškai keista. Atrodo, kad Santaros-Šviesos vadų didybė išsiveržė iš krantų. Būtų daug paprasčiau, neniekinant literatūros kritiko, pasakyti savo nuomonę iškilusiais klausimais.
Ne tik dabar, kai pergyvename savotiškai keistą ir kartu nuostabų sąmyšį, bet turbūt ir visada mažai tautai yra daug svarbiau vystyti tarpusavio bendradarbiavimų negu puikybe paremtą segregaciją. Pasižvalgius mūsų aplinkoje, tokiam bendradarbiavimui visuomet galima rasti pozityvių židinių, veikiančių ir idėjomis, ir tų idėjų sumaniu vykdymu. Proto puikybė be tolerancijos dvasios klastingai veda ne į šviesų, bet į tamsų.
(a. d.)
