Kronika
Gen. št. plk. Antanas Gausas miręs kovo 15 Čikagoje. Nekrologas tilpo kovo mėn. Karyje
POILSIO NAMAI
O. B. AUDRONĖ
Kada manęs nebus,
Vai, neraudokit, mylimi,
Graudžiai ant kapo—
Aš su jumis esu
Ir Danguose.
Aš su jumis be laiko,
Be dienų ribos,
Amžinybės nemaria dvasia.
Kaip ąžuolai tvirti bujokit,
Kaip eglės
Pasūpuokite
Konkorėžius šakose,
Tėvynės rytmečio belaukdami.
Vai, neraudokite!
Nes po kovos
Ir aš tiktai ilsiuosi,
O mano poilsio namai
Vadinas Dangumi.
(Skaityta a.a. pulkininką Kraunaitį atsisveikinant).
Mirė Kauno Komendantūros kapelionas kan. Sandanavičius
Po trumpos, bet sunkios ligos, gegužės 7 d. 1964 m. O’Connor ligoninėje, San Jose, Calif., mirė kan. prof. Mečys Sandanavičius, buvęs paskutinis Kauno Karo Komendantūros dalinių kapelionas.
Jis buvo gimęs 1900 m. lapkričio 13 d. Jaučakių km., Vilkijos valšč., Kauno apskr. Mokėsi Kauno gimnazijoje ir kunigų seminarijoje bei universitete, kurį baigė 1926 m. bažnytinių teisių licenciato laipsniu. Kunigu įšventintas 1925 m. birželio 14 d. Kaune. Nuo 1926 m. dirbo Kauno arkiv. bažnytinio tribunolo sekretorium, bažnytinių turtų valdymo tarybos ir metrikų skyriaus referentu. Nuo 1928 m. buvo Kauno karo komendantūros kapelionu ir gen. štabo vicekapelionu bei Kauno kunigų seminarijos profesorium. 1932 m. buvo šv. Kazimiero dr-jos iždininku. 1940 m. buvo pakeltas garbės kanauninku ir arkivyskupo sekretorium. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir dirbo lietuvių sielovadoje. 1950 m. persikėlė į JAV. Pradžioje įsikūrė Kan-sas City ir mokytojavo šv. Teresės akademijoje, o 1954 m. dirbo San Francisco vyskupijoje. Nuo mokyklinio suolo dirbo lietuvių spaudoje: Tiesos Kelyje, žvaigždėje, Ryte, Am. Lietuvyje, Drauge ir kt.
Velionio palaikai buvo palaidoti gegužės 11 d. Los Gatės kapuose, Kalifornijoje.
Pov. Dirkis
PURVINĖTOJAI
Nepersenai lietuviškoje spaudoje staiga pasirodę žinios apie filmų re-žisoriaus ir gamintojo Jono Meko ir jo brolio laimėjimus mus nudžiugino. Tačiau, atsargesniems kilo klausimas, kokia gi, kaina šis “genijus” taip vykusiai prasiveržė pro Amerikos sumaterialėjusią ir paraudusią meno kritikos geležinę uždangą? Nes pagal marksistinę ir materialistinę filosofiją: nieko už dyką!
štai skaitome National Review š. m. liepos 16 d. laidoje kino teatro kritiką. Tūlas Goeffrey Wagner rašo maždaug taip:
Niekad netikėjau, kad New Yorko miegamuosiuose palaidumas yra taip užsispyrusiai kišamas vieton laisvės, kol savo pašto dėžutėje, kartu su paskiausiais krautuvių kainoraščiais, neradau prikišta literatūros, raginančios mane paremti New Yorko lygą lytinei laisvei. Maniau, kad net New Yorko liberalai, bent šiam kartui, lytinės laisvės turi pakankamai, iki pat ausų, kai Putnamo leidykla leidžia Candy (kurią net prancūzų valdžia konfiskavo), o John Rechy veikalas apie vyrų prostituciją yra skelbiamas daugiausia perkamų knygų sąraše .. .
Kaž koks Jonas Mekas, individas jau du kartu suimtas už nepadorių filmų rodymą (šiuo metu teismo paleistas už 1500 dol. užstatą), pasirodo esąs pats save pasiskyręs “Naujojo Amerikos kino meno” vyriausiu teisėju. Kitas panašus “švietėjas” Jack Smith, susidūrė su įstatymais, kai net du kartu mėgino “pasiskolinti” iš Tiffany brangenybių, kad savo filmoms daugiau realizmo suteiktų.
Tik reikia paskaityti Meką, o kartu ir jo draugą Andrew Sarris, kad pamatytume, kaip šiandien kino meno srityje liguistumas yra mobilizuojamas, kad sunaikintų protavimą.
Imkime Jono Meko atveją. Mekas nuolat rašo Village Voice leidinėlyje ir kartu su savo broliu dalyvavo statant Hallelujah the Hills. Kokiu tai būdu jis atsidūrė nesenai vykusioje filmų parodoje Briuselyje kaip “Naujojo Amerikos Filmų Meno” dekanas — t. y. pakilo į viršūnes, dėl ko net New Republic žurnalas nejuokais susirūpino. Žinoma, nereikia nei sakyti, kad Briuselis buvo vaišinamas Meko draugų filmais, tarp jų tokiu garsinamu Flaming Creatures, lengvapirščio Jack Smith gamybos, kuriame rodoma vyriškų lyties organų nuotraukos — iš arti!... Arba publikai buvo leidžiama žiūrėti tokio Genet’o “Homoseksualinės meilės istorija”. Kai kurie filmai, sakoma, buvo rodomi Meko miegamajame — viešbutyje.
Na, ir tiek užteks.
Materialistinis marksizmas reikalauja nebūtinai politinės prostitucijos mokesčio, dažnai užtenka moralinės. Tai yra — jei žmogus nori pamatyti savo vardą, jų valdomo mėšlinio meno pasaulio vitrinose, neono šviesomis sužibant.
A. R.
A. A. KAPITONAS VLADAS JANKAUSKAS
Kolumbijoje, Medelino mieste, rugpiūčio 7 dieną mirė buvęs kapitonas Vladas Jankauskas, kuris buvo palaidotas Medelino kapuose, bažnytinėmis apeigomis, dalyvaujant vietos lietuviams. Jis buvo gimęs 1891 m. Šakynoje, Žagarės vaisė. Šiaulių apskr. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje drauge su Lietuvos kariuomenės buvusiais žymiais karininkais: R. Liormanu, V. Šumskiu, J. Balčiūnu-Švaistu ir kt. ir ją baigė dar prieš I pasaulinį karą. 1914 m. užėjus karui, buvo mobilizuotas į Rusijos armiją ir išvežtas, bei paskirtas Kaukaze 3 korpo, 21 divizijon, kurioje kiek patarnavęs, buvo pasiųstas į Tifliso Karo mokyklą, kurią 1917 m baigė podporučiko laipsniu.
Kadangi buvo karo pabaiga ir užėjo revoliucija, tai Vladui visai trumpai beteko pabuvoti pulke. Kuomet 1918 m. lietuviai tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą, tai ir Vladas Jankauskas grįžo į savo gimtąjį kaimą. 1919 m. paskelbus karininkų mobilizaciją, Jankauskas atvyko į Kauno registracijos punktą, užsiregistravo ir buvo paskirtas į naujai įsteigtą Lietuvos Karo mokyklą kuopos vado pareigoms (bet ne ūkio, kaip buvo rašyta spaudoje). 1922 ar 1923 m. jis savo noru išėjo ir kariuomenės, nes buvo reikalingas Vidaus Reikalų ministerijai policijos tarnybai. Nuo 1925 - 27 m. buvo
Rokiškio žemesniosios policijos mokyklos viršininku. Nuo 1927 m. iki 1940 m. buvo Kaimo miesto policijos vadu. Būdamas policijos vadu, lektoriavo Augšt. policijos mokykloje.
1940 m. Lietuvą užėmus bolševikams, VI. Jankauskas pasitraukė į Vokietiją. Vokiečiams okupavus Lietuvą, iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, bet į policijos gretas neįsijungė, o dirbo provincijoje pieninės vedėju. Raudoniesiems rusams antrą kartą atėjus į Lietuvą, VI. Janskauskas, kaip ir daugelis kitų, pasitraukė vėl į V. Vokietiją, kurioje visą laiką išbuvo gyvendamas tremtinių stovyklose iki išvykimą į Kolumbiją. Kolumbijoje gyveno su šeima ir buvo įkūręs paukščių ūkį. Paliko liūdinčią žmoną ir tris dukras su anūkais.
P. Erdvys
KŪRĖJŲ - SAVANORIŲ GRETOS RETĖJA
Š. m. rugp. 20 d. Ročesteryje, N. Y., staiga mirė kūr. - sav. Romualdas Skorobogatas, tarnavęs 4 p. pulke, 63 m. amžiaus, kilimo iš Trakų apskr. Žaslių v. Pasiliuosavęs iš kariuomenės, jis buvo įvairiose tarnybose: Kaišiadorių kai. virš., apskr. ir pas. baro v-ku, raštvedžiu, nuov. v-ku ir 1942-44 m. Eišiškių policijos atsparos punkto v-ku, kur, kovoje su lenkų partizanais, buvo kartą patekęs į jų nelaisvę.
Pasitraukęs nuo bolševikų okupacijos Vokietijon, 1947-50 m. tarnavo
Romualdas Skorobogatas
anglų darbo kuopose. 1950 m. atvyko Amerikon. Gyvendamas Ročesteryje, buvo uolus bendruomenės choro narys ir nešykštus aukotojas jaunimo reikalams.
Rugp. 24 d., po mišių, laikomų prie trijų altorių, buvo gausaus būrio karių, kūr. - savanorių, bičiulių ir artimųjų giminių palydėtas į kapines. Po kun. A. Račaičio sukalbėtos maldos, atsisveikinimo žodį karių vardu pasakė kūr. sav. plk. R. Liormanas, choro vardu — Džiakonas.
Giliame nuliūdime liko: našlė Marija, dukterys Milda, Janina, Irena, trys žentai ir septyni anūkai. R. L.
A. A.
GEN. ŠT. PLK. LTN.
JONAS JUKNEVIČIUS
Rugpiūčio mėn. 27 d., vakaro metu, grįždamas iš darbo, neatsargaus automobilisto buvo suvažinėtas gen. št. plk. ltn. Jonas Juknevičius. Jam buvo sutriuškintos kojos ir rankos, bei sužaloti viduriai. Nuvežtas į Little Company of Mary ligoninę, kur pagulėjęs keletą dienų, rugsėjo mėn. 2 d. atsiskyrė su šiuo pasauliu.
Plk. ltn. Jonas Juknevičius buvo ne eilinis karininkas, nes buvo gabus organizatorius, narsus ir sumanus karys, geras administratorius, didelis savos tautos mylėtojas ir malonaus būdo žmogus. Jis buvo gimęs 1901 m. rugsėjo mėn. 18 d. Petrapilyje. Save jis laikė aukštaičiu pagal savo tėvą, kuris buvo kilęs iš Zarasų apskr., Antazavės valsčiaus. Tėvas gyveno ir tarnavo Petrapilyje gelžkeliečiu. Jonui teturint vos 9 metus amžiaus, tėvas mirė ir jis liko našlaičiu. Tačiau jo motina ėjo uždarbiauti ir sūnų išleido į mokslą. Jonas mokėsi, tais laikais žymioje ir gerai žinomoje Petrapilio šv. Katarinos gimnazijoje. Besimokydamas praleidžia visą I pasaulinio karo laiką, įvairias Petrapilyje revoliucijas ir pabaigoje 1918 metų, drauge su kitais pabėgėliais lietuviais ir su savo motina, bei sesute, grįžta į savo tėvų gimtąjį kraštą — Lietuvą. Apsigyveno Zarasų mieste, nes buvusiame tėvo ūkyje jiems nebebuvo vietos ir kurį laiką Jonas tarnavo vietos ligoninėje, kur jis buvo mėgiamas ir mielas jaunuolis. Tačiau, sulaukęs 19 metų amžiaus, jis pradeda nerimauti, nes jo jauną širdį kutena karo tarnyba. Jis meta ligoninę ir išvyksta į Kauną. Ten įstoja į Karo mokyklą, kurios IV-tą laidą baigia 1921 metais jaun. leitenanto laipsniu.
Jonas Juknevičius Lietuvos kariuomenėje ištarnavo nuo 1920 m. iki 1940 m. Jam tame laikotarpyje teko patarnauti 2, 5, 6 pėstininkų ir Technikos pulkuose, o taip pat i II divizijos štabe, einant įvairias pareigas. Be to, jis dėstė Karo mokykloje ir liktinių puskarininkių kursuose. Savo tarnybos eigoje jis baigė Karo Technikos kursus ir Vytauto D. Augštuosius karininkų kursus, kurie vėliau buvo pavadinti Karo akademija, gavo gen. štabo karininko teises, buvo pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį, apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir D. L. K. Gedimino IV laipsnio ordenu.
Lietuvą ištikus tragedijai, sulikvi-davus rusams jos kariuomenę — pavertus ją 29 rusų armijos korpu, plkt. Juknevičius buvo atleistas iš pareigų ir iškeltas į Vilnių į korpo štabą, o iš ten, drauge su kitais karininkais, išsiųstas į Varėnos poligoną, kuriame jį užtiko vokiečių kariuomenė ir paėmė į nelaisvę. Suimtuosius nuvarė į Vilnių ir uždarė į karo belaisvių stovyklą. Čia bebūnant, vokiečiams galutinai okupavus Lietuvą ir pradėjus organizuoti Savisaugos karinius dalinius, jam pavyko iš karo belaisvių stovyklos išeiti ir tapti Savisaugos dalinių štabo viršininku. Tačiau, po kurio laiko iš šių pareigų pasitraukė. Vilniuje praleido visą rudųjų okupaciją.
Plk. Juknevičius, pajutęs raudonųjų grįžimą į Lietuvą, kaip ir dauguma, 1944 m. vasarai įpusėjus, su šeima, pasitraukia į Vakarus. Pasiekęs V. Vokietiją, apsistojo Bavarijos provincijoje Algau - Memmingene, kur buvo suorganizuota tremtinių stovykla, kurioje teko jam būti stovyklos komiteto pirmininku. Begyvendamas Bavarijoje, organizavo Sargybų kuopas ir Wuerzburge jam teko būti jų vadu.
1950 m. Juknevičiai emigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Atseit, Amerikoje jis išgyveno nepilnus 15 metų. Sau ir šeimai pragyvenimą pelnė dirbdamas 14 metų “Sciakg Bros. kompanijoje. Tos kompanijos vyriausybė ir bendradarbiai velionį labai mylėjo, gerbė ir įvertino jo uolų darbą.
Velionio plk. Jono Juknevičiaus palaikai buvo pašarvoti Mažeikos ir Evans koplyčioje, kuri visas tris dienas buvo lankytojų perpildyta. Jo karstas skendo gėlėse ir vainikuose. Su velioniu atsisveikino, ne tik jo ginklo draugai, gyveną Čikagoje, bet ir ištisa eilė kunigų, kurių priešakyje ir mūsų vyskupas V. Brizgys. Rugsėjo 4 d. vakare buvo iškilmingai atkalbėtas rožinis, o rugsėjo 5 d. 9:30 val. ryte, didelei miniai susirinkus atsisveikinti, kan. Zakarauskas su kun. Panavu, atkalbėję gedulingas maldas, velionio palaikus nulydėjo į šv. Marijos Gimimo bažnyčią, kurioje už velionio sielą iškilmingas mišias atnašavo kan. Zakarauskas, asistuojant kunigams Dambrauskui ir Jusevičiui. Prie šalutinių altorių mišias atnašavo kunigai: Panavas ir Garšva. Mišių metu vargonavo muz. Giedraitis ir giedojo solistas Baras - Baranauskas. Po gedulingų pamaldų, didelės automobilių vilkstinės karstas buvo nulydėtas į šv. Kazimiero kapus ir palaidotas. Laidojant kapuose dalyvavo apie 200 žmonių. Ypač daug buvo matyti buv. Lietuvos kariuomenės karių. Velionio amžino poilsio vietą -— kapą pašventino lydėjęs kun. Dambrauskas, asistuojans kun. Sugintui. Jo karstą nešė: gen. K. Musteikis, K. Kleiva, Leknickas, Gimžauskas, Mikalajūnas.
A. a. gen. št. plk. ltn. Jonas Juknevičius buvo tylaus, malonaus ir draugiško būdo, aštraus proto, turėjo plačių žinių ir buvo, pilnoje to žodžio prasmėje, šviesus žmogus. Vartodamas kelias kalbas, jis plačiai naudojo literatūrą, mokslinę, politinę ir dailiąją. Turėjo savo tvirtas ir nusistovėjusias pažiūras, noriai dalyvaudavo nuomonių pasikeitime, bet diskusijose buvo santūrus, niekuomet neužgaudavo oponento, kitokio nusistatymo ar įsitikinimo žmogaus. Jo visuomet gera nuotaika, sveikas sąmojus, optimizmas ir pagarba kiekvienam žmogui darė jam nemaža draugų ir šeimos bičiulių. Lietuviškais klausimais ir menu labai domėjosi. Jis noriai lankė įvairias parodas, galerijas, muziejus, literatūrinius minėjimus bei sukaktis. Manau, kad reta lietuviška knyga nebuvo jo skaityta. Jis taip pat buvo labai jautrus Lietuvos vadavimo reikalams ir šalpai.
Veliono Jono Juknevičiaus netikėta ir ankstyva mirtis yra didelis smūgis, ne tik jo šeimai, bet ir mūsų tautai. Liūdi likę, jo netekę, žmona Elena mylimo vyro, dukra Dalia rūpestingo tėvo ir anūkai malonaus ir gero senelio.
Povilas Dirkis
A. A.
LIETUVOS AVIACIJOS LTN.
Henrikas Bezumavičius
1964 m. rugpjūčio 18 d. Yonkers, N.Y., po labai ilgos ir sunkios ligos mirė Henrikas Bezumavičius, gimęs 1896 m. rugpjūčio 12 d. Klovainiuose. Palaidotas Šv. Juozapo kapinėse. Paliko liūdinčias žmoną Mariją ir vienintelę dukterį Ligiją Bieliukienę.
Henrikas augo ir brendo Šiaulių mieste. Po spaudos draudimo panaikinimo, Šiauliuose, kaip ir kitur, prasidėjo gyvesnė tautinė veikla. Tuo metu, ypatingai scenos veikloje, jau buvo aktingai pasireiškęs Henriko vyresnysis brolis Vytautas Bičiūnas. Brolio įtakoje, Henrikas, dar jaunutis gimnazistas, visu jaunuolišku entuziazmu įsijungė į scenos vaidintojų eiles ir dalyvavo brolio paruoštuose ar režisuojamuose vaidinimuose.
Atkuriant nepriklausomos Lietuvos valstybę, Henrikas dar tebegyveno Šiauliuose, kontroliuojamuose “liaudies komiteto”. Susivokęs aplinkybėse, Henrikas slaptai pasitraukė iš Šiaulių ir, pasiekęs Kauną, savanoriu įstojo į aviacijos dalinį. Baigęs karo mokyklos pirmąją ir vienintelę aviacijos laidą, Henrikas pasiliko aviacijoje pilotu, dažnai atlikdamas žvalgybinius skraidymus ir instruktuodamas jaunuosius lakūnus. Turėjo kelias avarijas, bet laimingai išvengė mirtinų pavojų.
Išėjęs atsargon aviacijos leitenanto laipsniu, Henrikas ūkininkavo iš tėvo gautame Sinkonių dvare, Biržų apskrityje ir kartu buvo Lietuvos didikų Karpių dvarų generaliniu įgaliotiniu. Joniškėlio dvaro rūmuose, Henrikas aptiko rūpestingai paslėptus unikumus ir daugybę retų istoriškų dokumentų, liečiančių Lietuvos praeitį. Turėdamas visišką Joniškėlio dvaro savininkės p. Karpienės pasitikėjimą, Henrikas palengvėle pradėjo ruošti ją savo galutiniam tikslui, o tas tikslas buvo — perduoti visą tą neįkainuojamą istorišką lobį Lietuvos valstybės atitinkamom įstaigom. Galutinai ponią Karpienę įtikino Henriko argumentacija, kad tik perdavus visus tuos retus dokumentus valstybės žinion, jie išvengs sunaikinimo, o ji pati susilauks ir padėkos ir pagarbos. Tuo būdu, Lietuvos archyvas, Henriko pastangomis, praturtėjo retais istoriškais dokumentais.
1949 m. Henrikas su šeima atvyko į J.A.V. ir apsigyveno Yonkers, N.Y., giminaičio prelato J. B. Končiaus namuose. Daugiau kaip 10 metų dirbo sunkoką darbą, kol jo sveikata galutinai palūžo ir paskutiniuosius penkerius metus, būdamas visiškai nedarbingas ir kamuojamas sunkios ligos, užbaigė savo gyvenimo kelionę.
Dėl savo nuotaikingo būdo, a. a. Henrikas buvo labai mėgiamas bičiulių ir pažįstamų..
Juozas Bražinskas
H. Bezumavičius paskutiniais savo gyvenimo metais. Jis buvo vienas iš pirmųjų padovanojęs KARIUI turtingą nuotraukų rinkinį rodantį Lietuvos aviaciją 1919-1923 m.
• • •
ŠEŠI MILIJONAI
Nuo 1945 m. pasauliui be perstojo yra skelbiama, jog Hitleris išžudė net 6 milijonus žydų. Žydai nuolat garsina tas baisias aukas.
Tačiau... Pagal 1947 m. World Almanac, visame pasaulyje 1938 m.
gyveno 15,688,259 žydų; šis skaičius buvo patiektas Amerikos žydų komiteto ir Amerikos sinagogų statistikos biuro. Pagal New York Times (1948 m. vas. 22 d.) paskelbtą statistiką, 1948 m. pasaulyje buvo 18, 700,000 žydų. Taigi nuo 1938 m. iki 1948 m., t. y., per 10 metų, žydų skaičius pasaulyje priaugo 3 milijonus. O jei pridėti dar tuos 6 milijonus Hitlerio išžudytų žydų, tai gautusi, kad per 10 metų pasaulio žydija pagausėjo 9 milijonais, arba 50 procentų. Kas, žinoma, yra neįmanoma jokiai tautai šioje žemėje, net ir veislingiausiai.
Reiškia tie 6 milijonai išžudytų žydų yra tik mitas. Net žydas Allen Lesseris, rašydamas žydų spaudoje (Menorah Journal, 1946 m.) išsireiškė, kad jei patikėti tariamai išžudytų žydų skaičiui, tai Europoje jų būta keletu milijonų daugiau, negu naciai žinojo. C. F.
