KARO MOKYKLA KAUNE IR VILNIUJE 1920 METAIS
V. ŠLIOGERIS
Kiek man teko patirti, III Karo mokyklos laida spaudoje, nei Lietuvoje, nei emigracijoje, plačiau nebuvo paminėta. Nors ir pavėluotai, noriu užpildyti šią spragą, nes, atrodo, greitai visi tą laidą baigę išmirsime.
Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę ir pirmiesiems savanoriams atsiradus, jiems vadovauti buvo paskirti lietuviai karininkai, tarnavę rusų caro kariuomenėje, o kiek vėliau ir vienas kitas lietuvis, tarnavęs vokiečių kaizerio kariuomenėje. Lietuvos kariuomenės sudėtyje organizuojamiems gudų daliniams vadovauti buvo parinkti gudai, bei vienas kitas ir rusas karininkas. Jau nuo pat pradžios mums trūko karininkų, ypač specialių ginklų rūšių. Šis trūkumas kariuomenei augant darėsi vis aštresnis. Tą spragą užpildyti 1919 m. sausio 25 d., Kaune, buvo įsteigta Karo mokykla, paskyrus pirmuoju jos viršininku karininką (vėliau generolą) J. Galvydį - Bykauską. Tačiau Karo mokyklos I laidos mokslas prasidėjo tik kovo 11 d. ir pirmoji, savą karinę mokyklą baigusių, karininkų laida buvo išleista 1919 m. liepos 6 dieną.
Aš patekau į Karo mokyklą jau kiek vėliau, į III laidą. 1919 m. tarnavau kareiviu 2 pėst. pulke, III batalione kpt. (vėliau plk.) J. Petruičio vadovybėje. Pasibaigus kovoms su bermontininkais, ir juos išvijus iš Lietuvos, 2 p. p. III batalionas iš Viežaičių dv., netoli Gargždų miestelio (ant rubežiaus su Klaipėdos kraštu), buvo perkeltas į Mažeikius. Tai buvo 1919 m. gruodžio paskutinėmis dienomis. Iš čia, 1920 m. sausio pradžioje, aš buvau išsiųstas į Karo mokyklą. Kokios anuo metu buvo blogos susisiekimo sąlygos, paminėsiu, kad iš Mažeikių į Kauną, su kelių valandų sustojimu Šiauliuose 2 p. pulko štabe gauti dokumentus, traukiniu teko važiuoti ištisas dvi paras. Mat, tuomet beveik nebuvo anglies ir garvežiai buvo kūrenami malkomis. O malkas gaudavo traukiniui sustojus miške. Malkas pakrauti į garvežio tenderį padėdavo ir keleiviai. Taigi, kelionė būdavo su ilgokais sustojimais ir, be to, traukinys judėdavo lėtai, nes ilgai užtrukdavo, kol garvežys įkaitindavo pakankamai stiprų “garą”, kad jis galėtų judėti.
Kaune, prieš mokslo pradžią, būsimi kariūnai apie savaitę laiko turėjo gyventi etapo skirstymo komendantūroje, buvusioje Totorių (vėliau Kanto) gatvėje, netoli vėliau buvusių Susisiekimo ministerijos rūmų. Tačiau, turį pažįstamų, galėjo apsistoti ir privačiai. Aš su vienu draugu apsigyvenome viešbutyje. Čia galėjome, po fronto vargų, švarioje lovoje gerai atsimiegoti.
SVEIKATOS IR IŠSILAVINIMO PATIKRINIMAS
Prieš mokslo pradžia Karo mokykloje buvo padarytas sveikatos patikrinimas. bet tik labai paviršutiniškas. Maždaug apžiūrėdavo, ar nėra kurių kūno trūkumų, paklausydavo širdį, plaučius ir pripažindavo tinkamu. Tačiau šioks toks patikrinimas visgi buvo. Gi, stojant savanoriu kareiviu, pvz. man i 2 pėst. pulką, jokio sveikatos patikrinimo nebuvo. Po sveikatos patikrinimo buvo daromi stojamieji egzaminai lietuvių kalbos ir matematikos. Kiek prisimenu, iš lietuvių kalbos turėjom parašyti rašinį, pasirenkant iš kelių duotų temų. Rašiau rašinį tema: “Kas tai yra artilerija”. Matematikos buvo nesunkūs uždaviniai iš algebros, berods, lygtys. Kaip vėliau patyriau, iš lietuvių kalbos gavau du su pliusu, o iš matematikos penkis; tačiau buvau priimtas. Nereikia stebėtis, kad iš lietuvių kalbos gavau menką pažymį, gi, savo gyvenime nebuvau lankęs jokios lietuvių kalba mokyklos, o rašyti lietuviškai pramokau pats tik prieš įstojimą į kariuomenę, kai apie penkis mėnesius pabuvau Šeduvos valsč, sekretoriumi.
PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI KARO MOKYKLOJE.
DRAUSMĖ GELEŽINĖ
Mokslas karo mokykloie prasidėjo 1920 m. sausio 15 d. Kiek liko atmintyje, tai iš karto labai pritrenkė geležinė drausmė. Nors ir prieš tai buvau kareiviu, tačiau 2 pėst. pulke drausmė buvo labai švelni, pasakyčiau, “tėviška”. Karininkai, ypač su buvusiais gimnazistais - savanoriais, elgdavosi labai draugiškai ir švelniai, neprisimenu, kad būtų kurį nors nubaudę. Čia, gi, Karo mokykloj, baudė už mažiausią dalyką. Tik pirmomis dienomis instruktoriai karininkai elgėsi kiek švelniau. Vėliau, gi, “valandos stovėti ramiai” ir “neišėjimo į miestą” savaitės py-lesi, kaip iš dangaus perkūnai. Ypač, pasakyčiau, “žiaurus” buvo anuometinis K. m. viršininkas plk. Tvaronas, bausdavęs už menkniekius ir daug. Taip pvz., prisimenu, kad bene po poros mėnesių Karo mokykloje, sykį, per šaudymo pratimus, gavau stovėti 12 valandų ramiai ir 6 savaites neišėjimo į miestą. O buvo taip: prieš šaudant, kuopa rikiuotėje stovėjo “laisvai”, kiek atokiau nuo šaudymo linijos. Mokiniai, taip tada vadino kariūnus, patylom sau šnekėjosi. Neprisimenu, dėl kokio pokšto aš susijuokiau. Plk. Tvaronas, pamatęs tai, tuojau garsiai sušuko: “Mokinys Šliogeris juokiasi, jam keturios valandos ramiai ir dvi savaitės neišeiti į miestą”. Aš dar vis kiek šypsojausi. Tada plk. Tvaronas vėl šaukia: “Mokinys Šliogeris dar juokiasi, jam dar 4 valandos ramiai ir dar dvi savaitės neišėjimo!”. Kadangi jo balsas skambėjo kiek keistokai, tai aš vis dar šypsojausi, nors ir buvau bausmės pritrenktas. Plk. Tvaronas ir vėl sušuko: “Mokinys Š. dar šypsosi, jam dar 4 valandos ir 2 savaitės”. Taip ir “surinkau”, 12 valandų stovėti ramiai ir 6 savaitės neišėjimo, už niekus. Kiek prisimenu, per 9 mėnesius Karo mokykloje buvau “surinkęs” bene 80 valandų stovėti ramiai ir 3 mėnesius neišėjimo. Gi aš buvau laikomas vienu iš drausmingesniu ir tvarkingesnių kariūnų. Buvo kariūnų, kurie baigdami mokyklą, turėjo surinkę virš 300 valandų stovėti ramiai ir arti metų neišėjimo į miestą. Viena laimė, kad ypatingomis progomis būdavo vykdoma “amnestija” — bausmės atlikimą nuimdavo. Taip buvo 16 Vasario, Steigiamojo seimo atidarymo proga ir dar porą kartų. Taigi, dalies tų valandų taip ir neteko atlikti.
Man karininko pareigose teko ištarnauti apie šešius metus artilerijos mokomose dalyse, taigi ir aš buvau “kietas” viršininkas. Tačiau nei aš, nei kiti karininkai artilerijoje nepasižymėjome tokiu, pasakyčiau, beatodairišku baudimu.
Turiu paminėti, kad Karo mokykloje buvo dar vienas kitas karininkas - instruktorius, kurie irgi buvo “kieti”, tačiau šiaip niekas ypatingu “žiaurumu” nepasižymėjo. Buvo ir labai humaniškų karininkų, kurie bausdavo tik labai retai ir tik už kokį rimtesnį nusižengimą. Taip, tokiu humaniškumu, pasižymėjo mokyklos inspektorius kpt. (vėliau generolas) S. Dirmantas ir dar keletas kitų.
GYVENIMO IR MOKYMO PATALPOS
IlI-ji laida gyveno Kauno miesto viduryje, Gedimino ir Duonelaičio gatvių kampe, trijuose mūro namuose, ten, kur vėliau buvo Vidaus reikalų ministerija. Mes kariūnai gyvenome didokuose kambariuose gana ankštai, po 10 ir daugiau viename kambaryje. Baldai — tik geležinės, kai kurios iškrypusios, lovos su pora lentų, šiaudų čiužiniu ir šiaudine pagalve. Tiesa, turėjome ir apatinę paklodę ir porą “skystų” antklodžių. Be to, buvo bene keturiems kariūnams spintelė sudėti knygas, sąsiuvinius bei smulkmenas. Tačiau nei suolų, nei kėdžių atsisėsti, nei spintų rūbams nebuvo, taigi gyvenom “spartie-tiškai”. Prausyklų su tekančiu vandeniu irgi nebuvo, o tik loviai su “pipetėmis”. Nebuvo nei “dušų” nusiprausti. Kartą į savaitę, šeštadieniais po pietų, kariūnus vesdavo į “Nemuno” pirtį išsimaudyti. Valgymui buvo bendras valgomasis, didoka salė, joje iš lentų sukalti stalai be jokių uždangalų ir lentiniai suolai.
Kiekvienam būriui (viso buvo trys) mokymui buvo po klasę su paprastais lentiniais stalais, bei suolais ir rašomąja lenta lektoriui. Sportui nei dengtos salės, nei specialios aikštės nebuvo. Lauko pratimams, gimnastikai, rikiuotei ir fortifikacijos darbams buvo naudojamasi aikšte prieš mokyklą, kurioje vėliau buvo pastatyti universiteto bibliotekos rūmai. Tačiau daugiausia naudojomės ąžuolynu Žaliajame kalne, kur tuomet dar nebuvo nei parko, nei Sporto stadiono, o tik karvių ir ožkų ganykla.
Šaudymo pėst. ginklais pratimams buvo naudojama senoji rusų šaudykla prie Kalnicos kaimo ir dalinai VI fortas, kuris tuomet nebuvo dar namais užstatytas.
MOKSLO PRIEMONĖS
Mokslo priemonių, nors ir nedaug, tačiau III-ji laida jau šį tą turėjo. Mūsų kariuomenės štabo jau buvo išleisti beveik visi pagrindiniai pėstininkų mokymo laikinieji statutai. Topografijos mokymui buvo šiokie tokie planšetai, kompasai, bei liniuotės. Buvo įvairių rūšių pėstininkų ginklų, o artileristams — viena rusų 76,2 m.m. lauko patranka su išpūstu vamzdžiu, bet su visais taikymo prietaisais. Tačiau, specialių ginklų rūšių dalykų mokymui, nei statutų, nei knygų, nei apolografuotų konspektų dar nebuvo. Nebuvo ir jokios karinio turinio knygų bibliotekos, kurioje galėtum gauti, kad ir kuria svetima kalba, reikalingą mokslinę knygą. Kariūnai daugelį dalykų turėdavo užsirašinėti klasėse iš lektoriaus pasakojimų, aiškinimų ir brėžinių lentoje.
Taigi, ypač sunku buvo mokytis specialių artilerijos ir inžinerijos dalykų. Specialių mokslo priemonių, pvz., technikos mokslo dalykams kabinetų — laboratorijų, arba artileristams šaudymo pratimams šaudymo aparatų, tada dar nebuvo.
Bendrai imant, Karo mokykla anuomet mokslo priemonėmis dar buvo labai neturtinga.
DĖSTOMIEJI DALYKAI
Dėstomieji dalykai buvo bendrieji,kurie buvo dėstomi visų ginklų rūšių kariūnams, ir specialūs,dėstomi atskirai tik specialių ginklų rūšių kariūnams, pagal specialybę.
Bendrieji dalykai:1. Tikyba, 2. Lietuvių kalba, 3. Pėst. taktika, 4. Topografija, 5. Pėstininkų ginklai — techniškoji dalis ir jų vartojimas, 6. Statutai — rikiuotės, lauko, vidaus, drausmės ir įgulos tarnybos, 7. Fortifikacija, 8. Gimnastika (kūno mankšta), 9. Pėstininkų rikiuotė, 10. Taktikos lauko pratimai — manevravimas, 11. Šaudymas pėst. ginklais ir granatų svaidymas, 12. Žinios iš teisės ir 13. Higiena. Tai, kiek prisimenu, ir visi. Labai daug laiko buvo skiriama pėst. rikiuotei. Šiandien pasakyčiau, buvo gaišinamas laikas dažnai smulkmenoms ir, mano manymu, su žala kitų dalykų mokymui.
Specialūs dalykai,artileristams: 1. Artilerijos teorija, 2. Šaudymo taisyklės, 3. Žinios iš artilerijos taktikos, 4. Pabūklų techniškoji dalis, 5. Artilerijos įrankiai, 6. Veiksmai prie pabūklų, 7. Važinėjimas su pabūklais ir 8. Jojimas, kartu su kavaleristais.
Kokie specialūs dalykai buvo dėstomi kavaleristams, apart jojimo bei kavalerijos taktikos, nebeprisimenu. Nebeprisimenu ir specialių dalykų, kurie buvo dėstomi inžinerijos kariūnams.
KARO MOKYKLOS LEKTORIAI
Lektoriais buvo beveik visi mokyklos karininkai, be ūkio karininkų. Tačiau, daugeliui specialių dalykų, artileristams, inžinerijos ir kavalerijos kariūnams, buvo ir neetatinių lektorių, kurie atvykdavo iš kitų kariuomenės dalių. Paminėsiu tuos, kuriuos prisimenu.
1. Karo mokyklos viršininkas plk. Tvaronas dėstė pėstininkų taktiką. 2. K. M. inspektorius kpt. S. Dirmantas dėstė topografiją, artileriją, fortifikaciją, be to, specialiai artileristams dėstė dalį artilerijos ir rusų 76,2 m.m. pabūklo techniškąją dalį. 3. Kuopos vadas kpt. Juozaitis dėstė rikiuotės statutą ir vadovavo rikiuotės bei šaudymo pėst. ginklais mokymui. 4. Būrių vadai ir jų padėjėjai: 1-jo kpt. Barkauskas ir ltn. Skirpstūnas, 2-jo ltn. Bačkus ir ltn. Andziulaitis, 3-jo kpt. Atstupėnas ir ltn. P. Oleka (vėliau Operos solistas), bei ltn. Slapšys, mokė rikiuotės, pėst. ginklų techniškąją dalį ir statutus. 5. Kpt. Atstupėnas dėstė sunkųjį kulkosvaidį rusų ir, kiek mažiau, vokiečių. 6. Ltn. Kepalas dėstė lietuvių kalbą. 7. Kūno mankštą, kurį laiką mokė prancūzų misijos karininkai prancūzai, tarp kitko, prie progos, jie išmokė porą prancūziškų kariškų dainelių: “La Madelaine” ir dar kitą. Vėliau kūno mankštą dėstė būrių vadai su savo padėjėjais pasikeisdami.
Artileristams atskirai artileriįos teoriją ir šaudymą rusų kalba dėstė karininkas, kurio pavardės nebeprisimenu. Artilerijos rikiuotės dalykus, veiksmus prie pabūklų, važinėjimą, artil. įrankius dėstė ltn. (vėliau majoras, klaipėdietis) Šimkus. Jis taip pat dėstė ir vokiečių 77 m.m. pabūklo techniškąją dalį. Jojimo mokė (kartu su kavaleristais) vienas iš kavalerijos, rodos, gusarų pulko, karininkų. Tiek teatsimenu.
KARIŪNŲ — MOKINIŲ SUDĖTIS
IlI-je laidoje mokslą pradėjo 152 kariūnai. Tačiau gana greit apie trečdalis jų nubyrėjo. III-os laidos kariūnų dauguma buvo buvę moksleiviai bei pradžios mokyklų mokytojai, savanoriais įstoję į kariuomenę ir po keletą mėnesių, o kai kurie ir metus, ištarnavę kareiviais kariuomenės dalyse. Buvo ir keletas buvusių rusų kariuomenės puskarininkių, pvz. M. Paura, buvęs Karo mokyklos kuopos viršila, ypatingai geras įrankių gimnastas. Išsilavinimo atžvilgiu dauguma tebuvo baigę keturias gimnazijos klases, tik keliolika buvo baigę 5, 6 ar 7 klases, o tik vienas kitas — pilną gimnazijos kursą. Visi jie, tačiau, turėjo bendrą idėją — buvo pasiryžę kovoti dėl Lietuvos laisvės ir ištverti visokius sunkumus, bei nedateklius.
DIENOS TVARKA IR UŽSIĖMIMAI
Dienos laikas buvo tiksliai suskirstytas. Rytą 6 val. pasigirsdavo trimitas keltis, po to, apsirengimas, prausimasis, lovų sutvarkymas ir pusryčiai: miežinė kava su cukrum ir pienu, prie jos gabalas juodos duonos. Vėliau atsirado ir gabalėlis sviesto. Nuo 8 iki 12 val. beveik visada vykdavo teoretinės pamokos klasėse būriais. 12 val. — pietūs: burokų, kopūstų ar kokių kruopų sriuba, antras patiekalas iš lašinių ar mėsos gabalo su miežine ar žirnių koše, o sekmadieniais atsirasdavo net saldus kompotas ar kisielius. Valgį paduodavo mergaitės padavėjos kiekvienam stalui, o stalas pasidalindavo.
Nuo 12:30 val. iki 13:45 val. būdavo laisvalaikis, pamokų ruošimasis, bei šautuvų valymas. Nuo 13:45 val. iki 18:00 val. vykdavo lauko užsiėmimai, dažniausiai rikiuotė, ar manevravimas, topografijos nuotraukų darymas, šaudymo pratimai ir vėliau fortifikacijos —apkasų kasimo, darbai. Jei vykdavo visos nakties lauko pratimai, tai popietis būdavo skirtas poilsiui.
Specialių ginklų rūšių kariūnams, po maždaug, penkių mėnesių Karo mokykloje, po pietų vykdavo specialios pamokos atskirai.
Artileristai, o mūsų tebuvom šeši, turėdavom arba teoretines pamokas klasėje, arba praktikos pratimus — pamokas, lauke. Tam tikslui iš A. Panemunės į P. Vileišio aikštę atvažiuodavo vokiečių 77 m.m. pabūklų baterija. Čia mes mokėmės pabūklinių pareigų, baterijos vėduoklių statymo, baterijos nustatymo pagal duotą azimutą — busolę. Taip pat ten vykdavo važinėjimo su pabūklais bei darbo su artilerijos įrankiais (vokiečių sistemos) pamokos. Čia mokėmės ir jojimo, bei vokiečių pabūklo 77 m. m. techniškosios dalies. Rusų 76,2 m.m. pabūklo techniškosios dalies pamokos būdavo mokyklos kieme, kur turėjome pabūklą su išpūstu vamzdžiu.
Praktiško šaudymo iš artilerijos pabūklų ir sviedinių sprogimų sekimo, kiek prisimenu, pasimokyti teko tik vieną kartą, berods, liepos mėn. Vl-me forte. Čia specialiai atvykusi 1-ji gaubicų baterija (105 m.m. vokiečių gaubicų) atliko mokomąjį šaudymą ir mes, kariūnai, vienintelį kartą pasimokėme šaudymo tikrais sviediniais ir šiek tiek sprogimų sekimo per žiūronus.
Grįždavome iš užsiėmimų apie 18:30 val. Tačiau tuojau, 19 val., būdavo vakarienė. Vakarienei gaudavom skystoką, dažniausiai, miežinių kruopų ar miltų, pienu pabaltintą, sriubą, kartais bulvienę ir gabalą juodos duonos. Bendrai, maistas buvo pakenčiamas, o lyginant su tuo, kurį valgėme fronte, kareiviais būdami, tai buvo visai geras. Kas iš kariūnų turėjo pinigų, tai maisto dar prisipirkdavo, o kai kurie gaudavo maisto siuntinių iš namų, iš kaimo.
Po vakarienės, nuo 19:30 val., būdavo pamokų ruošimo laikas, o nubaustiems tai dar ir “valandų' ramiai” atstovėjimas. 21 val. įvykdavo vakarinis patikrinimas, tarnybų paskirstymas, būdavo sukalbama malda ir sugiedamas Himnas.
22 val. — gesinamos šviesos. Atsigulus per kelias sekundes žmogus užmigdavai ir miegodavai kaip negyvas iki sekančio rytinio trimito.
Kadangi laikai buvo neramūs, vasario 21 - 23 dienomis ivyko kai kurių kariuomenės dalių sukilimas A. Panemunėje ir Šančiuose, tai kartais vienas būrys miegodavo apsirengęs su šautuvais prie šono, o per tą sukilimą tai net keletą naktų teko praleisti be miego, budint bei nešant sargybas prezidentūroje, kariuomenės štabe, kalėjime, bei patruliuojant mieste.
DAINAVIMAS
Visi prisimename, kad mūsų Karo mokyklos laidos garsėjo savo gražiomis dainomis. III-ji laida buvo viena iš daugiau pasižymėjusių toje srityje. Mat, III-je laidoje kariūnais buvo mūsų žymūs dainininkai, vėliau operos solistai: Ant. Kučingis ir VI. Ivanauskas. Ant. Kučingis dažniausiai būdavo dainos “užvedėjas”. Jis ir mokė mus dainuoti. Kadangi dainavimo mokymui laiko nebuvo, tai “repeticijas” — pamokas tekdavo daryti laisvalaikiu, prieš, ar po vakarinio patikrinimo. Nors ir pavargę, tačiau dainavimo pamokoms kariūnai susirinkdavo gana noriai. Tai buvo garbės dalykas. Kiekvienam mūsų buvo malonu, kad, pvz. sekmadienį, einant Laisvės Alėja iš bažnyčios, Karo mokyklą lydi didelė minia jaunuomenės, tautiečių, ar netautiečių, ir merginos, kartais ir ne lietuviškai, o lenkiškai, mus pagiria, kad “ladny chlopcy ladnie spievaju” (gražūs vyrai, gražiai dainuoja). Mat, tuomet, 1920 m., Kauno miestelėnai daug kur šnekėjo lenkiškai, o ne lietuviškai.
APRANGA, ŠARVAVIMAS IR GINKLAVIMAS
Kariūnai buvo aprengti amerikietiškais, daugiausia, naujais rūbais. Rūbai buvo geri, tik milinės buvo kiek trumpos, tai augštesnio ūgio vyrams žiemą kartais keliams būdavo šalta. Ypač geri buvo amerikietiški pusbačiai. Baltiniai buvo vokiečių gamybos, juos keisdavo tik kas savaitę, tačiau patiems plautis nereikėjo, išskalbdavo skalbykloje. Kojinių nebuvo, jų vietoje — “autai”, nors, kas turėjo, galėjo dėvėti nuosavas kojines. Nebuvo išduotų žiemai nei megztinių, nei kailinukų, nei nosinių, nei pirštinių. Pirštines dėvėjom nuosavas. Iš rūbų tik kepurės buvo lietuviškos gamybos.
Kuprinės, šovinynai, diržai su užrašu “Gott mit uns” ir šalmai buvo vokiški. Po kelių mėnesių kuprinės buvo pakeistos į angliškas, kurios, nors buvo truputį lengvesnės, tačiau nei grožiu, nei praktiškumu nepasižymėjo. Asmeniniai ginklai buvo vokiečių šautuvai, kurių valymą ypač dažnai tikrindavo. Be to, mokykla turėjo bene šešiolika vokiškų sunkiųjų kulkosvaidžių ir didesnį kiekį lengvųjų kulkosvaidžių. Šie kulkosvaidžiai tarnavo ne tiek mokymui, jie buvo laikomi mokykloje dar ir tikslu sustiprinti jos jėgas visokių eventualumų atveju. Mokymo reikalams ir dėl “atsargos” mokyklos sandėlyje buvo laikoma didesnis kiekis šovinių ir rankinių granatų.
KARIŪNŲ LAISVALAIKIS
Kariūnai laisvalaikio turėjo labai mažai. Atostogų, ir tik kelioms dienoms, išleisdavo, jei mirdavo kieno nors labai artimas giminaitis, pvz. tėvas ar motina. Šiaip, normalių atostogų nebuvo. Laisvalaikis būdavo tik sekmadieniais ar per valstybines ar bažnytines šventes ir tik po pietų. Sekmadienį užsiėmimų nebūdavo. Prieš pietus kariūnus vesdavo rikiuotėje į Įgulos bažnyčią mišių išklausyti. Kadangi, kaip minėjau, laikai buvo neramūs, tai net į bažnyčią eidavome su šautuvais. Tiesa, prieš įeinant į bažnyčią šautuvus sustatę “gubomis” palikdavom lauke kelių kariūnų priežiūroje. Eidavom į bažnyčią su šautuvais, bet šovinių šovinynuose neturėjome. Kiek prisimenu, tebuvo keli atvejai, kai buvo šoviniai mums išduoti.
Po pamaldų Karo mokykla rikiuotėje, skyrių voroje, su dainomis dar pražygiuodavo Laisvės Alėja iki Prezidento gatvės ir atgal į mokyklą. Tai buvo lyg ir savos, gražios kariuomenės demonstracija Kauno, dalinai sulenkėjusiems, gyventojams. Grįžus iš bažnyčios, po pietų, kariūnai, kurie būdavo nenubausti ir priedui dar išlaikydavo pasisveikinimo — pagarbos atidavimo, bei kojos mušimo egzaminus, gavę leidžiamuosius raštelius, eidavo į miestą pažįstamų aplankyti ar šiaip sau į kiną ar kitur. Mieste kariūnai elgėsi labai drausmingai ir kukliai. Būdavo retenybė, jei kuris iš miesto grįždavo kiek išgėręs. Mat, drausmė buvo geležinė, o, be to, kariūnai mažai teturėjo pinigų.
ŽYMESNI ĮVYKIAI MOKSLO LAIKOTARPYJE
Jų įvyko keletas. Taip, vasario 21-23 dienomis, Kaune įvyko kai kurių kariuomenės dalių, daugumoje A. Panemunėje stovinčių, sukilimas. Karo mokykla kurį laiką buvo pagrindinė ginkluota jėga, kuria karinė vadovybė Kaune galėjo tikrai pasiremti. Sukilimo metu kariūnai nešė visokias sargybas, o dalis dalyvavo ir jo malšinime.
Kitas žymesnis įvykis buvo Steigiamojo seimo atidarymas Kauno mieste (vėliau Valstybės) teatro patalpose, įvykęs gegužės 15 dieną. Karo mokykla per tas iškilmes nešė išorės ir vidaus sargybas. Šias iškilmes jau esu aprašęs atskirame rašinyje.
Trečias žymus įvykis įvyko 1920 m. liepos 12 d., kai Lietuva pasirašė taikos sutartį su Rusija, pagal kurią gavo Vilnių su plačia sritimi į rytus nuo jo. To pasėkoje Karo vadovybė nutarė perkelti Karo mokyklą į Vilnių. Šis įvykis ir nutarimas, perkelti mokyklą į Vilnių, kariūnus labai gerai nuteikė. Tačiau mokyklos persikėlimas gerokai užtruko. Mūsų kai kurios kariuomenės dalys, tuomet, po sutarties pasirašymo, gana greitai įžygiavo į Vilnių. Taip jau liepos 15 d., 10 val. ryto į Vilnių įžygiavo 7 pėst. pulko viena kuopa, po kokių 3 ar 4 valandų 1 gusarų pulkas, o naktį į liepos 16 d., įvažiavo ir mūsų artilerija. Kitą dieną, liepos 16 d., iš ryto į Vilnių įžengė ir mūsų 8 pėst. pulkas. Tačiau, tos mūsų dalys dėl lenkų trukdymų į Vilnių įžygiavo, lenkams jau pasitraukus iš jo, o rusams jau įžygiavus į miestą anksčiau, taigi kiek pavėlavo.
KARO MOKYKLA ATVYKSTA Į VILNIŲ
Nors esant ten rusų kariuomenei, kartu buvo ir mūsų kariuomenės dalys, tačiau Vilniaus perdavimas mums ėjo su tam tikrais trukdymais. Pagal taikos sutartį rusai turėjo tuojau perleisti Vilnių mums, tačiau vis delsė, dalinai kariniais (tiekimo linija frontui kovose su lenkais), o dalinai gal ir politiniais sumetimais. Mūsų vyriausybė griežtai reikalavo iš rusų pildyti sutartį ir greičiau atitraukti savo kariuomenę iš Vilniaus ir jo srities. Tačiau, atrodo, rusus tai mažai jaudino. Tur būt, daugiau dėl kovų su lenkais nepasisekimo (traukimasis po Vyslos stebuklo) rusai, galų gale, pasitraukė iš Vilniaus ir perdavė jį mums.
Tik 1920 m. rugpiūčio 26 d. Lietuvos kariuomenė iškilmingai įžygiavo į Vilnių. Tą dieną, apie 3-4 val. po pietų, Karo mokykla atvyko traukiniu iš Kauno į Vilnių ir dalyvavo mūsų kariuomenės voros priešakyje iškilmingame žygyje per visą miestą ir į kareivines, buvusias dar caro laikais rusų Karo mokyklos patalpomis.
Dar šiandien gerai prisimenu, kaip mokykla parado maršu ėjo per Vilnių skyrių voroje su padidintais atstumais (kad atrodytų didesnė) su kariniu orkestru priešakyje. Kiek prisimenu, didesnę žygio per miestą dalį mokykla su užsidegimu labai gražiai dainavo. Tuomet iš Vilniaus merginų sulaukėm tokio komplimento: “Psia
krew — litwiny, ale ladnie spevaju” (šuns kraujas lietuviai, bet gražiai dainuoja). Tą komplimentą aš pats girdėjau.
Vilniaus miestas savo grožiu ir dydžiu kariūnams, ypač tiems, kurie prieš tai nebuvo matę didelio miesto, padarė puikų įspūdį, sukėlė didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo valstybės sostine.
GYVENIMAS KARO MOKYKLOJE VILNIUJE
Atžygiavę į savo naujas patalpas, visi labai nudžiugom. Palyginti su Kauno patalpomis šios buvo “karališkos” patalpos. Gausios miegamos salės, amerikietiškos lovos su spiruokliais ir tikrais matracais, bei pagalvėmis, kiekvienam spintelė daiktams susidėti ir taburetė atsisėsti, greta miegamųjų puikios prausyklos su “dušais” ir šiltu - šaltu vandeniu. Gyvenimas tose patalpose buvo daug malonesnis. Mokykloje buvo ir didžiulė salė iškilmėms, deja, kuria neteko pasinaudoti, buvo didokos klasės ir, atskirai, valgyklos salė. Rikiuotei, bei kūno mankštai, čia pat rajone buvo didelė aikštė. Taip pat mokyklos rajone buvo ir gerai įrengta šaudykla pėstininkų ginklais šaudyti. Vienas dalykas buvo kiek blogesnis, mat, gavom kiek blogiau kaip Kaune valgyti, ypač pradžioje, nes tiekimas nebuvo pilnai sutvarkytas.
Mokslas bei dienotvarkė buvo maždaug ta pati kaip ir Kaune. Mes, šeši artileristai, po pietų, o kartais ir prieš piet, kasdien turėdavome savo ypatingas pamokas klasėje ar lauke. Lauko užsiėmimams nueidavome nerikiuotėje į kareivines (rodos, Šnipiškių), kur 10-je vok. 77 m. m. pabūklų baterijoje, vadovaujami ltn. Šimkaus tęsėme artilerijos rikiuotės dalykų mokslą.
Tačiau dienotvarkėje buvo dar ir vienas priedinis “dalykas”, būtent, kasdien po vakarienės apie 7 val. Karo mokykla buvo vedama, neva “pasivaikščioti”, po miesto centrą, net iki 8:30 val. vakaro. Žygiuodavome rikiuotėje, su šautuvais ir šoviniais šovinynuose, Vilniaus svarbesnėmis gatvėmis dainuodami. Iš tikrųjų tai būdavo ne pasivaikščiojimai, bet mūsų kariuomenės buvimo Vilniuje ir jos geros išvaizdos demonstravimas Vilniaus lenkams.
Vieną įdomesnę smulkmeną noriu paminėti. Mus kariūnus tada kiek stebino kiek Vilniaus artimų apylinkių kaimiečiai buvo aplenkinti. Taip, darant topografijos nuotraukas į šiaurę nuo miesto, maždaug 5-10 km. atstume, teko pasišnekėti su kaimiečiais, tai, deja, nedaug jų tebemokėjo lietuviškai. Dauguma save vadindavo “tutei-ši” — vietiniais, ir šnekėdavo pusiau lenkiškai, lyg kokiu žargonu. Šiaip gi, išoriniai ir kaimas, ir laukai, ir žmonės savo apsirengimu atrodė lygiai taip pat, kaip apie Ukmergę ar Kaišiadoryse, ar apie Vievį.
ŽENKLAI, KAD IŠ VILNIAUS TEKS TRAUKTIS
Deja, anuomet Karo mokyklai neilgai teko pagyventi Vilniuje. Jau spalio mėn. pirmomis dienomis iš laikraščių sužinojom, kad Suvalkuose tarp mūsų ir lenkų eina derybos dėl rubežiaus nustatymo ir kautynių sustabdymo. Taip pat iš laikraščių sužinojom, kad rusai, lenkų smarkiai spaudžiami, traukiasi Lydos link ir toliau į rytus. Laikraščiuose buvo ir būkštavimų, kad lenkai puls Vilnių. Mus kariūnus labai stebino, kad, kaip mums atrodė, mūsų karo vadovybė nieko nedaro lenkų galimą puolimą atremti. Taip, pvz., dar spalio 8 d. po pietų, mes artileristai, normalia tvarka nuėjome į užsiėmimus į 10-tą bateriją. Užsiėmimų pertraukų metu savo būkštavimus papasakojom savo instruktoriams — karininkams artileristams. Klausėme jų, kodėl mūsų dalys neina į frontą, nors dėl atsargos. Kaip prisimenu, Vilniuje tuomet stovėjo mūsų dvi baterijos: 10-ji ir 11-ji. Taip pat, bent du ar trys batalionai pėstininkų ir, be to, dar didelis Vilniaus komendantūros batalionas. Tačiau
Viduryje Karo mokyklos rūmai Kaune, kuriuose mokėsi III laida
niekas iš jų nejudėjo į frontą. Į mūsų paklausimus karininkai atsakymui tik pečiais pakilnojo ir pasakė, kad augštesnioji vadovybė geriau žino, ką daro.
Tą spalio 8 dieną apie 5:30 val. po pietų, užbaigę 10-je baterijoje pamokas, neskubėdami einam nerikiuotėje šaligatviais namo. Jurgio prospekte sutinkam savo kuopos vadą kpt. Juozaitį. Tas, sutikęs mus, susirūpinęs piktai paklausė: “Iš kur, gi, jūs taip sau ramiai einate?”. Sakome, esame artileristai, grįžtą iš pamokų. Kpt. Juozaitis tada įsakė skubėti į mokyklą, nes kas tai negara, neva lenkai puola. Tačiau, kur? Neaišku. Skubėdami ateiname į mokyklą. Čia randame, kad mokykloje aliarmas, visi ruošiasi kautynėms, iš sandėlio gauna šovinius, rankines granatas, ruošia šovinių juostas sunk. kulkosvaidžiams. Dalis kariūnų ir mokyklos civiliniai darbininkai - tarnautojai, krauna baldus bei visokį turtą į rekvizuotus vežimus, veža į geležinkelio stotį ir krauna į vagonus vežti į Kauną.
Gaunam įsakymą ir savo nuosavus daiktus, dėžutes, bei lagaminus sunešti ir pakrauti į tuos vežimus. Įsakymą, bei kitus nurodymus, išpildome. Kadangi, kaip mums atrodė, mūsų mokyklos mokomuoju 76,2 m.m. pabūklu niekas nesirūpino, ir nesirengė jo išvežti, tai, berods, su kariūnu I. Apyrubiu išėmėm pabūklo taikymo prietaisus, jo spyną, ir pakrovėm į vežimą išvežimui. Nors buvo vakarienės laikas, virtuvėje jau ėjo “evakuacija”, tačiau, kad ir pavėlavę dar gaunam pavalgyti. Evakuacijos gurguolei išvykus į stotį, rūbų sandėlyje dar buvo likę rūbų, bei antklodžių, tai kariūnai gavom dar papildomai daiktų prisidėti į savo kuprines, kad išneštume, kas nespėta išvežti. Gaunam ir maisto, bene, keturioms dienoms, duonos po du kepalėlius, žuvies konservų, sviesto, kiek kas nori iš statinės; aš paėmiau bent kilogramą, ir cukraus, kiek kas nori iš maišų. Taigi, mūsų kuprinės ir duonmaišiai pasiekė apie 25 kg. svorio krūvį. Buvom apkrauti kaip “kupranugariai”.
NAKTIS IŠ SPALIO 8 D. Į 9 DIENĄ
Po pasiruošimo kariūnai grupėmis, kai kurios su sunk. kulkosvaidžiais, buvom išsiųsti užimti ir saugoti miesto “strateginių punktų” — tiltų, į lauko sargybas aplink mokyklos rajoną ir patruliuoti miesto gatvėmis. Man su keletu kitų kariūnų teko per naktį patruliuoti Jurgio prospekte ir artimose gatvėse. Vakare, sutemus, ir naktį kaip kur pvz. Zakreto miške, kas tai šaudė. Kaip kur, ir vienas kitas iš mūsų, irgi pašaudė. Atsimenu, kad su sunkia kuprine bepatruliuojant po gatves labai pavargom. Mūsų, rodos, keturių kariūnų patrulis ilgesnį laiką buvom susėdu ant Lietuvių gimnazijos rūmų laiptų pailsėti. Šiaip, patruliuojant, nieko ypatingo neįvyko. Girdėjosi vienas kitas šūvis, spėjom, kad tai lenkų legionierių organizacijos nariai šaudė mums pagąsdinti. Gatvės buvo tuščios, vienas kitas žmogus stovinėjo vartuose, tur būt, saugojo nuo plėšikų, ar panašiai.
PASITRAUKUS IŠ VILNIAUS
Spalio 9 d., iš ryto, 5 valandą, susirinkom už miesto strateginių punktų bei patrulių į mokyklos rajoną. Gavom jau iš lauko virtuvės kavos ir užvalgėm. Po to, atvykus kariūnams iš sargybų aplink mokyklos rajoną, visa mokyklos kuopa, jau kautynių tvarkoje, išsirikiavo žygiui. Prieš pradedant žygį, mokyklos viršininkas plk. Tvaronas tarė žodį, jo turinio, tačiau, neatsimenu.
Taip, spalio 9 dieną, 6 val. ryto, su išsiųstais priekiniais ir užpakaliniais patruliais (anuomet vadinamais apsaugos būreliais) ir plk. Tvaronui ant margo žirgo jojant priešakyje, Karo mokyklos kuopa išžygiavo iš mokyklos kiemo. Kariūnams buvo pikta, kad išeinam be šūvio, žadėjom atsigriebti — atkeršyti, vėliau.
Mokyklos kuopa atrodė nebe taip gražiai, kaip 26 rugpiūčio, kada iškilmingai įžygiavom į Vilnių. Mat, visi sunkiai nešėm savo nenormaliai perkrautas kuprines, o, be to, ir gurguolė gadino voros vaizdą. O gurguolėj buvo 16 sunk. kulkosvaidžių, pakrautų ant keturių rekvizuotų platformų - vežimų, paskui, kitas vežimas, vežė pianiną, du vežimai buvo su gyvomis kiaulėmis ir voros gale vyko maisto vežimas ir lauko virtuvė. Prie gurguolės ėjo, bei važiavo, apie 50 kariūnų - kandidatų, kurie vos prieš kelias dienas buvo priimti į Karo mokyklą į sekančią, IV-tą laidą, tačiau jie buvo dar nemokyti, “civiliokai”.
Kuopai pajudėjus, plk. Tvaronas įsakė: ‘Vyrai, dainą!”. Labai nenorom užtraukėm “Mes Lietuvos jaunuomenė”. Atsimenu, kaip kam iš pykčio beveik ašaros rodėsi, o čia — dainą! Žygis per miestą ir priemiesčius, be sustojimo, užtruko apie 2 valandas. Į mus niekas nešaudė, niekas mūsų ir neišlydėjo. Kaip kur, ant prieangio ar namų vartuose stovėję žmonės, užuojautą reiškė. Prisimenu seną moterį iš tarpuvarčio, kuri pasakė: “Biedni vaikeliai į mūšį eina”. Tačiau teko nugirsti ir padrąsinančių pareiškimų, taip vienas vyras pareiškė ir dar garsiai ; ‘'Vyrai,laikykitės!”. Lenkai žiūrovai, vienas kitas šypsojosi, tačiau dauguma žiūrėjo ir tylėjo, viena kita moteris ašaras šluostėsi.
Taigi Vilnių apleidom liūdnai nusiteikę, bet žadėjom sugrįžti.
KELETAS PASTABŲ VILNIAUS PRARADIMO REIKALU
Mūsų karo istorikas plk. K. Ališauskas 1963 m. Kario Nr. 10 savo straipsnyje “Plk. J. Variakojui prisiminti” rašo taip: “1920 m., kai prasidėjo karas su lenkais, plk. J. Variakojis (tuomet buvęs 4 p. pulko vadas. S. S.), buvo Vilniuje. Jis sakydavo, kad žinia apie Suvalkų sutarties pasirašymą ir jos sulaužymą atėjo tuo pačiu laiku. Tai lyg perkūnas trenkė iš giedro dangaus”. Čia aš turiu pastebėti, tas man atrodo keista, nes anuomet mes, eiliniai kariūnai, Vilniuje iš laikraščių žinojom, kad gresia lenkų puolimas. Toliau jis rašo: “Vilniaus miestą saugojo du pėstininkų batalionai, vienas 4 pėst. pulko ir vienas 9 pėst. pulko. Gen. S. Žukauskui (kariuomenės vadui) įsakius, J. Variakojis iš Vilniaus miesto pasiuntė dar vieną batalioną. Tad Vilnių gynė trys pėst. batalionai, vienas raitelių eskadronas ir viena lauko baterija. Kiek vėliau prisijungė kitos kariuomenės dalys. J. Variakojo nuomone, Vilniaus m. mes apginti negalėjom, nes sutelkti daugiau jėgų, trumpu laiku, nebuvo įmanoma. Mūsų kariuomenės dislokacija neatitiko aplinkybėms, kurios susidarė gen. Želigovskiui užpuolus Vilnių. Tad J. Variakojis su 4 pėst. pulku, kaip ir kitos Lietuvos kariuomenės dalys, iš Vilniaus pasitraukė. Pasitraukė į šiaurę Širvintų kryptimi .. .”. Mano manymu, kad pasitraukė beveik be kautynių, yra gėda ir klaida. Jau anksčiau minėjau, kiek Vilniuje buvo mūsų kariuomenės: bent 4 batalionai pėstininkų ir 2 baterijos, o gal ir daugiau, nebeprisimenu, bei duomenų neturiu. Taigi, čia pat, Vilniuje, buvo dar bent tiek pat pėstininkų ir dvigubai daugiau artilerijos, kaip mūsų kariuomenės jėgų, kurios faktinai gynė Vilnių. Klausimas, ar tuomet Vilnius nebūtų buvęs apgintas, jei mūsų augštoji vadovybė būtų buvusi ryžtingesnė ir būtų metusi į kautynes savo sostinei apginti visas jėgas, kurios buvo po ranka. Iš įvykių eigos vėliau atrodo, kad reikėjo vieną kitą dieną dar pasilaikyti, kol atvyks daugiau mūsų kariuomenės dalių. Vilnių atidavus beveik be kautynių, porą dienų vėliau, lenkai buvo sulaikyti bene 30 km. į šiaurę ir į vakarus nuo jo. Apie gen. Želigovskio jėgų dydį žinios buvo labai išpūstos. Kaip vėliau iš lenkų literatūros paaiškėjo, jo jėgas tesudarė apie 15,000 žmonių, taigi, ne ypatingai didelė jėga, nors ir anų laikų mastu matuojant.
Visokį mūsų vėlesni paaiškinimai, bei pasiteisinimai literatūroje, kodėl 1920 m. spalių 9 d. praradom Vilnių, man atrodo, nepakankamai pagrįsti. Mano manymu buvom kalti, nes neparodėm ryžtingumo ir per mažai pastangų padėjom Vilnių ginti. Savo sostinę reikėjo ginti, ir ginti iš paskutiniųjų.
TRAUKIMASIS Į KAUNĄ
Karo mokykla traukėsi į šiaurę plentu Maišiagalos miestelio link. Traukėsi viena, be kitų kariuomenės dalių, nei priekyje, nei užpakalyje, bent man neteko jų pastebėti. Išėjus iš miesto, jau pirmo poilsio metu, kai kurie kariūnai palengvino savo krūvį, dalį maisto, duonos bei žuvies konservų, atiduodami kaimiečiams, ar tiesiog numesdami į griovį.
Po pirmo poilsio aš buvau paskirtas užpakalinio patrulio viršininku. Taigi, patruliui teko žygiuoti be kelio, ežiomis, bei laukais, žygiuoti dėl krūvio sunkumo buvo labai sunku. Pavargom. Susitarę “užvarėm” pastotę - “stuiką”, kaip tada vadindavo, mūsų kuprinėms navėžėti. Gerai prisimenu, kaip kaimietis “tuteišas”, užrakinęs savo arklius tvarte, nenorėjo važiuoti. Pagrąsinom, kad sušaudysim spyną, jei neatrakins ir nekinkys, be to, pažadėjom greit paleisti. Išsigandęs kaimietis, galų gale, arklį pakinkė ir mūsų patrulis, berods, šeši kariūnai, sudėję kuprines į vežimą, lengvai, kaip “ponai”, žygiavom toliau.
Už Vilniaus mums pažygiavus apie 12 km., mus aplenkė, sunkvežimiais važiuodamas, Vilniaus komendantūros visas batalionas. Prisimenu, kad dar pasisveikinau, bei pamojau ltn. Vl. Petronaičiui, buvusiam Vilniaus komendantūros padėjėjui, o gimnazijos laikais buvusiam mano mokytojui - repetitoriui. Taigi, Karo mokyklos kuopos vora pasidarė lyg ir arjergardas. Kitų dalių užpakalyje mūsų nesimatė. Tolumoje matėsi pavieniai raiteliai, spėjom, kad lenkų, tai priklaupę, dar paleidom į juos pora šūvių. Žygiuojant per Maišiagalą, matėsi daugiau mūsų kariuomenės dalių, kurios, atrodė, ruošėsi vakarieniauti ir nakvoti. Karo mokykla pirmą naktį nakvojo dvare prie Maišiagalos miestelio, daržinėje, taigi po maždaug 30 km. žygio. Antroji nakvynė buvo irgi dvaro daržinėje prie Musninkų miestelio. Iš čia pasukom kiton kryptin, per Krėvę į Kaišiadorius ir atsiskyrėm nuo kitų mūsų dalinių. Nebeatsimenu kaimo pavadinimo, kur buvo trečioji nakvynė. Nakvodavom sargybomis, parengtais sunk. kulkosvaidžiais, apsistatę. Miegoti tekdavo tik pusę nakties, nes pusę nakties tekdavo būti sargyboj prie kulkosvaidžių. Į ketvirtą žygio dieną, prieš piet, pasiekėm Kaišiadoris. Po pietų mus susodino į traukinį ir ant rytojaus, spalių 13 d., iš ryto buvome jau Kauno stotyje. Taip grįžome į savo senas patalpas Duonelaičio gatvėje Kaune.
III-os LAIDOS IŠLEISTUVĖS — SPALIO 17 d.
Kadangi 1920 m. spalio mėn. lenkų fronte padėtis buvo gana sunki, į šiaurę ir į vakarus nuo Vilniaus ėjo atkaklios ginamosios kautynės, Karo vadovybė nutarė IlI-čią laidą išleisti tuojau. Išleistuvių diena buvo paskirta spalio 17 diena. Iki išleistuvių dienos tebeliko tik trys dienos. Rūbams — karininkų uniformoms pasisiūti laiko nebebuvo. Tačiau kiekvienam buvo išduota po 6 m. vilnonės medžiagos kostiumui ir milinei, bei odos batams pasisiūti, be to, nebeatsimenu, kiek buvo duota pinigų — pakėlimo į laipsnį pašalpa. Kiekvienas gavom dar ir “gramozdišką” pistoletą “Retoliaza”. Priedui gavom savo kariūniškus šventadienio rūbus bei pusbačius. Ant rūbų buvo suspėta prisiūti trikampius, pagal ginklo rūšį, į kuriuos, anuomet, būdavo įsegamos žvaigždutės — laipsnio ženklai. Leitenanto žvaigždutes nusipirkom jau patys. Iki išleistuvių spėjom įsigyti tik karininkų kepures, diržus, o artileristai bei kavaleristai ir pentinus.
Pačios išleistuvės buvo labai kuklios. Pradžioje įvyko pamaldos Kauno Įgulos bažnyčioje. Po to, čia pat, prie bažnyčios, išrikiuotai Karo mokyklai, pakėlimo į pirmą karininko laipsnį (tuomet leitenanto) prezidento akto skaitymas ir, užbaigai, iškilmingas parado maršas pro prezidentą tuomet A. Stulginskį, ir Karinę vadovybę — Krašto apsaugos ministerį plk. Žuką, Kariuomenės vadą gen. S. Žukauską ir kitus, ministerius, bei vyresniuosius karius. Grįžus į Karo mokyklos patalpas paskutinį kartą, sustatėm šautuvus į piramides, į savo kariūniškus mundurus įsisegėm žvaigždutes, užsijuosėm karininkų diržus, o artileristai bei kavaleristai užsidėjome ir pentinus, ir paskutinį kartą, rikiuotėje, buvome nuvesti į salę išleistuvių pietums.
Jokios kardų įteikimo ceremonijos nebuvo, kardų tuomet karininkai, išskyrus kavaleristus, neturėjo.
Iškilminguose pietuose dalyvavo prezidentas A. Stulginskis, keli ministeriai ir karinė vadovybė, bei keli vyresnieji Kauno karininkai, bendrai, nedaug, ne taip, kaip vėlesniais laikais. Kalbų buvo nedaug, jos buvo trumpos, mat jautėsi, kad gyvename valstybei sunkius laikus ir pavojus yra čia pat. Pietūs buvo pagerinti, bet gana kuklūs. Po pietų visi svečiai išvyko. Jokio pobūvio — baliaus, nebuvo. Tuojau po pietų gavom šešių dienų atostogų kelionės dokumentus ir paskyrimo įsakymą — raštą jau spalio 24 dieną prisistatyti į savo paskyrimo dalis. Karo mokyklos III-ją laidą baigė viso 82 leitenantai, iš jų šeši artileristai (kurių dar tik du esame gyvi), trys kavaleristai, rodos, penki inžinerijos karininkai (tiksliai neatsimenu), o visi kiti — pėstininkai.
Būčiau labai patenkintas, jei šis mano rašinys patarnautų istorikams, kurie rašys nepriklausomos Lietuvos respublikos kariuomenės istoriją.
