SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA
Šį dokumentinį raštą, pagal plk. Kazio Ališausko projektą, paruošė ramovėnai 1953 m. ir įteikė kongresmano Kersteno komisijai.
(Pabaiga)
IV. SOVIETŲ OKUPACINĖS KARIUOMENĖS PRADINIAI VEIKSMAI LIETUVOJE
Sovietų kariuomenė Lietuvoje iš pirmųjų žingsnių elgėsi kaip žiaurus okupantas. Tą įrodo jos sekantieji, suglaustai paminėti, veiksmai:
1. Sovietai sukoncentravo Lietuvoje neaprėžtą armiją, kurią dislokavo sauvališkais sprendimais, nesitardami su Lietuvos vyriausybe ir visiškai nesilaikydami net ir jų pačių padiktuotų ir pasirašytų “susitarimų”.
2. Iš pirmos dienos Sovietai uždėjo savo diktatūrinę leteną ant Lietuvos karo vadovybės ir tuo pačiu ant visų ginkluotų pajėgų. Sovietų karo attachė Lietuvai, majoras Korotkich, jau nuo birželio 16 d. nuolat buvo kariuomenės štabe (II skyriuje) ir diktavo savo karinės vadovybės valią. Pvz., tuojau pareikalavo nuginkluoti ir likviduoti Lietuvos Šaulių Sąjungą (krašto apsaugos tikslams skirta ginkluotų civilinių organizacija). Mjr. Korotkich net po kelis kartus į dieną reikalavo žinių, kiek šaulių vienetų jau išformuota, kiek surinkta ir kur padėti jų ginklai. Bendrai, maj. Korotkich su diktatorišku brutalumu Lietuvos kariuomenės štabe reiškė savo valią. Sovietų karininkai ėmė terorizuoti Lietuvos karininkus. Pvz., jau trečią dieną po Sovietų kariuomenės įžygiavimo, vakare į kariuomenės štabą buvo iššauktas ir ten rusų karininkų visą naktį tardytas ir kankintas kariuomenės štabo II skyriaus (informacijų) viršininkas gen. št. pulkininkas Dulksnys. Vėliau, liepos 18 d., buvo suimtas su geležiniais pančiais ant rankų ir kojų ir išvežtas į Maskvą, į Butyrkų kalėjimą.
3. Sovietai ne tik diktavo Lietuvos kariuomenės štabui, bet tuojau ėmėsi pertvarkinėti karinę vadovybę, reikalaudami pašalinti iš užimamų vietų esamus ir paskirti jų parinktus žmones. Mjr. Korotkich pareikalavo tuojau atleisti eilę, augštesnius (divizijų, pulko vadų, arba štabo skyrių viršininkų) postus užimančių, karininkų ir į jų vietas paskirti jo parinktus asmenis, kurių dalis jau anksčiau buvo užsiangažavusi priešvalstybinėje veikloje.
4. Iš pirmos dienos Sovietų karinė vadovybė uždėjo savo okupacinę kontrolę ant Lietuvos kariuomenės veiksmų laisvės. Jau birželio 15 d. buvo uždrausta pakilti lėktuvams. Vėliau Lietuvos aviacijos nors vienam lėktuvui pakilus, jį ore saugojo bent keli sovietų lėktuvai. Birželio 16 d. atskrido sovietų lėktuvai su technikiniu ir administraciniu personalu. Jie užėmė visus Lietuvoje esančius aerodromus, uždarė lėktuvų angarus ir pastatė prie jų tankais sustiprintas sargybas. Lietuvos aviacijos personalui uždraudė lankytis.
Tuojau buvo uždraustas bet koks Lietuvos kariuomenės dalinių judėjimas, tikslu radikaliai užkirsti kelią nors ir atskirų vienetų pasipriešinimui, arba jų iš Sovietų izoliacijas pasprukimui.
5. Sovietų karinė vadovybė jau pirmomis dienomis privertė kai kurias Lietuvos kariuomenės dalis išsikelti iš jų nuolatinio stovėjimo kareivinių ir užleisti jas Sovietų kariuomenei. Reikalavimai buvo brutalūs ir turėjo būti įvykdyti labai paskubomis, paliekant net karinį turtą. Iš kareivinių išstumti kariuomenės vienetai su savo turtu kartais turėjo apsistoti net be pastogės.
6. Sovietų kariuomenė, visai neklausdama Lietuvos vyriausybės sutikimo, bet sauvališkai, remdamasi savo jėga, nuo pat pradžių paėmė savo kontrolėn ir ėmė naudoti jai reikalingus įrengimus ir priemones: radiją, telegrafą, telefoną, geležinkelius ir kt. Užėmė visas svarbesniąsias geležinkelių stotis, pagrindinių kelių sankryžas bei didesniuosius tiltus ir pastatė prie jų savo, dažnai tankais sustiprintas, sargybas, kurios labai varžė viešąjį judėjimą.
7. Jau pirmomis okupacijos dienomis Lietuvos - Vokietijos pasienio pereinamuose punktuose Sovietai pastatė savo karinę kontrolę, kuri prižiūrėjo ir diktavo lietuvių pasienio pareigūnų veiklą. Kiek vėliau Sovietų specialus pasienio apsaugos korpas užėmė Lietuvos - Vokietijos sieną ir Baltijos pajūrį, tikslu visiškai izoliuoti Lietuvą nuo Vakarų pasaulio. Bolševikų kariuomenei paėmus į savo rankas pasienio apsaugą, tuojau buvo įrengtos visos Sovietams įprastos pasienio izoliacinės priemonės: siena užtverta nepereinama spygliuotų vielų tvora, kuri buvo saugoma stiprių sargybų su specialiai dresiruotais šunimis; pasienyje nustatytos trys “saugumo zonos”, į kurias galima buvo įžengti arba jose gyventi tik su tam tikrais, Sovietų karinės valdžios duodamais, leidimais. Tomis priemonėmis Sovietų kariuomenė iš pirmųjų dienų Lietuvą atskyrė nuo vakarų pasaulio nepereinama “geležine uždanga”.
8. Sovietų karinės okupacijos geležinė letena Lietuvoje iš karto prispaudė ne tik ginkluotąsias pajėgas, bet ir civilinės valdžios įstaigas. Bolševikai tuojau griebėsi paimti į savo kontrolę vidaus tvarką saugančias ir užsienio reikalus tvarkančias institucijas ir tuo radikaliai paraližuoti savarankų valstybinį gyvenimą. Kaip toji kontrolė žiauraus okupanto metodais buvo vykdoma, parodo, kad ir šie faktai: tvarkos ir saugumo įstaigos buvo apstatytos šarvuočiais (pvz., Saugumo rūmai).
9. Sovietų armijai tik įžengus į Lietuvą, bolševikai tuojau sunaikino buvusią lietuvišką spaudą ir jos vietoje ėmė leisti komunistinę, kurioje bjauriausiai buvo dergiama Lietuvos valstybės santvarka, tautos gerbiami asmenys, valstybės pareigūnai ir t.t. Sovietų kariuomenei įžygiavus, iki to laiko buvusi lietuvių karinė spauda daugiau negalėjo pasirodyti. Jos vietą užėmė specialiai kariuomenei skiriama komunistinė spauda periodikos ar pamfletų formoje, kurioje nuolatinė ir pagrindinė tema buvo kareivių kiršinimas prieš jų vadus ir Sovietų armijos garbinimas. Kadangi ši bolševikinė spauda kareivių tarpe neturėjo nė mažiausio pasisekimo ir savo tikslų pasiekti negalėjo, tai jie ėmė įžūliai reikalauti “apvalyti Lietuvos kariuomenę nuo reakcionierių”.
11. Sovietų karinė vadovybė tuojau pareikalavo perduoti jos valdžion 1939 m. rugsėjo mėn. internuotus lenkų kariuomenės karius. Tai buvo sulaužymas tarptautinių dėsnių, kurie įvyko ne karo veiksmų pasėkoje. Tenka manyti, kad bent dalis tų, į rusų rankas patekusių karių, buvo Katyno skerdynėse nužudyti.
V. LIETUVOS GINKLUOTŲ JĖGŲ LIKIMAS SOVIETAMS OKUPAVUS LIETUVĄ
I. Pertvarkymas į "Liaudies kariuomenę"
Kaip jau buvo minėta, Sovietų armijai tik ką užėmus Lietuvą, buvusios spaudos vietą tuojau užėmė bolševikinė spauda, kuri, pavyzdžio neturinčiu įkyrumu, varė komunistinę propagandą. Radijas taipogi veikė tik tam tikslui. Sovietų propagandai pakinkyti radijas, spauda ir komunistų organizuojami mitingai labai daug pagyrų skyrė Raudonajai armijai. Ją vadino “Liaudies armija — liaudies reikalų gynėja”. Buvo reikalaujama Lietuvos kariuomenę “apvalyti nuo reakcionierių vadų”, perorganizuoti ją Sovietų armijos pavyzdžiu ir padaryti ją “liaudies kariuomene”. Įžygiavusios Sovietų kariuomenės globoje ir priežiūroje negausiai Lietuvos komunistų partijai tą propagandą varant, į Kauną atvyko Maskvos siųstas, Rusijoje komunistiniai išauklėtas, bet lietuvių kilmės, politkomisaras Macijauskas. Jis su savim atsivežė dar du politvadovus. Vienas jų buvo Zakarauskas, kito pavardė nežinoma. Šie du taipogi buvo lietuvių kilmės. Visi trys tarnavo Raudonojoje armijoje ir buvo Sovietų piliečiai. Politkomisaras Macijauskas tuojau buvo Maskvos paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju poltikomisaru, o du su juo atvykę politvadovai buvo jo padėjėjai. Nuo to laiko Lietuvos kariuomenės bolševikinimas buvo legalizuotas. Liko įsteigta politvadovų institucija. Jau liepos mėn. pradžioje Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta “Liaudies kariuomene”.
Liepos 12 d. iš Maskvos į Lietuvą atvyko Kremliaus parinktas ir Lietuvos “Liaudies kariuomenės” vadu paskirtas Sovietų kariuomenės generolas Baltušis-Žemaitis. Jis taipogi buvo lietuvių kilmės, bet Sovietų Sąjungos pilietis. Jau 1919 m. jis (berods, kaip pulko vadas) dalyvavo bolševikų invazijoje Lietuvoje. Kremliaus atsiųsti bolševikiniai vadai, norėdami galimai daugiau išvengti lietuvių karių neapykantos, chameleonų pavyzdžiu pakeitė savo išviršinę išvaizdą — tuojau užsivilko Lietuvos kariuomenės uniformas. Generolui Baltušiui-Žemaičiui užėmus kariuomenės vado postą, Lietuvos kariuomenės subolševikinimas vyko smarkiu tempu. Prie visų vadų buvo skubiai paskirti politkomisarai, arba politvadovai, kurių institucija tiesioginiai priklausė vyriausiam kariuomenės komisarui Macijauskui. Politinius vadovus parinko ir rekomendavo komunistų partija. Kadangi vispusišką karių auklėjimą ir jų elgesio priežiūrą iš vadų paglemžė politiniai vadovai, lietuvių karininkų tiesioginė įtaka į kareivius liko labai suvaržyta. Be to, politvadovai kiekvieną žingsnį sekė ne tik kareivių, bet dar stropiau karininkų. Tuo pat metu įvyko daugybė ir kitų permainų, kurios kariuomenės tautiniai kultūrinio bei dvasinio gyvenimo struktūrą pakeitė bolševikiniu pavyzdžiu. Buvo atleisti visų tikybų karo kapelionai. Iš kariuomenės patalpų pašalinti visi tautiškieji ir religiniai simboliai. Jų vietoje iškabinti bolševikinių vadų paveikslai, komunistiniai šūkiai, įrengti “Lenino kambariai”, “Raudonieji kampeliai” ir t.t. Anksčiau buvusių auklėjimo ir tikybos paskaitų vietą užėmė nepaliaujama, įkyri komunistinė propaganda. Nuolat buvo daromi kareivių mitingai, kuriuose kalbėdavo tiktai politiniai vadovai ir jiems prijaučiantieji (kurių buvo labai maža). Karininkams ir puskarininkiams mitinguose dalyvauti buvo draudžiama.
Nežiūrint politvadovų atkakliausių pastangų, Lietuvos kariuomenė geruoju subolševikinti ir kareivius prieš karininkus sukurstyti nesisekė. Kas buvo pasiekta, tai tik brutalios prievartos keliu. Didesnis ar mažesnis pasipriešinimas bolševikinei santvarkai reiškėsi visose dalyse. Ryškiausias pasipriešinimas komunistams pasireiškė 9 pėst. pulke, Marijampolės įguloje. Dėl to, pulko vadas, gen. štabo pulkininkas Gausas, buvo pašalintas iš pareigų ir paleistas iš kariuomenės, o pulkas izoliuotas ir perkeltas į Švenčionėlių poligoną, prie Sovietų sienos. Tačiau ir čia, būdamas izoliuotas, pulkas nesiliovė priešintis bolševikinei santvarkai. Tuomet politvadovai į pagalbą pasišaukė Sovietų kariuomenės vienetus, kurie atvykę apsupo pulką. Supantieji bolševikų daliniai laikėsi 5-6 km. atstume nuo pulko stovėjimo vietos, vengdami sąlyčio, kad netektų kautis. Tuo laiku “liaudies kariuomenės” vadas gen. Baltušis-Žemaitis ir politkomisaras Macijauskas, surinkę iš visos kariuomenės komunistus bei politvadovus (apie batalioną vyrų) ir pasišaukę į pagalbą sovietų tankus, vyko pulką malšinti . . . Čia atvykę, jie tuojau suėmė 31 pulko karį ir pasodino į kalėjimą. Pulką išformavo, išskirstydami jo sudėtį po kitas kariuomenės dalis. Buvusių to pulko karių vėliau buvo dar daug suimta. Visų suimtųjų likimas nežinomas. Didžiausia šio pulko “kaltė” buvo:
a) priešinosi neteisėtiems rinkimams į “liaudies seimą”;
b) priešinosi Lietuvos prijungimui prie Sovietų Sąjungos;
c) nepripažino Stalino konstitucijos.
Taip terorizuodami Lietuvos kariuomenę ir visuomenę, komunistai rengė rinkimus į “Liaudies seimą”. Į priešrinkiminius mitingus atvesti kareiviai buvo laikomi rikiuotėje, o politvadovai sakydavo kalbas, garbindami Staliną ir Sovietų armiją. Baigdami savo kalbas, perskaitydavo jų surašytas rezoliucijas ir reikalaudavo ploti arba šaukti “ura”. Dažniausia niekas neplodavo ir nešaukdavo. Atsirasdavo drąsuolių, kurie veržėsi prie tribūnos kalbėti, bet jiems niekad nebuvo leista. Kitą naktį tokie būdavo areštuojami ir dingdavo be žinios. Nežiūrint tokios kareivių laikysenos, politvadovų perskaitytos rezoliucijos buvo laikomos “vienbalsiai” priimtos ir garsinamos komunistinėje spaudoje. Kadangi visos tos rezoliucijos buvo parengtos komunistų partijos ir politkomisaro Macijausko, jų turinys buvo maždaug visų vienodas:
“Visi čia susirinkusieji iš Liaudies Seimo reikalauja:
1. Paskelbti Lietuvą Socialistine Sovietų Respublika.
2. Įgyvendinti Stalino konstituciją.
3. Įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.
4. Įgyvendinti Sovietų valdžią Lietuvoje.
Tegyvuoja Sovietų Sąjunga ir jos nenugalima Raudonoji armija! Tegyvuoja viso pasaulio proletariato draugas, mokytojas ir tėvas Stalinas!”.
Liepos 11-12 d. naktį (dvi dienas prieš rinkimus į “Liaudies seimą”) buvo areštuota daug karininkų ir civilinių inteligentų “liaudies priešų”. (Liaudies priešas yra asmuo, kuris nesutinka su komunistine santvarka. Jam neturi būti vietos tarp kitų. Definicija: “Liaudies priešas yra asmuo, išmestas už įstatymo ribų”). Šių areštų tikslas buvo įbauginti rinkėjus, kad nesipriešintų ir dalyvautų rinkimuose. Rinkimai į “Liaudies seimą” įvyko liepos 14 d. Kareiviai į balsavimo vietas buvo vedami rikiuotėje, stiprioje politvadovų priežiūroje. Karininkai ir puskarininkiai tuo laiku prie kareivių buvo neprileidžiami ir turėjo balsuoti atskirai. Ant balsavusiųjų karininkų ir puskarininkių asmens dokumentų buvo dedami štampai “L. S. 40” arba “Balsavo 1940”. Balsuojančius kareivius politvadovai tikrino prie balsavimo urnų pagal sąrašus ir darė pažymėjimus. Dalis kareivių balsavo, kaip buvo reikalauta — dėjo į voką balsavimo lapelį, bet dalis metė į urną tuščią voką. Rinkimus pašiepdami kareiviai tarpusavy kalbėjo: “Balsuot gavom, bet rinkt negavom. Stalinas išrinko”. Išrinktasis “Liaudies seimas”' pirmam posėdžiui susirinko liepos 21 d. Po kelių dienų naujasis seimas padarė Kremliaus padiktuotą ir per komunistų partiją perduotą nutarimą prašyti Stalino “malonės” ir
1. Prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos;
2. Įjungti Lietuvos “Liaudies kariuomenę” į Sovietų armiją. Tam tikslui buvo išrinkta didelė delegacija, kuri vyko į Maskvą ir nuvežė seimo nutarimą. Stalinas, žinoma, tą “malonę” padarė ir delegacijos atvežtą prašymą “patenkino”. To pasėkoje “Liaudies kariuomenei” buvo įsakyta persiformuoti į Sovietų armijos 29-tą teritorinį šaulių korpą.
2. 29-tas Teritorinis šaulių korpas
Rugpjūčio 29 d. iš Maskvos į Kauną atvyko trys Sovietų armijos augštų laipsnių politiniai komisarai: Cariov, Kovalionok ir Prodeus. Jie sakėsi atvykę padėti “Liaudies kariuomenę” perorganizuoti į 29-tąjį korpą, bet tikrumoje jie tuojau liko šio korpo vyriausiais politiniais komisarais ir vaidino svarbų vaidmenį. “Liaudies kariuomenei” buvo įsakyta per du mėnesius persiorganizuoti į 29-tą korpą ir priimti priesaiką. Šis naujas (29-tas) korpas turėjo susidėti iš dviejų divizijų. “Liaudies kariuomenėje” buvo trys divizijos, todėl trečia buvo padalinta tarp abiejų naujai formuojamųjų karpo divizijų. Iš buvusių trijų kavalerijos pulkų buvo suformuotas tik vienas 26-tas kavalerijos pulkas, o iš visos aviacijos liko tik viena eskadrilė. Karo mokykla buvo panaikinta, o jos vietoje Vilniuje įsteigta Sovietų armijos mokykla. Persiformavimas į 29-tą korpą vyko labai chaotiškai.
Rugsėjo 8-10 d. į naujai formuojamąjį korpą atvyko apie 300 Maskvos paskirtų Sovietų armijos politvadovų ir karininkų. Iki to laiko buvę lietuviai politvadovai buvo pašalinti, o jų vietas užėmė atvykusieji rusai. Atsiųstieji rusai karininkai buvo paskirti visų dalių ir dalinių vadų pavaduotojais. Tuo būdu, kiekvienas kuopos dydžio ir augštesnio vieneto vadas turėjo rusą karininką pavaduotoją, kuris tikrumoje buvo jo prižiūrėtojas. Be to, šių pavaduotojų tikslas buvo, lietuviui karininkui mažiausiai kuo nors “nusikaltus”, tuojau užimti jo vietą.
Rugsėjo 10-15 d.d. naujai suformuotas korpas iš iki to laiko buvusių nuolatinio stovėjimo vietų buvo perkeltas į rytinį Lietuvos pakraštį. Korpas buvo perkeltas todėl, kad rusai lietuvių dalimis nepasitikėjo ir nusprendė jas nukelti toliau nuo vakarų sienos, o vakarinėje Lietuvos dalyje palikti tik savo kariuomenės dalis. Kadangi korpas buvo dislokuotas palyginti mažame plote, kuriame stovėjo dar ir iš Sovietų Sąjungos gilumos atkeltos kariuomenės dalys, tai korpo dalims teko susitalpinti visai ne kariniams tikslams skirtose patalpose. Pvz., Vilniuje kai kurios ligoninės buvo paverstos kareivinėmis, arba iš vienuolynų išvaikytos vienuolės, o jų vietoje sugrūstai apgyvendinti lietuvių pulkai.
Naujai suformuotasis korpas pateko į nepakenčiamai blogas sąlygas: blogos patalpos, labai menkas maistas, brutali rusiška drausmė ir be paliovos kalama komunistinė propaganda. Kareivis kasdieną buvo užimtas nuo 4 val. ryto iki 10 val. vakaro. Apranga buvo palikta senoji lietuviška tik pridėti prie jos sovietiniai ženklai. Visos tos svetimos, lietuviams kareiviams nepakenčiamos sąlygos korpo dalyse iššaukė nuolatinį pasyvų pasipriešinimą. Ypač aštrioje formoje reiškėsi pasipriešinimas 615 artilerijos pulke, Vilniuje, Šnipiškių kareivinėse. Daug to pulko karių buvo suimta ir dingo be žinios. Panašios aplinkybės buvo ir kitose korpo dalyse. Kiek neapykanta prieš rusus buvo didelė, tiek lietuvių kareivių ir karininkų tarpusavio santykiai ir pasitikėjimas buvo geri. nuoširdūs. To, aišku, negalėjo pakęsti bolševikinė vadovybė.
Lapkričio 1 d. 29-tas korpas turėjo būti prisaikdintas. Tačiau rusiškoji korpo vadovybė, gerai žinodama korpo karių (lietuvių) priešingus nusistatymus, vengė juos dar daugiau suaktyvinti ir priesaiką tylomis atidėjo. Pagaliau 1941 vasario 23 d. korpo lietuviškoji sudėtis buvo priversta priimti priesaiką. Nors ir tada lietuviai kariai daugumoje bolševikų dar nebuvo palaužti, bet sovietinės prievartos sistema kerpe buvo jau taip stipriai suorganizuota, kad pasipriešinimas buvo neįmanomas. Be to, kiekvienas lietuvis karys jau buvo užtektinai patyręs bolševikinius žiaurumus ir gerai žinojo, kad atsisakymas priimti priesaiką reikštų mirtį. Išvengti priesaikos ignoravimo, bolševikai ją vykdė individualiu būdu. Pirmiausia buvo prisaikdinti karininkai. Prieš išrikiuotą pulką sustojo visi politvadovai, politkomisarai ir pulko vadas. Priesaikos ceremonijai vadovavo pulko komisaras. Prieš pulką buvo iššaukiamas kiekvienas priesaiką priimti turįs karininkas atskirai. Jam buvo įteikiamas priesaikos tekstas, kurį jis turėjo garsiai perskaityti, pasirašyti ir įteikti politkomi-sarui. Po karininkų priesaikos tokia pat tvarka buvo prisaikdinti kareiviai savo daliniuose.
Suformavus korpą, kiekvienoje jo divizijoje buvo įsteigti NKVD “Ypatingieji skyriai”, kurie pulkuose turėjo savo įgaliotinius su padėjėjais. Tie “Ypatingieji skyriai” kareivių ir karininkų tarpe, teroro būdu, užverbavo daug agentų. Kandidatus į agentus parinkdavo politvadovai ir jų pavardes pristatydavo “Ypatingajam skyriui”. Šie skyriaus pareigūnai išsišaukdavo parinktąjį kandidatą ir, pradžioje geruoju, siūlydavo jiem “pagelbėti išaiškinti kontrrevoliuciją”, kitaip sakant — šnipinėti NKVD naudai. Kandidatui geruoju nesutikus, būdavo grasinama jį bausti kaip “liaudies priešą”. Nepavykus ir tuo kandidatą įbauginti, jis būdavo paleidžiamas neužverbuotas, tačiau tuojau po to toks kandidatas būdavo suimamas ir dingdavo be pėdsakų. Jei užverbuotas asmuo nieko nepranešdavo arba tiekdavo klaidingas žinias, jis taipogi būdavo areštuojamas ir išgabenamas nežinia kur. NKVD suorganizuotas šnipinėjimo tinklas karininkus ir kareivius sekė kiekviename jų žingsnyje, dėl ko jie savo kalbose ir veiksmuose turėjo būti begalo atsargūs. Mažiausia kritika, išreikšta apie Staliną ar Sovietų santvarką, buvo laikoma dideliu nusikaltimu ir griežčiausiai persekiojama.
Suėmimų 29-tame korpe buvo labai daug. Vien 1940-41 m. žiemą buvo suimta virš 2000 korpo karių. NKVD “Ypatingieji skyriai” suėmimus vykdė naktimis. Karininkus areštuodavo kareiviams nematant. Areštuojami karininkai iš kareivinių būdavo iššaukiami, neva tarnybos reikalais, į nuošalią vietą, apsupami NKVD pareigūnų, jėga grūdami į mašinas ir išvežami. Apie suimtuosius neduodavo žinių net pulko vadui. Kas mėgindavo apie suimtąjį teirautis, buvo laikomas “liaudies priešu”. Dauguma suimtųjų būdavo išvežami į Sovietų Sąjungos gilumą, bet dalis būdavo sušaudoma ir vietoje. Žudymai būdavo vykdomi slapta.
3. 29-to Teritorinio šaulių korpo likimas
1941 m. gegužės mėn. abi 29-to korpo divizijos išvyko į poligoną lauko pratimams. 179-ji divizija iš- yko į Pabradės poligoną (50 km. į šiaurę nuo Vilniaus), o 184-ji diviziia i Varėnos poligoną (70 km.. Į pietus nuo Vilniaus). Tuose poligonuose stovyklavo ir kitos, iš Sovietų gilumos atvykusios kariuomenės dalys. Birželio pirmomis dienomis abi korpo divizijos gavo rusų karininkų, o to pat mėnesio 8-12 d.d. ir apie 4,-5,000 kareivių papildymą. Dauguma atsiųstųjų kareivių buvo mongolai, maža dalis — rusai. Nuo to laiko jau apie pusė korpo karininkų ir kareivių buvo ne lietuviai. Buvo laukiama daugiau rusiškų papildymų. Tuo pat metu politvadovai ir rusai karininkai labai slaptai sudarinėjo “nepatikimų” karininkų ir kareivių sąrašus. Čia pat į korpą atvyko augštesnių laipsnių rusai karininkai, kurie perėmė iš lietuvių divizijų ir pulkų vadų vietas. Jie tuojau įsakė mažesniųjų vienetų — batalionų, kuopų, baterijų ir t.t. — vadovavimą perduoti rusams karininkams. Buvusiems divizijų ir pulkų vadams (lietuviams) buvo įsakyta išvykti į Sovietų Rusiją, į specialius kursus, rusišku terminu tariant, “na pere-podgotovku”. Pirmiausia jie visi buvo nusiųsti į Rygą, kur gavo nurodymus, kas į kur turi vykti. Iš Rygos grįžo į Vilnių, o iš čia dauguma jų turėjo vykti į Maskvą. Du buvę pulkų vadai — gen. št. pulkininkas Breimelis ir pulkininkas Rajeckas — tik grįžus jiems iš Rygos, Vilniuje buvo NKVD areštuoti.
Birželio 14 d. abiejuose poligonuose (beveik tuo pačiu laiku) didesnei pusei 29-me korpe dar užsilikusių lietuvių karininkų buvo įsakyta susirinkti lauko pratimams. Įtarimui išvengti buvo įsakyta pasiimti visas lauko pratimams reikalingas priemones: žemėlapius, lauko knygutes ir t.t. Susirinkusieji karininkai buvo susodinti į mašinas ir išvežti už stovyklos ribų toliau į laukus. Čia juos, dar sunkvežimiuose sėdinčius, apsupo stiprūs NKVD kareivių būriai. Apsuptuosius brutaliai nuginklavo, nudraskė karinius ženklus, atėmė žemėlapius ir kai kuriuos asmeninius daiktus, surišo rankas ir sugrūdo į sunkvežimius. Tokiu žiauriu būdu suimtuosius, stiprioje NKVD apsaugoje, nuvežė į geležinkelio stotį ir, uždarę į prekinius vagonus, tuojau, nežinia kur, išvežė. Tą dieną iš 29 to korpo (abiejų poligonų) buvo išvežta apie 300 lietuvių karininkų. Apie išvežtųjų likimą daugiau jokių žinių negauta. Tenka manyti, kad kai kuriuos ištiko tas pat likimas, kaip lenkų karininkus Katyne. Birželio 14-15 d.d. visoje Lietuvoje vyko plataus masto civilinių asmenų ir atsargos karininkų suėmimai. Buvo suimta ir deportuota apie 35-40,000 asmenų. Komunistų spauda paskelbė, kad tomis dienomis buvo “apvalytas kraštas nuo liaudies priešų”. Vėliau paaiškėjo, kad ir su korpo kareiviais bolševikai buvo suplanavę pasielgti taip, kaip pasielgė su karininkais, bet staigus vokiečių -bolševikų karas tuos planus sutrukdė.
Birželio 22 d., 3 val. ryto vokiečių kariuomenė peržengė Sovietų sieną. Sovietų kariuomenės vadų tarpe kilo panika. 29-to korpo lietuviai kariai spontaniškai sukilo. Varėnos poligone sukilimas įvyko jau birželio 22 d. vakarą. Rusai bėgo, lietuviai spietėsi į didesnius vienetus apie savo vadus. Ypač aršus ginkluotas pasipriešinimas bolševikams įvyko Vilniuje. Sukilo 19-to korpo kareivinėms saugoti palikti sargybų būriai. Prie jų prisidėjo studentai ir darbininkai. Birželio 23 d. Vilniaus mieste jau nebuvo bolševikų. Vokiečių kariuomenė įžygiavo į Vilnių birželio 24 d. anksti rytą ir rado miestą laisvą nuo priešų. Pabradės poligone lietuvių karių sukilimas įvyko 24 d. Sukilusiems kariams dalinai pavyko atsipalaidoti nuo juos terorizavusių bolševikų ir išsivaduoti nuo priverstino pasitraukimo i Sovietų Sąjungos gilumą. Atsipalaidavo apie 5 ,000 kareivių ir labai maža karininkų.
Pagal surinktus duomenis, bolševikai Lietuvoje išžudė arba į Sov. Sąjungos gilumą deportavo apie 5-600 karininkų ir apie 5-6,000 kareivių, kas sudaro netoli trečdalio Lietuvos taikos metu aktyvioje tarnyboje laikytos kariuomenės.
