SAVANORIAI
JADVYGA GRAŽULIENĖ
Juozo tėvas Juozas buvo stambus ūkininkas, kaip sako, šimtamargis, nors iš tikrųjų tų margų buvo daug daugiau. Trobos, nors medinės, bet visos gražiai prižiūrėtos, sutvarkytos. Didelis vaisių sodas su įvairiausiais vaismedžiais ir uogų krūmais. O aplink gyvenamąjį namą darželis. Kaip pati šeimininkė, taip ir jos dvi dukterys labai mėgo gėles ir čia jos prisodindavo iš ankstyvo pavasario įvairiausių rūšių gėlių. Kai visos tos gėlės pražydėdavo, jų kvapas sklido toli, svaigindamas ir viliodamas jaunikius į šimtamargio seklyčią prie jo gražių, bet išdidžių, dukterų. Ištisą dieną sunkiai dirbęs jaunimas, saulei nusileidus, pasišvarindavo, pasipuošdavo, ypač subatvakariais ir susirinkdavo į lietuviškais audiniais išdabintą seklyčią, kur dainuodami dainas, grodami armonika, ar kanklėmis, pasišokdavo, pajuokaudavo ir kupini svajonių, bei meilės ilgesio išsiskirstydavo į savo namus. Labai greitai vyresnioji Juozo duktė Aliutė ištekėjo už dar stambesnio ūkininko, irgi Juozo, kuris visoj apylinkėj garsėjo savo mūriniais trobesiais ir veisliniais gyvuliais, o ypač savo nušertais obuoliuotasi eržilais. Būdavo, kai žiemą pravažiuos per kaimą rogėsna pakinkytais širmiais su žvangučiais prie brizgilų ir kaip jie sužvengs, tai kaimo seklyčių langai atsidarydavo ir skaistaveidės dukros žvelgdavo į tolį, laukdamos jaunikių, arba motulės išeidavo ant gonkelių ir mojuodavo marga prijuoste.
Sūnų, Juozas turėjo keturius. Visus leido į mokslą. Nors namuose darbo jėga buvo labai reikalinga, bet tėvas suprasdamas tamsaus žmogaus skurdą, nedėjo į banką stambias pinigų sumas, o samdė darbininkus, kaip nuolatiniams, taip ir sezoniniams ūkio darbams. Gyvulių buvo daug, todėl ir samdinių reikėjo daug ir įvairiems darbams: kaip bernų, mergų, skerdžiaus ir piemenėlio. Vasarą, kai sūnūs iš miesto mokyklų grįždavo pas tėvą pavasaroti ir padirbėti kartu su samdiniais, tai ne tik šio kaimo, bet ir iš tolimesnių apylinkių, sekmadieniais, jaunimas ir senimas rinkdavosi į Juozo sodybą pasikalbėti, atseit, j ieškoti apšvietos apie Lietuvos ateitį. Vyriausias sūnus Juozas jau buvo septintoj gimnazijos klasėj, giliai susipratęs, iš širdies pamilęs Lietuvą. Jaunuolis įtikinėjo visus apylinkės gyventojus, kad reikia ruoštis, taupyti pinigus ir medžiagines gėrybes, kad prabėgus per kaimą krivūlei, visi kas gyvas, lig vienam atiduotų savo duoklę naujai kuriamai Lietuvos kariuomenei — savanoriams. Ir tikrai, po kiek laiko, Juozas palikęs nebaigtą gimnaziją, parskubėjo į tėviškę, paleido krivulę per kaimą ir pats, pasikinkęs į ilgavežimį porą geriausių tėvo arklių, išvažiavo rinkti duoklės nuo vieno ūkininko pas kitą. Duoklę atidavė artimiausioje geležinkelio stotyje su kupinu vežimu, arkliais ir pats savimi, pasilikdamas sau motinos ir seserų numegztas pirštines, kojines, šaliką ir šiek tiek tėvo sutaupytų pinigų. Geroji lietuvio aukso širdis su tuo pačiu duosnumu atsiliepė įvairiose Lietuvos vietose ne tik medžiaginiai, bet ir savo sūnumis. Skubėjo lietuviai jaunuoliai kas pėsčias, kas raitas ir kas važiuotas į surinkimo punktus, o seniai nuleidę galvas gilia tylos malda laimino juos.
Gandų gandai, ar tikros žinios sklido, kad lietuviai kovėsi su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Užmuštų tiek, sužeistų tiek ir be žinios dingusių tiek. Verkia tėvas, motina, sesers ir broliai. Iš Juozo jokios žinios. Tik, štai, vieną rytą atėjo pranešimas su Raudono Kryžiaus ženklu, kad Juozas guli sužeistas ligoninėj. Nieko nelaukę tėvukai paskubėjo į ligoninę pas sužeistą sūnų. Kulka pečiuose, bet, ačiui Dievui sužeistas nepavojingai. Motina ir šypsos ir verkia. — Nepriklausomos Lietuvos auka — prabyla tėvas motiną ramindamas. Sūnus negalėdamas judėti, sako tėvui. — Tėveli, pakišk ranką po pagalve, ten rasi atpildą, kurį parodyk mamai ir duok man pasigėrėti: — Medalis: Pirmas Nepriklausomos Lietuvos Karys Savanoris.
Gaila, to savanorio medalio aš čia neturiu. Bet jį mačiau, rankose turėjau ir nuolat darydama namų švarą Lietuvoj, savo bute, jį paliesdavau su giliausia pagarba ir tylos malda už visus žuvusius, sužeistus ar dingusius Lietuvos karius pirmūnus, kurie kentėjo ir žuvo už mus, kad mes galėtume būti lietuviais.
