Tremties Trimitas
Mišrios šeimos ir lietuviškas jaunimas
Š. VLADAS IŠGANAITIS, LŠST Jaunimo Vadovas
II pasaulinio karo raida atskyrė dalį mūsų tautos nuo jos kamieno ir išblaškė po platų pasaulį. Vieni pateko į Sibiro Golgotą, kiti pasiekė laisvuosius Vakarus, kur pradėjo savitą gyvenimą. Apie paskutiniuosius, o ypač apie jų priaugantį jaunimą tenka kalbėti ir peržvelgti problemas, j ieškant atsakymo kas darytina, kad savu noru netaptumėme nudžiūvusiąja lietuviško medžio šaka. Noriu užsiminti apie vieną iš svarbesniųjų nutautėjimo versmių ir byloti į mūsų jaunimą.
Gyvename laisvame Amerikos krašte, kur galime kalbėti savo gimtąja kalba, turėti savo mokyklas, savo spaudą, savo organizacijas, kultivuoti savo papročius, melstis lietuviškai ir t.t. Tačiau ir tose laisvose gyvenimo sąlygose susiduriame su klastingu lietuvių priešu — nutautėjimu, kuris ypač pavojingai ir pragaištingai veikia į mūsų jaunimą. Jis jau ne vieną jaunuolį yra mūsų tautai pražudęs. Daugiausiai jaunimas nuslysta nuo lietuviško kelio sukurdamas mišrias šeimas. Dažnai mišrioje šeimoje tautybės klausimas paliauna egzistavęs ir derinamasi prie daugumos sąlygų. Taigi, uždedamas varžtas ne vien tik laisvoms jaunystės dienoms, bet ir savo tautybės puoselėjimui. Todėl, šaulių jaunimas, į kurį tiesioginei apeliuoju, turėtų gerai pagalvoti apie šį reikalą ir kurti tik grynai lietuviškas šeimas. Mano manymu grynai lietuviškos šeimos ne tik padėtų stiprinti ir išlaikyti lietuvybę svetur, bet ir tai pat būtų daug pastovesnės. Meilės ir sentimento ryšiai ne visada būna gyvenime pastovūs. Tačiau, kai šeimą dar riša bendri tautos papročiai, tradicijos, vargai ir džiaugsmai, ji turi daugiau pastovumo.
Jaunieji šauliai, kaip lietuvybės saugotojai ir tautos sargai, ne tik patys turi vengti mišrių šeimų sudarymo, bet ir galimai veikti į savo draugus, kad pastarieji nenukeliautų svetimais šunkeliais. Jaunieji šauliai turi bendrauti su lietuvišku jaunimu ir raginti jį nepamiršti gimtosios kalbos, kuri yra stipriausias tautiškumo ir vienybės ryšis. Ypač jaunosios šaulės čia gali daug atsiekti, nes nuo jų priklauso ateinančios lietuvių kartos tautinis sąmoningumas. Jos, būdamos susipratusios lietuvės ir sekdamos pavyzdžiais anų, sunkiais Lietuvos laikais ištikimų tautai motinų, gali perduoti savo vaikams tėvynės meilės ugnį ir išauginti nepailstančius kovotojus dėl jos laisvės. Turime išgarsėjusių didvyrių moterų, kurios atliko didelius darbus Lietuvai. Tačiau mums vėl reikia Birutės, Gražinos, Žemaitės, mums vėl reikia Vargo mokyklos mokytojos ir kario bei partizano gimdytojos, kad Lietuva nusikratytų jungo ir grįžtų į laisvą gyvenimą. Jaunosios šaulės turėtų būti pavyzdžiu visoms lietuvaitėms ir kurti tik lietuviškas šeimas bei jas auklėti lietuviškoje dvasioje.
Šaulys dr. inž. Jonas Šimoliūnas LŠST, Lietuvių Profesorių Dr-jos Amerikoje ir Pasaulio Lietuvių Inžinierių ir Architektų S-gos garbės narys. Buv. susisiekimo ministeris, ilgametis Vytauto Didžiojo U-to profesorius, septynių mokslinių knygų autorius ir visuomenininkas. Dabar aktyviai dalyvauja Amerikos lietuvių veikloje ir ruošia savo atsiminimus.
KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAI
Toronto KLB apylinkė, kūrėjų-savanorių skyrius ir Pūtvio šaulių kuopa 1962 m. lapkričio 25 d. paminėjo Lietuvos kariuomenės atsikūrimo 44-jų metų sukaktį.
Minėjimą atidarė Pūtvio š. kuopos pirmininkas š. inž. J. Preikšaitis, invokaciją atliko kun. B. Pocevičius, paskaitą skaitė J. Jankaitis.
Programoje dalyvavo “Varpo” vyrų choras, diriguojamas muz. St. Gailevičiaus, sol. L. šukytė ir deki. Stepas Ramanauskas. Chorui akom-ponavo muz. D. Skrinskaitė.
—O—
DLK Kęstučio šaulių kuopa suruošė kariuomenės atkūrimo minėjimą tą pačią dieną Kenosha, Wis. Kalbėjo agr. Ant. šantaras. Programoje pasirodė liet. tautinių šokių grupė “Bijūnas”, vadovaujama š. St. Milašiaus. St. Petrušaitienė ir Ida Tamu-lėnienė padainavo duetų, o mokyklinio amžiaus vaikučiai padeklamavo ir paskambino pijanu.
LŠST CV II vicepirm. š. VI. Skir-muntas buvo prauošęs įdomią, Lietuvos kariuomenę liečiančių spaudinių parodą. Apart knygų ir žurnalą j°ie buvo išstatytas specialus dabartinės JAV lietuvių periodinės spaudos straipsnių rinkinys nuo maždaug 1950 metų apie mūsų buvusią kariuomenę. Tai gana gausus medžiagos telkinys, gražiai su klijuotas į albumus. Jame yra visko, šilto ir šalto, juodo ir balto, taip, kaip mūsų spauda apie tai rašė. Parodoje matėsi nemažai medžiagos ir apie LŠS ir LŠST veiklą, bei jos įvairius įvertinimus.
—O—
Kan. Mykolas Vaitkus, poetas, rašytojas ir visuomenininkas, Maironio metų proga, apdovanotas LŠST šaulių žvaigdės ordiniu.
—O—
Lietuvos Laisvės Kovų paminklo skolų išlyginimo vajus praėjo sėkmingai. Buvusioji skola apmokėta vajuje surinktais pinigais, šauliai išplatino 285 bilietus ir surinko 283. 25 dol. Detroito, Brocktono, Montre-alio, Čikagos šaulių padalinių valdybos skubiai ir tvarkingai atsiskaitė. Daugiausiai bilietų išplatino pats C V kas. š. Žilėnas, VD Čikagos kuopa — 60, I LK St. Butkaus Detroito šaulių kuopa — 40 ir t.t. Vajuje dalyvavo taip pat savanoriai-kūrė-jai, birutietės ir ramovėnai. Bendrus ir galutinus vajaus rezultatus turi paminklo statymo komitetas.
KAZYS BRADŪNAS
KALTĖ
Mano broliai Sibire kerta medžius,
Mano broliai taigoje stato kryžius
Ir sesuo nespėja ravėti
Žolę nuo kapo tėvų.
Giedant vaikams bažnyčioje
Svetimąja kalba,
Sunkiai verkiu— nevertas
Mirti prie gimtojo ežero,
Kad bangų mėnesiena ribuotų
Mano akių stikle.
Redaguoja — S. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wise.
VISKĄ PAŠVĘSKIME LIETUVAI
Kunigunda Kodatienė, LŠST Moterų Vadovė
LŠST Pirmininko pakviesta Moterų Šaulių vadovės pareigoms, nors ir labai persikrovusi darbais, sutikau jas pasiimti, pasitikėdama jūsų, Sesės, giliu tėvynės pareigos supratimu ir geriausiais šauliškais norais. Stengsiuosi kiek sąlygos leis jūsų visų neapvilti.
Niekas nežino, kaip ilgai mums teks svetimuose kraštuose gyventi, todėl svarbu, kad savo gyvenimą šauliškais principais remdamos, niekad nenustotume savo tėvynės laisvės vilties. Svarbu, kad mūsų širdyse ir visuose darbuose meilė savo kraštui ir savo žmonėms taip šviesiai liepsnotų, kad pajėgtume ir kitus ta meile uždegti.
Moteris buvo visuomet ištikima savo kraštui ir jautri jo nelaimėms. Jei, anais spaudos draudimo laikais, motina prie ratelio mokė vaikus skaityti lietuviškai, tai dabar gyvendamos laisvėje ar galime suabejoti lietuviškumo svarbumu? Visos mūsų pastangos tebūna nukreiptos į svarbiausius lietuviškus reikalus: į vaikus ir priaugantį jaunimą, į savo kalbos, savo rašto, savo papročių bei tradicijų išlaikymą. Lietuviška kultūra tebūna mūsų gyvenimo gaivintoja, o visas lietuviškas ir šauliškas darbas kiekvienos sesės miela pareiga. Plačiau atverkime duris lietuviškai spaudai, menui, muzikai, taip kad mūsų pastogė — gyvenami namai virstų lietuviškais židiniais, o mes pačios kaitrios tų židinių liepsnelės.
Kūrybinga šaulės moters siela ir jautri saviems reikalams širdis tepagyvina ir brolių šaulių veiklą, teįneša moteriškos šilimos, nes tik kartu ranka rankon dirbdamos, mes kaip moterys pajėgsime ir daugiau savo tėvynei pasitarnauti.
Kartu malonu pranešti, kad nuo pavasario KARYJE ir vėl susilauksime “Šaulė Tremtyje” skyrelio, kuriame galėsime dalintis šauliško darbo mintimis. Mielai sutiko padėti šį skyrelį redaguoti sesė šaulė Emilija Petrauskaitė. Jau dabar prašau rašyti ir siųsti straipsnelius, savo veiklos žinias ir nuotraukas.
Šaulių duoklė atsikuriančiai Lietuvai
Nepriklausomybės kovų įkarštyje, šalia savanorių kariuomenės, pasirodė būriai ginkluotų vyrų, kurie savaimingai susibūrę, savaimingai kovojo su Lietuvos priešais. Tai buvo nepriklausomybės kovų partizanai, nuo 1919 metų pavadinti šauliais, nes tada tie atskiri partizanai ar jų būriai buvo pradėta apjungti į vieną vienetą, kurio priekyje atsistojo Vladas Putvinskis, kūręs jo ideologiją ir planavęs organizaciją. Partizanai išaugo į didelę Lietuvos mastu organizaciją — Lietuvos Šaulių Sąjungą, kuri lavino savo narius karo moksle ir skatino į kultūrinį bei švietimosi darbą.
Šauliai atidavė prideramą duoklę, Lietuvai beatsikuriant, dalyvaudami kovose, vidaus tvarkos palaikyme ir kultūros bei gerovės kėlime. Tačiau tas jų vaidmuo kovose dėl krašto laisvės buvo pagrįstas daugelio brolių šaulių krauju ir gyvybe. Štai dalis, kurie atidavė augščiausią duoklę tėvynei: Stasys Kelpšas-Klupšas, Aleksas Ružinskas, Juozas Skrodenis, Benediktas Milkintas, Jonas Jankus, Rokas Urbonas, Petras Račas — žuvę kovose su bermontininkais; Vincas Dovydaitis, pirmasis žuvęs šaulių būrio vadas, Merkinės klebonas kun. Juozas Bakšys, mokyt. Bloznelis, Petras Tomkevičius, Antanas Žarskis, Antanas Miškeliūnas, Jonas Budrevičius, Petras Liktaras — žuvę kovose su lenkais; Algirdas Jesaitis, Flioras Lukšys, Jonas Plekštys, Antanas Ubavičius — žuvę vaduojant Klaipėdą.
Lietuvos žemelė priglaudė daug garbingai žuvusių brolių šaulių mūsų jaunai valstybei atsikuriant. Jų dvasia stiprino gyvuosius skatindama į kovą, į darbą dėl savo laisvos tėvynės gerovės.
Brocktono Martyno Jankaus š. kuopa, drauge su Brocktono ateiti ninkais, talkinami ir kitų organizacijų, 1962 m. gruodžio mėn. 16 d. paminėjo Maironį. Paskaitą apie Maironį skaitė kan. Mykolas Vaitkus, buvęs jo mokinys ir draugas. Programoje dalyvavo Bostono mišrus choras, vadovaujamas komp. Juliaus Gaidelio. Programą pravedė buv. kuopos pirm. š. inž. J. Stašaitis. Žymiausį šios iškilmės dalyvį, kan. Mykolą Vaitkų, Maironio biografą ir jo testamento vykdytoją, jo 80 metų sukakčiai artėjant, LŠST vadovybė už jo darbą Lietuvai ir Šaulių Sąjungai, apdovanojo svarbiausiu LŠST garbės žymeniu-Šaulių žvaigžde, žvaigšdę prisegė LŠST garbės narys ir kuopos pirmininkas š. A. Mantautas.
Š. Vl. Išganaitis pasitraukė iš Lš ST CV ir Jaunimo Vadovo pareigų, pasilikdamas tik LŠST ŽO Taryboje. Į jo vietą pakviestas pirmasis kandidatas š. Br. Keturakis.
š. Stasys Malinauskas perdavė I-jo LK Stasio Butkaus šaulių kuopos Detroite pirmininko pareigas š. Juozui Kiaulėnui. Detroito šaulių kuopa, vadovaujama š. Stasio Malinausko, pasireiškė kaip viena iš pavyzdingųjų šaulių padalinių, š. St. Malinauskas pasitraukė verčiamas kitų įsipareigojimų, tačiau pasižadėjo likti aktyviu šauliu.
šaulių gegužinė Plieniškiuose 1936 m. gegužės 23 d. I rinktinės, 6-tas šakių šaulių būrys svečiuojasi pas 21-ą būrį.
(Iš K. Vaivado albumo)
Latvių karių šalpos organizacija
"DAUGAVAS VANAGI"
Latvių karių šalpos organizacija buvo įsteigta karo belaisvių stovykloje Nr. 2227 Cedelghem — Belgijoje 1945 m. gruodžio mėn. 28 d. Steigėjai ir pirmieji tos organizacijos nariai buvo latvių legiono ir latvių pulko kariai, kovoję prieš bolševikus vokiečių Wehrmachto sudėtyje Antrojo Pasaulinio karo metu.
Iš bendro 2 milijonų Latvijos gyventojų skaičiaus, pagal “Fuehrerio įsakymą.”, apie 140,000 latvijos vyrų buvo pašaukti į Latvių Legioną ir į įvairius vokiečių kariuomenės dalinius karo tarnybai. Tie latvių kariai, kurie liko gyvi po didžiųjų kautynių Kurše ir Pomeranijoje, išvengė bolševikų nelaisvės, bet pateko į anglų nelaisvę. Su mažomis išimtimis jie buvo visi perkelti į minėtą Cedelghem karo belaisvių stovyklą Belgijoje. To Flandrijos kaimo ribose buvo įsteigta apie 30 karo belaisvių stovyklų. Vienoje iš jų, būtent stovykloje Nr. 2227 buvo laikoma 12,000 buvusių latvių karių, kurie ten nešė sunkią kario belaisvio dalią, kamuojami bado, šalčio ir nežinios. Visi jie buvo surinkti iš įvairių karo frontų, išgyvenę visus karo sunkumus ir dar gyvi susilaukę Vokietijos kapituliacijos. Tačiau jie prarado savo artimuosius ir gimtinę. Nusivylimas, karti tikrovė, nepasitikėjimas ir neviltis, buvo jų tuometiniai būdingiausieji savijautos pasireiškimai.
9 mėnesių bėgyje 86 legionieriai baigė gyvenimo kovą, nugalėti šalčio, bado ir ligų.
Esant tokiai būklei, buvo pradėta jieškoti galimybių surasti reikiamą pagelbą. Atskirtoje spygliuotų vielų užtvara nuo pasaulio, monotoniškogyvenimo stovykloje kildavo mintys dėl atatinkamo susiorganizavimo, kad užkirtus kelią moralinių jėgų žlugimui, kad apgynus savo teises ir kad pasiekus vienybės savo tarpe. Nutarimas steigti tokią organizaciją buvo įvykdytas ir nustatyti jos tikslai:
1. Sujungimas visų buvusių Latvijos karių vienon organizacijon,
2. Pagelba karo invalidams ir jų šeimoms.
3. Aktyvus prisidėjimas prie atstatymo latvių tautos ateities darbo..
1946 m. pavasarį latvių karo belaisviai iš stovyklos Belgijoje buvo perkelti į Vokietiją kartu su jų organizacija ‘‘DAUGAVAS VANAGI”. Nuo 1955 m. kovo mėn. 29 d. toji organizacija veikia 14 valstybių su 156 skyriais. Viso priskaitoma apie 8,000 narių. Organizacijos centras randasi Muenster Westfalen, Vak. Vokietijoje. Pirmininku nuo pat organizacijos įsteigimo, iki šiai dienai, yra atsargos pulkininkas Vilis Janums.
Toji organizacija Vak. Vokietijoje dabar šelpia 1176 karo invalidus, 371 karo našlę, našlaičius, karių tėvus, 232 sergančius TBC ir 364 senelius, peržengusius 65 metų amžių.
Ji turi dokumentų archyvą apie visus pašauktus latvių karius, dalyvavusius šiame kare ir kartoteką 15, 000 žuvusių ar be žinios dingusių karių. Remiantis turimais statistiniais daviniais, priskaitoma, kad šio karo metu žuvo, arba dingo be žinios, apie 60,000 latvių karių. Tai reiškia, kad pagal veikiančius vokiečių įstatymus apie 60,000 asmenų turėtų gauti karo pasekmių pašalpą. Vak. Vokietijoje randasi tik 1060 šelpiamųjų. Kiti visi, kuriems tokia šalpa priklausytų dėl žuvusių, arba dingusių be žinios jų artimųjų, gyvena pavergtoje Latvijoje, arba yra ištremti į Sibirą.
Iš turimų dokumentų, vien tik per 1960 metus, 2,600 atvejais buvo suteikta reikalingų davinių šalpos gavimo reikalu Vokietijos Raudonajam Kryžiui Berlyne, Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui Ženevoje ir atskiroms šalpos įstaigoms Vak. Vokietijoje.
Beveik visas darbas organizacijoje atliekamas savanoriškai įsipareigojusių.
Dabartiniai organizacijos uždaviniai yra sutelkti visus latvių kilmės žmones, gyvenančius tremtyje, stiprint jų tautinį susipratimą ir išlaikyti jų tarpe laisvės troškimą.
Latvių, išsiblaškiusių visame laisvajame pasaulyje, tarpe yra pravedamos aukų rinkliavos. Nariai yra apsidėję narių mokesčiais. Vak. Vokietijoje nario mokestis 1, — DM į mėnesį. Iš tų surinktų pinigų yra šelpiami varge atsidūrę jų tautiečiai. Dėka tų aukų buvo galima nupirkti latvių kariams invalidams namus Freiburge Breisgau Vak. Vokietijoje. Už tuos namus buvo sumokėta apie DM 120,000, — Esant reikalui tuose namuose gali apsigyventi apie 40 invalidų. Dabar juose gyvena apie 20 asmenų.
“DAUGAVAS VANAGI” organizacija skaito savo šventa pareiga, pagal galimybes, kuo nors pagelbėti savo tautiečiams pavergtoje tėvynėje, ištremtiems į Sibirą ir visomis priemonėmis remti pastangas dėl Latvijos nepriklausomybės atgavimo.
Dėl savo nepalaužiamo prieškomunistinio nusistatymo organizacija tiki, kad su jos pagalba yra galimybių duoti laisvojo pasaulio tautoms tikrą supratimą apie komunistinį pavojų ir kaip prieš jį kovoti.
I. Apyrubls
