Kronika, spauda, komentarai
SOVIETINĖS VERGIJOS AUKA
Iš anapus “Geležinės Uždangos” gauta žinia, jog 1956 m. vasaros metu, Sibire, Džakasgano vergų darbo stovykloje, bolševikų buvo nužudytas Lietuvos kariuomenės ats. adm. karininkas Vytautas Petrėnas.
Vytautas Petrėnas
Minėtoje vergų stovykloje buvo daug ukrainiečių ir pabaltiečių. Ten pat buvusi ir moterų vergių stovykla. Kiek iš labai atsargaus (keliais atvejais siųsto) pranešimo spręstina, V. Petrėnas žuvo tokiose aplinkybėse: stovyklos administracija, besiekdama premijos, stengėsi išpildyti planą (kasė gelžkeliui pylimą) anksčiau, vertė dirbti apie 18-20 val. per dieną; draugėn suleido kriminalistus “urkas” ir dar pablogino maistą. Politiniai kaliniai sunkiai bepakeldami pasunkėjusias darbo, o kartu ir gyvenimo, sąlygas, pasikliaudami neva sušvelnėjusiu, po “žmonijos vado” ir jo “dešiniosios rankos” (Berijos) mirties, režimu, pareikalavę atskirti “urkas”, pagerinti maistą ir gražinti “normalų” — 10 val. darbo laiką. Administracija pageidavimų nepaisė. Vergai, kartą, atsisakė išeiti darban ir pasiruošė gintis. Po kurio laiko, būklę “išuos-čiusi”, administracija iškvietusi iš artimiausios įgulos karinį dalinį, kuris atvyko su keliais tankais. Dalinio vadas veikdamas drauge su stovyklos komendantu, įsakė vergams išsirikiuoti nurodytoje vietoje ir tam tikroj tvarkoj. Išsirikiavo vyrai ir atskira grupe moterys. Iš išsirikiavusiųjų tarpo, Vyt. Petrėnas, kaip geriausiai mokėjęs rusų kalbą ir iki tol su administracija dažnai visų vardu kalbėjęs, dar su dviem kitais (latviu ir ukrainiečiu) vergais, ėjęs prie karininkų aiškinti reikalą. Tuo metu iš tanko paleistos ugnies pakirstas krito kelių kulkų pervertas. Po to vergai dar labiau įnirtę, ypač moterys. Jos pikčiau ir griežčiau triukšmavę. Nemaža kitų buvę nušauta, dar daugiau sužeista, bet išlikusieji nebuvę dar kitaip kaip už tai nubausti, o sąlygos dalinai pagerintos.
Vytautas Petrėnas kilimo buvo biržietis (vabalninkėnas). Buvo gimęs 1895 m. rugsėjo 10 d. Mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje ir Ukmergės miesto mokykloje, kur vėliau tarnavo vietos mokesčių inspekcijoje. Vėliau tarnavo Kauno apygardos teisme, su kuriuo evakuavosi Rusijon, jau eidamas teismo sekretoriaus pareigas. Karo metu buvo pašauktas kariuomenėn, tarnavo 10-toje Kaukazo automobilių kuopoje karo valdininku. Po karo grįžęs tėvynėn tarnavo auto batalione, vėliau artilerijoj. At-sargon išėjo 1925 metų pabaigoje iš 4-to artilerijos pulko, II-os baterijos.
1940 m. bolševikams užėmus Lietuvą, pirmųjų tremtinių tarpe buvo ištremtas Sibiran iš Šilalės, kur buvo valsčiaus sekretoriumi, kartu besidarbuodamas LŠS-goje, bataliono vado pareigose ir kt. visuomeninėse organizacijose. Visur buvo veiklus ir sąžiningas. Lietuvoje paliko jo žmona ir duktė. Kalpas Uoginius.
Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimo Los Angeles meninės programos dalyviai: Iš k.: R. Dabšys, V. Dapšis, R. Apeikytė, J. Armonienė, p. Armonas, O. Mironienė, A. Mironas. Foto L. Kancauskas
Melbourno Ramovės skyrius: iš kairės —vicepirm. K. Šimkus, pirm. N. Cininas, šviet. vad. K. Baltokas; (septintas iš kairės) sekr. A. Sadauskas.
LVS “RAMOVĖ” Bad Zwisohenahn seniūnija. Pirmoje eilėj sėdi iš k.: apylinkės valdybos pirmininkas Povilas Kazirskis, seniūnas Tomas Gružas, savanoris Jonas Janonis, savanoris Antanas Janulis. Stovi: Justinas Požeriūnas, Viktoras Milašauskas, Konstantinas Anevičius ir Karolis Skvereckas.
1962 m. rugsėjo 23 d. International Friendship Gardens, Michigan City, Ind., jvyko
PAMINKLINĖS LENTELĖS ATIDENGIMO IŠKILMĖS
prie Lietuvos prez. A. Smetonos 1941 m. spalio 12 d. sodintos eglės.
Lentelę atidengia Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvar-dis (deš.) ir L.V.S. RAMOVĖS C. V-bos sekr. J. Gaižutis.
Iškilmėse dalyvavo RAMOVES C. V-ba. Iš k.: Jonas Švedas—kultūr. reikalų ved., Vladas Mieželis—vicepirm., dr. Petras Daužvardis, prof. Stasys Dirmantas — pirm., Karolis Dabulevičius — vicepirm., Jonas Gaižutis — sekr.
Prie Lietuvos prezidento eglės įrengtas granito pastovas su žalvarine lentele. Stiebe plėvesuoja Lietuvos trispalvė, kairėje vėliavos tautų, kurios turi savo kampelius šiame sode.
Jonas Gaižutis įteikia lietuvišką lėlę sodo savininkei S. Ehret, kuri parodė didelį palankumą lietuviams. Kairėje Ona Gradinskienė.
Lietuvos kariuomenės 44 m. sukakties minėjimas Bostone (1962 m. lapkr. 25 d.)- Dalis ramovėnų ir Stepono Dariaus posto nariu dalyvavusių šventėje: Sėdi iš k.: J. Petronis, J. Ūselis, A. Stapulionis, Z. Raulinaitis, E. Ketvirtis, J. Romanas, P. Pleskevičius, St. Griežė-Jurgelevičius, B. Utenis; stovi iš k.: P. Martinkus, S. Kontautas, J. Vaičjurgis, J. Verbickas, J. Jonaitis, Br. Bajerčius, S. Trepinskis, A. Rudauskas, J. Kenty, L. Lendraitis, D. Meižys, K. Šimėnas,J. Kurapka, A. Overka, K. Dusevičius, V. Kubilius, P. Tyla, A. Tumas.
Iškilmių metu giedaoperos solistė Izabelė Motekaitienė
GEN. KUTŪZOVAS BUVO LIETUVIŲ KILMĖS
Prieš I Pas. karą Rusija savo karinėje istorijoje žymėjo du karo vadus, laikydama juos genijais: Suvorova ir Kutūzovą. Šis pastarasis 1812 m. palaužė Napoleono galybę, panašiai kaip Vytautas Didysis 1410 m. prie Žalgirio — kryžiuočių galybę.
Pasirodo, jog Kutuzovas yra kilęs iš lietuvių. Turėjome savo garsų tautietį gen. Kosciušką, kurį savinasi ir lenkai ir gudai. Kosciuška kovojo už mūsų tėvynę, o vėliau ir už J. A. Valstybes. Kutuzovas, gi, tarnavo rusams ir tik jiems, gindamas Rusiją nuo turkų ir prancūzų. Kilmės atžvilgiu tarp Kosciuškos ir Ku-tūzovo skirtumo nėra, tik tas, kad Kosciuška Amerikoje būdamas pasisakė ir užsirašė esąs lietuvis, o Kutuzovas pasisakė prūsų karaliui ir Bismarkui, prie liudininkų, kad jo šeima kilusi iš Prūsų Lietuvos. Čia patiekiu išrašą, vertimą iš knygos Adolf Hitler, Otto von Bismark Gedan-ken und Erinnerungen, Reden und Briefen, 1942. šios knygos 208psl. Bismarkas pasakoja:
“Grovas Kutuzovas buvo garbingas karys, asmeniškai neišdidus. Dėl savo reikšmingos pavardės, pradžioje, Petrapilyje jis turėjo augštą gvardijos karininko vietą, tačiau neturėjo caro Nikalojaus malonės. Man Petrapilyje pasakojo, kad kartą, parado rikiuotės priekyje, caras jam šūktelėjs: “Kutūzovai, tu nemoki joti, aš tave perkelsiu į pėstininkus”. Nuo tada Kutuzovas pasitraukė iš karinės tarnybos ir tik Krymo karo metu vėl įstojo nežymioms pareigoms eiti. Aleksandrui II valdant, jis liko kariuomenėje ir galop buvo paskirtas į Berlyną kariniu atstovu, kur savo gero būdo dėka, įsigijo daug draugų.
“Jis lydėjo mus prancūzų kare eidamas Prūsų karaliaus dvaro adjutanto pareigas. Ir gal dėl caro Nikalojaus neteisingai įvertinto jo sugebėjimo joti, visus žygius, kurių metu karalius ir jo palyda važiuodavo ir kurie neretai siekdavo 50 iki 70 vertsų per dieną, jis atliko raitas. Jo gerą būdą ir elgesį pažymi ir tas įvykis, kai prie progos, medžioklėje Wusterhausene, jis papasakojo, jog jo šeima yra kilusi iš Prūsų Lietuvos, iš kur Kutų pavarde ji atvyko Į Rusiją. Į tai, būdamas linksmo būdo, grovas Fritzas Eulenburgas pastebėjo: “Tai galūnę ’zovas’ jūs tik begyvendamas Rusijoje pasisavinote’. Ši pastaba iššaukė visų juoką, kuriam Kutuzovas nuoširdžiai pritarė.”
Bismarko žodžiams galime tikėti, jis jokio kito tikslo taip pasakodamas nėra turėjęs. Taigi ir pavardė ir kilimo vieta rodo Kutūzovą buvusį lietuvį. Atrodo, kad reikia tik surasti Prūsų Lietuvoje Kutų gyvenvietę ir nustatyti kur ta Kutų šeima buvo įsikūrusi. Gal Prūsų Lietuvoje ir daugiau buvo žmonių Kutų pavarde. Prie Vištyčio ežero yra Kutų gyvenvietė. Į vakarus nuo Maruno (vardas žemėlapyje neaiškus) ež. yra Kutzen vietovė. Trečioj vietoj randu Hutu, netoli nuo Hospoda ež. Tuo reikalu turėtu pasisakyti, reikalą patyrinėję, mūsų istorikai.
J. Janonis, Vechta, Vak. Vokietija
1918-1920 metų Lietuvos Kariuomenės Kūrėjai - Savanoriai tremtyje, prie savo Sąjungos vėliavos, 1953 m., minėdami Tautos šventę — Vasario 16-tąją. Iš k. įd.: Matas Kliukna, a.a. plk. Jurgis Bobelis, organizacinio savanorių tremtyje komiteto pirmininkas, kūrėjų - savanorių Augštaičių skyriaus organizatorius — Kalpas (Joginius ir ats. majoras, kūr.-savanoris Dragūnavičius. Vėliava atkurta pagal Lietuvoje buv. L.K.S.K. S-gos vėliavos pavyzdį a.a. kūr. savanorio, menininko Juozo Kaminsko.
ATMINTINOS NUOTRAUKOS: PRIEŠ 40 METŲ
1 p. D.L.K. Gedimino pulko 2 kulk. kuopos I būrys, šitas būrys tinkamai pasižymėjo gavęs uždavinį saugoti pulko dešinį sparną. 1920 m. spalių mėn. įsitvirtinęs Varėnos II bažnyčios mūriniame šventoriuje, sėkmingai apšaudė Merkio upės slėnį, atmušdamas ir sulaikydamas lenkų puolimą keletai valandų, kol pulko daliniai tvarkingai pasitraukė į Babriškį. Nuotraukoje iš d. į k.: būrininkas vyr. pusk. Beržinskas, j. Itn. Slavinskas ir kulkosvaidininkai: Griška, Zavistinavičius, Babilius, Grigonis, Liaudanskis, Gaidelis, Juknys, Acukas, Tamašlūnas ir kiti.
Iš k. į d.: I pėst. divizijos štabo komendantas j. Itn. J. Rapšys ir tos divizijos štabo adjutantas j. Itn. K. Slavinskas.
(Nuotraukos iš K. Daugvydo albumo)
PETRAS ANTANAS JU RGELEVIČIUS - JURGĖLA
miręs š.m. sausio 21 ir sulaukęs 90 m. amžiaus, šis Varėnos dzūkas jaunas atvyko Amerikon, čia buvo siuvėjas ir vėliau biznierius. Prieš I D. karą su šeima grįžęs Lietuvon, 1924 m. vėl atvyko j JAV. Per 40 metų išgyveno Elizabeth, N. J. Buvo veiklus lietuvis ir svarbiausias vietos lietuvių parapijos steigėjas. Suorganizavo šv. Mykolo Arkangelo D-ją ir buvo jos p-kas 1901-1908. Visi šios D-jos nariai buvo uniformuoti ir su kardais. Uniforma — tamsiai mėlyna su raudona krūtine; epoletų kutai — raudoni; vado epoletai, diržas ir krūtinės juosta — auksiniai. D-jos nariai uniformuoti ir su kardais budėdavo prie Kristaus karsto ir dalyvaudavo lietuvių iškilmėse, miesto organizacijų eitynėse ir kt.
Liko velionies trys sūnūs, gimę Amerikoje: kpt. Petras Jurgėla, istorikas dr. Kostas (Amerikos Balso lietuvių skyriaus direktorius) ir medicinos daktaras Julius (II D. karo metu tarnavęs JAV karo aviacijoje, kpt. ir dalyvavęs 7-se karo žygiuose, pradedant Casablanca). Visi trys buvo pirmieji Lietuvos skautų organizatoriai ir vadai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai ir Nepriklausomybės kovų dalyviai. Be to, Kostas ir Julius dalyvavo ir Klaipėdos krašto išlaisvinimo kovose.
Nuotraukoje, darytoje 1905 m., matyti: velionis tėvas, motina Petronėlė (t1949), vidury Kostas, sėdi Petras.
A. A. VACLOVAS GOŠTAUTAS
Žiauri ir negailestinga mirtis 1962 metų paskutinėm dienom, netikėtai ir staigiai, išskyrė iš gyvųjų tarpo Lietuvos Kariuomenės buvusį kūrėja-savanorį, leitenantą Vaclovą Goštautą, gyvenusį Čikagoje.
Velionis buvo gimęs 1900 m. Kretingoje. Jaunystę praleido savo gimtinėje ir mokėsi vietos mokyklose. I Pas. karo metu, Lietuvai tapus vokiečių okupuotai jaunuolis tiek sąmoningas buvo, kad ėmėsi labai pavojingo darbo, būtent platino atsišaukimus ir už tai buvo suimtas ir išlaikytas Šaulių pataisos namuose pusantrų metų. Pasibaigus I. Pas. karui išvydęs laisvę, stojo į Žemaitijoje organizuojamus Lietuvos kariuomenės dalinius savanoriu, ir buvo pasiųstas į Karo mokyklą.
Karo mokyklos II laidą baigia
1919 m. pabaigoje, gaudamas kavalerijos jaunesnio leitenanto laipsnį. Buvo pasiųstas tarnybai į gusarų pulką. Gusarų pulke su komanda Turmanto rajone jis grūmėsi su lenkais.
1920 m. buvo perkeltas į ulonų pulką, kur ėjo pulko adjutanto ir kulkosvaidžių eskadrono vado pareigas.
Į atsargą iš kariuomenės išėjo 1925 metais. Iš kariuomenės išėjęs iki Lietuvos okupacijos, tarnavo Vidaus Reikalų M-joje: pradžioj policijos referentu, o vėliau Raseinių, Vilkaviškio ir Marijampolės apskrities viršininku. 1940 m. bolševikų buvo suimtas ir laikomas kalėjime iki 1941 m. Išlaisvintas buvo tik atėjus vokiečiams.
Velionis kilmės buvo tikras Žemaitijos bajoras, bet tvirtas ir besąlyginis kovotojas dėl Lietuvos laisvės.
Antrajai bolševikų okupacijai artėjant, velionis kaip ir tūkstančiai lietuvių, pasitraukia nuo žiauraus okupanto į vakarus ir apsistoja Miunchene, iš kur 1949 m. emigravo Kolumbijon, kurioje išbuvo 12 metų, darbuodamasis ūkių administracijoje. Iš Kolumbijos į šią šalį atvyko prieš pustrečio mėnesio su savo šeima ir planavo įsikūręs įsijungti į vietos lietuvių organizacinį gyvenimą, bet, deja, staigi mirtis sunaikino visus jo ateities gyvenimo planus. Vaclovas Goštautas mirė 1962 m. gruodžio 29 d. širdies smūgiu. Jo palaikai po katalikiškų bažnytinių apeigų buvo palaidoti šv. Kazimiero kapuose Čikagoje 1963 m. sausio 2d. Velionio mirtį giliai pergyveno jo žmona Liucija ir sūnus Stasys, laikraštininkas ir rašytojas, netekę gero tėvo ir šeimos globėjo. Velionio žmonai ir šūnui reiškiu užuojautą.
Pov. Dirkis.
