KINMENO OPERACIJA

"Kinmeno operacija įeis į karo istoriją, kaip intensyviausio ir ilgiausio vieno karo objekto artilerijos apšaudymo pavyzdys, o “šaltojo karo” istorijoje bus griežtų Laisvojo Pasaulio veiksmų prieš komunistų agresiją pavyzdys”.

Generolas Van, Tautinės kinųkariuomenės štabo viršininkas

1958 m. rugpjūčio mėnesy žvalgomoji tautinių kinų aviacija iš Taivano pranešė vyriausiam ginkluotų Čankaišeko jėgų štabui apie smarkų komunistinės kinų kariuomenės judėjimą Fukieno provincijoj, esančioj Kinų sausumoje prieš Kinmeno salų grupę, užimamą tautinių kinų. Pranešė taipgi ir apie daugelio lėktuvų, daugiausia sovietų Migų pasirodymą kinų aerodromuose Čenchajuj ir Lienčene Fukieno provincijoj. Visos šitos žinios buvo patvirtintos ir iš kitų šaltinių. Tautiniam kinų štabui Taivane buvo aišku, kad komunistai ruošia naują operaciją paimti pakrantės Kinmeno salas,

Šita Kinmeno salų grupė yra per 8-12 km. nuo sausumos prieš miestą ir uostą Amoj Fukieno provincijoj. Jos atstu nuo Taivano salos 190 km. Šita grupė susideda iš didžiosios Didžiojo Kinmeno salos, kurios plotas 142 kv. km., Mažojo Kinmeno (plotas 14 kv. km.), nedidelės Tatano salos (iš viso 38 ha.) ir Ertano uolos (plotas 16 ha).

Šitos pakrantės salos, kaip ir Macų sala, buvo paimtos tautinės kariuomenės kai Čankaišeko kariuomenė išsikėlė į Taivaną, ir buvo laikomos tautinių kinų štabo priekiniais Taivano sustiprinimais, o išsikeliant tautinei kariuomenei į sausumą jos turėjo būti lyg tiltu, spyruoklių šokti į sausumą.

Be to tautiniai kinai naudojo šitas pakrantes kaip priekinius sekimo punktus ir vietą, iš kur buvo siuntinėjami oro rutuliai su propagandine literatūra į Kinijos vidų, o Didžiojame Kinmene buvo pastatyti du aerodromai ir nedidelė bazė laivynui. Suprasdami visą šitų salų reikšmę tautiniai kinai sustiprino jas ir laikė jose didelę įgulą.

1949 m. raudonieji bandė desantine operacija paimti šitas salas, bet patyrė pirmąjį savo pralaimėjimą. Tautinių kinų Kinmeno salos ingula, vadovaujama generolo Chu Lieno, atmušė 15,000 raudonųjų desanto puolimą, sunaikinusi pusę puolančiųjų. Po to komunistai nebemėgino kartoti desantinę operaciją.

Vėliau, 1954 m. raudonųjų kinų vadai pradėjo “Taivano išvadavimo nuo išdaviko Čankaišeko ir jo bandos” kompaniją ir rugsėjo mėn. ėmė masiniai apšaudyti Kinmeno salą iš savo krantinių baterijų. Šitas artilerijos apšaudymas buvo daromas komunistų nereguliariai, iš mažo kalibro pabūklų. Praktiškai šitas apšaudyma nepadarė jokio nuostolio tautinių kinų ingulai, kentėjo tik taikieji salos gyventojai, ūkininkai ir žvejai.

Bet šita komunistų diversija privertė tautinius kinus sustiprinti savo ingulą šitose salose, o svarbiausia, imtis visų priėjimų apginklavimo, sustiprinimo ir minavimo, kas ir buvo padaryta paskutiniais metais. 1958 m. operacijos pradžioje Kinmeno sala buvo paversta tvirtove su ilgalaikiais sustiprinimais, požeminėmis slėptuvėmis, sandėliais, visa minų laukų ir kitų užtvarų sistema.

Šitose salose operacijos pradžioje buvo ingula iš 6 divizijų (90,000 kovotojų) su artilerija, amunicijos ir maisto atsarga ir dviem aerodromais.

Sausumoje komunistai operacijos pradžioje buvo sutraukę 15 divizijų (daugiau kaip 200,000 žmonių). 300 krantinių pabūklų 155 mm. Ir122 mm. kalibro, keletą, oro eskadrilių (nuo 200 iki 300 lėktuvų), o Amoje—desantinius laivus, greituosius katerius ir laives -džionkas.

PASIRUOŠIMAS OPERACIJAI

Tautinių kinų Vyriausiojo štabo viršininkas gen. Van, buvęs Čankaišeko aviacijos vadas, pramintas už savo narsumą ir drąsumą “generolu tigru”, gavęs visas šitas žinias, įsakė paruošti kovai pakrantines salas o paskui ir visą kariuomenę Taivane. Salų ingula buvo sustiprinta. Visos atostogos panaikintos

Šituo metu, į žvalgomąjį tautinių kinų štabo skyrių ėmė eiti agentūrinės žinios iš sausumos apie komunistų planus.

Iš tų žinių, komunistai nustatė tris pakrantinių salų paėmimo etapus:

1.    Kinmenas ir Macu bus stipriai artilerijos apšaudyti iš visų 300 pobūklų, bet Macu sala tik kaip diversija, o visas dėmesys skiriamas Kinmeno grupei.

2.    Raudonųjų kinų aviacija turi pirmoje eilėje sunaikinti tautinių kinų aviaciją oro kovose. Ji turi neleisti aprūpinti salą, kaip per orą, taip ir per vandenį.

3.    Po to, kai krantinių baterijų artilerijos ugnis ir oro puolimai nuslopins gynimą ir demoralizuos priešininką, komunistai pasiūlys ingulai arba pasiduoti, arba leis jos liekanoms išsikelti į Taivaną Atsisakius salos bus paimtos desantine operacija ir puolimu.

Vėliau jau per pačią operaciją tautinių kinų štabui paaiškėjo, kad vyriausiojo kinų liaudies štabo viršininkas gen. Su Jiu atsisakė nuo desantinės operacijos ir puolimo, laikydamas šitą operaciją “rizikinga” ir galinčią sukelti nepageidaujamų ir rimtų nesusipratimų su Jungtinių Amerikos Valstybių valdžia. Ir buvo nutarta; “Jokių desantų, o tik bombardavimas.” Gen. Su Jiu manė, kad sustiprintas Kinmeno salos (plotas 142 kv. km), kuri faktiškai visa peršaunama iš sausumos, apšaudymas 155 mm. ir 122 mm. granatomis ir brizantiniais sviediniais paveiks slopinančiai gynėjų dvasią.

Bet komunistams reikėjo izoliuoti Kinmeną ir parodyti jo gynėjams jų padėties beviltiškumą, parodyti, kad jie pasmerkti ir kad jiems niekas padėti negalės ateiti. Iš čia ir sukilimo saloje, bado ir pasidavimo viltis. Blogiausiu atveju, komunistai visada galėjo “dėl žmonių meilės” pasiūlyti per neitralias šalis, ypač Indiją, taikingą Kinmeno ingulos evakuaciją į Taivaną, taigi jo pasidavimą.

Priimdami šitą planą, Komunistai aiškiai nenorėjo karo veiksmų išsiplėtimo ir manė, kad už šitas salas Jungtinės Amerikos Valstybės nekariaus.

Pasisekimas visuose variantuose rodėsi aiškus, o todėl “Kinmeno operacija turėjo pakelti kinų komunistų prestižą ne tik tarp Azijos tautų, bet ir viso pasaulio, parodyti aziatams, kad Jungtinės Amerikos Valstybės tiktai “popierinis drakonas”, o svyruojančias valstybes priversti pripažinti komunistinę Kiniją ir atsisakyti palaikyti Čankaišeką.

Buvo manoma, kad šita operacija generalisimo prestižui ir įtakai bus suduotas paskutinis ir nepataisomas smūgis.

VEIKSMAI

1958 m. rugpjūčio 18 d. rytą komunistų baterijos apšaudė Kinmeną, paleidę iš viso 100 sviedinių į salą. Tuojau po apšaudymo sekė propagandinis grasymas, perduodamas komunistų per radiją ir pastatytais sausumoje garsiakalbiais tiesiai salų gynėjams. Komunistai pranešė ingulai, kad salos bus apšaudytos “nepaprasta uraganine ugnim” ir bombomis iš oro. Jie sakė: “šiandien mes siūlome jums pasiduoti, o rytoj bus vėlu — jus nušluos mūsų granatos! Pasiduokit, kol nevėlu”.

Šitas propagandinis grasymas tautinių kinų kareiviams ir karininkams žadėjo “visų nusikaltimų atleidimą”, priėmimą į Liaudies armijos eiles davė pamokymus, kaip iškelti baltą vėliavą suimti karininkus daryti sukilimus ir t.t.

Patvirtinti savo grasymams, tą pačią dieną ant Kinmeno salos labai augštai praskrido komunistų lėktuvų eskadrilės, bet nenumetė nė vienos bombos.

Atsakydami į šitą propagandą Kinmeno gynėjai apšaudė iš zenitinių patrankų komunistų lėktuvus, o saloje buvo paskelbtas kovos pavojus.

Šita komunistų žodžių ataka truko iki rugpjūčio 23d. Auštant komunistų baterijos paleido uraganinę ugnį iš visų savo pabūklų. Per dieną buvo išleista į Kinmeną 50,000 sviedinių. Saloje kilo gaisrai: degė ūkininkų namai—fanzos ir kiti pastatai viršuj žemės. Salos aerodromai buvo išrausti sviedinių duobėmis. Salos gyventojai ir ingula gelbėjosi nuo ugnies požemio slėptuvėse ir apkasuose.

Naktį komunistai nesiliovė šaudę bet jau nebeuraganiškai. Komunistai šaudė salą naktį, kad neduotų gynėjam pataisyti suardymų, ypač aerodromo.

Kitą dieną artilerijos Kinmeno apšaudymas tęsėsi — buvo paleista į salą dar 40,000 sviedinių. Paskui per kitas penkias dienas ugnis žymiai nusilpo - iki 10,000 sviedinių per parą. Per šitas septynias dienas komunistai išleido į salą po 1.000 sviedinių 1 kv. jos ploto kilometrui.

Rugpjūčio 28 d. komunistai apšaudė Kinmeną specialiais sviediniais su lapais siūlančiais ingulai “taikiai išsikelti į Taivaną”, tvirtindami, kad “Liaudies armijos smogiamosios kariuomenės išsikėlimas į salą neišvengiamas”. Lapuose sakė kad “salos ingula pasmerkta, nes jai “niekas padėti neateis.”

Bet ingula tylėjo, karštai taisydama sugriovimus ir statydama naujus sustiprinimus, ruošdamasi desantinei komunistų operacijai. Komunistų šaudymas ir propaganda nė kiek nepaveikė salos gynėjų pasiryžimo muštis iki galo. Natgi jaunieji kareiviai iš Taivano nepasidavė panikai. Jie padėjo taikiesiems gyventojams gelbėti savo turtą, vedė juos į slėptuves, maitino juos iš savo katilų, prižiūrėjo vaikus. Gynėjų dvasia buvo augšta.

Tuo metu sovietų radijas paskelbė, kad SSSR teikia “medžiaginę ir moralinę pagalbą raudoniesiems kinams” laisvinant Taivaną nuo Čankaišeko bandų, o “Pravdoje” pasirodė straipsnis, kuriame nedviprasmiškai buvo perspėjama: “Tie, kas įsimanys grasyti raudoniesiems kinams, neturi užmiršti, kad tuo pačiu jie graso ir SSSR, nes sovietų tauta susijus amžinai su kinų tauta neatrišamais ryšiais. Kiekvienas agresyvus Jungtinių Amerikos Valstybių įsikišimas Tolimuosiuose Rytuose neišvengiamai pablogins politinę padėtį ir išplės karo veiksmus Tolimuosiuose Rytuose.”

Tuo būdu J.A. Valstybėm buvo mestas iššaukimas:    arba priversti

Čankaišeką apleisti Kinmeną, atidavus jį be kovos komunistams, arba rizikuoti “išplėsti” karo veiksmus Tolimuosiuose Rytuose.

J.A.V. valdžia ir karo vadovybė nuėjo antruoju keliu.

Rugpjūčio 29d. dvi naujausių Amerikos džetų eskadrilės-F-100 ir S-130 buvo permestos iš Kalifornijos į Taivaną. Iš Viduržemio jūrų J.A.V. lėktuvnešis “Essex” su 4 naikintuvais buvo permesti į Taivano vandenis. Lėktuvnešis “Midway” ir sunkusis kreiseris “Los Angeles” ėjo iš Havajų salų į Taivaną. Tuo būdų, J.A.V. 7-jo laivyno vado žinioje buvo 53 kovos vienetai, iš kurių 6 lėktuvnešiai su naujausiais jūrų aviacijos lėktuvais.

Be to, iš Japonijos į Taivaną atlėkė jūrų aviacijos naikintuvų eskadrilė, o iš J.A.V. eskadrilė naujausių džetų F-104 “Star Fighter”, ginkluotų specialiomis elektroninėmis raketomis. Šitie naujausieji Amerikos džetai F-104 pirmą kartą pasirodė Tolimuosiuose Rytuose.

Komunistinė spauda ir radijas tomis dienomis vedė pasiutusią kampaniją protestuodama prieš J.A.V.bių kišimąsi į “Kinų vidaus reikalus”

Tuo tarpu, naktį prieš rugsėjo 1 d. raudonųjų greitųjų minų katerių rinktinė bandė atakuoti prie Kinmeno krantų tautinių kinų laivų virtinę, vežusią aprūpinimą ingulai. Puolimas nepasisekė—tautinių kinų naikintuvai ir kiti karo laivai, lydėjusieji šitą laivų virtinę, nuvijo priešus, sunaikinę jūrų kovoj 11 komunistinių katerių.

Rugsėjo 4d. Dulles perspėjo komunistus, kad J.AV. bus priverstos ginti pakrantines salas, užimtas tautinių kinų, jei komunistai ir toliau grasys Taivanui. Jis pareiškė: “Kinų komunistų ginkluotųjų jėgų vartojimas dėl savo teritorinių ambicijų ne tik graso Kinmenui ir Macu, bet ir pačiam Taivanui, ir netiesiogiai gyvybiniams J.A.V. interesams ir saugumui”

7-am laivynui buvo duotas įsakymas lydėti visus tautinių kinų laivus iki trijų mylių zonos nuo Kinų.

Po savaitės pats J.A.V. prezidentas pareiškė savo radijo kalboje į amerikiečių tautą, kad “Tolimųjų Rytų Miuncheno nebus” ir kad, “nebus padaryta jokių nuolaidų komunistams ir jokių nukrypimų nuo numatytos J.A.V. elgesio linijos Taivano ir Kinmeno klausimu”.

Rugsėjo 8 d. komunistai pradėjo antrą ir rimtą Kinmeno apšaudymą. Tą dieną jie paleido daugiau kaip 50,000 sviedinių, o rugsėjo 9 ir 10 d. sporadiškas salos apšaudymas buvo lydimas garsių šaukimų per radiją ir garsiakalbius pasiduoti ir grasymų išsikelti ir būtinai susitvarkyti su nepaklusniais “liaudies priešais.”

Bet Kinmenas tylėjo—ingula, ruošdamasi desantui, tik retkarčiais atsakinėjo į komunistų artilerijos ugnį. Tautiniai kinai taupė sviedinius, o neilgais ramybės protarpiais—taisė sugriautus sustiprinimus.

Rugsėjo 11 diena buvo kritiška— tą dieną daugiau kaip 60,000 sviedinių pateko į Kinmeną.

“Visa sala buvo apdengta juodais dūmais nuo sprogimų,-rašė vienas žurnalistas, buvęs saloje,-tai buvo tikras pragaras... Atskalos patekdavo ir į slėptuves. Rodėsi visa sala drebėjo nuo sprogimų. Kas minutę mes laukėme išsikėlimo. Ingula ruošėsi paskutinei ir sprendžiamajai valandai!!!

Bet išsikėlimo nebuvo. Ir po rugsėjo 11d. per sekančias 25 paras Kinmenas ir toliau buvo apšaudomas komunistų artilerijos. Gynėjams paaiškėjo, kad desantine operacija komunistai nerizikuos. Tomis dienomis tautinių kinų artilerija pradėjo atsakinėti ir labai laimingai - keletas

priešininko baterijų buvo priverstos nutilti. Artilerijos dvikova ėjo ir dieną ir naktį.

Saloje dažnai rasdavo nesprogusių priešininko sviedinių, aiškiai sovietų arba čekoslovakų darbo.

Spalio 7 d. komunistų radijas netikėtai pareiškė, kad nutraukia ugnį į Kinmeną 12 dienų dėl “žmonių meilės”. Tomis dienomis komunistų propagandoje naujas ir nelauktas motyvas; “Taivanas ir Kinmenas-mūsų kinų dalykas mes kinai -visi broliai, o todėl nemaišydami amerikiečių į šituos šeimos reikalus imkime broliškai kalbėtis, o nežudyti vienas kitą!”

Į šitą šaukimą čankaišeko valdžia atsakė kategoriškai atsisakydama ką nors kalbėti su kinų komunistais, patvirtindami dar kartą savo nutarimą kovoti iki visiško visų kinų išlaisvinimo nuo komunistų diktatūros.

Per šitas 12 ugnies sustabdymo dienų Kinmeno gyvėjai pataisė visus suardymus, iškėlė sužeistuosius ir dau gumą gyventojų iš salos į Taivaną, atsivežė iš ten kelius tūkstančius tonų amunicijos ir maisto. Spalio mėn. gale Kinmeno salos gynimo padėtis tapo dar geresnė, kaip buvo iki operacijos pradžios.

Ingula buvo vėl papildyta ir aprūpinta amunicija ir maistu keletui mėnesių. Moralinis gynėjų stovis per visas šitas apšaudymo dienas buvo labai augštas, net jaunieji kareiviai, gimusieji Taivane, elgėsi didvyriškai, o dabar, matydami aiškų komunistų nepasisekimą, veržėsi į sausumą, manydami, kad jau atėjo laikas pradėti sprendžiamąsias operacijas visiems kinams išvaduoti.

Tautinių kinų štabo daviniais, per visas Kinmeno artilerijos apšaudymo dienas iki ugnies sustabdymo dienos (spalio 7d) buvo užmušta: apie 1000 salos gynėjų, 80 ūkininkų ir žvejų ir 220 žmonių sužeista.

Toksai palyginant nežymus aukų skaičius, turint galvoje komunistų artilerijos jėgą ir intensyvumą, išaiškinamas daugelio gilių požeminių slėptuvių buvimu saloje, gynėjų paruoštų iš anksto prieš operacijos pradžią, ir gera gynimo organizacija.

Spalio mėn. pabaigoje komunistų ugnies sustabdymas buvo suprastas kai kurių Azijos tautų, kaip ir pačių kiniečių, kaip aiški komunistų silpnybė.

Todėl komunistai spalio mėn. pabaigoj vėl pradėjo šaudyti Kinmeną, pareiškę, tačiau kad “dėl žmonių meilės ir žmoniškumo” jie ateityje apšaudys salą tik nelyginėmis mėnesio dienomis.

ORO KOVOS DĖL KINMENO

Kaip jau buvo sakyta, prieš 1958 m. rugpjūčio 18 d. operacijos pradžią perlėkė keletas komunistų eskadrilių, daugiausia, džetų Migų, nenumetusių nė vienos bombos.

Rugsėjo 19d. Kinmeno vandenyse 4 torpedinės komunistų laivės bandė pulti ir paskandinti 2 tautinių kinų transportus, vežusius aprūpinimą, bet tautinių kinų džetų eskadrilė “Saberdžetai” sustabdė šitą ataką, sunaikinę iš oro 3 komunistų torpedanešius.

Po kelių minučių pasirodė Migai. Prasidėjo pirmoji oro kova tarp tautinių džetų ir komunistų. 5 Migai buvo numušti ir nukrito į jūrą. Visi tautinių kinų lėktuvai laimingai grįžo į savo bazes.

Šita pirmoji oro kova nepaprastai pakėlė tautinių lakūnų dvasią. Jie įsitikino, kad nežiūrint kai kurių techniškųjų sovietų Migų pirmenybių prieš amerikiečių džetus, “Sa-berdžetus”, oro dvikovės galą sprendžia, pirmiausia, pats lakūnas-jo vikrumas, drąsumas ir, žinoma, patyrimas.

Beveik visi tautinių kinų lakūnai turėjo po 1000 skraidymo valandų ir daugiau, o komunistų lakūnai po 200-300, taigi jų patyrimas buvo labai menkas. Tuo metu kai tautinių kinų lakūnai galėjo beveik neaprėžtai leisti degamąją medžiagą ir skraidyti treniruodamies toli ir dažnai, pas komunistus visa tatai buvo labai aprėžta. Bijodami savo lakūnų perbėgimų pas Čankaišeką į Taivaną, komunistai treniruodami savo lakūnus aprėždavo jų degamąją medžiagą ir skridimo nuotolius. Šita aplinkybė ir paveikė lakūnų kovingumą, duodama visas pirmenybes tautiniams kinams.

Po 5 dienų 32 tautinių kinų “Saberdžetai” vėl sutiko apie 100 komunistinių Migų dalinį salos rajone. Kaip praneša tos kovos dalyviai, komunistų lakūnai veltui bandė įvilioti tautinių kinų džetus į kinų sausumos gilumą, apsimesdami, kad jie bėga nuo tautinių kinų, nenorėdami kovoti. Šita jų taktika turėdama įvairių tikslų, bet turėjo vieną pagrindinį grynai propagandinį politinį uždavinį — parodyti pasaulio visuomenės nuomonei ir savo kiniečiams, kad tautiniai kinai ir amerikiečiai (komunistai tikrino savo propagandoje, kad su tautininkais skraido ir amerikiečiai) pažeidžia Kinų teritorines teises. Bet tautiniai lakūnai nepasidavė šitam priešo manevrui ir skraidė tik išilgai krantą nuo Venčau iki Svatou, susiremdami kartais su priešininku.

Šita grynai politinė komunistų aviacijos taktika privedė prie visiško pralaimėjimo. Per visą rugsėjo 24 dieną oro kovose tautininkai numušė 25 Migus, nepraradę nė vieno savo “Saberdžeto.”

Įdomu, kad pačioje oro kovos pradžioje, kai visi 32 “Saberdžetai” pradėjo kovoti su Migų eskadrilėmis per kelias minutes tautininkai numušė iš karto 11 Migų.

Vienas iš tautinių lakūnų pareiškė po kovos svetimo laikraščio korespondentui, kad, "tai buvo viščiukų naikinimas, o ne oro kova!” Tokia buvo aiški tautinės aviacijos pirmenybė, jos lakūnų patyrimas prieš mažai patyrusius Migų lakūnus!

Tuojau po šitos oro kovos, Pekino radijas, slėpdamas savo pralaimėjimą ir kovos vaisius, pareiškė, kad Čankaišeko aviacija vartoja oro kovose naujausias Amerikos elektronines raketas “Sidewinderius,” kurie patys suranda priešininko lėktuvus ir juos sprogdina. Bet tautininkų štabas kategoriškai paneigė šitą komunistų pareiškimą.

Po rugsėjo 24d. oro kovos tautinės aviacijos pirmenybė tapo aiški ir po tos kovos iki pat Kinmeno operacijos pabaigos komunistų aviacija stambiais junginiais jau nebesirodė daugiau ant salos, o jei ir pasirodydavo, tai nebekovojo.

Atskiros oro kovos su 6-9 lėktuvų junginiais tęsėsi. Per visą operaciją raudonieji kinai neteko 31 džeto Migo, o tautininkai - dviejų “Saberdže-tų”.

Šitose oro kovose reikia paminėti atsitikimas, kai tautinių kinų lakūnas, eidamas į kovą su Migais, pareiškė per radiją savo viršininkui: “Mirštu už laisvą Kiniją!” ir savo “Saberdžetu” pradūrė priešininko Migą. Abu lėktuvai sudegė ir nukrito į jūrą.

KAI KURIOS KINMENO OPERACIJOS PASĖKOS.

Komunistai buvo įsitikinę, kad uraganinis artilerijos Kinmeno apšaudymas iš 300 pabūklių, būtinai, demoralizuos gynėjus, o salos blokada privers, galų gale, jos ingulą (90,000 žmonių) arba pasiduoti arba pasišalinti į Taivaną. Paskutinis variantas kaip tik ir įėjo į Vyriausiojo kinų liaudies armijos štabo planus.

Nežiūrint į salos kranto linijas ir Kinmeno aerodromų artilerijos apšaudymą salos aprūpinimas iš Taivano ir iš Peskadorų salų ėjo beveik be didelės pertraukos ir per vandenį ir per orą. Net ir apšaudymo dienomis, tik vieni transportiniai lėktuvai numesdavo į apgultą Kinmeną iki 300 tonų aprūpinimo.

Be pagrindinio uždavinio - paimti pakrantines Kinmeno salas, atsisakius J.A.V. padėti Čankaišekui, tikėjosi aiškiau parodyti Azijos tautoms J.A.V. silpnumą ir neryžtingumą, pavaizdavę jas “popieriniu drakonu” ir tuo galutinai nužeminti J.A.V. prestižą Tolimuosiuose Rytuose.

Ir kai šitas manevras nutrūko, komunistai pakėlė triukšmą apie “tiesioginį J.A.V. įsikišimą į vidujinius kinų reikalus”, apie J.A.V. lėktuvus “skraidančius ant Kinų”, apie sviedinius su troškinančiais gazais, kuriais J.A.V. laivynas neva apšaudąs Kinų sausumą.

Ir kai Kinmeno operacijos gale komunistams paaiškėjo, kad jų operacija nesiseka, propagandos tonas vėl pakletėjo - nuo grasymų salos gynėjams komunistai perėjo prie įkalbinėjimų: “Mes kinai - visi broliai!” “Imkime be amerikiečių kalbėtis broliškai!”

Vienu metu, iš Honkongo kai kurie Čankaišeko valdžios nariai ir ypač augštieji karininkai pradėjo gauti laiškų nuo “kinų brolių iš sausumos”, kuriuose buvo siūloma “pereiti į liaudies kinų pusę”, žadama visai “užmiršti visus nusikaltimus”, siūlomi buvo pinigai, laipsniai, ordenai ir panašiai.

Ir pagaliau, skelbdami ugnies sustabdymą dėl “broliškos meilės ir žmonių meilės”, komunistai bandė “išlaikyti savo sumuštą veidą” prieš Azijos tautas ir išlyginti paskutinius nepasisekimus.

Kinmeno operacija, iš kitos puses parodė tautinių kinų kariuomenės kovingumą, jos didvyriškumą, pasiryžimą kovoti už visų tautinių Kinų išlaisvinimą, jos augštą kovos dvasią, ypatingai, jaunimo, jaunesniųjų karininkų.    Vertė K. Kepalas

Komunistų apšaudymo Kinmene aukos — sužeisti kiniečiai nacionalistai