Šaulė Tremtyje
Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland BeachLinden, Mich.
NAUJUS METUS PRADEDANT
Ir vėl žengiame į Naujus Metus vienas kito klausdami ką jie mums ir mūsų tautai atneš? Kokie nauji įvykiai šiais metais stebins pasaulį? Kada, pagaliau, kada pakils geležinė uždanga ir mes sulauksime laimingiausios valandos? Tvirtai tikėdami mūsų tautos prisikėlimu su ryžtu, pasišventimu ir meile dirbkime toliau mūsų pradėtąjį darbą. “Niekad nenusiminti, niekad nenustoti tikėjus, niekad nenusivilti, kuri turi savo valios aukurą: kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.”
Esame mūsų tautos valios dalis. Tos valios aukuras tedega kiekviename šauliškame vienete, kiekvieno mūsų širdyje. Jei mes būsime tvirti, niekas to degančio aukuro ugnelės užgesint neįstengs. Su pasitikėjimu drąsiai ženkime į Naujuosius 1960-sius metus vienas kitą stiprindami, paremdami, broliškai, seseriškai dar sėkmingiau kartu bendra lietuvišką šaulišką darbą dirbdami. Šaulė Tremtyje
PAREIGA TĖVYNEI
Skaudu tai, kad prieblandoje
Nepažindami viens kito,
Priešui ranką, draugui kardą
Tiesti kartais mes išdrįstam.
Kazys Binkis
Kur mes bebūtume, ką mes beveiktume, o sąžinės balsas nuolat mums primins pareigą tėvynei. Nors kartais ir bandytume tą balsą pritildyti ir iš tos pareigos išsisukti, jis visur prasiskverbs ir galutinai nutildyti nepajėgsime.
Tikras karys niekada nenustoja vilties, net ir tada, kai fizinis ginklas jam išmestas iš rankų.
O mes šauliai, šaulės, kurie visada tikėjome, kad moralinis ginklas yra tiek pat svarbus, kiek fizinis, dabar kaip tik turime progos tas moralinių ginklų pajėgas ugdyti, karinę, pasiaukojimo dvasią kelti. Šventai tikėdami mūsų tėvynės prisikėlimu, negalime suabejoti ir šauliško darbo reikalingumu. Vieni kitus stiprindami, kad ir ne šuoliais, bet tvirtais, pastoviais žingsniais ženkime pirmyn.
Šaulys — kuklus nepriklausomų kovų karys, tylus anų laikų kovotojas. Šaulė — pilkoji sesė, darbščioji bitutė, kiekvieno kario, kovotojo sesuo, artimiausia pagelbininkė. Tokių tylių narsių kovotojų, kuklių darbininkų ir šiandien mūsų tautai reikia. Pakankamai turime “šauklių”, bet visur trūksta tikrųjų, savo pareigas suprantančių darbininkų.
Primetamų pareigų dauguma nemėgsta, bet, kaip jas protu supratę, jausmais ir širdimi darbo reikalingumą pajutę prisiima, tada viską su noru ir didžiausiu pasišventimu atlieka. Kai gili meilė savo tėvynei ir tautai muspagauna, jokia auka neperdidelė, jokia pareiga nepersunki.
Tik egoistas kratosi visuomeninių tautinių pareigų. Jis nieko nesiekia, tik egzistuoja dabartyje, laimingai gyvendamas tik šia diena ir tik sau.
Bet tiems, kuriems rūpi lietuviškų šaknų išsaugojimas, tie remdamiesi garbinga mūsų tautos praeitimi ir dabar pajėgia pasišventusiai dirbti ir skleisti apie save optimistines, šviesiausias mintis. Savo svajose ir širdyse jie kuria gražiausią ir šviesiausią mūsų tautos ateitį. Nuolat girdėdami savo sąžinės balsą jie nesikrato jokių visuomeninių pareigų, kurias tik pajėgia ir sugeba atlikti ir savo entuziazmu ir nuoširdžiu darbu užkrečia ir jaunesniuosius į tą darbą ateinančius.
Nežinomi Dievo skirti mūsų tautai keliai, jie nuženklinti kryželiais. Tačiau juo sunkesnis tautai momentas Juo daugiau reikia susipratusių, pasišventusių savo tautines pareigas giliai suprantančių asmenybių, nes tik tokios asmenybės bet kokiose gyvenimo sąlygose pajėgia pačios būti kūrybingomis ir visus kitus apie save esančius kelia augštyn.
Esame viena lietuvių tautos šeima ir su visomis žmogiškomis geromis ir blogomis savybėmis vieni kitus turime mylėti. Visi išaugome iš vieno kamieno ir tvirtu žaliuojančiu ąžuolu aukime ir šakokimės toliau, kurio nei jokia audra neišverstų, nei jokia sausra neišdegintų. Neleiskime nudžiūti nei vienai šakelei, nugelsti nei vienam lapeliui. Silpnas bus ąžuolas be naujų atžalų, o jos nukritę taps tik svetimos žemės aplink žaliuojančių augalų trąša. O mes juk norime patys gyventi!
Turime išsilaikyti ir net dykumoje žaliuoti. Prisnūdusius pažadinkime pavargusius pastiprinkime, kad visi pajėgtume savu lietuviškuoju keliu žengti, kad Dievo duotos didžiausios žmogui dovanos savo tautybės nei vienas neišsižadėtume ir savo šventą, didžiąją pareigą tėvynei kiekvienas kuo geriau atliktume.
K.K.
AŠAROS
Niekas niekada nebuvo matęs jo verkiant. Netgi lopšy begulėdamas retai kada besuvirkdavo. Ir augo jis ašarų nebarstydamas. Nei motinos baudžiamas, nei draugų skriaudžiamas jisai nepravirkdąvo. Nuleis galvą nubaustas, sukąs dantis nuskriaustas ir viskas.
Ir net motinai mirus ašara jo akyse neištryško. Balsu raudojo seserys, tyliai savo skausmą liejo tėvas — ir ne tik giminės, bet ir svetimieji ašaras braukė. Tik jis vienas paliko ramus, tik jo akys graudulio neparodė. Nuleido galvą — ir viskas. O kai jis dar tą pačią popietę su žagre išėjo į lauką, visi kaimynai pradėjo šnabždėtis. Stebėjosi ir sakė, kad jis širdies neturi, piktinosi ir prikaišiojo, kad jis nei gėdos nepažįsta.
Netgi tada, kai po daugelio metų krašto prispaudėjai nukankino jo vienturį sūnų, net tada jisai nepravirko. Pažiurėjo į išnarstytus mylimojo sūnaus sąnarius ir pakėlęs galvą įsižiūrėjo į tolį. Ir jo akyse ne ašaros, bet ledas spindėjo. “Ne mes vieni sūnaus netekom...” pasakė jis keldamas parkritusią kankinio motiną. Ir tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos jis rado jai suraminti. Ir tie žodžiai buvo sausi, kaip birželio oras. Žiūrėjo žmonės į jį ir sakė, kad tai ne žmogus, o sausuolis medis, kurį kertant syvai netryška.
Bet kai po kelių metų, po kelių mėnesių vargo, pavojų ir paniekos svetimame krašte, jis įžengė į bažnyčią ir išgirdo senai girdėtos šventos giesmės garsus savo gimta kalba, jo pasmakrys pradėjo trūkčioti ir ašaros upeliu per skruostus nutekėjo. O jo balsas, kai įsijungė tautiečių choran, tebuvo vienas kūkčiojantis graudulys.
Balys Gražulis
O mūsų pareiga kaip niekad;
nes ir nelaimė mūs tautos, kaip niekad,begalinė;
nes ir pasaulis dar, kaip niekad, prie bedugnėskranto
nebuvo taip arti. Bet mes nežūsim. Mūsų vilti,
kaip didelę vaivorykštę, nuo krašto iki krašto
šviesus tikėjimas per ūkanotą dangų veda.
Didžiom aukom teužgema didieji idealai.
Bern. Brazdžionis
Žmonės mane labiau mėgo, kai jiems pataikavau, negu tada, kai jiems sakiau tiesą.
Diogenas
Pasisekimo vyriausia sąlyga glūdi tikėjime savo galia. Kas tiki savo galia, tas veiks ramiai patvariai, nenusimins, nesikarščiuos, dvasia nenupuls, negadins savo darbo smulkiu pykčiu ir galų gale neišvengiamai laimės.
VI. Putvys
ISTORINIAI ĮVYKIAI LIETUVOJE
1259 m. viešpatauja Lietuvos karalius Mindaugas Išmintingasis. Ruošiamas didysis sukilimas prieš kryžiuočius Prūsuose.
1359 m. Lietuvą valdo broliškai tarpusavy sugyvendami Algirdas su Kęstučiu.
1459 m. Kazimiero Jogailaičio valdymo metu Lietuva ilsėjosi nuo karų, bet atkakliai kovojo su lenkais dėl nepriklausomybės ir nejuto kaip bręsta pavojus iš Maskvos pusės.
1559m. rugpiūčio mėn. 31 d. paskutinysis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris, atvykęs į Vilnių, susirinkusiam Lietuvos seimui atidavė ordino žemes Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto protektoratan. Už tai jam buvo pažadėta parama prieš mirtinu pavojum Livonijai grėsusį Ivaną Žiaurųjį.
1659 m.Lietuva— karo su maskoliais ir švedais griuvėsiuose. Vos tik švedai pasitraukė, maskoliai dar laiko okupavę pietų rytų dalį su Vilniumi. Šimtai tremtinių kuriasi Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje ir — net New Yorke.
1759m. Saksų karalių laikais Prancūzijos ministeris Choiseul rašė: “Lenkija yra anarchiška, bet Prancūzijai reikia tą anarchiją palaikyti, kad kitos valstybės jos sąskaita nesu-stiprėtų”. Iš Lenkijos netvarka atėjo ir pas mus. Didikai sauvaliauja, baudžiavos našta sunkėja, švietimas nyksta. Prūsų Lietuva kenčia maskolių okupaciją.
1859 m. Generalgubernatorius Nazimovas uždraudė blaivybės brolijas. Lietuva—baudžiavos panaikinimo išvakarėse. Bręsta 1863 to. sukilimo prieš maskolius judėjimas.
1260 m. ties Durbės ežeru, kuršių žemėje, sukilę žemaičiai ir kuršiai sutriuškino kryžiuočius— žuvo visa jų vadovybė, keli žemaičiai varė šimtą bėgančių kryžiuočių.
1360 m.atkaklios kovos su kryžiuočiais tebeeina kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikais, lietuviai veržiasi toli į Ukrainos stepes.
1460m. ilgai ir ramiai viešpatauja Kazimieras Jogailaitis.
1560 m.didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas siunčia slaptą misiją pas totorius. Misijos vadui Tiškevičiui pavyksta susitarti su Krymo totoriais, kad už sutartą mokestį chanas laikysis sąjungos su Lietuva prieš Maskvą.
1660 m. karas su Maskva tebeėjo. Maskoliai sutraukė į Lietuvą daug kariuomenės, bet Lietuvos etmonas Povilas Sapiega su lenkų etmonu Steponu Čarnieckiu sumušė juos ties Liachavičiais.
1760 m. Lietuvos tribunolas pasižymėjo karštomis kovomis— Kauno Bernardinų bažnyčioje rinkimai baigėsi Čartoriskių ir Radvilų partijų atstovų muštynėmis.
“Septynerių metų karo” metu rusai užima Berlyną, nusiaubia Mažąją Lietuvą.
1860 m. dirba baudžiavos panaikinimui įstatymams paruošti komitetai.
Dr. V. Sruogienė
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
Ir virto žodis kūnu.
Įvyko tai 1918 m. vasario 16-tą dieną. Tvirtai vyriškai suskambėjo žodžiai—Tebūnie laisva, nepriklausoma Lietuva.—
Ir sujudo, sukruto pasaulio audrų okeane Vilnių blaškomajame mažajame lopšelyje mūsų Gyvoji, Nepriklausomoji, Laisvoji.
Nesudrebėjo žemė nuo džiaugsmingųjų armotų šūvių, nepražydo trispalvėmis vėliavomis visi Lietuvos miestai ir kaimai, neatsivėrė dausų įščius, kuris apipiltų visą Lietuvą laime ir turtais, nepašoko iš ilgamečio snaudulio, staiga širdies gabijai suliepsnojus, pora milijonų suvargusių lietuvių, neprasmego kiaurai žemės pora šimtų tūkstančių mūsų tautos priešų pačioje Lietuvoje.
Ne!—visa tai ir daug ko kito turėjo ir tebeturi būti pasiekta ir užkariauta atkakliu darbu ir pasiryžimu per ilgą metų eilę, nes dangaus įščiaus niekad nepabaigiamieji turtai veltui negaunami.
Suvirpo tyliu džiaugsmu tik keli tūkstančiai širdžių tų lietuvių, kurie iki tos valandos tempė tautos ratus, nes nuo šio laiko rados progos varyti darbą naujai, planingai, sėkmingiau, plačiau, greičiau.
Šešioliktojo vasario šiurpus, dar tolimojo pavasario laukiamas oras ir besiruošiąs tirpti sniegas bene vaizduoja pradžios Lietuvą, norėdamas pamokyt mus ištvermės ir vilties.
Tikra yra, kad gamtos pavasaris ateis, taip pat tikra yra, kad tautos pavasarį mes galime padaryti, kad kiekvienam iš mūsų skirta yra darbo skaisti dalelė.
Tuo tarpu tenebūnie tarp mūsų nei vieno patenkinto dabarties apkarpytu tėvynės lopeliu. Tenebūnie nei vieno netikinčiojo tautos ir savąja jėga.
Vl. Vl. Putvys
