D. L. KUNIGAIKŠTIENE ONA VYTAUTIENĖ

DR. V. SRUOGIENĖ

Didžiajai Lietuvos Kunigaikštienei Onai priklauso
viena iš garbingiausių vietų lietuvių tautos istorijoje.

I. Jonynas “Vytauto šeima”

LIETUVĖ IŠ DZŪKIJOS MIŠKŲ

ISTORIKŲ KLAIDOS IR JŲ LIŪDNOS PASĖKOS

Visi žinome, kad mūsų praeitis labai turtinga, kad turime žymių vyrų ir moterų, kurių mums gali pavydėti ne viena iš didžiųjų tautų. Tačiau ne visus savo herojus ir ne visas herojes pakankamai pažįstame, ne visus tinkamai iškeliame ir pagerbiame. Yra ir tokių, kurių lyg ir nenorime matyti, kuriais nesidomime ir kuriuos stumiame į nežinią. Prie pastarųjų priklauso Vytauto Didžiojo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona.

Priežastis, dėl kurios kunigaikštiene Ona nesidomime, yra aiški: kaip istorinėje, taip ir grožinėje literatūroje plačiai pasklido versija esą ji buvusi rusė ar gudė, Smolensko kunigaikščio Sviatoslovo duktė. Ne tiktai rusas rašytojas A. Minclova savo “Dainoje apie Sakalą” su malonumu vaizduoja Oną kaip stačiatikę, rusų bei gudų apsuptą, ne tik 19 amžiaus lenkų rašytojai romanuose bei senose enciklopedijose ir net istorijos veikaluose tos versijos laikosi, bet ją atkakliai kartojo ir vis tebekartoja mūsiškiai. Suprantama, jei ji buvo svetimtautė, ypač rusė, niekad ji mums negalėtų būti artima...

Betgi — jau 1933 m. prof. Ignas Jonynas savo studijoje “Vytauto šeima” (išėjo atskiru leidiniu ir buvo išspausdinta 2-me “Praeities” tome) yra aiškiai įrodęs, kad kunigaikštienė Ona visai nebuvo nei rusė nei gudė, bet tikra Dzūkijos miškų lietuvė. Profesoriaus Jonyno teigimą yra priėmę visi istorikai nereikšdami jokios abejonės. Dar prieš paskutinįjį karą išėjęs “Polski Slownik Biograficzny” I-me tome įdėjo prof. H. Lovmianskio straipsnį apie Oną Vytautienę kur atsižvelgta į prof. Jonyno pastabas: prof. Z. Ivinskis ir kiti mūsų istorikai taip pat jomis remiasi.

Klaidingoji informacija apie kunigaikštienės kilmę štai kokiu būdu atsirado. Jau daugiau kaip prieš 100 metų daugiatomės Lietuvos istorijos autorius T. Narbutas nepatikrinęs pirminiuose šaltiniuose ir nusirašęs iš žinomo savo netikslumais 16 amžiaus mozūro M. Strijkovskio “Kronikos”, paskelbė kaip esą Ona buvusi Smolensko kun-čio duktė.1 Kadangi T. Narbuto veikalas buvo ne tik plačiai skaitomas, bet dažnai vartojamas ir kaip istorinis šaltinis, neteisinga žinia apie Vytautienės kilmę giliai įsišaknijo. Mažai kam įdomų ir daugelio laikomą nereikšmingą faktą niekas ir nebandė tikrinti amžininkų dokumentuose, kol tatai padarė prof. Jonynas. Prie kunigaikštienės Onos nepopuliarumo prisidėjo ir tas, kad jos veikloje nematyti jokio palankumo lenkams, tad pastarieji, be to dar laikydami ją ruse, visai ja

XIV a. moterų rūbai. Rekonstrukcija pagal archeologinius radinius Lietuvoje

Lietuvaičių papuošalai iš XV a.

nesidomėjo. Todėl ji neįėjo į 19 amžiaus romantikų kūrinius kuriais mito mūsų senieji patriotai ir kurie mus daugiausia supažindino su Lietuvos praeities didybe. Juk be Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Vladislovo Sirokomlės ir daugelio kitų, kurių poetinis lakus žodis žadino jausmus ir vaizduotę, kažin ar būtume turėję Simaną Daukantą, kažin ar šiandieną būtume žavėjęsi legendarine Gražina, istoriniu Margeriu ir daugeliu mūsų praeities žygių?

Taip istorinė klaida nuskriaudė vieną iš žymiausiųjų Lietuvos moterų!

LIETUVOS KUNIGAIKŠTIENĖS ONOS KILMĖ

Šio rašinio tikslas — parodyti mūsų visuomenei Vytauto Didžiojo žmoną tokioje šviesoje, kokioje mums ją vaizduoja istorijos šaltiniai ir jų tyrinėtojai, suteikti jai tinkamą, garbingą vietą mūsų praeityje. Prof. I. Jonynas savo studijoje “Vytauto Šeima”, krupsčiai išnagrinėjęs visus amžininkų šaltinius, nerado juose jokio pėdsako apie tai, kad ji būtų buvusi Smolensko kunigaikščio duktė. Priešingai, jis rado pakankamai įrodymų tvirtinti, kad ji buvo tikra lietuvė. Štai, vienas vokiečių kronikininkas, aprašydamas kunigaikštienės lankymąsi prie šv. Daratos kapo Prūsuose, gėrisi jos dievotumu ir pažymi, kad ji tik neseniai buvo priėmusi krikščionių tikėjimą; antras vėl ją vadina dar neseniai buvusia pagone (Scriptores Rerum Prus-sicarum, II t., 179, 180 ir 331 psl.). Taip rašoma 14 ir 15 amžių sąvartoje, kada lenkai, gudai, rusai ir kiti mūsų kaimynai seniai jau buvo pakrikštyti, tai čia aišku, kad kronikų autoriai galėjo turėti galvoje tiktai lietuvę. Iš visų kunigaikštienę Oną liečiančių dokumentų matyti, kad ji organiškai buvo susijusi su savo laiko lietuviškąją visuomene ir užėmusi joje labai svarų, įtakingą vaidmenį.

Ona Vytautienė turėjo seserį Agripiną, kuri buvo ištekėjusi už geriausio Vytauto bičiulio ir patikėtinio Alšėnų kunigaikščio Jono, Algimanto sūnaus. Apie tai Vytautas pats liudija savo skunde prieš Jogailą ir Skirgailą: “(jie) iš mano žmonos brolio atėmė visą palikimą, visą tėviškę, ir iš to, kuris turi mano žmonos seserį, iš Jono, Algimanto sūnaus” (Scr. Rer. Prus., II t. 714 psl.) Ši žinutė kartu paneigia legendą apie Onos kilmę: ji sako, kad iš jos brolio Jogaila su Skirgaila buvo atėmę visą jo turtą — tuo tarpu yra žinoma, kad jie, nieko neatėmė iš Smolensko kunigaikščių. Jie paveržė visus turtus iš kitų Vytauto bendradarbių, jų tarpe iš artimo Vytautui asmens, iš savo laiku labai pasižymėjusio lietuvio — Sudimanto. Prof. Jonynas ir yra nustatęs, kad Ona Vytautienė buvo Sudimanto sesuo. Kas gi buvo tasai Sudimantas?. Vokiečiai savo raštuose jį vadina “Herzog”, kunigaikščiu. Jis valdė kaip spėjama, Eišiškių pilį, kuri anksčiau priklausė Gedimino sūnui Karijotui Mykolui, o paskui kunigaikščiui Eikšai ar Aikšai, kuris, kaip atrodo, buvo to paties Karijoto sūnus ir—Sudimanto tėvas. Amžininkų raštuose Sudimantas vadinamas tai Vytauto svainiu (Schwager), tai gimine (“Su-demunt dux consanguoineus Vitoldi”.). Apie tai galima įsitikinti pažvelgus į jau cituotus “Scriptores...” (V t., 224 psl) ir “Codex Epistolaris Vitoldi”, 1029 psl. Jeigu Sudimantas buvo Gedimino palikuonis, tai ir jo sesuo Ona taip pat buvo Gedimino giminės, taigi augščiausios kilmės, tos pačios, kaip ir patsai Vytautas Didysis!

Sudimantas pasižymėjo drąsiomis kovomis prieš kryžiuočius, tačiau pateko jiems į nelaisvę ties Paparčiais ir 1394 m. buvo jų žiauriai nubaustas mirtimi pakariant už kojų (Scr. R. Pr., II t. 657 psl. ir III t. 194 psl.). Vėliau, 1454 m. šaltiniuose minimas Alekna Sudimantaitis, kaip atrodo, minėto Vytauto bendradarbio sūnus, bet toliau apie šios šeimos tiesioginius įpėdinius negirdėti, nors ši pavardė žinoma Žemaičiuose 16-me amžiuje. Po tragiškos Sudimanto mirties Eišiškes valdo patsai Vytautas, galimas daiktas, gavęs juos kaip savo žmonos tėviškę.

ONOS VYTAUTIENĖS TĖVIŠKĖS KLAUSIMAS

Ar Eišiškės buvo Sudimanto ir Onos tėviškė — nėra visu tikrumu nustatyta. Šis teigimas daugiausia remiasi Vytauto sutarties raštu su kryžiuočiais 1384 m. sausio m. 30 d., prie kurio buvo prikabintas antspaudas su įrašu: “Sigillum Sudemond de Weisisken”2 . Vietovės, vardu “Weisisken”, žemėlapy nerandame. Bet tai nieko stebėtino, nes ne tiktai viduramžiais, bet ir dabar svetimtaučiai iškraipo mūsų vardus ir vietovardžius. Prof. Jonynas ištyrė, kad Sudimanto tėviškė turėjo būti Dzūkijoje, kur nors pusiaukelyje tarp Vilniaus ir Gardino. Jieškodamas vietovės, lietuviškai panašiai skambančios kaip “Weisisken”, jis spėjo, kad tai galėtų būti Vėžiškė, Alovės valsčiuje (V. Krėvės aprašytasis Poterionių Kalnas). Tačiau, nuvykus į tą vietą, paaiškėjo, kad Vėžiškės piliakalnis yra visai mažytis, tad jame galėjo būti tiktai koks sargybos kalnas, bet ne kunigaikščio dvaras. Be to, tasai piliakalnis, tarp miškų ir balų, nors ir maždaug pusiaukely tarp Vilniaus ir Gardino, bet toli nuo bet kurio seno vieškelio. Teko vėl galvoti kur tuos “Weisisken” lokalizuoti. Berods tai prof. K. Jablonskis atkreipė dėmesį, kad kaip tik pusiaukely seno vieškelio, einančio iš Vilniaus į Gardiną ir dar toliau vedusio Rodunės keliu į Lenkiją, iki pat Krokuvos į kur Vytautas ir kiti mūsų valdovai važinėdavo, yra didelė Eišiškių pilis. Eišiškės mūsų valdovai dažnai nakvodavo, sustodavo pailsėti, pakeisti arklius. Dar 1939m. buvo natūrali nakvynės vieta keliaujantiems automobiliu iš Vilniaus į Gardiną-

Eišiškės Vytauto laikais įvairiai vadinamos: Eišiški, Jeišiški, Eyksisken, Eykschysken, Veiksisken—pastarajai formai labai yra artimi musų rūpimieji “Weisisken”. Atrodo, kad tikrai Sudimanto ir Onos tėviškė buvo—Eišiškės.

Vytautas per savo dažnas keliones nekartą Eišiškėse lankydavosi. Jo buvimas čia 1429 m. sudaro tikrai dramatišką vaizdą. Grįžtančio valdovo iš garsaus Lucko suvažiavimo pasitikti į Eišiškes atvyko iš Vilniaus tie Lietuvos Didžiūnai, kurie tame kongrese nedalyvavo: Vilniaus vyskupas, kunigaikščiai, bajorai. Čia jie išklausė didžiojo kunigaikščio pranešimo apie nepasisekusias derybas dėl karališkojo vainiko, apie lenkų ponų klastą ir uždraudimą Jogailai vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Čia Vytautas paskaitė susirinkusiems laišką, kuriuo senelis Jogaila atšaukė pirma duotąjį sutikimą... Čia pat Lietuvos valdovą pasivijo taip pat iš Lucko išvykusio Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinys su raštu, į kurį Vytautas tuoj pat ir atsakė. (Codex Epistolaris Vitoldi, XCCCXLVI, 816p).

Ten, kur buvo senoji Eišiškių pilis, šiandien yra didingos jos liekanos, milžiniškas keturkampis kiemas (kaip ir Lydoje, Medininkuose ar Kriave), kuriame galėjo tilpti didelio dvaro trobesiai ir mažiausiai tūkstantis karių. Iki šiol žemė ten dengia galingų mūrų griuvėsius, iš kelių vietų yra įėjimai į gilius požemius. Pilis —paskendusi miškuose, bet visai arti senojo vieškelio. Ten pat prasideda didžiulė Rudnios giria, kur nuo nebeatmenamų laikų vykdavo didelio mąsto medžioklės. Pilies kieme apylinkės

Eišiškes — pusiaukele tarp Vilniaus ir Gardino

gyventojai rasdavo senovės ginklų, puodų šukių ir kt. Tačiau ši vieta dar archeologų nebuvo rimtai tyrinėta. Vietos klebonas prieš karą saugojęs pluoštą senų dokumentų, kurie bylojo apie Eišiškių įkūrėją—kunigaikštį Eikšą.

(bus daugiau)

1)    Kad kunigaikštienė Vytautienė buvusi Smolensko kunigaikščio duktė yra parašyta ir vadinamojoje "Bychovco kronikoje”, kuri, kaip jau įrodyta, yra ne kas kitas, kaip vienas iš daugelio T. Narbuto falsifikatų. Patsai Narbutas nebuvo išmokslintas istorikas, tik mėgėjas, dažnai jis savo veikaluose paduodavo neteisingas žinias dėl kritiškumo ir pasiruošimo stokos, kartais-norėdamas įvykius pagražinti ir iškelti Lietuvos praeitį nes iš esmės jis buvo karštas Lietuvos patriotas. Nūdien istorikai jo veikalais nesinaudoja, nes jie labai dažnai nėra patikimi.

2)    Nors šio dokumento autentiškumas ginčijamas, nors jis laikomas kryžiuočių falsifikatu, tačiau nėra abejonės, kad jis rašytas vokiečių, Vytauto ir Sudimanto amžininkų, kurie turėjo su jais reikalų ir buvo apie juos gerai painformuoti, tad šiuo dokumentu galima pilnai remtis.

D. L. KUNIGAIKŠTIENĖ ONA VYTAUTIENĖ

Dr. V. SRUOGIENE (pabaiga)

Eišiškių apylinkės labai gražios ir iki šiol dvelkia senove. Miškai—miškai, kur pilna paukščių žvėrių ir žvėrelių, lygumos, švelnių kalvelių paįvairintos. Smėlėtoj dirvoj, tarp beržų ir pušaičių, ypatingai stipriai kvepia spygliuočiai ir čiobreliai, o rudeniop pražydę šilai plačiomis rusvomis dėmėmis palinksmina elegišką gamtovaizdį. Grybų gausybė, katpėdėlės kilimus kloja—čia, tikrai, gamta ne daug tepasikeitė nuo tų laikų, kada po tą žemė galėjo vaikščioti jaunutė Vytauto Didžiojo pasirinktoji nuotaka...

Ona turėjo ištekėti už Vytauto apie 1370 metus. Vytautas buvo tuomet apie 20 m. amžiaus, tad jo žmona galėjo būti už jį kiek jaunesnė. Kadangi tuo laiku Vytautas gyveno su tėvais Trakuose, su juo ten, aišku gyveno ir jo žmona. Čia jiems, tur būt, apie 1371 metus gimė jų vienintelė duktė Sofija.3 Apie to meto jaunosios poros gyvenimą jokių žinių neturime. Tik vaizduotė nerimdama keliasi į didžiausią tada Lietuvos miestą prie Galvės ežero, kur senoje pusiasalio pilyje savo dienas leido Kęstučio namų židinio saugotoja, idealios moters aureole supama Birutė, kur apie Kęstutį spietėsi visa galingoji ir gausioji Gediminaičių šeima, kur iš Vilniaus lankydavosi Algirdas, visos Lietuvos bajorai, kur atvykdavo nemaža svečių iš Rytų ir Vakarų—riterių, pirklių, pasiuntinių. Koks tada judėjimas turėjo būti tarp Trakų ir Vilniaus—raitam per pora valandų pasiekiamo! Gyvendama tokiame kunkuliuojančiame centre Vytautienė turėjo progos gerai pažinti žymiausius Lietuvos žmones, stebėti kryžiuočių riterius, atvykstančius deryboms, medžioklėms, vaišėms, bendrauti su gudų ir rusų sričių žmonėmis, su lenkais, kurių čia galėjo netrūkti, kadangi nuo senų laikų Lietuvos valdovai giminiavosi su Mozūrijos kunigaikščiais. Ona turėjo gražių progų prasilavinti ir įsigyti tą platų akiratį, kuris stebino jos amžininkus ir sudarė jai didžiai išsilavinusios moters vardą.

Dešimtmetis tarp 1370 ir 1380 metų buvo labai turtingas įvykių. Nekartą kryžiuočiai įsiverždavo į Lietuvą ir, nors tarp ežerų ir miškų pasislėpusių Trakų nebuvo pasiekę,—apie jų žvėriškumus ir krašto siaubimą turėjo būti nemaža kalbų Kęstučio sostinėje. Didelio įspūdžioturėjo daryti Algirdo žygiai į Maskvą (1368, 1370 m.), kada Didysis Lietuvos kunigaikštis buvo įrėmęs savo kardą į Kremlius vartus. 1370 m. garsėjo Kęstučio laimėjimu ties Rudava, Prūsų žemėje. Apie 1376 m. Vytautienė turėjo dalyvauti Danutės Kęstutaitės vestuvėse su Mozūrijos kunigaikščiu Jonušu, o 1377 m. —iškilmingose pagoniškose kunigaikščio Algirdo laidotuvėse Maišiogaloje. Per tą dešimtmetį Vytautas jau dalyvavo tėvo ir dėdės karo žygiuose. Vėliau ji atsidūrė pačiame sūkuryje dramatiškų įvykių, kovos dėl valdžios, kuri įsiliepsnojo tarp Kęstučio ir Jogailos Algirdaičio, ir turėjo skaudžiai išgyventi savo didžiojo uošvio nuoskaudas ir žiaurią mirtį.

Trakų pilis    Senas piešinys

 

HEROJIŠKAS KUNIGAIKŠTIENĖS ONOS ŽYGIS—VYTAUTO IŠGELBĖJIMAS IŠ KRIAVO KALĖJIMO

Pirmą kartą kunigaikštienė Ona pasirodo pilnoje istorijos šviesoje 1312 metais, kada po Kęstučio mirties tragedijos jos vyras Vytautas buvo kalinamas Kriavo kalėjime. Lietuvos metraštis, kuris buvo parašytas paties Vytauto užsakymu, byloja:

“...Didysis kunigaikštis Jogaila pasiuntė į Kriavą taip pat ir Vytautą su žmona ir liepė jį budriai saugoti kambaryje... O didysis kunigaikštis Vytautas sėdėjo Kriavo pilyje stropiai saugomas. Ir dvi moterys ateidavo į kambarį kunigaikštienės paguldyti, kurios paguldžiusios miego, vėl išeidavo, sargams aplinkui saugojant. Didžioji kunigaikštienė girdėjo žmones spėliojant, ar Didysis kunigaikštis turėsiąs ilgai kalėti, ar ir su juo taip pat sugalvos pasielgti kaip su tėvu. Ir prikalbėjo ji taip padaryti, kai ateis moterys paguldyti, tai jam apsivilkti vienos moteriškės drabužiais ir išeiti su antra moterim, anai gi pasilikti pas ją. Tada jis persivilkęs vienos moteriškės drabužiais, išėjo su antra, pasitraukė iš pilies ir pabėgo” (Polnoje Sobranije Russkich lietipisej, 17sk., 76 ir 77psl.). Šią žinią patvirtina ir kiti amžininkų šaltiniai. Heroiškas Vytauto žmonos žygis tik trumpai nupasakojamas. Istorinėje ir grožinėje literatūroje jis irgi epizodiniai dėstomas. Mūsuose yra įsišaknijusi padava esą Vytautą išgelbėjusi tarnaitė Ona Amuličiuvienė, taip patplačiai paplitusi pasaka apie kažkokią paaukojusią savo gyvybę Vytautui gelbėti mergelę Mirgą. Iš tikrųjų gi nei Elenos Amuličiuvienės nei Mirgos vardų jokiuose istoriniuose šaltiniuose, jokiuose amžininkų dokumentuose nėra. Pasaką apie Amuličiuvienę yra sugalvojęs T. Narbutas! Šias niekuo nepagrįstas padavas turime visiškai pamiršti, išbraukti iš atminties, nes istorinė tikrovė yra daug gražesnė: Vytautą išgelbėjo iš kalėjimo ne kažkokia nežinoma tarnaitė, bet jo žmona, kunigaikštienė Ona. Ji tai padarė savo iniciatyva, savo laisva valia, nepaprasta drąsa ir ryžtingumu. Jos žygis dvigubai kilnus—ji ne tik heroiškai pasilieka kalėjime savo vyro vietoje, pati rizikuodama gyvybe, bet pasilieka drauge su tarnaite, kad ši nekaltai nenukentėtų nuo Vytauto priešų keršto. Ji pasiėmė visą atsakomybę sau pačiai ir, kaip ži-

A. Savickas, Vilniaus apylinkes

 

nome, dėl savo žygio nukentėjo, nes buvo nubausta už Vytauto išlaisvinimą (kokio pobūdžio buvo toji bausmė, nežinia, gal būt, kad ji buvo viešai rykštėmis išplakta). Kunigaikštienės Onos sumanumo ir pasišventimo pasekmė aiški: didysis Vytautas tapo laisvas! Tik didelė meilė vyrui, nuostabi orientacija padėty ir pasiryžimas leido kunigaikštienei Onai savo sumanymą sėkmingai įvykdyti. Jos pasiaukojimas išgelbėjo Lietuvai jos istorinį didvyrį. Tiktai kunigaikštienei Onai ir tik jai vienai priklauso Vytauto išvadavimo nuopelnas.

DIDŽIOJI LIETUVOS KUNIGAIKŠTIENĖ ONA BUVO IŠTIKIMA VYTAUTO PALYDOVĖ PER IŠTISUS 50 METŲ

Vytautui nuskubėjus iš Kriavo pas seserį Danutę į Mozūrus, o paskui į Prūsus, po kiek laiko pas jį atvyko ir kunigaikštienė Ona. Reikia manyti, kad ji ten ir priėmė krikštą kartu su vyru 1382 m. rudenį, bet ji taip pat galėjo pasikrikštyti ir 1386-7 m. per bendrą Lietuvos krikštą. Pagoniškojo kunigaikštienės Onos vardo istorijos šaltiniai neišlaikė.

Kai Vytautas susitaikė su Jogaila 1384 m., jis su šeima gyveno Gardino pilyje. Neramūs vis dar buvo laikai, Vytautas, nepatenkintas sau išskirta dalimi, negavęs tėviškės ir pilnos valdžios Lietuvoje, veržėsi savo teises atgauti. Visa Lietuva, ypač Žemaičiai karštai rėmė Kęstutaitį, telkė jam kariuomenę, vežė maistą ir ginklus. 1389 m. buvo padarytas sąmokslas atsiimti Vilnių iš Skirgailos, bet nepavyko. Vytautas nuskubėjo į Gardiną. Bet ir čia buvo pavojinga—tada vėl, antrą kartą, arčiau nežinomomis aplinkybėmis kunigaikštienė Ona išgelbėjo Vytautą savo sumanumu. Kunigaikštis su žmona ir dukra Sofija, su seserimi Ringaile, broliu Žygimantu, su jo sūnumi Mykolu ir virš šimto žymių bajorų pasitraukė į Prūsus. Ten visi, kurie lydėjo Vytautą, tapo jo įkaitais naujame politiniame manevre. Gyvendami kryžiuočių pilyje Baigoje, Vytautas su žmona priiminėjo svečius, pasiuntinius ir slaptus ryšininkus su bendradarbiais Lietuvoje. Iš čia jie išleido Ringailę už Mozūrų kunigaikščio Henriko ir savo dukrą Sofiją už Maskvos kunigaikščio Vosyliaus. Jau anksčiau sužadėta su maskviečiu, Sofija, savo dėdės Alšėnų kunigaikščio Jono ir kitų bajorų bei rusų pasiuntinių lydima, išvyko naujam gyvenimui su tikslu vykdyti didžius Vytauto sumanymus Rytuose, įgyvendinti Algirdo paskelbtą politinę Lietuvos platformą, kad: “visa Rusija turi priklausyti Lietuvai.” Visos šios drąsios Vytauto politinės kombinacijos nebuvo daromos be gabios kunigaikštienės žinios ir bendradarbiavimo. Kaip Vytautienė buvo įtakinga matome jau iš to, kaip ją vertino kryžiuočiai. Vytautas, laikinai dirbdamas išvien su kryžiuočiais, bet slapta pasiryžęs pirmai progai pasitaikius nuo jų vėl atsimesti ir matydamas, kad jau tam artėja laikas, norėjo iš anksto savo šeimą išsiųsti į Lietuvą. Jam pavyko užmigdyti kryžiuočių budrumą ir įtikinti, kad jie leistų jo žmonai laisvai išvykti į Lietuvą, kad jinai nuteiktų kraštą ordino naudai—kryžiuočiai Ona pasitikėjo!

Kunigaikštienės Onos įtaka pasireiškia kuomet Vytautas antrą kartą taikėsi su Jogaila. Į Astravos dvarą prie Lydos suvažiavo deryboms Lietuvos ir Lenkijos politikai, įtakingieji valdovų giminaičiai ir bajorai, Vytautas su žmona ir Jogaila. 1392 m. rugpiūčio mėn. 4 d. kunigaikštienė Ona pasirašė du dokumentu, kurių viename Jogailai, kitame—jo žmonai Jadvygai, laidavo, kad jos vyras, Vytautas, pildys savo duotus pažadus. Panašaus turinio raštai buvo duoti ir su Jadvygos parašu laiduojant Jogailos pažadų vykdymą. KunigaikštienėsOnos raštas, parašytas lotyniškai, lietuviškame vertime šitaip prasideda:

“Ona, Dievo malone Lietuvos kunigaikštienė, Trakų, Lucko valdovė ir tt., skelbiame šiuo raštu visiems, kam tai svarbu: gera savo valia, be jokios klastos ir apgaulės pasižadame už šviesiausiąjį kunigaikštį, viešpatį Aleksandrą, seniau Vytautą, mūsų brangiausią vyrą, kad visų ir atskirų nuostatų, surašytų jo laiške, duotajame šviesiausiajai kunigakištienei, viešpatei Jadvygai, Lenkijos karalienei, jis turi laikytis ir nelaužumai juos saugoti be jokios apgaulės...”

Tuo laiku Jogaila ieškojo Vytautienės palankumo: sekančiais metais jis siuntė jai dovanų—iš Krokuvos vaistininko nupirktus kažkokius saldumynus ir aukso žiedus su brangiais akmenimis. Taip pat Kryžiuočiai nepraleisdavo progų nusiųsti jai visokiausių dovanų —ne tik retų skanėstų, pietų ir rytų kraštų produktų, brangenybių, bet ir rafinuotų dalykų, kaip muzikos instrumentų—neseniai Vokietijoje išrastą klavikordą ir kažkokį “portativum”. Jie gerai žinojo, kuo jai gali įtikti ir, girdami ją kaip moterį, branginusią knygą, spėjo, kad ji įvertins ir retus muzikos instrumentus.

Po Astravos sutarties Vytautas įsigijo pilną valdžią Lietuvoje ir plačiai išskėtė savo sparnus. Kaip jis su žmona gyveno, tiesioginių žinių neturime, tačiau galime susidaryti vaizdą, kad labai turtingai. Geriausiai tatai parodo impozantiškas sąrašas dovanų, kurias Vytautas su žmona padarė 1396 m. Vokietijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui. Apie jas žinome iš Zigmanto vienmečio biografo E. Windecke “Leben Koenigs Sigmunds”, 1886, kuris dėsto:

“Čia yra dovanos, kurias kunigaikštis Vytautas davė karaliui Zigmantui (dar tuomet Zigmantas buvo tik vengrų karalius): 12 puolamųjų sakalų, 12 rankinių sakalų, 12 vanagų (Mausehabichte), 12 skydų, 12 ilgų jiečių 12 medžioklinių jiečių, 24 svaidomųjų jiečių, 12 šunų, kurie priklausė prie sakalų, 12 jojamų žirgų su balnais auksu papuoštais, 12 risčios žirgų, 12 greitų arklių, 12 sabalų kailiu apsiūtų kepurių, kurių 2 perlais siuvinėtos, 12 ritinių mezginių, 12 porų didelių pirštinių su kiaunių kailiukų pamušalu, 12 porų kitos rūšies pirštinių, iš kurių viena perlais siuvinėta, 12 šilkinių lietuviškų apsiaustų (Roecke), 12 šilkinių skarų, 12 kilimų, 12.000 sabalų kailių, 12.000 skrandų, 12 krepšių sidabru apkaltų ir paauksuotų, 12 porų sidabru kaltų ir paauksuotų peilių.

Vilnius. Iš Brauno atlaso 1523 m.

 

Čia yra dovanos, kurias kunigaikštiene, kunigaikščio Vytauto žmona, davė karaliaus Zigmanto žmonai: vienas sabalų apsiaustas, perlais siuvinėtas ir 12 auksinių sagų papuoštas, viena sabalų kailiuku aptaisyta ir perlais siuvinėta kepurė, pora didelių, sabalų kailiais apmuštų ir perlais siuvinėtų pirštinių, viena pora perlais nusagstytų ir papuoštų kitokių pirštinių, 20 baltų, auksu siuvinėtų rankšluoščių, vienas auksu siuvinėtas ir kutais papuoštas rankšluostis, 10 ilgų baltų staltiesių, 12 narvelių sakalams, 12,000 sabalų kailių, priedo—šilkinė skara ir kt. Be to kunigaikštienė padovanojo Zigmanto žmonai: 3 poras batukų, kurių viena perlais siuvinėta, 10 mažų, auksu siuvinėtų rankšluoščių, 2 poras didelių, sabalų kailiais pamuštų pirštinių ir 100 sabalų kailių.”

Vytautas gaudavo daugybę brangių dalykų kaip duokles iš rytų—rusų, totorių. Jam buvo atvežami vežimai pilni brangių kailių, saracėnų ginklų, visokių plonų metalo gaminių totorių darbo švelnios odos, safiano dirbinių puikių persiškų kilimų, buvo atvaromos ištisos kaimenės arklių ir kt. Net ir po nepasisekusio Vorsklos žygio Rytai prieš jį drebėjo ir nešte nešė jam visokių gėrybių.

Vienas iš didžiųjų Vytauto planų buvo paklupdyti rusus. Tuo tikslu 14 a. pabaigoje jis stengėsi žūt būt išlaikyti taiką su kryžiuočiais. 1398 m. spalių mėn. įvyko šaunus suvažiavimas Nemuno saloje, buvusioje prie dabartinės Kulautuvos ( iš čia ir vardas Salyno suvažiavimo). Atvyko kryžiuočių ordino magistras Konradas von Jungingenas daug ordino dignitorių, daug įvairių riterių ir žymiausių Lietuvos žmonių, kaip pirmasis Vytauto maršalas Manvydas, bajoras Čupurna, Vytautas ir kunigaikštienė Ona. Per šias derybas Vytautas užrašė ordinui Žemaičius. Sunki tai buvo nuolaida, kad galima būtų turėti laisvas rankas, tačiau ji buvo suprasta Lietuvoje kaip gudrus valdovo manevras ir visų Vytauto bendradarbių aprobuotas. Kaip didelį Vytautas turėjo pasitikėjimą savųjų tarpe matyti iš to, kad šiame suvažiavime, lenkams oficialiai nedalyvaujant, Vytautas mūsų didžiūnų buvo apšauktas Lietuvos karaliumi. Tų garsių derybų ir iškilmių metu šeimininkės rolę garbingai ir oriai ėjo Vytautienė. Juk Onai buvo skirtas Lietuvos karalienės titulas! Keliaujantieji vokiečių riteriai išnešiojo plačiai po Europą pasakojimus apie Lietuvos kunigaikštienę, jos turtingumą ir puošnumą. Pasak juos nei viena užsienio karalienė ar kunigaikštienė, kiek tik jų buvo pasauly, neturėjusi tokių turtingų rūbų, kaip Ona Vytautienė ir Jogailos sesuo Aleksandra, Mozūrų kunigaikštienė.

Tuoj po Salyno suvažiavimo, Lietuvos valdovų porai atvykus į Gardiną, kilo didelis gais-

Onos Vytautienės raštas su jos antspaudu pasirašytas 1392 m. rugpiūčio 4 d. Astravoje

 

ras. Vytautas su žmona vos išsigelbėjo, pilyje sudegė daugybė jų turto, įvairių daiktų, taip pat ir mėgiamoji kunigaikštienės beždžionėlė. Tų pačių metų žiemos metu jiedu lankėsi Smolenske, kur susitiko su dukterim, didžiąja Maskvos kunigaikštiene Sofija, ir jos vaikais. Tėvai apdovanojo ją brangiomis dovanomis, kurių tarpe buvo auksu ir sidabru papuošti šventieji paveikslai, atvešti iš Bizantijos.

1399    m. Jogailai ir Jadvygai pirmojo kūdikio belaukiant, Vytautas su žmona nusiuntė į Krokuvą labai brangų, gryno sidabro, lopšį, kuris, motinai ir dukrelei Bonifacai Elzbietai netrukus pasimirus, vėliau teko kitiems Jogailos vaikams, paskui jo vaikaičiams. Apie tą lopšį plačiai šnekėta ir stebėtasi Lietuvos valdovų dosnumu.

1400    m. Didžioji kunigaikštienė Ona važinėjo Pavisly su šaunia palyda, aplankė eilę kryžiuočių pilių, kaip Marienburgą, Brandenburgą, Marienverderį ir Althausą. Kryžiuočiai ją vadino “didžiai galinga kunigaikštiene, Vytauto žmona” ir priiminėjo labai iškilmingai. Kadangi vienuolyno taisyklės neleido moters apgyvendinti pačioje Marienburgo pilyje, kunigaikštienei buvo paruoštas butas priešpily, buvusiame ginklų sandėly, ir įrengtas su negirdėta prabanga. Ona, belankydama Marienverdery neseniai mirusios ir pagarsėjusios stebuklais šv. Daratos kapą, pamaldžiai paaukojo bažnyčiai brangius šilko audeklus, o pati gavo iš vokiečių taip pat gražių dovanų, jų tarpe dvi knygas (tos šventosios gyvenimo aprašymą), kuriomis labai džiaugėsi. Atrodo, kad kaip reta viduramžių moteris, mūsų kunigaikštienė mokėjo skaityti ir brangino mokslą. Keletą metų išgyvenusi tarp vokiečių, ji, be abejonės, mokėjo ir laisvai vokiškai kalbėti.

Vadinamame Vilniaus unijos akte su lenkais 1401 m. Vytautas užrašė Onai kaip kraitį tiksliau mums nežinomus dvarus su teise juos valdyti iki gyvos galvos. 1404 m. kryžiuočių ordino magistras pasižadėjo tas jos teises ginti.

Tuo laiku, kai Vytautas ruošėsi savo didžiam žygiui prieš vokiečius, kada ėjo žemaičių sukilimas ir visa Lietuva laukė lemiamo karo—apie kunigaikštienę Oną nieko negirdime. Tylu apie ją ir Žalgirio mūšio metu. Kaip ji išgyveno vyro triumfą, kaip reagavo į Vytauto vakarų politiką, į įvykius, susijusius su Konstancos bažnytiniu susirinkimu—jokių žinių neturime.

Kunigaikštienė iškyla vėl 1413-4 m. žiemą, kai Vytautui namie nebūnant ji vaišino kunigaikščio žiemos būstinėje “Posur”, kaip manoma, Punioje, Prancūzijos ir Anglijos karaliaus pasiuntinį, prašmatnųjį riterį Ghillebert de Lanoy (iš jo šeimos kilęs J.A.V. prezidentas F. D.Rooseveltas). Drauge su Vytautiene tada buvo ir jos duktė Sofija su savo dukra Anastazija.

1415 m. Vytautas iškilmingai priiminėjo Jogailą su gausiais palydovais naujoje Trakų pily (saloje). Reikia manyti, kad šeimininkės pareigas ta proga ėjo jo žmona.

1417 m. vasarą Vytautas kėlė vestuves savo anūkei Anastazijai su Kopilio kunigaikščiu Aleksandru, vadinamu Olelka (Vladimiro Algirdaičio sūnumi). Vestuvių puotos truko ištisą savaitę, bet Onos dalyvavimas jose neminimas —gal ji buvo paliegusi, nes jau nebejauna, apie 70 metų amžiaus.

Ona Vytautiene mirė Trakuose 1418 m. liepos mėn. 31 d. 4. Ji palaidota Vilniuje, katedroje, prie šv. Mykolo altoriaus, ten, kur vėliau buvo padėti ir Vytauto Didžiojo palaikai. Jei kada bus atrastas Vytauto karstas greta jo turės būti ir Onos. Garsas apie Didžiosios kunigaikštienės mirtį toli nuaidėjo. Kryžiuočių ordino magistras įsakė visose ordino bažnyčiose laikyti jos atminimui mišias ir vigilijas.

Greit po Onos mirties, nes jau prieš Kalėdas 1418 m., Vytautas vedė jos sesers Agripinos, Alšėnų kunigaikštienės, dukterį, jaunutę Julijoną. Jau vien iš to fakto, kad jis pasiėmė sau antrą žmoną iš tos pačios giminės, matyti, kaip jam brangus buvo pirmosios atminimas. Nors Vytautas jos ilgai negedėjo, bet jos nepamiršo. Prieš pat savo mirtį 1430 m. spalio mėn. 21 d., jis užrašė Humenio apskritį, kuris sudarė jos tėvonijos dalį, Vilniaus vyskupui Motiejui ir jo įpėdiniams, pavesdamas jiems ateity melstis už savo paties, pirmosios, tada jau mirusios, žmonos Onos ir dar tebegyvenusios Julijonos vėles.

Įdomu būtų patirti, kaip ilgai Vilniaus vyskupai vykdė Vytauto Didžiojo valią. Galicijos miestely Grudeke, kur 1434 m. pasimirė Jogaila, dvasiškiai, vykdydami karaliaus testamentą, nustatytomis dienomis laikydavo pamaldas už vėlę iki pat Pirmojo Pasaulinio karo.

Vytautas teturėjo tas dvi žmonas—Oną ir Julijoną. Žinia, esą prieš Oną jis buvęs vedęs kažkokią Mariją, istorinės kritikos yra atmesta, kaip neturinti jokio pagrindo.

Ghilletert de Lanoy iškilmių šarvuose. Jis 1413-14 m. lankėsi Vytauto dvare.

DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIENĖS ONOS VYTAUTIENĖS APIBŪDINIMAS

Didžioji Lietuvos kunigaikštienė Ona buvo labai žymi mūsų praeities asmenybė. Apie 50 metų ji buvo ištikima savo didžiojo vyro gyvenimo draugė ir palydovė, dalinusi su juo laimę ir nelaimę. Ji turėjo Vytautui ir jo bendradarbiams didelės įtakos. Ne be reikalo jos palankumo jieškojo ir kryžiuočiai, ir lenkai, ir rusai, taip pat ir šeimos nariai gediminaičiai. Kunigaikštienė Ona pasižymėjo veiklumu, lydėdavo savo vyrą jo gausiose ir tolimose kelionėse, aktyviai dalyvavo politiniuose įvykiuose. Vokiečių kronikininkai paliko amžinybei jos reikšmingus žodžius, kad jai mirus, Vytautui nebesiseksią. Ir, tikrai, ši jos pranašystė išsipildė, nes Vytauto laimingoji žvaigždė skaisčiausiai švietė tol, kol Ona buvo gyva. Po jos mirties, Vytauto gyvenimo saulėlydy, visi svarbiausi jo sumanymai, pradėti dar prie jos gyvos galvos, nebpasisekė. Kad kunigaikštienė Ona skyrėsi iš savo aplinkos gabumais ir įtaka, matyti iš to, kokia pagarba ją supo amžininkai. Vokiečių metraštininkas priskiria jai net kažin kokią ypatingą galią, vadino ją stebukladare, burtininke—tai nenuostabu, prisiminus, kokie kupini prietarų buvo tada laikai. Iš visos kunigaikštienės veiklos atrodo, kad ji niekad nebuvo palanki lenkams. Neliko žinios, kad ji būtų važinėjusi į Lenkiją ar būtų artima kuriam nors iš lenkų didžiūnų. Nėra pėdsakų, kad ji būtų turėjusi savo aplinkoje gudus ar rusus. Ji laisvai bendravo su augštais svečiais vakariečiais—jai vakariečių įpročiai buvo įprasti. Iš negausios medžiagos, kuri išliko apie kunigaikštienę Oną atrodo, kad ji buvo linkusi verčiau remtis vokiečiais. Tačiau įtarti ją ypatinga bičiulyste su kryžiuočiais nėra pagrindo. Vokiečių skandalinėje kronikoje yra likęs nemalonus aprašymas apie jos bėgimą pas kryžiuočius, apie jos pašovimą iš savųjų pusės. Tačiau toji žinia priklauso prie tos pat kategorijos paskalų, kaip kažkoks kryžiuočių bjaurus šmeižtas apie Birutę, už kurį Vytautas išvarė iš Kauno pilies komtūrą Markvardą Salzbachą ir jam žiauriai atkeršiojo po Žalgirio kautynių, kai šis pateko į jo nelaisvę—liepęs jį nubausti mirtimi. Nebuvo didesnių šmeižto meisterių kaip kryžiuočiai! Kritiškai panagrinėjus kunigaikštienės Onos santykius su kryžiuočiais yra aišku, kad jie buvo susiję grynai su Vytauto politika.

Jeigu Ona Vytautienė būtų buvusi anglė, prancūzė, vokietė, ar kurio kito Vakarų krašto valdovė, apie ją būtų tomų tomai prirašyti, ji būtų iškelta į savo krašto herojes. Nedaug tokių pranašių moterų mums išlaikė viduramžių istorija. Turime būti dėkingi profesoriui I. Jonynui, kad jis jos vaizdą apvalė nuo amžių dulkių, parodė mums ją buvus tikra lietuve, kuri išvadavo iš mirties savo vyrą, pati rizikuodama gyvybe. Vytauto motina Birutė, apie kurią neturime jokių istorinių duomenų, kurios net vardą mums išlaikė tik žodinė tradicija, susilaukė mūsų tautoje didelės pagarbos. Daug už ją žymesnė ir palikusi mūsų praeity gilesnius pėdsakus yra Vytauto žmona. Kaip Birutė, taip ir Ona turi būti mūsų tinkamai gerbiama. Lietuvės, jos vardu vadinamos, gali didžiuotis savo garbingąja pirmtakūne. Nes Didžioji kunigaikštienė Ona yra žymiausia moteris Lietuvos istorijoje.

Kunigaikštienės Onos portreto nėra išlikę. Žinomas paplitęs jos atvaizdas tikrumoje priklauso kažkokiai 17-jo ar 18-jo amžiaus damai —tatai liudija charakteringi epochai drabužiai ir šukuosena, kurie jokiu būdu nepriklauso 15-jam šimtmečiui.

3    Istorinėje literatūroje buvo paplitusi neteisinga žinia apie tai, kad Vytautas turėjęs dar ir du sūnų, kuriuos kūdikystėje kryžiuočiai nužudę, šaltiniuose apie tai nėra jokio pėdsako. Legenda greičiausiai kilo iš to, kad antspaude prie kunigaikštienės Onos rašto yra atvaizduota moteris su dviem kūdikiais. Sfragistikos mokslo tyrinėjimai nustatė, kad antspaude yra atvaizduota Šv. Marija su Kristum ir Jonu Krikštytoju, kaip tai dažnai daryta viduramžiais. Taip pat Vytauto skunde yra vienas neaiškus posakis, kuris galėjo sudaryti pagrindą šios, jokiu dokumentu nepatvirtintos, žinios atsiradimui.

4    Dlugošo paduotą klaidingą Onos mirties datą ištaisė prof. Lovmianskis Sl. Biogr. “Polski”.