NETEKOME PABŪKLŲ
B. VRUBLEVIČIUS
Tai buvo 1943 m. liepos men. Rytų fronte prie Staraja Rusa. Tuomet ėjo atkaklios kovos tarp vokiečių ir rusų. Buvau prievarta paimtas ir įjungtas į vokiečių karinius dalinius ir drauge su jais dalyvavau Rytų fronte, tuo būdu ir anksčiau minėtame bare.
Mūsų priešlėktuvinė 843 baterija, majoro Kotzinger vadovaujama, buvo atkelta iš Latvijos. Turėjome kovoti prieš rusų tankų puolimą.
Gavę įsakymą vykti, tučtuojau viską susikrovėme į sunkvežimius ir po trijų parų pasiekėme pafrontę. Arčiau fronto jau nebegalėjome dienomis važiuoti, nes nuolatos mus puldinėjo rusų lėktuvai. Dienos metu apsikasdavome, užsimaskuodavome pabūklus ir laukdavome vakaro, kad vėl galėtumėm judėti.
Paskutiniąją naktį įvažiavome į išdaužytą retą mišką. Fronto linijos jau čia pat. Mūsų sunkvežimiai turėjo tyliai ir be šviesų slinkti į paskyrimo vietovę. Tą valandą buvo tylu ir niekur nesišaudė. O tamsu, nors į akį durk.
Privargęs, nemiegojęs, atsisėdau sunkvežimyje ir greit užsnūdau. Nežinau, kiek laiko miegojau, kai staiga sudundėjo, sutraškėjo, ir aš atsidūriau ant žemės. Rusų artilerijos sviedinys pataikė į vieną mūsų pabūklą ir apvertė sunkvežimį, kuriame aš miegojau. Tik per plauką likau gyvas. Visi mūsiškiai šoko slėptis, kur tik pakliuvo. Tamsią naktį nieko nesiorientavome. Mudu su puskarininkiu Mueller, griuvome į seniau artilerijos išmuštą duobę ir laukiame savo galo. Juokais mėginu jį užkalbinti, kad čia jau bus galas ir nebepamatys savo namų ir Elzės. Puskarininkis nuolat vis kartoja “Dievas su mumis”.
Na, ir prasidėjo tikras pragaras. Artilerijos sviediniai, kulkos, tik staugia, zvimbia, medžiai lūžta. Nebesitikėjau išlikti gyvas. Pasirodo, tą velniavą sukėlė vienas mūsiškis šoferis. Nematydamas kelio, uždegė vieną sunkvežimio prožektorių. Rusai tai pastebėję ir atidengė artilerijos ugnį. Vieną mūsų pabūklą sudaužė, sunkvežimį į šipulius sumalė, 4 vokiečius užmušė, o 6 sužeidė.
Reikalingą vietovę žūtbūt reikia pasiekti. Dar reikia slinkti apie 500 metrų, šaudymas nurimo. Su sveikais dviem pabūklais slinkome pirmyn. Mūsų užimta vieta buvo prie upelio. Pabūklus reikėjo įtraukti į čia esančią augštumą. Kareiviai dar paėmė arklį, kad nelengvą pabūklą galėtų įtraukti į kalnelį.
Čia vėl nauja nelaimė. Nakties tamsoje nepastebėjo, jog laukas buvo užminuotas (nors buvo pertverta spygliuota viela). Tik vos-ne-vos užtempus pabūklą, arklys užlipo ant minos. Smarkiai sudundėjo, ir aš kritau ant žemės, nieko nesuvokdamas, kas atsitiko. Arklys buvo sudraskytas į gabalus, ir 5 kareiviai sužeisti, jų tarpe ir aš. Minos skeveldra, nuslydusi nuo šalmo, sužeidė man kaklą. Ranka apčiupinėjau save, ar nėra sužeista dar kuri nors kūno dalis. Tik po valandos mus nuvežė į lauko ligoninę. Iš trijų pabūklų liko tik vienas tinkamas, o iš 20 kareivių tik 5 sveiki. Einąs būrio vado pareigas viršila Winter už neapdairumą buvo areštuotas ir patrauktas karo lauko teisman. Po dviejų savaičių aš pasveikau. Vėliau mūsų bateriją išsiuntė net prie Leningrado.
