EUROPOS LF BIČIULIŲ KONFERENCIJA
L. P. B. VEIKLOJE
Emigracijos išsklaidyti LF bičiuliai pirmiausia sumezgė tarp savęs organizacinius ryšius Amerikoje — pradedant nuo 1949, didžiojo Amerikos lietuvių seimo metu, įvykusių pasitarimų. Jie pirmieji sušaukė ir formalią, konferenciją 1952 Clevelande. Ši konferencija buvo gausi, Lietuvos laisvinimo reikalui ir jo organizacijai jautri, visuomeniniame veikime principinga, savo tarpe solidari. Turėdama prieš akis ypatingą padėtį LF atstovui pasitraukus iš Vilko, konferencija šiam reikalui daugiausia dėmesio ir skyrė. Ji priėmė sprendimą, kuriuo aprobavo LF atstovo žygį ir pavedė LF bičiulių centro valdybai priimti galutinį nusistatymą dėl LF santykių su Vliku tik išryškėjus Vliko reformų galimybei ir krypčiai.
1953 m. rugsėjo 5-6 panaši konferencija įvyko Tiubingene — Europos LF bičiulių. Joje dalyvavo 30 narių — daugiausia iš Vokietijos, trys iš Prancūzijos, trys iš Italijos, vienas iš Švedijos ir taip pat Amerikos bičiulių įgaliotinis. Konferencijos sudėčiai būdingiausia, kaip kad ir Clevelande buvo, kad dauguma naujosios kartos žmonės, jau tremtyje mokslus baigę ar bebaigią.
Europos bičiulių konferencija tik trumpam grįžo prie LF santykių su Vliku, kurio gyvavimą konferencijos narių dauguma turi progą stebėti iš arti. Po L. Prapuolenio pranešimo (jį skelbiame šiame nr.):
— įvertinusi praeitį, esamą padėtį ir žvelgdama išeities ateičiai, konferencija pabrėžia, kad
1. Tiek Lietuvoje, tiek ir tremtyje Lietuvių Frontas stovėjo už vieną bendrą vyriausią laisvinimo vadovybę, kuri žengtų laisvinimo pastangų priekyje, dorintų visų laisvinimo veiksnių darbus, apjungtų gyvąsias visuomenės jėgas ir tuo būdu turėtų pasitikėjimo kovojančiame krašte ir tremties visuomenėje;
2. per eilę metų būdamas Vlike, Lietuvių Frontas darė pastangų paties Vliko viduje, kad jis imtųsi priemonių savo negalėms išgyventi. Pagaliau 1952 m. rugpiūčio 5 d. pasitraukdamas iš Vliko, Lietuvių Frontas norėjo atkreipti Vliką sudarančių grupių ir visuomenės dėmesį, kad jos paveiktų Vliką atsinaujinti iš vidaus; tačiau praėjusių metų eigoje Vlikas dar labiau nuėjo sunykimo keliu;
3. iš arti tatai stebėdami, konferencijos dalyviai nemato galimybių, kad Vlikas esamoje padėtyje ir esamoje sudėtyje būtų pagydomas; tačiau mano, kad autoritetą iš dalies atstatyti galėtų grąžinimas į Vliko sudėtį tų asmenų, kurie Vlike buvo tėvynėje; darbingumą ir tremties visuomenės pasitikėjimą atgauti iš dalies padėtų įsijungimas į Vliką realių, gyvų tremtyje besireiškiančių visų organizuotų jėgų;
4. laisvinimo organizacijos klausimu galutinį nusistatymą konferencija nutarė palikti L. F. Bičiulių vyriausiajai vadovybei.
Konferencijos visas svoris buvo perkeltas į ateitį — į artimiausios veiklos uždavinius, kurie būtų konkretūs ir įmanomi vykdyti tremtyje iš dalies pačių LF bičiulių jėgomis, iš dalies sugestijuojami ir kitai visuomenei. Po J. Brazaičio ir J. Griniaus pranešimų tie uždaviniai ir nusistatymai laisvinimo srityje numatyti tokie:
— Tęsiant kovą iki nepriklausomybės atstatymo, konferencija sutiko ats. Kersteno pasiūlytą ir Atstovų Rūmų priimtą nutarimą ištirti Sovietų okupaciją bei jos padarinius Baltijos kraštuose kaip laisvosios žmonijos solidarumo ženklą, padėkojo jam ir Altui už iniciatyvą ir pažadėjo savo talką;
2. rado, kad Kersteno rezoliuciją vykdant reiktų ją praplėsti iki reikalavimo įsileisti į Baltijos kraštus JT komisiją, kuri apklaustų ir ten esančius liudininkus;
3. artimoje ateityje budėti ir veikti, kad galimų politinių konferencijų proga būtų išvengta dabartinę padėtį Baltijos kraštuose stabilizuoti;
4. telkti bendriems politiniams žygiams JAV piliečius, kilusius iš visų anapus geležinės uždangos esančių kraštų;
5. konstatavo, kad Europa išlikti laisva tegalės apsijungus federacijos pagrindais ir kad federacinio apsijungimo stiprėjimas stiprina pavergtosios Europos išlaisvinimo eigą; kad Laisvosios Europos Komitetas su savo padaliniais yra jau daug nusipelnęs vieningos Europos idėjai plėsti ir pavergtosios Europos kultūriniams reikalams, bet kad lietuviai per maža šioje srityje reiškiasi; dėl to konferencija rado, kad tolimesnėje eigoje laisvinimo veiksniai turėtų daugiau veikti per tarptautinius europinius sąjūdžius, o savo bičiulius įpareigojo dėtis į tarptautines organizacijas, pirmoje eilėje į Lietuvių Federalistų Sąjungą ir per ją reiškiantis palaikyti tinkamai suprastą vieningos Europos mintį.
Tačiau daugiausia dėmesio konferencijoje susilaukė antra veiklos sritis emigracijoje —- tai pačių tremtinių ir emigrantų išlikimas dvasine prasme gyvų ir kūrybiškai pajėgių, jų jaunosios kartos lietuviškas auklėjimas. šitas lietuvio išlaikymas gyvu kuriančiu lietuviu buvo specifinis visos konferencijos rūpestis ir jai davęs pagrindinį toną. Po A. Maceinos pranešimo (jo sutrumpinta redakcija bus kitame nr.) konferencijos nusistatymas išreikštas šiais sprendimais;
— Dėl užtrukusios tremties stiprėja pavojus tremtiniams įsilieti i svetimą kultūrą ir juos priglaudusį kraštą laikyti savo vaikų tėvyne. Ši grėsmė deda pareigą sustiprinti rezistencinę kovą už lietuvio išlikimą lietuviu. Konferencija dėl to įpareigojo bičiulius:
1. veikti lietuviškąją visuomenę, o pirmiausia vadovaujančias institucijas imtis atkaklios rezistencijos prieš žlugdančią emigracijos dvasią;
2. sąmoninti mūsų tremtinius, kad jie, būdami lojalūs juos priglaudusiam kraštui, sykiu visur ir visuomet išliktų lietuviškumo liudytojai bei šaukliai, skelbdami nepaneigiamą teisę į savo tėvynę;
3. skatinti visus lietuvius ne tiek laukti dairantis atgal ir delsiant, kiek veikti bei kurti tiek tautinėje, tiek apskritai žmogiškoje plotmėje;
4. veikti jaunimą, kad jis, pasisavindamas Vakarų laimėjimus, išlaikytų gimtąją kalbą, meilę Lietuvos praeičiai, ištikimybę tiems, kurie dabar Lietuvoje veda žūtbūtinę kovą, o taip pat tikėjimą Lietuvos ateitimi ir pasiryžimą čia išugdytas jėgas skirti tėvynei, net jeigu tremtis ir ilgai užtruktų;
5. organizuoti lėšas lietuvybei išlaikyti per bendruomenių organus ir išplečiant jų rinkimą į visus bendruomenės narius;
6. konferencija išrinko komisiją, kuri paruoštų lietuviškajai visuomenei tremties veikimo programą, gaivintų kultūrinį sąjūdį ir organizuotų lietuvių kultūros skleidimą tarp svetimųjų.
Nutarimai rodo, kuria linkme rikiuojasi žmonių nuomonės. Už juos nemažesnės svarbos yra nuotaika, kuria tos nuomonės buvo svarstomos ir priimtos. O ji šioje konferencijoje buvo pakili, solidari ir, svarbiausia, konstruktyviai pasiryžusi tuos nutarimus ne padėti iki kitų metų, bet čia pat juos patiems imti vykdyti, nuo savęs pradedant, kur galima organizuotai kolektyviai, kur galima individualiai. Su tokiu pasiryžimu išrinkta ir Europos LF bičiulių vadovybė bei kultūros komisija. O po K. J. Čeginsko pranešimo buvo priimti planai pačių bičiulių organizacijai vietose.
Konferencija nutarė pasveikinti esančiuosius tėvynėje, arkivyskupą. J. Skvirecką, susilaukusį 80 metų amžiaus, ats. Kersteną ir Altą dėl jų iniciatyvos rezoliucijai, Vokietijos bendruomenės valdybą dėl jos sustiprintų pastangų jaunimui lietuviškai auklėti.
Konferencijoje dalyvavęs Amerikos bičiulių įgaliotinis J. Brazaitis ta proga lankėsi Bonnoje, kur be kitų reikalų aptarė bendradarbiavimą su Krikščioniškajai kultūrai ginti tarptautinio komiteto Vokietijos skyriaus vadovybe; dalyvavo Koelne to skyriaus akcijos už kardinolo Mindszenty išlaisvinimą atidaryme, porą kartų ten pasakydamas kalbas per radiją. Kituose pasimatymuose buvo aptarti dar specialūs rezistencijos reikalai.
