NAUJŲ ŽMONIŲ FABRIKAS
Sovietinio Lietuvoje švietimo bei auklėjimo tikslas — laimėti Maskvai ir komunistų partijai daugiau Lietuves jaunimo, šiam tikslui dėmesys sutelktas į vaikus, į vaikų darželius ir pradžios mokyklą, čia be atvangos skiepijama: (a) nepasitikėjimas tėvais, (b) neapykanta bažnyčiai ir dvasininkams, (c) neapykanta ir pajuoka nepriklausomai Lietuvai ir “meile Sovietų Sąjungai bei broliškoms respublikoms”, (d) neapykanta demokratiniams Vakarams, ypatingai Jungtinėms Valstybėms ir Vatikanui, (e) tikėjimas partijos neklaidingumu ir nenugalima armija, asmens menkavertiškumu ir partijos visagalybe.
Tai yra pagrindiniai sovietinio “švietimo” dėsniai. Pirmieji jų ypatingai taikomi vaikų darželiams ir pradžios mokykloms, kiti labiau gimnazijoms, specialinėms ir augštosioms mokykloms.
Vaikų darželyje
Tėvams uždarbiaujant, beveik visų šeimų vaikai jau nuo 4 metų amžiaus pirmąjį “mokslą” gauna iš vaikų darželio vedėjo ar vedėjos. Jų globoj vaikai būva per visą dieną: nuo 8 val. ryto iki 6 val. vakaro. Jie ten pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja.. Namo grįžta tik nakčiai. Šią padėtį sovietiniai švietėjai stengiasi išnaudoti partijos reikalams. Kad vaikai atprastų nuo šeimos ir namų, darželio gyvenimas taip sutvarkytas, kad vaiką patrauktų. Paprastai namuose didelis skurdas ir badmiriavimas. Kad vaikas nuo namų atšaltų, darželyje jis gauna gerą maistą: pusryčiams — 3 riekutes pyrago su sviestu ir sūriu ar dešra ir pieno ar kakao; priešpiečiams — pyrago, šokolado ir pieno, pietums — sriubos, mėsos, daržovių, vaisių; vakarienei — paprastai tas pats, kaip pusryčiams. Suprantama, valgymo metu vaikams nuolat primenama ir aiškinama, kad visa tai, ką jie gauna “yra dovana Stalino ir komunistų partijos, nes ir tėvas Stalinas ir partija vaikučius labai myli ir jiems nieko nesigaili”. To padarinys yra tas, kad vaikai pradeda namais bodėtis ir prisiriša prie darželio, prie darželio vedėjo.
Vedėjas su vaikais pasikalba apie tėvus, brolius, seseris; ką jie veikia, kur dirba, kada pareina namo, kas lankosi ir pan. Prasideda laipsniška tėvų kritika su nurodymais būti geresniems už savo tėvą, mamą, brolį. Nuolat primenama, kad Stalinas ir partija vaikučius labiau myli negu jų tėvai, nes jei tėvai daugiau mylėtų — daugiau dirbtų, daugiau uždirbtų ir vaikams būtų geriau gyventi. Pats vedėjas vaikams perstatomas kaip juos mylinčio Stalino patikėtinis, kuriam vaikai taip pat gali viską patikėti, net prašyti, kad vaikus baudžiantieji tėvai būtų sudrausti. O jei kurio vaiko meilės savo tėvams nepavyksta šokoladu ir pyragu nupirkti, tokiam siūloma visiška laisvė. Viską, ką namuose draudžia, vedėjas leidžia. Nori pipiras rūkyti — rūkyk! Nori degtinės paragauti — ragauk. Visi vyrai geria! Jei tokius laisvės mėgėjus paskum tėvai pamėgina sudrausti, jie tik labiau prisiriša prie darželio ir vedėjo. Okupuotoj Lietuvoj neretas atsitikimas kad iš darbo grįžtanti motina, ašarodama, vedasi iš mokyklos apsvaigintą savo kūdikį.
Vaikų darželio "auklėjimas” trunka dvejus metus ir paprastai baigiamas poros savaičių ar mėnesio stovyklavimu. Stovykloje rusų karininkai ar puskarininkiai vaikus jau pradeda mokyti karinio parengimo. Apginkluoti mediniais šautuvais ir medinėmis granatomis vaikai vykdo karinius žaidimus.
Pradžios mokykloje
Antroji sovietinio švietimo fazė — pradžios mokykla. Jos uždavinys — iš lietuvių vaikų padaryti lietuviškai kalbančius, bet rusiškai ir bolševikiškai galvojančius automatus. Priemonės — propaganda žodžiu ir per vadovėlius, per sienose iškabintus paveikslus, plakatus, vaikams duodamus transparentus bei rinkiminius šūkius, ypatingai per kino filmus. Miestų pradžios mokyklose vedėjais dirba nemaža lietuvių, kurie karo metu buvo patekę į vokiečių nelaisvę. Jie po karo buvo įstatyti į tam tikrus kursus Rusijoje. Kursus baigę, grąžinti į Lietuvą. Jie klusnūs Maskvos nurodymams. Jie terorizuoja ir kitus mokytojus.
Negali būti tokios pamokos, kuri apsieitų be bolševikinio budrumo ir bolševikinės ištikimybės pavyzdžių. Pirmojo skyriaus vaikus mokant skaityti, vartojami ne tik iš rusų kalbos verstiniai su sovietų “didvyrių” paveikslais vadovėliai, bet ir “Tiesos”, “Kauno Tiesos” ir kt. bolševikinių laikraščių parinkti sakiniai, pvz.,: “Laikas galutinai likviduoti buržuazines liekanas!” “Pateisinkime partijos pasitikėjimą!” “Ištikimybė partijai — švenčiausia pareiga!” Po kiekvieno sakinio vaikams aiškinama ne tik, ką reiškia toki žodžiai, kaip “pateisinti”, “ištikimybė”, “partija”, bet ir duodami konkretūs bolševikinės ištikimybės pavyzdžiai. Pvz. kaip ištikimas keliolikos metų komjaunuolis tapo Sovietų Sąjungos herojum ir buvo apdovanotas augščiausiu pasižymėjimo ženklu, nes saugumo policijai įskundė savo tėvą, nuo valdžios slėpusį maisto atsargas. Paišymo pamokų metu vaikams duodama piešti šūkius: “Nebijau mamos, nei klebono”, “Aš noriu būti kaip Onutė. Ji pionierė ir iš visų mergaičių geriausia”, “Didžiuokis, mama, užauginus sūnų komunistą!”, “Kova su religijos prietarais — fronto kova su priešu!” ir pan. Be abejo, mokinių piešiami šūkiai yra mokyklos vedėjo gamyba. Jis budrumo pavyzdžiu nuolat mini aną savo tėvą įskundusi jaunuolį. Jis apsileidimo pavyzdžiu pristato aną Kauno gimnazistą, kuris nepranešė saugumo policijai apie savo tėvo santykius su klebonu ir su “banditais”. Kai susišaudymo metu žuvo ne tik ano gimnazisto tėvas su klebonu ir du “banditai”, bet ir trys raudonosios armijos kariai, gimnazistas dėl savo nebudrumo buvo ne tik iš gimnazijos pašalintas, bet ir atiduotas į “pataisos namus”. Kitą vėl sykį vaikams papasakojamas atsitikimas apie nusikaltėlį vieno pionieriaus brolį, talkinusį amerikiečių agentams. O kad vaikai pažintų, kas yra Amerika ir amerikietis, mokyklose kartkartėmis iškabinami prieš Ameriką plakatai. Viename jų vaizduojamas apsiginklavęs amerikonas, puoląs Sovietų Sąjungą, bet komjaunuolių partrenktas ir batais mindomas.
O kad mokyklos įtakos vaikams tėvai namuose negalėtų neutralizuoti ir mokyklos “tiesų” nesugriautų, tėvams surišamos rankos tuo būdu, kad jie patys įtraukiami į mokyklos darbą per vadinamus žodinius namų darbus. Mokykla vaikui duoda klausimų, į kuriuos atsakymus turi duoti vaiko tėvai ir vaikas kitą dieną tuos atsakymus turi atsinešti į mokyklą. Tokių klausimų atsakymai turi patvirtinti mokyklos “tiesas” Pvz. "Kodėl turime būti dėkingi komunistų partijai?”, ‘‘Kodėl turime būti dėkingi raudonajai armijai?”, “Kaip vargo tavo tėvai, valdant Lietuvą buržuaziniams fašistams?” Joks tėvas ar motina negali rizikuoti tokius klausimus atsakyti taip, kaip jų širdis sako, nes kitą dieną jau būtų kalėjime arba pakeliui į Sibirą. Tėvai norima padaryti visiškai bejėgiai prieš bolševikinės mokyklos siekius.
Vaikų darželis nėra privalomas ir nemaža motinų, ypatingai kolchozuose, pačios stengiasi savo vaikus prižiūrėti, kad tik nereiktų vaikų atiduoti į bolševikinio žmogaus fabrikus. Kolchozininkės verčiau vaikus nešasi darbo metu į laukus su savim, bet vengia bolševikinio vaikų darželio. Tačiau pradžios mokykla yra privaloma ir jos žalojama įtaka okupuotos Lietuvos jaunimui yra neišvengiama.
ELI
