DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą. Tuo sumetimu esame pasiryžę “Į Laisvę” skiltyse paskelbti visus galimus šios demokratinio - vadistinio principų tarpusavinės kovos dokumentus. Red.
Pirmas veiksmas
Skirtingas galvojimas pačiame Vlike
1943 m. rudenį sutarus Vliko sudėtį, pirmutinė jam problema buvo sutarti Vliko funkcijas ir uždavinius. Tatai buvo formuluota Vliko 1944 m. vasario 16 d. deklaracijoje. (Galutinė jos redakcija buvo pavesta sutarti B. Dirmeikiui ir V. Vaitiekūnui. Jų dviejų sutartas tekstas buvo visų Vliko narių patvirtintas. Vietą ir datą padėjo, perrašinėdamas, vėliau Vaitiekūnas). Deklaracijos redakcija labai ilgų pasitarimų ir diskusijų tarpgrupinis kompromisas. Buvo momentų, kai dėl tos ar kitos tezės redakcijos paties Vliko gyvybė būdavo ant plauko.
Formuluojant Vliko funkcijas ryškėjo trejopas nusistatymas: (1) Socialdemokratai ir liaudininkai buvo nusistatę Vliką laikyti valstybės suverenumo vykdytoju. Kai, deklaraciją beredaguojant, atėjo žinia apie Smetonos mirtį, liaudininkų atstovas (Audėnas) Vliko posėdyje pareiškė, kad yra išnykusi kliūtis Vlikui vykdyti konstitucines prezidento funkcijas. Socialdemokratai su tuo sutiko. (2) Darbo Federacija, Krikščionys Demokratai ir Lietuvių Frontas buvo linkę palaikyti valstybės suverenumo reiškėją 1941 m. birželio sukilimo pastatytąją vyriausybę, akcentuoti jos kontinuitetą ir pagal tai formuluoti Vliko funkcijas. (3) Tautininkų Sąjunga ir Nacionalistų Partija buvo nusistatę už tai, kad, okupaciją pašalinus, galioja 1938 m. konstitucija ir pagal ją atstatomas valstybes suvereninių organų veikimas. (4) Laisvės Kovotojų ir Vienybės Sąjūdžio nusistatymas šiuo klausimu buvo neaiškus.
Tik turint galvoj šiuos skirtingus Vliko narių nusistatymus dėl Vliko funkcijų, galima suprasti, dėl ko 1944 m. vasario 16 d. Vliko deklaracija šiuo atžvilgiu tokia miglota ir nepreci-ziška. Nors pasiuntinių atžvilgiu ji konkrečiai nieko nenustato (“Komitetas palaikys glaudžius ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis ir konsulatais. .”), bet vistiek, tada turėjęs su Vilku ryšį, buv. Lietuvos pasiuntinys Berlyne (Škirpa) rado reikalo raštu pareikšti Vlikui rezervus ar net protestą dėl tariamų Vliko kėslų į pasiuntinybes.
Pirmos kibirkštys tarp Vliko ir diplomatų
1945 m. balandžio 18 d. jau tremtyje Vliko vardu buvo pasiųstas memorandumas gen. Eisenhoweriui (tada vyriausiajam aliantų karo vadui). Memorandume be kita ko buvo pažymėta:
“The Supreme Lithuanian Committee of Liberation formed by all the political parties and combat organizations, was and is, without any rezervation, recognized by the whole Lithuanian people, including the relatively large number of emigrants in the United States, Canada, Great Britain and in South America, as the supreme political authority of the Lithuanian people and as the only rightful interpreter of their political will. The Lithuanian diplomatic reprezentatives in the various countries have also subordinated themselves to the authority of the Supreme Lithuanian Committee of Liberation”.
Šio memorandumo nuorašai buvo pasiųsti ir pasiuntiniams. Cituotoji pastraipa sulaukė neigiamos jų reakcijos. Buvo argumentuojama, kad pasiuntinių subordinacija Vlikui galinti neigiamai veikti jų turimą padėtį. (Lyg svetimieji rūpintųsi su kuo ir kokius santykius lietuvių įstaigos tarp savęs turi palaikyti).
1945 m. vasarą Vlikas nutarė zonduoti didžiųjų demokratijų nuotaikas dėl eventualaus Vliko kaip Lietuvos vyriausybės pripažinimo. Pasiuntiniai dėl to stipriai susirūpino. Norėdamas Vlikui už akių užbėgti, Lozoraitis 1945 m. rugsėjo 19 d. kai kurioms vyriausybėms siuntė notą, prisistatydamas ministeriu pirmininku, einančiu respublikos prezidento pareigas. Tai buvo pirmas praktiškas diplomatų bandymas pastatyti Vliką prieš faktą, paliekant jį anapus bet kurių konstitucinių funkcijų, tam tikrų privatinių žmonių privatiniu sambūriu. Tas Lozoraičio žingsnis juo labiau ryškus dėl to, kad jam buvo žinomas Vliko grupių 1945 m. liepos 3 d. susitarimas, pagal kurį, “kol bus sušauktas, demokratiniu būdu rinktas, Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus” (1944 m. 2. 16. deklaracijoje buvo 1938 m. konstitucija), kuriuos “priima Vlikas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos principus”. “Vlikas kontroliuos Laikinosios Vyriausybės darbus ir nustatys jos politikai liniją. Laikinoji Vyriausybė privalės Vliko pasitikėjimo”. Taigi Vliko konstitucinės funkcijos šiuo susitarimu jau visai aiškiai nustatytos. Nors tautininkų grupės susitarimą taip pat pasirašė (tada joms buvo rimtas pavojus būti iš Vliko pašalintoms, kaip vadistinėms), bet esmėje savo senojo nusistatymo nepakeitė. Tas Vliko konstitucinių funkcijų savinimasis nepatiko ir pasiuntiniams. Lozoraičio prisistatymas jokio atgarsio nesulaukė, bet vistiek Vliko ir pasiuntinių santykiai jau kryžiavosi. Todėl suprantama, kad ir Vlikas ir pasiuntiniai rūpinosi rasti išeitį. Žadeikis iškėlė “bendros kepurės”, vėliau “vieningos viršūnės” reikalą, atseit iš Vliko ir pasiuntinių vienybės turi gimti nauja institucija. Tuo pagrindu buvo sukviesta 1946 m. Berne I-oji Vliko ir diplomatų konferencija-
Kybartų aktai ir Vliko nusistatymas dėl jų
Konferencijai Vlikas 1946. 6. 6. nustatė savo delegacijai tokią instrukciją:
“A. Nusistatymas dėl p. L. paimtos pozicijos.
1. Dėl Kybartų aktų.Kybartų aktus, kuriais p. L. remia savo įgaliojimus, laikome be teisinės galios, bet tatai nereiškia, kad politinio tikslingumo sumetimais, Vlikui nutarus, jie negalėtų būti panaudoti.
2. Dėl p. L. prisistatymo tikslingumo.P. L. žygis po viso to, kas jau Vliko buvo padaryta, kelia pavojaus politiniuose centruose sudaryti įspūdį, kad esama vadovybės dualizmo ir gal net nesutarimo.
“B. Nusistatymas dėl Vliko ir pasiuntinių santykių.
3. Politinei veiklai vadovauja Vlikas. Sudaryti politinės veiklos viršūnę iš Vliko ir pasiuntinių neįmanoma. Praktinei Vliko ir pasiuntinių veiklai koordinuoti šaukiamos tarpusavinės konferencijos.
“C. Nusistatymas dėl egzilinės vyriausybės.
4. Politinei veiklai sustiprinti, jos organizacijai išbaigti ir esamiems nesklandumams darbe išlyginti eiti prie egzilinės vyriausybės sudarymo.
5. Dėl egzilinės vyriausybės sudarymo pagrindų.Egzilinė vyriausybė sudaroma faktiškai Vliko deklaracijoje numatytu būdu.
6. Dėl formalinio skyrimo. Formalinis egzilinės vyriausybės titulas yra tikslingumo reikalas, ir jis atidedamas vėlesniam laikui, kada tai bus aktualu. Dabartiniu metu neatrodo tikslinga, kad vyriausybė būtų paskelbta buvusio režimo titulu.
7. Dėl egzilinės vyriausybės buveinės.Dabartinėmis sąlygomis egzilinė vyriausybė sėkmingiausiai galėtų veikti tame krašte, kuriame ji galėtų turėti realius artimus ryšius su Vliku. Dėl egzilinės vyriausybės įsikūrimo vietos delegacija aiškinasi su pasiuntiniais.
Be to, Vliko pirmininkas 1946.6. 24. paprašė Vliko teisių Komisiją išaiškinti “Kybartų aktų” konstitucingumą. Komisija priėjo tokių išvadų:
“a) Aktų sudarymo vietos netikrumas, jei tik 1938 m. konstitucija įsakmiai nedraudžia V. Prezidentui savo galios aktus sudarinėti už Lietuvos teritorijos sienų, negali būti užtenkamas pagrindas tų aktų niekinimui, nes vietos elementas apskritai nėra esminis šios rūšies aktams.
b) Aktų sudarymo laikasyra esminis šios rūšies aktų elementas, nes nuo akto sudarymo datos jame įvardintos funkcijos pereina naujai paskirtajam funkcionieriui (min. pirmininkui). Jei faktiškai prezidentas p. S. L. ministeriu pirmininku paskyrė, sakykime, tik 1940 m. liepos 30 d., o paskyrimo akte įrašė 1940 m. birželio 15 d. datą, atseit p. S. L. min. pirmininko funkcijas formaliai turėtų keliomis savaitėmis anksčiau, negu tikrovėje, tai kas iš to gautųsi? Nagi tarpe nuo birželio 15 d. iki liepos 30 d. būtų du tos pačios funkcijos vykdytojai: tas, katras faktiškai ir teisėtai tas pareigas ėjo (šiuo atveju p. Merkys) ir tas naujasis pagal netikros datos prezidento aktą (šiuo atveju p. S. L.). Aišku, kad šitoks dualizmas teisės požiūriu yra nonsensas. Dviejų teisėtų minist. pirmininku tuo pačiu metu būti negali. (Čia nesvarstomas klausimas, ar einąs min. pir-ko pareigas p. Merkys faktiškai tuo metu galėjo savo funkcijas teisėtai vykdyti dėl kitų priežasčių). Todėl “Kybartų aktų” sudarymo laiko netikrumas daro tuos aktus teisės požiūriu niekinius.
c) Prezidento aktai Lietuvos įstatymais turi būti paskelbti “Vyr. Žiniose”. “Kybartų aktai” nebuvo paskelbti. Šis formalinis trūkumas taip pat daro tuos aktus niekinius. Jei prileisti, kad aktų paskelbimą sukliudė vis major (okupacija), tai tada tą formalųjį momentą turėjo atstoti bent faktinis tų aktų panaudojimas. Tačiau ir šituo būdu tie aktai nieku nebuvo pareikšti, bent iki 1945. 9. 19.
Patys “Kybartų aktai” taip atrodo:
(Vytis)
Remdamasis Lietuvos Konstitucija (97 str.) atleidžiu Ministrą Pirmininką ats. pulk. Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir skiriu Stanislovą Lozoraitį Ministru Pirmininku.
Kybartai, 1940 m. birželio mėn. 15 d .
(pas) A. Smetona Respublikos Prezidentas
(Vytis)
Remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.) pavedu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui mane pavaduoti.
Kybartai, 1940 m. birželio mėn. 15 d.
(pas) A. Smetona Respublikos Prezidentas
1938 m. konstitucija (95 str.) nustato, kad “Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti Ministrai” ir kad “Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybei ir jai atstovauja” (96 str.). “Ministrą Pirmininką ir jo pristatymu Ministro Pirmininko Pavaduotoją ir kitus Ministrus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas” (97 str.). Iš akto teksto matyti, kad Lozoraitis tebuvo paskirtas Ministru Pirmininku, bet nematyti, kad jo pristatymu būtų buvę paskirti Ministro Pirmininko Pavaduotojas ir kiti Ministrai. Taigi vyriausybė, kuriai vadovauja ir atstovauja Ministras Pirmininkas, nebuvo sudaryta. Ministro Pirmininko paskyrimu tebuvo pradėtas vyriausybės sudarymas, bet jis dėl nežinomų priežasčių liko nebaigtas. Aišku, kad nesudarytos vyriausybės Ministras Pirmininkas yra joks Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas tokiam “Ministrui Pirmininkui” savęs pavadavimą negali pavesti.
Surastas bendras sprendimas
1946 m. liepos 21-26 dd. Berne įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo iš Vliko Brazaitis, Gaidžiūnas, Kaminskas, Karvelis, Krupavičius, Sidzikauskas, Šmulkštys ir iš diplomatų — Bačkis, Gerutis, Lozoraitis, Šaulys, Turauskas, dėl Vliko ir pasiuntinių santykių sutvarkymo priėjo tokių išvadų:
“47. Nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.
“48. Formaliai šis vykdomasis organas sudaromas 1944 m. vasario 16 d. Vliko deklaracijos nustatyta tvarka. Jis sudaromas ne daugiau kaip iš septynių narių. Jo buveinė yra tame krašte, kuriame jis galėtų turėti artimus ryšius su Vliku.
“49. Minėto organo nariu užsienio politikai vadovauti kviečiamas p. St. Lozoraitis. Ligi jis galės atvykti, jo pareigas eina kitas jo pasirinktas to organo narys.
“50. Sudarius šį organą, Vlikas vykdo seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos liniją.
“Kun. prof. M. Krupavičius padaro pastabą, kad nors ir yra palikta teisė pasirinkti pavaduotoją, bet min. S. Lozoraitis nuo šios teisės atsisakė.
“Min. S. Lozoraitis pareiškė, kad jis neturi pretenzijos pasirinkti, bet būtų malonu, kad galėtų pasitarti.
“Kun. prof. M. Krupavičiui pareiškus, kad tai esmės nekeičia, o min. S. Lozoraičiui tai patvirtinus, min. E. Turauskas savo ir kolegų diplomatų vardu dėkoja, kad šis reikalas pasiekė susitarimą ir kad buvo surastas bendro darbo, bendros kovos pagrindas.
Šiam susitarimui paryškinti tarp Lozoraičio ir Vliko pirmininko pasikeista atitinkamo turinio laiškais:
“1946 m. liepos mėn. 25 d. Augštai Gerbiamas Kunige Pirmininke,
Šiuo turiu garbės pranešti, jog Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir diplomatinių misijų šefų Konferencijos nutarimai nepaliečia galiojimo aktų, kurie yra žinomi kaip “Kybartų aktai”.
Prašau priimti naują mano labai augštos pagarbos patikrinimą.
(Pas.) S. Lozoraitis J. M. Kunigui ,M. Krupavičiui, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Pirmininkui.”
Į tai Vliko pirmininkas Lozoraičiui taip atsakė:
“1946. VII. 27.
Didžiai Gerbiamas Pone Įgaliotasai Ministeri,
Šiuo turiu garbės pranešti, kad Tamstos š. m. liepos 25 d. laišką Kybartų aktų reikalu esu gavęs. Šia proga bus tikslinga pažymėti, kad “Kybartų aktų” ir iš jų plaukiančių pasėkų klausimas Vliko delegatų ir diplomatinių misijų šefų Tamstai žinomoj š. m. liepos m. 20-27 d. konferencijoj nebuvo keliamas ir nagrinėjamas.
Tačiau Vlikas šį klausimą yra išnagrinėjęs ir tuo reikalu priėmęs tokią rezoliuciją: “Kybartų aktai, kuriais p. L. L. remia savo įgaliojimus, neturi teisinės galios, bet tatai nereiškia, kad politinio tikslingumo sumetimais, Vlikui nutarus, jie negalėtų būti panaudoti”. Šis Vliko ir dabar galiojąs nusistatymas kalbėtos konferencijos metu privačiuose pasitarimuose Tamstai, Pone Įgaliotasai Ministeri, buvo jo delegatų žodžiu praneštas.
Prašau priimti mano labai augštos pagarbos patikrinimą.
(Pasš) M. Krupavičius, Vyr. Liet. Išl. Kom. Pirmin.”
1946 m. liepos mėn 25 d. Augštai Gerbiamas Kunige Pirmininke,
Ryšium su Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto delegatų ir Lietuvos diplomatinių misijų šefų Konferencijos šios dienos nutarimu dėl sudarymo politinio organo, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas ir t.t., šiuo turiu garbės konstatuoti štai ką:
Įsteigus kalbamą organą, p. Užsienio Reikalų Ministerio J. Urbšio telegrama Nr. 288 iš 1940. VI. 2. nustatytos funkcijos — likusios užsieny Lietuvos diplomatijos Šefas ir jo du pavaduotojai — o lygiu būdu ir Lietuvos Įgaliotų Ministerių Kolegija veikia toliau.
Kiekvienu atveju, t. y. man politiniame organe dalyvaujant ar nedalyvaujant, Įgaliotų Minis-terių Kolegijos ir diplomatijos Šefo kompetencijoj palieka šie dalykai, kiek jie dabartinėmis aplinkybėmis gali kilti: a) užsienio tarnybos asmeninė sudėtis, tarnautojų — ne misijų šefų — paskyrimai, atleidimai, perkėlimai, disciplinariniai klausimai ir panašiai; b) atsakomybė už turtą; c) pasų davimas; d) apskritai visa, kas liečia diplomatinių ir konsularinių atstovybių veikimo priežiūrą, o ypačiai susisiekimo ir archyvų saugumą.
Be to turiu garbės konstatuoti, kad negaliu daryti pareiškimų ar šiaip veiksmų, saistančių visą Įgaliotų Ministerių Kolegiją ar jos atskirus narius. Tačiau aš prašysiu savo kolegų, kad šios Konferencijos nutarimams pritartų ir juos vykdytų.
Prašau priimti, Kunige Pirmininke, mano labai augštos pagarbos patikrinimą.
(Pas.) St. Lozoraitis”.
J. M. Kunigui M. Krupavičiui, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Pirmininkui”.
Į tai Vliko pirmininkas atsakė tokiu laišku:
“1946. liepos 27 d.
Didžiai Gerbiamas Pone Įgaliotas Ministeri,
Tamstos 1946 m. liepos 25 d.
laišką p. Urbšio 1940 m. birželio 2 d. telegramos nr. 288 pasiuntinių kolegijos ir jos šefo įsteigimo bei jo kompetencijų reikalu esu gavęs.
Šia proga visų pirma randu reikalinga atžymėti, kad Vlikas niekad nereiškė noro kištis į diplomatinių atstovybių Lietuvos vyriausybės kompetentingų organų nustatytą tvarką ir jų šefų kompetencijos sritį. To jis nemano ir dabar daryti. Tačiau apie kalbamą p. Urbšio telegramą Vlikas ligi šiol nieko nežinojo ir apie ją patyrė tik šios Pirmosios Konferencijos metu iš Tamstos lūpų, nors jos tekstas dar ir dabar jam nėra žinomas. Vlikui taip pat nėra žinoma, kas ir kokias kompetencijas yra nustatęs pasiuntinių kolegijos šefui — Užsienių Reikalų Ministeris p. Urbšys, pasiuntinių kolegija ar pats jos šefas.
Vienbalsiu susitarimu ir Pirmosios Konferencijos nutarimu yra nusistatyta nedelsiant įkurti naujas politinis organas su vyriausybės funkcijomis ir kompetencijomis. Tame organe užsienių reikalų vadovo vietai užimti esi pakviestas Tamsta. Tą kvietimą Tamsta esi priėmęs. Visi tad pasilikusių valstybinių įstaigų santykiai su kalbamuoju politiniu organų, politinės vadovybės ir organizacijos vieningumo sumetimais, nežiūrint kuriuo būdu Tamsta dalyvautum jo darbuose, turėtų būti tokie, kokie yra buvę su Lietuvos vyriausybe normaliais laikais. Išimties čia neturėtų sudaryti ir Tamstos vadovaujamoji pasiuntinių kolegija, kuri yra atsiradusi tiktai Lietuvos nelaimių pasėkoje, nes normaliais laikais jos nebuvo ir negalėjo būti. Tad atsiradus organui, kuris apima vyriausybės funkcijas ir kompetencijas, atrodo, jam turėtų paklusti ir jo parėdymus vykdyti ir diplomatai, nors ir su tam tikrais, dėl žinomų gyvenamųjų sąlygų, taktikos atsargumais.
Be to, leidžiu sau čia konstatuoti Tamstos žodinį pareiškimą viename iš privatinių pasitarimų Konferencijos metu, kad, jei pasiuntiniai pareikštų noro tokios diplomatų organizacijos ar jai rezervuojamų kompetencijų neturėti, tai Tamsta neprieštaraudamas su tuo sutiktum. Tačiau jei pasiuntinių kolegija rastų Lietuvos reikalui naudingesniu dalykui ir šiuo atveju kolegijos organizaciją su Tamstos laiške minėtomis kompetencijomis palaikyti, Vlikas nebūtų linkęs tam prieštarauti, nors ir numato, kad iš tokios padėties galės kilti tam tikrų nesklandumų ir susitrukdymų Lietuvos laisvės gynimo darbe. Jei taip įvyktų, leiski Tamstai, Pone Įgaliotas Ministeri, priminti Tamstos žodinį pareiškimą viename Konferencijos metu įvykusiame privatiniame pasitarime, kad, Tamstai įėjus į nutartąjį steigti naują politinį organą, visi Tamstai, kaip pasiuntinių kolegijos šefui, rezervuoti klausimai bus pateikiami spręsti bendra tvarka visam naujo politinio organo kolektyvui.
Už pažadą prašyti savo kolegų pritarti ir vykdyti Konferencijos nutarimus Tamstai dėkoju, tą pažadą suprasdamas tuo būdu, kad bus prašomi tiktai nedalyvavusieji Konferencijoje pasiuntiniai, nes dalyvavusieji savo pritarimu priimtoms rezoliucijoms yra jau savaime įsipareigoję jų laikytis.
Aš tikiu, Pone Įgaliotas Ministerį, kad įsisteigus sakytam politiniam organui ir visiems su juo artimai ir nuoširdžiai bendradarbiaujant, Tautos ir Valstybės reikalų gynimo bendras darbas, mūsų didžiosios nelaimės metu, mus sujungs į kietą ir nepalaužiamą kovos frontą už tas gerybes, kurias visi vienodai vertiname ir kurios mūsų visų statomos augščiau už visa, kas šiame žemės gyvenime gali būti.
Prašau priimti, Pone Įgaliotas Ministeri, mano labai augštos pagarbos pareiškimą.
(Pas.) M. Kruavičius, Vyr. Liet. Išl. Kom. Pirmin.
Didžiai Gerbiamam Ponui St. Lozoraičiui,
Lietuvos Įgaliotam Ministe-riui Romoje”.
Lozoraičio nuomonė apie “Kybartų aktus”.
1946 m. rugsėjo 30 d. Lozoraitis savo laiške “Visiems Ponams Lietuvos Ministeriams” dėl I-sios konferencijos taip pasisakė:
— Vienas svarbiausiųjų Konferencijos svarstytų dalykų buvo dienotvarkės p. 3: akcijos vadovaujamos viršūnės sudarymas. Ryšyje su juo buvo paliestas mano padėties, kiek ji išplaukia man iš vad. Kybartų aktų, klausimas. Vlikui pasiūlius ir man sutinkant, šio klausimo svarstymas buvo išimtas iš plenumo ir atiduotas 4 žmonėms, nes buvo rasta esant praktiškiau svarstyti mažame būry, kaip kad keliolikos žmonių susirinkime, su sąlyga tačiau, kad eventualus susitarimas bus pateiktas plenumui priimti. Kalbami žmonės buvo Vliko Pirmininkas ir prof. J. Kaminskas, kaip Vliko atstovai, Dr.
VIENI Iš DAUGELIO
Per keletą dienų suspėjom su kovotojais ne tik susipažinti, bet ir susigyventi. Iš jų maloniausias buvo pats kuopos vadas. Tai Lietuvos kariuomenės viršila, augšto ūgio pečiuitas vyras. Jo veidą puošė juoda barzda, gilios akys ir rausvi skruostai. Buvo nepaprastai geras karys. Būdamas kuopos vadu, jis niekad nesiskyrė su kulkosvydžiu. Bolševikų lūpos visada jį linksniuodavo: “Etot prokliati s borodoj” (tas prakeiktasis su barzda). Kuo toliau, tuo ta neapykanta vis augo. Savo pareigose buvo be galo aktyvus ir uolus. Kovotojų tarpe jis buvo didelis autoritetas ir tėvas. Dalinyje buvo ir jo žmona ir dvi vos dešimtį metų peršokusios dukrelės, jau atlikinėjusios vietinio ryšio pareigas.
Kuopoje matei ir antrą šeimą. Tai buvo Paukščiai. Paukštys buvo pirmo būrio vadas. Tame pat dalinyje buvo jo tėvas, dar nepriklausomybės laikų savanoris, ir jo duktė Rimgailė. (J. Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).
Šaulys, mano pakviestas kaip Šefo Pavaduotojas, ir aš.
Dėstydami savo pažiūras svarstomu klausimu, Vliko atstovai, jei gerai atsimenu, nekėlė jokių priekaištų dėl mano raštų iš 1945. IX. 19., adresuotų Prezidentui Trumanui ir kitiems, tezių, liečiančių Lietuvos reikalus, formulavimo. Vliko atstovai, pareikšdami savo neigiamą nuomonę dėl mano turimų įgaliojimų, pabrėžė kartu reikalingumą ir savo norą susitarti politinės vadovybės suvienodijimo klausimu. Dr. Šaulys ir aš atsakėm, kad tai sutampa su mudviejų nusistatymu ir noru, pasakytu klausimu.
Kai dėl mano nusistatymo Kybartų aktų atžvilgiu, aš pareiškiau štai ką. Kalbami aktai yra konstitucingi bei teisėti ir yra galioje. Be to, aš laikau juos naudingus Lietuvos reika-
lams, nes jie patikrina suvereninių teisių atstovavimo tęstinumą. Abejonių dėl jų demokratiškumo man nekyla dar ir dėl to, kad, kaip žinoma, žmonės, laikę save gerais demokratais, yra priiminėję analoginius aktus iš to pat teisės šaltinio. Visa tai yra man teisės ir mano sąžinės bei jausmo dalykas.
Būdamas šitaip nusistatęs, aš, antra vertus, noriu aiškiai pabrėžti, kad būtų klaidinga manyti, esą aš norįs kam nors vadovauti per fas et nefas ar šiaip būti kokiu “vadu”. Yra aišku, kad neturint mums valstybinės organizacijos, o per tai — ir priverčiamųjų priemonių, bet kuris bendradarbiavimas tegalimas ten, kur yra laisvas noras. Jei kas bendradarbiauti ar pripažinti nesutinka, negi jį priversi? Tesižino su savo sąžine. Bet nenorėdamas ir negalėdamas nieko versti, aš pats rezervuoju sau teisę savo laikyseną tvarkyti pagal mano sąžinę ir pareigos supratimą. Mano pareiga yra neatsisakyti nuo Kybartų aktų ir nepadaryti nieko, kas reikštų jų paneigimą. Šitais dėsniais vadovaudamasis, aš negalėčiau, pav., prisidėti prie Vyriausybės sudarymo kokia nekonstitucinga procedūra.
Be to, kai Lietuva bus išvaduota iš bolševikų okupacijos, aš neturėsiu jokios pretenzijos, kad kraštas pripažintų Kybartų aktus. Jei tautos dauguma panorėtų juos pripažinti — gerai; jei ne — taip pat gerai, aš grįšiu kaip betkuris kitas pilietis ir tais aktais nesiremsiu.
Mano nusistatymas buvo dar daugiau precizuotas VII. 22. šitokiame prof. Kaminsko ir mano dialoge (vis Vliko Pirmininkui ir Dr. Šauliui dalyvaujant):
Prof. K. klausimas: Jeigu Vyriausybė būtų sudaryta ne tuo būdu, kurį Tamsta laikai reikalingą, kuri būtų Tamstos laikysena taip sudarytos Vyriausybės atžvilgiu?
Mano atsakymas: Aš pareikščiau Vyriausybei, kad protestuoju prieš jos sudarymą ir jos nepripažįstu. To protesto aš nekelčiau viešumon, kad būtų išvengta žmonių dezorientacijos.
Prof. K.: Ar tokiai Vyriausybei susidarius, Tamsta kreiptu-
meis į sąjungininkus, prieš ją protestuodamas ?
Aš: Ne, nesikreipčiau.
Prof. K.: Ar Tamsta — vis tokiu pat eventualumu — apeliuotum į lietuvių tautą?
Aš: Ne, neapeliuočiau.
Prof. K.: Jeigu kuris svetimų veiksnių paklaustų Tamstos nuomonės apie tokią Vyriausybę, kuris būtų Tamstos atsakymas?
Aš: Tai man sunku čia pat formuluoti. Visdėlto manau provizoriškai, kad atsakydamas į tokį svetimųjų paklausimą, pasakyčiau, kad negerai pasielgta sudarant tokiu būdu Vyriausybę, bet tegul jai gerai sekasi.
Prof. K.: Ar Tamsta sutiktum dalyvauti politinėj viršūnėj, kuri nebūtų pavadinta vyriausybe?
Aš: Sutikčiau, jei ji nesivadintų Vyriausybe, o jos nariai ir įstaigos nesivadintų Ministeriais ir Ministerijomis.
VII. 24 mano buvo įteiktas Vliko Pirmininkui ir prof. Kaminskui susitarimo projektas, kuris jų buvo pripažintas nepriimtinu. (Tas projektas dėl vietos taupymo čia necituojamas. Jį sudarė 9 punktai. Pagrindinė jo mintis, kad Lietuvos politinei akcijai užsieny vadovauti bei derinti sudaromas atskiras organas, kuriame Diplomatijos Šefas veda užsienio politikos dalykus, o jam negalint, jo su Vliku sutartas asmuo. Su šefu susisiekiama iš anksto visais to organo sprendžiamais ar svarstomais dalykais. Susitarimas galioja, iki katra pusė jo neatšaukia.). Iš savo pusės jie pateikė Konferencijos nutarimo dėl politinės akcijos organizacijos projektą, kurio p. 1. skambėjo: “Nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų Vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus”.
Dėl šios redakcijos aš pareiškiau, kad neturiu teisės ir nerandu reikalinga panaikinti 1938 metų Konstituciją ar grąžinti galiojimą 1922 metų Konstitucijai ar įvesti laikinąją Konstituciją. Mano įsitikinimu 1938 m. Konstitucija tebėra galioje. Todėl sakinį “pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus” pasiūliau pakeisti šitaip: “pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią”.
Prof. K. pareiškė, kad Vliko pateiktoji formulė “yra mums labai svarbus dalykas”. Tokios pat nuomonės buvo Vliko Pirmininkas, Dr. Šaulys nematė kliūčių, kad Vliko formulė būtų priimta. Negalėdamas su tuo sutikti, bet, antra vertus, nenorėdamas, kad Konferencijos darbai būtų sukliudyti, aš pasiūliau, kad šis klausimas būtų svarstomas ir sprendžiamas man nedalyvaujant. Šitai minčiai paremti priminiau, kad Konferencijoj nedalyvauja daugiau, kaip pusė Lietuvos Atstovų, taigi nebus didelio skirtumo, jei skaitysiuos nedalyvaujančiu. Visdėlto šitokios priemonės griebtis niekam nereikėjo, nes abu Vilko atstovai pareiškė priimą augščiau išdėstytą mano pasiūlytąją redakciją.
Galop, svarstant mano rašto Vliko Pirmininkui iš VII. 25. dėl Įg. Ministerių Kolegijos ir Dipl. Šefo projektą, Vliko atstovai atkreipė mano dėmesį į tai, kad kalbant punkte “a” apie paskyrimus ir t.t. reikia pažymėti, kad misijų šefai to punkto neapimami, nes jų paskyrimas yra Valstybės Galvos prerogatyva. Su tuo aš sutikau.
Man pareiškus, kad savo nusistatymą dėl Kybartų aktų galios pažymėsiu atskirame laiške, adresuotame Vliko Pirmininkui, pastarasis atsakė, kad, patvirtindamas gavimą, išdėstys Vliko nuomonę tuo dalyku.
Svarstant visus šiuos opius klausimus, kun. Krupavičius ir prof. Kaminskas vedė pasikalbėjimus didelės kurtuazijos ir palankumo dvasioje”.
(Antras veiksmas kitam nr.)
KAS JIE YRA, TIE LAISVĖS KOVOTOJAI ?
Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazistai, tarnautojai, ūkininkaičiai, darbininkai. Nesvetimi jų eilėse ir dvasiškiai, nei vyresnio amžiaus inteligentai, nei Nepriklausomybės laikų kariai, čia rasi ir ne vieną Nepriklausomybės laikų savanorį.
Visus juos subūrė ta pati tėvynės meilė ir pareiga ginti tėvų žemę ir savo seses-brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. Ginti ir gintis, jaučiant didįjį laisvės ir žmoniškumo troškimą ir suprantant begalinį šios kovos sunkumą; ginti ir gintis, visiškai atsižadant savo asmeninio gyvenimo, kol kas pasitikint tik savo jėgomis ir budrumu ... paslapčiomis rusenant vilčiai, kad pagaliau tie, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pajus atsakingumą prieš žmonijos ateinančias kartas ir pašalins barbariją, terorą, vergiją, visu nuogumu kultivuojamą didesnėje Europos ir Azijos dalyje.
Juose negęstamai rusena ta pati nemarioji prabočių dvasia, šimtmečiais istorijon nusitęsusi, mūsų laisvės sargyboje stovėjusi.
Čia krauju paremtas draugiškumas neatskiriamai sujungė Prienų pašilės ūkininkaitį su studentu iš Kybartų miesto. (J. Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).
