Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽEMAITIJOS PARTIZANO DIENORAŠTIS

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

 (tęsinys)

Baigiasi vasaris. Jau visiškai netoli pavasaris. Atgims graži Lietuvos gamta, sužaliuos medžiai ir pražys gražiažiedžiai kaimo sodai. Bus jauku ir gera.

Kiekvieną dieną penktą valandą vakaro girdime transliaciją gražiaja lietuvių kalba iš Niujorko. Skelbia, kad su atgimstančiu pavasariu ateina Laisvė ir kad Kremliaus tironai bus sutriuškinti. Šiandien 27-oji vasario. Rytas ūkanotas ir labai šiltas, dvelkia pavasariu. Stoviu sargyboje prie savo bunkerio -niekur nieko, tylu, ramu, tik retkarčiais iš bunkerio pasigirsta linksmas vyrų juokas ir radijo muzika. "Na, mes gyvename neblogai,"-pagalvojau vaikštinėdamas kietu iš sniego sumintu į bunkerį einančiu taku. Atsklinda kažkokio paukštelio balsas, skelbiantis pavasarį. Migla krinta žemyn ir sparčiai tirpdo sniegą. Man darosi džiugu: pėdsakas sumažės, gerokai palengvės mūsų būklė. Užvakar gavau nuo savo mylimos mergaitės laišką. Ji rašė gyvenanti neblogai, tik ne kartą turėjusi pavojų, reikėję toli bėgti. Rašo ji, kad vilkų ruja užpuolusi kaimą - reikėję skubiai nešdintis tolyn. Vilkais ji vadina rusus, nes laiškas buvo gautas paštu. Juk ten neparašysi tiesiog, kad buvo rusų siautimai, nes jeigu bolševikai patikrintų laišką, tai atsidurtų pavojuj mano ryšininkė ir Aldutės šeima, o kad išvengus tokio pavojaus, reikia rašyti maskuotai. Tokiu atveju, patikrinę laišką, jie vis tiek nieko nesupras.

Vakar pradėjo snigti ir truputį atšalo. Sargybą nutraukėme pusę šešių. Sueiname visi į bunkerį, užsidegame žibalinę lempą ir patenkinti šį tą linksmai šnekučiuojamės. Algirdas užsuko radiją iš Vilniaus, iš kur girdime nežabotą šlykščią bolševikų propagandą. Visokius nebūtus dalykus bolševikai pagimdo ir nori žmoniją įtikinti šlykščia savo melagyste. Kiti vyrai linksmai šaiposi iš vienas kito, o aš kažkodėl toks neramus, kad nei pats nežinau, ko man trūksta. Grumiasi manyje kažkokia neapykanta, rodosi, lyg norėčiau tuoj pat atkeršyti bolševikui už tas mūsų tėvynei padarytas žaizdas. Kalbina mane mano broliai, o aš nei kalbėti nenoriu. Dobilas klausia manęs: "Kas tau yra, kad tu toks niūrus šį vakarą? Būdavai visuomet linksmas, o šį vakarą visai ne tas". "Nieko, - atsakiau, - taip aš jau toks rimtas nutariau būti", - lyg norėdamas paslėpti savo pasikeitimą, teisinausi.

"Na, vyrai, duosiu vakarienės, pasiruoškit," - pasakė Dobilas ir patiesė ant narų vidurio laikraštį. Mes, nusiavę batus, sulipame ant narų ir, kaip vaikai, parietą kojas, laukiame viralo. Dobilas padėjo ant patiesto laikraščio pilną keptuvę šutintų bulvių (šutienės), o į bliūdelį - žalių kopūstų. Valgome, linksmai juokaudami, su pasigardžiavimu, nes kitko neturime. Tai vienintelis maistas kiekvieną vakarą — šutintos bulvės ir žali kopūstai. Pavakarieniavę atsigulame. Naktį pareina iš kaimo Simas. Algirdas, pakėlęs galvą, pakalbino parėjusį Simą: "O, tai jau ir tu parėjai?" 'Taip, parėjau," - atsakė ir pradėjo nusirengti. "Fui, kad sninga, vėjas šiaurys atsisuko ir po truputį pradėjo šalti," -purtydamas sniegus nuo kepurės, aiškina Simas. "Girdeni, duok man vieną antklodę ir slinkis truputį arčiau sienos." "Gerai," — atsakiau, duodamas antklodę ir, prisispaudęs prie sienos, užmigau.

Ryte pirmutinis sargybą ėjo Zigmas, o pusę septynių jį pakeičiau aš. Rytas nešaltas, už vakarykštį šiltesnis. Eglės storai apsnigtos, labai gražu. Vaikštinėju takučiu, nei kiek nenuobodžiaudamas. Įvairiaplaukės pelės bėgioja ieškodamos sau maisto, kurio joms čia netrūksta, nes visi mūsų maisto likučiai išmetami laukan.

Mane pakeitė Simas. Įėjęs į bunkerį, pavalgiau kasdieninės bulvienės ir užsirūkęs, paėmiau savo dienoraštį.

Pirmomis kovo dienomis staiga atšalo oras. Vieną naktį buvo šalčio net 20 laipsnių ir vėl prasidėjo tikra žiema. Veltui mūsų džiūgavimai ankstyvu pavasariu, nors mums tas šaltis ir nėra taip svarbu. Gyvename bunkeryje, kentėti šalčio nereikia, tik blogai, kad sniego daug. Maistas jau visai baigiasi, o išeiti nelabai galima, nes jei padarysi pėdsaką, tai gali pasekti burliokai ir išvyti mus iš trobelės. Tada būtų jau žymiai blogiau gyventi. Nėjome į kaimą tol, kol suvalgėme viską, ką tik turėjome. Galų gale teko išbūti nevalgius visą dieną. Ketvirtadienio vakare, nežiūrėdami į pėdsakus, mudu su Zigmu išeiname į kaimą parsinešti maisto. Iš girios išeiname labai atsargiai, pasaugodami pėdsakus, o paskui pasileidome per laukus, kaip vėjo nešami. Mat visą dieną nevalgę, tai eiti labai lengva. Užsukame pas vieną ūkininką, kuris buvo mums žadėjęs sumalti miltus. Paklausiu, kaip reikalai. 'Tvarkoj, sumaliau," - atsakė žmogus, — ir pristačiau ten, kur jūs buvot nurodę." Širdingai padėkojom žmogui už atliktą žygį ir, atsisveikinę, išeiname."Dabar tai tikrai užeisim vakarienės. Man pilve jau visai tamsu," - sako Simas, rodydamas man ant kalno stūksantį seną ūkį. "Čia mūsų jau seniai būta. Gal pataisys neblogą vakarienę". Užeiname į vidų. Šeimininkė skundžiasi smarkiai nusigandusi, tikrai pagalvojusi, kad stribai, bet kai pažinusi Zigmo balsą, tai atsipeikėjusi ir nudžiugusi mūsų atsilankymu. Seniai jau mačiusi partizanus ir labai pasiilgusi. "Kas tu toks? Eik šen į šviesą, pasirodyk," - atsigręžus į mane linksmai kalbina šeiminikė ir, delnais suspaudus mano žandus, pakreipia mano veidą į šviesą ir, žiūrėdama man į akis, kalba toliau: "Jei ateitum vienas, tai antrą kartą galėčiau tave pažinti ir nepalaikyti provokatorium", -pakraipiusi į šalis mano galvą, gerai apžiūrėjusi, paleido. "Šeimininke, gal ką nors vakarienės mudviem", - paprašė Zigmas, - esame labai išalkę. "Gerai," - atsakė šeimininkė ir nuskubėjo pagaminti. "Na, vyrai, vakarienę jau padariau. Prašau čia pas mane į virtuvę", - įbėgus už kokio pusvalandžio, pakvietė mus. Įeiname į virtuvę. Ant baltai užtiesto stalo padėta gardi kiaušinienė. Sėdame už stalo. Šeimininkė atriekė duonos ir paprašė valgyti. Pavalgę taisomės išeiti, o šeimininkė prašo, kad dar nors valandžiukę pabūtumėm, pakalbėtumėm. "Juk seniai buvot ir kažin kada vėl ateisit". "Labai skubam, neturim laiko", - teisinamės ir, išėmęs iš kasetės partizaninės spaudos, Zigmas pasiūlo šeimininkui. Šis godžiai pagriebia spaudą ir, karštai padėkojęs, įsideda į kišenę. Šeimininkė pasiūlė įsidėti ką nors iš maisto. "Labai gerai, - sakau, -jeigu dar kiek turit, jei bolševikai neatėmė, tai įdėkit ką nors." Nubėgus šeimininkė atnešė dešros. Nuoširdžiai padėkoję, išėjome.

Buvom užėję dar pas du ūkininkus ir daugiau niekur nutarėm neiti, o grįžti namo. Parėję uždegėm lempą ir džiaugiamės geru šios nakties laimikiu. "Žmonės tikrai myli Lietuvos partizanus, - kalbame, - kad vienas ūkininkas išgalėjo duoti visą kumpį". Dar atsipjovę, suvalgėm po gabalėlį dešros ir nuėjom miegoti.

Kitą vakarą ruošėmės važiuoti arkliais kur nors į kolchozą paimti valdiškos kiaulės, bet nelaimei pradėjo snigti ir, nedaug pasnigus, nustojo. Važiuoti negalima - pėdsakas gan žymus. Turėsim vėl palaukti kelias dienas, kol apsivažinės keliai. Keliom dienom praėjus, mūsų parsineštieji kumpiai pasibaigė. Rytdienai nebeturime ko valgyti. Reikia būtinai vėl eiti į kaimą. Šeštadienio vakare mudu su Zigmu išeiname, o Simas išeina vienas kiton pusėn.

Zigmas turėjo dar kitokių reikalų: reikėjo iš vieno ūkininko paimti mūsų pačių padėtus pas jį grūdus ir nuvežti į kitą, neįtartiną vietą, nes tas žmogus buvo jau įtariamas. Tai Zigmas ir nutarė grūdus iš jo paimti. Pirmiausia užeiname pas vieną pakeliui gyvenantį ūkininką paimti man autų. Gavęs autus apsiaviau ir atsisveikinę išeiname. Nueiname pas tą, kur yra mūsų grūdai. Paprašome, kad jis viską sutvarkytų: susemtų į maišus, sukrautų į roges ir pakinkytų arklius. Šeimininkas nelabai nori sutikti, aiškinasi, kad gali kas pamatyti ir, be to, esą "reikėjo pranešti vakar, daug darbo, tai būčiau mielu noru sutvarkęs, be jokio strioko", bet, kai mes paaiškinom, kad vakar tikrai negalėjom, tai norom nenorom šeimininkas sutiko sutvarkyti per valandą laiko ir nuėjo ruošti, o mes nuėjom į daržinę laukti, kol sutvarkys. Už valandos ateiname į kiemą, — rogės jau paruoštos, o šeimininkas baigia kinkyti arklius. Matome, kad ilgai laukti nereikes, atsitraukiam kelis žingsnius nuo liktarnos šviesos ir stūksome susirietę prie tvarto kampo. Stovėti šalta. Pradėjome gimnastikuotis ir sušilom tiek, kiek reikėjo. Baigus gimnastikuotis, šeimininkas baigė kinkyti arklius ir pristatė mums. Zigmas perėmė vadžias ir, nuoširdžiai padėkoję, sulipome į roges ir pavarėme arklius.

Netrukus privažiavome tą ūkį, kur padėsime rugius. Aš pasilikau prie vežimo, o Zigmas nuėjo prisikelti šeimininkės. Po keleto minučių ateina Zigmas ir, skubiai paėmęs vadžias, apsuka arklius ir nuvažiuojam prie svirno. Sustojus šeimininkė skubiai atidarė svirno duris. Aš, nieko nelaukęs, skubiai griebiu už maišo ir einu į klėtį. Zigmas su prožektorium šviečia man kelią, o šeimininkė rodo, kur eiti. "Reikia lipti laiptais ant aukšto", - parodė man šeimininkė. "Gerai", - atsakau ir pradedu kopti aukštyn. Laiptai labai statūs, maišas sunkus, bet Zigmas iš užpakalio truputį pastūmė, tai vargais negalais užtempiau ir nuleidau nuo nugaros. Zigmas nuėjo atnešti antro maišo, o aš pradėjau lipti žemyn. Įvyko nemalonus nuotykis: nuo pusės laiptelio nusprūdo mano koja ir aš nubildėjau žemyn. Atsikėlęs patryniau delnu užpakalį -truputį užsigavau į laiptus. Zigmas, leipdamas juokais, paklausė: "Na, Girdeni, kas tau pasidarė? Ko čia puldinėji, tur būt užsigavai?" — kiek nurimęs paklausė. "Ne, nieko", - atsakiau, truputį susigėdęs, ir nuėjau paimti paskutinio maišo. Baigę darbą, padėkojom šeimininkei už priėmimą ir, įsėdę į roges, nuvažiavome. Atvažiavom ten, iš kur buvo paimti arkliai. Atidavę šeimininkui, atsisveikinę išėjom namo. Užeiname dar pas vieną žmogų paprašyti vakarienės. Gavome tik pieno išgerti, o daugiau nieko. Šeimininkė mums pasiūlė įdėsianti kumpį, o vakarienės duoti negalėjo, nes neturėjo duonos. Padėkoję už kumpį, atsisveikinę išėjom.

Pareiname į bunkerį. Vyrai saldžiai miega, tik Simas dar negrįžęs. Aš surūkau cigaretę, ir abu su Zigmu nueiname miegoti.

Pirmadienį Algirdas su Simu eina parnešti iš kaimo žinių. Pranas su mūsų virėju Dobilu išėjo maištauti. Zigmas išėjo parnešti pyrago, kur šeštadienį buvom užsakę. Namuose pasilikom tik aš ir Sakalas. Nutarėme išsivirti kavos. Užkūriau ugnį ir, išplovęs puodą, užkaičiau. Sakalas užkaitė pasišildyti vandens galvai plauti. Ugnis pradėjo smarkiai degti, ir mano kava greitai išvirė. Įdėjau tris valgomus šaukštus kavos miltelių, gerai sumaišiau ir nukėliau. Nespėjus kavai ataušti, parėjo Zigmas su pyragu. "Na, Girdeni, paimk. Aš neišlaikau," - įsivertęs pro duris, numetė man smunkantį maišą. Skubiai paėmiau iš Zigmo maišą ir tuoj pradėjau kraustyti. Radau įdėta keletą saldžių bandelių ir tris didelius pyragus. Nusirengęs Zigmas tuoj įsipylė kavos ir pradėjo valgyti. Nieko nalaukę ir mudu su Sakalu įsipylėme kavos ir, pasiėmę po vieną saldžią bandelę, su pasigardžiavimu nekalbėdami valgėme. Gardžiai pavakarieniavę, užsirūkome po pusę cigaretės ir ruošiamės miegoti.

Išaušo antradienio rytas. Iš nakties radom gerokai prisnigta. Vidurdienį išsiblaivo dangus. Saulutė tikrai pavasariškai šypsosi, žmonės malkauja miške. Pasinaudodami paskutiniu žiemos keliu , stengiasi prisivežti vasarai. Išėjau sargyboje pakeisti Zigmo. Pyška visose pusėse. "Šiandien labai daug malkauja", - sako Zigmas. "Tikrai daug", - patvirtinau. "Šiandien gerokai kelius pravažinės. Tur būt šį vakarą galėsime važiuoti į kolchozą kiaulių parsivežti", - aiškinu Zigmui. "O kas mums rūpi? Yra būrio vadas. Jo reikalas rūpintis. Jeigu sakys, tai ir važiuosiu, jeigu ne, tai ir sėdžiu namuose," - lyg juokaudamas sako Zigmas ir įeina į bunkerį. Po valandos manęs pakeist ateina Simas. "Na, Simai, šį vakarą tur būt važiuosim į kolchozą? Aš - taip šį vakarą tikrai važiuosiu, atidėlioti negalima. Pėdsakų tur būt nebus". "Atrodo, kad negalėtų būti," - pritariu lipdamas bunkerio laiptais.

Vakare Simas įsako man ir Zigmui apsirengti. Visi trys važiuosim. "Gerai, tuojau", - atsakau ir už kokių dešimties minučių mudu pasiruošę. Aš, Zigmas ir mūsų būrio vadas Simas pirmiausia einame į arklių fermą paimti vežimo. Prieiname ūkį. Girdim ūžiant motorą. "Kas čia yra, kad motoras ūžia?" - paklausiau. "Blogai, negalėsim prieiti. Bus svetimų žmonių. Matai, čia yra malūnas. Matyt, šį vakarą mala, nepataikėm ateiti", — paaiškino man Zigmas. Priėjom visai netoli ūkio. Simas pastatė prie medžio kulkosvaidį ir liepė mums pasilikti, o pats nuslinko prie langų apžiūrėti. "Vis tiek aš kaip nors išsiaiškinsiu šeimininką ir jis turės man pakinkyti arklius,"-paaiškino.

Stovime mudu su Zigmu medžių šešėlyje. Oras nešaltas, mėnulis šypsosi pro rūką, apsibrėžęs dideliu šviesiai pilku ratu, sparčiai kopia aukštyn, žerdamas šaltus, kas kartą vis ryškesnius savo spindulius ant suakmenėjusio sniego. "Koks didelis ratas apie mėnesį," — nusistebėjo Zigmas. "Tur būt bus bjauraus oro, — nusprendžiame. Gerai, kad šį vakarą sutarėm važiuoti. Gal rytoj pėdsaką panaikins". Besišnekučiuojant ateina Simas ir praneša, kad gauti vežimo neįmanoma. Gerieji arkliai išvažiuoti, o likusieji visi serga. Zigmas pasiūlė eiti į kitą bazę. "Būtų neblogai, bet jau nėra laiko, nes su Bičiuliu sutariau, kad atvažiuosiu iki aštuonių, o štai jau dabar pusė aštuonių, o kol nueisiu, pakinkysiu, - truks apie valandą. Todėl turime daryti kitaip, - paaiškino Simas. Dabar tu, Zigmai, eik namo, o mudu su Girdeniu eisim pėsti iki Bičiulio ir mėginsim sutilpti į vieną padvadą," - pasakė Simas.

Zigmas grįžta namo, o mudu su Simu vykstame į susitikimo vietą. Sparčiais žingsniais patraukėme per laukus ir už pusvalandžio prisistatėm Bičiuliams. Jie jau seniai belaukią mūsų. "Tai ar jūs tik šitaip?" - paklausė mūsų būrio partizanas Bičiulis. "Taip, tik šitaip. Arklių negavom. Dabar turėsim pasitenkinti tik vienu vežimu," - paaiškino Simas. "Na, gerai, tai sėskit į roges ir važiuojam, nes jau laikas," — paėmęs vadžias pasakė Bičiulis ir pavarė arklius. Arkliai geri, kelias irgi neblogas. Važiuoti vienas malonumas. Po valandos ir fermoje. Išlipę einame pas kiaulių prižiūrėtoją ir pareikalaujame pjovimui peilį ir kirvį. Gavę einame į tvartą ir pradedame darbą. Mane nusiuntė į kambarį prižiūrėti šeimininkų, kad niekur neišeitų, o Simas su Benium tvarkosi. Viską sutvarkę, įeina abu pas mane į kambarį, [sakom šeimininkui, kad be ryto niekur neišeitų, o ryte galima ir pranešti. Atsisveikinę išvažiuojame. Bičiulis mudviejų kiaules atvežė netoli mūsų bunkerio, o į bunkerį parvežti pasiprašėme mūsų ryšininko. Mums laimingai pasisekė. Turime dabar šviežios mėsos, gardžiau pavalgysim. Ilgai nelaukę, einame miegoti, nes buvo jau visai prieš rytą, be to, buvome gerokai išvargę.

Dienos slenka nenuobodžiai. Radijas praneša įdomių naujienų, oras atšilo, laukiame pavasario. Esame mūsų būryje trys vienavardžiai partizanai. Reikia ruoštis vardadieniui. Vyrai perkalba kasdieną po kelis kartus, kad reikėsią sveikinti. Džiūgauja, kad turi ne vieną, o tris, tai turėsią daug naudos. Simas iš būrio kasos paėmė pinigų ir įdavė nupirkti tris butelius vyno. Gyrėsi kaime užsakęs iškepti pyrago, o Sakalas prižadėjo alaus. "Bus gerai, — nutarėme, — galėsim neblogai praleisti laiką." Vieną vakarą prieš vardines einame į kaimą parsinešti lašinių, nes kolchozo kiaulės visiškai liesos, apie lašinius nėra ko ir kalbėti. Užeiname pas vieną žmogų vakarienės. Seimininkė sutinka padaryti. Pavalgę ir užsirūkę po cigaretę, padėkojam šeimininkei ir išeinam. Aplankom keletą gerų žmonių. Kiekvienam paliekam partizaninės spaudos ir einam ten, kur buvom numatę gauti lašinių. Praėjom miško kampą, įstojom į kelutį ir žygiuojam rytų kryptimi. Aplink tyla, retkarčiais pasigirsta skambus šuns balsas. Sustoję pasiklausome, apsidairome. Šuniui nustojus loti, žengiame tolyn. Kelutis sukasi pietryčių link. Pasukame ir mes. Staigi pakalnė. Atsargiai nusileidžiame. Visa pakalnė, kuria eina kelutis, nuklota slidžiu ledu, todėl reikia labai saugotis, kad nepargriūtum. Priartėjame prie ūkio. Atrodo, viskas ramu. Užeiname kieman. Mirtina tyla. Zigmas pabeldžia į langą. Iš trobos paklausia: "Kas?" Zigmas nepasisako kas esąs, bet liepia atkišti duris. Priėjusi prie lango šeimininkė ir pamačiusi ginkluotus, išsigando ir sudejavo, kad bijanti, bet, daug nesiginčijusi, įsileido. Sueiname į vidų. Pusnuogė šeimininkė laksto po kambarį, ieškodama sijono ir keikdama, kad negalinti greitai rasti. Neseniai parėjusi iš kažkokių vaišių ir dabar neatsimenanti, kur pasidėjusi. "Tur būt ji girta," - tyliai sušnibždėjo man į ausį Zigmas. "Tai tikriausiai girta," - patvirtinau. Iš šeimininkės elgesio matyti, kad galvelė netuščia. Vargais negalais sijoną surado ir apsivilkusi pasisveikino. Zigmas užsiminė apie vaišes. Šeimininkė pati prisipažino, kad esanti girta ir vaišinti negalinti. Ji mums siūlo nueiti kažkur į kaimynus. Ten esančios trys mergos ir jos labai vyrus mylinčios. "Iš manęs, bobos, tai jūs nieko nelaimėsit," - pliauškia girta šeimininkė. "Na, kad vaišinti negali, tai įdėk lašinių kelionei," - užminė Zigmas. Iš pradžių, kai sušnekom apie lašinius, ji nenorėjo prisipažinti, kad pažįstanti mus, bet, kai Zigmas įrodinėjo faktus, tad norom nenorom prisipažino ir nuėjusi atnešė. Padėkoję už lašinius ir pasijuokę iš jos elgesio, atsisveikinę išėjom. Eidami namo, visą kelią klegėjom iš tos bobos kalbų ir, net į bunkerį parėję, vyrams papasakojome, kaip atrodo girta boba.

Pirmadienio vakare atvažiavo mūsų ryšininkas, atvežė statinę alaus ir užkandžių mūsų vardadieniui. Vienvardžiai esame trys. Ryšininkas taip pat mūsų bendravardis. Tai jau susidarėm keturi. Įėjus ryšininkui į bunkerį, čiupom ir pakelėm jį pirmą, paskui pakėlė vyrai mane ir Sakalą, o Simas dar tebebuvo sargyboje. Baigęs sargybą, įeina ir Simas. Nieko nelaukę griebėm ir pakelėm. Paskui visi padėkojom už pakėlimą ir, broliškai pasibučiavę, pradėjom vaišes. Man tai labai įdomus šis vardadienis, nes sukako vieneri partizanavimo metai. Pernai tokiu metu įstojau į partizanų eiles. "Tikiu, kad kitą vardadienį jau galėsime švęsti laisvėje," - pagalvojau. Išgėrėme tris butelius vyno ir vieną šampano, po keletą stiklinių alaus, ir vaišės baigtos. Pranas su ryšininku važiuoja į kaimą, o mes, pasilikę namuose, ilgai nelaukus, sumigome. Ryte pabudę, kalbame, kad vardadienis prabėgo it gražus nakties sapnas. Dabar laukiame Velykų. Jos jau visiškai netoli, už keleto dienų. "Sutiksim ir Velykų malonumus," - pagalvojau. Dar prieš Velykas mudu su Zigmu išėjome užsakyti iškepti pyragą ir įduoti nupirkti mums reikiamų prekių. Ilgai negaišę, sugrįžome namo. Didžiajame penktadienyje mudu su Simu vėl išėjome į kaimą nusimaudyti, parsinešti pirkinių ir pyragą. Pirmiausia užėjom paimti pirkinių. Nupirkta nieko neradom, tai tuojau išėjom ir nuskubėjom maudytis. Nusimaudę užėjom paimti Velykų pyrago ir sugrįžome namo. Šeštadienio vakare ryšininkė atvežė alaus ir gerų užkandžių. Dabar jau turim visko, drąsiai galime laukti išauštančio Velykų ryto. Ryte atsikėlę, pradedam švenčių vaišes. Dobilas įleido alaus, ir nuo pirmosios stiklinės pradėjome linkėti vienas kitam laimingos ateities, kad kitas Velykas galėtume praleisti kiekvienas savo šeimoje. Ilgai vaišintis aš negalėjau, nes reikėjo eiti sargybą. Tik papusryčiavęs, išėjau. Oras nešaltas, tirštas rūkas apglėbęs žemę, įvairiabalsių paukštelių giesmių aidai sklinda po visą mišką. Taip, rodos, kažkur netoli, pasveikino mane pempė. "Jau tikras pavasaris," - pagalvojau. Iš tikrųjų - rytas velykiškas. Vaikštinėju taku pirmyn atgal ir pats nesuprantu, kodėl man taip linksma. Prisiminiau savo mylimą mergaitę Aldutę ir pagalvojau, ar ji šią 25-ąją kovo yra tokia linksma, ar ji mane prisiminė? Kaip būtų gera šiandien susitikti su mano širdies drauge! Rodos, daug ką pasakyčiau, suraminčiau, ir šventė mudviem būtų daug įdomesnė. Juk ji apie mane irgi pagalvojo. Gal ne kartą šiandien prisimins. Simas nutraukė mano svajonių siūlą. Jis išėjo mane pakeisti sargyboje. Nors sargybos laikas buvo dvi valandos, man jos nei kiek neprailgo, - tartum dvi minutės prabėgo. Įeinu į bunkerį. Vyrai visi sumigę, tylu, ramu. Nutariau atsigulti ir aš. Po valandėlės užmigau.

Pabudom jau pavakary ir pradėjom vėl vaišintis. Dobilas iš lauko įnešė statinę alaus, sudėjo ant narų užkandžius. Na, ir imame į save. Iš pradžių tylu, o kiek vėliau, kai truputį užgėrėm, užkandom, prasidėjo visokie šposavimai, juokavimai. Stengėmės kiekvienas, kad kaip nors gauti juoko iš kito: peršame vienas kitam panas, kuris kokią turi, stengiamės pašiepti. Suradę kokią nors seną, tuojau pradedame įrodinėti, kad tu pas ją lankaisi ir kad ji tave jau myli. Laikas prabėgo nepastebimai. Jau tamsu ir reikia uždegti lempą. Vakare į kaimą nutarėm neiti, nes per šventes dažniausiai siaučia rusai. Geriau su jais nesusitikti. Dar pajuokavę, linksmi, patenkinti sugulėm.

Atsikėlę antrosios Velykų dienos rytą nusiprausėm, susitvarkėm ir susirangėm ant gultų pusryčiams. Iš vakar dienos dar yra likę alaus, tai reikia jį pabaigti. Dobilas, kaip virėjas, pila alų, bei prižiūri užkandžius. Geriame linksmai juokaudami ir nuobodulio nejaučiame. Iki pavakario alaus nebeliko. Pavakary aš išėjau sargybom. Visur ramu, tartum viskas būtų išmirę. Išėjęs iš bunkerio, Dobilas prieina prie manęs ir pasiūlo. Užsirūkome. Išgirdom kažką keluku važiuojant. Nutraukėm kalbą ir atidžiai klausom. "Pasuko mūsų bunkerio link," - tyliai sušnabždėjau Dobilui. "Matysim", - atsakė. Atvažiavę prie mūsų bunkerio, sustojo ir sušuko slaptažodį. Įsitikinome, kad tikrai ryšininkas. Dobilas atsakė slaptažodį ir įbėgo pasakyti Sakalui, o aš nuėjau prie ryšininko. Priėjęs pasisveikinau ir paklausiau: "Kas gero?" "Gero tai nieko, tik kaime yra rusų. Buvo pas mane, iškrėtė ir išėjo. Tad aš paskubėjau jums duoti žinią, nes jei vakare norėsit eiti, kad žinotumėt", - nuoširdžiai aiškina man ryšininkas. Mums bekalbant atėjo Sakalas. Aš atsisveikinau, padėkojau už žinias ir grįžau į postą. Vakare niekur nėjom ir tuojau sumigom. Velykų šventę praleidom neblogai: išgėrėm alučio, turėjom neblogų užkandžių, pavojų nebuvo. Po švenčių sužinojom, kad kaimuose buvo siautimai, bet mūsų tuo tarpu nepalietė.

Sausio(?) pabaigoje Algirdas su Pranu išėjo į ryšių punktą tarnybos reikalais, o mudu su Simu nuėjom į mano laiškų punktą. Naktis tamsi, labai panašu į lietų. Perėjom linija per girią. Čia pat ir punktas. Priėjau prie lango pažiūrėti, ar nėra svetimų. Pribėgus šeimininkė atkiša duris. Aš įėjau į vidų, o Simas liko sargyboje. Man pasisveikinus, paprašė sėstis. Sušnekome po vieną kitą žodį ir, paėmęs laiškutį, išėjau. Simas bestovįs atsirėmęs į sieną pastogėje. Lietus lyja kaip iš kibiro. Pareiname į bunkerį šlapi. Viršutiniai švarkai vos pakeliami viena ranka. Nusirengiau ir su didžiausiu malonumu pradėjau skaityti laišką. Gražūs žodžiai, širdingi sveikinimai mano kovos broliams ir dar įdėtas švenčių progai atvirukas su užrašu: "Kristaus prisikėlimo varpams gaudžiant linkiu bent širdimi pakilti iš karo griuvėsių į laukiamąją taikos karalystę." "Lietuvaite". Laiškas tai nuo mano širdingai mylinčios mergaitės Aldutės, o atvirukas nuo jos giminaitės, tikros tautietės, kuri myli savo tėvynę ir jos sūnus. Aš ją širdingai gerbiu.

Aldutės laiške radau daug džiaugsmo, bet ir skausmo nemažai. Bolševikai pradėjo žudyti likusią mano šeimą. Mano seserį sumušė taip, kad pirštui padėti nebuvo sveikos vietos ant kūno. "Visa mėlyna, sutinusi, - rašo Aldutė, - bet kol kas dar paleido laisvėn". Pagailo man sesės, kad ji kenčia be jokios kaltės, vien tik už tai, kad brolis partizanas. Manęs bolševikai nepagauna, tai keršija nekaltai mano šeimai. "Ką padarysi - tokia mūsų dalia", - tyliai sudejavęs atsiguliau.

Sekmadienį pakėlė mane pusryčiams. Visi vyrai jau apsirengę, tik Algis dar tebemiegojo. Baigus man apsirengti, atsikėlė Algirdas ir pradėjo mums pasakoti liūdnas žinias. "Šįmet per Velykas žuvo daug vyrų ir keli Sąjūdžio vadai", - kalba susijaudinęs Algirdas. "Žūsta mūsų broliai," - atsiduso Simas. "O ką padarysi. Vakar žuvo jie, o šiandien gal žūsime mes," - pridūrė Zigmas. "Teisybė, bet rankų nenuleisim, keršysim bolševikams tol, kol gyvensim. Mirti mes nei kiek nebijom, nors jie čia sutrauks milijonines jėgas, darys milžiniškus siautėjimus, visa tai mūsų nei kiek nebaugina, nes lietuvis nenori vergijos. Juk mes pasirinkom gyvenimą arba mirtį, o antras dalykas - mes turime laimėti," — pasakė Algirdas ir pradėjo ruoštis pusryčiams.

Kovo 14-os vakare Algirdas su Pranu ruošėsi išvykti į sąskrydį - partizanų vadų susirinkimą, išrinkti naujus vadus žuvusių vietoje ir tada turės progos tiksliai sužinoti, kiek žuvo ir kiek liko gyvų. 14-os vakarą Algirdas su Pranu išvyksta, o mes likę tvarkomės savo reikalus. Praleidus žiemą, yra daug visokio darbo. Gulėti jau nebus kada.

Išaušo 1951m. kovo 16-oji diena. Simas pareiškė, kad jau reikia palikti bunkerį. Jo žodžiams mes visi pritarėm ir, sulaukę vakaro, kiekvienas susi-tvarkėm savo turtus. Žygiuosime į nurodytą stovyklą. Visi jaučiamės labai laimingi, kad išeiname patys, niekieno neišvaryti. Mat gerasis Dievas su mumis ir karčioje gyvenimo valandoje mūsų neapleidžia. Ačiū gerajam Kristui. Jis mus saugoja ir globoja. Su Dievu mes nežūsim.

Pradėjau gyventi stovykloje, ir gyvenimas pasidarė labai įdomus. Oras geras ir daug vietos. Bunkeryje buvo taip nusibodę, kad tiesiog jokio malonumo nejautėme. Visi išbalę kaip drobė, be to, oras labai nesveikas. Pasidarėme daugybę takų. Gyventi labai pavojinga, jeigu bolševikai užeitų ant tako, tai tiesiog ateitų j bunkerį. Pernakvoję stovykloje vieną naktį, mes trys-Simas, Zigmas ir aš - išvykstame į vakarus. Nebuvom visą žiemą, todėl daug reikalų. Prieš pradedant švisti, atsidūrėme dienojimo vietoje. Čia žmonės labai geri ir labai mūsų pasiilgę. Stebisi, kaip mes galėjome išlikti iki šiol. "Tokie masiniai siautimai praėjo, sekimai nežmoniški, o jūsų, ačiū Dievui, neužtiko, - džiūgauja linksmas, geraširdis šeimininkas. - Dabar mes galėtume kalbėtis kokias dvi paras, ir kalbos mums tikrai nepritrūktų. Aš jūsų labai pasiilgęs," - nuoširdžiai kalba šeimininkas. Pasėdėjom kokį pusvalandį. Visiškai išaušo. "Na, kur eisim šiandien numigti?" - paklausė mūsų Simas. "Aš siūlau eiti į mišką, nes kambary labai nesaugu," - po klausimo pasiūlė pats Simas. Mudu su Zigmu jam pritarėm ir, gero mano draugo Stasio lydimi, išeiname į mišką. Smarkiai lyja lietus. Skubiai pastatom palapinę ir pasitaisom guolį. Zigmas su Simu atsigula, o aš lieku budėti. Miegas manęs visiškai neima, užtat po žiemos, susitikus su savo draugu Stasiu, įdomu pasikalbėti. Stasys manęs irgi labai pasiilgęs. Mano kovos broliai greitai užmigo, o mudu su Stasiu likome budėti. Gerasis mano draugas Stasys, nebodamas pavojų, liko pas mane pasikalbėti. Klausinėja su didžiausiu įdomumu, kaip praleidom žiemą ir kas įvyko blogo."Aišku, kelis kartus pavojų turėjau, bet susikauti neteko, kol kas viskas laimingai," — pasakoju gerajam savo draugui. Mudviejų pokalbis buvo toks įdomus, kad nei nepajutome, kaip prašoko penkios valandos. "Reikia eiti atnešti pusryčių," - pasisiūlė Stasys "Ačiū, mes po pusryčių, - reikės tiktai pietų. Pusryčius pavalgėme ateidami," — paaiškinau grįžtančiam namo Stasiui.

Mano draugui nuėjus, mane pradėjo imti miegas. Budėti savo vietoje pažadinau Simą, o aš atsiguliau ir greitai užmigau. "Girdeni, kelk!" - pro miegus išgirdau Simo balsą. Pakėliau galvą - gale palapinės stovi Stasys, o ant žemės padėti indai su maistu. Greitai pašokau, įsistojau į batus ir priėjau prie indų. Moline puodynė užrišta skarele ir šalia suruoštos dvi lėkštės. Nieko nelaukęs, patikrinau lėkštes. Kiaušinienė! Patikrinau puodynę — varškėčiai! Nudžiugau. Jie man labai patinka. Prisistatė prie manęs Zigmas, ir mudu pradėjome pasigardžiuodami valgyti. Simas griebė kiaušinienę, bet, paėmęs kelis kąsnius, paliko ir prisidėjo prie mūsų, nes matė, kad nejuokais gali greitai visai nelikti. Visi kai ėmėmės, tai kelios minutės, ir puodynė tuščia. Pavalgęs padėkojau Stasiui už gardžius pietus ir nuėjau miegoti, mat dar buvau neišsimiegojęs. Atsibudau jau saulei leidžiantis. Nustoję lyti, oras labai gražus. Stasys jau atėjęs parsivesti mūsų į kambarį. Susirišę į ryšulį antklodę ir užmaskavę stovyklą, parėjome į kambarį. Baigus paruošti vakarienę, šeimininkė pakvietė valgyti. Prie vakarienės atnešė pusbonkį naminės degtinės, bet mes jos neragavome, nes partizanams gerti degtinę draudžiama. Pavalgėme vakarienę. Simas šeimininko paklausinėjo tremtinių pavardžių, užrašė tas, kurias žinojo šeimininkas ir atsisveikinę išėjome. Daug turėjome reikalų, toli reikėjo eiti. Išėjome per girią ir patraukėme per laukus pietryčių kryptimi. Aiškiai švietė mėnulis, buvo toli matyti. Naktis labai nepalanki tolimiems žygiams. Ėjome atidžiai apsidairydami, bet nieko nesutikome. Pasiekėme numatytą mūsų žygio vietą. Užeiname pas ūkininką. Žmogus prisipažįsta, kad jau bus dveji metai kaip nematęs partizanų. Labai pasiilgęs mūsų, o dar labiau - partizaninės spaudos. Skundžiasi nežmonišku bolševikų spaudimu, klausinėja, kada ateis galas tiems prakeiktiems Maskvos tironams. "Tiesiog baigia padaryti badą!" "Neilgai jau viešpataus mūsų brangiojoje Tėvynėje tie raudonieji pabaisos, tikriausiai kenčiame paskutiniuosius metus," - nuoširdžiai paguodėme tautietį. Zigmas paprašė išklijuoti atsišaukimus "Į gyventojus". Simas paliko partizaninės spaudos ir atsisveikinę išėjom. Nusileidę į upelio pakrantę, tariamės, kur dar reiktų užeiti. "Užeikim pas kolchozo pirmininką", - pasiūlo Zigmas. "Gerai, galime užeiti", - pritariame mudu Zigmui. Po kelių minučių atsidūrėme pirmininko ūkyje. Apsupom namą ir pradėjom belsti į langą. Pirmininkas nepažįstamus žmones nelabai norėjo įsileisti, bet Zigmas griežtai įsakė atkišti duris. Nenorom įsileido. Zigmas su Simu įėjo į kambarį, o aš pasilikau sargyboje. Vaikštinėju apie trobesius ir atidžiai seku, kur kas pasirodys. Rytų pusėje smarkiai loja šunys. "Tikrai ten yra stribų", - kalbame. Priėjome lieptą per upelį. Ant liepto radome kokių trijų, keturių vyrų pėdsakus. Mat šalna nubaltino liepto lentą, todėl pėdsakai aiškiai matosi. Simas norėjo grįžti atgal, bet mudu su Zigmu nesutikome. "Susitiksime — mušimės, o dėl stribų neverta daryti vingių," — griežtai atkirto Simui Zigmas. Pasiekėme pamiškę jau visiškai prašvitus. Užeiname pas žmogų pavalgyti. Paprašius, žmogus sutiko mus pamaitinti. Šeimininkė padavė mums antklodes, o šeimininkas nuėjo į kluoną paimti šiaudų mums atsigulti. Lydimi šeimininko, nuėjome į dienojimo stovyklą. Diena praėjo laimingai. Vakare parėję į trobą pavalgėm vakarienę ir, padėkoję šeimininkui už gerą priėmimą, atsisveikinę, išėjome. Buvo jau 11 valanda, kai pasiekėme numatytą vietą. Nereikėjo ilgai gaišti, nes žmogus apsiėmė išklijuoti visus likusius atsišaukimus. Iš to paties žmogaus pasisekė sužinoti visos apylinkės tremtinių pavardes, ir tame krašte viskas sutvarkyta. Grįždami namo, užėjome pas tą patį žmogų paprašyti maisto. Gavę nuskubėjome pas savo vyrus. Stovyklą pasiekėme jau gerokai prašvitus. Sakalą su Dobilu radome dar miegančius, o Prano su Algirdu nebuvo. "Labas rytas!" Pasveikiname pabudusius kovos brolius ir tuojau paklausiame, kur Algirdas su Pranu. "Jie buvo parėję, bet vėl tuoj išėjo. Sakė grįš tik apie 10 gegužės. Naujienos tokios: žuvo mūsų srities vadas ir Birutės rinktinės septyni kovotojai," - liūdnai mums pasakoja Dobilas. Tai Pranas su Algirdu parnešė šitą žinią. Širdingai apgailėjome žuvusius brolius ir, sukalbėję jiems "amžiną atilsį," nuėjome miegoti.

Šeštadienio vakare keturi kovotojai - Dobilas, Zigmas, Simas ir aš -išsiruošiame konfiskuoti bolševikinio kooperatyvo, kuris buvo už 15km. nuo mūsų stovyklos. Oras nelabai palankus, bet ką darysi. Svarbiausia — mums reikia rūkalų. Atsisveikiname su pasiliekančiais stovykloje ir išeiname. Pasiekiame dienojimo vietą jau prašvitus. Įėjęs į trobą, prisikeliu savo ištikimąjį draugą Stasį ir, surūkę po cigaretę, Stasio lydimi, išeiname į mišką. Neilgai trukus, Stasys ateina su pusryčiais, nupirkęs atneša cigarečių, pasako, kokių prekių yra tame kooperatyve, į kurį mes eisime. Vakare pakilom eiti, kartu pasikvietę ir Stasį, kurį pasiuntėme pirma, nes jeigu būtų burliokų, tai jis duos mums ženklą, ir mes galėsime laiku pasitraukti. Zigmas su Simu eina pirma, o mudu su Dobilu - šnekučiuodami iš paskos. Staiga prieš mus išdygsta kažkoks nepažįstamas vyras su dviračiu. "Stok!" — įsako Dobilas ir paklausia pavardės. Nepažįstamasis ramiai pasako pavardę ir perspėja kuo skubiausiai pasitraukti, nes iš paskos ateina rusai. Jis buvo geras žmogus ir suprato, kad esame partizanai. Zigmas su Simu, jau pasitraukę nuo vieškelio, moja ateiti mudviem. Atsisveikinę su nepažįstamuoju, leidom važiuoti, kur jam reikia, o mudu pasukome prie savųjų. Sustoję tariamės, ką daryti. Stasys ženklo dar neparodė, gal jie dar nesusitiko? Rizikuoti neverta. Nutarėme grįžti namo. Naktis tamsi. Skubiai traukiame stovyklos link. Pasiekus pamiškę, pradėjo švisti. Mišku turėjome eiti dar apie trejetą kilometrų ir, kol gerokai prašvito, mes jau buvome stovykloje. "Labas rytas!" - pasveikiname nubudusį Sakalą, ir kartu su juo kažkas nepažįstamas atsako "Labas." Prieinu pažiūrėti. Ogi naujokas! Prieš rytą Sakalas jį parsivedė. Jis pasiryžęs atiduoti gyvybę už Tėvynę, o bolševikų vergu nebūti. Priėjęs širdingai pasveikinu naują mūsų šeimos narį, kovos brolį, kurio vardas Kęstutis. Prieinu prie savo palapinės, kurioje kažkas guli. "O čia kas?" — paklausiu. "Augustina," - atsako Sakalas. Nusistebėjau jos atsilankymu. Priėjęs pasisveikinu. Ji man atrodė labai pasikeitusi. Nustebęs dar kartą pažvelgiau į ją ir nuėjau prie laužo užvalgyti pusryčių. Prie Augustinos priėjo Simas ir juodu kažką ilgai šnabždėjosi. Paskui Simas pakvietė: "Girdeni, Zigmai, Dobilai, ateikit pas mane." Pasivedęs mus į šalį, pasakė: "Žinote, vyrai, naujienos liūdnos - jau neturime Prano. Jis žuvo vakar ryte. Bolševikai jo lavono nepaėmė. Yra paslėptas girioje. Šį vakarą eisim palaidoti." Skausmingas liūdesys apėmė mus. Netekome dar vieno savo brolio, kuris buvo mums labai reikalingas ir, be to, - pareigūnas, daug dirbęs Sąjūdžio labui."Ką padarysi - juk jo jau nebeprikelsi. Eikim miegoti, o vakare eisim palaidoti," - liūdnai pasakė Simas. Išsiskirstėme. Atlikom tolimą žygį, todėl pamiegoti buvo labai pravartu. Nubudome jau popietėje. Po pietų Simas susiruošė išeiti dieną, nes turėjo daug reikalų. Reikėjo išsikviesti Bičiulį ir duoti žinią velionio namiškiams. Nurodė mums su juo susitikimą ir išėjo. Mūsų stovyklą užliejo juoda liūdesio banga. Augustina gailiai verkė žuvusio savo mylimojo, o mes liūdime savo žuvusio kovos brolio.

Pritemus einame į pagirį, o visiškai sutemus, tiesiai per laukus einame link miško, kur buvo paslėptas Prano lavonas. Pasiekiame pamiškę ir pasiskleidę tyliai slenkame artyn. Iš miško kažkas paklausia: "Kas eina?' Simas pasako savo slapyvardį ir paklausia: "Kas jūs?" "Aš - Bičiulis," - atsiliepia mūsų būrio partizanas. Tada ramiai sulendame į girią ir pasveikiname atvykusius savo vyrus - Bičiulį ir Benių. Kalbėdami apie Prano žuvimą, einame tolyn į girią. Visi nusiminę, susikaupę. Joks šypsnys nepasirodė mūsų veiduose. Linkime jam amžino atilsio ir jaučiame nuoširdų dėkingumą už šventai atliktą pareigą Tėvynei. Jis tikrai buvo atsidavęs Tėvynei Lietuvai.

Jau visiškai išaušo. Simo vis dar nesulaukiame, o žadėjo ateiti vos švintant. Galima sakyti, kad jau visai išaušo, o jo dar nėra. Nutariame paieškoti -gal kur nors įlindęs į krūmą miega. Perėjome tankesnius krūmus, radome paslėptą Prano karstą, o Simo neradome. Nutarėme jo nelaukti, paimti karstą ir eiti pas velionį. Atėjome į vietą ir, padėję karstą, užsikūrėme ugnį, pasišildėme valgį. Atėjo Simas.

Kulka pervėrė Pranui galvą. Krauju subėgę tamsūs jo plaukai, veidas taip pat kruvinas, burna pilna sukrešėjusio kraujo... Visai nepažįstamas žmogus... Paėmęs rankšluostį, Dobilas ėmė plauti nuo veido kraują. Nuplovė krauju subėgusias Prano akis, ir veidas pasidarė pažįstamas. Baigus prausti, atsinešėme karstą ir, įdėję palaikus, užvožėme viršų. Bičiulis, Dobilas, Zigmas ir Simas nuėjo kasti duobės, o mudu su Benium - atsivesti Prano sesės. Atėję į sutartą vietą, jau radome belaukiančią. Pasisveikinome ir visi kartu grįžome pas velionį. Sustojusi prie brolio karžygio karsto, sesė apsipylė gailiomis ašaromis. Prieš leidžiant į duobę, karstą atidengėme. Sesuo paskutinį kartą norėjo pamatyti savo mylimą brolį. Gražiai sutvarkę, įdėjome į karstą jo kepurę ir užvožėme viršų. Graudžiai sukliko sesė paskutinį kartą pamačiusi brolį, o Augustina parkrito ant draugo karsto ir, lyg norėdama jį prikelti, šaukė vardu, bet Pranas tylėjo... Simas atplėšė Augustiną nuo karsto ir pasodino šalia ant žemės. Atsargiai įleidome karstą į duobę ir, pasimeldę už velionio sielą, užkasėme. Užmaskavę palikome ilsėtis žaliajame miške iki ateis laikas ir, išaušus laisvės rytui, galėsime perkelti į kapines ir palaidoti, kaip pridera tautiečiui katalikui.

Po laidotuvių vakare visi sugrįžtame į stovyklą. Vėl toliau gyvename tik jau ne visi - be Prano. Jį žiauri mirtis išskynė iš mūsų tarpo...

Vieną pusiaunaktį mudu su Zigmu grįžtame iš kaimo. Sakalas pašaukė mane ir pasakė, kad esanti atvykusi mylima mano Aldutė. Ji rytoj ateis į pagirį su manim susitikti. Labai nudžiugau. Visą žiemą nebuvome susitikę ir aš labai jos pasiilgau. Sakalas davė man savo laikrodį ir pasakė, kurią valandą sutartas susitikimas. Jo laikrodis nustatytas vienodai su Aldutės. Širdingai padėkojęs, nuėjau miegoti. Miegas neima. Apie Aldutę pinasi gražios svajonės, noriu, kad ji būtų su manimi, bet nurimstu, nes žinau, kad rytas jau netoli. Vis tiek greitai susitiksiu. Prieš auštant truputį užmiegu. "Labas rytas, labas rytas!" Pro miegus išgirdau, kaip kažkas pasveikino mus. Pakėliau galvą -    jau gerokai prašvitę. "Labas, Girdeni!"-priėjęs pasveikino mane Genius. Tai -    apygardos pareigūnas, tauraus veido ir gero būdo vyras. Jis atėjo su apygardos vadu pas mus tarnybos reikalais. Nieko nelaukęs, apsirengiu ir priėjęs mandagiai pasveikinu prie laužo sėdintį linksmabūdį apygardos vadą, paskui ryšininką ir atsisėdu prie ugnies į bendrą kompaniją. Ryšininkas pakyla eiti namo. Aš jį truputį palydžiu ir paprašau perduoti mano Aldutei, kad ateitų į susitikimą su manim. Jaučiuosi išsimiegojęs, o, be to, man įdomu kuo greičiau susitikti. "Gerai," - atsako ryšininkas ir išeina. Aš pasišildau vandens barzdai skustis. Vadas iš manęs šaiposi, esą mano kelnės sulopytos, tai nereikia nei barzdos skusti, - vis tiek gražus nebūsiu. Retkarčiais jam atsikalbinėju, bet kartais man pritrūksta žodžių ir tenka nutilti. Nusiskutęs barzdą, nusiprausiu ir apsitaisęs išeinu. Atėjau į pagirį ir, paslėpęs pusautomatį, tik su pistoletu einu į palaukę. Man reikėjo nueiti pas ryšininką, o su ilgu ginklu per lauką - neįmanoma. Atėjau iki susitikimo vietos. Niekur nieko. Apsidairiau ir žygiuoju į lauką. Paėjus keletą žingsnių, kažkas švilptelėjo. Atsigręžiu. Prie eglės prisiglaudusi stovi mano Aldutė. "Na, kur jau eini pro šalį?" "Atsiprašau - nepastebėjau," - teisinuosi, eidamas artyn. Priėjęs pasisveikinu. "Na, kur eini?" - paklausė Aldutė. "Tu, Aldut, čia palauk. Aš būtinai turiu nueiti pas ryšininką. Greit grįšiu." Aš nuskubėjau per lauką, o Aldutė liko laukti manęs sugrįžtančio. Skubiai atlikęs reikalus pas ryšininką, sugrįžau pas Aldutę. Nuėjome mudu į dienojimo vietą ir pradėjome pasakoti pergyventus žiemos pavojus, kaip sekėsi sulaukti pavasario. Diena prabėgo tartum viena minutė. Vakare man reikia eiti į kaimą. Einam abu kartu. Ilgai netrukę, grįžome miškan ir, pavalgę vakarienę, užmigome. Prabudau saulutei jau patekėjus. Aldutė dar tebemiegojo. Vaikštinėju aplink stovyklėlę ramus, patenkintas. Maloniai dvelkia neseniai išsprogę berželiai. Čia gera, jauku. Tai -    visas mano džiaugsmas, nes kol viešpataus raudonieji skėriai brangioj mūsų Tėvynėj, nesurasiu niekur didesnio džiaugsmo tik čia.

Neilgai trukus, pabudo ir Aldutė. Vėl pasipylė įdomūs mudviejų pašnekesiai. Prisiminėm pirmąją mūsų pažintį. Tikrai įdomiai mus likimas suvedė. Matyt, taip turėjo būti. Pradėjau pasakoti Aldutei apie tai, kaip žuvo Pranas ir išgirdom, kaip netoli mūsų kažkas sutraškėjo. Pro eglių šakeles pamačiau mūsų besidairantį Simą. Čiulptelėjau lūpomis. Simas pamatė mane ir priėjęs pasveikino mano Aldutę. Susėdome visi trys ir užmezgėme bendrą kalbą. Simas nusiskundė, netekęs geriausio savo draugo Prano, esą dabar jam labai ilgu ir neramu. "Šiandien mes nutarėme keltis į naują stovyklą, tai, jeigu gali, pareik, Girdeni. Naujos stovyklos tu vienas nerasi. Kelsimės apie penktą valandą," - paaiškino man Simas ir pakilo eiti. Kvietė kartu eiti į stovyklą ir Aldutę, bet ji nesutiko. Tada Simas atsisveikino, palinkėjo Aldutei laimingos kelionės ir pradingo miško tankmėje. Po valandos pradėjau ruoštis ir aš. Jau penkios, o aš vis dar neskubu. Palydėjau per mišką savo mylimą Aldutę ir atsisveikinęs grįžau stovyklon.

Pasitiko mane linksmi vyrų juokavimai; vienas man siūlo rūkyti, kitas miegoti, esą aš labai išvargęs, busimoji mano žmona mane išvarginusi. Daugiausia čiumpa mane apygardos vadas. Iš pradžių mėginau atsikalbinėti, bet kai paėmė visi "ant danties" - nei išsižioti negaliu. Dobilas pakvietė valgyti. Visi susėdome ant žemės. Pavalgę viską sutvarkome ir visiškai prieš saulėlydį apleidžiame senąją stovyklą.

Naują stovyklą padarėme antrame kvartale. Mudu su Simu prisipešėme senų pernykščių žolių ir lapų guoliui.

Antros dienos vakare išeina iš mūsų apygardos vadas su savo pavaldiniu Genium. Sakydamas "sudiev", tvirtai spaudžiu vadui ranką ir kariškai atsisveikindamas iš širdies palinkėjau "laimingai."

Kitą vakarą mes trys - Šarūnas, Zigmas ir aš - išeiname likviduoti ginkluoto partiečio, tikro boiševiko. Atsisveikinome su draugais ir išėjome. Užeiname pas žmones, kurie nuo jo skaudžiai nukentėję. Šie mums viską išpasakojai kur jis bus rytoj, ką veikia ir kiek vedasi apsaugai stribų. Švintant sulindome į girią ir atsigulę užmigome. Pabudome jau dešimtą valandą. Tuoj ir pusryčius mums atvežė. Skubiai pavalgę, išėjome į palaukę laukti uždavinio įvykdymui progos. Ilgai laukti neteko. Apie dvyliktą valandą uždavinys buvo atliktas, ir mes patraukėme atgal. Šarūnas su Zigmu liko tame pačiame miške, kur nakvojom, o aš parėjau į stovyklą. Vyrus radau bevalgančius pietus, o virėjas Dobilas buvo išėjęs į palaukę susitikti su kažkokiu žmogum.

- Na, kaip uždavinys? Ar jau atlikote? - paklausė manęs rinktinės vadas Algirdas.

—    Taip, jau atlikome, gerai, tvarkingai, viskas kaip reikiant.

-    Ot tai šauniai padarėte, - apsidžiaugė Algirdas, - tik negerai, kad Dobilas išėjo palaukėn. Dabar aiškiai pribus burliokų. Neduok, Dieve, nelaimės.

Pasiūlė vyrai man pietų. Aš padėkojau ir nevalgiau, nes buvau ką tik pavalgęs pas žmogų. Atsisėdęs ant žemės, pradėjau valyti pistoletą. Pagiryje pasigirdo šūviai. Valymą teko nutraukti. Laukiame, kas bus toliau. Nuaidėjo dvi ilgos, mirtinos serijos. Mums atrodė, kad kažkur netoli girioje. "Aiškiai užklupo mūsų Dobilą, - kalbame, - kad nors Dievas duotų jam laimingai ištrūkti, - meldžiame. Aš nenoriu tikėti, kad šaudė į Dobilą. "Juk žinojo, kad mes išėjome į uždavinį, tai į palaukę eiti nerizikavo,"-aiškinu vyrams. "Na, matysim," - pridūrė Algirdas. "Girdeni, ar tu tikrai tiki susitikti dar su Dobiliuku?" - liūdnai paklausė Augustina. "Taip, aš tikiu, kad susitiksim," - atsakiau. "O aš jau netikiu. Mano širdis jaučia kažką negera," - patvirtino Augustina. Laukėme iki vėlyvo vakaro, - Dobilo nesulaukėme. Jau pradėjau ir aš tikėti jo žuvimu. Jeigu būtų nežuvęs - būtų sugrįžęs pas mus. Sutemus nutarėme aplenkti tą mišką, nes čia pavojinga. Eidami į kitą mišką, užsukome pas žmogų paklausti padėties. Žmogus rusų nematęs, apie įvykius nieko nežinojo, ilgai negaišę, išėjome. Atėję į numatytą vietą, sumigome, o nubudę svarstėme, kas nutiko Dobilui. Nieko kol kas nežinome. Vakare Simas su Algirdu išeina į kaimą sužinoti padėties. Mudu su Kęstučiu irgi išeiname. Užeiname vakarienės. Randame tik vieną šeimininkę, kuri greitai mums pataiso vakarienę. Pavalgę tuojau išeiname. Garsiai kalbėdami, artinamės prie stovyklos. Visai netoli jos išgirstame griežtą Algirdo balsą "Kas eina?" "Aš, aš," - atsiliepiu ir priėjęs paklausiu naujienų. "Mūsų Dobilo jau nėra, jis žuvo. Daugiau Dobilėlio nematysim," - liūdnai sušnabžda Algirdas. Suplakė mano širdis, sustingau, o mano veidu nuriedėjo ašara. Labai man buvo gaila Dobiliuko. Toks buvo nuoširdus, draugiškas, niekuomet neįžeisdavo žmogaus žodžiu. Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie! Krito kovoje su bolševizmu nuo kruvinos Maskvos čekisto rankos. Tekrinta prakeikimas visiems amžiams Maskvos pabaisoms! Didžiausia garbė didvyriui, kritusiam už savo Tėvynę!

Simas įsakė pasiruošti žygiui, nes būti čia nesaugu, reikia keltis tolyn. Algirdas su Kęstučiu išeina į rytus, o mes, likusieji, - į šiaurę. Nuo įvykio vietos apsistojome tolokai ir tankiuose krūmuose sumigome. "Girdeni, kelk!

Bėkim iš čia! Kažkas atėjo visai netoli mūsų," - pabudino mane Simas. Skubiai viską susiglemžiu ir pasitraukiam tolyn į girią. Girioje susikuriam ugnį, pasidarom valgyti ir nutariam pabaigti miegoti. Vakare mudu su Sakalu išeinam į kaimą sutvarkyti ryšio ir pavalgyti vakarienės. Žmonės čia nežinomi. Turime pažįstamą tik vieną žmogų. Mūsų laimė, kad jis - geras žmogus: ir pamaitina, ir ryšį galime sutvarkyti. Jis niekuomet neatsisakys mums padėti, jeigu tik galės. To gerojo žmogelio žinioje išgyvenome tris paras. Vėliau persikėlėme į kitą vietą, kur daugiau pažįstamų. Pavojai truputį praėjo, gyvenimas lengvesnis. Gegužės mėnesio 28-os dienos vakare Simas išeina į partizanų vadų susirinkimą, o aš, Sakalas ir Augustina pasilikome. Ryte pareina Zigmas. Aš nudžiugau: galėsiu po kaimą pasivaikščioti, laikas praeis įdomiau ir nereikės nuobodžiauti. Eiti į kaimą Sakalas nežmoniškai tingi, jo niekuomet neišvadinsi. Mudu su Zigmu beveik kas vakarą einam į kaimą, užsukam pas mergaites. Zigmas tai labai mėgsta. Man eiti pas mergaites nepridera. Visa tai daroma iš nuobodumo. Jeigu niekur neini - laikas taip lėtai eina, diena tokia ilga, kad sveikas žmogus gali pavirsti ligoniu.

Birželio penktosios ryte parėjo Simas. Tvarkome senus reikalus. Simas su Sakalu išeina į kažkokį uždavinį, o mudu su Augustina išėjome dienoti į kaimą. Šeimininkai mielai sutiko mus priimti, ir mudu pasilikome. Šeimininkas, geras muzikantas, vakare mudviem gražiai pagriežė. o mudu su šeimininkės dukra pašokom. Šokti mudviem sekėsi gerai, nes šeimininkų dukra gera šokėja, aš kitados irgi neblogai šokdavau, ir dabar dar nepamiršau. Dienelę kaime praleidom labai laimingai ir linksmai. Šeimininkės dukrai, kaip aš nujaučiau, irgi gerai atrodžiau. Pašokusi ji visada sėsdavo prie manęs ir meiliai kalbindavo. Nuoširdžiausiai prašė užeiti dažniau. Ji pati man pasisakė, kad už manęs visuomet tekėtų, nesvarbu, kad aš partizanas. Nieko nebijotų, jeigu tik aš ją mylėčiau. Aš labai nusistebėjau, kad tokia jauna, vos tik penkiolika metų, o jau taip puikiai supranta meilę, bet aš myliu Aldutę ir kitos negalėčiau mylėti, nors ji būtų ir gražesnė už Aldutę. Vakare atsisveikinau, padėkojau šeimininkams už gerą priėmimą ir išėjau. Naktis trumpa,be to, naktį sunku rasti stovyklą. Nutariau iki ryto prabūti kaime. Užeinu pas vieną mergaitę, kuriai buvo įduoti skalbti mano baltiniai Reikia pasiimti rankšluostį ir praleisti naktį. Prieš rytą išeinu. Mane į kiemą išlydi šeimininko duktė. Sustoję kalbamės. Staiga vakarų pusėje pradėjo loti šunys. Man pasidarė nejauku. "Čia tikrai yra rusų," - pasakiau mergaitei ir atsisveikinęs išėjau. Priėjęs biržę, įlindau į jaunų berželių krūmą ir užmigau. Pabudau jau gerokai po pietų gerai praalkęs. Atsargiai ištykinau į palaukę, niekur nieko nesimato. Prisiartinau prie ūkio kiek galima arčiau ir iš krūmų sekiau, kas kieme pasirodys. Mano laimei, ilgai krūme lindėti nereikėjo. Kažkokiu reikalu į kiemą išbėgo pati šeimininkė. Aš atsistojau ir tyliai sušvilpiau. Pastebėjusi mane, greitai atėjo šeimininkė. Pasisveikinau su ja ir paprašiau ko nors pietų. "Gerai, tuoj atnešiu. Tu čia pabūk. Atrodo, kaime nieko nėra ir nieko blogo neįvyks," - pasakė ji ir nubėgo. Po kelių minučių atnešė man gardžius pietus, kurie man taip patiko, kad iki vėlyvo vakaro tikrai nenorėsiu valgyti. Geroji ponia mane kalbina, užprašo užeiti dažniau, iš visos širdies palinki man gero pasisekimo ir nubėga namo. Aš lėtai nulingavau tolyn į girią, susiradau gražią pievelę ir ten sulaukiau saulėlydžio. Sutemus išėjau į kaimą, pavalgiau vakarienę ir, truputį pasišnekėjęs, grįžau į stovyklą. Jau buvo beveik šviesu, kai parėjau pas vyrus. Vyrai buvo visi susirinkę. Linksmi, patenkinti tartum prieš laimę ar nelaimę. Dienelę praleidom nenuobodžiai. Vakare tariamės kas kur eisim. Simas nusprendė eiti vienas, o aš, Zigmas ir Kęstutis einam kartu. Išėję į palaukę, susitikom gerąją ponią ir aš, mandagiai pasisveikinęs, pasisiūliau užeiti. "Vyručiai, atsargiai. Šį kartą į kambarį nekviesiu. Gretimam miške šiandien vyko baisus siautimas. Nežinia, kur jie dabar. Neduok, Dieve, nelaimės,"-liūdna, drebančiu balsu aiškino man geroji tautietė. — Jūs užeikit štai pas tą žmogų, jis jums aiškiai pasakys. Šiandien jį rusai buvo sulaikę, ir jis savo akimis viską matė." Išklausę širdingus ponios pasakojimus, padėkoję už pranešimą atsisveikinome ir nuėjome pasiteirauti pas tą žmogų, kurį ponia nurodė. Kęstutis pasiliko lauke sargyboje, o mudu su Simu įėjom į trobą. Šeimininko namuose neradome. Visas žinias mums perdavė šeimininkė, nes ji buvo kartu sulaikyta. "Siautimas buvo tikrai baisus, - sako šeimininkė. Buvo atvažiavę apie 40 sunkvežimių. O jau baisūs tie burliokai! Tokie plokščiais snukiais visiškai panašūs į laukinius arba beždžiones. Sulaiko žmogų ir, jeigu tas nesugeba greitai atsakyti į klausimą, tuoj sumuša, suspardo, išplūsta bjauriausiais žodžiais už tai, kam nepasakąs, kur banditai. Jūs, vyručiai, saugokitės, nepakliūkit į prakeiktųjų velnių nagus. Juk jau ir taip baigia iškankinti geriausius tautos sūnus ir dukras. Nors jūs kaip galit saugokitės," - nuoširdžiausiai pataria geroji tautietė. Gavę iš šeimininkės teisingas žinias, atsisveikinę, išėjom. Atėję į pamiškę, sustojom pasitarti. Zigmas pasiūlė grįžti į stovyklą ir tartis su ten pasilikusiu Sakalu. Artinamės prie stovyklos. Mano siela nerami. Nežinia, ryt ar poryt, kurį iš mūsų tarpo atplėš čekisto mirtinoji kulka nuo mylimos tėviškės žemės. Mano mintis pertraukė užmintos šakutės pokštelėjimas. Pakeliu akis - jau stovykloje. Sakalas nustebęs tuoj užklausė, kodėl taip anksti grįžome. Blogai, Sakaliuk, gretimajame miške šiandien vyko masinis siautimas. Gali dabar persimesti čia. "Ką darysim, vyručiai?" - paklausė susijaudinęs Zigmas. Sakalas pasiūlė kuo skubiausiai apleisti tą girią, Kęstutis širdingiausiai pritarė. Zigmas apgailestauja, kad nėra Simo." Mes išbėgsim, o Simas, ryte parėjęs, nei nežinos, kur dingome, bet, vis dėl to, traukimės iš čia," - paskutinį žodį ištarė Zigmas. Sakalas pašoko iš guolio, skubiai susuko savo antklodes, pasitikrino kulkosvaidį ir liepė skubiai susitvarkyti man. "Aš buvau pasiryžęs su Simu eiti į mano kraštą, todėl lyg norėčiau pasilikti čia," -    paaiškinau Sakalui. Zigmas, Kęstutis ir Sakalas, pasiruošę žygiui, stovi prie manęs ir vis klausia: "Na, kaip, ar eisi?" Jų laukimas sukėlė man didelių abejonių. Pagalvojau eiti ir, paėmęs savo palapinę, lyg nesavom rankom lankstau ir ruošiuosi žygiui, bet vėl kažkas pasibeldė man į širdį: "Pasilik čia, tau dar ne laikas mirti." Galų gale nutariau neiti su jais. Kaip bus taip - Dievo valia šventa. Atsidaviau jo valiai ir ištariau: "Neisiu su jumis." Man atsisakius eiti, vyrai atsisveikino ir išėjo, o mudu su Augustina palikome stovykloje ir nutarėme laukti Simo. Užsikūrėme ugnį ir tvarkome stovyklą. Paslėpėm maistą ir visus stovykloje esančius daiktus - juk vis tiek čia nebebūsim. Sulauksim Simo ir kur nors vis tiek trauksimės.

Buvo pusiaunaktis, kai išgirdome mašinų ūžimą. Mums atrodė, kad artėja link mūsų miško. Mudu truputį nusigandom. Pasiėmėm porai dienų maisto ir ėmėm trauktis į tą pusę, kur nuėjo Simas. Paėjus kelias dešimtis metrų, pasigirdo du pavieniai šūviai, vėliau dvi ilgos serijos. Nusprendėm, kad jau Simą užklupo, nes šūviai buvo kaip tik ten, kur jis išėjo. Šaltis perčiuožė man per kūną. Truputį stabtelėjom. Į tą pusę eiti negalima. Pasukome priešinga kryptimi ir pradėjome bėgti. Pasiekėme palaukę, atsargiai ištykinome į lauką, —    niekur nieko nesigirdi. Aš, nusiėmęs kepurę, persižegnojau, ir pasileidome per laukus į toliau esantį mišką. Priėję vieškelį, apsidairėme - nieko nesigirdi, tylu. Patraukėme vieškeliu. Priekyje pastebėjau slenkantį šešėlį. Nusiėmiau nuo peties pusautomatį ir įsakiau sustoti. Paklausiau: "Kas?" "Keleivis," — atsakė žmogus. Liepiau jam pakelti rankas ir, pasiruošęs kautynėms, pamažu slinkau artyn. Priėjęs paprašiau dokumentų ir iškrėčiau kišenes. Nieko įtartino pas jį nebuvo. Paklausiau, kodėl naktim vaikščiojąs. Paaiškino, kad eina iš stoties. Žmogus, matyt, geras. Įsakiau, kad niekam nepraneštų ir paleidau eiti, o mudu su Augustina nuskubėjom savais keliais.

Beveik visiškai išaušus, pasiekėm mišką, įbridom gilyn ir susėdom pailsėti. Užsidegiau cigaretę ir jaučiausi beveik ramus. Atrodė, kad mirtį palikau toli. Pailsėję mišku einam iki man pažįstamo žmogaus, kurie galbūt mudu priims. Saulutei patekėjus, priėjom prie ūkio. Aš nusimečiau švarką ir kepurę, pasiėmiau pistoletą ir su vienais baltiniais nuėjau į trobą, palikęs Augustiną pagiryje saugoti mano ginklų ir uniforminio švarko. Įėjau į vidų. Šeimininkai tik ką atsikėlę, o dukterys dar tebemiegojo. Pasisveikinau ir, susėdę užstalėje, mudu su šeimininku užsidegę po cigaretę, šį bei tą šnekučiuojamės. ''Labas rytas, Girdeni!" - pasveikino mane įėjusi šeimininko duktė. - Aš jau per miegus išgirdau tavo balsą. Tuoj pašokau ir atėjau pasisveikinti. Kodėl taip retai tesilankai pas mus? Aš tavęs labai pasiilgau," - linksma, patenkinta kalbina mane šeimininko duktė. "Man būtų labai gera būti su jumis, bet čia labai nesaugu. Reikia eiti miegoti į girią," - vienas sau pagalvojau ir paprašiau ko nors užsiklojimui. Marytė surado man užsiklojimą ir palydėjo iki dienojimo vietos. Aš, nieko nelaukęs, pasitaisiau guolį ir, Marytei nuėjus, atsiguliau. Po keletos valandų Marytė atnešė pusryčius. Gardžiai pavalgęs, padėkojau Marytei ir vėl atsiguliau miegoti.

Dieną praleidom laimingai. Tylu, ramu, burliokų niekas niekur nematė. Nieko blogo nenusimato. Sekmadienio ryte Marytė atnešė pusryčius. Ji tokia patenkinta, kad gyvenu jų žinioj. Nieko nepadarysi - naktys labai trumpos ir šviesios, priešų spaudimas didelis, tai ir nuo žygių reikia susilaikyti. Kaip vakar čia turėjo ateiti mūsų būrio vyrai, bet jų dar nebuvo. Reikia laukti, gal ateis šį vakarą. Man pavalgius pusryčius, ilgai nelaukus, Marytė nuskubėjo namo. (...)