Partizanai: Istorija ir dabartis

BATAKIŲ (BIJŪNO) VALSČIAUS OS VADO PRISIMINIMAI

Jonas Gaidauskas-Breivė

Kęstučio apygardos štabas iš pradžių buvo įsikūręs Eržvilko valsčiuje. Saugumiečiai ir jų šnipai pradėjo įtarinėti, kad tose apylinkėse turi būti štabas. Prasidėjo nuolatinės pasalos, kratos, reikėjo keltis į kitą vietą. Apygardos štabo vyrai žinojo, kad mūsų, Batakių, valsčiuje yra stiprus OS (Organizacinio Skyriaus) tinklas. Mūsų valsčius buvo padalytas į 4 OS rajonus, kiekvienas rajonas turėjo savo vadą. Į OS rajoną įėjo kelios seniūnijos, kurioms vadovavo seniūnas. Kaimai turėjo savo įgaliotinius ir prijaučiančiuosius OS narius, kurie buvo ryšininkai, kiti rinkdavo maistą, pinigus, kojines, pirštines ir visa kita, ko tuo laiku reikėjo besislapstantiems. Mažai blogų žmonių buvo, visi išvien už savo Tėvynę Lietuvą. Batakių valsčiuje buvo du partizanų būriai: Vytenio ir Panteros. Taip Kęstučio apygardos vadai pasirinko mus.

Jonas Gaidauskas-Breivė, Guldenas. 1945m.

1946m. liepos mėn. gavau slaptą pranešimą, kad reikia susitikti ir pasikalbėti. Nurodyta susitikimo vieta, data, valanda, ryšininkė ir slaptažodis. Susitikimo vieta buvo Būdų dvaras, šalia Skaudvilės - Eržvilko vieškelio, 4km nuo Eržvilko. Susitikimo laikas antra valanda po pietų. Buvo sekmadienis. Man buvo pasakyta ryšininkės vardas ir pavardė, kad esu jos "pusbrolis", ji mano "pusseserė", jos mama mano "teta". Trumpai sakant, aš ir jos esame artimi "giminės". Važiuoju dviračiu. Nuvažiuoju iki Būdų dvaro. Dvaras buvo apsodintas eglėmis. Pravažiuojant tas egles, mane sustabdo du rusų kareiviai, paprašo dokumentų, paklausia kur važiuoju. Pasakiau, kad važiuoju pas tetą ir pusseserę. Mane paleido. Susitikimas buvo nelabai malonus. Nuėjau pas "tetą" ir "pusseserę", kur man buvo nurodyta, pradėjau kalbą, kad čia, pas jus, daug kareivių, pasakau, kad nenorėjo manęs praleisti, tikrino dokumentus. Pasisakau, kad aš esu jų pusbrolis ir man reikia susitikti su vienu žmogumi. Pasakau slaptažodį. Bet jos, iš anksčiau manęs nepažinojusios, buvo išgąsdintos garnizono, nes kareiviai ir stribai siautėjo nuo pat ryto, darė kratas, gąsdino, ieškojo banditų, į mano žodžius jos atsakė taip: "Mes nieko nežinome apie jokius susitikimus!" Aš suabejojau: gal paklydau ir įėjau ne į tą butą. Aš jų paklausiau: "Gal aš ne čia pataikiau, gal kitame bute gyvena dvi moterys?" Jos atsakė, kad čia kitame bute negyvena dvi moterys. Tada aš supratau, kad jos tikrai yra ryšininkės, kad aš pataikiau į tikrą vietą. Aš joms pasakiau: "Jūs manęs nebijokit! Aš nesu provokatorius, aš iš jūsų niekur neišeisiu, kol iš čia neišeis garnizonas, o jei dar užeis kareiviai ar stribai, sakykit, kad mes giminės. Nebijokit: aš turiu dokumentus, esu ryšininkas, miške nesislapstau. Žinoma, daug ką apie save aš negalėjau pasakyti, nes buvau neeilinis ryšininkas. Jos nusiramino, patikėjo, kad aš ne provokatorius. Prabuvau pas jas apie valandą. Po truputį garnizonas išsikrausto. Jos dairosi, ar tikrai ramu, ir tada pradedame tolesnį žygį link Nemakščių - Vadžgirio. Einam, padarom apie kilometrą kelio. Užsukam pas vieną ūkininką. Čia mane sutiko be baimės. Aš pasilieku, o mano "pusseserė" išeina namo. Žmona su vaikais ir aš liekame namie, o šeimininkas eina pranešti, kad aš atvykau. Neilgai laukus, grįžta šeimininkas vienas. Pasakė, kad šį vakarą neateis - nesaugu vaikščioti, nes visur siautėja stribai ir garnizonas. Palieku nakvynei. Rytą ateina vidutinio ūgio vyras. Susipažįstame: Kęstučio apygardos ūkio dalies viršininkas Aurys-Merkys. Pradedame kalbėtis. Prašo apibūdinti mūsų krašto veiklą. Aš viską apibūdinu. Jam patinka, nors jie maždaug jau žinojo apie mus. Jis pasakė: "Mes negalim čia ilgai būti, nes saugumas ir šnipai pradeda įtarinėti, kad kažkur šiose vietose yra štabas. Mes nutarėme keltis pas jus." Manęs prašė surasti tinkamą vietą slėptuvei ir pranešti. Tada jie atvyksią pasižiūrėti. Taip mes ir išsiskyrėme tam kartui.

Pirmadienį pietums grįžau į namus. Grįžęs pradėjau galvoti, kur ir kurioje vietoje būtų patogiau ir sausiau. Bijūno (Batakių) valsčius buvo padalytas į 4 rajonus. Galvojau, kokiame rajone būtų geriau. Nutariau, kad Antano Kairio-Apuoko rajone geriausiai veikiama. Pats A.Kairys-Apuokas yra geras organizatorius, jo trys broliai yra energingi, veiklūs vyrai, geri lietuviai Antanas, Pranas ir Jurgis. Neilgai trukus nuvažiuoju pas Kairį-Apuoką ir pradedam galvas sukti, kur geriau būtų įrengti Kęstučio apygardos štabo slėptuvę. Kairys sako: "Žinai ką, Jonai, aš pagalvojau! Nuo manęs už kokio kilometro, vidury miško, yra sodyba, namas stovi ant Agluonos upelio kranto. Per mišką eina nedidelis keliukas ne taip toli nuo sodybos. Tas keliukas išeina į Skaudvilės - Tauragės plentą. Iki plento maždaug kilometras." Kairys sako, kad anksčiau toje sodyboje gyveno Navickas su žmona, turėjo dvi dukteris. Viena duktė ištekėjo ir išėjo kitur gyventi, o antroji vėliau ištekėjo už Juknos ir liko gyventi pas tėvus. Prieš pat karą tėvas ir motina mirė. Likę vieni Juknai, jauna šeima. Juknai turi vieną dukterį, geri žmonės, geri lietuviai. Sakau: "Žinau tą vietą, Antanai! Graži vieta ir patogi." 1938 metais toje vietoje vyko jaunimo šventė. Buvo liepos mėnuo, jau nupjautos pievos. Pieva buvo lygi kaip aikštė. Joje vyko šventė, visokie žaidimai, futbolo rungtynės. Buvau ir aš tenai. Sakau: "Antanai, pritariu tavo minčiai! Mano manymu - vieta gera. Dabar turi pakalbėti su Juknais. Jei jie sutiks, tada pasiųsim pranešimą į apygardos štabą, tegul atvyksta pasižiūrėti ir tada aptarsim reikalus toliau." Kitą dieną Kairys nuėjo pas Juknus, pasikalbėjo, ir Juknai sutiko. Tada Kairys atėjo pas mane su geromis žiniomis. Aš pasiunčiau pranešimą Kęstučio apygardos štabui. Atvyko Kasperavičius-Visvydas, Biliūnas-Džiugas ir Aurys-Merkys pasižiūrėti. Jiems patiko. Susitarėme, kada darysime slėptuvę. Žinoma, pirmiausia mums reikėjo pasirūpinti medžiagomis, reikėjo cemento, rąstų ir lentų. Gerai neprisimenu, maždaug rugsėjo mėnesį, vieną vakarą mes susirinkome septyni: Kęstučio apygardos vadas Kasperavičius-Visvydas, technikinio skyriaus viršininkas Biliūnas-Džiugas, ūkio dalies viršininkas Aurys-Merkys, Kairys-Apuokas, Pranas Kairys, šeimininkas Jukna ir aš - Breivė. Pastatėme sargybą ir pradėjome darbą. Darbas buvo sunkus ir painus. Vadovavo pats apygardos vadas Kasperavičius, nes jis žmogus buvo viskam tinkamas. Buvo karininkas, statybininkas, mūrininkas, stalius, siuvėjas, gabus ir geras žmogus. Pirmiausia viename kambaryje išėmėme grindis, kur reikėjo kasti slėptuvę. Išėmėme langą ir pro langą į Agluonos upelį metėme žemes, nes namas buvo ant Agluonos kranto. Dalį žemių vanduo nusinešė, nes Agluona buvo patvinusi, dalį žemių užmaskavome. Taip dirbome visą naktį suprakaitavę. Iškasėme slėptuvę, sudėjome daiktus, užklojome lentomis, užpylėm žemėmis ir sudėjom grindis. Įėjimas į slėptuvę buvo iš virtuvės. Reikėjo išplėšti dalį grindų, padaryti tunelį ir vėl iš naujo sudėti grindis. Rytojaus dieną apie 10 valandą ryto slėptuvė buvo paruošta, liko vidaus įrengimai. Visi buvome labai pavargę, sunku ir apsakyti. Man reikėjo apie septynis kilometrus parvažiuoti. Labai sunkiai dviračiu važiavau namo. Pasilikę vyrai pailsėjo, baigė įrengti slėptuvę. Padarė gultus, lentynas ir stalą. Slėptuvė buvo maždaug 10 kv. m didumo. Dabar tik reikėjo parvežti visą inventorių. Maždaug po savaitės gavau pranešimą, kad tokią dieną, tokią valandą būčiau pas Joną Orancą. Jis gyveno Liaudginų kaime, Batakių valsčiuje.

Jonas Orancas buvo tiesioginis Kęstučio apygardos štabo ir Lydžio rinktinės štabo ryšininkas. Taip pat jis buvo vieno iš 4-ių Bijūno valsčiaus OS rajono viršininkas. Aš nuvykau pas Orancą. Žinojau, kad jis yra išvažiavęs į apygardos štabą parvežti inventoriaus. Greitai parvažiavo Orancas iš apygardos štabo. Buvo prikrautas pilnas porinis vežimas, ant viršaus uždėta dobilų, kad ne taip būtų įtartina. Truputį davėme arkliams pailsėti ir išvažiavome. Iki Kairio-Apuoko nuvažiuoti apie 5 kilometrus. Reikia pravažiuoti netoli Batakių geležinkelio stoties ir netoli Batakių miestelio. Pravažiuojam Batakių geležinkelio stoties kryžkelę ir važiuojame Batakių link. Pavažiavę maždaug pusę kilometro, pamatėm, kad ateina keliu apie 10 kareivių. Jie eina į mus geležinkelio stoties link. Orancas išsigando: "Ką daryti?! Jau dabar įkliuvom! Sustabdys, lieps kur nors važiuoti!" O taip būdavo: sustabdo kareiviai kelyje sutiktą vežimą ir įsako juos vežti, kur jiems reikia. Aš nepasimečiau. Iš paskos mūsų važiavo vežimas su pora arklių. Kaip tik mums pasitaikė keliukas į kaimą, ir aš pasukau arklius į tą keliuką, tik raginu juos, kad greičiau bėgtų. Prie to keliuko — karklynais apaugęs griovys. Kai mes pasukome į keliuką, kareiviai pasuko per laukus link mūsų. Girdime šaukia: "Stok!" Orancas visai išsigando: "Aš bėgu!" Sušukau: "Nebėk! Išsiduosim! Matai atvažiuoja vežimas su pora arklių. Gal jie tenai susės, o jei ne, tai tada bėgsime. Griovys, krūmai, vietos žinomos. Pabėgsim. Netoli miškas.” Jis paklausė. Mudu susigūžėme. Arklius raginu, kad bėgtų greičiau. Kareiviai šaukia: "Stok!" Bet nešaudo.Mudu neva negirdime ir risčia lekiame pirmyn. Žiūrim -susistabdė tą vežimą, kuris važiavo netoliese paskui mus. Sulipo į tą vežimą tie du kareiviai, kurie vijosi mudu, apsisuko atgal link geležinkelio stoties ir nuvažiavo. Mums nuslinko nuo širdies. Laimingai pasiekėme Antaną Kairį-Apuoką. Įvažiavom į daržinę, kad saugiau būtų, pašėrėme arklius, sulaukėme nakties. Orancą palikome pas Kairį, o mudu su Apuoku tiesiai miško keliukais važiuojame į slėptuvę. Naktis tamsi, miške dar tamsiau, nors Apuokui tie keliukai gerai žinomi, nes jis čia gimęs ir augęs, bet mes nepataikome išvažiuoti, kur sausiau. Įvažiavome į balą. Ratai įklimpo. Vienas arklys buvo jaunas, jo kojos susipynė, užkliuvo už šaknų, ir jis pargriuvo. Galvojau, kad dabar pražuvom - reikės laukti iki ryto. Bet mums padėjo Dievas. Turėjome kirvį, tad po truputį atlaisvinome tą ratą nuo šaknų, pasistatėme arklį ir pagaliau, Dievui padėjus, išvažiavome. Buvome šlapi ir purvini iki ausų. Jukną pasiekėme apie dvyliktą nakties. Mūsų vyrai laukė ir nervinosi, kur mes prapuolėm. Kai pamatė mus tokius "gražius", išsigando. Kai aš papasakojau apie visą kelionę, jie nustebę džiaugėsi. Čia radome Juozą Kasperavičių-Visvydą-Kęstučio apygardos vadą, Petrą Paulaitį-Aidą - apygardos vado pavaduotoją, spaudos ir propagandos viršininką, Albiną Biliūną-Džiugą - techninio skyriaus viršininką, Aurį-Merkį — ūkio dalies viršininką ir ryšių skyriaus viršininką, kurio pavardės nežinojau, o slapyvardžio neprisimenu. Tą vakarą susipažinau su visais apygardos štabo vadais. Pasikalbėjome, nusiprausėme, pailsėjome ir išvažiavome su Apuoku į jo namus. Orancui atidavėme arklius ir vežimą, visi išsiskirstėme į savo namus.

Neilgai ilsėjausi. Po poros dienų vėl mane kviečia į apygardos štabą. Ilgai kalbėjomės su apygardos vyrais. Visi jie davė man savus nurodymus, o jų tiek daug, kad sunkiai tilpo man į galvą. Artėjo žiema, reikėjo šiltų drabužių, ir kojinių, ir pirštinių, laikraščiams popieriaus, viską sunku prisiminti. Buvo dvi mergaitės tiesioginės ryšininkės tarp Vilniaus, Kauno ir Kęstučio apygardos štabo. Reikėjo irjomis rūpintis, reikėjo surasti ramių ir saugių vietų, kuriose jos galėtų apsistoti ir pagyventi. Vienos slapyvardis buvo Jurgis-Teresė, kitos — Birutė. Jų pavardžių nežinojau ir nenorėjau žinoti.

Prasidėjo draugystė su Petru Paulaičiu-Aidu-Vytautu. Dažnai tekdavo susitikti ir vaikščioti su Auriu-Merkiu. Jis turėjo dokumentus ir kita pavarde, ir kitu vardu. Paulaitis irgi turėjo dokumentus kita pavarde: Kazys Povilaitis, sūnus Onos. Jis vaikščiojo prastai apsirengęs ir atrodė suvargęs valstietis, bet buvo kultūringas, teisingas ir labai geras žmogus. Jį gerbė ir mylėjo maži, jauni ir seni. Tik viena blogybė buvo ta, kad jis buvo karštas ir nervingas. Jis mane labai mylėjo, sakydavo: "Mano Jonelis!" Bet dažnai susipykdavome, nes kiekvienas darydavome klaidų, ir aš, matydamas, kad negerai, nenorėdavau sutikti. Jis greitai supykdavo, bet greitai apgalvodavo ir sakydavo: "Atleisk, Joneli, tavo teisybė!" Aš pažinau labai gerus žmones Mažintų kaime. Prie Ančios kranto gyveno Antanas ir Marijona Andriuliai. Jie turėjo vieną paauglį sūnų Alfonsą, kuris mokėsi Batakių progimnazijoje. Andriulių name buvo įrengta slėptuvė. Ji buvo nedidelė: slėptuvėje galėjo tilpti tik du žmonės. Paulaitis-Aidas buvo apygardos vado Kasperavičiaus-Angies pavaduotojas, taip pat spaudos - propagandos skyriaus viršininkas. Daug vaikščiojo, todėl jam reikėjo kur nors užeiti pas patikimus žmones pasislėpti ir pailsėti.

Dažnai jis užeidavo pas mano tėvus Šiaudinės kaime, Batakių valsčiuje. Mūsų daržinėje po šienu buvo slėptuvė. Aš taip pat ėjau atsakingas pareigas, daug vaikščiojau, galėjau būti sekamas. Galėjo būti sekama ir mūsų sodyba. Mūsų ūkis buvo nemažas, pastatų buvo irgi nemažai, o mūsų sodyba prie pat Lūšnos miško. Todėl stribams ir enkavedistams mūsų sodyba galėjo būti įtartina. Prie mūsų sodybos būdavo pasalos. Batakių stribų vadas buvo mūsų žmogus, mūsų užverbuotas, kiek galėdavo suteikdavo žinių apie mūsų ryšininkus.

Dienomis ir naktimis aš daug vaikščiojau. Pas mus dažnai užeidavo ir Vytenis su savo vyrais. Ir Paulaitis dažnai lankėsi, dažnai ateidavo ryšininkai. Mūsų namuose pagyvendavo po kelias dienas, kartais ir savaites centrinės ryšininkės tarp Vilniaus, Kauno ir Kęstučio apygardos štabo Jurgis-Teresė ir Birutė. Aplinkiniai kaimynai buvo geri žmonės, nors gal ir numanė, kad kažkas ne taip. Tiesa, kelis kartus enkavedistai krėtė mūsų sodybą, bet tuo metu nieko nerado. Buvome laimingi, kad nepriėjome liepto galo. Paulaičiui sakau: "Žinau gerus žmones. Nuo manęs apie du kilometrai. Jų name yra slėptuvė. Vieta gera. Sodybėlė nedidelė. Jis geras siuvėjas ir patikimas žmogus." Petras Paulaitis mielai sutiko nueiti. Mudu nuėjome pas Andriulius. Jie maloniai mus priėmė. Ir Paulaitis su Andriuliais paliko gerais draugais iki Marijonos Andriulaitienės ir savo mirties. Nors Paulaitis pirmą kartą atkentėjo žiaurius tardymus ir 10 metų lagerio, antrą kartą 25-erius metus, bet su Andriuliais draugystė nenutrūko. Kiek leido lagerio galimybės, jis rašė Andriuliams laiškus, Andriuliai siuntė į lagerį Paulaičiui siuntinius. Grįžęs pirmą kartą iš lagerių, jis aplankė Andriulius, grįžęs antrą kartą taip pat aplankė. 1985 metais mirė Marijona Andriulienė. Paulaitis buvo atvažiavęs palydėti ją į paskutinę kelionę Skaudvilėje. O kitais metais mirė ir Paulaitis. Taip ir nutrūko jų draugystė amžinai. Tik man paliko gražūs prisiminimai. Abu palydėjome Marijoną Andriulienę į paskutinę kelionę ir susitikdavome, kol jis buvo gyvas. Abu buvome laisvėje, bet abudu stropiai sekė saugumiečiai ir jų agentai.

Nors buvo kelios slėptuvės, bet Paulaitis nerimo - norėjo įsirengti dar vieną. Mudu pradėjome galvoti, kur ją geriau įrengti. Aš pagalvojau apie savo dėdę Juozą Žičkų ir jo sūnų - mano pusbrolį Joną. Jonas su žmona Antanina ir tėvas gyveno kartu; 4 vyresniosios seserys buvo ištekėjusios, dvi jaunesniosios gyveno kitur. Mama Žičkienė namuose būdavo retokai. Dažniausiai ji gyveno pas vieną ar kitą dukterį. Šeima gera ir patikima. Jonas ir Antanina buvo tikri šeimininkai. Jie gyveno už Skaudvilės maždaug septyni kilometrai, netoli Skaudvilės-Bijotų vieškelio, Poškakaimio kaime. Iš čia netoli Girdiškės bažnytkaimis, dar arčiau-Dionizo Poškos baubliai. Tenai vietos nemiškingos, sodybos išsimėčiusios. Partizanai neužeidavo, ir vieta atrodė saugi. Aš viską taip ir papasakojau Paulaičiui. Jam patiko, tik reikėjo gauti Žičkų sutikimą. Kitą dieną sėdau ant dviračio ir nuvažiavau pasikalbėti su Žičkais. Namie randu dėdę Juozą, sūnų Joną ir jo žmoną Antaniną. Pradedame kalbėti apie slėptuvę. Žičkai sutinka. Maždaug aptariame, kur geriau ją įrengti, bet nutariame, kad tai galutinai padarysime, kai ateis pats Paulaitis.

Parvažiavau patenkintas namo. Netrukus kartu su Paulaičiu vykstame pas Žičkus. Jam patiko sodyba, apsodinta eglaitėmis, kurios daro tą sodybą iš tolo nematomą. Paulaitis patiko Žičkams, o Žičkai - Paulaičiui. Žičkai, kai pamatė, kad jis yra prastai apsirengęs, mažai apsiskutęs, atrodo vargo žmogelis, sako: "Galėsi gyventi kambaryje kaip tolimas mūsų giminaitis, ateinąs padėti mums malkų paruošti ar kitus darbus dirbti". Nutariame, kad slėptuvę įrengti geriausia rūsyje. Rūsys kieme netoli namo. Pasikalbėję, aptarę visus reikalus, mudu su Paulaičiu išvažiavome pas mane į namus. Paulaitis pailsėjo ir išėjo į apygardos štabą, nes jam reikėjo išleisti pogrindžio laikraštį. Jonas Žičkus pasirūpino cemento, žvyro, lentų. Po savaitės aš nuvažiavau, ir mes su Jonu įrengėme slėptuvę. Slėptuvė buvo įrengta 1947 metų sausio mėnesį. Dabar reikėjo Paulaičio inventorių perkelti pas Žičkų. Dalį inventoriaus, kuris nebuvo taip įtartinas, aš pervežiau rogėmis vienu arkliu, likusią dalį apygardos štabo slėptuvėje su Paulaičiu susikrovėm į kuprines, apsiginklavome automatais ir išėjome iki Andriulių, nes iki Žičkų buvo tolimas kelias. Nuo apygardos štabo iki Andriulio buvo apie septynis kilometrus.

Naktis buvo tamsi, sniego nemažai, ėjom per laukus ir keliais, aplenkėme Batakius. Už Batakių pasiekėme Gryblaukio kaimą, išėjome į Batakių - Skaudvilės vieškelį, ateiname netoli miško. Nuo miško pusės girdime, kad vieškeliu kažkas arkliais atvažiuoja. Girdim rusiškai kalbant. Kur mums dėtis?! Vienoj vieškelio pusėje ūkininko Zėringio sodyba. Zėringis mūsų žmogus, bet jei eisime į tą sodybą, prikelsime šunį, jis pradės loti. Rusams ir stribams gali kilti įtarimas. Jie gali užeiti į tą sodybą. Antroj pusėj kelio auga stori medžiai, o toliau laukas, dar toliau - žemuma. Galvoti ilgai nėra kada, nes visai artėja. Sakau Paulaičiui: "Stokim vienas už vieno medžio, kitas už kito, pasiruoškim ginklus, jei pastebės - duosim ugnies, atsišaudydami bėgsim, žūsim ar pabėgsimi" Tada buvo toks gyvenimas: kiekvieną žingsnį lydėjo mirtis ar laimė. Pro mus pravažiavo dvejos rogės po porą arklių, pilnos prisėdusios rusų ar stribų. Laimė, jie mūsų nepastebėjo: būtume žuvę abu.

Rusai nuvažiavo. Žygiuojame vieškeliu toliau. Prasidėjo Gryblaukio miškas. Iki Andriulių pusantro kilometro. Einam tyliai, be kalbų, vienas nuo kito gal per 10 metrų. Prisiminiau savo mamą. Tą vakarą išeinant man iš namų, mama labai verkė. "Jonuk, tu vieną kartą negrįši pas mus!" Apkabinau mamą, pabučiavau ir sakau: "Nebijok, mama! Mane Dievas laimina. Dievas paskyrė man angelą sargą, jis lydi mane ir saugo. Juk tu matai, mama, kad aš einu bemaž kas dieną ir kas naktį!" Mama niekada neverkdavo ir nieko nesakydavo, tylėdavo, tėvelis dažniau padejuodavo. Kai eidamas prisiminiau mamos aimanas, mane nukrėtė šiurpas. Vieną pavojų praėjom, bet gal laukia kitas, ir man šį vakarą gal yra skirta žūti. Bet laimingai pasiekėme Andriulius. Nors buvome labai išvargę, bet džiaugėmės laimingai atvykę. Su Paulaičiu sutarėme, kad sekmadienį išvyksime pas Žičkus. Aš pasiūliau, kad atvažiuosiu su arkliu ir važiuosime važiuoti. Paulaitis nesutiko, nes važiuojant reikia važiuoti per Skaudvilės miestelį, o pėstiems galima išeiti tiesiai, nereikia eiti per miestą. Taip saugiau. Aš išeinu namo, o Paulaitis palieka pora dienų pas Andriulius, iki sekmadienio. Tomis dienomis oras neramus, sninga ir sninga. Sniego jau buvo nemažai, o tada dar daugiau prisnigo.

Sekmadienio vakarą einu pas Andriulius. Paulaitis jau manęs laukia. Man tik atėjus, vėl pradėjo labai snigti ir pustyti - dangus su žeme maišosi. Paulaičiui sakau: "Kur mes nueisim tokiu oru? Atidėkime rytojaus vakarui, gal oras pagerės, o jei ne, tai aš atvažiuosiu su arkliu ir nuvažiuosime." Paulaitis nesutinka, sako: "Toks oras, ir mažai kas vaikšto. Enkavedistai sėdi susitraukę". Imam kuprines, dedam ant pečių, imam automatus ir išeiname. Nutariame eiti tuo keliu, kur saugiau, nors kilometru toliau. Pereiname Ančią, ji užšalusi. Lipame į kalną. Ančios šlaitas status ir aukštas. Išeiname į vieškelį. Prie Ančios šlaito Jankienės sodyba. Kitoje kelio pusėje gyvena Pranas Genys. Sninga ir pusto, negalima net akių atmerkti. Mes jau suprakaitavom, o iki Žičkaus apie 10 kilometrų. Aš tyliu ir galvoju, kad iki Žičkaus mes nepa-jėgsim nueiti. Paulaitis sako: "Aš jau visas šlapias, suprakaitavęs!" Aš sakau: "Neklausei manęs, kad reikia važiuoti". Jis man sako: "Čia dvi sodybos. Pasiimsim arklį su rogėmis ir važiuosim". Aš sakau: "Čia nepatikimi žmonės. Aš gerai žinau. Dar galim susidurti su enkavedistais ir stribais. Jis man sako: "Tu - zuikis, visko bijai!" Aš užpykau ir sakau: "Tu didesnis zuikis. Bijojai važiuoti ir dabar nori daryti neapgalvotus žygius". Jis atšoko ir ištiesė į mane automatą: "Nušausiu tave kaip zuikį!" Mane dar labiau įsiutino: "Šauk, o kur tu dingsi? Sukelsi triukšmą, tave stribai nušaus kaip šunį vidury lauko!" Po kelių sekundžių metė automatą ir, puolęs prie manęs, pradėjo bučiuoti: "Atsiprašau, Joneli! Sakyk, ką toliau darom?" Pagalvojau ir sakau: "Maždaug už kilometro yra geras ir man žinomas žmogus Stėgvilas Jonas. Visa Stėgvilo šeima gera ir patikima. Einam pas Stėgvilą". Paulaitis sako: "Tu nesirodyk! Per daug išsišifruosi!" "Ne, - sakau, - taip negerai. Tavęs nepažįsta. Išgąsdinsim gerus žmones ir neįsileis. Aš čia nebijau!" Aš priėjau ir pabeldžiau į duris, pasisakiau, kas esu. Stėgvilas mane iš balso pažino, nes jis nuo mano namų gyveno už dviejų kilometrų. Pasakiau, kad mums pavažiuoti apie 10 kilometrų reikia arklio ir rogių. Rytą arklį su rogėmis grąžinsim. Stėgvilas pakinkė arklį. Pasakiau, kad jei mus ištiks kokia nelaimė, kad jis sakytų, jog atėjo ginkluoti vyrai, įsakė pakinkyti arklį ir išvažiavo. Taip susitarę su Jonu Stėgvilu išvažiavome. Arklys neblogas, bet jaunas, kelio neseka. Naktis tamsi, sninga, pusto, kelias suvažinėtas aukštai, nes tada paprastų kelių niekas nevalė. Valė tik plentus. Arklys nuklysta į griovį, pasineria iki pusiau šonų, kapstosi, neišlipa. Arklio priekyje praminam sniegą, prakrapštom ir važiuojam toliau. Taip kapstomės kelis kartus. Privargsta mūsų arklys, bet šiaip taip atvažiuojam iki plento, iki Skaudvilės. Čia kelias geresnis, nuvalytas. Važiuoti nuvalytu keliu apie kilometrą, bet reikia pervažiuoti per Skaudvilės centrą. Miestelis nemažas, ir jame būdavo daug enkavedistų. Galima buvo apvažiuoti, bet 6 kilometrais toliau. Paulaitis sako: "Aš paimu abu automatus ir einu tiesiai per Ančią, per laukus. Susitiksim už Skaudvilės. Ant kelio aš tavęs lauksiu. Tu, Joneli, važiuok! Turi dokumentus, kad ir sustabdys, gal rogių nekrės". Nors aš žinojau, kad man reikės važiuoti, bet jo pasakytas žodis "zuikis" manyje užvirė iš naujo. Aš ir sakau: "Ir vėl tam zuikiui reikės aukotis." Jis nieko neatsakė. Atidaviau jam savo automatą ir nuvažiavau. Važiuodamas galvoju, kaip man reikės elgtis, jei sustabdys, kaip sakyti, o jei krės, ką daryti? Jei nekrės, pasakysiu, kad važiuoju pas gimines, nes Skaudvilėje buvo giminių. Jei sustabdys vienas ir krės, - viena ranka duosiu į veidą, o kita - botagu arkliui per šonus. Gal pasiseks pabėgti. O jei stabdys keli,-bėgsiu už namo; nušaus, o gal pabėgsiu. Taip begalvodamas laimingai pervažiuoju Skaudvilę, nes oras buvo baisus ir tokiu oru mažai kas vaikšto. Sutartoj vietoj radau belaukiantį Paulaitį. Oras truputį pagerėjo, aprimo vėjas, ir auštant nuvažiavome pas Žičkus. Važiavome visą naktį. Iškrovėme daiktus. Antanina Žičkienė paruošė valgyti. Pavalgėme, pailsėjau porą valandų, nes turėjo ir arklys atsikvėpti, ir išvažiavau į namus. Stėgvilas jau belaukiąs manęs. Atidaviau arklį, padėkojau ir išėjau namo. Man pareiti apie du kilometrus. Randu tėvus belaukiančius. Tėvai per daug nenustebo, nes tos laukimo valandos buvo dažnos ir įprastos. Nusirengiau ir kritau pailsėti. Taip Paulaitis apsigyveno pas Žičkus.

Mes turim nuolatinį ryšį per Skaudvilę, nes Skaudvilėje antradieniais ir ketvirtadieniais būdavo turgus, didelis žmonių judėjimas, gerai susitikti, niekas neįtaria. Turgus yra turgus. Turime kur užeiti. Buvom susitarę, kad į turgų atvažiuos Jonas Žičkus ir aš. Dažnai turgaus dienomis Skaudvilėje susitikdavome Kęstučio apygardos štabo ūkio dalies viršininką Aurį-Merkį. Į Skaudvilę jis ateidavo iš apygardos štabo arba kai iš kur nors grįždavo, susitikdavome Skaudvilėje, po to jis grįždavo į štabą. Paulaitis dažnai vaikščiodavo į apygardos štabą, užeidavo pas Andriulius ir pas mane, nes buvo pakeliui. Nuo apygardos štabo, nuo Juknos sodybos iki Žičkaus, buvo apie 20 kilometrų. Reikėjo ir pailsėti, nes kelias buvo tolimas, pas mane būdavo visokių reikalų, suteikdavau visokių žinių. Mūsų namuose ir pas Andriulius prisilaikydavo centrinės ryšininkės Jurgis-Teresė ir Birutė. Jos pasilaikydavo ir kitur, aš žinojau kur ir kada jos yra, kur jas galima surasti. Paulaičiui reikėjo žinių iš jų. Jurgis-Teresė buvo energinga, veikli ir graži mergaitė. Vakare suguldavome viename kambaryje, tik atskirose lovose ir prakalbėdavome ištisas valandas. Kokia žiauri buvo mūsų jaunystė: kas valandą laukė mirtis, žiaurus tardymas ir lageris. Nežinojau jos minčių, bet aš pagalvodavau nueiti į jos lovą, apkabinti ją stipriai ir bučiuoti, bučiuoti... Mano tėvai sakydavo: "Juk judu galėtumėte apsivesti." Aš sakydavau: "Mes negalim! Mūsų laukia dideli pavojai." Teresėlei tada buvo gal 20 metų, o man 25. Pati gražiausia jaunystė prabėgo žiauriausiuose pavojuose, žiauriausiuose tardymuose ir lageriuose, badas, visokie nemalonumai... Grįžau iš lagerio jau 36-erių metų. 10 metų praleidau lageriuose.

O dabar toliau apie savo bėdas ir vargus. Buvo 1947-ieji metai, maždaug kovo mėnesio pabaiga. Paulaitis grįžta nuo Žičkų ir praneša liūdną naujieną. Sako: "Man būnant atėjo artima Žičkų giminaitė ir labai domėjosi manim. Po kelių dienų atėjo kaimynas ir pranešė, kad kaime eina kalbos, jog pas Žičkus gyvena kažkoks nepažįstamas žmogus. "Tenai ilgiau gyventi neįmanoma, nes tos kalbos gali pasiekti negeras ausis, ir gali baigtis liūdnai. Paulaičiui sakau: "Reikia išvežti daiktus pas patikimą žmogų, o slėptuvę likviduoti, kol surasim vietą naujai slėptuvei, laikykis pas mus ir pas Andriulius". Taip jis ir padarė. Protarpiais nueina ir pabūna Akstinų kaime Antano Kairio-Apuoko namuose. Po dviejų dienų nuvažiavau į Skaudvilę ir susitikau Joną Žičkų. Jam įsakau pas patikimą žmogų išvežti Paulaičio daiktus, o slėptuvę likviduoti. Jonas Žičkus taip ir padaro.

Grįžęs į namus randu pranešimą, kad rytojaus dieną atvykčiau į apygardos štabo slėptuvę. Sutartą dieną nueinu. Randu jau atėjusį Kairį-Apuoką, apygardos vadą Kasperavičių, Paulaitį, Biliūną ir dar jauną vyrą iš Kauno. Buvau ir anksčiau jį slėptuvėje matęs, sakė, kad kažkoks aviacijos leitenantas. Kasperavičius pradeda kalbėti: "Gavom iš Vilniaus, iš centro pranešimą, kad mūsų aukščiausioji valdžia Erelis nori atvažiuoti į mūsų slėptuvę, pasikalbėti, kaip eina darbai. Reikia surasti vietą, kur jis laikinai apsistos. Kairys palauks ir atves jį į slėptuvę." Man tuojau kilo įtarimas, kam Ereliui reikia apžiūrėti slėptuvę, ar negali susitikti kur kitur, pasikalbėti ir aptarti visus reikalus. Kažkur buvau girdėjęs, kad Erelis yra provokatorius. Ką galvojau, tą ir pasakiau. Kairys tuojau man pritarė. Kiti vyrai pradėjo abejoti, o Paulaitis užsiplieskė: "Ką jūs taip galvojate apie tokį žmogų?! Jis man gerai žinomas, gerai pažįstamas." Užvirė ginčai. Mūsų pusėn perėjo ir kiti vyrai, pritardami, kad negalima įsileisti į slėptuvę, o paskirti susitikimą prie Batakių geležinkelio stoties pas patikimą žmogų. Kol neatvažiuos, jam nieko nesakyti, kad susitikimas įvyks ne slėptuvėje. Visi taip nutarėme, ir Petras Paulaitis turėjo sutikti, nors jis buvo labai nepatenkintas. Vyrai nustatė datą, kada atvažiuoti Ereliui, nutarė, kad pasitiksim jį Batakių geležinkelio stotyje, ir išsiuntė pranešimą į Vilnių Ereliui, kad jis po 8 dienų atvažiuotų. Per tas dienas Kairys surado vietą, maždaug kilometras nuo geležinkelio stoties, pas nedidelį patikimą ūkininką Simaitį. Kairys-Apuokas buvo įpareigotas Batakių geležinkelio stotyje pasitikti Erelį ir jį atvesti į Simaičio sodybėlę. Kairiui buvo smulkiai nupasakota, kaip atrodo Erelis, ir pasakytas slaptažodis. Į susitikimą su Ereliu atėjo Paulaitis. Kada Paulaitis užvedė kalbą apie reikalus, Erelis sako: "Eikim į slėptuvę, bus saugiau, ten aptarsim visus reikalus. Aš noriu apžiūrėti jūsų slėptuvę." Paulaitis sako: "Aš negaliu jūsų nuvesti į slėptuvę, nes labai pavojinga. Partizanų būrys pamiškėje apsišaudė su enkvedistais, dabar visur enkavedistų ir stribų pasalos. Vaikščioti labai pavojinga. Mes patys bijom, bijom ir jus pražudyti." Erelis visaip įrodinėjo, kad nori apžiūrėti Kęstučio apygardos štabo bunkerį, bet Paulaitis laikėsi savo, ir taip Erelis nieko nepešė. Rytojaus rytą iš Batakių stoties jis traukiniu išvažiavo Radviliškio kryptimi.

Ereliui išvažiavus, labai suaktyvėjo enkavedistų ir stribų pasalos. Apygardos vyrai ir mes pradėjome nerimauti Nutarėme, kad apygardos štabui reikės keltis į kitą vietą. Bet neturime numatę tokios vietos, į kurią būtų galima persikelti. Nutariame, kad laikinai reikia persikelti į Mažintų kaimą pas Andriulius. Nors slėptuvė nedidelė, bet vieta saugi, artimieji kaimynai geri ir patikimi žmonės. Iš ryšininkų tos slėptuvės daugiau niekas nežino, žinau tik aš vienas. Taip sutariame padaryti. Apygardos vyrai įsakė man nuvažiuoti su vienu arkliu ir rogėmis, atsivežti maišuose kviečių, ir tada dalį inventoriaus išvešim pas Andriulius.

Grįžtu namo. Rytojaus dieną nuvažiuoju į Juknos sodybą. Į roges sukraunam radiją, rašomąją mašinėlę, daugiau aš nė nežinau, kas buvo supakuota. Prikraunam pilnas roges. Iš šonų apkamšome su maišais kviečių, maišą kviečių uždedame ant viršaus, paskleidžiame, ir aš išvažiuoju kaip į malūną. Važiuoju į plentą, nes plentu geresnis kelias. Pro girininkiją išvažiuoju į plentą. Matau - eina kareivis su automatu. Galvoju, kad jis mane stabdys ir prašys pavežti, nes dažnai taip būdavo. Galvoju, ką man reikės daryti? Nutariau, jei prašys pavežti - vešiu, o jei pradės knaisiotis po roges-viena ranka kirsiu į veidą, kita - griebsiu už automato. Arklys geras-pabėgsiu. Privažiavau prie to kareivio, taip ir įvyko, kaip galvojau: stabdo, prašo pavežti. Klausiu: "Kur?" Sako: "Į Batakius." Sakau: "Sėsk!" Aš sėdžiu vienoj pusėj rogių, nuleidęs kojas ant sparniuko, o jis atsisėdo kitoje pusėje. Kareivėlis mandagus. Važiuojam. Užsimezga tarp mudviejų kalba. Jis klausia, kur aš važiuoju. Sakau, kad važiuoju į malūną: "Matai kviečių maišai," - rodau į maišus. Jis nemoka lietuviškai, aš nemoku rusiškai. Kalbamės kaip žąsinas su kiaule, bet susikalbame. Galvoju: "Turiu gerą palydovą." Atvažiuojam į Batakius, išlipa, padėkoja, o aš važiuoju toliau. Laimingai pasiekiu Andriulius. Iškraunu visus daiktus ir išvažiuoju namo. Artėja pavasaris, čia pat Velykos. Pas mus užeina Vytenis su savo vyrais pasikalbėti, nes senokai buvo buvę. Vyrai linksmi, jų nuotaika geresnė, sako, sniegas nutirps, mums bus saugiau ir mažiau pavojų. Sakau: "Vyrai, gal pabūkit per dieną pas mane." Vyrai mielai sutiko. Vakaro prietemoje išėjo, atsisveikino, tik nei jie, nei aš nežinojome, kad atsisveikiname paskutinį kartą...

Vyrai išėjo. Ramiai išsimiegojau savo namuose. Rytą išėjau į Batakius, nes pačiame miestelio centre buvo mūsų OS štabas. Namas, kuriame buvo OS štabas, Nepriklausomybės metais priklausė žydui. Viename didelio namo gale buvo parduotuvė, o antrame — restoranas. Vėliau restoranas išsikėlė, liko viena parduotuvė. Parduotuvės vedėjas buvo Kleopas Valantiejus iš Eidintų kaimo, bet jis dažnai važinėjo į namus. Prekiauti jam padėjo jo sesuo Morta Valantiejūtė. Viršuje, parduotuvės salkose, gyveno Mortos ir Kleopo sesuo Marytė. Valantiejūtės buvo 5 seserys ir brolis Kleopas. Tada jos visos buvo netekėjusios: Onutė, Morta, Kleopą ir Justina. Visos jos buvo ryšininkės. Mortos slapyvardis buvo Pelėda, Onutės - Dalia ir Justinos - Kamilė. Dalios ir Kamilės slapyvardžiais Onutę ir Justiną "pakrikštijo" Jonas Žičkus-Širšė. Kleopo Valantiejaus slapyvardis buvo Neptūnas. Nors Onutė, Kleopą ir Justina gyveno Eidintų kaime už Batakių geležinkelio stoties, kartais atsitikdavo taip, kad jos visos penkios susirinkdavo Batakiuose, minėtame name. Iki 1945 m. birželio mėn. Kleopas Valantiejus-Neptūnas buvo Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vadas. Birželio mėnesį enkavedistai jį suėmė. Visą mėnesį išlaikė Šubertinės požemiuose, žiauriai tardė, bet, nesuradę įrodymų, paleido. Iš Šubertinės grįžęs į namus, jis atsisakė OS vado pareigų. Po trijų mėnesių Batakių valsčiaus OS vadu, rekomendavus Jonui Žičkui-Širšei, Lydžio rinktinės vadas Petras Ruibys-Garbštas paskyrė mane. Per trumpą laiką suorganizavau stiprų ir veiklų Batakių valsčiaus OS štabą. Mano pavaduotoja buvo Morta Valantiejūtė-Pelėda, Leonas Juškaitis-Tigras buvo žvalgybos viršininkas, Batakių progimnazijos direktorius Jonas Karosas-Rugys - ūkio dalies viršininkas, progimnazijos mokytoja Morta Šimaitytė-Vėjelis - ryšių skyriaus viršininkė. Su direktoriumi Jonu Karosu-Rugiu ir mokytoja Morta Šimaityte-Vėjeliu kartais susitikdavau mokytojų kambaryje, bet dažniau parduotuvės viršuje pas Marytę Valantiejūtę. Ta vieta mums buvo labai saugi, nes apačioje buvo enkavedistų garnizonas. Garnizono viršininkas Kalaženka buvo jaunas vyras, pradėjo užeidinėti pas Valantiejūtes. Su juo tokiu būdu susipažinome ir mes. Surasdavome progų truputį išgerti, pajuokauti ir likome su juo "draugais". Vienas į kitą kreipdavomės vardais. Kiek aš supratau iš jo elgesio su manimi, apie mane jis buvo geros nuomonės, neįtarė, kad aš dalyvauju antitarybinėje veikloje. Tuo laiku Batakiuose buvo daug gerų žmonių, bet buvo ir blogų.

Batakiuose OS štabe susitikęs su savo žmonėmis, tą pačią dieną nuėjau į Kęstučio apygardos štabo slėptuvę. Radau Petrą Paulaitį, Juozą Kasperavičių ir Albiną Biliūną. Buvo Didžioji savaitė prieš Velykas. Balanžio 6-oji. Vyrams sakau: "Ar ne geriau būtų pabūti kur nors kitur, o Velykas praleisti pas Andriulius." Kasperavičius sako: "Velykas sutiksim ir praleisim su Juknos šeima, o po Velykų kelsimės kur nors kitur." Paulaitis sako: "Aš švęsiu kartu su Andriuliais. Joneli, tu Velykų rytą, grįžęs iš bažnyčios ateik prie Andriulių. Man bus linksmiau!" Aš pažadėjau ateiti. Taip pasikalbėję, aptarę visus reikalus, palinkėjom laimingai sulaukti ir praleisti šv. Velykas. Aš išvykau į namus. Nežinojau tada, kad tas susitikimas su Kasperavičium ir Biliūnu yra paskutinis...

Erelis ir enkavedistai nerimsta. Didįjį penktadienį suima Orencą, centrinį ryšininką. Jis buvo ir Lydžio štabo tiesioginis ryšininkas. Lydžio štabo slėptuvė buvo išduota anksčiau. Joje buvo trys vyrai, ir visus tris juos paėmė gyvus. Tai buvo Jonas Mačiulis-Skaigiris, Juozas Mocius-Kabaila ir Jonas Rimša-Šarūnas. Iš tų trijų vyrų, man atrodo, vienas galėjo padėti čekistams išaiškinti Kęstučio apygardos slėptuvę.

Atėjo šv. Velykos. Į namus grįžo mano broliai Antanas ir Kazimieras. Antanas buvo vidutinysis, gyveno Radviliškyje, dirbo geležinkelio telefonistu. Kazimieras buvo mūsų šeimoje jauniausias. Mokėsi Skaudvilės gimnazijoje, 7-oje klasėje. Velykų rytą mes, trys broliai, ir tėvelis išėjome į Batakių bažnyčią. Namuose pasiliko mama. Grįžome namo. Aš palikau savo namiškius ir išėjau į Mažintus pas Andriulius, nes taip buvome sutarę su Paulaičiu. Atėjęs radau Paulaitį ir Andriulių sūnų Alfonsą. Greitai iš Skaudvilės bažnyčios grįžo Marijona ir Antanas Andriuliai. Andriulienė paruošė šventinį stalą. Susėdom. Valgėm, išgėrėme po taurelę. Besišnekučiuojat atėjo vakaras. Aš išėjau namo. Antrą Velykų dieną praleidau namuose. Greitai sužinojau, kad, man išėjus iš Andriulių namo, Paulaitis išėjo į Juknos slėptuvę, ir visi trys -Kasperavičius, Biliūnas ir Paulaitis - atėjo pas Andriulius ir čia atšventė Velykas. Kasperavičius ir Biliūnas vėl grįžo į Juknos slėptuvę, nes jie norėjo iš jos išgabenti ir paslėpti likusius daiktus. Tik aš nesuprantu, kodėl jie delsė ir neslėpė tų archyvinių dokumentų. Jukna pasakojo, kad enkavedistai apsupo slėptuvę ir šaukė jiems pasiduoti. Matyt, jie uždegė dokumentus, norėjo juos sudeginti. Matyt, priėjo dūmų, pradėjo gesti, ir jie nusišovė. Per tardymus enkavedistai nešė tuos apdegusius dokumentus ir įrodinėjo, kur kas mano nuveikta ir padaryta. Tie dokumentai buvo tvarkingai susegti, tik jų pakraščiai ir galai buvo apdegę. Viską gerai buvo galima išskaityti.

Trečią dieną po Velykų netoli Antano Kairio-Apuoko enkavedistai suėmė vieną jauną vyrą, bet jis nepriklausė mūsų veiklai ir nebuvo ryšininkas. Mano kaime už dviejų kilometrų buvo suimtas kitas vyras, kuris taip pat niekur nepriklausė ir nieko nežinojo. Tai buvo man ir Kairiui įspėjamieji ženklai, kad mums gresia pavojus, kad privalome saugotis. O mudu apie tai nepagalvojome nei vienas. Bet man buvo neramu. Kasdien eidavau į Batakius pasitikrinti žinių. Po Velykų iš Tauragės į Batakius atsikėlė atskiras garnizono dalinys ir apsigyveno atskirai nuo mūsų garnizono Jakubaniūtės name, prie kūdros. Po Velykų ketvirtadienį, balandžio 10 dieną, po pietų, atėjau į Batakius. Užėjau į OS šabą, aptarėm visus reikalus. Tie mūsų reikalai ne kokie, jaučiame pavojų. Prieš eidamas namo, užėjau į valsčiaus būstinę pas tarnautoją Antaną Laugalį, kuris turėjo ryšį su Batakių stribų vadu Vladu Paulausku. Iš tenai jokių žinių nėra. Paulauskas pasako: "Ką jie daro, daro be mūsų". Gali būti didelis partizanų krėtimas ar kažkas panašaus. Besikalbant su Antanu Laugaliu, žvilgteliu pro langą. Abu matome-už kūdros nuo Tauragės pusės atvažiuoja vežimas, prikrautas kažkokių daiktų, pakinkyta pora arklių. Pažinau vieną Juknos arklį, sakau: 'Tur būt, paėmė apygardos bunkerį!" Eidamas iš valsčiaus, užėjau į OS štabą, perspėjau ir išskubėjau namo. Mūsų namuose buvo centrinė ryšininkė Jurgis-Teresė. Bijojau, kad ji neišeitų ir nepakliūtų. Namuose su Jurgiu-Terese aptariame, kaip turime elgtis toliau. Nutarėme, kad pasisaugodami pernakvosime, o rytą išvažiuojam į Skaudvilę ir negrįšim. Į Skaudvilę nuvažiuoti reikėjo, nes tą dieną būdavo turgus, ir aš turguje susitikdavau su man reikalingais žmonėmis. Tą dieną Skaudvilėje turėjau susitikti su Auriu-Merkiu. Vakare nuėjau pas savo gerą kaimyną Bendiką, papasakojau koks reikalas, paprašiau, kad rytą jis ateitų ir kartu važiuotume į Skaudvilę. Iš Skaudvilės aš į namus negrįšiu. Jis parvažiuos mano arklius namo. Bendikas mielai sutiko. Parėjęs sakau Teresėlei: "Tu eik miegoti! Tik visai nenusirenk! Aš nemiegosiu, eisiu sargybą. Jei pajusim pavojų - bėgsim į mišką, nes miškas arti." Pasileidom šunį, šuo geras, sargus. Iš vakaro budėjo tėvelis, o vėliau aš visą naktį. Anksti rytą atėjo Kairio-Apuoko ryšininkas ir viską papasakojo. Pasakė, kad Antanas Kairys-Apuokas yra paimtas. Jis matė, kaip enkavedistai vedžiojosi pamiškiais Kairį surištomis rankomis ir mušė. Tas ryšininkas buvo užėjęs pas Apuoko mamą. Ji papasakojo jam, kaip jų namuose kratą darė, kaip paėmė Apuoko brolį Praną, išvedė jį iš namo ir prie tvarto pasodino ant žemės, šalia jo pastatė ginkluotą kareivį. Pranas Kairys, matyt, išeidamas iš kambario pasiėmė skustuvą ir, sėdėdamas ant žemės, patraukė juo sau per rankas ir kaklą. Betraukiant per kaklą, nulūžo skustuvas. Tai pamatęs kareivis pradėjo šaukti, subėgo daugiau enkavedistų, suveržė Prano rankas, kaklą, įgrūdo į mašiną ir išvežė į Batakius pas gydytoją. Batakiuose sutvarstė ir išvežė į Tauragės ligoninę. Apie Prano Kairio likimą parašysiu vėliau.

Besikalbant su ryšininku, atėjo kaimynas Bendikas. Atsisveikinau su ryšininku ir tėvais, Jurgis-Teresė ir mudu su kaimynu išvažiuojame į Skaudvilę. Atvažiavome prie Skaudvilės plento, atsisveikinome su Jurgiu-Teresėle, susitarėme, jei kas atsitiktų blogai, būsime nepažįstami. Teresėlė nuėjo į Mažintus pas Andriulį, o mudu su kaimynu nuvažiavome į Skaudvilę. Skaudvilėje susitikau su Jonu Žičkumi, papasakojau kokia padėtis, paklausiau, ar nebuvo atėjęs Petras Paulaitis. Atsakė, kad nebuvo. Dar pavaikščiojau po turgų, turėjo ateiti Aurys-Merkys, bet jo nesutikau. Su kaimynu Bendiku išvažiavome namų link. Bevažiuodamas prisiminiau, kad namuose palikau revolverį, septinto kalibro Valteruką, tėvelio dovaną. Atvažiavome netoli namų, prasidėjo miškas Lūšna. Čia pat mūsų ganykla ir mūsų krūmai. Aš kaimynui sakau: "Dabar tu važiuok vienas! Jei namuose ramu, atneši man tą septintuką." Pasakau, kur jis paslėptas. Bendikas sako: "Jei namuose ramu, aš pamojuosiu ranka, pats pareisi ir pasiimsi. Aš galiu jo nerasti." Jis parvažiuoja, namuose ramu, mojuoja man ranka. Krūmais, kad būtų saugiau, aš pareinu namo, kaimynas išeina į savo namus: paprašiau, kad tėvelis pastovėtų sargyboje, įeinu į kambarį, mama sako: "Nors truputį užvalgyk!" Valgau ir žiūriu pro langą link Batakių pusės. Netoli namo tekėjo upelis. Staiga pamatau, kad už upelio bėga enkavedistai, supa mūsų sodybą. Aš kaip kulka išbėgau iš namų miško link. Pabėgau už tvarto kokį šimtą metrų ir apipylė mane iš automatų, matyt, įsitikino, kad aš be ginklo. Paleido vilkinį šunį, šuo pradėjo mane draskyti, tuoj pribėgo kareiviai, puolė mane mušti. Su kareiviais kartu pribėgo Batakių garnizono viršininkas Kalaženka, mano "draugas." Jis nustebo, pakėlė ranką ir sušuko: "Negalima jo mušti!" Kareiviai nustebo, išgirdę tokį Kalaženkos įsakymą. Kalaženka man sako: "Einam, Jonai!" Mudu grįžome į kambarį. Jis man sako: "Parodyk savo pasą!" Jis išsiima kažkokią knygutę, žiūri į mano pasą ir į tą knygutę ir sako: "Nejaugi tu, Jonai?" Aš jam nieko neatsakau. Jis sako: "Einam į lauką!" Pasodino mane kieme, o pats su kareiviais iškrėtė visus trobesius. Baigę krėsti, priėjo prie manęs ir sako: "Dabar eisim į Batakius." Parėjom į Batakius. Nuvedė mane į Jakubanikės namą, kuriame buvo apsistojęs Tauragės garnizonas. Mane paėmė papulkininkis žydas. Pradėjo tardyti ir kankinti. Papulkininkis šaukia: "Prisipažink! Tu esi apygardos vado pavaduotojas Aidas! Kur tavo slėptuvė?" Aš sakau: "Aš nežinau jokio štabo, jokios slėptuvės! Ko jūs prie manęs prikibote? Jūs mane paėmėte iš namų, o ne iš miško, aš nežinau jokio Aido, aš esu Gaidauskas! Turite mano pasą!" Jis man sako: "Ko tu bėgai į mišką?" Sakau: "Aš nebėgau į mišką, tik ėjau kadugių pasipjauti mėsai rūkyti." Mažytė pertraukėlė. Vėl kankina. Vienas kareivis griebia už vienos rankos, kitas už kitos, prispaudžia rankas prie sienos, du kareiviai užstato suolą ant kojų, prispaudžia, kad neįspirčiau, o papulkininkis su kumščiais duoda į paširdžius, duoda kur pasitaiko, spardo kojomis, paskui ima už plaukų, vienas čekistas lenkia galvą, kiti du duoda per sprandą. Taip mane kankino iki vidurnakčio. Po to nuvedė į stribų būstinę, bet, matyt, ten nieko nesužinojo naujo, greitai parvedė atgal. Surišo man rankas ir kojas, pakišo po stalu, čekistai apsėdo aplink stalą, sėdėjo ir snaudė iki ryto. Rytą išvežė į Tauragę, uždarė Šubertinės rūsyje. Užvedė į antrą aukštą, suėjo įvairaus rango 6 čekistai, papulkininkis iš jų vyriausias. "Dabar pasakyk, kas tu esi: Breivė ar Aidas?' Aš sakau: "Juk jūs žinote, kas aš esu. Aš Gaidauskas! Aš nieko nežinau apie Aidą ir Breivę!" Tada įveda vieną ryšininką ir klausia jo: "Ar pažįsti jį?" Šis sako: "Pažįstu! Tai Gaidauskas-Breivė!" Aš pradedu rėkti ant jo: "Ko tokias nesąmones kalbi?!" Papulkininkis klausia: "Nu kaip, ar prisipažinsi?" Aš sakau: "Jis keršija man, nes aš paviliojau jo merginą." "Meluoji, kalės vaike!" Apstoja duris, langą ir prasideda karas. Duoda kumščiais, spardo kojomis, aš ginuosi: palendu po stalu, užverčiu ant jų stalą, sofa virsta aukštyn kojomis, kėdžių ir taburečių nėra, nes žino, kad gali gauti kėde ar taburete. Karas vyksta gal visą valandą. Mane visą uždega, nejaučiu skausmo, tik šaukiu: "Ko norite iš manęs žmogžudžiai?!" O jie šaukia: "Prisipažink! Esi Breivė! Kur yra Aidas? Kur yra jo slėptuvė?" O aš nežinau jokio Aido ir slėptuvės. Tada įveda antrą ryšininką. Tas irgi tą patį pasako, kaip pirmasis, kad aš esu Jonas Gaidauskas-Breivė, kad žinau Aidą ir jo slėptuvę. Vėl mane klausia: "Ar prisipažįsti?" Aš nieko nežinau ir neprisipažįstu. Tada vėl toks pat karas. Taip mane iškankino iki vakaro. Matyt, ir papulkininkis pavargo su savo gauja. Man jis ir sako: "Tu nekvailiok! Kalbėkim protingai. Mes paėmėm štabą ir radom daug dokumentų, yra įrodymų, tavo ryšininkus atvešim tau į akistatą, mes turime juos čia pat. Jis pamini kelias mano ryšininkų pavardes. Suimti 6 žmonės. Papulkininkis sako: "Mes dabar eisim pietauti, o tu gerai pagalvok!" Jis su savo "talkininkais" išėjo, atėjo du kiti čekistai. Jie leido man atsisėsti ant sofos, nieko man nesakė ir netardė. Galvoje skraidė visokiausios mintys. Vienas mano sargas sėdi ant palangės, kitas - prie durų. Galvojau pulti prie lango, smogti į veidą čekistui, šokti ir užsimušti. Bet pagalvojau, kad galiu ir neužsimušti, tik susilaužysiu, tada bus dvigubos kančios. O jei neišlaikysiu ir pradėsiu išdavinėti žmones, ko aš tada būsiu vertas? Ką pasakys žmonės, mano Tėvynė Lietuva? Taip begalvodamas nepajutau, kaip prabėgo valanda, vėl susirinko tie patys kankintojai: papulkininkis, sadistas vertėjas leitenantas Andriūnas, dar 4 įvairių laipsnių čekistai. Papulkininkis prašneko kitu tonu: "Nu, Breive, kokių giminių turi už Skaudvilės? Mes daugiau tavęs nemušim! Būk protingas! Mes viską žinom! Tu ateidavai į Juknos slėptuvę. Mes nušovėm apygardos viršininką ir antrą banditą, bet štabo viršininko  pavaduotojas Aidas iš čia išsikėlė į kitą slėptuvę. Tu tą slėptuvę ruošei ir žinai kur ji yra." Aš supratau, kad jie viską žino. Ką man daryti? Kaip man elgtis? Aš sakau: "Gerai, aš pasakysiu viską, ką aš žinau, bet jei ir toliau jūs mane mušite ir kankinsite, galite mane užmušti, aš nieko jums nepasakysiu. Su Aidu buvome susitikę Juknos name. Jis prašė, kad aš parūpinčiau jam slėptuvę, bet aš pasakiau, kad dabar žiema ir aš neiškasiu slėptuvės. Aš žinau, kad jis neturėjo kitos slėptuvės. Papulkininkis sako: "Pasakyk, Breive,

Pirmasis Kęstučio apygardos vadas aviac. kpt. Juozas Kasperavičius-Visvydas

savo giminių pavardes, kurie gyvena už Skaudvilės." Sakau: "Mikalauskas." Papulkininkis sako: "Ne!" Sakau: "Žičkus." Papulkininkis sako: "Ot, tenai yra slėptuvė ir joje yra Aidas. Mus nuvesi į ten!" "Gerai, - sakau, - nuvesiu, bet žinau, kad tenai jokios slėptuvės nėra ir Aido ten nėra." Papulkininkis atsako: "Pažiūrėsim!" Buvo apie 12-a valanda nakties. Mane apvelka dideliais, ilgais iki pat žemės kailiniais, įlaipina į mašinų, pasodina ant grindų, čekistai susėda ant suolų, ir išvažiuojam. Žinau, kad slėptuvė išardyta, inventorius išvežtas ir paslėptas, Petras Paulaitis-Aidas yra Mažintų kaime pas Andriulius. Važiuoju be baimės. Nuvažiavom į Skaudvilę, išlaipino iš mašinos, nuvedė į garnizono būstinę, pasiėmė daugiau čekistų, vilkinį šunį ir vieną stribą, kuris gerai žinojo, kur gyvena Žičkus. Išėjom pėsti. Einant galvoje viena mintis: kaip pabėgti?! Tegul ir nušauna, galvoju, nes vis tiek mane nukankins. Norėjau atsisegti kailinių sagas, sakau: "Man šilta! Aš nepaeinu!" "Ničevo, nepadochniš! (Nieko, nepadvėsi!)" - ir surišo mano rankas. Ateinam netoli Žičkaus sodybos, čekistai ją apsupa. Papulkininkis ir du čekistai pasilieka su manimi. Netrukus du čekistai nuvedė mane į kiemą, iš paskos atėjo papulkininkis. Priėjom prie durų, atsirado dar du čekistai. Jie pabeldė į duris. Jas atidarė dėdė Juozas Žičkus. Papulkininkis su dviem čekistais įniro į vidų. Vienas čekistas paliko su manimi. Uždegė žibalinę lempą. Neilgai trukus išeina papulkininkis, prieina prie mane saugojusio čekisto ir sako: "Nieko nėra! Tik kažkoks apšepęs senis. Žičkus sako, kad jis esąs tolimas jų giminaitis darbininkas, atėjęs malkų kapoti." Mane šiurpas nukrėtė: nejaugi yra atėjęs Paulaitis? Jie tarp savęs kažką pasikalbėjo, ir papulkininkis vėl įėjo į vidų. Išsivedė Joną Žičkų, jis sako: "Aš nieko nežinau apie kažkokį štabo viršininką. Bunkeris mūsų rūsyje yra, bet niekas jame nesilaiko. Per karą nuo vokiečių jame slėpėme lašinius ir javus. Žičkus nuvedė į rūsį papulkininkį ir čekistus. Matyt, kai Žičkus atidarė rūsio duris, čekistai paleido šunį, šuo išsinešė iš rūsio apipjaustyto kumpio kaulą. Tada į rūsį įlindo čekistas apžiūrėti ir įsitikinti, ar tikrai nieko nėra. Ir vėl Joną Žičkų parvedė į namus. Papulkininkis kažką pasikalbėjo su mano sargybiniu ir įėjo į namus.

Supratau, kad mano sargybinis yra ne eilinis čekistas, bet kažkoks viršininkas. Kai papulkininkis nuėjo į namą, mano sargybinis privedė mane prie pat virtuvės lango. Matau, kad virtuvėje ant palangės padėjo žibalinę lempą, šalia jos pastatė Paulaitį-Aidą. Mane toks pyktis apėmė, kad vos nesušukau: "Koks velnias atnešė tave čia?! Manęs klausia: "Ar nepažįsti to žmogaus?" Sakau, kad vieną kartą mačiau jį pas Žičkus. Žičkai sakė, kad kažkoks tolimas jų giminaitis, neturtingas žmogelis, kartais ateina padėti dirbti visokius darbus. Klausia, ar jis ne Aidas? "Ne, - sakau, - Aidas yra jaunas, energingas vyras, o čia yra apšepęs senis, suvargęs žmogeliukas." Aš purtau galvą, kad Aidas suprastų, jog aš jo nepažįstu. Girdžiu kalbasi su mano sargybiniu: "Reikia paimti Joną Žičkų, o tą senį paliksim. Kur mes jį dėsim?" Tačiau netrukus jų sprendimas pasikeitė: paėmė ir Petrą Paulaitį-Aidą. Čekistai iškrėtė visus trobesius, ir neilgai trukus visas būrys išėjome į Skaudvilės - Bijotų vieškelį. Ant vieškelio laukė sunkvežimis. Mus tris susodino kėbule ant grindų, čekistai susėdo ant suolų, ir išvažiavome į Skaudvilę.

Skaudvilėje ilgai neužsibuvome ir išvažiavome į Tauragę. Grįžus į Šubertinę, mane nuvedė į kamerą. Buvo balandžio 13-ios rytas. Kameroje radau Kairio-Apuoko ryšininką Juozą Karosą, Lydžio rinktinės štabo ryšių viršininką Joną Rimšą-Šarūną ir kitus, kurių aš nepažinojau. Vyrai mane priėmė maloniai, bet aš su jais nesileidau į kalbas. Ta diena kameroje praėjo ramiai. Matyt, mano kankintojai buvo išvargę ir visą dieną ilsėjosi. Vakare sutemus mane nuvedė į antrą aukštą. Kitas kambarys. Jame rašomas stalas, prie stalo dvi kėdės ir toliau prie sienos pastatyta geležinė dėžė kaip mašinos radiatorius. Ant tos dėžės pasodino mane. Supratau, kad ta dėžė yra reikalinga tardytojui saugumo dėlei. Kėdę galima paimti ir duoti su ja tardytojui galvą, galima užmušti, o ta dėžė sunki, nepaimsi ir nepakelsi. Kabinete radau papulkininkį, vertėją Andriūną ir dar vieną karininką. Papulkininkis klausia: "Nu, pailsėjai?" Sakau, kad neklauskite, kaip pailsėjau, jau trys paros kaip man valgyti neduoda. Papulkininkis sako: "Rytoj gausi savo porciją". Vėl pradeda mane tardyti. Vėl klausia, kur yra Paulaičio-Aido slėptuvė. Aš vėl nieko nežinau, nieko neprisipažįstu. Papulkininkis sako: "Mes areštavome Paulaitį-Aidą, įvesime čia jį, tu gerai įsižiūrėk ir mums pasakysi, ar jis tikrai yra Paulaitis-Aidas?" Įveda Paulaitį. Jis žiūri į mane, aš žiūriu į jį. Aš sakau: "Jūs įvedėte tolimą Žičkų giminaitį, suvargusį žmogelį." Paulaičio paklausia, ar jis mane pažįsta? Jis sako, kad vieną kartą mane matęs pas Žičkus. Paulaitį tuojau išveda. Įeina dar vienas čekistas ir pradeda mane vanoti ką sugriebdami. "Jei tu būtum protingas, mes su tavimi susitartumėm, o jei tu toliau taip save vesi, neprileisime tau maisto, tu badu nudvėsi," - staugia čekistai. Kaip sakė, taip ir padarė. Sesuo kas savaitė atnešdavo man maisto ir baltinius pasikeisti, bet maisto man neatiduodavo, gaudavau tik baltinius. Tada jie vanojo mane gal valandą, gal daugiau. Vis šaukė: "Sakyk teisybę, kalės vaike!" Vėliau truputį nurimo, pasėdėjo ir sako: "Einam! Tavo draugus parodysim!" Išveda į kiemą, atidaro sandėliuko duris, matau, ant žemės paguldyti Juozas Kasperavičius-Visvydas ir Albinas Biliūnas-Džiugas. Man jie atrodė tokie dideli kaip milžinai. Jų veidai buvo pajuodavę galbūt nuo dūmų, kai buvo uždegę dokumentus. Manęs klausia: "Ar nepažįsti ir jų?" Aš sakau: "Iš kur aš galiu pažinti? Jūs rodysite man kažin ką, ir aš turėsiu visus pažinti. Tie vyrai apdegę, jų veidai nepanašūs į veidus." Man sako: "Tai tavo draugai Kasperavičius ir Biliūnas. Mes juos slėptuvėje nušovėme. Aš sakau: "Jie jokie mano draugai! Aš slėptuvėje niekada nebuvau, jų nemačiau ir nepažįstu!" Po šitokio mano pasakymo jie čia pat mane sumušė. Parvedė į kamerą. Kitos dienos rytą pirmą kartą gavau pusryčius: 400g avižinės, iškeptos su visomis ašakomis duonos ir vandens pusę litro. Netrukus vėl išvedė į tardymą. Kabinete sėdėjo papulkininkis, vertėjas ir dar du čekistai. Prasidėjo tardymas. Papulkininkis sako: "Tu užverbavai Batakių stribų vadą Vladą Paulauską, kad jis jums žinias perduotų!" Aš ginuosi. Pradėjo mane mušti. Mušė visi keturi su šluotos kotu, su elektros kabeliu, kas kuo galėjo. Įvedė Bijūno OS žvalgybos skyriaus viršininką Leoną Juškaitį-Tigrą. Jo klausia: "Ar pažįsti šitą žmogų?" Juškaitis atsako: "Pažįstu! Jonas Gaidauskas-Breivė, Bijūno OS vadas." Papulkininkis liepia Juškaičiui pasakoti viską, ką jis žino. Juškaitis taip ir daro, pasakoja viską taip, kaip iš tikrųjų ir buvo. Juškaičiui aš sakau: "Kokių tu nesąmonių prisigalvojai! Ar tu iš proto išėjai?' "Joneli, jie mane labai muša!" - atsakė Juškaitis. Pagal Juškaičio parodymus buvo suimtas Vladas Paulauskas ir progimnazijos direktorius Jonas Karosas-Rugys. Mane jie padaužė, bet aš nepripažinau, kad juodu dalyvavo OS veikloje. Juškaitis, matyt, persigalvojo, atsisakė savo ankstesnių parodymų, Paulauską ir Karosą paleido.

Buvo suimtas mano tėvelis ir brolis Kazimieras. Mamą kankino namuose. Vienas ryšininkas akistatoje įrodinėjo, kad mūsų daržinėje buvo slėptuvė. Iš tikrųjų slėptuvė buvo daržinėje, vidury šieno, joje tilpo 10 vyrų. 1946 metais vasarą joje kurį laiką slapstėsi Vytenis ir Lydžio rinktinės vadas. Ryšininkas buvo atėjęs ir matė, kaip Lydžio rinktinės vadas išlindo iš slėptuvės. Bet kai mane suėmė, buvo pavasario pradžia, šieno daržinėje nedaug, slėptuvė buvo išardyta. Aš įrodinėjau akistatoje su tuo ryšininku, kad mūsų daržinėje slėptuvės nebuvo, tas vadas išlindo tiesiog iš šieno. Tas ryšininkas pasakė, kad gal slėptuvės ir nebuvo, gal jam tik atrodė, kad yra slėptuvė. Padaužė mane, pakankino mano tėvus ir brolį, tačiau čekistai žinojo, kad partizanai užeidavo į mūsų namus. Daugiau niekas neįrodė, kad mano tėvai ir brolis turėjo ryšių su partizanais, praėjus savaitei, tėvelį ir brolį paleido.

Balandžio 16-oji. Penktoji kankinimo para. Vėl atvedė mane į tą patį kabinetą ir pasodino ant tos pačios geležinės dėžės. Kabinete papulkininkis, vertėjas Andriūnas ir dar du čekistai. Papulkininkis klausia: "Kaip išsimiegojai?' Nieko nesakau, tyliu. "Tu dabar mums viską pasakysi!" - sako jis. Matau, ant stalo apdegę dokumentai. Papulkininkis, pagavęs mano žvilgsnį, sako: "Tuos dokumentus radome slėptuvėje ir įrodysime, kas tu buvai ir ką dirbai. Mane šiurpas nukrėtė. Rodo man ir sako: "Žiūrėk ir skaityk, kiek savo žinioje turėjai žmonių ryšininkų — 120." Sakau: "Nieko nežinau, kas tokių nesąmonių prirašė." "Sakyk geruoju, o jei ne, mes priversim tave viską pasakyti." Pradėjo mane daužyti, kaip kuris sugebėjo, ir vis rėkia: "Sukin syn" (kalės vaike). Prasivėrė po kurio laiko durys, ir įėjo vidutinio ūgio vyras, apsirengęs generolo uniforma, ir keli jį lydintys čekistai. Visi tik įsitempė, vienas puolė ant manęs, rėkia: "Stok!" Mano kankintojus generolas klausia: "Kas gero? Kaip laikosi Breivė?" Papulkininkis sako: "Nieko jis nenori pasakoti, užsispyręs." Generolas sako: "Jis viską pasakys!" Mano kankintojus įspėjo, kad nemuštų per veidą. Sako: "Pažiūrėkite, kaip jis atrodo, į ką jis panašus, visas kruvinas, akimi nemato." Man sako: "Tave suklaidino banditai. Jie nieko nepasieks ir nieko nelaimės! Kiek jų jau žuvo ir kiek dar jų žus! Jei tu viską pasakysi geruoju, mes tave paleisim! Tavo ryšininkus perspėsim ir paleisim. Jie mums nereikalingi!" Įsakė mane nuvesti į kamerą ir pasakė, kad aš viską gerai prisiminčiau, pagalvočiau. Kameroje vyrai man pasakė, kad tas generolas yra saugumo ministras Bartašiūnas. Visą dieną ir naktį galvojau, kaip man reikės išsilaikyti. Kitos dienos rytą nuvedė mane vėl į tardymą. Kabinete buvo generolas Bartašiūnas ir kiti mano tardytojai. Pasodino mane vėl ant tos geležinės dėžės. Bartašiūnas davė užsirūkyti ir klausia: "Ar viską apsigalvojai?" "Ką aš žinojau, pasakiau, o tų prirašytų nesąmonių aš nežinau." Bartašiūnas paraudo ir sako: "Su tavim geruoju nieko negalima susitarti. Tu žinok, neišlaikysi ir viską pasakysi!" Nepastebėjau iš kur išsitraukė guminę lazdą ir pradėjo mane vanoti. Žinau, kad tokias gumines lazdas nešiojosi Nepriklausomos Lietuvos policininkai ir jas vadino "bananais." Dabar pajutau, kas yra skausmas. Anksčiau, kai mušė, nebuvo taip skaudu, kaip dabar. Atrodo, kad širdis turi plyšti. Pradėjau gintis, puoliau ant ministro visa savo jėga, ir man lengviau pasidarė, griebiau už tos guminės lazdos. Iš užpakalio mane puolė kiti čekistai, tuo momentu Bartašiūnas ištraukė iš manęs tą lazdą ir tvojo ja man per galvą. Aš parkritau ant grindų, jie užgulė mane ir surišo rankas. Ir vėl pradėjo mane gulintį mušti. Kiek tik galiu pradėjau šaukti: "Gelbėkite! Mane užmuš!" Tada jie nustojo mušti Supratau, kad jie nenori, jog mano šauksmą girdėtų žmonės gatvėje. Ir vėl manęs klausia: "Sakyk, kas tie tavo ryšininkai?" Sakau, kad nieko nežinau, ką žinojau, pasakiau. Tada ima milinę, susuka man galvą ir vėl pradeda mušti Aš vartausi, spardausi kojomis, man trošku, bet truputį lengviau, nes nepataiko į tą pačią vietą suduoti. Taip kankina, daužo kelias valandas. Nuima nuo galvos milinę, pasodina ant geležinės dėžės, bet rankų neatriša. Vėl liepia pagalvoti. Po kelių minučių vėl klausia: "Kas tie tavo ryšininkai?" Aš sakau vėl tą patį, kad nieko nežinau, nieko nepasakysiu. Vėl pradeda mušti. Bartašiūnas "bananą" atidavė papulkininkiui, matyt, pavargo. Aš pradedu šaukti, vėl vynioja galvą į milinę ir taip kankina iki kitos dienos ryto. Parvedė į kamerą. Kameros vyrai mane ramino, bet su manimi susikalbėti negalėjo, aš galvojau nusižudyti. Tik vienas Ruibys šiaip taip prisikalbino, kad aš pasakyčiau, dėl ko mane taip kankina. Pasakiau jam teisybę. "Nenusimink, brolau! Aš pagalvosiu!" — sako jis. "Čekistai nežino, kada ir kas paskyrė tave OS vadu. Tu sakyk, kad OS vadu paskyrė šiais metais ir per tokį trumpą laiką tu negalėjai surinkti 120 žmonių. Visą laiką kartok tą patį, jie patikės, pakankins kelias dienas ir nustos. Ir man taip buvo, ir aš taip dariau," - sako Kazimieras Ruibys-Eiva. Man lyg ir lengviau pasidarė, turiu draugą, kuriuo aš galiu pasitikėti ir pasitarti. Rytojaus dieną nuvedė į tą patį kabinetą, pasodino ant tos pačios geležinės dėžės. Buvo Bartašiūnas ir tie patys kankintojai. Bartašiūnas klausia: "Ar kalbėsi šiandien? Ar papasakosi viską ką žinai?" Aš pradėjau pasakoti, kad mane OS vadu paskyrė šių metų (1947) sausio 10 dieną, todėl per tokį trumpą laiką aš negalėjau surinkti 120 ryšininkų. Galbūt štabo vyrai sudarinėjo archyvinius dokumentus ir prirašė visokių nesąmonių. O kiek aš turėjau suorganizavęs ryšininkų, visus jūs jau areštavote. Truputį visi patylėjo, nuėjo prie stalo, pasirausė po tuos apdegusius popierius, Bartašiūnas sako: "Tu meluoji! Tu mums pasakysi visus ryšininkus, pasakysi, kur yra banditai ir jų slėptuvės!" Vėl suriša rankas, susuka galvą į milinę ir pradeda vanoti. Toks tardymas tęsiasi iki kitos dienos ryto. Kitą dieną Bartašiūno jau nebuvo. Kameros vyrai kalbėjo, kad jis į Vilnių išvažiavo. Turbūt ir Paulaitį išsivežė, nes apie jį nieko nebuvo girdėti.

Taip visą savaitę mane kankino dėl tų 120 ryšininkų. Vėliau aprimo. Slėptuvėje rado ir daugiau visokių dokumentų: kiek pristatyta maisto produktų, kojinių, pirštinių, pinigų, popieriaus, žibalo ir kitokių reikmenų. Visa tai buvo skirta archyvui, tik nespėta paslėpti, deginta, bet nesudegė, tik kraštai apdegė. Melavau, sukausi, kaip sugebėjau.

Savo logiškais ir įtikinančiais patarimais man daug padėjo kameros draugas Kazimieras Ruibys-Eiva. Papulkininkis ir jo "talkininkai" mane kankino visą mėnesį. Maisto iš namų neleido paduoti, kameros vyrai irgi ne visi gaudavo siuntinius iš namų. Kai kurie, gavę siuntinius, duodavo ir man pavalgyti. Valdiškas kalinių maistas buvo 400g avižinės duonos, pusė litro tokios sriubos, kurios ir šuo nelaktų, ir pusė litro vandens. Kamera dviejų metrų pločio ir keturių metrų ilgio. Palubėje spinksėjo mažytė elektros lemputė, prie jos iš eilės mušdavom utėles. Žinias iš laisvės rasdavom įsiūtas baltiniuose. Namiškiai ant rūkomojo popieriaus lapelių rašydavo naujienas, įsiūdavo į marškinių siūlę, ir mes rasdavome.

Mėnesio pabaigoje tardė tik papulkininkis ir vertėjas Andriūnas. Buvau nusilpęs ir jiems nepavojingas, nesipriešinau, nes neturėjau jėgų. Po mėnesio pasikeitė tardytojas: tardė majoras, gruzinas ar armėnas, tamsus, stambus vyras. Bet jis nebuvo toks žiaurus, kaip papulkininkis, ir pažiūrėti buvo malonesnis. Tik atėjus į tardymą, pirmiausia duodavo parūkyti, mane vadino Jonu. Jis niekada nemušė "bananu", iš viso retai mušdavo, mėgo juokauti. Tiesa, pamiršau parašyti, kad papulkininkis klausinėjo apie Praną Kairį, Apuoko brolį, kuris buvo persipjovęs rankas ir gerklę ir gulėjo ligoninėje. Po dviejų savaičių, kai šiek tiek apgijo jo žaizdos, padedant seselei, jis pabėgo. Nuo tada apie Praną Kairį papulkininkis manęs neklausinėjo. Teko kentėti ir nuo majoro smūgių. Mat buvo atsitikimų, kai ryšininkai neišlaikydavo kankinimų ir apie mane pasakydavo tardytojui nežinomų faktų. Balandžio 20d. į kabinetą įėjo papulkininkis ir atkišo man laikraštį: "Breive, skaityk! Tau yra gera naujiena: mirties bausmę pakeitė 25 metų lagerio bausme. Tave būtų sušaudę, dabar išliksi gyvas!" Papulkininkis išėjo, majoras nusijuokė.

Liepos mėnesį vėl pasikeitė mano tardytojas: dabar mane tardė rusas kapitonas. Jis užbaigė mano tardymą ir mano bylą parengė teismui. Su kapitonu būdavo visokių neaiškumų ir ginčų, nes papulkininkis protokoluose buvo prirašęs visokių nesąmonių, bet kapitonas manęs nemušė. Vieną dieną sako man: "Jonai, tavo byla užbaigta. Niekas daugiau tavęs nevargins, jei neareštuos tavo naujų draugų. Dabar ilsėkis ir lauk teismo!" Aš jam sakau: "Tai galėtumėte leisti man gauti maisto produktų iš saviškių." Jis man sako: "Nieko aš negaliu! Papulkininkis užrašė tokią rezoliuciją, ir aš pakeisti jos negaliu. Kai po teismo išveš į kalėjimą, leis tau gauti maistą." Taip ir išsiskyrėme mudu. Maždaug savaitę ilsėjausi ir jaučiausi patenkintas po visų kančių, nors kameroje bjauri smarvė, oras labai tvankus ir alkis kankina. Liepos 20-ąją išvedė į teismą. Teisme radau savo bendražygius: Antaną Kairį-Apuoką, Mortą Valantiejūtę-Pelėdą, Leoną Juškaitį-Tigrą, du brolius Vaičius, Juozą ir Antaną, Juozą Jukną, Joną Žičkų, du brolius Karosus, Juozą ir Petrą, Joną Simaitį, Eleną Laugalytę, Kačiušį ir Orancą. Jie, pamatę mane, labai nustebo, kad aš taip "gražiai" atrodau. Jie neblogai atrodė, visi su maišeliais, o aš atėjau tuščiomis rankomis. Iki teismo turėjome valandą laiko, pasikalbėjome, ir jie mane pamaitino. Po pustrečio mėnesio pavalgiau sočiai. Mus teisė karinis tribunolas. Teismas tęsėsi dvi dienas ir buvo visiškai "ant juoko." Mūsų bausmės buvo numatytos iš anksto: Gaidauskui, Kairiui, Juškaičiui ir Juozui Vaičiui po 25 metus, likusiems po 10 metų lagerių. Rytojaus dieną susodino į "juodąjį varną" ir išvežė į Šilutės kalėjimą. Šilutėje palaikė mus vieną parą, susodino į traukinį ir nuvežė į Klaipėdos kalėjimą. Nuo traukinio varė pėsčiomis iki kalėjimo. Mane pastatė priekyje vieną, kitus išrikiavo po du. Čekistai apstojo iš visų pusių, plūdosi visokiausiais žodžiais, pro šalį einantiems žmonėms rodė mus ir sakė: "Žiūrėkite, banditai eina!" Į mane rodo ir sako: "Čia banditų vadas!" Pamačiau šaligatviu einantį Joną Karosą-Rugį. Jis mane matė ir pakėlė ranką, aš taip pat nežymiai pakėliau ranką, jis pamojavo. Matyt, kai jį paleido iš Šubertinės, jis atsisakė Batakių progimnazijos direktoriaus pareigų, išvažiavo į Klaipėdą ir susirado kitokį darbą. Tikriausiai Jonas Karosas pranešė mūsiškių namiškiams, nes jie sakė, kad netrukus gavo siuntinius. Kalėjime mane uždarė į vienutę pirmame aukšte, pačiame koridoriaus gale. Kitos dienos rytą atėjo keturi prižiūrėtojai, atidarė duris, liepė man nueiti į vienutės galą prie lango, tada įnešė visos dienos maisto davinį: 400g duonos ir karšto vandens.

Vienutėje mane vieną išlaikė du mėnesius. Trečią mėnesį čia suvarė 10 vyrų. Buvo labai tvanku, nebuvo kur atsigulti. Po kelių savaičių mane ir dar kelis vyrus perkėlė į antrą aukštą, į bendrą kamerą. Radau gerų ir energingų vyrų. Čia buvo geriau ir įdomiau. Radau toje kameroje Antaną Kairį-Apuoką, Juozą Vaičių iš savo bendrabylių. Atmintyje išliko Romualdas Kregždė. Po savaitės iš savo tėvų ir sesers Onos Laugalienės gavau pusę maišo maisto produktų. Po dviejų savaičių vėl gavau maisto iš namiškių. Buvau sotus, bet įvairiose kūno vietose pradėjo augti bjaurūs ir skaudūs pūliniai. Juos gydė jauna, baltu chalatu apsivilkusi seselė. Visada ją atlydėdavo prižiūrėtojas.

Artėjo Kalėdos, pradėjo kai kuriuos mus ruošti kelionėn, tikrino sveikatą. Kalėdų antrą dieną surenka 30 politinių kalinių, prie jų prideda dar 10 kriminalinių, suvaro visus į vieną kamerą, kitą rytą sugrūda į vagoną ir išveža į Vilnių, į paskirstymo lagerį. Kriminalinius Vilniuje atskyrė nuo mūsų, politinių.

Gavau iš sesers Laugalienės siuntinį su maisto produktais, radau laiškutį, kuriame ji rašė, kad 1948m. sausio 3d. mano tėvus išvežė į Sibirą. Vilniuje išbuvome iki Vasario 16-osios. Tos dienos rytą suvarė būrį vyrų ir moterų į gyvulinius vagonus, ir pajudėjome į nežinią. Mus nuvežė į Archangelsko sritį. Tiesėme geležinkelį ir dirbome statybose. Darbas buvo labai sunkus. Dirbome tais pačiais drabužiais, su kuriais buvome atvažiavę iš Lietuvos. Kalinių drabužių nedavė. Maistas buvo labai blogas. Dienai duodavo 600g duonos, bet ta duona nebuvo panaši į duoną, tik tešla. Paimi į rankas, suspaudi, rankoje lieka tešlos gumulas. Sriuba - drumzlinas vanduo, įmestas kažkoks lapas ir kelios dvokiančios kilkių galvos. Tie vyrai, kurie siuntinių negaudavo, atrodė kaip giltinės: kaulai ir oda. Toje vietoje išbuvome apie metus laiko.

1949m. vasario mėn. surinko būrį kalinių, su didesnėmis bausmėmis, sugrūdo į gyvulinius vagonus ir išvežė nežinia kur. Važiavome visą mėnesį, nes vagonai buvo prikabinti prie prekinio traukinio. Nuvežė į Irkutsko sritį, į Taišeto lagerius, prie Angaros upės, netoli Baikalo ežero. Ant Angaros statė didžiulę elektrinę. Neseniai buvo nutiesta geležinkelio linija iš Taišeto stoties į šiaurę iki Angaros. Vietiniai pasakojo, kad tą geležinkelio liniją nutiesė japonai belaisviai, daug japonų žuvo, po kiekvienu pabėgiu - japono galva. Barakuose radome japoniškų užrašų ir įrankių.

Barakuose langai išdaužyti, kovo mėnuo, o šaltis siekia iki 40 laipsnių. Atvažiavome apžėlę ir purvini. Reikėjo išsimaudyti, bet vandens nebuvo. Maistą ruošė iš sniego vandens. Naktį miegodavome prisispaudę vienas prie kito, kad būtų šilčiau. Ant kito šono versdavomės visi kartu pagal komandą. Maistas čia buvo neblogas. Duonos gaudavome 800g, duona gera. Sriuba kaip sriuba, košė kaip košė. Kada būdavo žuvies, žuvis būdavo panaši į žuvį. Čia bado nebuvo. Du mėnesius į darbą nevarė. Tik varydavo į mišką paruošti malkų sau ir kareiviams sargybiniams. Pareidami parsinešdavome malkų sau. Balandžio mėnesį pradėjo organizuoti stalių brigadą. Lietuvių buvo gerų stalių. Staliaus amato aš nemokėjau, bet vyrai priėmė mane į stalių brigadą. Išmokau staliaus amato ir dirbau visokiose pareigose: staliumi, meistru, brigadininku ir įrankininku. Išilgai geležinkelio linijos buvo vien lageriai. Mūsų lageris buvo 13-as. Kol valdė Stalinas ir Berija, mūsų nelaikė žmonėmis, mes čia buvome atvežti sunaikinimui. Po Stalino mirties mūsų gyvenimas pagerėjo. Sužinojau, kad netoli kitame lageryje vargsta mano draugas ir viršininkas Petras Paulaitis-Aidas. O dar kitame — mano buvusi kaimynė, mano ryšininkė, energinga ir gera mergaitė Elenutė Elvikytė. Netoli ir Antanas Kairys-Apuokas. Aš pradėjau su jais susirašinėti. Mūsų lageryje lietuvių buvo apie 100. Buvo daug gerų vyrų. Antanas Jauniškis buvo baigęs Karo mokyklą ir teisės fakultetą, studentas Vincas Virbyla, partizanų būrio vadas Jokūbas Šlekys ir kiti. 1956 metais maždaug gegužės mėnesį kalinius pradėjo masiškai leisti į laisvę. Liepos mėnesį aš grįžau pas seserį Oną ir svainį Juozą Laugalius Kelmės rajone, "Pergalės" kolūkyje. Tėviškėje Batakių valsčiuje, Šiaudinės kaime, radau iš Tomsko sugrįžusius tėvus.

Maždaug po dviejų mėnesių gavau draugų laiškus, kviečia, kad atvažiuočiau į Kauną. Kaune susitikau su Petru Paulaičiu, Antanu Jauniškiu, Vincu Virbyla ir kitais vyrais.

Petras Paulaitis ir Antanas Jauniškis atvažiuodavo pas mane, dažnai aš nuvažiuodavau į Kauną. Kaune gyvendamas Paulaitis arčiau susipažino su grupele studentų, papasakodavo jiems apie praeitį, pakalbėdavo apie mūsų tautos ateitį: kokia buvo praeityje Lietuva ir kokia ji turėtų būti ateityje. Studentai buvo susibūrę į atskirą grupelę ir buvo pradėję veiklą, bet mažame jų būrelyje buvo ir išdavikas. Paulaičio draugystė su studentais nepatiko saugumiečiams. Petrą Paulaitį saugumiečiai ištrėmė iš Kauno.

Jis apsigyveno netoli Šiaulių, lapių ūkyje, pas gerą savo draugą. Pas Paulaitį atvažiuodavo ir Antanas Jauniškis. 1957m. spalio pabaigoje Petrą Paulaitį saugumiečiai suėmė. Aš nežinojau, kad jis yra paimtas. Parašiau jam laišką, kad sekmadienio ryte 10 val. pas jį atvažiuosiu. Šiaulių, tikriausiai ir Kelmės pašte buvo saugumiečių darbuotojų, ir tas mano laiškas atsidūrė saugumiečių naguose. Sekmadienį į Šiaulius išvažiavau vėliau ir pas Paulaitį nuvažiavau 14 val. Šeimininkas, pamatęs mane, išsigando, sako: "Kaip nepaėmė tavęs? Saugumiečiai nuo ankstaus ryto čia tavęs laukė." Aš nuvažiavau 14 val., tai gal jiems nusibodo manęs laukti, gal pagalvojo, kad aš neatvažiuosiu, tada ir išvažiavo. Saugumiečių jau neradau. O šeimininkas nežinojo, kad jie jau išvažiavę, nes jam buvo įsakyta niekur neišeiti iš kambario. Tuojau pat kitais keliais išvažiavau į Šiaulius. Šiauliuose užėjau pas draugus, bet jie buvo išsigandę, nes juos saugumiečiai jau tardę, klausinėję apie Paulaitį ir mane. Norėjau pas juos pernakvoti, bet jie nesutiko priimti manęs nakvynei. Parvažiavau pas seserį Oną Laugalienę Kelmės rajone, "Pergalės" kolūkyje. Čia aš gyvenau, turėjau atskirą kambarį. Tame name gyveno sesuo su vyru ir dviem vaikais. Kartu su Laugalių šeima gyveno ir "Pergalės" kolūkio agronome Onutė Buinauskaitė. Mano kambaryje padaryta krata. Paimtas neseniai rašytas man Elenutės Elvikytės laiškas. Ši buvusi mano ryšininkė, gerai išsilaikė per tardymus, 8 metus iškalėjo lageriuose. Paimti ir keli man rašyti mano pusbrolio Jono Žičkaus-Širšės laiškai. Tik grįžus iš Šiaulių, prie namo mane pasitiko 6 saugumiečiai, įsakė pakelti rankas, iškrėtė kišenes ir mano drabužius, tik po to jie įsivedė mane į kambarį. Jie, kaip minėjau, jau buvo padarę kratą mano kambaryje, jau buvo paėmę Elvikytės ir Žičkaus laiškus. Nedelsdami saugumiečiai mane išsivežė į Šiaulių saugumą. Onutė Buinauskaitė buvo gera mergina, tikra lietuvaitė, gerai pažinojo Joną Žičkų, žinojo, kad jis gyvena ir dirba Lentvaryje, turėjo jo adresą. Tą patį vakarą ji parašė jam, kad mano kambaryje buvo krata, kad saugumiečiai mane suėmė, slėpk laiškus ir visa kita, ką turi negero. Deja, to Onutės Buinauskaitės laiško Žičkus nebespėjo perskaityti. Tą dieną, kai laiškanešė atnešė jam šį laišką, jis buvo komandiruotėje, o jam nesant, saugumiečiai jo kambaryje darė kratą, rado ką tik atneštą Buinauskaitės įspėjamąjį laišką. Atplėšė jį, perskaitė ir pasiėmė kartu su kitais daiktais. Kad tokį laišką jam rašė Buinauskaitė, Žičkus sužinojo tik per tardymus.

Eleną Elvikytę daugiausia klausinėjo apie mane, klausė, kodėl mudu susirašinėjome laiškais, ką kalbu ant tarybų valdžios ir pan. Mums buvo gerai gintis, nes tada dar abu buvome viengungiai. Ji ir aš saugumiečiams sakėm, kad mudu susitikę kalbėdavome tik apie meilę, visiškai nesidomėjome tarybų valdžia, tarybiniais valdininkais ir komunistais. Šiauliuose mane išlaikė 6 paras. Visaip mane kamantinėjo, visaip įrodinėjo, melavo, kad Paulaitis sakęs, jog mes organizavę žmones kovai prieš tarybų valdžią. Bet iš manęs nieko neišgavo, iš Paulaičio taip pat. Išlaikė mane 6 paras ir paleido. Elvikytę jau buvo anksčiau paleidę. Paleisdami pasakė, kad reikės man į Vilnių nuvažiuoti. Pasakiau, jei reikės, ir nuvažiuosiu, juk aš į Ameriką neišbėgsiu. Į Vilniaus saugumą važiavau du kartus tardymui ir į teismą, kai teisė Petrą Paulaitį ir studentus. Taip pat buvau iškviestas liudytoju ir į Jono Žičkaus teismą. Važiuoti į Vilniaus saugumą ir į LTSR Aukščiausiąjį Teismą buvo nemalonu. Gerai, kad studentai manęs nepažino ir nieko apie mane nežinojo. Taip likau laisvėje. Petrą Paulaitį nuteisė 25-eriems metams lagerių. 10 metų jis jau buvo atkalėjęs iš pirmos 25-erių metų bausmės. Iš viso Paulaitis lageriuose išbuvo 35-erius metus. Studentus nuteisė mažomis bausmėmis. Joną Žičkų nuteisė 7-erius metus lagerio. Daugiau kaip 11 metų jis buvo praleidęs Pečioros ir Intos lageriuose. Iš viso Jonas Žičkus lageriuose išbuvo daugiau kaip 18 metų. Į Vilniaus saugumą buvo iškviestos agronome Onutė Buinauskaitė ir mano sesuo Ona Laugalienė. Vilniuje saugumiečiai Buinauskaitę šokdino, šantažavo dėl to įspėjamojo Žičkui rašyto laiško. Susitikimas su saugumiečiais Vilniuje Laugalienei taip pat buvo labai nemalonus. Tai ir suprantama, nes jos abi anksčiau nebuvo susidūrusios su čekistais. Iš Jono Žičkaus saugumiečiai nieko neišpešė, Buinauskaitė ir Laugalienė mano buvo išmokytos, žinojo ką ir kaip kalbėti su saugumiečiais. Kitokių įrodymų nebuvo. Vėliau Buinauskaitė ištekėjo už buvusio politinio kalinio ir mūsų bendražygio Stepono Steponkaus. Visi studentai netrukus grįžo į laisvę. 7-erius metus praleidęs Mordovijos lageriuose, sugrįžo Jonas Žičkus. Po kurio laiko jis vedė ir apsigyveno Birštone. Užaugino sūnų.

Grįžęs iš Šiaulių, buvau labai sekamas. Kai buvau iškviestas į Vilnių tardymui, saugumietis pasakė man: "Vis tiek tu mums nepasakei teisybės! Tu esi suorganizavęs pusę Lietuvos, ir mes tave uždarysim!" Pirmas mano "angelas sargas" buvo Kelmės rajono saugumo viršininkas Tichomirovas, antras Piškinas, trečio pavardės nežinau. Trečias, išvažiuodamas iš Kelmės, prisipažino man kas esąs, patarė man vesti, nes tada būsią man ir jiems geriau. Sako: "Kelmėj mes tave sugaunam, bet tu nevedęs, daug važinėji. Mes nežinom, kur tu važinėji, su kuo susitikinėji ir ką kalbi, nežinia su kuo susitikęs." Praėjus 5-eriems metams po grįžimo iš lagerių, turėdamas 41-erius metus vedžiau, užauginau 3 dukras. Turiu vieną anūką ir dvi anūkes. Su Petru Paulaičiu, kai jis po 35-erių metų grįžo iš Mordovijos lagerių, susitikome kelis kartus. Skaudvilėje kartu palydėjome į amžino poilsio vietą mums labai brangų ir artimą žmogų Marijoną Andriulienę. Po kelių mėnesių mirė ir Petras Paulaitis. Nedaug liko mano bendražygių draugų. Mirė Antnas Jauniškis, Vincas Virbyla ir daug kitų, o aš sulaukiau 72-ejų. Jono Žičkaus ir draugų skatinamas nutariau parašyti prisiminimus.

Baigdamas noriu parašyti, kokie mes buvome. Mes nebuvome susidėję su vokiečiais ir nebuvome prisidėję prie žydų žudymo. Visi kaip sugebėjome ir galėjome kovojome už Nepriklausomą Lietuvą. Niekas nelaikė tada savęs didvyriu, labiau nusipelniusiu už kitus. Vargingesnį žmonės buvo labiau pasišventę negu turtuoliai. Aš negaliu pasakyti, kad 100 procentų visi partizanai buvo geri, buvo įlindusių ir blogų, garbėtroškų ir kitokių. Buvo visokių išsišokimų ir asmeniško keršto. Tokius vadai baudė net mirties bausme.

Aš nesmerkiu visų stribų ir komunistų. Buvo gerų stribų ir komunistų, kurie taip pat kartu su partizanais ir dorais žmonėmis ėjo už Nepriklausomą Lietuvą, kiek galėjo gelbėjo žmones.