Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuviškoji rezistencija

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Algirdas Vokietaitis

1994m. rugpjūčio mėn. JAV, Kalifornijoje, mirė Lietuvos laisvės karys Algirdas Vokietaitis.

Prieš jo mirtį, tarpininkaujant p.A.Dundzilai, mūsų redakcija gavo a.a. A.Vokietaičio leidimą publikuoti kai kuriuos jo archyve esančius dokumentus, kaip antai apžvalgą "Lietuviškoji rezistencija".

Gavome taip pat paties a.a.

A.Vokietaičio rašytą autobiografiją, kurią pateikiame skaitytojui.

Apžvalgoje "Lietuviškoji rezistencija" nagrinėjamos antinacinės rezistencijos problemos - kalbama ne vien faktais, bet analizuojama patirtis, žvelgiama į ateitį.

Lietuvoje medžiaga publikuojama pirmą kartą.

Dėl kai kurių autoriaus samprotavimų galima būtų ginčytis, nesutikti, tačiau viena neabejotina - išėjo dar vienas žmogus, gyvenęs Lietuva ir Lietuvai.

Apžvalgos "Lietuviškoji rezistencija" tekstas publikuojamas pataisius kai kurias stiliaus klaidas, t.p. terminiją, derinant su dabartiniais norminiais lietuvių kalbos reikalavimais. Originale pasitaikę neaiškumai ar nutrūkusi mintis žymima tritaškiu laužtiniuose skliaustuose.

Redakcija

AUTOBIOGRAFIJA

Algirdas Vokietaitis

Svarbiausi duomenys

Gimęs 1909m. vasario 23d. (senuoju kalendoriumi) Kaune, pedagogo Juozo Vokietaičio ir Magdalenos Tekoriūtės šeimoje. Pirmojo karo metu, 1915-1918m., su šeima pasitraukiau į Rusijos gilumą (Voronežą). 1918m. grįžau į Lietuvą.

1940-1941m. išgyvenau pirmąją bolševikų okupaciją ir 1941-1943m. vokiečių okupaciją Lietuvoje. Tada įsijungiau į antinacinę rezistenciją (LLKS organizaciją). 1943m. vasarą lietuviškos pogrindžio vadovybės buvau slapta siųstas į Švediją užmegzti ryšių su Vakarais. 1944m. vasarą, vykdydamas slaptą misiją į Lietuvą, buvau vokiečių paimtas jūroje ir kalinamas-pradžioje Liepojos kalėjime, o vėliau Štuthofo (Vokietijoje) koncentracijos stovykloje.

Po išsivadavimo, 19454946m., slapsčiausi Lenkijoje, kol 1946m. pradžioje pasisekė grįžti Švedijon.

1949m. pavasarį, gavęs vizą, emigravau į JAV.

Išsimokslinimas

1926m. baigęs "Aušros" gimnaziją Kaune, įstojau į V.D. universitetą, kur pradžioje studijavau agronomiją, o vėliau istoriją ir pedagogiką.

1927m. baigiau vasaros kursus kūno kultūros mokytojams A.Panemunėje. 1929m., išlaikęs kūno kultūros mokytojo teisėms įgyti egzaminus prie Švietimo Ministerijos komisijos Kaune, įgijau kūno kultūros mokytojo teises.

1930m. gavau valstybinę stipendiją studijuoti fizinį auklėjimą Vienos universitete pas žinomus austrų fizinio auklėjimo teoretikus dr. Karl Gaulhofer ir dr. Margarete Streicher.

1934m. baigiau Vienos universitetą, įgydamas kartu ir plaukymo trenerio diplomą.

1937-1939m. gilinausi fizinio auklėjimo teorijose Marburgo universitete Vokietijoje, įgydamas fil.dr. laipsnį.

1937m. vasarą lankiau vasaros semestrą kūno kultūros mokytojams Carnegie Physioel Treining kolegijoje Leeds, Anglijoje.

1950m. lankiau semestrą baigiantiems studentams Kalifornijos universitete, Barkeley, Kalifornia, JAV (fizinis auklėjimas ir psichologija).

Darbas ir veikla fizinio auklėjimo srityje Lietuvoje ir svetur

1927-1930m. mokytojavau pradžios mokykloje Kaune.

1934-1936m. lektoriavau Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose Kaune. Dėsčiau: fizinio auklėjimo istoriją, pagrindinę mankštą, slidinėjimą ir plaukymą.

1931-1939m. dėsčiau fizinio auklėjimo dalykus vasaros stovyklos kūno kultūros mokytojams A.Panemunėje, Juodkrantėje, Rambyne ir Palangoje; vadovavau vasaros k.k. kursams Vidiškyje ir 1943m. Marijampolėje.

1939-1941m. dirbau vyr. asistentu prie fizinio auklėjimo katedros V.D. universitete Kaune. Dėsčiau bendrąją fiz. auklėjimo teoriją (remdamasis Dr. K. Gaulhofer/ Dr. M.Streicher moksliniais darbais), metodiką, pagrindinę mankštą ir plaukymą.

1939-1943m. Lietuvos plaukymo rinktinės treneris.

1941-1943m. docentas ir fiz. auklėjimo katedros vedėjas prie humanitarinių mokslų fakulteto Vilniaus Universitete.

1937m. esu prisidėjęs prie Tautinių Šokių Sąjungos įsteigimo ir buvęs jos pirmininku. Esu suorganizavęs Kūno Kultūros Mokytojų Sąjungą ir buvęs jos pirmininku.

1941m. buvau paskirtas Kūno Kultūros Rūmų direktoriumi ir ėjau tas pareigas ligi 1943m. vasaros.

1936 ir 1939m. atstovavau Lietuvai tarptautiniuose fizinio auklėjimo kongresuose Berlyne ir Stockholme.

1937-1939m. žaidžiau krepšinį Marburgo (Vokietijoje) komandoje ir atstovavau tam universitetui plaukymo varžybose.

1943-1947m. buvau steigėjas ir aktyvus krepšinio ir tinklinio komandų narys Baltijos Sporto ir Vyties klubuose Stockholme.

1943-1949m. prisidėjau prie krepšinio ir tinklinio įvedimo Švedijoje, mokydamas ir išversdamas šių žaidimų taisykles į švedų kalbą.

1948-1949m. dirbau instruktoriumi Švedijos Sporto institute (ldrottsinsti-tutet) Lidingoe.

1950- 1956m. buvau slidinėjimo instruktoriumi Sugar Bowl ir Dodge Ridge, Kalifornijoje.

1951- 1955m. — plaukymo mokytojas ir treneris Kalifornijoje.

Politinė ir visuomeninė veikla

1927-1931m. Korp. Neo-Lituania narys.

Nuo 1942m. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pogrindžio veikėjas. 1942-1943m. Savitarpinės Pagalbos Komiteto narys.

1944-1946m. VLIKo atstovas Švedijoje ir BALFo pirmininkas Stockholme.

Publikacijos

Bendradarbiavau "Fizinio Auklėjimo" žurnale, kurio 1937-1938m. laidose paskelbiau išsamią kritišką studiją apie dr. A.Jurgelionio fizinio auklėjimo teorijas.

1939m. parašiau ir išleidau disertaciją "Problem der Systematik und der nationalen Form im heutigen Schulturnen der führenden europäischen Landern". Marburg, Vokietija. (Sistematikos ir tautinės formos problema vadovaujamuose Europos kraštuose).

Didele dalimi prisidėjau prie knygos "Plaukymas" paruošimo (Kaunas). Bendradarbiavau pogrindžio spaudoje Lietuvoje ("Laisvės Kovotojas" ir "Nepriklausoma Lietuva").

Rašinėjau išeivijos spaudoje JAV.

(Suredagavo ir didelę dalį parašė 1983m. Čikagoje išleistos 407 psl. knygos "Laisvės besiekiant" - Antano Dundzilos pastaba.)

Algirdas Vokietaitis

LIETUVIŠKOJI REZISTENCIJA

Pirmieji žingsniai

Lietuvos Laisvės kovotojų Sąjunga (toliau LKS) pirmuosius savo žingsnius pradėjo 1940m. gruodžio 26d. Tai buvo pirmosios bolševikų okupacijos metu, kai būrelis jaunesnio amžiaus žmonių sutarė pradėti organizuotos rezistencijos darbą ir konkrečiai ruoštis bolševikinio jungo numetimui. Tam palanki aplinkybė buvo įžiūrima ar bent nujaučiama, kilus laukiamam sovietų-vokiečių karui.

Tuo metu pogrindyje susikūrusi LKS nekėlė sau kitų politinių uždavinių, kaip tik tą, visų lietuvių vieningai trokštamą tikslą - bolševikinės okupacijos pašalinimą ir Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą.

Rezistencinė veikla

Svetimžodis "rezistencija" reiškia pasipriešinimo veiksmą arba ištisą tokių veiksmų grandinę. Šio Antrojo pasaulinio karo metu rezistencijos sąvoka įgijo tam tikros konkrečios, politinės prasmės. Jis ėmė reikšti pavergtos tautos visokeriopą pasipriešinimą pavergėjui, okupantui. Kartu jis ėmė reikšti aktyvią valią vėl išsikovoti prarastą laisvę, tiek įvairiais būdais paralyžiuojant okupanto pastangas politinėje, ūkinėje ir kultūrinėje srityje, tiek ginklu pogrindžio ar atviroje kovoje su juo rungiantis. Tas prarastos laisvės atgavimo troškimas ir kova dėl laisvės tuo pat metu ugdė valią ir ilgesį, okupaciją pašalinus, naujais teisingesniais ir geresniais pagrindais perorganizuoti savo tėvynainių politines ir socialines santvarkas.

Rezistencijos sąvoka pasidarė visuotina ir madinga, ypač vakarų ir rytų bei pietryčių Europoje, kur vokiečių nacizmo 1940 metais ir vėliau pavergtos tautos pradėjo visuotiną ir atkalią išsilaisvinimo akciją. Aktyvūs pasipriešinimo sąjūdžiai rytų Europoje užvirė pirmiausia Lenkijoje. Tik rytų Europoje rezistencija įgijo kitokį pobūdį, nes rytų Europos tautos turėjo kovoti ne prieš vieną, bet prieš du priešus - prieš nacinį ir bolševikinį imperializmą.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, 1940 metais buvo bolševikų okupuota. Sveikai politiškai mąstanti ir patriotiška mūsų visuomenė, iš karto parmušta ir parblokšta, netrukus pradėjo atsigauti. Kilo lietuviško rezistencijos prieš bolševikinę okupaciją sąjūdis. 1940m. gruodžio 26d. gali būti laikoma tik formalia LKS atsiradimo data. Pasiryžimas pačioje tėvynėje organizuoti laisvės kovos akciją kilo ir prasidėjo anksčiau, netrukus po okupantų įsibrovimo.

Ruošimasis partizaniniams veiksmams

Pirmieji LKS žingsniai nukrypo į pasiruošimą partizaniniams veiksmams. Buvo aišku, kad negalima pasitenkinti priešbolševikine akcija — vien žodine ar rašytine propaganda, bet kad kartu reikia ir reikės realių, fizinių pajėgų tramdyti NKVD smurtams ir eventualiai dalyvauti tautos ginkluotame sukilime, siekiant, susidarius palankioms aplinkybėms, išvyti iš Lietuvos okupantą.

Tam tikslui ypatingai slaptai buvo pradėtas organizuoti platesnis narių tinklas, o jų konkrečiam instruktavimui pradėtas leisti "Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Instrukcijų biuletenis". To hektografuoto biuletenio tiražas pradžioje siekė tik 100 egzempliorių, nes buvo skiriamas ne platesnei visuomenei, o tik patikimiausiems ir vadovaujantiems asmenims. Biuletenis vėliau padaugėjo iki 300 egzempliorių. Jo turinį sudarė priešbolševikiniai straipsniai, užsienio įvykių informacija bei komentavimas. Be to, - tikslios, konkrečios instrukcijos partizaninės kovos pasiruošimams ir atskirų, specialių uždavinių vykdymui.

Tinklas platėja

Organizacijos narių tinklas ėmė plėstis taip sėkmingai, kad iki 1941m. kovo mėn. pradžios jau buvo suorganizuotas stiprus branduolys Vilniuje ir Kaune bei apylinkėse, Kazlų-Rūdos rajone, Šiaulių-Radviliškio rajone, išilgai Kauno-Zarasų magistrlės ir Kaišiadorių-Žaslių rajone.

Sudaryti stipresnius branduolius laukiamiems partizaniniams veiksmams šiuose punktuose pirmiausia skatino militariniai samprotavimai. Kaunas buvo svarbus židinys visam antibolševikiniam sukilimui ir kaip strateginių magistralių kryžkelė.

Kazlų-Rūdos rajonas turėjo būti naudingas, kaip gera išeities bazė partizanų veiklai. Ypač tuo atveju, jei didžiųjų karo veiksmų frontas greitai Lietuvos neapleistų; o, be to, iš čia būtų buvę patogu blokuoti svarbų Kauno-Kybartų geležinkelį ir Kauno-Vilkaviškio plentą.

Radviliškio rajone dar ypač domino Linkaičių ginklų įmonės ir sandėliai. Čia LKS įgaliotiniams pavyko per trumpą laiką išplėsti narių tinklą tarp pačio įmonės personalo.

Plačiau šiuo metu pavaizduoti tinklo plėtimosi sąlygų ir faktų aplinkybės dar neleidžia. Taip pat dar negalima atskleisti detalių duomenų, sudariusių sėkmingas prielaidas 1941m. birželio sukilimui: rezistencijos konkretūs uždaviniai dar nepasibaigė, dalis žmonių tebėra savo postuose. Uždangą plačiau atkelti galima bus tada, kai šio rašinio papildymui aplinką sudarys laisva Lietuva.

Lietuvių aktyvistų frontas

Lietuvių rezistencijoje tuo pat metu stipresnį vaidmenį pradėjo vaidinti kita rezistencinė organizacija - Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF).

LAF formaliai susikūrė emigracijoje, Vokietijoje, 1940m. lapkričio 17d. Jo branduolį sudarė steigėjas, Lietuvos pasiuntinys Berlyne gen. st. pulk. Kazys Škirpa ir dešimtys lietuvių pabėgėlių iš okupuotos Lietuvos. LAF taip pat turėjo tikslą veiksmu atkovoti Lietuvos Nepriklausomybę, išnaudojant laukiamo vokiečių-rusų karo atvejį. Emigrantinis LAF subūrė visus be išimties geros valios lietuvius, nepaisant kuriai politinei grupei anksčiau jie būtų priklausę. Tuo pat metu vyriausioji LAF vadovybė emigracijoje mėgino paruošti bendruosius to naujo sąjūdžio politinės struktūros principus, taktiniais sumetimais atsižvelgdama į įvairius veiksnius ir jų pozicijas Europos kare, o į tai šiokiu ar tokiu atveju būtų tada reikėję atsižvelgti. Tačiau apskritai emigrantinis LAF buvo tikrai nepartinė, viršpartinė arba, jei norima, nuoširdžiai koalicinė organizacija, burianti visas pozityviąsias pajėgas, pasiryžusias kovoti už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą.

Netrukus po savo įsisteigimo Berlyne LAF užmezgė ryšius su Lietuva ir čia ligi 1941m. pavasario buvo suorganizuotas taip pat gana platus jaunuomenės ir karių tinklas sukilimui ruošti ir vykdyti. Į LAF eiles stojo be išimties įvairios patriotinės nuotaikos asmenys, pasiryžę kovoti už laisvės atgavimą. Bet tuo tarpu, kai vyriausioji LAF vadovybė buvo griežtai nepartinė ar plačiai koalaicinė, Lietuvoje į LAF pogrindinių padalinių vadovavimą skerbėsi asmenys, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo tikslą ne vien vykdyti lietuvišką antibolševikinę rezistenciją, bet kartu buvo nusistatę ją panaudoti vieno siauro politiškai ideologinio — klerikalų-bloko specialiems uždaviniams vykdyti, įsitvirtinus būsimoje revoliucinėje valdžioje.

LKS IR LAF susijungimas

1941m. balandžio mėn. pradžioje LKS vadovybės įgalioti asmenys suėjo į kontaktą su LAF padalinių vadovybe Lietuvoje. Po trumpų pasitarimų LKS nutarė susijungti su LAF, sustabdydama savo, kaip savarankiškos ir atskiros organizacijos darbą. Objektyvūs motyvai, apsprendusieji tokio naujo kelio pasirinkimą, buvo šie:

1.    Tuo metu LAF, kaip ir LKS, prieš akis turėjo tik konkretų Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo tikslą;

2.    LAF turėjo genetiškai geresnį ryšį su galinčiu mums pagelbėti užsie-niu-būtina sąlyga tam, kad rezistencinė kova turėtų platesnius sparnus; LKS tada neturėjo nei tikslo, nei prasmės siekti LAF struktūros pakeitimo užsienyje ar ginčytis dėl vardo;

3.    Sėkmingas, realus ir efektyvus rezistencinis darbas turėjo būti viena ar kita forma griežtai organizuotas; LKS, neturėdama jokių ambicijų, kaip tik kovines ir valstybines patriotines, nenorėjo sudaryti nei mažiausios kliūties visų kovinių pajėgų centralizacijai.

Taigi, tuo metu dar nesant nei principinių taktinių, nei jokių idėjinių skirtumų tarp LAF ir LKS, pastaroji minėtų motyvų akivaizdoje apsisprendė dirbti bendrą darbą už Lietuvos išlaisvinimą iš raudonosios okupacijos. Ta proga tenka pastebėti, kad iki to laiko ir po to ligi bolševikinės okupacijos pašalinimo nė viena iš buvusių mūsų politinių partijų neveikė kaip politiniai, koviniai ar kitokios akcijos organizmai. Kenčianti, kankinama ir kovojanti tauta savo sąmonėje visas buvusias politines partijas buvo palaidojusi, ir jos pačios apie savo egzistenciją jokių ryškesnių veiksmų nebeprisiminė.

Sukilimas ir laikinoji vyriausybė

Taigi nuo 1941m. balandžio mėn. LKS veiksmai ir parengiamoji akcija Lietuvos išlaisvinimui susilieja ir visur sutampa su LAF pastangomis.

Šis vieningas, nuoširdus ir besąlyginis kovotojiškų, rezistencinių lietuviškųjų pajėgų bendradarbiavimas netrukus sulaukė progos, kada jis galėjo būti vertingai išbandytas ir pasireiškė visu savo pilnumu. Tai buvo visuotinis lietuvių tautos sukilimas siekiant nusimesti okupanto pančius; sukilimas, pradėtas, vadovautas ir įvykdytas organizuotos lietuviškos rezistencijos dėka, -1941m. birželio mėn. 22-23 dienos sukilimas, tą patį akimirksnį, kai prie Lietuvos vakarų sienos sprogo numatytasai ir lauktasai karas tarp Vokietijos ir Sov. Rusijos.

Sukilimo tikslas buvo:

1.    Suparalyžiuoti bolševikinį okupantą Lietuvoje ir perimti krašto administracijos kontrolę į lietuvių rankas anksčiau, negu čia galės ateiti vokiečių karinės jėgos;

2.    Faktiškai ir formaliai atstatyti Lietuvos Valstybės organų veikimą panaikinant anksčiau Sov. Rusijos Lietuvai primestus "aktus" (kaip "liaudies seimo nutarimai", Lietuvos "prisijungimas" prie SSRS etc.) ir tuo būdu faktiškai atstatant Lietuvos Nepriklausomybę anksčiau, negu tai galėtų padaryti vokiečių įgaliotiniai iš nacių Vokietijos, kurios nusistatymai Lietuvos atžvilgiu buvo ne tik abejotini, bet ir labai įtartini;

3.    Atskelbus valstybės nepriklausomybę ir sudarius laikinąją vyriausybę, žiūrėti, kokia išsikristalizuos nauja padėtis karo veiksmų eigoje, ir pagal tai orientuotis, turint prieš akis vyriausią ir pagrindinį tikslą-Lietuvos Nepriklausomybės ir tautos laisvės išlaikymą /.../

Lietuvos gyventojų baisieji trėmimai į Sibirą karo išvakarių savaitėje /.../ daugiau ar mažiau aktyviai dalyvavo apie 100 000 lietuvių, vyrų ir moterų, ypač jaunimo; Sukilime ir per karo veiksmus žuvo apie 4000 asmenų, neskaičiuojant pogrindžio veikios veikėjų ir kitų, jau anksčiau patekusių į bolševikų kalėjimus, ten nukankintų, sušaudytų ar ištremtų į Rusijos gilumą. Aukos didelės ir labai skaudžios.

Bet tos aukos neatrodė bergždžios. Jos sudarė lietuvių tautai naują, krauju rašytą testamentą: kovoti už tautos laisvę. Sukilimas padarė tai, kad dviejų banditų susikibimo atveju lietuvių tauta neperėjo tiesiogiai iš vienos vergijos į kitą, kaip be to būtų įvykę. Naujajam, rudajam okupantui buvo nepaprastai pasunkinta jo "išvadavimo nuo bolševizmo" propaganda ir mūsų tautos apmulkinimas. Naujo antinacinės rezistencijos sąjūdžio reikalas ir prasmė buvo ypač aštriai išryškinta.

Sukilimas davė Lietuvai Laikinąją Vyriausybę, sudarytą iš pažiūros koaliciniais pagrindais, bet faktiškai dėl susidėjusių įvairių aplinkybių (kurių aiškinimas sudarytų atskirą temą ir paliktinas ateičiai)-dominuojamą klerikalinio bloko asmenų, suinteresuotų rezistencinės kovos vaisiais pasinaudoti senosios krikščionių demokratų partijos, taigi vienos partijos labui.

Kaip ir reikėjo laukti, nacių Reichas laikinosios vyriausybės nepripažino ir ją po mėnesio nušalino, nusistatęs Lietuvą paversti kolonizacine erdve vokiečių "Ostlando" rėmuose. Apgailėtinu būdu keletas laikinosios vyriausybės ministrų sutiko įeiti į "generalinių tarėjų" postus, Reicho okupacinių organų sukurtus, neva su "lietuviškos savivaldos" šydu.

LKS atgimimas naujai kovai

Taigi, kaip matėme, LKS veikla nuo 1941m. visiškai sutapo su LAF istorija iki sukilimo, Laikinosios Vyriausybės susidarymo ir, visai tiksliai sakant, ligi susidarymo ir visiško pasitikėjimo naujų veiksnių Lietuvos likimui nulemti. O jie tokie:

a) lietuvių politinių partijų atgijimo apraiškos ir Reicho politikos užsimojimas kolonizuoti Lietuvą. Kitais žodžiais tariant, po bolševikinio jungo nusimetimo LKS atkūrimą paskatino ir apsprendė šios dvi priežastys ir drauge atsiradusios sąlygos:

1.    Išryškėjo faktas, kad dalis LAF vadovaujančių asmenų, patekusių į atsakingus postus, nesugebėjo ar nenorėjo propagandiniu atžvilgiu toliau laikytis plačios, visiems priimtinos ir konstruktyvios platformos. Toji klerikališkai nusiteikusi LAF vadovybės dalis stengėsi visą sąjūdį paversti partinės klerikalinės grupės įrankiu, išnaudodama daugumos nuoširdžiai tikėta vienybės idėja. Tokio nusistatymo veikėjai, sėkmingai pavykusio sukilimo dėka pastatyti į aukštus ar aukštesnius postus, visur mėgino panaudoti savo padėtį siauros partinės grupės interesų tenkinimui, tiek naujos administracijos komplektavime, tiek ir visose kitose srityse.

2.    Išryškėjo faktas, kad jokiomis Lietuvai teisingomis ir garbingomis sąlygomis neišvengiamas mūsų valstybės bendradarbiavimas su Trečiuoju Reichu nėra ir nebus įmanomas. Laikinoji vyriausybė ir visa tauta tuojau pajuto ir įsitikino, kad vokiečių kariuomenė ir Gestapas atnešė į Lietuvą naują ir sunkią okupaciją, - su tais pačiais tikslais ir panašiais metodais, kaip ką tik pasibaigusioji. Tatai parode, kad rezistencija prieš naują okupaciją, kova už laisvę ir nepriklausomybę turės būti vėl tuojau pat atnaujinta ir visu atkaklumu tęsiama.

Pirmasis motyvas privertė LKS žmones pirmojo jos veiklos etapo metu ir vėliau, susijungus su LAF priešbolševikinei kovai, organizuotis antinacinės rezistencijos uždaviniams į atskirą ir visiškai savarankišką organizaciją. Įgyti patyrimai skatino apsidrausti nuo to, kad, Nepriklausomybės atstatymo vardan įjungusi į rezistencinį sąjūdį klerikalines ar kitas partines grupes, dirbtinai nesudarytų nenupelnytų kreditų kurios nors kraštutinai dogmatinės srovės labui.

Antrasis motyvas kitokiomis aplinkybėmis gal nebūtų buvęs lemiamas LKS savarankiškai organizacijai atsteigti. Bet brutaliai išryškėjusių vokiečių okupacijos užmačių akivaizdoje jis pasidarė būtinas, nes kai kurių LAF vadovų iliuzijos, paremtos Vokietijos faktoriumi ir jo "karo laimei" susvyravus, tuojau turėjo visiškai sublūkšti. Taigi visa jų "koncepcija", bent ligi karo pabaigos pasirodė būsianti nebepritaikoma. Nauja antinacinė rezistencija turėjo visiškai išlaisvinti nuo kai kurių prieskonių ir nereikalingų hipotekų, Laikinosios Vyriausybės padarytų, ir todėl buvo reikalingas ne tik LKS atgimimas, bet gal ir paties LAF palaidojimas.

Be to, LKS atsiskyrimas nuo LAF galutinai išryškino jo likučių kaip klerikalinės srovės organizacijos veidą Lietuvoje (emigracijoje, kaip sakėme, jis buvo visai ne toks!) ir LAF tapo daugiau vietinio pobūdžio. Tačiau ir tie klerikaliniai likučiai netrukus suvokė, kad LAF jiems daugeliu atžvilgių nebetinka ir kad Lietuvoje jis buvo jau per daug atpažintas, todėl rado reikalinga savo naujam rezistenciniam darbui pasirinkti šiek tiek kitokį organizacijos vardą. Vietoj LAF likučių-atsirado Lietuvių Frontas.

Tas LKS ir LAF išsiskyrimas įvyko 1941m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn.

Lietuvių nacionalistų partijos panaudojimas

Rudajam okupantui ir gestapininkui vis smarkiau gniaužiant ir giliau leidžiant nagus į Lietuvos kūną, naujiems uždaviniams atsigaivinusios LKS kelias nebuvo lengvas. Reikėjo pertvarkyti savo kadrus, perrūšiuoti narius, nustatyti naujus organizacijos ryšius ir formas, apspręsti ateities veikimo gaires ir t.t. Visa tai reikėjo atlikti karo paliestoje Lietuvoje, okupantų slegiamoje, slaptosios policijos šukuojamoje, gestapininkų, komisarų ir žandarų terorizuojamoje.

Reorganizacijos laikotarpiui pagreitinti ir darbui palengvinti su visa energija buvo griebtasi įvairių priemonių, tarp kurių... buvo pasinaudota ir vienos nesenai susikūrusios, vokiečiams neva "palankios" Lietuvių Nacionalistų Partijos (LNP) parama ir jos turėtomis priemonėmis.

Praktiniais ir taktiniais sumetimais kai kurie LKS nariai prisidėjo prie tuo metu vienintelės legaliai galėjusios veikti partijos — LNP. Šie žingsniai buvo daromi tik tam, kad LNP priedangoje lengviau galima būtų išplėsti LKS rezistencinės veiklos ir organizacijos tinklą. Šį uždavinį lengvino LNP turimos legalios susisiekimo priemonės. LNP priedangoje buvo skubiai sudarinėjamos popieriaus, rotatorių ir kitų biuleteniams ar kitokiems leidiniams reikalingų spausdinimo priemonių atsargos. Per LNP buvo pasirūpinta visoje Lietuvoje įsteigti įvairius sporto klubus, kurie, oficialiai nesirodydami politiniame gyvenime, vėliau daug pasitarnavo LKS aparatui plėsti, LKS rezistencinei spaudai platinti, taip pat įvairiems kitiems kovos ir rezistencinės dvasios stiprinimo uždaviniams...

Iki 1941m. lapkričio mėn. vidurio LKS LNP priedangoje apsirūpino pradžiai reikalingomis priemonėmis, ir jos nariai palaipsniui pasitraukė iš LNP dar prieš jos likvidavimąsi.

Nesustojant plačiau ties LNP epizodu, kas galėtų sudaryti atskirą rašinį, tenka tik konstatuoti mūsų tautos politinį subrendimą liudijantį faktą, būtent — vokiečiams niekada nepavyko, nepaisant ilgų pastangų, rasti galimybių vienokiai ar kitokiai kvislinginiei organizacijai Lietuvoje sukurti, nes ir ta pati LNP, pradžioje kėlusi įvairių įtarimų, likvidavosi 1941m. gruodžio mėn. viduryje savo pačios vadovybės nutarimu.

Apytikriai tuo metu, 1941m. spalio mėn. pabaigoje, LKS pradėjo naują rezistencinės veiklos etapą - kovą su Lietuvos okupantais - naciais.

I. Rungtynės su nacių kryžiuočiais

prieš “Naujosios Europos“ pamišimą

Sukūrus "Reichskommissariat-Ostland", greitai paaiškėjo nacinės Vokietijos okupacinės ir ekstremistinės užmačios rytų Europoje. LKS buvo pirmoji rezistencinė organizacija ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos valstybėse, kuri pradėjo plačiose gyventojų masėse aktyviai, spausdintu žodžiu kovoti prieš nacių okupaciją ir prieš nacinį "Naujosios Europos" absurdą. Ta "naujoji" vokiečiams vergaujanti Europa, apie kurią tuo metu pradėjo kalbėti Reicho propaganda, ilgainiui virto tikru pamišimu: viena vertus, visišku vokiečių politinės minties išprotėjimu, antra vertus-pasipiktinimo, pasibjaurėjimo ir kartaus humoro versme visiems kitiems. Nuo 1941m. rudens, o ypač aktyviai nuo spalio mėn., LKS pradėjo leisti įvairius antivokiškus atsišaukimus, biuletenius, vidaus ir užsienio įvykių komentarines apžvalgas su išvadomis, nurodančiomis lietuvių tautai ir Baltijos kaimynams, kaip laikytis vokiečių okupacijos atžvilgiu. Tuo metu buvo išsiuntinėti įspėjamieji laiškai "generaliniams tarėjams", įspėjant juos neprisidėti prie vokiečių pastangų nuvilioti mūsų tautą klaidingu ir pražūtingu keliu, įjungiant ją į vokiečių karo mašiną. Tie laiškai, paskleisti visuomenėje, sukėlė didelį susidomėjimą.

Visi šie leidiniai pradžioje buvo hektografuoti, taigi jų tiražas negalėjo būti didelis. Bet vis dėlto jis dažnai pasiekdavo ligi 2000 ir daugiau egzempliorių. Tačiau šis tiražas negalėjo patenkinti laisvės kovotojų augančio tinklo pareikalavimų, jau nekalbant apie masinės propagandos uždavinius.

LKS reorganizacija

Ligi 1942m. balandžio mėn. LKS vis dar nebuvo galutinai centralizuota ir gerai organizuota. Ryšiai tarp Vilniaus ir Kauno ir kitų vietovių daug kur tebebuvo palaikomi atsitiktinai.

1942m. balandžio mėn. Kaune buvo sudaryta LKS Vyriausioji Vadovybė, kuri tuojau pradėjo rūpintis sukurti precizišką LKS sistemą. Šis darbas truko iki 1943m. vidurio, kai visoje Lietuvoje buvo galutinai užbaigtas sudaryti tos išsiplėtusios organizacijos tinklas. Kiekviename apskrities mieste atsirado LKS padalinių vadovybės, kurios organizaciniu požiūriu buvo sujungtos į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Apskričių vadovybės įsteigė branduolius kiekviename valsčiuje.

1943m. viduryje LKS Vyr. Vadovybė turėjo duomenis, kad LKS tuomet jungė per 3000 aktyvių prisiekusių laisvės kovotojų. Kiekvienu atveju šis skaičius apima tik kadrinius narius, nes konspiracinėje organizacijoje, sudarytoje grandininiu principu, nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kur baigiasi pati organizacija ir kur prasideda jos geravaliai rėmėjai ar atsitiktiniai idealistai talkininkai bei simpatikai. Todėl platesniais skaičiavimais laisvės kovotojų skaičius buvo keleriopai, o gal ir keliolika kartų didesnis.

Atsiminus, kokiomis sąlygomis ir su kokia rizika vokiečių okupuotoje ir Gestapo kontroliuojamoje Lietuvoje šis darbas teko dirbti, rezultatus galima laikyti visiškai patenkinamais. Daugiau smulkmenų apie tuometinę LKS organizaciją dabar būtų netikslu ir nėra reikalo duoti. Nors vokiečių okupacija yra pasibaigusi, bet nėra pasibaigusi Lietuvos okupacija. LKS turi tuos pačius uždavinius, iš dalies tas pačias, iš dalies visiškai naujas organizacines formas, kurių aprašymas, kad ir istoriniu požiūriu, kovos tikslingumo ir apsaugos sumetimais dabar tebėra negalimas. Tad ir tolesnėje šio rankraščio eigoje pateiksime tik tokius LKS antinacinės veiklos duomenis, kurių atskleidimas šiandien nebesudaro pavojaus ir neatsilieps neigiamai dabartinei laisvės kovotojų akcijai antrą kartą bolševikų okupuotoje Lietuvoje.

150 000 lapų propagandai

Organizacijos persitvarkymas ir išsiplėtimas nepaprastai padidino LKS leidinių pareikalavimą. Jau 1942m. viduryje teko pradėti intensyviai ieškoti priemonių nebe hektografuotų, bet spausdintų leidinių leidimui daug didesniu tiražu. Anksčiau LNP priedangoje pasirūpintos rotatorinio spausdinimo priemonės, nors ir gausios, jau nebegalėjo patenkinti tiek LKS, tiek gyvenimo keliamų vis platesnių reikalavimų.

Bet kol tai pavyko įvykdyti, kiek galima buvo didinamas hektografuotų leidinių tiražas. Iki spausdinto LKS organo pasirodymo LKS Spaudos skyrius per 1942 metus išleido apie 70 000 egzempliorių įvairių rotatorinių leidinių. Tam tikslui Vyr. Vadovybės Spaudos skyrius sunaudojo 150 000 lapų rotatorinio popieriaus, — be tų leidinių, kuriuos Vilniuje ar kitose vietose išleido LKS vienetų vadovybės.

Tų visų duomenų šandien, ir labiausiai norint, tiksliai nebeįmanoma surinkti. Šie informaciniai ir propagandiniai leidiniai spartino ir skatino teisingą ir griežtą lietuvių tautos orientaciją vokiečių okupacijos atžvilgiu. Jie greitai pasiekdavo pačius tolimiausius Lietuvos provincijos užkampius energingų idealistų slaptosios spaudos platintojų dėka. LKS leidiniai žadino įvairių provincijos rezistentų iniciatyvą, todėl daugelyje vietų pasirodydavo nauji leidinėliai ir atsišaukimai, parengti įvairių laisvės kovotojų simpatikų ir rėmėjų, nepriklausomai nuo LKS vadovybių. Pvz., paskleidus laiškus "generaliniams tarėjams", įvairiose provincijos vietose ėmė rodytis daugiau tokių "laiškų", redaguotų, spausdintų ir išplatintų kitų asmenų, iškeliančių vis naujus klausimus. Susidarė tikra rezistencinė, pogrindinė "epistoliarinė literatūra".

"Apžvalga" ir "Laisvės kovotojas"

Nuo 1942m. sausio mėn. visi LKS Vyr. Vadovybės leidiniai turėjo "Apžvalgos" vardą. Tik specialiais atvejais (netikėti svarbūs okupacinių organų potvarkiai, mobilizacijų įsakymai ir pan.) būdavo išleidžiami specialūs, konkrečiam reikalui skirti atsišaukimai.

Kadangi "Apžvalga" būdavo daugiau brošiūrinio pobūdžio arba jos turinį sudarydavo tik vienas platus kuriam nors vienam klausimui gvildenti skirtas straipsnis, tai 1942m. rugpjūčio mėn. buvo konstatuota, kad būtina, nepametant "Apžvalgos", turėti dar vieną specialų, laikraščio tipo kovingą organą. Šis gyvenimo reikalavimas buvo realizuotas 1942m. spalio mėn., kai pradėjo eiti rotatorinis "Laisvės Kovotojas".

Rotatoriumi betgi buvo išleisti tik du numeriai. Trečias "Laisvės Kovotojo" numeris, atitinkamai didinant jo tiražą, 1942m. gruodžio mėn. buvo slaptai išspausdintas vienoje viešoje Kauno spaustuvėje. Tačiau dėl labai pavojingų tokio darbo sąlygų ir tik trumpą laiką tegalint naudotis spaustuvės mašinomis, trečio numerio buvo išspausdinta tik 3 500 egzempliorių. Šioms kliūtims pašalinti 1942m. gruodžio mėn. iš Poligrafijos tresto sandėlio Kaune, Laisvės ai. 15, gerai paruošus ir įvykdžius planą, per penkias minutes (22-22,05val.) buvo pagrobtas "presas" su raidžių komplektu. Šioje operacijoje dalyvavo 11 gerai apsiginklavusių kombatanų, pasirengusių visokiems eventualumams. Su šiuo pagrobtu "pabūklu" vieno kovotojo bute buvo išspausdinti kiti - 4-as ir 5-as "Laisvės kovotojo" numeriai ir vienas "Apžvalgos" numeris.

Tačiau tas Gutenbergo laikų prietaisas pasirodė per lėtas, nes trijų parų intensyvaus darbo vaisiai teduodavo tik po 3 000 egzempliorių. Reikėjo daugiau ir geresnių darbo priemonių.

Kai kurie epizodai

Siekiant galų gale susidaryti parankesnes leidinių spausdinimo sąlygas, 1943m. vasario mėn. iš vienos Kauno spaustuvės Ugniagesių gatvėje buvo pagrobta tobulesnė spausdinimo mašina - "bostonkė." 1943m. birželio mėn. iš Poligrafijos tresto sandėlio Kauno senamiestyje buvo pagrobta dar viena "bostonkė." Per 1943m. antrąją pusę iš įvairių spaustuvių ar jų sandėlių buvo išgrobtos dar trys "bostonkės."

Kaip būdingą tokių veiksmų epizodą ir įdomų laisvės kovotojų darbo pavyzdį galima papasakoti vieną pagrobimą, kurį atliko laisvės kovotojas a.a. Juozas Rudokas.

Padedamas vieno kito LKS nario, dirbusio Poligrafijos treste (pastarasis išėmė iš vokiško "Treuhanderio" stalčiaus vieno Tresto sandėlio raktus ir padavė juos su J.Rudoku operacijoje dalyvavusiam), skubiai nuvažiavo į tą sandėlį ir, pačiam sandėlio sargui padedant (mat minimas kovotojas pasisakė esąs direktorius, o Rudoką pristatė inžinieriumi, tresto tarnautoju), mašina buvo įkelta į vežimą ir išvežta. Operacija buvo pradėta lygiai 9val., o jau prieš 10val. sandėlio raktai vėl gulėjo senoje vietoje, "Treuhanderio" stalčiuje... "Treuhanderis" atėjo tarnybon 10val.l5min.

Apsirūpinimas minėtomis priemonėmis, taip pat šriftais, kurių prirankiojo iš įvairių spaustuvių (Žaibo, Spindulio ir Vilniaus) ten dirbusieji laisvės kovotojai, davė galimybę Vyr. Vadovybės Spaudos skyriui pakelti leidinių tiražą ligi 10 000.1944m. vasario 16d. "Laisvės Kovotojo" numeris, dekoruotas tautine trispalve, buvo išleistas rekordiniu 14 000 tiražu. Tai skaičius, kuriuo ir normaliais Nepriklausomybės laikais galėdavo pasidžiaugti toli gražu ne kiekvienas lietuviškas periodinis leidinys!

Iš viso LKS Vyr. Vadovybės Spaudos skyrius trumpiau nei per trejus metus nuo pirmųjų spausdintų leidinių išleidimo pradžios ligi antrosios bolševikinės okupacijos užgriuvimo - išleido per 225 000 egzempliorių spausdintų leidinių, daugiausia "Laisvės Kovotojo" ir "Apžvalgos." Šie, normaliomis žurnalistinėmis sąlygomis žiūrint, kuklūs ir skurdūs puslapėliai, buvo betgi kupini lietuviškos patriotines ugnies, ryžto ir valios, kuri uždegdavo ir įkvėpdavo, skatindavo ir stiprindavo lietuvių tautos kovą prieš okupantus ne mažiau, o gal ir daugiau, negu kadaise panašūs lietuviški leidinėliai, knygnešių atgabenti iš Prūsų, kėlę lietuvių giminės tautinį susipratimą prieš carų imperijos leteną.

Apygardų leidiniai

Be Vyr. Vadovybės Spaudos skyriaus, aktyvus informacinis bei propagandinis darbas virė ir apygardose.

LKS Vilniaus Apygardos vadovybė 1944m. pradžioje pradėjo leisti spausdintą pogrindžio laikraštį, pavadintą "Laisvas Žodis". Šis laikraštis buvo spausdinamas... viešose Vilniaus spaustuvėse. Tačiau dėl šitokios rizikos laikraštis negalėjo išeiti pakankamai dideliu tiražu. Vis dėlto "Laisvo Žodžio" 1 ir 2 numeris išėjo po 4000 egzempliorių.

Taip pat Vilniaus Apygardos vadovybė 1942m. antroje pusėje ir per 1943m. dar leido atskiras rotatorines "Apžvalgas," kurių numeracija, kad būtų galima atskirti nuo Vyr. Vadovybės leidinių, prasidėjo nuo nr.100. Tokių "Apžvalgų" Vilniuje buvo išleista apie 40 numerių, bendru 30 000 tiražu.

Šiaulių Apygarda, be smulkesnių informacijų bei propagandinių leidinėlių, 1944m. pavasarį, kai po didžiųjų suėmimų Vyr. Vadovybėje ir po kitų paaštrėjusių teroro veiksmų LKS kauniškės spaustuvės pateko į pavojų ir nebebuvo galima skubiai išleisti LKS organo, atėjo į talką ir išleido du tolesnius "Laisvės Kovotojo" numerius. Šis žygis po to, kai okupantas manėsi užgniaužęs laisvės kovotojų pulsą, buvo puikus atsakymas į terorą ir drauge išsklaidymas visokių Gestapo iliuzijų, jog atkaklią Lietuvos rezistencijos bangą bebūtų galima smurtu sulaikyti

Be to, Suvalkų Kalvarijoje, Ukmergės, Tauragės ir kai kur kitose rytų Lietuvos apskrityse bei apylinkėse buvo leidžiamai vietiniai LKS biuleteniai, kurių tiražas, kaip minėta, šiuo metu neįmanomas tiksliau nustatyti.

Okupanto persekiojimai ir įtūžimas

Nuolat gyvėjant rezistenciniam sąjūdžiui, nuolat stiprėjo ir augo rudosios okupacijos pastangos palaužti lietuvių tautos atsparumą. Vokiečių okupacinę administraciją ir policiją Lietuvoje ypač jaudino ir erzino slaptoji rezistencinė spauda. O tos spaudos ilgainiui pradėjo vis daugiau rastis, nes įvairius laikraštėlius bei proklamacijas pradėjo leisti ir kiti sambūriai, o ypač politiniam gyvenimui atkurtos maždaug visos senosios Lietuvos politinės partijos. To rezistencinio sąjūdžio laikraščiai ir atsišaukimai paverčia niekais visas okupacinės administracijos pastangas ( dėl pyliavų, dėl "įsijungimo į karo ūkį", dėl "savanorių" stojimo į transporto tarnybą, darbus Vokietijoje, ypač dėl daugybės "Lietuvos Generalbezirko" komisarų raginimo ir įsakymų stoti "savanoriais" į SS dalinius bei kai kurių lietuviškų šiaudadūšių pataikavimo šiems raginimams ir t.t.). Visa tai be galo pykino ir kėlė tikrą okupanto įtūžimą dėl slaptosios lietuviškos spaudos. O toji spauda ir atsišaukimai, leidžiami tik nugalėjus didelius sunkumus ir pakeliant aukščiausią riziką, buvo tada, jei ne vienintelis, tai kiekvienu atžvilgiu pats svarbiausias lietuvių tautos rezistencinės valios pasireiškimas ir visuomet sėkminga priemonė paversti niekais visas vokiečių užmačias. Todėl ir iš mūsų pusės į tai buvo atkreiptas pirmutinis dėmesys.

Nuo 1943m., o ypač pradedant 1944 metais, Gestapo aparatas Lietuvoje su įsiutimu griebėsi bet kokių priemonių rezistencinei lietuvių propagandai suardyti, išnaikinti jos lizdus, išgaudyti ir sulikviduoti jos bendradarbius ir platintojus. Negalėdami nieko pasiekti, vokiečiai ieškojo agentų įsibrauti į rezistencijos lizdus, ieškojo šnipų ir parsidavėlių lietuvių. Reikėjo tam pasipriešinti, apsisaugoti, o kai kada net pašalinti iš kelio vieną kitą niekšą. Laisvės kovotojai, kurių spaudos platinimo tinklas Lietuvoje buvo neabejotinai geriausiai suorganizuotas, ne kartą taip pat padėdavo išskirstyti į tolimiausius užkampius ir kitų grupių spaudą. Jie buvo visada budrūs, akylūs, energingi ir, kur būdavo reikalinga, kietai ir taikliai smogdavo išdavikams.

Didėjant okupanto represijai, LKS organų veikla taip pat turėjo ieškoti vis efektyvesnių ir giliau siekiančių rezistencinės propagandos ir darbo priemonių.

"Laisvosios Lietuvos" radijas

Tuo tikslu LKS jau nuo 1943 metų pavasario pradėjo ieškoti galimybių radijo siųstuvui įsitaisyti.

Po ilgų pastangų ir atkaklaus ieškojimo 1944 metų pradžioje pradėjo veikti pirmas ir vienintelis - "Laisvosios Lietuvos radijas Vilnius"!

Šiame darbe neužmirštami nuopelnai priklauso jau minėtam Juozui Rudokui, kurio nepaprasta energija, drąsa ir darbštumas drauge su žemaitišku užsispyrimu šį visą reikalą pakėlė ant kojų.

Nelaimei, dėl radiotechninių priežasčių transliacijos buvo ne visur girdimos. Girdimumo zona prasidėjo tik nuo Palangos, tęsėsi per visą Baltijos jūrą, gerai buvo girdima Švedijoje ir toliau.

Šis LKS radijo siųstuvo įrengimo faktas ypač pabrėžtinas dar tuo atžvilgiu, kad jis sudarė ne tik galimybę plačiau į pasaulį paskleisti kovojančio Lietuvos krašto balsą, bet šis LKS siųstuvas buvo vienintelis rezistencinis foninis siųstuvas visoje Baltijos erdvėje ir vokiečių okupuotoje rytų Europos zonoje. Demokratiniame užsienyje jis sukėlė didelio susidomėjimo ir, aišku, pritarimo lietuviškos rezistencijos gyvumui. Pvz., kai šis mūsų siųstuvas buvo išgirstas Švedijoje, ten esančios užsienio kraštų pasiuntinybės tuojau pasitelkė vertėjus, transliacijos buvo užrašinėjamos į plokšteles ir persiunčiamos atitinkamiems centrams. Kai kurių pasiuntinybių nariai LKS įgaliotiniams užsienyje yra pabrėžę, jog tuo metu vokiečių okupuotuose kraštuose tokios rūšies siųstuvas buvęs vienintelis Europoje.

Negirdimumo ribą buvo stengiamasi sumažinti atitinkamomis radiotechninėmis priemonėmis, bet antrosios bolševikų okupacijos atėjimas nebedavė progos tada šį reikalą tinkamai išspręsti.

Gestapo kova su siųstuvu

Radijo siųstuvo veikla Gestapo akyse, žinoma, tuojau atsistojo basliu. Kadangi iš pradžių siųstuvas savo darbui elektros srovę ėmė iš Kauno miesto elektros tinklo, Gestapas bandė nustatyti apytikrę siųstuvo buveinę, paeiliui išjunginėdamas iš elektros tinklo atskirus miesto rajonus. Nors rajonas kartais būdavo nustatomas, bet apčiuopiamų vaisių Gestapui tuo būdu nepavyko pasiekti. Mat tuoj po trumpų transliacijų siųstuvas su automobiliu būdavo perkeliamas į kitas vietas. Tuomet Gestapas patvarkė taip, kad sekmadienių rytais, kai siųstuvas veikdavo, daugumai Kauno rajonų būtų visai neduodama elektros srovė.

Ši okupanto taktika privertė LKS nedelsiant įsitaisyti nuosavą elektros stotelę. Tam tikslui iš Kauno geležinkelio stoties buvo pagrobtas atsarginis galingas elektros motoras. Operacijoje dalyvavo aštuoni laisvės kovotojai, iš kurių du buvo tikri policininkai, o kiti aprengti policininkų uniformomis. Operacijai vadovavo tas pats Juozas Rudokas. (Kartu buvo paimta dar 500 litrų benzino.)

Apsirūpinus nuosavu elektros šaltiniu, siųstuvo funkcionavimas buvo garantuotas.

Kaip siųstuvas veikė

Beveik visos transliacijos buvo iš Kauno miesto. Siųstuvo apsauga buvo stipri, jį saugojo gerai ginkluoti vyrai. Jį sučiupti Gestapui būtų buvę įmanoma, tik gerokai iš anksto sužinojus siųstuvo buveinę ir panaudojant stiprias pajėgas bei nesigailint sunkių aukų. Bet, kadangi siųstuvo buveinė dažnai ir greitai buvo keičiama, tai Gestapui taip ir nepavyko prisikasti ligi Laisvosios Lietuvos radijo. Gestapas nevaržomai kontroliavo tik okupuotuosius radiofonus Daukanto gatvėje - Kaune ir Gedimino gatvėje Vilniuje. Bet ir ten ne viską...

Be šio siųstuvo, LKS dar statė naują trumpų bangų siųstuvą, kurio darbų pradžiai LKS buvo asignavusi 50 000 markių. Šį siųstuvą turėjo gerai išgirsti visa Lietuva ir didelė dalis Europos. Deja, 1944m. vasaros karo eiga sukliudė užbaigti šį planą.

Nors veikęs siųstuvas, nepasiekdamas visų Lietuvos klausytojų, pilnai neatliko savo tiesioginio vidaus propagandos uždavinio, bet žinia apie jį greit pasklido po visą Lietuvą, labai pakeldama rezistencijos pajėgumo autoritetą ir sustiprindama visų tautiečių pasitikėjimą. Mums palankaus užsienio akyse siųstuvo egzistencijos faktas labai pasitarnavo Lietuvos rezistencijos vertinimo padidinimui.

"Nepakeičiamų" lietuvių apsauga

Be nupasakoto informacinio ir propagandinio darbo, LKS Spaudos skyriui, kaip ir visai LKS, reikėjo pasirūpinti lietuvių tautos fizinio kūno apsaugojimu — nuo deportacijų į darbus Vokietijoje, nuo mobilizavimo į kariuomenę, nuo areštų, persekiojimų ir pan. Savaime suprantama, kad šių tikslų jau nebuvo galima pasiekti jokiomis "propagandinėmis" priemonėmis. LKS neturėjo savo policijos ir kariuomenės, ir jos taktika reikalavo atvirų, mums daugiau nuostolingų kautynių su okupanto persveriančiomis jėgomis.

Bet lietuvių tautos vyrus ir moteris, ypač jaunimą, kurį okupantas godžiai kėsinosi išgrobti, reikėjo mėginti apsaugoti, suteikti pagalbą ir priemones. Tokių specialių priemonių teko griebtis, nepaisant jokios rizikos. Normalios, teisinės valstybės mastu tas priemones tektų neabejotinai laikyti nemoraliomis ir smerktinomis. Bet kovoje su okupantu, kuriam jokios moralumo, teisėtumo ir žmoniškumo normos negaliojo, mūsų vartotos priemonės atrodo greičiau be galo švelnios, ir šiandien jų niekas nepasmerks.

Pirmiausia reikėjo apsaugoti masiškai gaudomus tautiečius į Reicho kariuomenę ir darbams Vokietijon. Čia betgi ir pačios vokiečių įstaigos, būtinumo verčiamos, darė išimčių, nepakeičiamiems darbininkams ar specialistams išduodamos vadinamus UK (Unabkommlichkeisbescheinigung), kurie suteikdavo šiokią tokią teisę išvengti kariuomenės ar darbo mobilizacijų. Tokie pažymėjimai, žandarams darant "ablavas" kinuose, gatvėse, prie bažnyčių ar kitur, paliestiems asmenims kontrolių metu padėdavo išsisukti nuo pagrobimo.

Tam tikslui LKS Spaudos skyrius per savo narius parūpino iš spaustuvių, kur UK pažymėjimai okupacinių įstaigų buvo spausdinami, taip pat nepastebimai išvogdavo iš "Arbeitsamtų" didesnius atitinkamų blankų kiekius. Reikiami vokiški antspaudai buvo slapta pagaminami tose pačiose dirbtuvėse, kurios gamindavo ir okupacinėms bei valdinėms įstaigoms. Parašų pamėgdžiojimo "specialistų" nesunkiai atsirado. Atlikus šiuos pasirengimus, LKS savo ruožtu pradėjo išdavinėti UK "pažymėjimus" visiems jų reikalingiems. Tuo būdu vien per 1943 metus LKS išdavė apie 2 500 CIK pažymėjimų, kas jų turėtojus apsaugodavo įvairių kontrolių metu.

Okupantas UK pažymėjimus duodavo tik nepakeičiamiems darbininkams karo ūkyje ar svarbiose administracijos pareigose. Mums gi buvo visai kita nepakeičiamų lietuvių kategorija, visų tų lietuvių kategorija, kurie lietuvių tautos išsilaikymui ir atsparai buvo - tikrai UK.

"Naujų pasų” išdavimas

Kadangi į vokiečių kariuomenę ir į darbus buvo imami tik tam tikro nustatyto amžiaus žmonės, tai šios aplinkybės išvengimui LKS nutarė pradėti gaminti pasus, kuriuose būtų galima įrašyti kitokius gimimo metus ir apskritai įtraukti šiokius ar kitokius reikalingus "pakeitimus".

Tam tikslui iš Vidaus Reikalų Valdybos ir įvairių valsčių savivaldybių buvo išgauta ir "primeškeriota" visai tikrų tuščių pasų blankai. Reikalingi antspaudai buvo pasidaryti jau nurodytose dirbtuvėse, o parašų padėjimo "specialistai" šiam reikalui dar lengviau buvo "paruošti".

Šios pastangos leido LKS per 1943 metus ir 1944 metų pradžioje iki bolševikų atėjimo "išduoti" naujų pasų maždaug 800-ams rezistencijos dalyvių, kurie neturėjo būti trukdomi dėl to, kad gimė ne tais metais, negu reikia, ir kurių ankstyvesni ar vėlyvesnį gimimo metai naujuose LKS išduotuose "pasuose" leido jiems būti žymiai saugesniems nuo nesiliaujančių okupantų gaudymų ir potvarkių. Pasai būdavo taip gerai padirbti, kad pasų biuro tarnautojai tik po kruopštaus tikrinimo galėdavo falsifikuotuosius atskirti nuo tikrųjų.

Ypatingais atsitikimais į pavojų patekusiems vyrams LKS išduodavo "pasus" su naujomis pavardėmis ir "profesijomis". Tuo būdu lengviau pavyko išgelbėti ar užmaskuoti ne vienų Gestapo gaudomą ar paieškomą asmenį.

Susisiekimo "reglamentacija“

Kadangi per visą vokiečių okupacijos laiką buvo labai suvaržytas susisiekimas traukiniais ir autobusais (be specialių komisariatų leidimų negalima būdavo važiuoti), tai LKS asmenys negalėjo trukdytis ilgai stovėdami eilėse, laukiant leidimų išdavimo arba dar rizikuojant jų visai negauti.

Lygiai tokie pat leidimai, kaip ir komisariatų, reikalingi antspaudai ir parašai atsirasdavo jau žinomu būdu. Tos pastangos sudarė sąlygas važinėti po visą Lietuvą ir net po visą Pabaltijį. LKS kelionės leidimus išdavinėdavo ne tik savo nariams, bet ir šiaip geriems vyrams bei rezistencijos dalyviams. Kiek tokių leidimų išduota, sunku pasakyti, nes niekas jų neregistravo. Kiekvienu atveju labai daug...

Kita kelionių ir svetimose vietose apsistojimų kliūtis buvo tarnybiniai pažymėjimai ir vad. komandiruotės pažymėjimai. Bet šitokių pažymėjimų LKS pačiai gamintis veik neteko. Gerai išplėsto organizacinio tinklo dėka tai buvo lengva įsigyti įvairiose įstaigose. Taigi LKS pareigūnai į Rygą ar Taliną važinėdavo kaip advokatai, kitą dieną - kaip gydytojai, trečią - kaip kriminalinės policijos valdininkai ir t.t.

Šios bei panašios pastangos bei jų rezultatai leido LKS pasiekti didelį judrumą savo akcijoje, o antra vertus - apsaugoti daug lietuvių nuo areštų, mobilizacijų ir deportacijų viena ar kita forma.

Apsiginklavimas ir kariniai pasiruošimai

Varydama gilią, slaptais metodais skleidžiamą rezistencinę propagandą bei kovojančių tautiečių apsaugos akciją, LKS taip pat dar darė nemažai kitų darbų, apie kuriuos rezistencinėje spaudoje tuo metu dar negalėjo būti kalbama.

Pora iš tokių akcijų, apie kurias šiandien šį tą jau galima būtų pasakyti, buvo kariniai LKS pasiruošimai, tinkamas kovotojų apginklavimas ir pakankamas ginklų bei amunicijos atsargų sudarymas ateities eventualumams pasitikti.

Realūs laisvės kovotojai niekad nemanė ir dabar nemano, kad lietuvių tauta pasieks laisvės ir nepriklausomos valstybės ir kad mintis galės virsti kūnu vien tik per laikraščių ar biuletenių kovą, vien tik per gerą informaciją ir dar geresnę propagandą ar vien tik per diplomatines notas, memorandumus, demaršus, komitetų atsišaukimus ar protestus į tarptautines organizacijas.

LKS tvirtino, kad, be visos tos akcijos, lietuvių tauta pasieks laisvės ir galutinai atgaus valstybinę nepriklausomybę, tik jei pati savo jėgomis įrodys, kad ji nori, moka ir gali savo laisvę realiai ginti. Laisvės idealas gražiausiai išsirpsta tik tautos krauju palaistytas. Nepriklausomybių, kartą jas praradus, tautoms niekas nedovanoja, o reikia vėl pačioms per kovą ir tinkamą įnašą jų nusipelnyti. Mes visuomet manėme ir tebemanome, kad bet kuri mūsų politinė bei diplomatinė akcija užsienių atžvilgiu dar turi būti tinkamai paremta mūsų tautos galia sugebėti vietoje, savo žemėse, apsisaugoti nuo chaoso.

Todėl LKS, ruošdamasi įvairiems eventualumams, organizavo karinio pobūdžio dalinius ir ruošė juos ateičiai. Ypač nuolat ir intensyviai buvo rūpinamasi jų apginklavimu.

Šiam tikslui buvo naudojamasi įvairiomis priemonėmis. Didelę turimų ginklų dalį sudarė 1941 metais iš besitraukiančių bolševikų atimti ar jų išmėtyti bei sandėliuose paliktieji ginklai. Ir beveik niekas iš tų ginklų, vėliau vokiečiams griežčiausių bausmių akivaizdoje reikalaujant juos grąžinti, nebuvo atiduoti. Tatai gerokai prijaudindavo vokiečius, nes jie gerai nujautė apie esančias mūsų žmonių rankose ginklų atsargas.

Ginklų atsargos papildymą sudarė nelegalūs pirkimai iš vokiečių kareivių už pinigus, žąsis, lašinius, degtinę ir t.t. Daug ginklų parveždavo atostogoms grįžtantieji mūsų savisaugos batalionų nariai. Gerokus kiekius parūpindavo ir lietuvių kriminalinė policija, kuri, surinkusi juos iš kriminalinių nusikaltėlių, po to rasdavo būdų perduoti į laisvės kovotojų rankas. Taip pat atskirais atvejais , ypač provincijoje, būdavo jėga arba gudrumu išgrobiami rankiniai ginklai iš vokiečių karių.

Lietuvos Šaulių sąjunga ir bendros pastangos kariniame sektoriuje

Tinkamai suprantant, kad būtina suderinti ir sujungti karinio pasiruošimo pastangas ateities eventualumams, LKS drauge su keliomis kitomis pogrindžio grupėmis atkūrė pogrindinę Lietuvos Šaulių Sąjungą -1943 metų pabaigoje. Jau iki to laiko suorganizuoti įvairiose Lietuvos vietovėse slapti LKS kariniai padaliniai, įsijungę į LŠS, ir LKS kariški nariai pradėjo aktyviai organizuoti ir dalyvauti didesnių ar mažesnių vietovių LŠS štabuose.

Drauge 1944 metų pradžioje buvo pradėtas leisti LŠS organas "Laisvės Trimitas", kurio išleidime ir platinime LKS aktyviai dalyvavo.

1944m. pradžioje prie VLIKo buvo sudarytas tam tikras karinių pajėgų štabas visų rezistencijos slaptų karinių pastangų sujungimui. Šiame štabe LKS turėjo nemažai savo atstovų.

Atskleidžiant pastangas kariniame sektoriuje, ypač organizacinėje srityje, deja, dėl suprantamų priežasčių šiuo metu tenka pasitenkinti tik sausu šių faktų paminėjimu.

Raudonojo banditizmo apmalšinimas

Vokiečių okupacijos metais LKS kariniai daliniai provincijoje pradėjo slaptą, "intymią" kovą su bolševikų desantininkais bei atskirais raudonaisiais partizanais, - ir tokiomis akcijomis prisirinkdavo ginklų.

Mastai, žinoma, labai skyrėsi, bet padėtis, kuri ėmė susidaryti Lietuvoje, kai kuriais atžvilgiais turėjo panašumų su ta padėtimi, kuri nuo 1943 metų pradėjo susidaryti Jugoslavijoje, kur generolo Michailovičiaus "cetnikai" ne kartą sueidavo į kruvinus "santykius" su Kominterno agento Broz-Tito partizanais. Už tai Michailovičius buvo sugautas, komunistų nuteistas mirti kaip "karo nusikaltėlis" ir sušaudytas. Panašius nuteisimus dabar bolševikai padaro Lietuvoje ne vienam laisvės kovotojui.

Jau 1943 metų pabaigoje LKS padaliniams provincijoje buvo duotas įsakymas, taip pat 1944 metų pradžioje per slaptus Kauno apygardos apskričių vadovybių suvažiavimus nuspręstas nusistatymas organizuoti sistemingą kovą su tuo metu dar nelabai gausiais bolševikiniais partizanais, iš lagerių pabėgusiais raudonarmiečiais belaisviais bei kitais iš vokiečių dalinių pasitraukusiais ir atviriausiu banditizmu besiverčiančiais visokiais "ukrainiečiais." Bet buvo griežtai įsakyta visa tai atlikti be vokiečių pagalbos ir žinios. Teigiami rezultatai buvo užregistruoti iš Kazlų Rūdos, Punsko, Širvintų, Giedraičių, Žaslių valsčių.

Kokia buvo karinių dalinių ir ginklavimosi organizavimo tvarka bei nauda, plačiau kalbėti galėsime tik antrajai bolševikų okupacijai pasibaigus...

Kovotojiškos "eisenmarkės”

Ginklams pirkti, žmones apsaugoti, spaudai leisti ir visokioms kitokioms operacijoms, savaime suprantama, reikėdavo nemažai lėšų. Įvairias pajamas toms išlaidoms finansuoti LKS daugiausia surinkdavo kaip slaptas aukas iš susipratusių lietuvių. Pagal pasiturėjimo lygį buvo aukojama nuo 5Rm. iki 30000Rm. Aukų pakvitavimai, kaip "Laisvės Kovotojo" skaitytojai atsimena, buvo dedami laikraštyje, skelbiant pagal susitarimą inicialus. Bet dažniausiai mažesnių ar didesnių sumų aukotojai pasitenkindavo įteikdami pinigus gerai pažįstamiems ir patikimiems asmenims. Šitokio pobūdžio laisvės kovotojo kvitai ar vekseliai nebūtini.

LKS jaučiamai sustiprino savo iždą, kai 1944 metų pavasario pradžioje savo slaptojoje spaustuvėje pradėjo spausdinti vadinamąsias "eisenmarkes." Kaip žinoma, Lietuvoje tuo metu geležį ar jos gaminius buvo galima pirkti tik pagal vokiečių okupacinių organų labai šykščiai išduodamus pirkimo ženklelius — "eisenmarkes." Kadangi jų buvo sunku gauti, tai jų spekuliacinė kaina juodojoje rinkoje buvo labai aukšta. "Gamindama" "eisenmarkes", LKS pelne lėšų rezistencijos reikalams, taip pat sudarė sąlygas pasklisti krašte didesniems geležies kiekiams.

LKS savo "eisenmarkes" juodojon rinkon leisdavo 25 proc. pigiau, negu privatūs "vaizbūnai", daugiausia vokiečių komisariatų valdininkai. Jie greit pajuto nemalonią konkurenciją, ir dešimtys tūkstančių lietuvio prakaitu uždirbtų markių nebeišplaukdavo Vokietijon, bet, likusios savame krašte, pasitarnaudavo daug vertingesniems reikalams... Tačiau artėjantis frontas ir kai kurių LKS "spekuliantų" suėmimai neleido šio reikalo kaip reikiant išplėsti ir visiškai monopolizuoti rezistencijos tikslams geležies rinką juodojoje biržoje. Reikia tikėtis, kad už šią "spekuliaciją" kilniam tikslui lietuvių tauta ant LKS nepyks.

Kovotojų biudžetai

Dabarties lietuvį mažiau begalėtų dominti paprastai nuobodūs ir sausi biudžetinių statistikų raportai. Tačiau vaizdo paryškinimui ir akcijos "nervų" pailiustravimui keletą skaitmenų būtų galima pateikti.

Antinacinės rezistencijos metu LKS turėjo apytikriai ąpie 350 000Rm. Pajamų gal truputį daugiau negu išlaidų.

Laisvės kovotojai savo pajamų ateities fondan neinvestavo doleriais ar deimantais. Jie pinigą vertino tik tiek, kiek jis galėjo tuo metu teikti efekto rezistenciniams reikalams.

Beje, minėtoji išlaidų suma apima tik LKS Vyr. Vadovybės operacijas. Kiek išleido apygardų ir apskričių vadovybės, galima tik labai apytikriai apskaičiuoti. Jų išlaidų sumą labai apytiksliai būtų galima vertinti 150 000Rm. Apygardas dažnai paremdavo Vyr. Vadovybė iš savo iždo. Stambios išlaidų sumos nepereidavo per jokias kontroles ir registracijas, o būdavo atliekamos lygiagrečiai ar nepriklausomai nuo "biurokratinių" LKS organų. Specialios aplinkybės visiškai paaiškina ir pateisina tokią "finansinę sistemą".

Paprastų išlaidų LKS Vyr. Vadovybės sąmatoje nuo 1943m. būdavo kas mėnesį apie 8000-10 OOORm. Nenumatytos ir specialios išlaidos kartais pasiekdavo iki 30 OOORm.

Spaudos reikalams kas mėnesį buvo išleidžiama 3000-5000Rm. Kaip minėta, LKS savo leidinius ne visuomet spausdindavo nuosavoje spaustuvėje, be to, tekstas dažnai būdavo renkamas viešose spaustuvėse linotipais (!). Šiems dalykams atlikti LKS lėšų negailėdavo. Pvz., už "Laisvės Kovotojo" Nr.13 atspausdinimą vienoje viešoje spaustuvėje (žinoma, slaptai) buvo sumokėta 2000Rm. ir t.t. Nuolatiniams slaptosios spaustuvės darbuotojams buvo mokami aukšti atlyginimai. Pvz., raidžių rinkėjas už vieno nedidelio numerio surinkimą gaudavo 200Rm., kai tuo tarpu viešose spaustuvėse jis už viso mėnesio darbą galėjo gauti tik apie 120-180Rm. Taigi mes nesilaikėme nei generalkomisaro tarnybinių kategorijų Ostlando kraštams, nei jo "kainų tvarkytojo" potvarkių.

Broliška pagalba nelaimėje

Didelę išlaidų porciją sudarydavo slapta šalpa Gestapo suimtųjų LKS narių ir kitų lietuvių šeimoms.

Suėmimo atveju šeima gaudavo vienkartinę pašalpą ligi 1000Rm., o po to kas mėnesį reguliariai buvo mokama atitinkama suma, priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus. Pvz., suimtojo žmona (be vaikų, nepaisant ar kur ji dirba, ar ne) gaudavo po 300Rm. mėnesiui. Rezistencijos akcijos bendradarbis, išvengęs suėmimo, bet priverstas slapstytis, gaudavo maždaug po 500Rm. mėnesiui. Pagal gyvenimo sąlygas tai nebuvo kažin kokie ištekliai, bet ir tokia besislapstančiojo kovotojo "alga" maždaug prilygo Rentelno "generalinių tarėjų" oficialiosioms algoms.

Tūkstantines sumas LKS yra davusi Stutthofe kentėjusių ir žudomų lietuvių neoficialiam šalpos komitetui.

Itin dideles sumas LKS yra išleidusi savo narių vadavimui iš Gestapo nagų. Ir Gestapas kartais, nors gana sunkiai, buvo paperkamas: korupcija ir nacių administracijos Lietuvoje supuvimas jau buvo ir jį pasiekęs. Kodėl nepasinaudoti? Bet išpirkti iš Gestapo nagų areštuotą kovotoją pasisekdavo tik tada, kai jam kaltinimas nebūdavo didelis. Pvz., vieno tokio asmens vadavimui buvo išleista 10 000Rm. Sunkesniais atvejais pinigai nepadėdavo.

Nesivaržydama išlaidomis ir be šykštumo LKS galėjo pasiekti daug kur gerų rezultatų, įvairius reikalus organizuojant. Tatai kartu leido pajusti jos nariams, kad nelaimės atveju tiek jie, tiek jų šeimos neliks be globos. LKS visą laiką nuoširdžiausiai siekė auklėti, palaikyti. /.../

B.d.