1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Antrąją rinktinę, generolų Rohlando ir Šymanovskio vadovaujamą, sudarė: aštuoni pėstininkų batalijonai, iš viso apie 3.000 vyrų; visa neseniai Lietuvoje sudarytoji kavalerija, iš viso apie 1.000 arklių, ir narsaus pulkininko Pientkos vadovaujama artilerija iš 12 pabūklų.

Šiai rinktinei įsakyta žygiuoti į Palangą, Baltijos pajūrio uostą. Būta gandų, kad du prancūzų laivai su ginklais, pinigais ir amunicija, kartu su savanorių būreliu, plaukė arti to uosto. Po to, kai gaus šiuos numatomus išteklius, rinktinė turėtų žygiuoti Dauguvos link, ir sekdama tos upės krantus, stebėti ir nutraukti ryšius tarp priešo jėgų Lietuvoje ir Kuršo provincijos.

Trečiąją rinktinę, gen. Dembinskio vadovaujamą, sudarė: neseniai sudaryto 18-jo pėstininkų pulko trys batalijonai, iš viso apie 1.000 vyrų; du Poznamo ulonų eskadronai, du Płocko ietininkų eskadronai ir vienas 3-jo ulonų pulko eskadronas, iš viso apie 500 raitininkų, ir septyni artilerijos pabūklai.

Ši rinktinė gavo įsakymą žygiuoti į Šiaulių apylinkes, vykstant skersai miškų ir paliekant priešą savo dešinėje; iš ten vykti Vilkmergės kryptimi, iš ten į Vilniaus apylinkes ir pulti tą miestą, jeigu aplinkybės galėtų leisti, ir po to manevruoti Minsko apskrityje ir Balstogės giriose, veikiant tenai sukilimui paremti ir renkant sukilėlių jėgas. Svarbus šios rinktinės uždavinys buvo laikyti ryšius su gen. Chlapovskio rinktine. Skaitytojas pastebės, kad šis planas daugeliu atvejų buvo tas pat, kurį pulkininkas Valentinas siūlė.

Tinkamai apsvarsčius šiuos visus sumanymus ir siekimus, nesunku bet kam įsitikinti, kad iš to viso buvo galima numatyti daugiau nuostolio, nekaip naudos, šių jėgų suskaldymas buvo faktiškai toli siekianti skema. Daugelis karininkų atvirai reiškė savo nuomones apie tai ir ragino, kad kritiškoje mūsų būklėje, esant apsuptiems gausingesnių priešo jėgų, mes neturėtume galvoti apie bet kokius naujus sumanymus, bet, pasinaudodami savo jėgų sutelkimu, turėtume padvigubinti savo žygio greitį ir kiek galint greičiau miškais ir paslėptais keliais vykti į Lenkiją. Tą tiek būtų daug lengviau įvykdyti ir žygį tikrai lydėtų sunkumai, bet vis-būtų labiau tinkama mėginti, nekaip ką tik atpasakotas planas. Deja, šiosnuomonės nebuvo paisyta. Sumanymas buvo ryškiai dažomas ir buvo žadama gražiausių sėkmių ilgainiui. Tad atitinkamai įsakyta suskaldyti korpą, ir mūsų likimas buvo užantspauduotas.

24 SKIRSNIS

Trys Lietuvos korpo rinktinės imasi savo paskirties. — Rohlando rinktinės operacijos. — Jis vienas pasitinka visos rusų jėgos puolimą. — Pavandenio ir Varnių kautynės. — Pakeliui į Palangą gen. Rohlandas sužino, kad gen. Chlapovskis nužygiavo Prūsų sienos link. — Jis skuba pasivyti ir susijungti. — Didesnė Gelgaudo ir Chlapovskio rinktinės dalis rasta perėjus sieną, kai pasirodė Rohlando rinktinė. — Kareivių pasipiktinimas. — Gen. Gelgaudo mirtis — Rohlandas su likusia Gelgaudo rinktinės dalimi tęsia žygį į Naumiestį. — Jis atmeta gen. Kreuco siūlymą pasiduoti. — Sėkmingas susirėmimas su priešo kavalerija. — Rohlandas užima poziciją Naumiesty ir laukia priešo. — Betgi rusų jėgos nesiveja ir vyksta į stovyklą. — Prūsų valdžios organai siunčia gen. Rohlandui siūlymą pereiti sieną. — Siūlymai patiekiami rinktinei svarstyti ir priimami.

Liepos 9 d., apie 10 val. ryto, kiekviena iš šių trijų korpo dalių išžygiavo kas sau nurodyta paskirtimi. Nuo šios dienos prasideda naujasis laikotarpis mūsų operacijose Lietuvoje, ir mes atskirai aprašysime kiekvienos iš tų rinktinių veiksmus, pradedant gen. Rohlando rinktine, kuri buvo tiesioginėje priešo persekiojimo linijoje ir buvo sekama visų priešo jėgų.

Ši rinktinė, žygiuodama iš Kuršėnų, vyko keliu į Telšius. Liepos m. 10 dienos naktį ji atvyko prie Pavandenio ir Varnių ežero. Kelyje prie jos prisijungė pulkininkas Kosas, kuris buvo su kariuomenės dalimi iš Kėdainių pasiųstas, kaip jau minėjome, nutiesti tiltą per Nemuną ir kuris paspruko iš pavojingos būklės, į kurią šis bandymas buvo jį pastatęs. Kadangi pozicija buvo patogi ir mūsų kariams reikėjo poilsio po varginančio žygiavimo, mes ten ilsėjomės visą naktį. Kitą rytą saulei tekant, mūsų stovykla buvo sukelta, priešo čerkesų kavalerijai pasirodžius. Mūsų generolai nusprendė laukti priešo atakos šioje geroje pozicijoje, ir ta diena buvo viena iš puikiausių mūsų laimėjimų. Mes patieksime skaitytojui visas tos dienos įvykių smulkmenas, nes jos buvo labai įdomaus pobūdžio. Visų mūsų dalinių manevravimas buvo nuostabus, o kavalerijos manevrai buvo tikrai nepaprasti. Skaitytojas stebėsis patyręs, kiek daug nuveikė nuvargusi kavalerija, kurios apranga ir ginklavimas buvo netvarkoje, ir beveik visai be amunicijos, prieš tokią kavaleriją, kurią priešas turėjo, gerai aprūpintą, su nenuvargusiais arkliais ir kiekvienu atveju puikioje tvarkoje.

Povandenio ir Varnių kautynės

Kautynės prasidėjo saulei tekant, kaip jau minėjome, dviem čerkesų kavalerijos eskadronams mus užpuolus. Tie eskadronai sužadino kraštinę mūsų sargybą ir susirėmė su mūsų grandine, kuri sutiko juos šilta ir netikėta ugnimi. Gran-tinės šauliai buvo pasislėpę miške ir krūmuose. Čerkesai sustojo ir pradėjo atsišaudyti iš karabinų. Mūsiškių ugnį lydėjo dideli priešo nuostoliai, ir jis buvo priverstas pasitraukti. To atsitraukimo metu mūsiškė kavalerija, buvusi Pavandenyje, pasikrikdžiusi pridengtame kelyje ir užėmusi poziciją, visai apsupo tuos du eskadronus ir puolė juos iš visų šonų, darydama skaudžių nuostolių ir suimdama 40 belaisvių. Po valandos rusai atnaujino puolimą. Stiprios pėstininkų ir kavalerijos voros perėjo per nedidelį kaimelį, kuris yra kelyje iš Kuršėnų į Pavandenį. Rusų artilerija užėmė pozicijas to kaimo gretimų aukštumų šlaituose ir paleido ugnį į mūsų kavaleriją. Tuo pat metu kelios rusų pėstininkų voros puolė į krūmus, į dešinę nuo mūsų pozicijos, o stipri pėstininkų, artilerijos ir raitininkų dalis buvo pasiųsta į priekį dešiniajame mūsų sparne su tikslu apeiti mūsų sparną ir, mus apsupant, nukirsti mūsų ryšius su Varniais. Toji dalis, sugaišusi kelias valandas bandymuose mus paveikti, sugrįžo nieko nepešusi raistingos apylinkės kliūtyse. Matydami priešo persvarą jėgose, mūsų generolai įsakė mūsiškei kavalerijai trauktis ir sustoti užpakalyje mūsų artilerijos, kuri laikė užėmusi aukštumas, vyraujančias visoje apylinkėje, ir kuri daugiau kaip keturias valandas nepaliaunama ugnimi sulaikė priešo pažangą. Mūsiškei kavalerijai pasitraukus, grandinės šauliai ėmė trauktis iš miško ir telktis kelyje į Pavandenį; paskiau jie irgi pasitraukė, sunaikinę tiltą, kuris buvo nutiestaas per balotą upelį, kirtusi kelią, ir sudegino vienkiemį šalia Pavandenio ir netoli šio tilto.

Tokia buvo dalykų būklė, kai apie 10 valandą pasirodė vėliava iš rusų vado šalies. Gen. Delingauzeno adjutantas atnešė pasiūlymą pasiduoti, nes mes susirėmėm su visa rusų kariuomene iš 20,000 vyrų ir toji kariuomenė jau buvo užėmusi kelią į Varnius, vienintelį mūsų ryšiams pasilikusį punktą, šį siūlymą lydėjo kiti įprasti samprotavimai, — noras išvengti nereikalingo kraujo liejimo ir t.t. Pasiūlymas liko atmestas ir adjutantas sugrįžo į rusų vyriausiąjį štabą, bet netrukus vėl pasirodė su pasiūlymo atnaujinimu. Gen. Šymanovskis, kuris priėmė adjutantą, pakartojo savo atsakymą, pridurdamas, kad “jis žino kario prievoles, — prievoles, kurios yra dvigubai privalomos, tam, kas kovoja dėl laisvės ir gina savo protėvių tėvynę”. Adjutantui išvykus, duotas įsakymas artilerijai ir pėstininkų daliniams iš naujo leisti savo ugnį.

Tuo pat metu pasirūpinta toliau tęsti mūsų žygį į Varnius. Apie vidunaktį mūsų pėstininkų voros ir kavalerijos bei artilerijos dalis apleido savo pazicijas ir ėmė žygiuoti į Varnius. Netrukus pozicijose beliko tik vienas pėstininkų batalijonas ir trys raitininkų eskadronai. Kavalerija buvo naudojama likusios artilerijos pasitraukimui paslėpti. Po to, kai mūsų rinktinė aukščiau aprašytu būdu sutvarkytuoju žygiu pasiekė pakankamai tolimą nuo pirmesnės pozicijos punktą, pozicijoje pasilikusiam pėstininkų batalijonui įsakyta trauktis ligi nurodyto malūno, palaikant atsitraukiamąją ugnį. Praėjus pro malūną, šauliams įsakyta visu greitumu bėgti bei susijungti su rinktine ir užimti gretimus miškus; tuo tarpu kavalerijai įsakyta užimti postus malūnuose, šiam judesiui pridengti, ir po to iš lėto trauktis, pereiti per nedidelį kaimą tame kelyje ir anapus kaimo laukti priešo prisiartinant.

Šį manevrą labai gerai įvykdė pėstininkai ir kavalerija, kuri užėmė poziciją gana atviroje aikštėje už kaimo, laukdama priešo. Po kurio laiko lengvosios rusų kavalerijos, kurią sudarė gusarai ir čerkesai, šeši eskadronai jojo per tą kaimą ir, pamatę mažą mūsų raitininkų skaičių, sušuko “ura” ir puolė juos. Šią ataką numačiusi mūsų kavalerija buvo gavus įsakymą skubiai užleisti šią savo poziciją su tikslu nuvilioti rusų kavaleriją į pasislėpusių miškuose mūsų pėstininkų ugnį. Manydama, kad tai buvo netvarkingas mūsų pasitraukimas, rusų kavalerija ėmė įkandin vytis tuo tarpu, kai mūsų raitininkai smuko į vieną šoną, perbrido tam tikslui nuskirtą brastą ir tuo būdu paliko priešo masę atvirą mūsų šaulių ugniai. Pasak patekusių nelaisvėn karininkų pareiškimų, šis manevras rusams kaštavo du šimtus vyrų. Padarę skaudžių nuostolių priešui, mūsų pėstininkai ir kavalerija iš lėto pasitraukė savo trečiajai pozicijai užimti, betgi priešas jau nebesivijo.

(Tęsinys iš per. m. 9 nr.)

(Bus daugiau)