UŽGESUSIŲ KOVŲ VAIZDAI
Balys Auginas
1. — Žygis mirusiais keliais
Kas ten danguj paliko apverstą dugnu
Tą dubenį, raudono žalvario spalvos?
Jis prikelia mane iš neramių sapnų
Ir lieja tirštą medų ant nuvargusios galvos —
Ir mėnesienos naktį vėl blaškaus paklydęs —
Matau aš reginį seniai užgesusių kovų —
O praeitis praskleidžia balkšvo rūko šydą —
Ir upių vandenys užmiega tyliai prie kalvų —
Kapų smiltynų užpustytos pėdos kelias
Ir žengia iš pušų sakais kvepėjusių karstų,
Ir žygio dainą uždainuoja miręs kelias,
Ir kyla aidas pergalės dainų jau pamirštų.
Išlakios pušys virpa, tarsi smuiko stygos,
Miškų vargonais groja vėjas, ir — gūdžių
Garsų pažadinti — kovų laukuos užmigę,
Seni draugai atšipusius kardus nuvalo nuo rūdžių.
Balti balandžiai lydi iš paskos į mūšį —
Tai kelio dulkės skraido ryto pažaruos.
Senų laimėjimų aidais gojeliai ošia,
Ir praeitis nugrimsta laiko ežeruos —
Ir aš matau: — čia tiek sušaudytų šalmų,
Ir molio dulkėm apnešti draugų veidai —
Ag, mirusiais keliais žygiuojam link namų —
Tai tik seniai užgesusių kovų vaizdai —
2. — Senojo dvaro kerai
Kadais į baudžiavą čia rinkdavos sodiečiai —
(Ne vieną ant vagos parklupusį atrado)
Nūnai ant seno rūmo raizgosi erškėčiai,
Ir varnalėšos supasi ant baliustrados.
Ir sodo tvenkiny nėra juodųjų gulbių —
Tik maurų kilimai vandens lelijom žydi.
Ir marmurinės nimfos dairosi apstulbę,
Pilkus, apdulkusius karius sode išvydę.
Saulėlydžių gaisrais liepsnoja rūmų langas —
Lyg menėse vaiduokliai laužą būt užkūrę —
Ir šiurpiai prietemoj žirgai nuvargę žvengia -
Tai dvaro senojo kerai karius užbūrė —
