VASARIO 16-JI - VALSTYBĖS ŠVENTĖ
Vincas Trumpa
Dar kartą švenčiame Vasario 16 su ligi pusės stiebo pakeltomis trispalvėmis, su vėliavomis perrištomis juodu gedulo kaspinu. Vėliavos yra pakeltos ir Vilniaus pilies kalne, ir Kauno Vytauto Didžiojo Muziejaus bokšte, ir viso pasaulio lietuvių širdyse. Jos primena mums du dalyku: mūsų tautos praeities laimėjimus ir šventą pareigą kovos, kad tos vėliavos vėl suplevėsuotų stiebų viršūnėse.
Šiandien Vasario 16-toji yra gilaus susimąstymo ir tvirto ryžto diena, susimąstymo apie pačius svarbiausius dalykus ir pasiryžimo pačiai sunkiausiai kovai. Kiekvienam, man rodos, aišku, kas yra toks pats svarbiausias dalykas tautos gyvenime; tai yra tautos laisvė, kuri gali būti išreikšta tik viena vienintele forma — savos valstybės atstatymu. Ties šiuo valstybės atstatymo rūpesčiu ir esame visi susikaupę, minėdami 35-tąją Vasario 16.
Kokios yra to valstybės atstatymo sąlygos? Vienos jų, kurias mes pavadintume objektyvinėmis, mažiau nuo mūsų pačių priklauso. Šia prasme malonu konstatuoti, kad laisvojo pasaulio jėgos vis daugiau mobilizuojamos didžiajam laisvės žygiui, kad vis geriau suprantama, jog praeities klaidas negalima atpirkti vienos ar kitos tautos kančia, jog vienos ar kitostautos nelaisvė grasina ir kitų tautų laisvei, jog negalima sukurti savo laimės ir gero gyvenimo ant kitų griuvėsių ir mirties.
Kitos sąlygos, kurias galima pavadinti subjektyvinėmis, priklauso nuo mūsų pačių. Kaip nakčiai baigiantis ateina pati tamsiausioji valanda, taip ir tautai, kovojančiai dėl savo laisvės, ateina pats kritiškiausias momentas. Sunku būti pranašu, kad ir svečiame krašte gyvenant, tačiau ar ne prie tokio kritiškiausio momento šiandien mes artinamės? Ar ne pats laikas jam pasiruošti?
Ne labai išmintingas būtų žmogus, kuris aušros priebrėkštoje imtų galvoti, kad naktis niekada nepasibaigs. Dar mažiau išmintingas būtų žmogus, kuris laisvės priebrėkštoje nuleistų rankas ir sutiktų su savo tautos vergija.
Kas reikalinga, kad geriausiai galėtume tą kritišką momentą sutikti ir lengviausiai jį pergyventi? Atrodo, kad pirmas ir svarbiausias dalykas: susikoncentruoti ties keliais svarbiausiais ir pagrindiniais dalykais, o nesiblaškyti tarp smulkmenų ir mažiau reikšmingų problemų, nes tik taip nusistačius bus galima sutelkti visas jėgas, o nes-skaldyti jas pagal sunkiai suvokiamus asmeninius, idėjinius ir kitokius niuansus.
Kitais, ir labiau apčiuopiamais, žodžiais tariant, reikia susikoncentruoti ties valstybinės reikšmės dalykais. Dėkui Dievui, mes turime ilgos valstybinės praeities patyrimą: per daugelį šimtmečių mes turėjome ir savo žemę, ir savo tautą, ir savo vyriausybę. Tai yra trys pagrindiniai elementai, be kurių negalima įsivaizduoti valstybės. Ir tik juos visus tris sujungus, atstatysime savo valstybę.
Šiandien dar mūsų žemė yra pavergta ir mindžiojama svetimos kariuomenės; šiandien dar mūsų tauta neša svetimos valdžios priespaudą, o dalis jos išblaškyta po platųjį pasaulį. Šiandien dar neveikia mūsų vyriausybė? Grynai akademinis būtų klausimas, kuris šių trijų elementų yra svarbiausias. Tačiau viena aišku, kad negalima nusitverti tik vieno iš jų ir pradėti dėl jo tampytis, lyg rodos nuo to vieno viskas priklausytų. Blogiausia, kad toks perakcentavimas vieno elemento griauna darnumą ir vienybę tų negausių ir silpnų mūsų jėgų, kurios vis dėlto tinkamai susiorganizavusios galėtų nemažą vaidmenį suvaidinti.
Ties šiomis keliomis mintimis ir sustojame, švęsdami 35-ją Vasario 16-tąją.
