KOVOS UŽ NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ
Kpt. PETRAS JURGĖLA
Laimės ar nelaimės metu lietuviai iš savo praeities semiasi stiprybės ir įkvėpimo. Kovos atskleidžia lietuviškąjį idealizmą ir didvyriškumą. Tikybinė kova sutapo su kultūrine nepriklausomybės kova. Iš to išsivystė politinė kova. O ginkluotoji kova tas visas kilnias pastangas atbaigė ir suteikė kraštui laisvę. Tose visose kovose dalyvavo tautiškai susipratę lietuviai Tėvynėje, Prūsuose, Rusijoje ir Amerikoje. Lietuvos išsilaisvinimo pastangas pagyvino I Didysis Karas. Jo metu kelios dešimtys tūkstančių lietuvių Amerikos kariuomenėje gelbėjo nugalėti Lietuvos okupantų jėgą. Tų didžiųjų grumtynių metu 1918. II. 16 Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Tačiau kraštas tebebuvo sukaustytas. Nepriklausomybė buvo tiktai idėja — gražiausioji svajonė, kuri reikėjo peversti gyvenimo tikrove.
1917-18 m. iš 30.000 lietuvių kareivių ir karininkų, tarnaujančių rusų kariuomenėj, apie 8.000 apsijungė į sąjungą ir skatino orgaizuoti ginkluotąją jėgą. Karo, revoliucijų ir komunizmo sūkury tie vyrai išlaikė savo krikščioniškąją ir patriotinę dvasią gyvą. Jie sudarė atskirus lietuvių batalionus Vitebske, Smolenske, Rovne ir net Sibire, o Valke du raitininkų eskadronus. Jie stengėsi su ginklais ir žirgais paržygiuoti tėviškėn ir atnešti Lietuvai laisvę. Deja, jiems nepavyko organizuotai grįžti. Jie sugrįžo be ginklų ir pavieniui, su batalionų vėliavomis ir su meile tų vėliavų idealams.
1918. X. 16 Vilniun atvyksta pirmieji savanoriai, 11 vyrų. Kitą vakarą per patikrinimą Vilniaus kareivinėse pirmą kartą skamba Lietuvos Himnas. I-jį savanorių būrį kar. Grigaliūnas-Glovackis organizuoja slaptai. Ginklai, diržai ir kiti reikalingikareiviams daiktai reikėjo supirkinėti slaptai iš suaukotų pinigų. Per porą savaičių apginkluota 30 savanorių. XI. 1 prie Lietuvos Tarybos rūmų statomi sargybiniai. XI. 23 pirmuoju į-sakymu Kariuomenei steigiamas I-is pėstininkų pulkas. XII. 28 rusų kariuomenė įsiveržia Lietuvon ir užima Zarasus. XII. 29 Lietuvos vyriausybė Vilniuje šaukiasi savanorių į kariuomenę. Daugelis lietuvių pasijunta Lietuvos vyrais ir apsisprendžia daugiau nebevergauti. 1919. I. 1 Gedimino pilies bokštas pirmą kartą pasipuošia trispalve lietuviškąja vėliava, kurią saugo 5 kareiviai ir 1 karininkas. Lietuvos vėliavai suplevėsavus Gedimino pily, pabunda savanorių karta! I. 5 rusų kariuomenė užima Vilnių ir veržiasi gilyn į Lietuvą. Ir štai ginkluoti Lietuvos sūnų-savanorių būriai II. 7-9 ties Kėdainiais pirmą kartą karo lauke susiremia su raudonaisiais rusais. Ten sudeda ir I-ją auką: kautynėse žūna savanoris kareivis Povilas Lukšys. II. 11 lietuviai sumuša rusus ties Šėta, o 13 d. išlaisvina Jėzną. Tą pat dieną Alytuj žūna 1-jo pulko vadas kar. Antanas Juozapavičius. III. 2 lietuviai išveja rusus iš Padūnėlių, o 4 d. iš Baisogalos. Įvairiose vietovėse veikę partizanų būriai išauga į atskirus batalionus. Sustiprėjusi Lietuvos vyriausybė III. 5 skelbia I-ją naujokų mobilizaciją. Augančios savos kariuomenės priedangoje organizuojamos savivaldybės.
Tikras ir planingas karas prieš Rusiją prasideda tik 1919 m. balandžio pabaigoj, kada lietuviai pradeda pulti ir V. 3 paima Ukmergę. Iš savanorių būrelio išaugęs Panevėžio batalionas, kpt. Jono Variakojo vadovaujamas, po smarkių kautynių V. 19 atsiima Panevėžį. Ten paima per 400 rusų nelaisvėn, 2 patrankas, 16 kulkosvydžių, 1 traukinį ir daug kt. turto. Tai buvo pirmas didelis ir reikšmingas laimėjimas. Po to prasideda eilė sunkių ir ilgų kovų. Mūsų kariuomenei dažnai padėdavo partizanai, kurie smarkiai veikė užfrontėje. Rusai buvo be paliovos vejami. Rugpjūčio m. eina pati smarkiausia kova, ir rusų kariuomenės dalis liko nustumta už Dauguvos. Rugsėjo m. eina atkaklios kautynės dėl svarbios karo atžvilgiu Kalkūnų stoties, ties Daugpilio priemiesčiu Gryva. IX. 24 sparnuoti lietuviai bombarduoja šią geležinkelio stotį. Mūsų husarų būrys buvo perplaukęs Dauguvą ir pasiryžęs kelti siaubą priešo eilėse. Bet lemiamu momentu,kai lietuviai galėjo paimti Daugpilį, vyriausybė įsako kariuomenei toliau neiti. Atkaklią kovą laimėjo lietuviai, kurie Kalkūnus išlaikė savo rankose. Tuo ir pasibaigė karas su rusais.
Taigi, nedidelė Lietuvos kariuomenė per 8 mėnesius išbloškė priešą iš savo gimtojo krašto. Lietuviams garbingą taikos sutartį Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašė 1920. VII. 12, t. y. tuo metu, kai rusų armijos artinosi prie Varšuvos. Mes turėjome apie 4.000 karo belaisvių, o rusai 80 lietuvių kareivių ir vieną sunkiai sužeistą karininką! Daugis belaisvių rusų melste meldė leidimo pasilikti Lietuvoj — gyventi tarp geraširdžių, malonių lietuvių, tikrųjų krikščionių. Net karo belaisvių stovyklą Lietuvoj jie laikė tikru rojum!
Tuo metu, kai lietuviai kariavo prieš raudonuosius rusus, 1919 m. liepos gale mišri rusų ir vokiečių — bermontininkų kariuomenė įsibrovė į šiaurės Lietuvą ir pagrobė Radviliškį. Naujų įsibrovėlių divizijos buvo sudarytos iš patyrusių kovotojų bei avantiūristų ir turėjo daug ginklų. Plk. Ladyga su penkiais pulkais sudaro naują frontą. Prasideda Il-is karas. Pagaliau 1919. XI. 21-22 ties Radviliškiu lietuviai vėl sumuša galingesnį priešą. Jie paima 10 patrankų, 30 lėktuvų, 100 kulkosvydžių, 14 minosvydžių, apie 50.000 artilerijos sviedinių, tiek pat lėktuvinių bombų, daug šaudmenų, 8 automobilius ir labai daug kt. karinio turto. Ir partizanai turėjo daug darbo. Mūsų kariuomenė ėjo pirmyn. 1919. XII. 15 Lietuvoje neliko nė vieno bermontininko. Tais metais lietuviai apsidirbo su dviem priešais.
Atsikuriančią jaunąją Lietuvos Respubliką bandė sugriauti ir lenkai. 1919 m. balandžio m. lenkai užėmė visą Vilniaus kraštą. 1920 m. vasarą kare prieš rusus lenkams labai nesisekė, ir jie traukėsi iš Lietuvos. Pagal taikos sutartį su Sov. Rusija, Lietuvos kariuomenė 1920 m. rugpjūčio m. atsiėmė sostinę ir visą Vilniaus kraštą. Visa Lietuva jau buvo išlaisvinta ir ruošėsi laimingam gyvenimui pagal naują demokratinę santvarką. Gedimino kalne didingai pleveno lietuviškoji trispalvė, kuri laidavo tikėjimo, įsitikinimų bei verslo laisvę ir kitokią nepriklausomybės palaimą. Bet netrukus lenkai pradėjo stumti rusus atgal. Juos besivydami, lenkai įsiveržė Lietuvon. Lenkai skelbė, jog lietuviai yra Rusijos talkininkai ir, girdi, pasigrobė Vilnių ir kitus Lenkijos kraštus. Rugpjūčio pabaigoj lenkai puolė mūsų kariuomenę, išretintą paliai plačią Lietuvos sieną, paėmė Seinus ir kitas lietuvių žemes. Mūsiškiai puolė ir atsiėmė eilę miestelių. Prasidėjo jau tikras karas. IX. 22 didelės lenkų jėgos pralaužė mūsų frontą ties Gibais, arti Seinų. Spraga buvo užtaisyta, ir kautynės ėjo toliau. Pagaliau, Tautų Sąjungos komisijai tarpininkaujant, X. 7 lenkai ir lietuviai Suvalkuose pasirašė taikos sutartį.
Jau kitą dieną lenkų kariuomenė staiga puolė, X.9 paėmė Vilnių ir įsilaužė Lietuvos gilumon. Mūsų kariuomenei ir partizanų būriams vėl tenka sunkus darbas. Ir štai XI. 20 mjr. Rėklaičio vadovaujamas vaidotėnų pulkas ties Širvintomis trenkė lenkams didelį smūgį. 8-jo pulko ltn. Balnas su savo batalionu naktį apsupo ir sutriuškino dideles lenkų jėgas. Daug lenkų krito, tarp jų ir Gardino pulko vadas. Vaidotėnai paėmė per 200 belaisvių, lenkų brigados ir pulkų štabus, 2 patrankas, 9 minosvydžius, 20 kulkosvydžių, 250 šautuvų, 150 arklių ir daug kt. turto. Pats gen. Žaligovskis vos ištrūko, palikęs Širvintose net savo automobilį. XI. 21 mjr. Petraičio vedamas algirdėnų pulkas sutriuškino lenkus ties Giedraičiais. Sumušti lenkai paskubom traukėsi visu šiuo frontu. Lietuvos kariuomenė galėjo net be didesnių kautynių atsiimti Vilnių ir galutinai likviduoti želigovski-adą. Deja, Tautų Sąjungos kontrolės komisija XI. 29 nustatė neutralią juostą per Lietuvos žemių vidurį, palikdama Viliaus ir Seinų kraštus lenkams prievartauti! Nežiūrint to, civiliais rūbais perrengti lenkų kareiviai puldavo ir plėšdavo lietuvius neutralioj juostoj. Ten partizanų kova ėjo kelerius metus.
Šis Nepriklausomybės karų vaizdas rodo, jog lietuviai, vieni be svetimos pagalbos, faktiškai nugalėjo visus tris įsibrovėlius: rusus bolševikus, baltuosius rusus ir lenkus. Nepriklausomybės karuose žuvo ar nuo žaizdų ir epidemijų mirė 2.611 karininkų, kareivių ir partizanų. Ši auka patvirtino ir įgyvendino Nepriklausomybės Aktą.
Šia proga reikia iškelti lietuviškas idealizmas svetimoj žemėj, toli nuo Tėvynės. Sibire įsikūręs Vytauto batalionas (400 vyrų) negalėjo sugrįžti Lietuvon. Tuo metu, kai Lietuvos kariuomenė baigė vyti rusus iš savo krašto, 1919. XI. 25 bolševikai Čerepanovo stoty, Sibire, staiga apsupo ir likvidavo šį lietuvių batalioną. Kar. Čarneckis buvo žiauriai nužudytas. XII. 9 buvo nukankinti kareiviai Turskis, Silevičius ir Norvilaitis ir karininkai Kasakaitis, Navickas, Moleris, Šukevičius ir Eidu-kas. Didžiausiam Sibiro šalty bolševikai išvilko juos iš rūbų ir čia pat kapinėse kardais sukapojo... Taip idealistai lietuviai dėl Lietuvos laisvės kovojo, savo kraują liejo ir gyvybę aukojo mylimoj tėvų žemėj, Prancūzijoj ir net Sibire. Tas visas sunkias, bet kilnias lietuvių tautos pastangas Augščiausiasis palaimino, priėmė brangias aukas ir leido Nepriklausomybės saulei šviesti.
Sunkiai iškovotoji Lietuvos Nepriklausomybė truko vos tik 21 metelius. Istorija kartojasi. Rusai vėl pagrobė Lietuvos žemelę. Šį kartą yra didelių skirtumų. Okupantai yra dar labiau sužvėrėję. Bet lietuviai, Nepriklausomybės saulės gaivinti, dar labiau pamilo laisvę ir gimtąją savo žemę — maitintoją. Tose sąlygose subrendo naujoji karta. Kultūrinėj dirvoj sparčiai dirba ir Lietuvos laisvinimo reikalus kelia lietuviai laisvam pasauly, o ypač demokratijos tvirtovėje — Amerikoje. Pavergtoji Lietuva šiandie turi galingų draugų. Išsivadavimo iš komunizmo nasrų siekia ne viena liettuvių tauta, bet daug tautų. Taigi, šioje atkaklioje kovoje dėl laisvės ir šviesios ateities lietuvių tauta šiandien nėra viena...
Laisvojo pasaulio lietuviai nedžiūgauja dėl savo asmeninio laisvumo, kol jų sesės ir broliai kenčia už geležinės sienos savoje ar svetimoje žemėje. Šiandien daug kur laikomos pamaldos už visus žuvusius ir kasdien, žūstančius dėl Lietuvos laisvės.
Mes, Lietuvos kariuomenės kūrėjai — savanoriai bei Nepriklausomybės karų dalyviai, gyvenantieji plačiam pasauly, su nuoširdžiausia meile atiduodame pagarbą jums, garbingieji ir nenugalimi Lietuvos partizanai! Didvyriškas jūsų veiklumas, pasišventimas ir kiekvieno jūsų auka nenūeis veltui! Jūsų skaistus idealizmas ir geležinė valia bei ištvermė pasieks tikslą: Lietuva vėl bus laisva! Jūsų pavyzdys tepaskatina visus lietuvius ir lietuves į sutariamą darbą, vienybę ir organizuotą žygį Nepriklausomybės Aktui vėl įgyvendinti !
