Šaulė Tremtyje
VELYKŲ RYTĄ
Kiekvienas augalas ir mažiausias žolelytės daigelis į saulę, į šviesą stiebiasi. O, tuo labiau, žmogus j ieško gėrio, grožio ir šviesos.
Kas galėtų būti gražesnio, kilnesnio, kaip nuoširdžiai pergyventi Velykų rytą — Didįjį Prisikėlimą? Kaip nuostabiai skambės iškilmingoji Alleliuja! Tikrojo Prisikėlimo prasmė įsiskverbs į mūsų mintis ir širdį. Ir mes kartu pakilsime! Pakilsime, kad saulės šviesa skaistesnė būtų ir nakties žvaigždės aiškiau šviestų.
Pakilsime, kad savo gyvenimo kelyje tvirtesnės taptume ir kasdienybėje kuo daugiau šviesiųjų spindulėlių rastume. O jų tiek daug visur: o ypač savoje šeimoje ir lietuviškame bendravime.
Velykų rytą trykštančios krikščioniškos meilės šaltiniu pripildykime savo širdis, kad tą visa pajustume ir labiau artimo meile degdamos pačios spinduliuoti galėtume. K. K.
Laimingos pavergtos Lietuvos kolūkio mergaitės galėdamos suvalgyti po baronką.
MŪSŲ BIČIULĖS
Lietuviai kartais smerkiami, kad per daug susiskaldę: per daug partijų, organizacijų bei draugijų turi. Turi jų ir kiti. Ar tai galima laikyti bloga? Gal blogiau, kad lygiagrečiai dirbamas tas pats darbas. Tačiau kiekviena draugija turi savų, kiek kitokių tikslų. Nors vienų tikslai yra daugiau susiję su kitais, o kitų mažiau. Tuo būdu vieni yra tarpusavy artimesni, o kitų reikalai daugiau skiriasi.
Mums, šaulėms, kaip Lietuvoje, taip ir čia artimiausios bus birutininkės, lygiai kaip vyrams — ramovėnai. Tikslai visų, ypač dabar, vienodi, skiriasi tik darbo barai. Visi mes norime būti naudingi savo tautai, savam kraštui, visiems vienodai rūpi Lietuvos laisvinimo reikalas. Todėl ir “Šaulei Tremtyje” malonu, kad birutininkės, tuo tarpu M. Babickienės asmenyje, sutiko su mumis bendradarbiauti ir spausdintu žodžiu mūsų skyrelyje savo mintimis pasidalinti.
Lauksime straipsnelių, žinučių, nuotraukų, minčių bei idėjų ir iš kitų birutininkių.
BIRUTININKĖS IŠEIVIJOJE
LDK Birutės Karių šeimų Moterų Draugija 1951 m. spalių 21 J. atsikūrė tremtyje ir atšventus savo darbuotės dešimtmetį ir toliau sėkmingai veikia šalpos ir kultūros srityje. Draugija yra atsikūrusi 5-se didesnėse lietuvių gyvenamose kolonijose: Chicagoje, Clevelande, Detroite, Los Angeles ir New Yorke, Chicagos skyrius yra centrinis skyrius. Dabartinę jo valdybų sudaro: Marta Babickienė — pirm., Liucija Stasiūnienė — vice-pirm., Leokadija Dainauskienė -— sekr., Marija Jautakienė — ižd., Marija Jurkšienė — ūkio reikalams. Visi skyriai, kaip ir Nepriklausomoj Lietuvoj, tampriai bendradarbiauja su ramovėnais, šauliais, skautais ir kt. šalpos ir kultūrinėmis organizacijomis ir siekia visų lietuvių bendro tikslo —laisvos tėvynės. Draugija, įvertindama Lietuvių Fondo kilnų tikslą: teikti pirmąją pagalbą atsikūrusiai Lietuvos Valstybei ir įgalinti lietuvišką jaunimą išeivijoj augti lietuviškoj dvasioj, bei puoselėti lietuvišką kultūrą, įstojo į L. F. pilnateisiu nariu ir jau įnešė 500 dol. Birutininkių draugija šelpia karo invalidus, Sibiro tremtinius, Punsko lietuvius, dalyvauja visose lietuvių kultūrinėse apraiškose ir, pagal galimumą, talkininkauja darbu ir pinigine parama.
Šiuo metu birutininkės susirūpinusios kuo daugiau jaunų jėgų įtraukti į savo draugiją, todėl visos JAV lietuvių karių šeimų moterys kviečiamos įsirašyti į birutininkių eiles, nes tik organizacijos bei susibūrimai duoda daugiau galimumo išlikti lietuviais ir šeimose išlaikyti lietuvišką dvasią.
M. B.
PALAIDOJOME GARBĖS ŠAULĮ a. a. VIKTORĄ BIRŽIŠKĄ
Paskutinis trijų Žemaitijos ąžuolų — trijų brolių Biržiškų, a. a. prof. Viktoras Biržiška, Lietuvos kariuomenės pulkininkas ir Viekšnių šaulių kuopos garbės šaulys, senatvės (78 m. amž.) ir ligų paveiktas, palūžo. Jo laidotuvėse dalyvavo nepaprastai didelė minia chicagiškių lietuvių. Laidotuvėmis rūpinosi specialus, prof. gen. S. Dirmanto vadovaujamas, komitetas. Prie velionio karsto atsisveikinimo kalbas pasakė visų didžiųjų lietuviškų organizacijų atstovai, jų tarpe ir LŠST I-sis vicepirmininkas š. A. Valatkaitis. Garbės sargybą ėjo Korp.! Gintaras studentai. Prie karsto visą laiką buvo Lietuvos, Chicagos Vytauto Didžiojo Šaulių kuopos ir Korp! Gintaras vėliavos. Vasario 1 d., po trumpų, š. kun. B. Suginto laikytų pamaldų laidotuvių koplyčioje, velionio kūnas buvo palydėtas į Tautines kapinse Chicagoje. Visos trys čia paminėtos vėliavos nusilenkė didžiajam mūsų patriotui, reiškiant jam paskutinę pagarbą. Po prof. gen. S. Dirmanto paskutinio atsisveikinimo žodžio, tylios maldos ir Tautos Himno, palikome velionį ilsėtis svetimoje žemėje tol, kol Lietuva bus laisva ir visų trijų Biržiškų kūnai bus iš naujo palaidoti jų labiausiai numylėtame Vilniuje, mūsų sostinėje, Rasų kapinėse. sv
ĮDOMI KNYGA
Nesenai pasirodė spaudoje dr. P. Kalvaitytės - Karvelienės atsiminimų knyga “Gyvenimo Vingiais”. Spausdino Draugas, leidėjas—Lietuviškos Knygos Klubas. Tai I-ji dalis, 360 psl., kaina 3,50 dol. Tai keliais atžvilgiais įdomi kiekvienam, o ypač lietuvei moteriai, knyga.
Labai vaizdžiai ir nuoširdžiai autorė aprašo savo jaunas, praleistas kaime, dienas ir savo sunkų ir vingiuotą kelią į mokslą, kurį jai teko pradėti jau suaugusiai. Knyga įdomi dar ir tuo, kad joje vispusiškai aprašomas kraštas, iš kur autorė kilusi, būtent pati gilioji Žemaitija, dar prieš Pirmą Didįjį karą. Aprašoma jos gyventojai, gyvenimo būdas, papročiai, net paduodamos dainos ir pasakos, kurias jai teko girdėti. Dėl to knyga bus įdomi ir jaunimui ir tiems, kas įieško realesnio vaizdo apie savo gimtąjį kraštą.
Knyga parašyta lengva kalba ir skaitosi, kaip įdomi, širdžiai artima, lietuviška apysaka.
SUGLAUSKIME KOVOS GRETAS
Dabartinėje pasaulio jėgų arenoje vyksta susirikiavimas nerašytu šūkiu: “Savi už savus”. Grumiasi nacionalizmas su komunizmu. Nacionalizmas žmogui yra įgimtas, komunizmas — įmokytas. Nenuostabu, kad kiekviena tauta, pradedanti savo valstybinį gyvenimą, griebiasi už nacionalizmo. Dabar net komunizmo ženkle kovojančios tautos stengiasi savo pergalę išnaudoti savo nacionaliniams tikslams. Kakta sienos nepramuši. Žmonės todėl daugiau naudojasi tuo, kas yra kaktoje, vedinamu, protu.
Lietuvos reikalams būtina, kad visi jos vaikai, neskirstant į šiapusius ir anapusius, į raudonus ar juodus, turėtų bendrą tikėjimą į nepriklausomybę ir savo kiemo privatumą. Jeigu jie, nors dabar, pavėlavę pasireikšti sprendžiant pokario Lietuvos likimą, griežtai užimtų savos Lietuvos poziciją, mūsų reikalai pasitaisytų staigiai. Nesvarbu, kokia Lietuva, svarbu, kad ji sava! Nacionalinis lietuviškas motyvas čia turėtų lemti prieš svetimšališką ir svetimdvasišką. Tai privalėtų pabrėžti net ir šiapusinė raudonoji lietuvių spauda, kaip kryptį iš absurdo į protingumą.
Gaila, kad tikrosios rusų tautos protą išplovė valdančioji tautinė mažuma. Jeigu taip nebūtų, mes galėtume rusams pasiūlyti keletą sąlygų, kurias įvykdžius būtų atsiekta draugystė. Tos mūsų sąlygos yra kuklios:
1. Išjungti Lietuvą iš SSSR “Lithuania Propria” sienose su nepriklausoma nuo Maskvos administracija.
2. Sudaryti iš vietinių žmonių teritorinę Lietuvos apsaugą ir išvesti okupacinę rusų kariuomenę su dabartine civiline administracija 50 procentų apsėsta biurokratizmo.
3. Nuimti visus rusiškus naujadarus nuo Karaliaučiaus srities vietovių, tuojau pakeičiant juos tikraisiais lietuviškais vietovardžiai , grąžinti ten iš Rusijos vietinius gyventojus su savo ūkine iniciatyva ir sritį galutinai įjungti į Lietuvą.
Išpildžius tas sąlygas aiškėtų, kad rusai tikrai tiki į taikingą teritorinių klausimu sprendimą, pradėdami nuo savo senųjų kaimynų, kuriems rusų tauta už gyvybę yra nuo amžių skolinga. Tai būtų tikrasis žingsnis į žmonišką tautų susipratimo, ir lemiamai naudingas. Lietuviai, veikdami savo tėvynėje, pakeltų krašto ūkio lygį ir užtikrintų rusams pajūrio saugumą, atpalaiduodami jų karines jėgas gynimui savo Rytų, kuriems pavojus, dėl prastai panaudoto socializmo, nuolatos didėja.
Dabartinė būklė reikalauja iš tikrųjų rusų griežto sprendimo juos valdančios grupės atžvilgiu, kuri rusų vardu vykdo tarptautinius nusikaltimus, jiems suversdama atsakomybę. Naudodami rusų nacionalinius jausmus, bendri priešai kursto tarp tautų neapykantos ugnį, kad joje sudegę paliktumėm tretiems taiką ir gerovę. Todėl, kol nevėlu, visi suglauskime kovos gretas, be tarpusavio pavydo ir keikimo, prieš klastingą priešą, mintantį dorų tautų krauju. Nėra nieko neįmanomo, kai pavartojame sveiką protą ir gerą valią. Savi už savus!
V. Gintenis
*
Prezidentūros “turtai"
Iš kelių brooklyniečių patyrėme smulkmenų, kas atsitiko su tais daiktais, paliktais prezidentūroje, kai Lietuvos respublikos prezidentas Ant. Smetona su šeima, įsibrovėlių iš Rytų spaudžiamas, išvyko į Vakarus.
Mūsų pasakotojai sako, kad tuo metu gyvenę Kaune, Prūsų gatvėje, kur tame pačiame name butą turėjusios dvi “prezidento” Paleckio pusseserės — Višinskaitės. Viena iš jų buvusi labai pamilusi dėdę Paleckį, o kita, rodos, Ados vardu, buvusi tikra lietuvaitė ir tarp kitko labai jautusi, kuo kvepia naujasis “prezidentas”. Ada nekartą draugų tarpe juokavusi, jog jų dėdė norėjęs, kad Kauno Karo Muzėjuje greta prezidentų Smetonos, Stulginskio ir Griniaus paveikslų būtų pakabintas ir Justo Paleckio portretas. . .
Kai Paleckis su Paleckiene užėmė prezidentūrą, tai ten, girdi, atradę turto. Moterims tinkamu “grobiu” Paleckienei nebuvo patogu naudotis viešai. Todėl Paleckis atrado kelią... Pasikvietęs savo pusseseres Višinskaites, Paleckis leido joms pasirinkti moteriškų daiktų. Ir joj iš prezidentūros išvilko du prikrautus odinius lagaminus su “fašistiniu turtu”.
Laimingos Višinskaitės “turtą”pargabeno į savo butelį Prūsų gatvėje.
Tačiau ilgai dėl to džiaugsmo nebūta. Viena iš tų Višinskaičių turėjo neaiškių spalvų lankytojų, tai, berods, antros dienos vakare po “vizito” prezidentūroje, Višinskaitės pasigedo abiejų lagaminų.
Tuoj buvo pranešta "prezidentui”, o šis užkinkė policiją lagaminų jieškoti. Subėgo dešimtis policininkų, saugumo atstovų. Įniko tardyti visus įnamius. Ypač buvo nepatenkintas vienas lietuvis, pavirtęs komunistu, kažkoks Pienocentro pareigūnas. Jis, esą, policijai priekaištavęs, kodėl kratos nėra daromos tame pat name gyvenusių buv. Lietuvos karininkų butuose.
Abu lagaminai taip ir nebuvo rasti. Veltui atėjo, taip ir išėjo. Vėliau buvo girdėti, kad tie daiktai “atrasti” prezidentūroje, buvo pardavinėjami Kauno turgavietėje — talkučkoje.
* * *
Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., ir E. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, III.
J. Narūnė
PAVASARIS
Žengia pavasaris medžių viršūnėmis,
Švinta ir juokias jauna žaluma.
Brinkina sulos šakelę— lepūnę—
Verda ir šėlsta nubudus jėga!
Rausta, žėruoja pavasario ūgiai,
Dega, lyg tūkstančiai žvakių žalių. ..
Saulės bučiuojami, virpa nudžiugę,
Svaigsta galva nuo kvepėjimo jų...
PAVASARIO NUOTAIKOS
Išlindo pirmieji daigeliai, kraunas pumpurėliai. Greitai sužydės pievos ir sodai, sulapos miškai. Visa gamta išsipuoš neapsakomu grožiu. Juo prisipildys ir žmogaus širdis, o ypač moters, kuri iš prigimties labiau grožiui linkusi.
Parskris paukščiai giesmininkai, nubus miegoję žvėreliai, vis labiau veršis į gamtą ir žmogus.
Pavasario nuotaikos pagauta šeimininkė su nauja energija griebsis pavasario darbų: valys, plaus butą, spintas, vėdys, tvarkys rūbus; sodins, ravės darželius, gražins kiemelį.
Nieko nėra maloniau kaip po šaltos žiemos pasitikti pavasarį. Darbščioji, pilkoji bitutė — šaulė visada ras ką pagerinti, pagražinti savo namuose, kad visos šeimos laimė būtų didesnė ir kasdienis gyvenimas šventadieniškesnis. Savo darbštumu, tvarkingumu ir šauliška nuotaika ji užkrės visą šeimą. Kiekvienas ras sau malonaus darbo viduje ir lauke.
Paskendus savo darbuose šaulė neužmirš ir visuomeninių pareigų, ji ras laiko ir šauliškam darbui. Šis darbas bus jai poilsis, atsigavimas nuo kasdienybės. Joks šauliškas darbas neturi kenkti šeimos pareigoms ar laimei, bet dar daugiau ją papildyti. Šaulė, kuri ne vien namie sėdi, bet nuolat ir šauliškam, visuomeniniam darbe dalyvauja, darosi pilnesnė, kūrybingesnė, kartu ir savo šeimai naudingesnė.
Milžiniški darbai šiais sukaktuviniais metais mūsų, sesės, laukia. Turime visos pasitempti, kad tie metai būtų našesni ir tinkamai atžymėti. Visos turime kuo daugiau prie savo vieneto darbų prisidėti, kuo geriau mums pavestas pareigas atlikti.
Ne vien karinė jėga, bet, ypač, fizinė ir dvasinė stiprybė gali mūsų tautą išgelbėti. Būkime pačios tvirtos kaip uola! O tos, kurios auginate šeimas, kurios jomis rūpinatės, jas maitinate, auklėjate vaikus, tik jūs ir galite fiziniai ir dvasiniai stiprius juos išauginti; savosios kalbos meilę, lietuviškos dvasios stiprybę ir nepalaužiamą tautinę savigarbą įkvėpti.
Kaip išdygęs gležnas pavasario daigelis tolimesniam bujojimui reikalingas ne tik šviesos, saulės, bet ir derlingos žemės, drėgmės, rūpestingos darbščios rankos, taip dar labiau jūsų kūdikiai, vaikai, kiekviena savosios tautos atžala reikalinga nuolatinės saulėtos pavasariškos nuotaikos, begalinės kantrybės, meilės ir sutelkto mūsų visų rūpestisgumo.
K. Kodatienė
SU DAINA
Vladislavos Grigaitienės atminčiai (1890- 1961)
Ankstyvame Lietuvos atgimimo pavasaryje Maironis dainavo: Paimsim arklą, knygą, lyrą, ir eisim Lietuvos keliu. 1918 m. atsikūrus mūsų valstybei, visokių rūšių darbininkai išėjo dirbti jos gerovei, pildydami savo paskirties pareigas. Visų darbas buvo labai vertingas, visų labai reikalingas. Ir artojo su arklu, ir mokytojo, rašytojo bei kitokio kultūros darbininko su knyga. O, štai, kiti pasiėmė “lyrą”. Vieni piešė paveikslus, kūrė dainą, muziką, o kiti ėmėsi sukurtas dainas dainuoti, atiduodami dainai savo širdį ir jėgas.
Viena tokių dainos puoselėtojų, dainai paskyrusi savo gyvenimo galias, buvo žymioji Lietuvos dainininkė Vladislava Grigaitienė. Ji buvo viena iš pirmųjų mūsų operos kūrėjų, vėliau pasiekusi primadonos augštį ir tame augštyje sugebėjusi išsilaikyti be jokios konkurencijos visą Lietuvos žydėjimo laikotarpį.
Jei Kipras Petrauskas laikomas mūsų teatro operos tėvu, tai Grigaitienę neabejodami galime vadinti jos motina. O tas vardas jai tinka ne tik dėl jos didelio darbo šioje srityje, bet dar ir dėl to, kad ji veik tiek pat metų dirbdama Kauno konservatorijoje, kaip dainų mokytoja savo žinias perteikė ir paruošė daugelį vėliau augštai iškilusių dainininkių.
Ji galėjo būti gera profesorė, nes prieš lankant muzikos mokyklas ir konservatorijas, ji buvo baigusi Saulės Mokytojų kursus ir pradžioje vertėsi mokytojos darbu. Taip pat ji nesišalino ir visuomeniško darbo, kur tuo laiku buvo labai reikalingos inteligentiškos jėgos. Yra dirbusi: katalikių moterų, birutininkių, Dainos draugijos ir kt. Kaip ir kiti jos šeimos nariai, iš jaunystės ji buvo susipratusi lietuvė, gili patriotė. Dainuoti pradėjo turėdama 12 metų Nacevičiaus bažnyčios chore. Muzikos mokyklas lankė Vilniuje ir Petrapilyje. Bedirbdama Lietuvos operoje, važinėdavo užsienin tobulintis. Anot žinovų, jos balso nustatymo technika buvo be priekaištų.
Ji buvo ne tik tobula dainininkė, bet ir gera operos artistė. Ji mums yra labai įdomi ir kaip labai inteligentiška asmenybė. Visur santūri, išlaikyta, protinga. Savo išvaizda scenoje, gal kiek per stambi, bet sugebėjimas laikytis tą lyg ir užtušuodavo. Klasiškai švelnių veido bruožų ir gracingos figūros bei sugebėjimo skoningai rengtis, ji išrodė turinti įgimtos elegancijos ir puošnumo. Niekam nekilo abejonės, kad jai priklauso ir visuotina žmonių pagarba. Tokia ji paliko visų atmintyje, tokią ją minės ir ateinančios kartos.
Em. P.
A. A. PLK. ANTANAS GAUŠAS
Sekmadienį, kovo 15 d. Čikagoje mirė gen. štabo plk. Antanas Gaušas. Gimė jis 1901 m. gruodžio mėn. 24 d. Odesoje. Mokėsi Kaune, Saulės gimnazijoje. 1919 m. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, gruodžio mėn. baigė karo mokyklos II laidą ir buvo paskirtas į 4 pėst. pulką. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose su Lietuvos priešais. 1922 m. baigė augštuosius karininkų kursus, 1933 m. baigė Prahoje karo akademiją. 1934 m. buvo paskirtas III skyriaus viršininku kariuomenės štabe. 1936 m. buvo paskirtas 9 pėst. pulko vadu Marijampolėje. Tose pareigose išbuvo iki 1940 m., t. y., iki bolševikų okupacijos.
Plk. A. Gaušas tapo žymus, nes jo vadovaujamas 9 p. pulkas 1940 m. pasipriešino karinei bolševikų okupacijai. Birželio 15 d. jis su pulku išvyko iš Marijampolės, tikslu prieiti prie Rytprūsių sienos, o priėjus sieną sekti įvykių eigą Lietuvoje, — priešintis ir, reikalui esant, pasitraukti į Rytprūsius. Šis manevras plk. A. Gaušui nepavyko, pulkas buvo sugrąžintas į Marijampolę. Marijampolėje būdami, tačiau, pulko kariai nenurimo, tęsė pasipriešinimo akciją, veržėsi kovoti su priešu. Rusų komisarams reikalaujant, plk. A. Gaušas buvo pašalintas iš pulko vado pareigų, iššauktas į Kauną ir tardomas. Jam grėsė suėmimas, bet artimųjų lietuvių įspėtas jis tuoj pasislėpė. Pulkui buvo paskirtas kitas vadas ir pats pulkas tuoj buvo perkeltas į Švenčionėlius Lietuvos pakraštin.
Švenčionėliuose stovėdamas pulkas ne tik kad nenurimo, bet dar labiau suaktyvino pasipriešinimą Lietuvos okupacijai. Rusų raudonoji armija apsupo pulką, bet į pulko stovyklą su savo tankais nedrįsdavo rodytis. Sekdavo pulką iš tolesnio atstumo ir vis rinko žinias per savo šnipus. Tuo metu komunistai į pulką prisiuntė daugybę agitatorių, kurie ruošė mitingus ir grasino bausmėmis — sunaikinimu. Kareiviai jų neklausė, nušvilpdavo ir patys išeidavo kalbėti. Ypatingai jautrias ir jaudinančias kalbas sakė leitenantas Naikelis, Čepas Stasys ir Čepas Juozas. Per vieną mitingą, kai kareiviai buvo agituojami prisijungti prie Tarybų Rusijon, vienas iš kalbėtojų paklausė: “Ar tam mes statėme paminklus, kad dabar nugriautume ? Ką mums pasakys mūsų broliai, kurie kovojo už Lietuvą, guldė galvas ir kraują liejo? Kur dėsime Nežinomo Kareivio kapą, žuvusio kovoje dėl Lietuvos laisvės?” Liudininkų pasakojimu, triukšmas ir kalbos nutilo, visi atsistojo — pulkas verkė. Jie suprato, kad Lietuva žūsta, skausmas spaudė krūtinę, nes norėjo gelbėti Lietuvą.
Iš visos Lietuvos buvo surinkti beveik visi “lietuviškieji” komunistai, iš jų buvo sudarytas batalionas. Patylomis jis buvo atvežtas į Švenčionėlius. Liepos 23 dieną komunistai staiga užpuolė pulką. Vadus atskyrė nuo kareivių. Prasidėjo areštai. Suimta buvo 31 pulko karys (8 karininkai ir 23 kareiviai) ir pulkas tapo išformuotas. Vėliau buvo dar ir daugiau suėmimų. Suimtieji liepos 23 d. buvo nugabenti į Kauno kalėjimą, juos perėmė NKVD-istai ir jie dingo. Nepavyko ir vėliau jų likimo sužinoti. Tačiau istorija žino jų visų vardus ir pavardes. Tad, jie nėra ir nebus pamiršti.
Velionies. a. a. plk A. Gauso tuo metu Švenčionėliuose nebuvo, tad jis išvengė arešto. 1944 m. jis paliko Lietuvą ir išvyko į Vokietiją. 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Pradžioje jis buvo aktyvus Ramovės sąjungos veikėjas, vėliau pradėjo sirginėti — tad ir silpniau reiškėsi. Palaidotas buvo kovo 18 d. šv. Kazimiero kapuose.
K. Alš.
Amerikos Lietuviu Legiono vadas kpt. Petras Jurgėla skaito paskaitą Bostone, Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime
Lietuvių Veteranų Sąjungos Ramovės, Bostono Skyriaus, Vėliavos pašventinimo
AKTAS
1963 metais lapkričio mėn. 24 d.
Lietuvių Piliečių Draugijos trečio augšto salėje, 368 W. Broadway, So. Boston, Mass., minint Lietuvos kariuomenės 45 metų atkūrimo sukaktį, iškilmingai pašventinta Bostono skyriaus vėliava, kuriai duotas pirmojo Lietuvos kareivio Stasio Butkaus vardas. Pašventinimo apeigas atliko šv. Petro lietuvių parapijos vikaras kun. Jonas Klimas. Krikšto tėvais buvo Sofija Pūtvytė - Mantau-tienė ir pulkininkas Antanas Stapulionis, kurie vėliavą įteikė skyriaus pirmininkui Itn. Adomui Tumui.
Vėliavą saugoja ir globoja skyriaus valdyba, kuri pradėjusi savo kadenciją vieną valdybos narį skiria vėliavos globėju. Skyriui gi likvidavu-sis, vėliava ir šis Aktas su jo priedu perduodamas Čikagos Laisvės Kovų muzėjun ir, Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, pervežama Tėvynėn ir perduodama Karo Muzėjui.
Bostono skyriaus ramovėnai pasižada šią vėliavą su jos relikvijomis tinkamai saugoti ir gerbti.
Tegul ši vėliava nuolat skatina dirbti Tėvynės Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimui.
Krikšto tėvai:
Sofija Pūtvytė - Mantautienė
Pulkininkas Antanas Stapulionis
Vėliavą šventino Kun. Jonas Klimas
Valdyba
Ltn. Adomas Tumas Pirmininkas
J. psk. Povilas Tyla Sekretorius
Mjr. Bronius Bajerčius Vice-pirmininkas Psk. Kostas Dusevičius Iždininkas
Vėliavos pašventinimo momentas: šventinimo apeigas atlieka kun. Jonas Klimas, vėliavą laiko krikšto tėvai — Sofija Mantautienė-Patvytė ir pik. Antanas Stapulionis; viduryje — skyriaus sekretorius Povilas Tyla.
Vėliavos Pašventinimo Akto Priedas
1963 m. lapkričio mėn. 24 d. Bostono skyriaus prie pašventinimo vėliavos akto yra pridedamas šis valdybos surašytas akto priedas:
1. Vėliavą siuvo įmonė Flag Center, Cambridge, Mass.
2. Sidabrinį kryželį su idėtu jame gintaro gabalėliu, atsivežtu iš laisvos Lietuvos ir praėjusį visą tremties kelią iki JAV laisvės šalies, padovanojo Emilija Grušienė iš Brockton, Mass.
3. Tautiniais motyvais, su Gedimino stulpais, išaustą juostą vėliavai papuošti padovanojo Ina Nenor-tienė iš Dorchester, Mass.
4. Vėliavai koto viršų — Gedimino stulpus, išdrožė ir minėtą relikviją įdėjo Jonas Martyšius iš Norwood, Mass.
5. Brėžinius vėliavai ir paaiškinimus darė Bronius Kovas iš Norwood, Mass.
(pas.) Skyriaus Valdyba
Po to, sekė vėliavos šventinimo akto pasirašymas, valdyboj pirmininkas nusipelnusioms ponioms padovanojo po gelių puokštę, o skyriaus nariams už kruopštų darbą įteikė sąjungos ženklelius. Po šių visų iškilmių buvo paprašytas pagrindinis kalbėtojas kpt. Petras Jurgėla iš New Yorko, skaityti paskaitos apie Lietuvos kariuomenės ir jaunimo karžygiškumą, pabrėžiant istoriniais faktais. Kruopščiai paruošta paskaita sudomino visus dalyvius, ir prelegentas susilaukė iš klausytojų nuoširdaus dėkingumo, o ramovėnai, iš savo pusės, prelegentui taria karišką ačiū.
Po valstybės operos solisto Stasio Liepos sudainuotų kelių liaudies dainelių, akomponuojant komp. Juliui Gaideliui, kiek pasivaišinę, dalyviai pradėjo skirstytis. Šventės metu buvo padaryta 21 fotografija, jas visas darė gabus to darbo žinovas Edvardas Meilus iš Worcester, Mass.
Viršuj: įteikiamos gėlės p. Emilijai Grušienei ir p. Inai Nenortienei.
Apačioj: mjr. Bronius Bajerčius pasirašo vėliavos šventinimo aktą.
Bostono ramovėnų vėliava
Visų fotografijų po vieną egzempliorių bus palikta skyriaus archyve. Šventės metu labai nuoširdžiai talkininkavo Laisvės Varpo lietuvių radijo programos vedėjas Petras Viščinis, pavartodamas plokšteles, garsiakalbius ir jiems reikalingus įrengimus. Ramovėnų vėliava pirmą kartą viešai pasirodė visų kitų organizacijų vėliavų šeimoje, asistuojant garbės sargybai, per Vasario 16-sios šventę So. Bostone, Mass.
Per 1963 metus skyrius turėjo 586.72 dol. pajamų ir 555.33 išlaidų. Padaryta 3 visuotiniai narių susirinkimai ir 7 valdybos posėdžiai. Daug numatytų mažesnių darbų ir sumanymų dėl didelės valdybos narių sklaidos negalėjo būti atlikta, ir, be to, šią valdybą per visus metus lydėjo įvairios nesėkmės, užtat ir piniginis stovis nėra pasigėrėtinas. Bet kiek sąlygos leido, buvo daryta viskas, kad narių tarpe augtų savo organizacijai pagarba ir savo skyriui pareigingumas, o savo tarpe gražus sugyvenimas.
1964 m. kovo mėn. 1 d. buvo sušauktas visuotinis — metinis narių susirinkimas, kurtame savo skaitlingumu nariai tikrai pasigėrėtinai dalyvavo. Draugiškumo vizitą darydamas taip pat atsilankė ir Stepono Dariaus posto komandierius su karo invalidams remti komisijos pirmininku Petru Pečiulių. Ta proga ramovėnai paaukojo pinigų JAV karo invalidams remti, o pirmininkas buvo paprašytas drauge su minėta komisija aplankyti pačią didžiausią Mass. valstybėje karo invalidų ligoninę. Aplankymas buvo įvykdytas kovo mėn. 16 d. Tenka pažymėti, kad didelėj auditorijoj, dalyvaujant daug ligonių, posto komandieris Edvardas Strazdas labai gražiai pristatė ramovėnų pirmininką ir šiltais žodžiais papasakojo apie ramovėnus ir jų suteiktą, kad ir mažą, paramą, paminėjo ir rezistencinį veikimą prieš laisvę mylinčių tautų grobikus. Jo žodis buvo bent tris kartus pertrauktas karo invalidų rankų plojimu.
Į naują 1964 metų valdybą kovo mėn. 1 d. buvo išrinkti: Dionyzas Meižys, inž. Juozas Stašaitis, Vladas Jakimavičius, visi iš Brockton, Mass. Vincas Kazakaitis iš So. Boston, ir valdybos kandidatas inž. Viktoras Kubilius. Revizijos komisija pasiliko ta pati, iš pirm. C. Mališausko ir narių: K. Šimėno ir P. Ausiejaus. Naujai valdybai tenka palinkėti geros sėkmės pasiekti numatytų tikslų, kad skyrius ir toliau augtų ir stiprėtų drausmingumu ir susiklausymu, palaikydamas nuoširdžius santykius su kitomis mūsų organizacijomis.
Šventės dalyviai, Bostono ramovėnai su svečiais
Visos šio straipsnio nuotraukos darytos E. MEILAUS
