Partizanai: Istorija ir dabartis

GAL PRAVERSTŲ?!

PETRAS BŪTĖNAS

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Ussa; 6) Tos pačios šaknies kiti vandenvardžiai Bg, ršt. I 513-514 p., kur Usa vandenvardžiams išaiškinti nurodomas ir kilminis žodis liet. uosis 1 “vok. Esche, rus. jasen'”. Ir Lingv. analizė. 5, 211 p. laiko Usa upėvardį kilusį iš baltų, nuo liet. uosis, žem. ousis, lat. uosis “rus. jasen'”, ir tam reikalui dar pažymi netolimą jau rusiško vardo, bet tos pačios žodinės reikšmės upę Jasen' — dnieprinės Berezinos įtakas augščiau Bobruisk mst. (Tą miestovardį Lingv. analizė. 165 ir 177 p. Bobruika upė — laiko baltišką). O tas rusiškas upėvardis ten bus galėjęs ilgainiui pakeisti “Usa - Uosa” upėvardį, ypač kad ten ne rusų bet gudų kalba gyventojuose: velikorosų - rusų Gudijoje ir Ukrainoje tėra tik nesenų ateivių. Bobruiskas stovi prie Berezinos upės, ir Jasen' upė yra kur nors Lapičių ir Vereikių apylinkėse ar ryčiau jų, piečiau Igumeno - Červenės mst., taigi baltiškųjų vietovardžių (ir, aišku, vandenvardžių) srityje, apie berezininės Svisločiaus upės žiotis. Upėvardžių 'Uosa, Uosáitė, 'Uosupė ... ir lot. Ossa (Bg, Lkž. LXVII §76; *'Uosa tarp prūsų Kulmo ( = Kalno) ir Pamedės sričių, pačiame pavyslyje; ta upė ilgainiui, jau Teutonų ordino laikais, tapusi politiniu objektu — politine administracine siena tarp baltų žemės ten dviejų okupantų: Lenkijos ir teutoniškosios Prussia’os) turime kitur Lietuvoje, M. Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, Prūsų žemėje ir kitur baltuose.

Uša— 1) rus., gud., lenk. Usa, 60 km ilgio — Nemuno augštupio kairys-pietinis įtakas ties Jeremičių mstl., 32 km į rytus nuo Naugarduko aps. mst., 65 km į rytus nuo lietuviško Zietelos vls. centro, o prasideda Nesvyžiaus mst. apylinkėje, teka į žiemvakarius pro Nesvyžių, lenk. Iszkoldz' mstl. (šis vietovardis greičiausia bus jotvingiškas), Myriaus mst. apylinkę, kur iš de-šinės-rytinės pusės gauna Miranka upelę (gryna baltiška lytis bus *Mira=*Mera, nes slav. -an-k-priesagos neesminės; dėl visko žr. Lingv. analizė 195 p. Merejka ir Mereja); 2) 55-60 km ilgio, prasideda Beržūnos (Nemuno) pačiame augštupyje, Ginevičių bžk. apylinkėje, 35 km į žiemvakarius nuo Minsko mst., 12 km į žiemvakarius nuo Iziaslavlio mstl., šiauriau berezininės Svisločiaus upės versmių, teka į šiaurę tuoj per Lithuania Propria rytinę ribą jau jos ribose, per Uša bžk., Maladečinos mst. ir čia per 1920 metų Lietuvos valstybės ir Sov. Rusijos sieną — Neries augštupio kairys-pietinis įtakas ties Zaskónys, -iū gst.; 3) Dnieprinės Berezinos dešinys įtakas Igumeno - Červenės aps., var. Užnica: 4 Olos (dnieprinės Berezinos kairio įtako) kairys įtakas Bobruisko aps.; Ola upėv. Bg, TŽ. I. 1923. 33 p. kildina iš baltų *Alã; 5 dn. Berezinos kairys-rytinis įtakas; 6) Pripetės dešinys įtakas; 7) Lat. Uoša — Dubnojos - Dubnos (Dauguvos dešinys-rytinis įtakas) žemupio dešinys-šiaurinis įtakas, į šiaurę nuo Daugpilio mst., Lat. Latgaloje; 8) Ūšač' — Dauguvos kairys-pietinis įtakas Borisovo ir Leplio aps.; 9) Ušica — Velesos (Dauguvos paties augštupio kairys įtakas, tekąs lygiagrečiai su pačiu Dauguvos augštupiu; Vel-es-a upėv. yra baltiškas, žr. Bg, ršt. I. 515-518 p.; Bg, TŽ. I. 1923. 40 p.), Bielo aps.; 10) Kiti tos pačios šaknies vandenvardžiai žr. Bg, ršt. I. 514 p. Tai galėtų būtibaltiški vandenvardžiai, neišskiriant ir nuo liet. úosis 1 “vok. Esche” (Bg, ršt. I. 514 p.; Lingv. analizė 212 p.). Uša, kaip ir Usa, vandenvardžiai randami apsupti kitų įvairių baltiškų vandenvardžių ir visi yra baltų žemėje.

Loša— 1) 40 km ilgio, Nemuno pačio augštupio kairys-pietinis įtakas ties Usos (žr.) žiotimis; jos versmės 45 km į pietus nuo Minsko mst., ir ji, kaip ir Usa, teka nuo Minsko augštumų: todėl ir ji, kaip ir Usa, laikytina yra Nemuno pačio augštupio “augštupiu”; 2) Czercien’io įtakas Mozyriaus aps., o Mozyr', Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae . . . žml.: Mazy, netoli Ptičės (Pripetės kairio-šiaurinio įtako) žiočių, Pripetės dešiniame-pietiniame krante, į rytus nuo Kolno ( = * Kalna-s, Pripetės kairiame-šiauriniame krante) gyvenvietės; 3) Ašmenos (Neries kairio-pietinio įtako į rytus nuo Vilniaus) kairys-vakarinis įtakas; 4) Ušos (Neries augštupio kairio-pietinio įtako) dešinys-rytinis įtakas; 5) ežeras Gluboko aps. pietuose, į pietvakarius nuo Polocko prie Dauguvos aps. mst.; 6) Neries (Nemuno) įtakas (Lingv. analizė. 5 p.); 7) Moročės (Slučės dešinys įtakas, Pripetės kairys įtakas) dešinys-vakarinis įtakas; 8) Golyšės (Pronios dešinys įtakas, Sožės dešinys įtakas, Dniepro augštupio kairys-rytinis įtakas) dešinys įtakas; 9) Desnos (Dniepro kairys -rytinis įtakas ties Kievu) kairys įtakas, var. Los;

10)    Lašanka (Lingv. analizė. 5 p.), Loszanka, La-szanka, liet. *Lašà (Bg, ršt. I. 423 p.) — nemuninės Svisločiaus upės kairys-vakarinis įtakas;

11)    Lošiška Kalugos gub. Meščovo aps., plg. liet. lašiša 2 = lašis, -iės 4, prūsų lasasso “lasasã”, lat. lasis, rus. lósos', vok. Lachs “šalmo salar (Bg, ršt. III. 925 p.); salmo trutta (LKV)” (dar žr. Lingv. analizė. 9 p.); Kaluga stovi Okos (Volgos augštupio dešinys-vakarinis įtakas) kairiame-šiauriniame krante, rytinių galindų apylinkėje, į pietvakarius nuo Maskvos mst.; 12) Lošnica — Mežnicos (Nočios kairys įtakas, Bobro dešinys įtakas, dn. Berezinos kairys įtakas) įtakas, žr. Loša (Lingv. analizė. 194 p.). Bus iš baltų, ir plg. dar liet. Laš+upė Bg, RS. VI. 1913. 36 p.; Bg, TŽ. I. 1923. 28 ir 29 p. = Lingv. analizė. 194 p. ir 5, 233 p.; Bg, ršt. I. 423 p. Lassa; Bg, ršt. III. 528 p. Lasza, 529 p. Losica, 529-530 p. Loša; dėl šaknies Alš-: Bg, ršt. III. 417, 420, 424, 487, 488, 512, 528, 548 p.

Šača— Ptičės (Pripetės žemupio kairio -šiaurinio įtako) dešinys-vakarinis įtakas, var. Šacka, plg. liet. Šatė upė Žemaitijoje (Lingv. analizė. 213 p.), o prasideda 12 km į rytus nuo Nemuno versmių ir 5 km į rytus nuo Lošos versmių ir teka Varlakių, rus. Voroloči, balomis, tuoj pro Šack, Szaczk (Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae.. . žml.) mst., 45 km į pietus nuo Minsko mst. Dar žr. Bg, ršt. I. 228, 141, 142 p.;

III. 177, 235, 241, 244 p. Panašių vietovardžių yra ir kitur baltų žemėje, neišskyrus nė Latvijos. Tai balų upė.

Ptič'taip pat balų upė, prasideda iš Minsko augštumų, vakariau Minsko mst., teka į pietryčius, jos augštupys 20 km į rytus nuo Nemuno versmių — Pripetės žemupio kairys-šiaurinis įtakas, į vakarus nuo Mozyriaus mst. Rus. Ptič’, lenk. Ptycz, Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae . . . žml.: Pczyc flu., Bg, ršt. III. 450 p. ’Ančia temoje laiko Ptič' upėvardį slavišką ir kildina iš rus. ptica “paukštis”. Bet Lingv. analizė. 18 p. sako: Ptič' upėv. lyg kad būtų tapatus su šen. rusų paukščio pavadinimu p7tič6 “rus. ptica” (plg. REW. Bd. II. 458 p.), plg. bandymus jieškoti kitų “ptičji” (=“paukštinių”. P B.) pavadinimų tos upės baseine (Kočubinskij); tarp kitko čia buvo praleista tos upės vardo lytis Bčič', įprastinė XV a. užrašuose. Lingv. analizės, 203 p., autoriai yra linkę tą slavintą upėvardį baltišką pripažinti dar ir dėl to, kad tame Dniepro augštupio ir Pripetės kampe, arba tų upių plačiame tarpupyje, hidro-niminis baltų sluogsnis yra ryškus. Kad taip yra ir kad Bčič'—Pčyc—Ptič' upėvardis tikrai bus baltiškas, tai čia dar tuoj žr. šios upės net žemupio dešinį-vakarinį įtaką Oresa. Ptičės upėvardis čia ne “pticą-paukštį” reiškia, bet žemą, balotą ir krūminį žemėvaizdį bei gamtovaizdį, kaip ir papripečio beveik visų upių vardai.

Oresa,L. Niederle’s žml.: Oressa, Lingv. analizė: Ores(s)a — Ptičės (Pripetės žemupio kairio-šiaurinio itako) žemupio dešinys-vakarinis įtakas. Or-es-a Bg, TŽ. I. 1923. 33 p. pripažinta baltiška *Aresa, ir ten autorius teikia apsčiai analoginių vandenvardžių pavyzdžių iš baltų žemės kitų vietų, o dėl baltiškosios priesagos -es-žr. augščiau Usa upėv. “9” Velesa upėvardį ir šaltinius. Prie Oresa upėvardžio Lingv. analizė nurodo variantus Oressa ir Orosa ir pasako, kad tai yra tikrai baltiškas vandenvardis.

Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae . . . žemėlapyje yra: Oreja — Slučės (Pripetės kairio

-    šiaurinio įtako į vakarus nuo Kolno “Kalna-s” gyvenvietės) vidurupio dešinys-vakarinis įtakas žemėliau-piečiau Sluck mst., į pietryčius nuo Nemuno versmių, kur upėv. Or-ej-a ||Ar-ej-avisais elementais yra baltiškas, o savo šaknimi priklausąs Or-es-a upėv. grupei.

Čia ta pradžios tenka neužmiršti ir Moróč' lenk. Morocz — taip pat tos pačios Slučės upės žemupio dešinio-vakarinio įtako ties Moroč' mstl., 60 km kiek į žiemvakarius nuo pripetinės Kolno “Kalna-s” gyvenvietės, o prasidedančios tarp Ko-pyl' ir Nesvyžiaus miestų, 22 km į pietus nuo Nemuno paties augštupio. Lingv. analizė šį upėvardį laiko baltišką ir sugretina su liet. Merkys

—    Nemuno vidurupio dešinys-rytinis įtakas,Mérk+ežerisežeras, prūsų Merkyn, Merkinėn ir apeliatyvais liet. merka “rus. vlažnost', drėgmė”, lat. merka “t.p.” (128 p.; 196 ir 240 p.), pasakydama, kad Moroč' upėvardis randamas aiškiame baltiškųjų vandenvardžių plote. Žr. Bg, ršt. III. 276 p. Mėrkežeris; I. 506 p. ir III. 276 p. Merkinė, o apie Merkys upėvardį I. 414, 461, 506, 526, II. 283, 284, 297, III. 276, 501, 740, 881 p. Šiame straipsnyje yra rašyta apie “Pa-mar-į” ir marias mares nuo Odros žemupio į šiaurę ligi už Lat. Kuršo Ventpilės mst. ir uosto vis “pajūriais pamariais” ir kad ten plati pajūrinė zona turi apsčiai marių ar šaknies mar- vandenvardžių ir šiaip vietovardžių. Baltų žemės rytinės zonos šaknų mar- ir merk- grupės vandenvardžių šaknis merk-pamažu pereina į aną vakarinę, pajūrinę, šaknies mar- zoną, kurioje taip pat yra ir šaknies merk-vandenvardžių ir gyvenviečių vardų. Kai kada dar kartą iškiltų pvz. “marių jūrių” klausimas baltų žemėje, tai tokį klausimą galėtų išplėsti ir šaknies merk- vandenvardžiai. O apie Marias ir jūres, net su jauromis ir suom. jerviais, yra išsamiai parašęs K. Būga, KSn. 231-241 p., kur yra paliestos ir “Pripetės marios” iš V a. prieš Kr. graikų istoriko Herodoto laikų.

Belieka pats Sluč' upėvardis: rus. Sluč', lenk. SIucz ir mst. lenk.-rus. Sluck, ir jį liečia Lingv. analizė 134 p., 196 p. Milča, o 208 p. išvardina, kur to upėvardžio esama Sožės (Dniepro augštupio kairio-rytinio įtako) ir Pripetės (abiem pusėmis net jie 3) baseinuose, slavistai įrodinėja Sluč' upėvardį esant slavišką, o šios knygos autoriai taria: naudinga iškelti klausimą apie Sluč' upėvardžio galimą baltišką kilmę šalia kitų Dniepro augštupio baseino vandenvardžių su -6 (208 p.), t.y. su minkšta žodine galūne ir minkštu priešgalūniniu priebalsiu; plg. ir Svisloč'. Sluč' upėvardis dėl savo S- priklauso vandenvardinės lyties Svisloč’ grupei, žr. “Upėvardžio kilmė” skirsnį ir žemiau “C”. Jei tokios lyties vandenvardžių yra randama Dniepro augštupyje ir Pripetės kairėje-šiaurinėje pusėje, kur čia ir čia baltų žemėje ypač “s+v-” jų nėra, ir jei tokių pasitaiko pvz. nuo Pripetės į pietus, taigi jau slavų tėvynėje, — tai šitas faktas, atrodo, paliudija, kad slavai, iš Užpripečio atimigravę, turėdami kitokių fonetinių polinkių kalbą, dėjo slaviškumo antspaudą ir baltų vietovardžiams, ypač nemėgdami ide. ir baltiškojo priešdėlio In- baltų žemės vandenvardžiuose, — apskritai, savo žodžiuose senųjų dvibalsių patys nustodami.

C. Dabar jau yra galima galutinė santrauka. Baltų žemės dabartinėje, šių laikų, padėtyje ir būklėje pietuose mes visi gana gerai susigraibome į šiaurę nuo 500 km ilgio linijos, einančios nuo Vyslos kokių 120 km ilgio žemupio į rytus maždaug per Sasnos srities (joje buvo 1410 metų

Žalgirio - Tannenbergo mūšis), vakarinės Galindos, Prūsų ežeryno, Dainavos Jotvos (Augustavo) girios vis į pietus, nuo Gardino mst. Nemuno augštupiu ligi Beržūnos žiočių, o dar toliau tiesiai į rytus jau pasimetame, palikdami “Dievo valiai” 100 km ilgio patį Nemuno augštupį ir berezininės Svisločiaus upės baseiną, žodžiu, kas nuo tos 500 + 160=660 km ilgio linijos į pietus mums ne tik beveik terra ignota, bet ir mums jokio dėmesio neverta baltų žemė, kurią pamažu neatlaidžiai kolonizavo slavai iš dviejų pusių: vakariniai slavai (lenkai, mozūrai) nuo pietvakarių ir rytiniai slavai (kievlianai, volynianai ir dirigentai rusai) nuo pietryčių.

Abiejų Svisločiaus upių baras priklauso labiausiai rytinių slavų okupacijai, vėlesniaisiais istoriniais įvarčiais kalbant, Kievo kniažestvai (= kunigaikštija“') ir, tai sunykus, Valuinės kniažestvai, nors pastaroji labiau mušėsi nuo Valuinės srities į žiemvakarius, pasidarydama sau laikinį “koridorių” per pietinės ir vidurinės Jotvos - Sūduvos vakarinę dalį net iki Viznos ir Laukų balų Bebros ir Naros upių santakoje, tuo pat metu ir Lenkijai neužsileidžiant ten gilyn į baltų žemę veržtis. Kadangi šitaip truko jau nuo seno ir be atlydžio, tai buvo gauta pvz. baltų vandenvardžiuose labai aiškios slavianizacijos — skverbėsi nuo pietvakarių lenkinamoji kalbinė įtaka, o nuo pietryčių rusinamoji kalbinė įtaka; gi tos abi slavėninės įtakos senaisiais laikais turėjo būti kalbiškai tarp savęs gana artimos — viena į kitą panašios. Todėl šitame užnemuniniame bare Svisločiaus upėvardis tuo būdu ir turi pradinį priebalsių junginį s+v- (žr. “Upėvardžio kilmė” skirsnį), kuris nuo anos 660 km ilgio linijos, rodos, niekur toliau į šiaurę neprasiskverbė. Antraip, ir nuo anos linijos į pietus šalia s+v- randame vandenvardžių, turinčių baltiškąjį priešdėlį dvibalsinį in-, tik kartais apslavintą, t.y. redukuotą ligi vienbalsio i-, pvz. Isloč'. Vadinasi, tame baltų didžiuliame plote ir vandenvardyno srityje be perstolio rėmėsi ir kovojo dvi kultūros: senoji baltų kultūra savo žemėje atsilaikydama, o ateivinė slavų kultūra aną atmiešdama. Tai kalbiškai. Bet politiškai — ta baltų žemė atvejų atvejais buvo nukariauta krauju — genocidu ir ugnimi baltų turto naikinimu.

Visas nemuninis Svisločius, tekąs Lithuania Propria ribose ir su Mastaulėnų bžk. bei Svisločiaus mstl. savo pačiame augštupyje. Šis žemėlapis lygintinas yra su kitais čia žemėlapiais. Jame yra apsčiai lietuviškų vietovardžių. O tas viskas yra vidurinės Sūduvos - Jotvos vidurinėje juostoje. Kuznicos ir Indūros miestai bei Svisločiaus žemupys yra Lietuvos valstybės 1920 metų reikalaujamose sienose. Tai yra iškarpa (kiek padidinta) iš žemėlapio: Übersichtskarte von Mitteleuropa 1:300 000; Herausgegeben von der Preuss-Landesaufnahme 1900; Reichsamt für Landesaufnahme, Ausgabe 1940; Letzte Nachträge: D.R. 1939, Ausland 1938.

Mastaulėnai

Kosto Kalinausko tėviškė Mastaulėnai, Mast -aul-ėn-ai, lenk.-vok. Mostowlany, bžk., dv., kaip jau anksčiau skaitėme, stovi nemuninio Svisločiaus augštupio kairiame-vakariniame krante, Lithuania Propria ribose, 14 km į vakarus nuo Svisločiaus, lenk. ŠwisIocz, mstl. prie Svisločiaus kilpinio augštupio, 70 km į pietus nuo Gardino mst., 13 km į žiemvakarius nuo lenk.-vok. Jat-wiesk “Jotvingai” kaimo (ten jų yra ir daugiau: dalį jų žr. Bg, Lkž. LXXXVII §119 išn. ir senesniųjų laikų karinius smulkius žemėlapius), 15 km į šiaurę nuo Naros (Vigando kron. N ar a; žr. LE. XXIV. 150 p., kur tokiai upėvardžio lyčiai nurodyta yra kitų šaltinių; lenk.-vok. Narew—V. Bugo, Vyslos, žemupio dešinys-šiaurinis įtakas vidurinėje ir pietinėje Jotvoje - Sūduvoje) augštupio, Baltvyžio girios šiaurėje, kur tebėra plačiai daug išlikusių lietuvių jotvingų pėdsakų, o pvz. iš vandenvardžių — Naros augštupio dešinysis-šiaurinis įtakas yra Kalna, lenk.-vok. Kolna, ir Jotva upės, ir tt. Aplink pačius Mastaulėnus mūsų vietovardžių yra taip pat plačiai. Mastaulėnų apylinkėje į Svisločiaus kairį-vakarinį šoną įteka upelė, kurios vardo dar nepasisekė nustatyti, o jos versmės yra Skroblikų k. ir dv. apylinkėje; skróblas1 ir skrõblas4 “medis (carpinus betulus) LKV” ir yra upėvardžių, pvz. Skrõbl+up-is 1 (Anž.) Minijos (nemuninės Atmatos) baseine, Klaipėdos srityje, ir kt.

Nuo Mastaulėnų tuoj į šiaurę per Čičirių, Gabėtų, Jotautų, Kamantų, Lūženų, Minčiukų, Noreikių, Skroblikų gyvenviečių (kaimai dažniausiai ir su dvarais) apylinkę eina platusis geležinkelis iš Baltstogės mst. į rytus Valkavisko,

Želvos ir Slanimo miestų linkan. Šių gyvenviečių ir Mastaulėnų ar ir Dublėnų, Joskuldų - Joskildų (plg. jotv. vardo Jaselda upėv.), Keturikių, Paežerėnų, Rudavos, Stakių, Svisločėnų, Vijeikių žemės stovi augštumėlėse ir toliau nuo miškų.

Vienas iš upinių ir paupinių kelių nuo Trakų ir Vilniaus pro Gardiną pasvisločiais į Baltvyžio girią ir joje Naros upe buvo pro Mastaulėnus ir anas visas minėtąsias gyvenvietes. Naros upe ir paupiais tas kelias išėjo į V. Būgą ir Vyslą ligi Čirvinsko (lenk. Czerwinsk, dv. mstl. Vyslos dešiniame-šiauriniame krante, 50 km į žiemvakarius nuo Varšuvos mst. ir 125 km į pietus nuo Žalgirio - Tannenbergo - Gruenwaldo 1410 metų mūšio vietovės) ir į prūsų žemės Sasnos sritį, taigi į ano mūšio vietovę. Istorija aprašo, kaip Baltvyžio girioje Vytautas D. iš anksto buvo medžioklėmis taisęs ir dėjęs maisto atsargas savo kariuomenei į Čirvinską, o paskui ir į Žalgirį - Tannenbergą, ar kur nusigabenti. Kodėl į Čirvinską, — čia nepasakosiu. Tik paminėsiu, kad tai Vytauto D. karinės kelionės ir strategijos reikalas. Būta ir tam tikro gimininio intereso pavartojimo anai strategijai, geriau sakant, lietuvių kariuomenei į likiminį mūšį. Tas viskas yra jau rašyta ir aprašyta, ir atsivertę norėdami galėtumėm ir pasiskaityti.

Baltvyžio giria ir nuo Žalgirio - Tannenbergo mūšio net po 453 metų buvo Lietuvos žmonėms reikšminga: tinkama bei saugi prieglauda ir 1863 metų sukilimo prieš rusus reikalams. Aišku, kad Kostas Kalinauskas žinojo tos girios praeitį, reikšmę ir Vytauto D. laikus, Lietuvos saulėje augdamas ir bręsdamas, subręsdamas kaip busimasis 1863 metų sukilimo vadas Lietuvoje, tame sukilime nuo pat pradžios ligi pat jo galo ir ligisavo nelaikios mirties kovojęs už Lietuvos ir jos lietuviškų artojų visišką laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvą atskiriant nuo Rusijos ir Lenkijos.

Pageidavimas

Žinau, kaip, ar man, ar kam kitam, net ir enciklopedijas skaitantiems, sunku yra aiškiau orientuotis, jei skaitinyje, kurio įvykio ar istorinio, geografinio ir kitokio fakto gyvenvietę ar vietovę nurodant, pvz. tesakoma: Vokietijos šiaurėje, Lenkijos šiaurėje, Lenkijos rytuose, Rusijos (ar Sov. Rusijos) pietuose, Mozūruose, Gudijoje, prie Svisločiaus, Pulaki Allensteino vaivadijoje (apie šią “komedijėlę” kada atskirai parašysiu), Žiemgaloje, Šėloje, Pamaryje, Rytprūsiuose, palei Aismares Succase, o laikraščiuose taip pat net perdaug dažnai. Ir suprask, ir jieškok, ir teisybę atspėk! Kiti skaitytojai gal pasakytų ar pasakys, kad jiems ir tiek ar užtenka, ar gal net perdaug. Numanu, kodėl kaikuriems užtenka. 100% tikiu. Bet ar tikrai užtenka, jei kartais gal nenutuokiama, ar užtenka? Matot, kiek bėdos skaitytojui kad ir dėl Kosto Kalinausko tėviškės geografinio ir istorinio lokalizavimo ir žmogaus kilmės nustatymo ar geresnio supratimo. O dėl anų šykščių nuorodų štai kas čia pridurtiną:

Vokietijos šiaurė, — kurio meto Vokietijos? “Vokietijos šiaurėje” gyveno ir prūsai, bet kurioje toje šiaurėje ir kas tos per “šiaurės”?

Lenkijos šiaurėje, — taip pat kurio meto ta Lenkija ir ar ilgam, jei dabartinė? Pvz. dabar Lenkijos šiaurėje atsidūrusi ir Prūsų žemė, o “vakar” ji buvo “Vokietijos šiaurėje”. Ryto? Bet

Lithuania Propria ribose visas nemuninis Svisločius, išskyrus patj jo augštupį, kuris dabar Sov. Rusijos pasisavintas, nors irgi vis baltų žemėje.

Mastaulėnai bžk. Svisločiaus augštupio kairiame-vakari-niame krante, atitekusiame Lenkijai.

Tuoj į pietus nuo Svisločiaus augštupio kilpos prasideda Baltvyžio giria su Jotvingų kaimais ir lietuviškais vietovardžiais. Ta giria dabar Sov. Rusijos paimta iš Lenkijos, bet istorijoje ir ji, kaip Svisločius ir čia plačiai viskas priklausė Lietuvos valstybei.

Lietuvos valstybės 1920 metų reikalaujamoji pietinė siena — . — . — . —

Lithuania Propria o o o o o o pietinė riba.

Lietuvių etnografinė palikusi ryškiausioji —o — o—o — pietinė riba.

Sov. Rusijos dabar pasisavinta ligi + + + + ribos. Kur matomas Narew mstl., ten iš Baltvyžio girios šiaurinės dalies į vakarus pro jį teka Nara, lenk. Narew, upė V. Bugo, Vyslos, žemupio dešinys-šiaurinis įtakas, visa tekanti per vidurinę Sūduvą - Jotvą.

Iš Boundaries of Lithuania — Frontières Lithuaniennes žemėlapio, esančio knygoje:    Juozas Audėnas, Twentyyears’ struggle for freedom of Lithuania. New York, N. Y. 1963 m. Tai naujas ir lig šiol tiksliausias Lietuvos ir Lietuvos valstybės etnografinis ir politinis žemėlapis.

kuri ta ten “šiaurė”? O Prūsų žemė kaip didelė gi taip pat dar dalinasi atskirais sritiniais vardais.

Sako, “Lenkijos rytuose” pvz. gimęs garsusis kompozitorius ir dirigentas Igoris Stravinskis, o, rodos, jį belaiką gudu ar ir jis pats save tokį laikąs ir sakąs nuo tokios, kaip jo pavardė, upės kilę ir jis pats, ir jo asmenvardis. Tokios upės ir esama, tik ne Lenkijos rytuose ir apskritai ne Lenkijoje ir ne Gudijoje. Tai Strėva 3, lenk. Straiva, 80 km ilgio upė — Nemuno vidurupio dešinys-rytinis įtakas pietryčiau Rumšiškių mstl. Kaišiadorių aps. Prie tos Strėvos 1348 metais mūšyje su atsibasčiusiais vokiečių kryžiuočiais žuvo kng. Kęstučio brolis kng. Norimantas. Kaišiadorių (Trakų) apskrityje, kur Strėva teka, yra šios gyvenvietės: Stravininkai k. Augštdvario vls. (LAV. 388 p.), Stravininkai dv. Vievio vls. (LAV. 403 p.), Stravka lentpjūvė Semeliškių vls. (LAV. 401 p.), taigi būtų ar yra Strava, ir Strėvininkai 3 kk. Žiežmarių vis. (LAV. 411 p.). Ano upėvardžio baltiška šaknis yra strav- strėv-, ten, matome, mūsų žmonėse pasivaduojanti, o dėl mūsų str- sr- žr. anksčiau “Upėvardžio kilmė” skirsnį. Tokių atvejų baltų vietovardžiuose yra nemaža. O gal ana pavardė nuo kurios kitos upės vardo, bet “Lenkijos rytuose” tokios nesujieškojau. Kad žmogus gauna sau pavardę vardo upės, prie kurios jis gyvena, yra nepersunkiai suprantamas dalykas, pvz.: “Gimęs apie 1520 metus ir miręs Lazdėnuose (?) 1584 metais Stanislovas Marcianas (greičiausia Martynaitis), matyt, tas pats, kuris buvo žinomas ir Stanislovo Musos (Vilniečio) vardu, Mažvydo 1570 m. Giesmynui davęs giesmę Dzauketese Scheme czese (=džiaukitėsi šiame laike. PB.)” (Vcl. Biržiška, Lietuvių Rašytojų kalendorius. 1946 m. 23⁵ p.). Kai jau AJValstybėse aa. prof. Vcl. Biržiška buvo man davęs savo Aleksandryno rankraštį paskaityti, tai šitą Musa (Vilnietis) asmenvardžio rašytoją autoriui aiškinau turintį Musė upės pavadinimą ir jį esantį tą patį Marcianą, mirusį Lazdėnuose, o kadangi Musa yra dar ir Vilnietis slapyvardžio, tai Musa ir bus tikrai kilęs kur nors nuo tos Musės upės. Tada profesorius pasiraukė iš tokio mano aiškinimo ir ypač iš Musės upėvardžio bei musės vabzdžio, nors aš to upėvardžio kaip tik negretinau su tuo vabzdžio vadinimu. Kaip tas viskas dabar būtų jau išspausdintame Aleksandryne, — nežinau. Musė 2 — Neries (Nemuno) žemupio dešinys-žiemrytinis įtakas žemiau Musninkų mstl. ties Čiobiškio mstl., Vilniaus ir Ukmergės aps., šiaurėliau Maišiagalos (Anž.) mstl., lenk. Mej-szagola, vok. Meysegaln, Maysegayl, Meisegaln, Meisegal (SRP. II passim; Aestii. I. 197 p.); nieko bendra Musė upėvardis nebus turintis su musės vabzdžio vadinimu. Lazdėnai 1, gv. ir gst. Vievio ir Liutavãriškių - Leňtvario geležinkelio linijoje,

Neries upės kairiame-pietiniame šone, Vilniaus aps., 20 km į žemvakarius nuo Vilniaus sostinės ir 20 km (tiek pat!) į pietus nuo Musės upės. Musė upėv. slaviškai, kaip ir lotyniškai (Musa), greičiausia yra rašomas lyties Musa (kieta galūnė), bet tai nekeistų šio vandenvardžio esmės. O Mūšų (Mūša 4, lat. Lielupė “didupė”, 160 km ilgio Lietuvos ir Latvijos Žiemgalos upė, kuri sen. dok. yra ir Mussa) Bg, Lkž. CXXXVIII⁵¹ skelbia net penkias, nors dabar baltų žemėje jų jau daugiau yra susiradę.

Rusijos ir Sov. Rusijos pietūs gi istoriškai ar ir dabar — tik Ukraina, o Ukraina — ne Rusija ir ne Velikorosija: tai atskira tauta ir valstybė, rusų pavergta. Žinoma, Rusijos kolonizacinės imperijos yra ir kitokių “pietų” į rytus nuo Ukrainos, bet ir anie turi savo aiškius ir suprantamus įsisenėjusius, taigi aborigeninius vardus, negu išplerusios sąvokos “Rusijos pietūs”.

Mozūruose, — kuriuose: ar anuose tikruose, kur vakarinių slavų žemėje, ar neperseniai vokiečių kurfiurstų sugabentuose kolonistuose į Prūsų žemės irgi tik tam tikrų prūsiškų vardų sritis?

Gudijoje, — katroje? Yra tikroji Gudija ir netikroji, arba tos Lietuvos ir lietuvių žemės, kurios, kaip jau čia aiškinau, buvo Lithuania Propria 1566-1793 metų ribose ir kurių kaip atkurtosios Lietuvos valstybės rytinės dalies rytinė siena yra Lietuvos valstybės ir Sov. Rusijos 1920 metų Maskvos konferencijoje nustatyta, patvirtinta ir abiejų valstybių pasirašyta, žr. LE. VIII. 29 p. žemėlapį. Kad ir dar aiškiau būtų, čia išrašau ištrauką iš 1918 II 16 Lietuvos valstybės atkūrimo, ne įkūrimo, akto: “Lietuvos Taryba . . . skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”. O tikroji Gudija dar toli į rytus nuo 1920 m. sienos, ir žr. Lithuania Propria ribas.

Žiemgala, Sėla yra ir Latvijos, ir Lietuvos valstybių. Visais atžvilgiais reikale toks atskyris yra būtinas, nes kitaip būtų galima arba nesusikalbėti, arba ir paties reikalo atitinkamai ar nenušviesti, ar nesuprasti.

Pamarys — labai perlabai plačios sąvokos įvardas. Pvz. nuo Odros žemupio net iki už Latvijos Kuršo Ventpilės aps. mst. ir uosto yra prie marių, taigi Pa-mar-ys, į kurį kiek tų “marių" įeina, — imkim ir susiskaitykim iš smulkiųjų žemėlapių: įeina lot. Pomerania, vok. Pommern “pa-mar-io sritis”, Aismarės, Kuršmarės, Tuos-marės ir apsčiai šaknies mar- “marios, marės” kitokių vandenvardžių ir gyvenviečių vardų. M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis su Sūduva - Jotva -Dainava yra aiškiame marių ženkle; žinoma, taip pat ir Prūsų žemė, Žemaitijos vakarai, Kuršas.

Kas domisi tolimiausios praeities kromanjono rase (žr. LE. IV. 116 p., nors ten pertrumpai), manau, pravartu yra kiek tiek susidomėti ir anuo “marių" plotu, kaip ir “marių” vandenvardžiais; kromanjono rasei, suprantama, tokios rūšies plotas buvo platesnis ir daug ilgesnis, nes ir ta rasė migracinė. Tai būta prieš gerokai metelių: 5600 -2500 m. prieš Kr., ne anksčiau. Enciklopedijoje atsiverskime, tiesa, šykščiai aprašytas Baltijos jūros amžių formavimosi fazes: Yoldia - Joldijos jūrą, Ancylus - Ankilo jūrą ir Litorina’os jūrą. Taip pat ten pasijieškokime Aismarių, Kuršmarių ir Tuosmarių “gimimo metrikos”. Betgi anuomet ne tik mes ide. baltai, bet ir kiti indoeuropiečiai gyvenome dar toli nuo dabartinės Baltijos jūros. Pabaltijy pirmutinė žinoma rasė yra kromanjono rasė, kurios kraujo, be abejo, nė mes ide. baltai, čia atkeliavę, nebūsime galėję nieku gyvu išvengti savo giminėje. Ot, tau ir “pamarys”!

Tuo tarpu užteks beaiškinti: galo nebūtų. Mat, mes mieli lietuviai visko turime, bet tarp daugybės neturimų dar neturime ir aiškiai bei suprantamai nustatyto baltų giminės, lietuvių tautos žemių, Lietuvos ir Lietuvos valstybės istorinių, geografinių, etnografinių ir kokių sričių vardyno. Netgi kartais kokios sritys net geriausiuose mūsų raštuose nevienodai ir nevienoduose plotuose yra nurodinėjamos. Į tą viską svetimieji žiūrėjo, žiūri ir žiūrės tik iš savo ar slaviškos, ar germaniškos, ar dar kokios ekstra-kosmopolitiškos kerčios. O baltikai ir lituanistikai tai ne pavyzdys, nes joms tik žala ir susimėtymas neaiškiose kategorijose.

Žodžiu, ką rašant ar paskaitaujant (raštai ir paskaitos), lengviausia, nes tiksliausia, yra galvoti baltiškai, o ne “pasiskolinimai”, ir išeiti iš baltų, Lietuvos, Pabaltijo plotų ir interesų. Kitaip, — tėra kažkoks vijimasis nepavejamo ir ypač nė už skatiką mums nereikalingo. Mat, mes niekados ir vydamiesi nepavysime savo kaimynų “didžiųjų” valstybių, uoliųjų ir greitųjų komersantų - prekiautojų “mažomis” tautomis ir su jų amžinaisiais tarpusaviais karais čia jų pūtimosi ligi imperijų, čia jų pliuškimo ligi sambyrų, ir todėl mes niekados tiksliai geografiškai ar dar kaip neparašysime raštu, rašydami “didžiųjų” nepastoviais politiniais mastais, matais ir orientyrais. Ne pro šalį atsiminti, kad mūsų visi “didieji” kaimynai ypač šiais laikais, pradedant Hitlerio vokietiniu ir baigiant analoginiu Lenino -Stalino - Chruščevo ar dar kokio atsirasimo x ir y rusų kompartijos režimu bei Gomulkos lenkiškai šovinistine santvarka, — jau yra anuliavę Lietuvos ir Prūsų tautovardžius tyčia ir sąmoningai. Net dar daugiau ir dar gražiau: šitaip būta ir Potsdamo 1945 metų “didžiųjų” konferencijoje, ir tatai yra jos nuosprendyje dėl Prūsų žemės ir Mažosios Lietuvos, šituodu tautovardžius užsispyrus nutylint, kai ten, puošniame kaizerių Potsdame, diplomatų ir “ekspertų” pigiausiai gimdyta baltų (!) žemėje rusiškoji (!) kolonija — “Kaliningradskaja oblast'”. O toje konferencijoje ne vien kompartiniai slavai, bet ir kiti tolimesni “didieji” dalyvavo, kalbėjo, sprendė, persprendė, nepabaigė ... ir tuo būdingu nepabaigimu nusprendė. Grab' nagrablennoje!

P.S.Kad geriau paaiškėtų Mastaulėnų ir ne-muninės Svisločiaus upės geografinė, etninė ir politinė padėtis, kartu ir anas visas baltų ir Lietuvos kraštas, ta Jotva - Sūduva, — čia prijungiu ir daug atžvilgių tinkamą bei praversimą žemėlapį su aiškinimais. Jaučiuos ir jaučiu, kad mes vietomis permažai pažįstame savo tėvų žemę, ypač jos kaikurias dalis, svetimųjų jau nuo seniau valdomas ir tebekolonizuojamas be jokiau-sio atlydžio. Norėdami geriau ginti, ką mes dar privalome žūtbūt apginti ir atsivaduoti, turime ir savąją visumą pažinti, — viską, ką baltai, ką lietuviai, Lietuva turėjo ar ir ką tebeturime, nors ir tas tuo tarpu Sov. Rusijos kolonizacinės imperijos okupuota ir pavergta ligi pat Baltijos jūros vandenų. Todėl ir rašau.

Gausiu priekaištų pvz. kam prie žemėlapio “perdaug” prirašęs. Sakyčiau, ne tiek perdaug, kiek apie viską net ir visame straipsnyje, kas nors bent kiek temą lietė. Tik čia priekaištas būtų uždirbtas. Ir jį, dėkui, priimčiau, nes, mat, man iš to atliktų ir šiek tiek satisfakcijos, kad tuo “perdaug” ir “apie viską” savo tautiečius bent iš dalies priverčiu pastebėti, kiek daug ko turi tik vienas baltų žemės ar šen. Lietuvos valstybės šonas, ten perdaug kruvinos istorijos mūsų žemelė. Ir, žiu, prasideda pilietinė reakcija, o tada jau gerai.

ŠALTINIAI

Aestii. = R. Schmittlein, Etudes sur la nationalité des Aestii. I. Bade. 1948 m.

Aidai, mėnesinis kultūros žurnalas.

Anž. = J. Andrius, Lietuvos žemėlapis. Boston, Mass. 1956 m.

Bg, KSn. = K. Būga, Kalba ir senovė. 1 d. Kaunas.1922    m.

Bg, Lkž = K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas. Kaunas. 1924 m.

Bg, Tž. = K. Būgos red. Tauta ir žodis. Kaunas, nuo1923    m.

Bg, ršt. = K. Būga, Rinktiniai raštai. I. II. III tt. Vilnius. 1958-1962 m.

BW= Latvju dainas, Kr. Barona un H. Wissendorffa izduotas. Jelgava-Peterburgs. 1894-1915 m.

Ger, AON. = G. Gerullis, Die altpreussischen Orts-namen. Berlin-Leipzig. 1922 m.

KIv. = V. Kalvaitis, Lietuviškų vardų klėtelė. Tilžė. 1910 m.

LAV.= Lietuvos apgyventos vietos. Kaunas. 1925 m.

LE. = Lietuvių Enciklopedija. So. Boston. Mass., nuo 1953 m.

Lingv. analizė.= V. N. Toporov i O. N. Trubačev, Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podniepro-vja. Moskva. 1962 m.

L K V. = Lietuvių kalbos vadovas. Bielefeld. 1950 m.

Ltv. vts.=J. Endzelins, Latvijas PSR Vietvardi. Ryga. 1956 m.

Magni Ducatus Lithvaniae Tabula Divisa tam in Palatinatus, quam in Subjacentes Castellanias Per F. de Witt. Amstelodami Cum Privilegio Potentiss. D. D. Ordinum Holl. Westfrisiaegs — žemėlapis.

Niederle.— L,.Niederle, Vychodni slovane na konci I. tisicileti po Kr. — žemėlapis.

Regni Poloniae et Ducatus Lithvaniae, Voliniae, Podoliae, Vcraniae, Prvssiae, Livoniae et Cvrlandiae deseriptio emendata per F. de Wit. Amstelodami. Naujai išspausdino V. M. Stulpinas. Chicago, Ill. 1956 m. “Lithuania in XV and XVI centuries”.

SG.= Slownik geograficzny. Warszawa.

Sonderk. = Ostpreussen und Litauen; Kurland, Livland und Estland. Leipzig; priešhitlerinių laikų žemėlapis, turįs atskirą pažymėjimą: Sonderkarte.

Spruogis = I. J. Sprogis, Geografičeskij slovar' drev-nej žomojtskoj zemli XVI stoletija, sostavlennyj po 4 aktovym knigam Rossienskogo zemskogo suda. Vilna. 1888 m.

S R P. = Scriptores Rerum Prussicarum.

Trtm, B lt.-SI. Wb. = R. Trautmann, Baltisch - Slavi-sohes Wörterbuch. Göttingen. 1923 m.

Trtm,PN. = R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen. Goettingen. 1925 m.

Vigando kron. = Chronicon seu annales Wigandi Mar-burgensis, equitis et fratris ordinis teutonici Primum ediderunt Joannes Voigt et Eduardus Gomes Raczyūski. Posnaniae. 1842 m. Aprašomasis tarpas 1293-1394 metai.

Vokštž. = Vokiečių štabo žemėlapis, smulkus ir senesnių laikų, taigi dar nesuvokietintų (nesuhitlerintų) M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities ir Prūsų žemės vietovardžių.

LIETUVA IR JOS KAIMYNAI

1861 m.: tautybių žemėlapis

(Bus įdėtas sekančiame KARIO nr.)

šis žemėlapis yra Kazio Pakšto iš AIDAI 3 nr. 1957 m. 104 p., sudarytas iš įvairių žemėlapių ir rašytinių šaltinių bei statistikų, kur svarbiausia statistika yra M. Lebedkino. Rusijos Centrinio Statistikos Komiteto valdininkas Michail Lebedkin, savo valdžios pavestas, apie 1860 metus sudarė gyventojų statistiką 9 vakarinėse gubernijose, kurios visos Lietuvos valstybei priklausė iki 1569 metų Liublino unijos, o 3 lietuviškos ir 3 gudiškos gubernijos išbuvo Lietuvos valstybės ribose nuo Gedimino ar Algirdo laikų iki 1772 ir net iki 1795 metų (AIDAI, 3 nr. 1957 m. 106 p.), o pastaroji data yra III-jo, paskutiniojo, Lietuvos ir Lenkijos valstybių padalinimo.

A. 1881 metai yra Baudžiavos Lietuvoje panaikinimo data ir tarpas tarp dviejų prieš Rusiją sukilimų: 1831 ir 1863 metų. Pastarajame sukilime kaip sukilėlių lietuvių vadas dalyvavo ir Kostas Kalinauskas, kilęs iš tos vietos, kur šiame žemėlapyje yra parašyta Bialystok “Baltstogė” ir Volkovysk “Valkaviskas” miestai: nuo Baltvyžio girios šiaurės (žiemvakariau Pružanų mst.) prasideda Svisločius ir teka į šiaurę tarp Baltstogės bei Valkavisko, tekėdamas į Nemuną iš kairio-pietinio šono, į pietryčius nuo Gardino mst. Prie Svisločiaus augštupio Mastaulėnuose augo Kostas Kalinauskas.

Kur žemėlapyje yra pažymėtas plotas keturkampėliais, tai ten lietuvių gyvenamoji žemė. Užnemuninės (nuo Nemuno augštupio į pietus) lietuvių žemės rodomas žemėlapyje šitoks keturkampis: vakarinėje linijoje —- Seinai, Dainavos Jotvos (Augustavo) girios rytinė pusė ties Varviškės bžk. ir Gardino mst., Baltstogė, Bielskas ir nuo Baltvyžio girios į pietus L. Brasta; šiaurinėje linijoje — Bebros (Naros, V. Bugo, dešinio-šiaurinio įtako) augštupys ir versmės, Priepilė (lenk. Przypila -— Lašišinės, Nemuno, baseino upelė vakariau Gardino), Gardinas ir Nemuno augštupys mažiausiai ligi Beržūnos (Nemuno dešinio-šiaurinio įtako Valažino aps.) žiočių ties Bebrėnų k. Lazūnų bžk. apyl.; rytinėje linijoje -— Beržūnos žiotys, į pietus einant, ryčiau Slanino mst., per Ščaros (Nemuno kairio-pietinio 319 km ilgio įtako) balotą kilpinį augšt-upį, Jaseldos (Pripetės augštupio kairys-šiaurinis įtakas) upę ir į Pripetės augštupį; pietinėje linijoje — L. Brasta, Kabrinas ir balotieji pajaseldžiai - papiniai - papripečiai. Į tą lietuvių žemės keturkampį įeina:

a)    Beveik jo viduriu teka Svisločius, o prie jo augštupio stovi Mastaulėnai.

b)    Pietinėje dalyje auga Baltvyžio giria su piečiau L. Brastos mst.; senovėje ir Bielskas buvo tos girios vakarinėje dalyje, kol giria ir dar didesnė buvo; aplink tą girą ir plačiais pagiriais tebėra daug lietuviškų vardų gyvenviečių ir net vandenvardžių; Baltvyžio giria ir jos apylinkės lietuviškos etnikos atžvilgiu bei pakankamai istoriškai dar nėra niekur paliesta ir aprašyta.

c)    Beveik visa seno padaro, bet nepersena “černaja Rus'”, kuri lietuviškuoju, baltiškuoju požiūriu taip pat dar nėra išaiškinta. Toje "černoje Rusėje” teka rus.-lenk. Ros' — Nemuno kairys-pietinis įtakas į rytus nuo Svisločiaus žiočių, o prie tos upės stovi Valkavisko aps. mst. Ros' upėvardį Bg, ršt. I. 497 p. ir III. 505, 883 p. laiko slavišką. Perdrąsu būtų priešingai sakyti. Bet yra tikra, kad “černaja Rus'” nebus atsiradusi dėl to ar nuo to Ros' ten upėvardžio, įsispraudusio tarp baltiškųjų Nemuno, Svisločiaus, Želvos ir Naros (augštupys) bei Jaseldos (augštupys) upėvardžių. Slaviškųjų lyčių Ros' ir Volko-vysk, Lithvania žml. Wolkowicza, upėvardžius greičiausia tektų aiškinti abu kartu, jieškant tų dabar slaviškų lyčių vietovardžių kurių senesnių kalbinių laipsnių —- baltiškųjų, kaip ir jų analogijų kitur Lietuvoje (net dviejose vietose). To Ros' upėvardžio vietoje tai pačiai upei pasisekė aptikti senesnę upėvardinę lytį Rosna (Lithvania žml.) iš *Rus-n-a, o tai jau baltiška, apie ką gal atsitiks kur kita proga pakalbėti, sakysime, beaiškinant, kas tai per paukštelis ta “Černaja Rus'”. O pastarojo įvardo to Rus' tautovardžio kilimas atėjūnams yra atsirėmęs ne į čia esantį Rosna ir naujesnės lyties Ros' upėvardį, bet į 862 metų po Kr. švedinį-variaginį Rus' tautovardį Naugardo srityje, dar vėliau padniepriu pasigautą Kievo ir Valuinės kniažestvų valdininkų anam baltų žemės plotui net vėlai pervėlai net “Černaja Rus'” sudėtiniu vardu praminti. Dėl Rus' žr. Bg, ršt. I. 402-3, 548, 551, II. 88, 228 ir HI. 248 p.

d)    Toje “Černoje Rusėje” dar teka lietuviško jotvingiško vardo Zelva, lenk. Zelwianka, ryčiau anos Ros' upės ir yra Nemuno kairys-pietinis įtakas, o prie jos stovi Želvos lenk. ir gud. Zelva, mstl., ir ryčiau šios teka mūsiško vardo Ščara iš *Skėrija ar *Skėrja (Bg, ršt. I. 483 p. ir III. 140 p.) “Skara” — Nemuno kairys-pietinis įtakas.

e)    Zietelos upė ir mstl. — lietuviškas valsčius, į pietvakarius nuo Naugarduko aps. mst., o toliau į rytus taip pat yra baltiškų ir vandenvardžių.

f)    Ties Varviškės ir Gardino tarpu Nemuno abiem pusėmis plotas dabar S. Rusijos sau prisijungtas, šis tarpas daug kuo yra įdomus, o lietuviškiems reikalams net svarbus. Bet jis dar kaip reikiant netyrinėtas ir niekur mūsiškių neaprašytas.

(Bus daugiau)